Administracinė byla Nr. A-525-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02859-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki skundo padavimo dienos perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas turėjo teisę tik 1 valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktiems standartams. Kameroje taip pat nebuvo tiekiamas karštas vanduo. Pareiškėjas gaudavo tik vieną tualetinio popieriaus ruloną per mėnesį, o dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę. Dėl didelės kameros drėgmės išskalbti rūbai nedžiūdavo. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo periodiškai laikomas nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. spalio 6 d. skirtingose kamerose vienas arba su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,74 iki 18,9 kv. m ploto. Todėl pareiškėjui nei vienu laikotarpiu neteko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Pabrėžė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kamerose. Pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna kamerose. Šiaulių TI pažymėjo, kad administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos atidarius langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kamerose. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI pabrėžė, kad kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos – laisvės atėmimo įstaigoje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo purkštuvus, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjui buvo išduodamos higienos priemonės pagal nustatytas higienos normas. Pareiškėjo argumentai, kad per trumpa suteikiamo pasivaikščiojimo trukmė, neturi jokio teisinio pagrindo. Šiaulių TI vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m.balandžio 2 d. iki 2015 m. spalio 6 d., iš viso – 168 dienas, ir konstatavo, kad visas 168 dienas pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai 54 dienas laikė pareiškėją kameroje Nr. 96 ir 63 dienas kameroje Nr. 104, pažeidžiant higienos normų reikalavimus. Tačiau pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir per trumpos pasivaikščiojimo trukmės, netinkamai įrengtos vandens tiekimo sistemos kamerose ir netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, nepakankamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi, galimybės dažniau naudotis dušu nesuteikimo, nesudarytų sąlygų rūbams džiovinti teismas pripažino nepagrįstais.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl pareiškėjui suteiktų netinkamų kalinimo sąlygų nagrinėjamoje byloje, teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis turėjo kalėti per mažo ploto sąlygomis, kadangi jis prašė teismo, skaičiuojant jam tekusį kalinimo plotą, taikyti „europietišką standartą“, t. y., kad vienam asmeniui turi tekti bent 4 kv. m kameros ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nesutinka su visais teismo argumentais, kurių pagrindu teismas netenkino jo skundo. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė priimdamas sprendimą vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad Šiaulių TI jam teko kalėti vienoje kameroje su žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV) infekuotu asmeniu, dėl ko jis patyrė didžiulę baimę ir stresą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius, padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių TI teigimu, pareiškėjo dėstomi argumentai nepagrįsti įrodymais, o bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai susiję su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai, kad asmuo turėtų kalėti ne mažesniame nei 4 kv. m kameros plote, nenustatė nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat siekimo pažeminti pareiškėją, nenustatyta. Todėl, Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visus bylos duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Šiaulių TI pareigūnai 54 dienas laikė pareiškėją kameroje Nr. 96 ir 63 dienas kameroje Nr. 104, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nuostatų. Nustatyta, kad kamera Nr. 96 neatitiko HN 76:2010 62 punkto reikalavimų, t. y. kamerai buvo būtinas paprastasis remontas. Konstatuota, kad kameroje Nr. 104 buvo įsiveisęs grybelis, pelėsis, nuo lubų byrėjo kalkės, t. y. pažeisti HN 76:2010 56, 60 ir 62 punktai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nustatyti pažeidimai yra pagrindas konstatuoti, jog Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad nacionaliniai teismai vadovaujasi būtent šiuo teisės aktu, vertinant, ar kalinamam asmeniui tardymo izoliatoriuje teko pakankamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. spalio 6 d. (b. l. 9–13), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso – 168 dienas, buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m minimalią ploto normą. Todėl Šiaulių TI Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nepažeidė.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su minėto teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nepakankamo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir per trumpos pasivaikščiojimo trukmės, netinkamai įrengtos vandens tiekimo sistemos kamerose ir netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, nepakankamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi, galimybės dažniau naudotis dušu nesuteikimo, nesuteiktų sąlygų rūbams džiovinti yra nepagrįstos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinio proceso metu atsikirtime į Šiaulių TI atsiliepimą nurodė, kad tardymo izoliatoriuje jam teko kalėti vienoje kameroje su žmogaus imunodeficito virusu infekuotu asmeniu, dėl ko jis patyrė didžiulę baimę ir stresą.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016).

Minėtą aplinkybę dėl kalinimo su ŽIV infekuotu asmeniu pareiškėjas nurodė tik atsikirtime į Šiaulių TI atsiliepimą, pateiktą apeliacinio proceso metu, – ši aplinkybė skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodyta. Todėl teisėjų kolegija aptariamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės šioje proceso stadijoje nevertina.

Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgtina į pareiškėjui padarytų pažeidimų trukmę, intensyvumą ir mastą. Taip pat pažymėtina, kad nustatyti HN 76:2010 pažeidimai, laikant pareiškėją Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra sunkaus pobūdžio ir byloje nėra duomenų, jog jie būtų pareiškėjui sukėlę ilgalaikius ir sunkius padarinius, pvz., sveikatos sutrikimus (b. l. 63–83). Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista 100 Eur suma yra pakankama jo patirtai neturtinei žalai nagrinėjamu atveju atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė