Civilinė byla Nr. e2A-724-881/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01067-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.12.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Minčia“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Minčia“ ieškinį atsakovams A. C. ir G. C. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje: bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Lidanca“ ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Mendina“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi UAB „Minčia“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama išreikalauti jos naudai iš atsakovų A. C. ir G. C. Įrangos, skirtos žuvų auginimo sistemai akvakultūroje įrengti, pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2015/09/07-6 pagrindu 2015 m. rugsėjo 7 d. įsigytą įrangą žuvų auginimo sistemai akvakultūroje įrengti (toliau – Įranga), kurios vertė 93 929 Eurai, esančią: Klaipėdos raj., (duomenys neskelbtini), susidedančią iš gelžbetoninės baseinų konstrukcijos bei gelžbetoninės valymo komplekso konstrukcijos, metalinių apžiūros tiltelių, biologinio valymo sistemos, mechaninio valymo sistemos, UV nukenksminimo sistemos, aprūpinimo deguonimi sistemos, bendros vandens tiekimo ir išleidimo sistemos, bendros deguonies padavimo sistemos, automatikos, apšvietimo sistemos, bendros ventiliacinės sistemos, bendros vandens šildymo ir atšaldymo sistemos, biofiltro praputimo sistemos.
2. Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. su Latvijos įmone SIA REMURO sudarė Įrangos, skirtos žuvų auginimo sistemai akvakultūroje įrengti pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2015/09/07-6, pagal kurią Latvijos įmonė įsipareigojo pateikti sutarties priede Nr. 1 nurodytą uždaros recirkuliacinės sistemos įrangą, o ieškovė įsipareigojo už šią įrangą sumokėti 93 929 Eur. Visa sutartyje numatyta įranga, įskaitant gelžbetoninę baseinų konstrukciją, valymo įrenginius ir kitas komplekso konstrukcijas, ieškovei buvo perduota. Perdavimo faktą patvirtina 2015 m. lapkričio 12 d. perdavimo–priėmimo aktas. Įranga buvo įsigyta už iš UAB „Nortomas“ pasiskolintų pagal 2015 m. spalio 28 d. paskolos sutartį gautų piniginių lėšų. Su pastarąja bendrove ieškovė 2015 m. rugsėjo 10 d. buvo sudariusi Susitarimą Nr. 2015/09/10-5, pagal kurį ieškovė įgijo teisę prisijungti prie šiai bendrovei priklausančių šalto–karšto vandens tiekimo sistemos, prisijungti prie centrinės nuotekų šalinimo sistemos, prie centrinės ventiliacijos magistralės bei prie elektros energijos šaltinių. Aplinkybę, jog adresu: Klaipėdos raj., (duomenys neskelbtini) Įranga buvo sumontuota, patvirtina ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. gruodžio 29 d. Akvakultūros subjekto patikrinimo aktas Nr. 37ŪGP-273, surašytas šios tarnybos pareigūnų, kurie apžiūrėję šiuo adresu esančią žuvų auginimo fermą, kurios dalį buvo išsinuomojusi ir ieškovė, konstatavo, kad apžiūrėjo ir ieškovei priklausantį žuvų auginimo baseiną, kurie buvo jau sumontuoti, kaip ir sumontuota įranga, reikalinga žuvų auginimui. Šiuo metu Įranga tebėra pastate, adresu: Klaipėdos raj., (duomenys neskelbtini), nors patalpų nuomos sutartis nutraukta, o į pastatą – žuvų auginimo fermą – ji patekti negali, todėl negali ir perimti ten esančios įrangos, kurią kreditoriai nusprendė parduoti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. Atsakovas A. C., kiek yra žinoma ieškovės bankroto administratorei, neturi jokių teisių į įrangą. Jokių sutarčių dėl įrangos naudojimo ieškovė su atsakovu nebuvo sudariusi, įranga atsakovui nebuvo perleista. Atsižvelgdama į tai, ieškovė reiškia vindikacinį ieškinį dėl įrangos išreikalavimo iš atsakovų neteisėto valdymo.
3. Atsakovai su ieškovės reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad iš to, kaip suformuluotas ieškinys, visiškai neaišku, kaip teismas turėtų apginti tariamai pažeistą ieškovės teisę ir priteisti jos naudai Įrangą, kurios ieškovė net aiškiai neidentifikuoja. Anot atsakovų, nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad adresu: Klaipėdos raj., (duomenys neskelbtini), yra būtent ta įranga, kurią ieškovė įrodinėja įsigijusi iš pardavėjo Latvijos įmonės SIA REMURO. Jeigu ieškovės nurodoma įranga ar jos dalis minėtu adresu nebuvo ir nėra sumontuota, tai akivaizdu, kad atsakovai jos neturi ir nevaldo, todėl vien šiuo pagrindu ieškinys negali būti laikomas pagrįstu. Be to, ieškovei atstovaujantys asmenys – bankroto administratorius J. P. ir advokatas V. I. (V. I.) – skirtingų bankrutuojančių įmonių vardu yra iš viso iškėlę net tris skirtingas bylas prieš atsakovus tais pačiais teisiniais pagrindais ir dėl tos pačios įrangos išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Visose trijose bylose kiekviena ieškovė atskirai teigia, kad būtent ji asmeniškai įsigijo Įrangą už tą pačią 93 929 Eur kainą, ir kad Įranga priklauso būtent jai. Ieškiniuose neteigiama, kad Įranga galėtų bendrosios nuosavybės teise priklausyti visoms įmonėms. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtų atsiskaičiusi už Įrangą su pardavėju, kad realiai būtų gavusi paskolos lėšas, kurias teigia naudojusi įrangos įsigijimui. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės nurodoma Įranga būtų buvusi sumontuota būtent atsakovų patalpose; kad ieškovė tose patalpose būtų vykdžiusi savo komercinę ūkinę veiklą ir pan. Net jeigu hipotetiškai būtų laikoma, kad ieškovės reikalaujama įranga buvo sumontuota adresu: Klaipėdos raj., (duomenys neskelbtini), ieškovės ieškinys vindikacinio ieškinio instituto pagrindu negalėtų būti tenkinamas, nes tokia įranga (ar jos dalis) būtų laikoma antraeiliu daiktu, kurį ištiko pagrindinio daikto likimas, t. y. 2015 m. lapkričio 11 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu įrangos nuosavybės teisė perėjo atsakovams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.13 straipsnio 1–2 dalys, 4.14 straipsnio 1 dalis, 4.15 straipsnis, 4.19 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Byloje nustatęs, kad ginčo Įranga buvo sumontuota 2015 m. lapkričio 12 d., o statiniai perduoti atsakovams 2015 m. lapkričio 11 d., teismas sprendė, jog ji statinių perdavimo momentu nebuvo antraeilis daiktas. Šią išvadą, teismo vertinimu, patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimas byloje Nr. eI-6837-764/2016.
6. Be to, teismas vertino, kad jo nurodyti dokumentai, kurie turi didesnę įrodomąją reikšmę, taip pat paneigia atsakovų deklaratyvius teiginius, jog ginčo Įrangą jie įgijo kaip antraeilius daiktus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalis), nes po to, kai atsakovai įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus pagal antstolės Brigitos Tamkevičienės turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2015 m. lapkričio 11 d. aktą Nr. S-15038952, 2015 m. spalio 20 d. buvo atliekamas gelžbetoninės baseinų konstrukcijos ir gelžbetoninės valymo komplekso konstrukcijos įrengimas, o 2015 m. gruodžio 29 d. konstatuotas sumontuotos gelžbetoninių baseinų tinkamumas.
7. Teismas konstatavo, kad byloje, sprendžiant dėl ieškinio patenkinimo, yra svarbus Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. sprendime byloje Nr. eI-6837-764/2016 nustatytas prejudicinis faktas – konstatuotas ginčo Įrangos funkcinis nesavarankiškumas nuo statinio ir kitų įrenginių. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra patvirtinta ir asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ 2019 m. spalio 17 d. rašte „Dėl situacijos ekspertinio vertinimo žuvų auginimo fermoje (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav.“. Rašte nurodoma, kad nustatytos aplinkybės paneigia, kad 2015 m. lapkričio 11 d. akte nurodyta įranga ir sistemos būtų sumontuotos objekte, perduotos eksploatacijai ir veikiančios bei tinkamos auginti hidrobiontus. Nurodoma, kad iš fiksuotų faktų matyti, jog sistemos net nebuvo įrengtos arba neįrengtos iki galo, todėl negalėjo būti išmontuotos, nes neabejotinai būtų likę išmontavimo žymės ar likutiniai sumontuotų sistemų fragmentai ar pan., be to, remiantis atlikta apžiūra akivaizdžiai matyti, kad, išgriovus pastato sienos dalį ar nuo jos atskyrus gelžbetoninį karkasą, rekonstruotas pastatas sugriūtų. Konstatuota, kad pastatas yra su nešančiomis sienomis, suformuotu gelžbetoniniu karkasu su laikančiosiomis konstrukcijomis mobiliems baseinams įrengti ir elektros dėžutės su įvadu bei vandens tiekimo sistemos fragmentai. Šių įrangos fragmentų neįmanoma panaudoti hidrobiontų auginimui.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės atstovas teismo posėdžio metu pripažino aplinkybę, jog Įranga nėra visa sukomplektuota, taip pat patvirtino, kad gelžbetoninės baseinų konstrukcijos bei gelžbetoninės valymo komplekso konstrukcijos sudaro pagrindinę įrangos kainą. Teismas byloje padarė išvadą, kad ginčo Įrangos atskyrimas nuo statinio padarytų neproporcingą žalą tiek statiniui, tiek Įrangai, ir byloje jau konstatuota, jog ginčo Įranga neturi funkcinio savarankiškumo. Taigi jos išreikalavimas, t. y. Įrangos sugrąžinimas iš atsakovų valdymo, prieštarauja daiktinės teisės esmei. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė faktinių aplinkybių savo reikalavimui pagrįsti, o jos pasirinktas teisių gynimo būdas yra ydingas.
9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl vindikacinio ieškinio patenkinimo, būtina atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio normas, apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Įstatyme nustatytas pagrindinio ir antraeilio daikto apibūdinimas turi reikšmės sprendžiant klausimą dėl ginčo Įrangos susigrąžinimo, o byloje konstatuota, kad, atskyrus Įrangą ir ją susigrąžinus ieškovei natūra, yra padaroma neproporcinga žala Įrangos paskirčiai.
10. Teismo vertinimu, ieškovė, siekdama susigrąžinti Įrangą, kuri yra funkciškai vientisa su statiniu bei kitais skirtingų įmonių įrenginiais, kai šių objektų atskyrimas nėra techniškai įmanomas, turėjo ginti savo teises pasirenkant kitokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, pvz., piniginės kompensacijos priteisimą. Taip pat iš asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ 2019 m. spalio 17 d. rašto, ieškovės ir atsakovų atstovo paaiškinimų nustatyta, kad kitų ieškovės prašomų išreikalauti įrenginių (biologinio valymo sistemos, mechaninio valymo sistemos, UV nukenksminimo sistemos, aprūpinimo deguonimi sistemos (yra tik paskirstymo dėžutė), bendros vandens tiekimo ir išleidimo sistemos, bendros deguonies padavimo sistemos, automatikos, apšvietimo sistemos, bendros ventiliacinės sistemos, bendros vandens šildymo ir atšaldymo sistemos, biofiltro praputimo sistemos) nėra atsakovams priklausančiose patalpose. Tai, kad ieškovė sumokėjo SIA REMURO už perduotus daiktus, nereiškia, kad jie šiuo metu yra statinyje, priklausančiame atsakovams. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad neįrodytos visos daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo sąlygos bei kad ieškovės reikalavimas yra teisiškai pagrįstas, todėl ieškinį atmetė (CPK 12, 178 straipsniai).
11. Teismo sprendime pažymėta, kad 2019 m. liepos 30 d. nutartimi ieškovei buvo pasiūlyta pasvarstyti kitas teisines gynybos priemones, nes gelžbetoninės valymo įrenginių komplekso konstrukcijos, metalinių apžiūros tiltelių, biologinio valymo sistemos, mechaninio valymo sistemos perdavimas gali būti neproporcingai žalingas tiek pačiai Įrangai, tiek statiniui. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nekeis pasirinkto teisių gynimo būdo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė bankrutavusi UAB „Minčia“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Klausimas, ar pagrindinė Įrangos dalis – gelžbetoninės konstrukcijos baseinai – gali savarankiškai funkcionuoti, ir ar juos įmanoma atskirti nuo patalpų, kuriose jie sumontuoti (Žuvų auginimo fermos), nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant vindikacinį ieškinį.
12.2. Apeliantė yra Įrangos savininkė, jos nuosavybės teises į Įrangą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apeliantės nuosavybės teisę į Įrangą iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Asmens, turinčio nuosavybės teisę į daikto dalį, teisės ginamos taip pat, kaip ir kiekvieno kito savininko. Jokių apribojimų ginti turimą nuosavybės teisę tais atvejais, kai nuosavybės objekto dėl jo prigimties (pvz., yra nekilnojamasis daiktas ar jo dalis) fiziškai neįmanoma atskirti nuo kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo daikto, teisės aktai nenumato. Vienas nuosavybės teisės objektas, net ir tais atvejais, kai jo neįmanoma techniškai padalyti, gali priklausyti keliems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise. Analogiškos nuomonės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (civilinė byla Nr. 3K-3-211/2014).
12.3. Teismas visiškai nepagrįstai Įrangos išreikalavimą iš svetimo neteisėto valdymo (apeliantės pasirinktą turimos nuosavybės teisės gynybos būdą, kai nuosavybės teisė pripažįstama) sutapatino su galimybe Įrangą pasiimti fiziškai, ją atskirti, naudoti bei valdyti skyrium nuo patalpų, kuriose ji sumontuota. Ta galima aplinkybė, kad Įranga negali savarankiškai funkcionuoti bei jos negalima atskirti nuo patalpų, apeliantės nuosavybės teisės į Įrangą nepanaikina, ir šią apeliantės teisę pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.95 straipsnio nuostatomis, privalėjo apginti, ją pripažindamas bei nutraukdamas atsakovų neteisėtą valdymą.
12.4. Teismas, pripažinęs, jog Įranga (gelžbetoninės konstrukcijos baseinai) savarankiškai funkcionuoti negali bei jos negalima atskirti nuo patalpų, skundžiamame sprendime nepaaiškino, kokią įtaką ši aplinkybė turėjo apeliantės nuosavybės teisėms į Įrangą, jokių teisinių argumentų šiuo klausimu nenurodė.
12.5. Teismas, nepripažinęs apeliantės nuosavybės teisę į Įrangą patvirtinančių sandorių negaliojančiais, privalėjo jais vadovautis bei pripažinti apeliantės Įrangos nuosavybės (valdymo) teisę, nutraukti atsakovų neteisėtą valdymą ir tokiu būdu atkurti iki valdymo teisės pažeidimo buvusią padėtį. Būtent tokie veiksmai ir yra vindikacinio ieškinio išsprendimo būdas. Tokiu atveju nėra būtina Įrangos fiziškai atskirti nuo patalpų. Patalpų nuomotoja UAB „Nortomas“ 2015 m. rugsėjo 10 d. Susitarimu Nr. 2015/09/10-5 apeliantei davė sutikimą prisijungti prie šiai bendrovei priklausančių pastato inžinierinių tinklų, kas suteikia teisę ūkio subjektui (pvz., iš apeliantės Įrangą įsigijusiam asmeniui) savarankiškai (skyrium nuo kitų patalpų ar kitų žuvų auginimo baseinų savininkų) vykdyti žuvų auginimo veiklą. Taigi nuosavybės teisė į pastatą, kuriame yra sumontuoti baseinai, ir nuosavybės teisė į pastate sumontuotą įrangą (12 vnt.) gali priklausyti skirtingiems asmenims ir ši aplinkybė niekaip negali sutrukdyti įrangą naudoti pagal paskirtį.
12.6. Kaip matyti iš byloje esančių nuotraukų, pastate yra ir metaliniai apžiūros tilteliai. Kiek tai liečia kitas Įrangos dalis – įvairias inžinierines sistemas, būtinas žuvims auginti, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. gruodžio 29 d. Akvakultūros subjekto patikrinimo akte Nr. 37ŪGP-273, kuris turi didesnę įrodomąją galią, buvo konstatuota, jog „<...> vyksta statybos darbai, aukščiau minėtų subjektų įrengti žuvų auginimo baseinai, sumontuota įranga, reikalinga žuvų auginimui“. Sugretinus šią patikrinimo aktu konstatuotą aplinkybę kartu su 2015 m. lapkričio 11 d. Įrangos perdavimo–priėmimo aktu bei 2015 m. rugsėjo 10 d. Susitarimu Nr. 2015/09/10-5, kuriuo buvo leista pajungti šias sistemas prie bendrų pastato sistemų, darytina tik vienintelė išvada – Įranga pastate buvo sumontuota visa, ir atsakovams neteisėtai užvaldžius pastatą bei Įrangą, jie natūra užvaldė visiškos komplektacijos Įrangą, kurią ir valdo šiuo metu. Apeliantė Įrangą prašo išreikalauti iš atsakovų, o ne iš pastato, todėl netgi ir sutikus su teismo motyvu, jog pastate kitų kilnojamųjų Įrangos sistemų nėra, ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės, nes atsakovai užvaldė visiškos komplektacijos Įrangą, jokių įrodymų, patvirtinančių, jog kilnojamosios Įrangos dalys išnyko, atsakovai jas prarado ar perleido, byloje nėra.
12.7. Byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina apeliantės nuosavybės teisę į Įrangą bei kitas būtinas vindikaciniam reikalavimui išspręsti aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl kurių visiškai nepasisakė. Iš to darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas bylos net nesprendė, o ieškinį atmetė visiškai nesusijusiais su vindikaciniu ieškiniu pagrindais.
12.8. Byloje nėra duomenų apie asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ 2019 m. spalio 17 d. raštą pasirašiusio asmens išsilavinimą; raštas pasirašytas susijusio su atsakovais asmens; raštas surašytas vienpusiškai, suinteresuoto asmens, nedalyvaujant apeliantės atstovams, todėl toks raštas negali turėti jokios įrodomosios reikšmės, juo labiau kad apžiūroje dalyvavęs antstolis Jonas Petrikas 2019 m. spalio 17 d. rašto išvadų nepatvirtino. Taigi 2019 m. spalio 17 d. raštas yra niekinis, neturintis jokios įrodomosios reikšmės ir bylą nagrinėjančiam teismui tai turėjo būti puikiai suprantama.
13. Atsakovai A. C. ir G. C. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
13.1. Ieškovė apeliaciniame skunde nuo pat pradžių klaidinančiai nurodo, neva pirmosios instancijos teismas nustatė visas ieškinio tenkinimui reikšmingas aplinkybes (ginčo įrangos priklausymą apeliantei, atsakovų neteisėtus veiksmus ir pan.), kai iš tikrųjų teismo sprendime tokios aplinkybės nenustatytos, todėl akivaizdu, kad ir ieškinys atmestas pagrįstai.
13.2. Nėra jokio pagrindo teigti, ir apeliantė to nepagrindė įrodymais (CPK 178 straipsnis), kad ieškiniu prašomas išreikalauti turtas (įranga) būtų atsakovų žinioje ir (ar) jiems priklausančioje žuvų auginimo fermoje. Tokių įrodymų byloje nėra. Iš antstolio 2019 m. spalio 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų nuotraukų aiškiai matyti, jog apeliantės nurodoma įranga minėtame pastate nėra sumontuota, o V. E. K. 2019 m. spalio 17 d. išvadoje, kurią jis pateikė apžiūrėjęs pastatą ir susipažinęs su šios bylos medžiaga, aiškiai konstatuota, jog nėra pagrindo teigti, kad 2015 m. lapkričio 12 d. perdavimo–priėmimo akte nurodyta įranga ir sistemos būtų sumontuotos objekte.
13.3. Apeliantės ieškinio dalyke nurodyta įranga, kurią apeliantė prašo išreikalauti jos naudai, yra nurodyta bendriniais daiktų pavadinimais, nenurodyti jokie serijiniai įrangos numeriai ar kita informacija, kuri leistų aiškiai identifikuoti turtą. Toks reikalavimas ne tik nekonkretus, bet ir nesuprantama, kaip teismas galėtų tenkinti apeliantės reikalavimą, ir kaip toks teismo sprendimas galėtų būti realiai vykdomas, kai negalima identifikuoti daiktų, kurių apeliantė reikalauja. Be to, nesuprantama, kaip galėtų būti įvykdytas ieškinio reikalavimas, t. y. kaip apeliantė atsiimtų gelžbetonines konstrukcijas, kaip jas išmontuotų nepadarydama neproporcingos žalos pačiai įrangai ir statiniui, ar apskritai tokia išmontuota įranga būtų ko nors verta ir pan.
13.4. Apeliantė taip pat neįrodė aplinkybių, jog daikto valdymo teisę būtų praradusi be savo valios ar dėl atsakovų kaltės ar neteisėtų veiksmų; nepateikė įrodymų, kad būtų atsiskaičiusi už įrangą pardavėjui; nepateikė įrodymų, kada, kur ir kaip įranga galėjo būti perduota ar pristatyta apeliantei; nepateikė įrodymų apie įrangos sumontavimą atsakovams priklausančioje žuvų auginimo fermoje, t. y. neįrodė esminių savo ieškinio faktinių ir teisinių pagrindų.
13.5. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų gavusi pasiskolintas lėšas, todėl labai abejotina, kad apskritai būtų turėjusi galimybę įsigyti Įrangą ir už ją atsiskaityti, t. y. apeliantė neįrodė, kad turėjo lėšų atsisakyti už Įrangą ir kad už Įrangą atsiskaitė su pardavėju, atitinkamai neįrodė, kad įgijo nuosavybės teisę į Įrangą.
13.6. Apeliantė teigia, kad įranga jai buvo perduota 2015 m. lapkričio 12 d. perdavimo– priėmimo aktu, tačiau iš atsakovų byloje pateiktų Žuvų auginimo fermos statybų darbų nuotraukų, darytų 2015 m. lapkričio 26 d., matyti, kad jokia įranga ar jos dalis 2015 m. lapkričio 26 d. negalėjo būti ir nebuvo perduota ar sumontuota Žuvų auginimo fermoje, nes vyko pastato rekonstrukcijos darbai.
13.7. Kaip ir šioje byloje, taip ir byloje pagal BUAB „Mendina“ ieškinį Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu atmetė analogišką ieškinį dėl analogiškos įrangos išreikalavimo. Taigi net dviejose atskirose bet iš esmės analogiškose bylose skirtingi teisėjai priėmė tą patį sprendimą – ieškinį atmesti. Tai papildomai patvirtina apeliantės reikalavimų nepagrįstumą.
13.8. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas net du kartus atsisakė tenkinti apeliantės prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių (įrangos arešto) taikymo konstatuodamas, jog apeliantė pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą.
13.9. Atsakovai byloje palaiko savo poziciją, kad jeigu kokios nors pastato konstrukcinės dalys būtų laikomos antraeiliu daiktu, tai jos neabejotinai perėjo atsakovų nuosavybėn jiems įsigijus pastatą. Todėl ieškinio teiginiai, kad atsakovas A. C. negali turėti jokių teisių į įrangą, yra neteisingi ir atmestini kaip nepagrįsti bei neįrodyti.
13.10. Nėra jokio pagrindo teigti (ir apeliantė to ieškiniu neįrodė), kad atsakovai Klaipėdos raj., (duomenys neskelbtini) esančią kokią nors įrangą, antraeilius daiktus galėjo įgyti nesąžiningai ar neteisėtai. Apeliantė ieškiniu nepagrindė, kad egzistuotų CK 4.96 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant ieškinio reikalavimai dėl įrangos išreikalavimo galėtų būti tenkinami.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įrangos išreikalavimo pagal vindikacinį ieškinį (CK 4.95 straipsnis).
16. CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija).
17. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus ieškovas, pasinaudodamas CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta teise, reiškia vindikacinį ieškinį. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017 19 punktą).
18. Vadovaujantis minėtu išaiškinimu, aplinkybė, kad prašomas išreikalauti daiktas nuosavybės teise priklauso ieškovui, yra tik viena iš vindikacinio ieškinio faktinį pagrindą sudarančių (įrodinėtinų) aplinkybių, tačiau nėra pats šio teisių gynimo būdas. Patenkindamas vindikacinį ieškinį, teismas išreikalauja daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, o ne apsiriboja konstatavimu, kad daiktas nuosavybės teise priklauso ieškovui ir atsakovas daiktą valdo neteisėtai. Taigi, nustatęs, kad ginčo įranga yra funkciškai vientisa su statiniu bei kitais skirtingų įmonių įrenginiais ir šių objektų atskyrimas nėra techniškai įmanomas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė pasirinko netinkamą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą.
19. Teigdama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti apeliantės nuosavybės teisę į ginčo įrangą ir nutraukti atsakovų neteisėtą valdymą, sprendime nurodydamas, kad atsakovai įrangą valdo neteisėtai, apeliantė netinkamai aiškina vindikacinio ieškinio esmę bei faktiškai keičia pareikšto ieškinio dalyką. Pareikštame ieškinyje apeliantė prašė išreikalauti ginčo įrangą iš atsakovų, o ne vien pripažinti jai nuosavybės teisę į šią įrangą ir (ar) konstatuoti atsakovų valdymo neteisėtumą. Teismui nustačius, kad Įranga yra funkciškai vientisa su statiniu bei kitais skirtingų įmonių įrenginiais ir todėl jos atskyrimas nėra techniškai įmanomas, taip pat tampa akivaizdu, kad apeliantės pareikšto ieškinio patenkinimas nesukeltų jai jokių savarankiškų teisinių padarinių.
20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ginčo įrangos funkcinį nesavarankiškumą nuo statinio ir kitų įrenginių pirmosios instancijos teismas nustatė ne tik įvertinęs apeliantės ginčijamą asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ 2019 m. spalio 17 d. raštą, bet pirmiausia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendime nustatytas aplinkybes, kurias pripažino prejudicinėmis (skundžiamo teismo sprendimo 39–40 punktai). Pirmosios instancijos teismo išvados dėl administracinėje byloje nustatytų prejudicinių faktų apeliantė neginčija, be to, kiek tai susiję su gelžbetoninės konstrukcijos baseinais, apeliaciniame skunde pati pripažįsta, kad jie yra statinio dalis, kurios techniškai nėra įmanoma atskirti.
21. Skundžiamame sprendime konstatuodamas, kad ginčo įranga yra funkciškai vientisa su statiniu bei kitais skirtingų įmonių įrenginiais, pirmosios instancijos teismas neišskyrė vien gelžbetoninės konstrukcijos baseinų. Kita vertus, teismas padarė išvadą, kad kitų apeliantės prašomų išreikalauti įrenginių (biologinio valymo sistemos, mechaninio valymo sistemos, UV nukenksminimo sistemos, aprūpinimo deguonimi sistemos (yra tik paskirstymo dėžutė), bendros vandens tiekimo ir išleidimo sistemos, bendros deguonies padavimo sistemos, automatikos, apšvietimo sistemos, bendros ventiliacinės sistemos, bendros vandens šildymo ir atšaldymo sistemos, biofiltro praputimo sistemos) atsakovams priklausančiose patalpose nėra. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs ne tik jau minėtą asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ 2019 m. spalio 17 d. raštą, atsakovo atstovo, bet ir pačios apeliantės paaiškinimus, duotus teismo posėdyje.
22. Minėta, kad dvi iš būtinųjų vindikacinio ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, kurias turi įrodyti ieškovas, yra tai, kad daiktas yra natūra ir daiktą valdo atsakovas. Įvertinęs apeliantės skundo motyvus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad šias aplinkybes (kiek tai liečia ankstesniame šios nutarties punkte nurodytus daiktus) apeliantė būtų įrodžiusi. Apeliantė tik abstrakčiai nurodo, kad byloje esančiose nuotraukose matomi metaliniai apžiūros tilteliai, nedetalizuodama, nei kokios konkrečiai tai yra nuotraukos, nei, kas pagrindžia, kad tai yra būtent prašomi išreikalauti tilteliai (o ne, pavyzdžiui, jų fragmentai, kaip nurodyta asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ 2019 m. spalio 17 d. rašte). Kiek tai liečia kitas įrangos dalis (inžinerines sistemas), apeliantė vadovaujasi 2015 metais sudarytais dokumentais (Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. gruodžio 29 d. Akvakultūros subjekto patikrinimo aktu Nr. 37ŪGP-273, 2015 m. lapkričio 11 d. Įrangos perdavimo–priėmimo aktu, 2015 m. rugsėjo 10 d. Susitarimu Nr. 2015/09/10-5), tačiau apeliacinės instancijos teismas vertina, kad jie savaime neįrodo, kad ir ieškinio pareiškimo metu šie daiktai buvo išlikę natūra ir juos valdė atsakovai, t. y. tų aplinkybių, kurių įrodinėjimo našta teko apeliantei. Nors apeliantė ginčija asociacijos „Alternatyvioji akvakultūra“ 2019 m. spalio 17 d. rašte nurodomas aplinkybes, tačiau priešingų įrodymų, vykdydama jai tenkančią aptariamų vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų įrodinėjimo naštą, nepateikė (CPK 178 straipsnis).
23. Kiti šalių argumentai neturi įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
24. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
25. Atsakovas A. C. pateikė prašymą priteisti jam 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovo išlaidos, susijusios su pareiškimo dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, paduoto pirmosios instancijos teismui, parengimu (225 Eur be PVM), nėra susijusios su atsakovui suteikta teisine pagalba apeliacinės instancijos teisme, todėl dėl jų priteisimo apeliacinės instancijos teismas nesprendžia. Kitos išlaidos – 998,25 Eur (su PVM), neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nustatytų maksimalių advokato užmokesčio dydžių, todėl, ieškovės apeliacinį skundą atmetus, priteisiamos atsakovui iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).
26. Atsižvelgdamas į tai, kad proceso įstatyme nenumatyta galimybė pildyti atsiliepimą į apeliacinį skundą pasibaigus įstatyme numatytam jo padavimo terminui, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovų Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad pastato priklausymo atsakovams nuosavybės teise faktas apeliaciniame procese nebuvo kvestionuojamas ir atitinkamai nebuvo analizuojamas, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovų pateiktą Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. Nr. e2-333-613/2020 kaip teisiškai nereikšmingą vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. C. iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Minčia“ 998,25 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 25 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Ši suma mokėtina iš ieškovės administravimo lėšų.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Vilija Mikuckienė
Antanas Rudzinskas