Civilinė byla Nr. e2A-357-943/2020

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00397-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.13.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimo dalies, kuria atmesta dalis ieškinio reikalavimų, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovėms R. M. ir O. U. dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir kompensacijos už žemės sklypų naudojimą priteisimą, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Žibosa“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, pakeitęs ieškinio dalyką, prašė: 1) pripažinti atsakovių O. U. ir R. M. 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartį dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas (duomenys neskelbtini)), ir jame esančių statinių – pastato-kavinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-pavėsinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau visi kartu – statiniai), nuomos, negaliojančia ab initio;  2) pripažinti atsakovių O. U. ir R. M. 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartį dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas (duomenys neskelbtini)), su žemės sklypo priklausiniais nuomos negaliojančia ab initio; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės R. M. 223 561,64 Eur kompensaciją už žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimą, taip pat priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės R. M. 64 107,19 Eur kompensaciją už žemės sklypo, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), naudojimą, taip pat priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovas nurodė, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklausė žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Ieškovui ir atsakovei R. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklausė žemės sklype (duomenys neskelbtini) esantys statiniai: pastatas-kavinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – kavinė), pastatas-pavėsinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)  (toliau – pavėsinė), kiti statiniai – krepšinio aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – krepšinio aikštelė). Ieškovas 2019 m. balandžio 23 d. pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo nurodė kad 2019 m. balandžio 10 d. ginčo dalyku esantis turtas yra parduotas priverstinio vykdymo procese, todėl ieškovas neteko nuosavybės teisės į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir jame esančias ½ dalį statinių – kavinės, pavėsinės, krepšinio aikštelės – bei ½ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

3.       2009 m. lapkričio 13 d. atsakovės R. M. ir O. U. sudarė žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su verslo statiniais (kavinės, pavėsinės, krepšinio aikštelės) pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė O. U. įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypus ir juose esančius statinius 2012 m. sausio 1 d. sudarė su atsakove R. M. dvi nuomos sutartis, pagal kurias atsakovė O. U. išnuomojo R. M. žemės sklypus su juose esančiais priklausiniais. Tą pačią dieną visi atsakovei R. M. išnuomoti daiktai buvo subnuomos teise perduoti naudoti UAB „Žibosa“ pagal subnuomos sutartis. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio   6 d. nutartimi pripažino negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d. atsakovės R. M. ir O. U. sudarytą žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)  ir Nr. (duomenys neskelbtini)) su verslo statiniais (kavinės, pavėsinės, krepšinio aikštelės) pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas taikė restituciją: ieškovui grąžino asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei bendrosios dalinės nuosavybės teise ½ dalį pastato – kavinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – pavėsinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių – krepšinio aikštelės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį.

4.       Ieškovas nurodė, kad konstatavus, jog ieškovo nuosavybės teisė į daiktus, perleistus 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, buvo pasibaigusi neteisėtai, neteisėtos yra ir 2012 m. sausio 1 d. O. U. ir R. M. sudarytos nuomos sutartys dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir jame esančių statinių, žemės sklypo (duomenys neskelbtini) su priklausiniais nuomos. Atsakovė O. U., disponuodama pagal 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgytu turtu, t. y. sudarydama nuomos sutartis, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl jos ir R. M. 2012 m. sausio 1 d. sudarytos nuomos sutartys turi būti pripažįstamos niekinėmis ir negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu.

5.       Taip pat ieškovas nurodė, kad pripažinus nuomos sutartis negaliojančiomis ieškovui iš R. M. priteistina kompensacija už naudojimąsi ieškovui priklausančia nuosavybės teisės dalimi. R. M. naudojosi ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini) ir jame esančiais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais statiniais – kavine, pavėsine, krepšinio aikštele, taip pat žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Naudojimosi faktą patvirtina ginčijamų nuomos sutarčių egzistavimas. Ieškovas su atsakove R. M. nesutaria dėl kompensacijos ieškovui už turto naudojimą nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. Atsižvelgiant į tai, jog aiškus daiktų valdymo nuosavybės teise laikotarpis, ieškovas savo reikalavimą priteisti kompensaciją už naudojimąsi daiktais siejo su laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. (momento, kai ieškovas neteko nuosavybės teisės į daiktus). Grįsdamas kompensacijos dydį ieškovas vadovavosi pateiktais į bylą įrodymais apie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos rinkos vertę. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos rinkos vertė, ieškovo nuomone, apskaičiuotina vadovaujantis atsakovės R. M. patvirtinta informacija apie jos gautas pajamas naudojant šį žemės sklypą pagal subnuomos sutartį.

6.       Atsakovė R. M. ir trečiasis asmuo UAB „Žibosa“, taip pat atsakovė O. U. atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. 2018 m. rugsėjo 26 d. atsakovė R. M. teismui pateikė ieškinio pripažinimą, kuriame nurodė, jog pripažįsta ieškinio dalį dėl 2 890,54 Eur kompensacijos už žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 2 113,83 Eur kompensacijos dalį už žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Klaipėdos

8.       Teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes, nesant byloje duomenų, paneigiančių atsakovių nurodytas aplinkybes, kad po to, kai įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo pripažinta negaliojančia atsakovės R. M. ir atsakovės O. U. 2011 m. lapkričio 13 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kavinės krepšinio aikštelės ir pavėsinės, taikyta restitucija, atsakovės pripažino ir iki šiol pripažįsta, jog jokie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kavinės, krepšinio aikštelės ir pavėsinės nuomos teisiniai santykiai tarp atsakovių R. M. ir O. U. nesusiklostė ir negalėjo susiklostyti, konstatavo, kad ieškovas pareiškė ieškiniu reikalavimą dėl 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Šio konkretaus ieškovo ieškinio reikalavimo aspektu pažeistos ar ginčijamos ieškovo teisės arba įstatymų saugomo intereso nėra. Todėl ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, netinkamai įgyvendina teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Nesant tarp šalių kilusio ginčo dėl nuomos sutarčių negaliojimo ir ieškovui kreipusis į teismą dėl šių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nesant visų privalomų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo požymių, teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimai dėl 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmestini. Ieškovas nereikalavo pripažinti išvestinės 2012 m. sausio 1 d. subnuomos sutarties negaliojančia, todėl teismas, atmetęs ieškovo reikalavimą dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, atskirai dėl subnuomos sutarties nepasisakė.

9.       Teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes, rašytinę bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog atsakovė R. M. nuo 2016 m. balandžio 21 d. naudojosi žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Ieškovo ir UAB „Žibosa“ susirašinėjimas, UAB „Žibosa“ atlikti mokėjimai pagal antstolių patvarkymus dėl išieškojimo iš trečiųjų asmenų ir piniginių lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas teigti, kad tarp UAB „Žibosa“ ir ieškovo susiklostė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos teisiniai santykiai nuo 2016 m. balandžio 21 d. Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, jog        R. M. yra UAB „Žibosa“ direktorė, nėra pakankami daryti priešingą išvadą. Teismui pasiūlius pakeisti atsakovę R. M. tinkama atsakove UAB „Žibosa“, ieškovas atsisakė. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo už žemės sklypą (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. atsakovei R. M..

10.       Spręsdamas dėl kompensacijos už žemės sklypą (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. priteisimo, teismas nurodė, kad civilinė byla Nr. 2A-3-730/2017 nėra laikytina precedentine šios bylos atžvilgiu, nes ieškovas prašo priteisti kompensaciją už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą nagrinėjamoje byloje kitu (vėlesniu) laikotarpiu, o minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl kompensacijos iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. Teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, keliančių teismui abejonių dėl teismo eksperto G. T. 2019 m. sausio 18 d. atliktos ekspertizės pagrįstumo. Teismas įvertino tai, kad ekspertizė atlikta už konkretų laikotarpį pagal ieškinio reikalavimus, ekspertizės akto išvados nustatytos taikant dvejų turto vertinimo metodų derinį (naudojo lyginamąjį ir pajamų metodą/jų derinį), teismo posėdžio metu apklaustas teismo ekspertas G. T. pateikė paaiškinimus dėl atliktos ekspertizės, patvirtino savo atliktos ekspertizės teisingumą, atsakė į šalių atstovų užduotus klausimus, ekspertizės akto išvados neprieštarauja kitai byloje esančiai medžiagai. Ekspertizės aktu nustatyta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) metinė nuomos rinkos vertė neviršija žemės sklypo (duomenys neskelbtini) rinkos vertės. Taip pat teismas nurodė, kad teismas buvo suteikęs pakankamą terminą ieškovui išreikšti savo poziciją teismo ekspertizės skyrimo klausimu, tačiau ieškovas nustatytu terminu savo pozicijos teismo ekspertizės skyrimo klausimu neišsakė, o ieškovo pateikta UAB „Newsec valuations“ eksperto D. B. konsultacija nėra ekspertizės aktas. Teismas pagrįstais laikė atsakovės argumentus, kad byloje nėra pateikta kitų ekspertų išvadų klausimais, kuriais buvo atlikta teismo ekspertizė ir surašytas ekspertizės aktas. Todėl nustatant ieškovui priteistiną kompensaciją už žemės sklypą (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. iš atsakovės R. M. teismas vadovavosi nagrinėjamoje byloje atliktos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos rinkos vertės nustatymo ekspertizės išvadomis.

11.       Spręsdamas dėl kompensacijos už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ½ dalies naudojimą nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. priteisimo, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės R. M. argumentus, kad ieškovui nuosavybės teisė į žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ½ dalį buvo pripažinta nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. (kai įsiteisėjo nutartis dėl ieškovo nuosavybės teisės pripažinimo), todėl tik nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. galėtų būti skaičiuojama ieškovui mokėtina kompensacija už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ½ dalies naudojimą, nes pripažinus ieškovui nuosavybės teises į ½ dalį turto, kaip įgyto ieškovo ir R. M. jungtinės veiklos metu, ieškovas turi teisę gauti dalį nuomos mokesčio už bendro turto nuomą proporcingai savo daliai. Tačiau teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovas nepagrįstai siekia, jog jam iš atsakovės būtų priteista pajamų dalis, gauta ne tik iš disponavimo žemės sklypu (duomenys neskelbtini), bet ir iš disponavimo kitu turtu, t. y. prekystalių (kioskų), kurie ieškovui nuosavybės teise nepriklauso.

12.       Spręsdamas dėl kompensacijos už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ½ dalies naudojimą nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. dydžio, teismas vadovavosi 2012 m. sausio 1 d. subnuomos sutartimi, sudaryta tarp atsakovės ir UAB „Žibosa”, kurioje nurodyta, kad už subnuomojamą turtą moka R. M. 36 000 Lt per metus, įskaitant 15 procentų GPM. 2015 m. lapkričio 23 d. susitarimu subnuomos sutartis pakeista, nustatyta, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. UAB „Žibosa“ už subnuomojamą turtą moka R. M. 5 000 Eur per metus, įskaitant 15 procentų GPM mokamas. Todėl teismas iš atsakovės R. M. ieškovui už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomą priteisė 6 090,80 Eur kompensaciją, taip pat įvertino UAB „Žibosa“ už ieškovą antstoliams sumokėtas sumas.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Apeliaciniame skunde ieškovas J. M. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti, panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir šią ieškinio dalį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti pripažinti 2012 m. sausio 1 d. atsakovių sudarytas nuomos sutartis negaliojančiomis, nes neva nėra ginčo dėl jų galiojimo, yra teisiškai nepagrįsta. 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutarčių objektas būtent buvo daiktai, kuriuos atsakovė O. U. įgijo neteisėtos 2009 m. lapkričio 13 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, todėl nuomos sutartys, kuriomis O. U. išnuomojo ieškovui priklausančius daiktus atsakovei R. M. negali būti laikomos teisėtomis visą jų egzistavimo laikotarpį, bei privalo būti pripažintinos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Ieškovas reikalavo nuomos sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (ab initio), tačiau pirmosios instancijos teismas šio ieškovo reikalavimo apskritai nesprendė. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas laikosi nuostatos, jog iki 2016 m. balandžio 20 d., t. y. kol nebuvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, ginčijamos nuomos sutartys galiojo. Byloje yra aktualus klausimo ar ginčijamos nuomos sutartys yra negaliojančios nuo jų sudarymo momento išsprendimas, tačiau to pirmosios instancijos teismas net nesprendė. 

13.2.                      Teismo išvados, kad žemės sklypu (duomenys neskelbtini) naudojosi ne R. M., bet UAB „Žibosa“ yra nepagrįstos, nes akivaizdu, jog tokios teismo išvados apie žemės sklypo naudojimo laikotarpius yra grindžiamos įsitikinimu, kad ginčijamos nuomos sutartys negalioja nuo 2016 m. balandžio 20 d., t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 priėmimo. Konstatavus, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir nuomos sutartys negaliojo nuo jų sudarymo momento, pareiga restitucijos metu grąžinti ieškovui turtą tektų ne UAB „Žibosa“, o atsakovei R. M., kuri yra tiesioginė turto naudotoja pagal ginčijamas nuomos sutartis, atsižvelgiant į tai reikalavimas atsakovei R. M. dėl kompensacijos už turto naudojimą yra pareikštas asmeniui turinčiam atsakyti pagal ieškinį. Byloje aiškiai nustatyta, kad UAB „Žibosa“ žemės sklypu naudojasi 2012 m. subnuomos sutarties pagrindu, todėl jokios teisinių santykių transformacijos po 2016 m. balandžio 20 d. nereikėjo, nes galiojant ginčijamoms nuomos sutartims ir jų nepripažinus negaliojančiomis, UAB „Žibosa“ žemės sklypais naudojosi subnuomos sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismo interpretacijos dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo laikotarpių yra nenuoseklaus visų bylos aplinkybių vertinimo pasekmė. Sprendžiant dėl kompensacijos už kitą žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)), teismui nekilo abejonės, kad šiuo žemės sklypu naudojosi R. M., per visą ieškovo nurodytą laikotarpį, nors 2012 m. sausio 1 d. subnuomos sutarties tarp R. M. ir UAB „Žibosa“ pagrindu, visą laikotarpį žemės sklypu naudojosi tik UAB „Žibosa“. Vadovaujantis tokia teismo logika reikštų, kad 2016 m. balandžio 20 d., t. y. po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 priėmimo, pasibaigė nuomos sutartis tik žemės sklypo (duomenys neskelbtini), o žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis nesibaigė. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad UAB „Žibosa“ ir po 2016 m. balandžio 20 d. moka atsakovei R. M. už žemės sklypų nuomą (2017 m. gruodžio 31 d. UAB „Žibosa“ ir R. M. susitarimas). Be to, teismo iniciatyva, atsakovė UAB „Žibosa“ teismo sprendimo priėmimo metu nepagrįstai „transformavosi“ į trečiąjį asmenį.

13.3.                      Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas kompensaciją už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą, vadovavosi eksperto išvadomis, nors byloje buvo surinkti ir pateikti duomenys, kad eksperto išvada nėra objektyvi ir turi akivaizdžių trūkumų. Žemės sklypo nuomos rinkos vertė jau buvo šalių ginčo nagrinėjimo dalyku – 2017 m. vasario 8 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendime teismas, vertindamas kokia yra žemės sklypo nuomos vertė, padarė išvadą, kad ji yra ne mažesnė nei 36 000 Lt (10 426,32 Eur) ir būtent vadovaudamasis ja apskaičiavo ieškovui priteistinos kompensacijos dydį. Todėl kilo pagrįstos abejonės, kad eksperto išvada objektyviai neatspindi žemės sklypo nuomos rinkos vertės. Ekspertizė parengta nesilaikant Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų. Ieškovo nuomone, eksperto pateikti skaičiavimai atlikti neobjektyviai, kadangi nebuvo laikomasi reikalavimo atsirinkti kuo artimesnius analogiškus ar panašius objektų vertinimo dienai pardavimo sandorius. Ieškovas prašė pakartotinės ekspertizės skyrimo, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Pakartotinė ekspertizė turėjo būti skirta ir dėl to, kad iki tol nagrinėjusi bylą teisėja, nuo bylos nagrinėjimo nusišalino dėl savo nebejotino šališkumo, todėl galimai ir ankstesnės ekspertizės bei eksperto kandidatūros parinkimo klausimas buvo išspręstas neobjektyviai.

13.4.                      Teismas nepagrįstai, priteisdamas kompensaciją už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d., nepriteisė ieškovui kompensacijos ir už šiame žemės sklype esančių prekystalių (kioskų) nuomą. Prekystaliai (kioskai) yra būtent ieškovo ir atsakovės R. M. bendrame žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Jeigu nebūtų naudojama ieškovo žemės sklypo dalis, atsakovė R. M. pajamų už šito žemės sklypo naudojimą negalėtų gauti. Pajamų iš šių kioskų nuomos gavimo vienintelė prielaida yra tai, kad tie kioskai yra būtent žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Šie kioskai bei iš jų nuomos gaunamos pajamos negali būti traktuojami atsietai nuo šio žemės sklypo, kadangi atsakovė gauna pajamas būtent iš kioskų nuomos, t. y. už teisę žemės sklype pastatyti tą kioską ir vykdyti žemės sklype, prekybos veiklą. Ieškovė pajamas gauna būtent už tai, kad leidžia tretiesiems asmenims naudotis ieškovui ir atsakovei priklausančiu bendru turtu (žemės sklypu, (duomenys neskelbtini)), patys savaime kioskai negeneruoja atsakovei jokių pajamų, o pajamas atsakovė gauna faktiškai už žemės sklypo nuomą (prekybai kioskuose). Šios pajamos laikytinos tiesiogiai iš žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo gaunamomis pajamas.

13.5.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad UAB „Žibosa“ atsiskaitė už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą. Nė viename iš mokėjimų nėra nurodyta, jog yra mokama už žemės sklypą     (duomenys neskelbtini). UAB „Žibosa“ mokėjimų pirmosios instancijos teismas teisiškai nekvalifikavo, todėl iš teismo sprendimo nėra aišku, kokiais pagrindais buvo atliekami mokėjimai. Kadangi teismo sprendimu konstatuota, kad prievolė mokėti už žemės sklypo unikalus (duomenys neskelbtini) naudojimą tenka atsakovei R. M., tai UAB „Žibosa“ mokėjimai turėjo būti kvalifikuoti kaip trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę išraiška. Vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 3 dalimi, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Žibosa“ neva sumokėjusi ieškovui už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą būtų įgijusi kreditoriaus teises į atsakovę R. M.. Nesant tokių duomenų, versija, kad buvo mokama už R. M. nebuvo pagrįsta. UAB „Žibosa“ atskirų reikalavimų ieškovui nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo įskaityti UAB „Žibosa“ mokėjimų į atsakovės R. M. skolą ir taip sumažinti ieškovui priteistiną kompensacijos sumą.

13.6.                      Sprendimu iš ieškovo atsakovei trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Žibosa“ priteista 14 051,25 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Bylinėjimosi išlaidų dydis yra per didelis, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų išlaidų apskaičiavimo reikalavimų, dėl ko nepagrįstai vertino, kad ieškovas privalo atlyginti visas UAB „Žibosa“ ir atsakovės R. M. bylinėjimosi išlaidas.

14.       Atsakovė R. M. ir trečiasis asmuo UAB „Žibosa“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

14.1.                      Ieškovas ieškinį pateikė 2018 m. liepos 10 d., tačiau nei su ieškiniu, nei vėliau ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės po 2016 m. balandžio 20 d., t. y. daugiau nei 2 metus iki ieškinio pateikimo momento, būtų laikiusios 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartis galiojančiomis. Teismas, vadovaudamasis šalių pripažintomis aplinkybėmis ir byloje esančiais įrodymais, nustatė tik aplinkybę, kad atsakovė R. M. iki 2016 m. balandžio 20 d. naudojosi žemės sklypu (duomenys neskelbtini) ir ieškovui priklausiusia ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalimi. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl ieškovo reikalavimų pripažinti negaliojančiomis 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartis ab initio ir juos atmetė, teismas pagrindė tokį savo sprendimą, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas neišsprendė jo reikalavimo.

14.2.                      Ieškovas savo reikalavimą dėl kompensacijos už ieškovui priklaususios ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies naudojimą priteisimo pats grindė 2012 m. sausio 1 d. tarp atsakovės R. M. ir UAB „Žibosa“ sudaryta subnuomos (nuomos) sutartimi dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Tokiam kompensacijos už ieškovui priklaususios ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies naudojimą priteisimą pritarė ir atsakovė R. M.. Atsižvelgiant į tai, esant abiejų bylos šalių sutarimui dėl šios kompensacijos skaičiavimo principų, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, sprendžiant dėl kompensacijos už ieškovui priklaususios ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies naudojimą dydžio, nesivadovauti anksčiau nurodyta subnuomos (nuomos) sutartimi.

14.3.                      Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė   R. M. yra atsakinga už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. balandžio 9 d., pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovė naudojosi žemės sklypu. Nuo 2016 m. balandžio 21 d. žemės sklypu naudojosi išimtinai tik bendrovė savo komercinės veiklos, susijusios su poilsio ir pramogų komplekso „(duomenys neskelbtini)“ valdymu, vykdymo tikslais. Pati bendrovė pripažino, kad ji naudojosi žemės sklypu, dėl ko ieškovui buvo siūloma pakeisti atsakovą pagal ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą priteisimo, tačiau ieškovas nesutiko.

14.4.                      Bendrovės statusas iš atsakovės į trečiąjį suinteresuotą asmenį buvo pakeistas 2019 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio metu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovui, pakeitus ieškinio dalyką, neliko jokių reikalavimų, kurie būtų reiškiami bendrovės atžvilgiu. Bendrovės statuso pakeitimui pritarė ir ieškovo atstovas advokatas T. J.. Visos šios aplinkybės yra pažymėtos Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartyje.

14.5.                      Ieškovo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje buvo nustatyta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos rinkos vertė 2018 m. rugsėjo 19 dienai, nors ginčo sprendimui aktualus laikotarpis yra nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. Be to, vertinimo ataskaita buvo parengta absoliučiai ignoruojant turto ir verslo vertės nustatymo principus. Turto vertinimo ataskaitoje yra pažymėta, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos rinkos vertė buvo nustatyta turto vertintojui neapžiūrėjus lyginamųjų objektų sandorio sudarymo dieną ir detaliai neanalizavus lyginamųjų objektų. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė išvadą dėl turto vertinimo ataskaitos atitikties formaliems reikalavimams, ši išvada pati savaime nereiškia, kad ataskaita galėjo būti pripažintina tinkamu įrodymu byloje. Klaipėdos apygardos teismas neteikė jokių išvadų dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos vertės, o, remdamasis kitoje civilinėje byloje išdėstyta šalių pozicija bei įrodymais, sprendė dėl ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio ne tik už žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bet ir už žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančių kavinės, pavėsinės, aikštelės ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ½ dalį. Ekspertizės akto išvados buvo nustatytos taikant dviejų turto vertinimo metodų derinį, o 2019 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje vykusios teismo eksperto G. T. apklausos metu jis išsamiai paaiškino, kodėl būtent buvo pasirinkti tokie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos rinkos vertės nustatymo metodai, kodėl nebuvo lyginami panašių arba analogiškų žemės sklypų nuomos kainų sandoriai, taikant lyginamąjį metodą. Ieškovas taip pat visiškai nepagrįstai apeliuoja, kad sprendžiant teismo ekspertizės skyrimo klausimą, nebuvo atsižvelgta į ieškovo poziciją šiuo klausimu. Klaipėdos apygardos teismas buvo suteikęs pakankamą terminą ieškovui išreikšti savo poziciją teismo ekspertizės skyrimo klausimu, tačiau ieškovas pats dėl savo aplaidumo ir nerūpestingumo nesugebėjo pasinaudoti teise tokią poziciją išreikšti.

14.6.                      Tai, kad atsakovei R. M. priklausantys prekystaliai (kioskai) stovi ant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), jokiu būdu nesudaro pagrindo teigti, kad iš prekystalių (kioskų) nuomos gaunamos pajamos gali būti laikomos žemės sklypo duodamomis pajamomis kaip tai yra suprantama pagal CK 4.76 straipsnį.

14.7.                      Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovo bendrovės ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su priešieškinių rengimu, tinkamai įvertino, kad šios išlaidos buvo susijusios su civiline byla, jos kilo dėl ieškovo procesinio elgesio, t. y. pareikštų pradinio ieškinio reikalavimų, kurių ieškovas vėliau atsisakė. Bendrovės ir atsakovės įsitikinimu, anksčiau nurodytos jų su įrodymų rinkimu susijusios išlaidos yra priskirtinos su civilinės bylos nagrinėjimu susijusioms išlaidoms. Ieškovas neįrodė, kad atitinkami įrodymai, kuriems surinkti buvo patirtos minėtos išlaidos, būtų pertekliniai ar nesusiję su nagrinėto ginčo esme.

15.       Atsakovė O. U. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad tarp jos ir ieškovo ginčo dėl nuomos sutarčių negaliojimo nebuvo. Po to, kai įsiteisėjusių teismų sprendimais buvo pripažinta negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d. O. U. ir R. M. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, taikyta restitucija, O. U. pripažino ir laikė, kad nuomos sutartys negali būti galiojančiomis ir šiomis sutartimis savo tarpusavio teisinių santykių su R. M. negrindė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

17.       Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė papildomus įrodymus: eksperto vertintų lyginamųjų objektų apžvalgą su fotonuotraukomis, sąrašą objektų, kurie galėjo būti pasirinkti lyginamaisiais objektais ekspertizės metu. Ieškovas nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po to, kai pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, jog ekspertizės akte yra lyginami nelygiaverčiai objektai.

18.       Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008).

19.       Apelianto nurodomos aplinkybės, kad papildomų įrodymų pateikimą lėmė tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, kad ekspertizės akte yra lyginami nelygiaverčiai objektai, laikytinos nepagrįstomis.  Iš bylos duomenų matyti, kad ekspertizės aktas teismui pateiktas 2019 m. sausio 21 d. Ieškovas, nesutikdamas su ekspertizės išvadomis, teismui teikė prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo. Taigi, ieškovas iš esmės turėjo galimybę nurodyti visas aplinkybes, taip pat ir pateikti lyginamųjų objektų sąrašą, kurios, ieškovo manymu, lemia atliktos ekspertizės nepagrįstumą, dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau vertintų objektų apžvalgą pateikė jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

20.       Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei vadovaujantis CPK 314 straipsniu, teisėjų kolegija atsisako priimti apelianto naujai pateiktus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

21.       2009 m. lapkričio 13 d. atsakovės R. M. ir O. U. sudarė žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su verslo statiniais (kavinės, pavėsinės, krepšinio aikštelės) pirkimo–pardavimo sutartį. O. U., įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypus ir juose esančius statinius, 2012 m. sausio 1 d. sudarė su R. M. dvi nuomos sutartis, pagal kurias O. U. išnuomojo R. M. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir jame esančius pastatus. Kita tą pačią dieną sudaryta nuomos sutartimi išnuomojo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) su žemės sklypo priklausiniais. 2012 m. sausio 1 d. visi R. M. išnuomoti nekilnojamieji daiktai subnuomos teise buvo perduoti naudoti UAB „Žibosa“ pagal subnuomos sutartis.

22.       Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4-206/2015 pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovėms R. M. ir O. U., UAB „Žibosa“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, skolų ir kompensacijos priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir atsakovės R. M. priešieškinį ieškovui J. M., atsakovei E. S. M. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, skolų ir kompensacijos priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, pripažino negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. sudarytą žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su verslo statiniais pirkimo–pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją – grąžino J. M. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), grąžino R. M. kavinę, pavėsinę, krepšinio aikštelę, žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priteisė iš R. M. O. U. 275 000 Lt. Teismas pripažino J. M. nuosavybės teisę į ½ dalį kavinės, krepšinio aikštelės, pavėsinės ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-892-123/2015 šią Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 šiame punkte nurodytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalys paliktos nepakeistos.

23.       Klaipėdos

24.       A. B. Tamkevičienės 2019 m. gegužės 7 d. pažymoje nurodyta, kad 2017 m. gruodžio 19 d. patvarkymas dėl skolininko turto arešto ir 2018 m. sausio 2 d. patvarkymas dėl skolininko lėšų ir/ar turtinių teisių, esančių pas trečiuosius asmenis, arešto pateikti R. M. ir UAB „Žibosa“. Minėtais patvarkymais R. M. ir UAB „Žibosa“ įpareigotos J. M. mokėtinas lėšas pervesti į antstolės B. T. depozitinę sąskaitą. UAB „Žibosa“, vykdydama minėtus patvarkymus, į antstolės B. T. depozitinę sąskaitą pervedė 2018 m. balandžio 5 d. – 1 564,99 Eur ir 2019 m. balandžio 5 d. - 2013,40 Eur, iš viso 3 578,39 Eur.

25.       Antstolio A. S. 2019 m. gegužės 8 d. rašte nurodyta, kad 2018 m. sausio 25 d. patvarkymu antstolis areštavo pinigines lėšas (arešto mastas 9 343,19 Eur), esančias UAB „Žibosa“ žinioje ir priklausančias išmokėti ieškovui pagal nuomos sutartį, sudarytą tarp UAB „Žibosa“ ir ieškovo, bei nurodė pervesti į antstolio A. S. depozitinę sąskaitą. UAB „Žibosa“ į antstolio A. S. depozitinę sąskaitą pervedė 2018 m. balandžio 5 d. – 2 154,26 Eur; 2019 m. balandžio 2 d. – 2000 Eur ir 2019 m. balandžio 29 d. – 1 125 Eur, iš viso 5 279,26 Eur.

26.       Antstolio G. K. rašte nurodyta, kad remiantis 2017 m. gruodžio 6 d. patvarkymu dėl išieškojimo iš trečiųjų asmenų ir piniginių lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą ir 2018 m. balandžio 6 d. patvarkymu dėl išieškojimo iš trečiųjų asmenų ir piniginių lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą buvo išieškota ir pervesta iš UAB „Žibosa“: 2017 m. gruodžio 28 d. – 4 250 Eur; 2017 m. gruodžio 28 d. – 2 125 Eur; 2018 m. balandžio 5 d. – 2 655,75 Eur;             2018 m. lapkričio 7 d. – 780 Eur, iš viso 9 780,75 Eur, nes 2019 m. balandžio 2 d. pervesta 2 361,60 Eur suma grąžinta atgal UAB „Žibosa“ 2019 m. balandžio 19 d. antstolio patvarkymu.

27.       2017 m. gruodžio 28 d., 2018 m. balandžio 13 d. ir 2019 m. balandžio 2 d. už ieškovą nuo nuomos pajamų taip pat buvo sumokėta po 1 125 Eur gyventojų pajamų mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos už kiekvienus metus.

Dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

28.       Byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti žemės sklypų nuomos sutartis negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovių paaiškinimus, kad tarp jų ir ieškovo tokio ginčo nėra, šio ieškovo reikalavimo netenkino. Tokią teismo poziciją apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina kritiškai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuojant dispozityviam, bet ne imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį. CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymas sietinas su šių dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimu – kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014 ir joje nurodytą teismų praktiką).

29.       Byloje nustatyta, kad žemės sklypų nuomos sutartis sudarė atsakovė O. U., kuri teismo sprendimo pagrindu prarado nuosavybės teisę į išnuomotus žemės sklypus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pripažinus, kad ieškovo nuosavybės teisė į žemės sklypus buvo prarasta dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, neteisėti ir kiti jų atlikti veiksmai įgyvendinant nuosavybės teisės turinį į žemės sklypus. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažinta, kad 2009 m. lapkričio 13 d. atsakovių sudaryta pirkimo pardavimo sutartis prieštarauja savininko nuosavybės teisių turiniui (CK 4.37 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis), kai asmuo, nebūdamas vienintelis turto savininkas, nuosavybės teises į visą turtą perleidžia kitam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Taip pat pripažinta, kad tokiu sandoriu nesiekta sukurti teisinių pasekmių, jis sudarytas tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis), siekiant išvengti turto ir verslo statinių žemės sklype padalijimo ir užvaldyti ieškovui priklausančią turto dalį. Teismo sprendimu konstatuotas ir šios bylos atsakovių nesąžiningumas CK 6.67 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovių paaiškinimai šioje byloje, kad jos nuo 2016 m. balandžio 20 d., kai buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nelaikė žemės sklypų nuomos sutarčių galiojančiomis nesudaro pagrindo netenkinti byloje pareikšto ieškovo materialinio teisinio reikalavimo dėl tokių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Tokie atsakovių paaiškinimai iš esmės yra susiję su nuomos sutarčių vykdymu, o ne su jų negaliojimu. Sandorių negaliojimo institutas negali būti taikomas sutarties vykdymo (nevykdymo) atveju, nes tai neatitiktų sandorių negaliojimo paskirties. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Atsakovės, teismui pripažinus žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, turėjo galimybę išspręsti tokio sandorio ir vėlesnių jų sudarytų sandorių teisinių pasekmių klausimą gera valia, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad atsakovių teiginys dėl žemės nuomos sutarčių negaliojimo nepagrįstas ir bylos duomenimis. Priešingai nei teigia atsakovės, pagal byloje surinktus įrodymus (atsakovės R. M. susitarimas su UAB „Žibosa“ dėl subnuomos sutarties pakeitimo, pripažinimas, kad turtu ji pati naudojosi ir po Kretingos apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo) galima spręsti, kad žemės sklypų valdymo teisė ieškovui nebuvo grąžinta net ir po to, kai įsiteisėjo teismo sprendimas pripažinti atsakovių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia. Atkreiptinas dėmesys, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi, vertindamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą ir dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nurodė, kad atsakovių nuomos sutarties teisėtumas nenuginčytas, todėl byloje nėra pagrindo teigti, jog O. U. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovas patyrė žalos (nurodytos nutarties 182 punktas). Teismams nustačius tokias aplinkybes, visiškai suprantamas ieškovo siekis gintis jo pažeistas teises, pareiškiant ieškinį dėl žemės sklypų nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

30.       Tokio tipo bylose, kuriose reikalaujama pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu ir taikyti restituciją, teismas dėl pareikštų reikalavimų turėtų spręsti tokia seka: pirma, teismas turėtų nustatyti, ar ginčijamas sandoris (ne)prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms; antra, nustačius, kad ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, spręsti dėl jo pripažinimo negaliojančiu; trečia, pripažinus sandorį negaliojančiu, spręsti dėl restitucijos, atsižvelgiant į CK 1.80 straipsnio 4 dalyje ir 6.145–6.153 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą.

31.       Ieškovas, reikalaudamas pripažinti negaliojančiomis žemės sklypų nuomos sutartis, iš esmės rėmėsi nuosavybės teisės turiniu, teigdamas, kad O. U., neteisėtai įgijusi nuosavybės teisę į ieškovo turtą, neturėjo teisės ir šio turto valdyti, t. y. sudaryti nuomos sutartis.

32.       Teisės į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą, kaip pamatinės konstitucinės teisės, užtikrinimo svarba nuolat pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo (pvz., 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Pagal CK 4.37 straipsnio 2 dalį būtent savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nurodytas teises. Netekęs valdymo teisės, savininkas pas kitą asmenį be teisinio pagrindo atsidūrusį daiktą turi teisę išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Kaip nustatyta byloje, ieškovui įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo grąžinti žemės sklypas ir žemės sklypo dalis. Tačiau savininkui grąžinus žemės sklypus, savaime negaliojančiomis netapo atsakovių sudarytos nuomos ir subnuomos sutartys. Kaip nustatyta byloje, šių sutarčių pagrindu žemės sklypų naudojimas tęsėsi iki ieškovas pats prarado nuosavybės teisę priverstinio vykdymo procese. Šios aplinkybės yra pakankamos ieškovo teisiniam suinteresuotumui pripažinti žemės sklypų nuomos sutartis negaliojančiomis patvirtinti. Todėl pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl šių sutarčių negaliojimo ir atmetė tokį ieškovo reikalavimą. Byloje nustačius, kad prašoma pripažinti negaliojančiomis sutartis sudarė neteisėtai nuosavybės teisę įgijęs asmuo, tokio asmens sudarytos žemės sklypų nuomos sutartys pripažįstamos negaliojančiomis kaip prieštaraujančios imperatyvioms teisės normos (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnis, 4.95 straipsnis).

33.       Pažymėtina, kad net ir pripažinęs sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, be kita ko, turėtų įvertinti: 1) ar restitucija konkrečiu atveju apskritai taikytina; 2) jei restitucija taikytina – koks turėtų būti jos būdas. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (lot. padėtis, kuri yra). Tokia restitucijos paskirtis nulemia jos taikymo sąlygas. Teismo vertinimu, šioje byloje, atsižvelgiant į negaliojančiais pripažintų sutarčių prigimtį (nuomos) bei byloje nustatytas aplinkybes (ieškovas yra praradęs nuosavybės teisę į nuomos objektą), restitucija netaikytina. Tačiau tai neužkerta kelio spręsti dėl atsiskaitymo už žemės sklypų naudojimo laikotarpį (CK 4.97 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikotarpio, už kurį priteistina kompensacija, nustatymo

34.       Apeliaciniame skunde yra kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas kompensacijos skaičiavimas, skirstant į kompensavimo laikotarpius. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo pasirinktas skirstymas į tokius laikotarpius yra nenuoseklaus visų bylos aplinkybių vertinimo pasekmė. Taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas teisiškai nekvalifikavo UAB „Žibosa“ mokėjimų, todėl iš teismo sprendimo nėra aišku, kokiais pagrindais buvo atliekami šios bendrovės mokėjimai.

35.       Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo reikalavimą dėl kompensavimo už naudojimąsi jam priklausiusiais žemės sklypais, pažymi, kad toks reikalavimas dėl lėšų priteisimo gali turėti įvairų teisinį pagrindą. Teisinis reikalavimo pagrindas nustatomas, teisiškai kvalifikavus materialinius ginčo santykius. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo materialinius teisinius santykius ir tai, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo. Civilinio proceso įstatymuose nereikalaujama, kad besikreipiantis į teismą asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų bylos materialinius santykius. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas jo reikalavimų juridinis pagrindas ir ar nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

36.       Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, kokiu pagrindu apeliantui yra priteisiamos lėšos. Tinkamai nenustačius teisinio pagrindo iš esmės tampa sudėtinga nustatyti ir prašomos priteisti kompensacijos dydį, ir laikotarpį, už kurį tokia kompensacija priteistina.

37.       Kaip minėta, Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4-206/2015 2009 m. lapkričio 13 d. R. M. ir O. U. sudaryta žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su verslo statiniais pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyta restitucija – grąžinti J. M. žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kavinė, pavėsinė, krepšinio aikštelė, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (teismo sprendimas įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo nutartimi 2015 m. rugpjūčio 6 d. civilinėje byloje Nr. 2A-892-123/2015 minėta sprendimo dalį palikus nepakeistą). Šioje byloje apeliantas reiškia reikalavimą priteisti kompensaciją už naudojimąsi ieškovui priklausančia nuosavybės teisės dalimi (1/2 žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) bei asmenine nuosavybe (žemės sklypas (duomenys neskelbtini)).

38.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad materialiniai teisiniai santykiai tarp ginčo šalių kvalifikuotini kaip atsiskaitymai grąžinus savininkui turtą iš neteisėto svetimo valdymo, todėl ginčo sprendimui taikytinos savininko teisų gynimą reglamentuojančios daiktinės teisės normos, inter alia (lot. be kita ko), CK 4.97 straipsnis. Atsiskaitymai tarp savininko ir neteisėto daikto valdytojo vykdomi CK 4.97 straipsnio nustatytomis sąlygomis. Atsiskaitymų tarp neteisėto valdytojo ir išreikalavusio daiktą savininko apimtį lemia neteisėto valdytojo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Tai, sąžiningas ar nesąžiningas valdymas, vertinama pagal bendruosius objektyvųjį ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijus: asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas nesąžiningu valdytoju; atitinkamai asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas sąžiningu valdytoju (CK 4.97 straipsnio 1 dalis). Jeigu neteisėtas valdytojas nesąžiningas, savininkas, turi teisę reikalauti: grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias šis asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos (CK 4.97 straipsnio 1, 2 dalys).

39.       Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ne tik nebuvo nustatinėjama kas valdė žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bet ir nenustatyta, ar valdymas buvo sąžiningas ir koks buvo neteisėto ieškovui priklausančios nuosavybės valdymo laikotarpis, nes kaip ir minėta, savininkas, turi teisę reikalauti: grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias šis asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką (neteisėto nesąžiningo valdytojo atveju) arba išreikalauti visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą (neteisėto sąžiningo valdytojo atveju) (CK 4.97 straipsnis). Tokiu atveju šios aplinkybės nustatinėtinos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

40.       Kaip minėta nutarties 35 punkte atsakovių nesąžiningumas konstatuotas vertinant jų sudarytos žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimą, teisėjų kolegijos vertinimu, to pakanka ir konstatuoti atsakovės R. M. nesąžiningumą sprendžiant dėl žemės sklypų valdymo CK 4.97 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija atmeta atsakovių paaiškinimus ir kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją, kompensavimo laikotarpį vertinti tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties priėmimo momento. Žemės sklypų grąžinimo klausimas buvo išspręstas įsiteisėjus Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimui.

41.       Pažymėtina, kad tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-892-123/2015 buvo palikta nepakeista Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4-206/2015 dalis, kuria teismas pripažino negaliojančia 2009 m. lapkričio 13 d.                   R. M. ir O. U. sudarytą žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su verslo statiniais (kavinės, pavėsinės, krepšinio aikštelės) pirkimo–pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento ir taikyta restitucija. Taigi, pirmosios instancijos teismas, privalėjo atsižvelgti į tai, kad būtent šiuo teismo sprendimu ieškovui buvo grąžinta nuosavybės teisė į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Tai, kad byloje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, nekeičia fakto, jog Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi palikus Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimo dalį nepakeista, ši sprendimo dalis įsiteisėjo ir sukėlė teisinius padarinius (CPK 279 1, 4 dalys).

42.       Pažymėtina, kad žemės sklypų valdymo grąžinimas svarbus ir nustatant momentą, iki kurio ieškovas turi teisę reikalauti pajamas, kurias žemės sklypų valdytojas (šiuo atveju ieškovas nurodo atsakovę R. M.) gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas ieškovui pajamas priteisė už laikotarpį iki pat ieškovo nuosavybės teisės netekimo (2019 m. balandžio 9 d.), tačiau teismas nenustatinėjo, kas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. (kai buvo grąžinta ieškovo nuosavybės teisė į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) iki 2019 m. balandžio 9 d. valdė ginčo žemės sklypus. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartys, sudarytos tarp atsakovių, nebuvo pripažintos negaliojančiomis iki šios nutarties priėmimo dienos, byloje taip pat nėra duomenų, kad jos būtų pasibaigusios kitais pagrindais, pripažįsta, jog būtent atsakovė                              R. M. visą šį laikotarpį valdė žemės sklypus. Kadangi ieškovas nuosavybės teisės į ginčo turtą neteko 2019 m. balandžio 9 d., laikytina, jog ši diena yra paskutinė diena, kurią apeliantas negavo pajamų dėl atsakovės R. M. nesąžiningo žemės sklypų valdymo.

43.       Pritartina apelianto teiginiui, kad 2016 m. balandžio 20 d. neįvyko jokia 2012 m. sausio 1 d. subnuomos sutarties, sudarytos tarp atsakovės R. M. ir trečiojo asmens UAB „Žibosa“, „transformacija“. CK 6.154 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi, vienas esminių sutarties sudarymo principų yra sutarties šalių valios suderinimas, todėl ieškovui, nesant jo valios, negali būti taikomos sąlygos, kurios buvo sulygtos tarp kitų šalių. Be to, žemės nuomos sutarčiai keliami ir papildomi reikalavimai dėl jos formos bei turinio (CK 6.546-6.548 straipsniai), kas patvirtina, kad tokie susitarimai negali būti patvirtinami konkliudentiniais ieškovo veiksmais, kaip šiuo atveju bando įrodyti atsakovė R. M..

44.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad žemės sklypu (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. balandžio   21 d. naudojosi trečiasis asmuo UAB „Žibosa“, vadovavosi UAB „Žibosa“ ir ieškovo susirašinėjimu, taip pat mokėjimais, kuriuos UAB „Žibosa“ atliko išieškojimus iš ieškovo vykdžiusiems antstoliams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nė vienas iš byloje esančių susirašinėjimo epizodų nepatvirtina, kad šalys (ieškovas ir UAB „Žibosa“) susitarė dėl žemės sklypų nuomos. Priešingai iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių galima spręsti, kad buvo tęsiami subnuomos teisiniai santykiai (atsakovės ir UAB „Žibosa“ 2015 m. lapkričio 23 d. susitarimas, subnuomos mokesčio dydis ir kt.). Be to, susirašinėjimo turinys galėjo būti nulemtas ir tos aplinkybės, kad atsakovė R. M. veikė ir UAB „Žibosa“ vardu. Tokio teismo vertinimo nepaneigia ir aplinkybė, kad UAB „Žibosa“, vykdydama antstolių patvarkymus, atliko mokėjimus už ieškovą. Pagal CPK 688 straipsnį išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis. Pagal byloje pateiktus antstolių patvarkymus galima spręsti, kad piniginės lėšos, priklausančios ieškovui, buvo areštuotos tiek pas R. M., tiek pas jos skolininką UAB „Žibosa“.

45.       Kad atsakovė R. M. neteisėtai valdė ginčo žemės sklypus, patvirtina ne tik tai, kad 2012 m. sausio 1 d. buvo sudarytos nuomos sutartys su atsakove O. U., bet ir tai, kad atsakovė dar 2015 m. lapkričio 23 d., t. y po to, kai buvo priimta Klaipėdos apygardos teismo    2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-892-123/2015, atsakovė R. M. su trečiuoju asmeniu UAB „Žibosa“ sudarė susitarimą Nr. 1 dėl 2012 m. sausio 1 d. subnuomos sutarties pakeitimo, pakeičiant subnuomos dydį vietoje 36 000 Lt nurodant 8 000 Eur. Taip pat pati atsakovė nurodo, kad žemės sklypais nesinaudoja nuo „įsiteisėjusių teismų sprendimų“, turėdama omenyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, tačiau savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad ieškovui už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą nuo 2016 m. sausio 1 d. jau mokėjo trečiasis asmuo „Žibosa“. Tokie prieštaravimai šalintini pripažįstant, kad atsakovė R. M. žemės sklypus valdė iki 2019 m. balandžio 9 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad teismas nepagrįstai nepriteisė kompensacijos ieškovui iš atsakovės už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą ir laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui iš atsakovės priteistina kompensacija laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. tiek už ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, tiek už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą.

        Dėl kompensacijos dydžio už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ½ dalį

46.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai, priteisdamas kompensaciją už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ½ dalies naudojimą laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d., nepriteisė ieškovui kompensacijos ir už šiame žemės sklype esančių prekystalių (kioskų) nuomą.

47.       Apelianto teigimu, prekystaliai (kioskai) yra būtent ieškovo ir atsakovės R. M. bendrame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), o jeigu nebūtų naudojama ieškovo žemės sklypo dalis, atsakovė R. M. pajamų už šito žemės sklypo naudojimą negalėtų gauti, nes pajamų iš šių kioskų nuomos gavimo vienintelė prielaida yra tai, kad tie kioskai yra būtent žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

48.       CK 4.76 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Taigi, bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010).

49.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė neteisėtai valdė ½ žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini), todėl sutiktina, jog apeliantas turi teisę į dalį pajamų, kurias už šio žemės sklypo dalies naudojimą, gavo atsakovė. Apeliantui, kaip tai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, prekystaliai (kioskai) nepriklauso, jie yra atsakovės R. M. nuosavybė, todėl apeliantas nepagrįstai reikalauja pajamų už tai, kas jam nepriklauso. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas kompensacijos dydį už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ½ dalį nustatė tinkamai – 15 390,08 Eur už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.

        Dėl kompensacijos dydžio už žemės sklypą (duomenys neskelbtini) 

50.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas kompensaciją už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą, vadovavosi eksperto išvadomis, nors, apelianto vertinimu, byloje buvo surinkti ir pateikti duomenys, jog eksperto išvada nėra objektyvi ir turi akivaizdžių trūkumų. 

51.       Vadovaujantis bylos medžiaga, nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartimi byloje buvo paskirta nuomos rinkos vertės nustatymo ekspertizė. Atsižvelgdamas į turto nuomos vertę lemiančius faktorius bei aplinkybes, teismo ekspertas pateikė išvadą: 1) žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos rinkos vertė laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. birželio 29 d. buvo 24 649 Eur; 2) žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos rinkos vertė teismo ekspertizės atlikimo dieną (2019 m. sausio 18 d.) yra 6 810 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, teismo eksperto G. T. ir liudytojo D. B. paaiškinimus, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, keliančių teismui abejonių dėl teismo eksperto G. T. 2019 m. sausio 18 d. atliktos ekspertizės pagrįstumo.

52.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apelianto nurodomi 2019 m. sausio 18 d. ekspertizės išvados trūkumai, susiję su ekspertizės turiniu, yra subjektyvaus pobūdžio. Apeliantas nesutikimą su šios ekspertizės išvada grindžia savo paties iniciatyva pateikta (ieškovo užsakyta) UAB „Newsec valuations“ turto vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, jog žemės sklypo nuomos rinkos vertė yra 48 000 Eur per vienerius metus. Pažymėtina, kad šalių užsakymu atlikti turto rinkos vertės vertinimai pripažįstami paprastais rašytiniais įrodymais byloje, kurių patikimumą teismas įvertina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas tiek į šių įrodymų turinį bei formą, tiek ir jų santykį su kitais byloje esančiais duomenimis, įrodymų visuma, tačiau dažniausiai kiekvienos šalies užsakymu atliktas turto vertės retrospektyvinis vertinimas ir jo pagrindu pateikti aktai yra naudingi tai šaliai, kuri vertinimą užsakė. Taigi, byloje esant CPK 212 straipsnio tvarka paskirtai ekspertizei, nėra pagrindo vadovautis ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita, kuri prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

53.       Pažymėtina, kad tuo atveju, jei po ekspertizės akto tyrimo kyla abejonių dėl išvados patikimumo, jos (abejonės) gali būti pašalinamos ir eksperto apklausos metu, o ne skiriant pakartotinę ekspertizę (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-236-241/2019). Nagrinėjamu atveju ekspertas G. T. buvo apklaustas posėdžio metu, pirmosios instancijos teismui abejonių dėl ekspertizės išvados pagrįstumo nekilo, todėl pagrįstai buvo atsisakyta atlikti pakartotinę ekspertizę.

54.       Apeliantas, teigdamas, kad byloje nepagrįstai nebuvo skirta pakartotinė ekspertizė, nurodo, jog 2018 m. spalio 31 d. nutartį dėl ekspertizės skyrimo priėmė šališka teisėja, taip pat tai, kad ieškovui nebuvo sudaryta galimybė pasiūlyti ekspertą bei pateikti klausimus ekspertui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 26 d. parengiamojo teismo posėdžio metu paskelbė pertrauką prašymui dėl ekspertizės skyrimo išspręsti ir nustatė terminą kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti klausimus, ekspertų kandidatūras, tuo atveju jei teismas apsispręstų skirti ekspertizę byloje. Ekspertizės skyrimo prašymas buvo išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. (iš el. bylos kortelės matyti, kad nutartis pasirašyta 10 val. 59 min. ir išsiųsta byloje dalyvaujantiems asmenims). Apeliantas tik po to, kai buvo priimta teismo nutartis, pateikė savo siūlomus klausimus ir ekspertą. Taigi, apeliantas visiškai nepaisė 2018 m. spalio 26 d. parengiamojo teismo posėdžio metu nustatyto termino klausimams ir ekspertų kandidatūroms pateikti. Apeliantas, nevykdydamas procesinių pareigų, turi prisiimti ir tokio nevykdymo teisines pasekmes.

55.       Tai, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, siekdama išvengti draudimo pakartotinai nagrinėti bylą (CPK 71 straipsniais) pažeidimo, nesudaro pagrindo abejoti visais jos iki nusišalinimo atliktais procesiniais veiksmais. Pagal CPK 16 straipsnio 2 dalį jeigu bylos nagrinėjimo metu keičiasi teisėjų sudėtis, bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas, o po to ji turi būti pradėta nagrinėti nuo pat pradžios, išskyrus atvejus, kai dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta. Šioje byloje tokie prieštaravimai nebuvo pareikšti, be to, ieškovui buvo sudarytos sąlygos pareikšti visus procesinius prašymus, teismas juos išsprendė. Byloje nesant jokių kitų svarių įrodymų, pagrindžiančių teismo ekspertizės išvadų nepagrįstumą, paneigiančių ekspertizės akto duomenų patikimumą, nesukuria pagrindo sutikti su ieškovo pozicija, jog 2019 m. sausio 18 d. ekspertizės išvados yra nepagrįstos ir ja pirmosios instancijos teismas vadovavosi nepagrįstai.

56.       Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog nėra pagrindo priteisti kompensaciją ieškovui iš atsakovės už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą ir laikotarpiu nuo    2016 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. balandžio 9 d., ieškovui priteistinos kompensacijos už žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dydis keistinas, ieškovui iš atsakovės priteisiant kompensaciją laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. Ekspertizės akte (2.7.4.8 lentelėje) nurodyta, kad nuomos pajamų nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. birželio 29 d. skaičiavimas: NP = 2398 (6207/365 x 141)+ 6 207 + 6 263 + 6 495 + 3 286 (6 664/365 x 180) = 24 649 Eur. Vadinasi, pagal eksperto pateiktą formulę ir gautinų nuomos pajamų dydį kiekvienais metais, atsakovės        R. M. mokėtina kompensacija ieškovui už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 9 d. turėtų būti 29 873,87 Eur, kuri apskaičiuojama taip: 2 397,77 Eur (nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) + 6 207 Eur (už 2015 metus) + 6 263 Eur (už 2016 metus) + 6 495 Eur (už 2017 metus) + 6 664 Eur (už 2018 metus) + 1 847,10 Eur (nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.).

Dėl bendro priteistinos kompensacijos dydžio

57.       Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ieškovui pritiestinos sumos išskaičiavo sumas, kurias apeliantui sumokėjo UAB „Žibosa“.

58.       Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti, nes ginčo atveju svarbu nustatyti tai, ar ieškovui buvo atlyginta už žemės sklypų naudojimą, nepriklausomai nuo to, kas kompensaciją sumokėjo. Tai, jog būtent trečiasis asmuo UAB „Žibosa“ laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. mokėjo ieškovui už žemės sklypų naudojimą, yra atsakovės                              R. M. ir trečiojo asmens UAB „Žibosa“ tarpusavio teisinių santykių klausimas, kuris šioje byloje nėra nagrinėjamas. Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Kaip minėta, iš tokių lėšų gali būti išieškoma ir priverstinio vykdymo procese (CPK 688 straipsnis). Todėl byloje nustačius, kad UAB „Žibosa“ antstolių reikalavimu atliko mokėjimus už ieškovo prievoles, šios sumos turi būti įskaitytos į mokėtiną kompensaciją už atsakovės naudojimąsi žemės sklypais. Priešingas aiškinimas lemtų tai, jog ieškovas nepagrįstai praturtėtų (CK 1.5 straipsnis). Apelianto reikalavimų tikslas – gauti kompensaciją už jam priklausiusio turto neteisėtą valdymą, o kadangi dalis pinigų sumokėta iš UAB „Žibosa“, šias sumas pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip kompensacijos dalį.

59.       Nagrinėjamu atveju perskaičiavus kompensacijos dydį už žemės sklypą (duomenys neskelbtini), reikia perskaičiuoti ir bendrą mokėtinos kompensacijos dydį, išskaičiavus UAB „Žibosa“ atliktus mokėjimus. UAB „Žibosa“ mokėjimuose nėra duomenų, kurie pagrįstų, už kurio žemės sklypo naudojimą yra mokama ieškovui, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tikslinga atliktų mokėjimų bendrą sumą išskaičiuoti iš bendros kompensacijos dydžio, kuri šiuo atveju yra 45 263,95 Eur (29 873,87 Eur + 15 390,08 Eur).

60.       A. B. Tamkevičienės 2019 m. gegužės 7 d.  pažymoje nurodyta, kad 2017 m. gruodžio 19 d. patvarkymas dėl skolininko turto arešto ir 2018 m. sausio 2 d. patvarkymas dėl skolininko lėšų ir/ar turtinių teisių, esančių pas trečiuosius asmenis, arešto pateikti R. M. ir UAB „Žibosa“. Minėtais patvarkymais R. M. ir UAB „Žibosa“ įpareigotos J. M. mokėtinas lėšas pervesti į antstolės B. T. depozitinę sąskaitą. UAB „Žibosa“, vykdydama minėtus patvarkymus, į antstolės B. T. depozitinę sąskaitą pervedė šias pinigines lėšas: 2018 m. balandžio 5 d. – 1 564,99 Eur ir 2019 m. balandžio 5 d. - 2013,40 Eur, iš viso 3 578,39 Eur. Antstolio A. S. 2019 m. gegužės 8 d. rašte nurodyta, kad 2018 m. sausio 25 d. patvarkymu antstolis areštavo pinigines lėšas (arešto mastas 9 343,19 Eur), esančias UAB „Žibosa“ žinioje ir priklausančias išmokėti ieškovui pagal nuomos sutartį, sudarytą tarp UAB „Žibosa“ ir ieškovo, bei nurodė pervesti į antstolio A. S. depozitinę sąskaitą. UAB „Žibosa“ į antstolio A. S. depozitinę sąskaitą pervedė šias lėšas: 2018 m. balandžio 5 d. pervesta 2 154,26 Eur suma; 2019 m. balandžio 2 d. pervesta 2000 Eur suma ir 2019 m. balandžio 29 d. pervesta 1 125 Eur suma, iš viso 5 279,26 Eur. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad aplinkybė, jog antstolis nurodė, kad reikalauja išmokėti ieškovui priklausančiais lėšas pagal nuomos sutartį, šioje nutartyje pateikto ginčo šalių teisinių santykių vertinimo nekeičia, kadangi antstolis, vykdydamas išieškojimą siekė surasti ieškovui (skolininkui) priklausančias lėšas pas trečiuosius asmenis, tačiau teisiškai nekvalifikavo tokių piniginių lėšų atsiradimo teisinio pagrindo. Antstolio G. K. rašte nurodyta, kad remiantis 2017 m. gruodžio 6 d. patvarkymu dėl išieškojimo iš trečiųjų asmenų ir piniginių lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą ir 2018 m. balandžio 6 d. patvarkymu dėl išieškojimo iš trečiųjų asmenų ir piniginių lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą buvo išieškota ir pervesta iš UAB „Žibosa“ šios sumos: 2017 m. gruodžio 28 d. pervesta 4 250 Eur; 2017 m. gruodžio 28 d. pervesta 2 125 Eur; 2018 m. balandžio 5 d. pervesta 2 655,75 Eur; 2018 m. lapkričio 7 d. pervesta 780 Eur, iš viso 9 780,75 Eur, nes 2019 m. balandžio 2 d. pervesta 2 361,60 Eur suma grąžinta atgal UAB „Žibosa“ 2019 m. balandžio 19 d. antstolio patvarkymu. Be to, 2017 m. gruodžio 28 d. už ieškovą nuo nuomos pajamų buvo sumokėta 1 125 Eur gyventojų pajamų mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. 2018 m. balandžio 13 d. už ieškovą nuo nuomos pajamų buvo sumokėta 1 125 Eur gyventojų pajamų mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. 2019 m. balandžio 2 d. už ieškovą nuo nuomos pajamų buvo sumokėta 1 125 Eur gyventojų pajamų mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Taigi, laikytina, kad iš viso UAB „Žibosa“ tretiesiems asmenims už ieškovą sumokėjo 22 013,40 Eur.

61.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes sprendžia, kad iš viso ieškovui iš atsakovės R. M. už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ½ dalies ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimą laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. turėjo būti priteista 23 250,55 Eur (45 263,95 - 22 013,40), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Dėl procesinės bylos baigties

62.       Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų, netinkamai taikė materialinės teisės ir proceso teisės normas, susijusias su sandorių negaliojimu, atsiskaitymu grąžinant neteisėtai valdytą turtą bei teismo sprendimu sukeliamais teisiniais padariniais, dėl ko teismo sprendimas nutartyje nurodytais motyvais pakeičiamas. Kasacinio teismo formuojama teismų praktika ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus ir pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kurie nepakeisti šia nutartimi, plačiau neanalizuoja kitų apelianto nesutikimo su ginčijamu sprendimu argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjamos bylos baigčiai.

        Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

63.       CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

64.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama – didinamas ieškovui priteistinos kompensacijos dalis (priteista 8 proc. visos reikalautos priteisti sumos), taip pat tenkinamas reikalavimas dėl 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad nutartimi tenkinama 8 proc. ieškovo reikalavimų, todėl vadovaujantis šia proporcija perskirstomos išlaidos, kurias šalys patyrė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

65.       Ieškovas teismui pateikė įrodymus, kad patyrė 3 618 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis ir 70 Eur išlaidos už teismo eksperto dalyvavimą teismo posėdyje. Įvertinus byloje teiktų procesinių dokumentų kiekį, bylos apimtį bei atsižvelgiant į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) nurodytus dydžius, ieškovui iš atsakovės R. M. priteistina 289,44 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme 295,04 Eur (3 688 Eur x 0,08).

66.       Duomenų apie atsakovės O. U. bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

67.       Atsakovė R. M. teismui pateikė įrodymus, kad patyrė 5 303,11 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, iš kurių 5 265,11 Eur sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 38 Eur žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl 2018 m. liepos 17 d. nutarties. Įvertinus atsakovės R. M. prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo ir jo priedus, t. y. PVM sąskaitas faktūras su teisinių paslaugų teikimo ataskaitą, bendrą ataskaitą, mokėjimo dokumentus, byloje atliktus atsakovės R. M. atstovų veiksmus, matyti, kad ne visos suteiktos paslaugos yra susijusios bylos nagrinėjimu. Į ataskaitas įtraukta didelė darbų dalis, susijusių su kitomis bylomis (pvz., skundai, rašytiniai paaiškinimai dėl antstolės veiksmų), taip pat nemažai „papildomų kontoros išlaidų“, telefoniniai skambučiai, medžiagos rinkimas. Be to, pažymėtina, kad advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas (Rekomendacijų 3 punktas). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neegzistuoja Rekomendacijų 3 punkto sąlygos, kad būtų priteistos išlaidos atsakovei už jos advokatų keliones Vilnius-Klaipėda-Vilnius. Remiantis atsakovės pateiktomis advokatų darbų ataskaitomis, matyti, jog su šia byla buvo susiję tik šie darbai – priešieškinio rengimas, atskirojo skundo rengimas, atsakovės R. M. atstovavimas teismo posėdžiuose, kurie pagal pateiktas ataskaitas sudaro 3 176,86 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių (Rekomendacijų 8.2, 8.15, 8.16, 8.19 punktai). Atsižvelgiant į atsakovės R. M. patirtų išlaidų dydį ir tai, kad tenkinama 8 proc. ieškovo reikalavimų, atsakovei R. M. iš ieškovo priteistina 2 957,69 Eur ((3 176,88 + 38) x 0,92). Pritaikius ieškovui iš atsakovės R. M. priteistų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme 295,04 Eur įskaitymą, atsakovei R. M. iš ieškovo priteistina iš viso 2 662,65 Eur.

68.       Trečiasis asmuo teismui pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 14 324,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 2 000 Eur už ekspertizę ir 12 324,85 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Įvertinus trečiojo asmens UAB „Žibosa“ prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo ir jo priedus, t. y. PVM sąskaitas faktūras, teisinių paslaugų teikimo ataskaitą, bendrą ataskaitą, mokėjimo dokumentus, byloje atliktus trečiojo asmens UAB „Žibosa“  atstovų veiksmus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ne visos advokatų suteiktos paslaugos yra susijusios bylos nagrinėjimu. Ataskaitose įtraukti darbai, kurie susiję su bendrovės veikla (dėl apskaitos, visuotinio akcininkų susirinkimo, juridinio asmens veiklos tyrimo ir pan.), taip pat ikiteisminiu tyrimu, bendravimo su antstoliais, tačiau matyti, kad ir bendra ataskaitoje nurodytų darbų vertė yra žymiai didesnė nei trečiojo asmens pateiktame prašyme. Nagrinėjamu atveju taip pat neegzistuoja Rekomendacijų 3 punkto sąlygos, kad būtų priteistos išlaidos trečiajam asmeniui už jo advokatų keliones Vilnius-Klaipėda (Kretinga)-Vilnius. Taip pat bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos už teisines konsultacijas, nes iš ataskaitų nėra aišku, dėl ko vyko konsultacijos, o kaip matyti iš ataskaitų – advokatai teisines paslaugas teikė ne tik dėl nagrinėjamos bylos, bet ir kitų bendrovės veiklos klausimų. Remiantis trečiojo asmens UAB „Žibosa“ pateiktomis advokato darbų ataskaitomis, matyti, kad su nagrinėjama byla buvo susiję tik šie darbai – atstovavimas teismo posėdžiuose atsiliepimo į pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, prašymo dėl trečiojo asmens įtraukimo, atsiliepimo į prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, prašymų dėl posėdžio atidėjimo, ieškinio dalies dėl UAB „Žibosa“ reikalavimų projekto, prašymo dėl įrodymų prijungimo, atsiliepimo į atskirąjį skundą, prašymo dėl ekspertizės atidėjimo, rašytinių paaiškinimų, atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsiliepimo į ieškinį, atsiliepimo į patikslintą ieškinį, priešieškinio rengimas. Įvertinus teiktų teisinių paslaugų kiekį, pobūdį, procesinių dokumentų bei bylos apimtį, Rekomendacijose nurodytus dydžius (Rekomendacijų 8.2, 8.16 – 8.20 punktai) teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiojo asmens 12 324,85 Eur išlaidos advokato pagalbai yra pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, trečiajam asmeniui iš ieškovo viso priteistina 13 178,86 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (14 324,85 x 0,92).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

69.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies (priteista 8,56 proc. prašomos papildomai priteisti kompensacijos dalies) atitinkamai paskirstomos byloje dalyvavusių asmenų bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

70.       Ieškovas už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 1 056 Eur žyminį mokestį, įrodymų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovas nepateikė, todėl ieškovui iš atsakovės R. M. priteistina 90,39 Eur (1 056 x 0,0856) žyminio mokesčio.

71.       Atsakovė R. M. teismui pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 234 Eur išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto dydžio, todėl atsakovei R. M. iš ieškovo priteisiama 1 128,37 Eur (1 234 x 0,9144) bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto

72.       Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies, nustatė, jog sprendimui įsiteisėjus, mažintinas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartimi R. M. taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas nuo 255 129 Eur iki 15 993,88 Eur sumos. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi keičiamas ieškovui priteisiamos sumos dydis, laikytina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas mažintinas iki 23 250,55 Eur CPK 150 straipsnis).

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos 

        Pripažinti atsakovių O. U. ir R. M. 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartį dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių – pastato-kavinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-pavėsinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)  nuomos, negaliojančia.

        Pripažinti atsakovių O. U. ir R. M. 2012 m. sausio 1 d. nuomos sutartį dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su žemės sklypo priklausiniais nuomos negaliojančia.

        Priteisti ieškovui J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 23 250,55 Eur (dvidešimt trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties eurų ir 55 centų) kompensaciją už žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimą.

        Priteisti ieškovui J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos 23 250,55 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. liepos 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

S. K. apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-602-777/2019 atsakovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą nuo 255 129 Eur iki 23 250,55 Eur sumos.

Priteisti atsakovei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 662,65 Eur (du tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt du eurus ir 65 centus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Žibosa“, juridinio asmens kodas 164278682, iš ieškovo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13 178,86 Eur (trylika tūkstančių vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus ir 86 centus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti atsakovei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 037,98 Eur (vieną tūkstantį trisdešimt septynis eurus ir 98 centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Žibosa“, juridinio asmens kodas 164278682, iš ieškovo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 940,46 Eur (devynis šimtus keturiasdešimt eurų ir 46 centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.