Administracinė byla Nr. A-1006-442/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00061-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. su pertraukomis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad trūko minimalaus kamerų ploto, kamerose buvo netinkamas apšvietimas, tualetai kamerose įrengti netinkamai (neatskirti nuo bendros kameros erdvės), iš jų sklisdavo blogas kvapas. Kameros buvo nepakankamai ventiliuojamos. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo higienos reikmenų, veidrodžio ir valymo priemonių. Vanduo iš krano turėjo geležies kvapą. Pasivaikščioti lauke buvo skirta mažai ploto, o pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo uždengtas stogu. Areštinėje nebuvo parduotuvės. Pareiškėjas tvirtino, kad buvo pažeistas jo privatumas jam susirašinėjant laiškais, t. y. jis gaudavo atplėštus vokus.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas padavė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą tenkinti iš dalies – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kardomojo kalinimo sąlygas.
Klaipėdos AVPK nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas ir saugomas nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. Teigė, kad areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų lygis atitinka higienos normų reikalavimus. Areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jos vėdinamos ir pro langus. Klaipėdos AVPK pabrėžė, kad areštinėje laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Tam tikslui pageidaujantys asmenys yra visada aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (šluotomis, šiukšlių semtuvais) bei valymo priemonėmis. Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kuriuose unitazai ir praustuvės atskirti 1,20 m aukščio pertvara nuo bendro kameros ploto, sanitariniame mazge yra įrengta atskira patalpų oro šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka higienos normų reikalavimus. Laikomi areštinėje asmenys vedami į lauką pasivaikščioti 1 val. per dieną. Paaiškino, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims teisė apsipirkti parduotuvėje teisės aktuose nėra nustatyta. Pareiškėjui muilas ir tualetinis popierius buvo išduodamas bendra tvarka. Pareiga policijos areštinėse laikomus asmenis aprūpinti dantų pasta, dantų šepetukais ir skutimosi peiliukais teisės aktuose nėra numatyta, todėl pareiškėjas jais aprūpintas nebuvo. Pareiškėjo siunčiami bei jo vardu gauti laiškai cenzūruojami nebuvo. Klaipėdos AVPK pabrėžė, kad areštinės kamerose pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto, turinčio tekti areštinės kameroje vienam laikomam asmeniui, reikalavimą, pareiškėjas buvo laikomas neilgai ir ploto trūkumas buvo nežymus.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 116 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Įvertinęs bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl nešvaros areštinėje ir kitų higienos normų pažeidimų, pažeistos jo teisės nesudarius galimybių apsipirkti parduotuvėje, tai, kad pareiškėjas laiškus gaudavo jau atplėštuose vokuose, yra nepagrįsti. Išanalizavęs bylos duomenis dėl kamerų ploto ir jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiaus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis areštinės kamerose (nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. kameroje Nr. 14, kurioje vienam asmeniui teko 3,28 kv. m. ploto; nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 15 d. kameroje Nr. 7, kurioje vienam asmeniui teko 3,52 kv. m ploto; nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. kameroje Nr. 13, kurioje vienam asmeniui teko 3,29 kv. m ploto; nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. kameroje Nr. 13, kurioje vienam asmeniui teko 3,29 kv. m ploto, 2014 m. sausio 16 d. kameroje Nr. 7, kurioje vienam asmeniui teko 3,52 kv. m ploto; nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2014 m. sausio 21 d. kameroje Nr. 7, kurioje vienam asmeniui teko 3,52 kv. m ploto; 2014 m. sausio 22 d. kameroje Nr. 7, kurioje vienam asmeniui teko 2,34 kv. m ploto; nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2014 m. sausio 24 d. kameroje Nr. 7, kurioje vienam asmeniui teko 3,52 kv. m ploto, nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. sausio 28 d. kameroje Nr. 13, kurioje vienam asmeniui teko 3,29 kv. m ploto; 2014 m. vasario 24 d. kameroje Nr. 10, kurioje vienam asmeniui teko 3,09 kv. m ploto; nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 11 d. kameroje Nr. 10, kurioje vienam asmeniui teko 3,09 kv. m ploto; nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. kovo 25 d. kameroje Nr. 8, kurioje vienam asmeniui teko 3,61 kv. m ploto), šiuo aspektu jo teisės buvo pažeistos, dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs padarytos žalos pobūdį ir mastą, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti visiškai.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas nenustatė pažeidimų dėl netinkamai įrengto tualeto areštinės kamerose, nors tualetą nuo bendros kamerų erdvės skirianti tik 1,20 cm aukščio pertvara neužtikrino juo besinaudojančio asmens privatumo. Taip pat kamerų tualetuose nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Kadangi areštinės kamerose tualeto nebuvo su kuo uždengti, iš jo nuolat sklisdavo smarvė. Pareiškėjo manymu, jo teisės buvo pažeistos ir dėl nesudarytos galimybės apsipirkti parduotuvėje. Pareiškėjas pabrėžia, kad areštinės pareigūnai jo gaunamus vokus atplėšdavo ir tikrindavo, kas yra jų viduje, o tai yra privatumo pažeidimas. Teigia, kad kamerose trūko pakankamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, nes langai buvo įrengti žemai, nevalyti, su grotomis, o kamerų lemputės silpnos. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo nurodytos aplinkybės dėl mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Pareiškėjo teigimu, nė vienoje jo kalinimo kamerų jam nebuvo suteikta pakankamai ploto. Pareiškėjas pabrėžia, kad dalį laiko areštinėje buvo laikomas dar nesulaikęs pilnametystės amžiaus. Teigia, kad jo laikymas areštinėje netinkamomis sąlygomis pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas padavė teismui atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie pareiškėjo kalinimo kamerų areštinėje plotą ir jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. (b. l. 12–13), konstatuoja, kad pareiškėjas 50 parų buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui. Todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto.
Vertindama, ar pareiškėjui naudojantis tualetu areštinės kamerose buvo užtikrintas jo privatumas, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti 1,20 cm aukščio pertvara nuo bendros kamerų erdvės. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Minėtos Klaipėdos AVPK nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įėjimas į sanitarinį mazgą areštinės kamerose nebuvo uždengtas, todėl kitas patalpoje laikomas asmuo arba pareigūnai, įėję į patalpas arba pažvelgę pro duryse esantį stebėjimo langelį, galėjo pareiškėją pastebėti besinaudojant tualetu ir taip pažeisti pareiškėjo privatumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad areštinės kamerose nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą jam besinaudojant tualetu. Kadangi tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad iš jo sklisdavo blogas kvapas.
Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose nebuvo veidrodžio, nors pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 20 punktą sanitariniame mazge turi būti veidrodis. Pažymėtina, kad, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas suėmimo vykdymo (laisvės atėmimo bausmės vykdymo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl nurodytų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08) , Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013). Todėl nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad areštinės kamerose nebuvo veidrodžio, konstatuotina, jog šiuo atveju buvo pažeistas HN 37:2009 20 punktas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, kad areštinėje tiekiamo vandens kokybė buvo netinkama.
Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo konstatuoti kitus pažeidimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, nesudarytų sąlygų apsipirkti parduotuvėje, gaunamų laiškų jau atplėštose vokuose, yra nepagrįsti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus dėl minėtų laikymo sąlygų reikėtų vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus. Jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 50 parų laikytas per mažo ploto sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 5 kv. m kameros ploto (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto). Šio pažeidimo metu pareiškėjui tekdavo apie 3–4 kv. m ploto. Visą pareiškėjo kalinimo laiką areštinėje, t. y. 102 paras, buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą jam naudojantis nuo bendros kameros erdvės nevisiškai atskirtu tualetu, be to, iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas. Taip pat nustatyta, kad pažeistas HN 37:2009 20 punktas, kadangi pareiškėjo kalinimo kamerose nebuvo veidrodžio. Pažymėtina, kad nors kiti HN 37:2009 pažeidimai šioje byloje nekonstatuoti (areštinėje nebuvo atlikti rekonstrukcijos darbai, o pagal HN 37:2009 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais), tačiau bylos duomenys (b. l. 22–25, 26–28) patvirtina, kad dalyje kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dirbtinė ir dieninė apšvieta bei oro judėjimo greitis buvo nepakankami. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dalį ginčo laikotarpio, t. y. 74 paras, pareiškėjas areštinėje netinkamomis sąlygomis buvo laikomas dar būdamas nepilnametis. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad dėl kalinimo areštinėje netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Įvertinus pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, mastą, intensyvumą ir trukmę, atsižvelgdama, kad šioje byloje konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra 400 Eur.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui M. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė