Civilinė byla Nr. 2A-1927-803/2023

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00426-2023-8

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11;

 (S)

                                                                                         2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 3.3.1.20

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 24 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių F. D. ir D. M. bei atsakovės viešosios įstaigos „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių F. D. ir D. M. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovės prašė priteisti iš atsakovės ieškovei F. D. 7 935 Eur turtinės žalos, ieškovėms F. D. ir D. M. 7 935 Eur neturtinės žalos atlyginimo, siejamos su diskriminacija. Nurodė, kad ieškovė F. D. buvo diskriminuojama dėl negalios, atsisakant priimti ją mokytis. Ieškovė F. D. 2018 m. LAMA BPO sistemoje bandė užsiregistruoti į daug (40-50) specialybių, tačiau galimybė mokytis buvo tik atsakovės teikiamoje floristo programoje. Ieškovės 2018 m. rugpjūčio 5 d. gavo kvietimą sudaryti profesinio mokymo sutartį ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. nuvyko pas atsakovę sudaryti sutarties. Tačiau atsakovė atsisakė priimti F. D. mokytis negalios pagrindu. Dėl to ieškovėms teko skaudžiai nusivilti, patiriant įvairiapusį pažeminimą dėl šeimos nario negalios ir socialinės padėties. Atsakovė 2018 m. rugpjūčio 7 d. rašte nurodė, kad atsisakoma priimti mokytis, nes ieškovė F. D. gali mokytis tik I lygmens mokymo programoje, o floristo programa yra II lygmens mokymo programa pagal Europos kvalifikacijų sandaros lygius. Tai yra akivaizdi diskriminacija negalios pagrindu, nes Europos kvalifikacijų sandaros orientacinis dokumentas yra ne tam, kad ieškovė būtų diskriminuojama dėl jos negalios, bet skirtas politikos formuotojams.

2.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021 konstatavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kaltę dėl ieškovės su negalia diskriminavimo, neužtikrinus jai teisės į profesinį mokymą pagal Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir Lygių galimybių įstatymą bei kitus galiojančius teisės aktus ir iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos priteisė ieškovei F. D. 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodytoje administracinėje byloje atsakovės veiksmai (neveikimas) ieškovių atžvilgiu nebuvo nagrinėti. Atsakovė 2018-2019 mokslo metais neužtikrino ieškovei F. D., turinčiai negalią, galimybės mokytis, atėmė iš jos, įgijus kvalifikaciją, visas galimybes dirbti ir užsidirbti pajamas gyvenimo kokybei gerinti, lavinti gebėjimus ir save realizuoti bei mokytis visą gyvenimą lygiai su kitais. Dėl diskriminacijos negalios pagrindu ieškovė F. D. patyrė turtinę 7 935 Eur žalą dėl negautų pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu būtų įgijusi floristo specialybę (661,29 Eur x 12 mėn.), remiantis Statistikos departamento duomenimis.

3.       Jeigu F. D. 2021 m. būtų įgijusi kvalifikaciją, ji jau antrus metus dirbtų ir gautų pajamas. Dėl atsakovės nepagrįsto atsisakymo priimti F. D. mokytis, ieškovės buvo priverstos išgyventi nuolatinę savotišką skriaudą iš aplinkos dėl to, kad žmogus gimė su negalia, jausti pažeminimą, susitaikyti su atskirtimi, išgyventi su reikšmingai sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis ir labai apribotu dalyvavimu visose visuomenės gyvenimo srityse. Tai nėra dvasiškai lengva ir sukelia daug įtampos bei sunkumų kasdieniniame gyvenime. Atsakovės veiksmais ieškovėms buvo parodyta, kad tokie žmonės visuomenėje nėra reikalingi, nes galimai nenaudingi nei visuomenei, nei valstybei, o su tokia moraline skriauda neįmanoma susitaikyti.

4.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota, kad neturėdama kvalifikacijos F. D. negali pretenduoti ir į tęstinį profesinį mokymą, t. y. mokymosi visą gyvenimą dalį. Dėl to ieškovės su negalia pažeminimas ir dvasinė skriauda nėra momentinė ir vienkartinė, bet yra ilgalaikės ir įtakojančios atskirtį visose gyvenimo srityse. Akivaizdu, kad yra diskriminuojama ir negalią turinčios F. D. motina, ieškovė D. M., kurios bendravimo galimybės ir dalyvavimas visose visuomenės gyvenimo srityse dėl tiesioginės dukros su negalia diskriminacijos yra apribotos ir nuo 2018 metų turi tęstines neigiamas pasekmes. Ieškovė priversta jausti nenusakomą kasdienę dvasinę skriaudą, kad augina vaiką nuo gimimo su negalia ir kasdien turi įrodinėti, kad jos vaikas taip pat yra žmogus, kuris turi tokias pat teises, kaip ir asmenys be negalios, jai yra perkelta našta užtikrinti vaiko su negalia mokytis ir dalyvauti visuomenės srityse. Dėl to ieškovėms turi būti priteista 7 935 Eur neturtinė žala dėl ieškovės F. D. diskriminacijos negalios pagrindu ir ieškovės D. M. siejamos diskriminacijos.

5.       Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad  ieškovė F. D. 2018 m. per LAMA BPO informacinę sistemą pateikė prašymą mokytis pagal floristo modulinę profesinio mokymo programą. Kartu su prašymu buvo pateikta (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2018 m. rugpjūčio 7 d. atvykusioms pasirašyti profesinio mokymosi sutartį ieškovėms paaiškino, kad sutartis negali būti sudaryta, nes atsakovė neturi specialios (lavinamosios) klasės, skirtos (duomenys neskelbtini). Taip pat paaiškino priėmimo į profesinio mokymo įstaigą teisinį reglamentavimą, kuris nenumato galimybės atsakovei sudaryti profesinio mokymo sutartį su ieškove.

6.       Atsakovė nediskriminavo ieškovės dėl negalios, nes atsakovė yra profesinio mokymo įstaiga, vykdanti mokymą pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, ji nėra viešojo administravimo subjektas ir nėra atsakinga už neįgaliųjų integracijos politikos formavimą ir veikia išimtinai jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų ribose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė atsakingą asmenį ir priteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimą už nesudarymą ieškovei galimybės mokytis profesijos ir jos diskriminavimo šiuo aspektu pagrindu. Ieškovės nepagrįstai reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, nes atsakovė nepadarė jokių neteisėtų veiksmų. Ieškovė F. D. buvo nepriimta pagrįstai, atsakovė rėmėsi teisės aktais. Be to, ieškovei dėl diskriminacijos patirta neturtinė žala jau yra atlyginta, iš Lietuvos valstybės priteisus jai 5 000 Eur. Ieškovės taip pat nepagrįstai prašo turtinės žalos atlyginimo, nes neįrodytas jų realumas. Ieškovės nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė F. D. laikotarpiu nuo 2018 m. iki ieškinio pateikimo dienos dirbo kokį darbą, kad būtų galėjusi baigti mokslą pagal floristo mokymo programą, įgyti floristo kvalifikaciją ir dirbti pagal šią kvalifikaciją.

7.       Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad organizuojant mokymą yra sudaromos galimybės jame dalyvauti asmenims su negalia. Priklausomai nuo neįgalumo lygio teisės aktais yra įtvirtinta galimybė neįgaliesiems mokytis arba įtraukties būdu, arba bendrų mokyklų specialiose mokymosi programose, skirtose specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems asmenims arba specialiose mokyklose. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. ISAK-1019 „Dėl priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“ 10.2 papunktyje yra atskirai reglamentuoti priėmimo į mokyklas, skirtas mokiniams dėl įgimtų ir įgytų sutrikimų turintiems didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių kriterijai. Atsakovė specialiojo ugdymo skyriaus neturi. Ieškovei F. D. (duomenys neskelbtini). Pagal Švietimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalį vaikams ir asmenims iki 21 metų, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir ugdomiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo, pirminio profesinio mokymo programas, ir jų tėvams (globėjams, rūpintojams) koordinuotai teikiamos švietimo pagalba, socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos švietimo ir mokslo ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Ieškovės F. D. artimiesiems paaiškinta, kad atsakovė negali teikti specialiosios pagalbos asmenims, kuriems jau yra suėję (duomenys neskelbtini), ir atsakovė nevykdo ieškovės gebėjimus ir galias atitinkančių (duomenys neskelbtini) profesinio mokymo programų. Dėl to ieškovei F. D. užtikrinti (duomenys neskelbtini) mokymo nėra teisinių ir faktinių galimybių. Ieškovės neturtinė žala, kuri patirta dėl diskriminacijos, jau atlyginta, o turtinė žala neįrodyta.

8.       Trečiasis asmuo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prašė ieškinį vertinti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovės teismui pateikė pakankamus duomenis, leidžiančius pagrįstai daryti prielaidą dėl atsakovės galimai vykdytos ieškovės F. D. tiesioginės diskriminacijos negalios pagrindu pagal Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 2 straipsnį, 24 straipsnio 1, 5 dalis, 27 straipsnio 1 dalies d punktą. Pagal Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnį atsakovei tenka įrodinėjimo pareiga, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, paneigti galimos diskriminacijos negalios pagrindu faktą, t. y. įrodyti, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d., atsisakydama negalią turinčiai ieškovei F. D. teikti profesinio mokymo paslaugas, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Ieškovės F. D. motinos patirti socialinio gyvenimo, darbinės veiklos ribojimai dėl nuolatinės dukros priežiūros, dukrai negalint įgyti profesinio išsilavinimo, o vėliau dirbti, gali turėti siejamosios diskriminacijos dėl negalios požymių.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei F. D. iš atsakovės VšĮ „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“ 2 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitus reikalavimus atmetė. Priteisė ieškovei D. M. iš atsakovės VšĮ „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“ 75,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė atsakovei VšĮ „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“ iš ieškovės F. D. 350,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė atsakovei VšĮ „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“ iš ieškovės D. M. 350,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš ieškovės F. D. 8,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš ieškovės D. M. 8,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš atsakovės VšĮ „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“ 16,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10.       Teismas nustatė, kad atsakovės steigėja yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir pagal atsakovės nuostatus įgyvendina jos teises ir pareigas. Floristo modulinė profesinio mokymo programa (M22021401), į kurią priimti atsisakyta ieškovę F. D., yra II lygmens programa pagal Lietuvos kvalifikacijų ir Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų lygmenį ir skirta specialiųjų poreikių turintiems asmenims. Profesinio mokymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialiųjų poreikių asmenims teisės aktų nustatyta tvarka sudaromos sąlygos mokytis pagal profesinio mokymo programas ir įgyti kvalifikaciją. Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 nustato bendruosius asmenų priėmimo kriterijus į valstybines ir savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklas bei profesinio mokymo įstaigas.

11.       Asmenų, turinčių didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, priėmimo kriterijai išvardyti šio sąrašo 20 punkte: asmenys sąrašo 10.2.1.4, 10.2.1.5, 10.2.1.7 papunkčiuose nustatytais atvejais, jei jiems nėra nustatytas intelekto sutrikimas, mokytis priimami įtraukties būdu vadovaujantis sąrašo 16 ir 17 punktais (20.1 punktas); mokytis kartu su kitais pagal II Lietuvos kvalifikacijų lygio programas įtraukties būdu priimami ne jaunesni kaip 16 metų išsilavinimo neįgiję asmenys, baigę (ar mokęsi pagal) pagrindinio ugdymo individualizuotą, socialinių įgūdžių programą, adaptuotą pagrindinio ugdymo programą, specialiąją pagrindinio ugdymo programą ir turintys specialiųjų ugdymosi poreikių dėl nežymaus intelekto sutrikimo bei pateikę pedagoginės psichologinės tarnybos ar švietimo pagalbos tarnybos pažymoje įrašytą atitinkamą rekomendaciją (20.2 punktas); mokytis pagal formaliojo profesinio mokymo programas, skirtas asmenims, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl intelekto sutrikimo, priimami ne jaunesni kaip 16 metų išsilavinimo neįgiję asmenys, baigę (ar mokęsi pagal) pagrindinio ugdymo individualizuotą, socialinių įgūdžių programą, adaptuotą pagrindinio ugdymo programą, specialiąją pagrindinio ugdymo programą. Specialiųjų ugdymosi poreikių dėl vidutinio intelekto sutrikimo turintys asmenys priimami pateikę pedagoginės psichologinės tarnybos ar švietimo pagalbos tarnybos pažymoje įrašytą atitinkamą rekomendaciją (20.3 punktas). (duomenys neskelbtini).

12.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021, priteisdamas ieškovei F. D. neturtinės žalos atlyginimą, konstatavo, kad nors visi neįgalieji turi teisę būti ugdomi, nesvarbu, koks jų neįgalumo lygis ar darbingumo lygis (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), pareiškėja F. D., (duomenys neskelbtini), į valstybines ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigas, teikiančias pirminį profesinį mokymą pagal formaliojo profesinio mokymo programas ir jų modulius, negalėjo būti priimama; duomenų, kad pareiškėjai F. D., (duomenys neskelbtini), turėtų galimybę įgyti kvalifikaciją kitu būdu, inter alia (be kita ko) pagal modulines ar neformaliojo profesinio mokymo programas, vykdomas pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymą, Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymą, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, nėra.

13.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Švietimo mokslo ir sporto ministerija, kuri, be kita ko, dalyvauja formuojant profesinio mokymo politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, tvirtina bendruosius profesinio mokymo planus, asmenų priėmimo į valstybines ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigas bendruosius kriterijus, nustato profesinio mokymo tvarką, neužtikrino, kad F. D., (duomenys neskelbtini), turėtų galimybę mokytis valstybinėse ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigose, teikiančiose pirminį ir tęstinį profesinį mokymą pagal formaliojo ir neformaliojo profesinio mokymo programas, jų modulius, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ministerija tinkamai neįgyvendino Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 1 ir 3 dalies nuostatų ir diskriminavo F. D. dėl negalios (Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, 5 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 10 straipsnis). Neturėdama kvalifikacijos F. D. negali pretenduoti ir į tęstinį profesinį mokymąsi, t. y. mokymosi visą gyvenimą dalį, kuris teikiamas asmeniui, turinčiam pirmąją kvalifikaciją.

14.       Teismas sutiko su atsakovės, trečiojo asmens Švietimo mokslo ir sporto ministerijos atsiliepimo argumentais, kad, kaip konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje, ieškovė dėl valstybės nustatyto teisinio reguliavimo, diskriminavusio ieškovę F. D. stojant į atsakovės vykdomą profesinio mokymo programą, negalėjo būti priimama į atsakovės profesinio mokymo įstaigą, teikiančią pirminį profesinį mokymą pagal formaliojo profesinio mokymo programas ir jų modulius, kaip ir kitas valstybines ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigas. Dėl to atsakovė teisingai nurodo, kad ji veikė pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus (Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis).

15.       Aplinkybės, kad administracinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog galiojęs teisinis reglamentavimas, pagal kurį ieškovė F. D. negalėjo būti priimta į valstybės ir savivaldybės profesinio mokymo įstaigą (diskriminavimo faktas), bei nustatytas atsakingas asmuo (valstybė, atstovaujama Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos), kuris yra atsakovės šioje byloje steigėjas, atlygino ieškovei F. D. priteistą neturtinę žalą, nesuponuoja išvados, kad atsakovės veiksmai, pakvietus ieškovę F. D. sudaryti mokymosi sutartį ir atsisakius ją sudaryti, buvo savaime teisėti.

16.       Teismas nustatė, kad ieškovė F. D. pretendavo į daugelį profesinio mokymo programų, tačiau prašymą su priedais pateikti jai leista tik į vieną – floristo modulinę mokymo programą, skirtą specialiųjų poreikių turintiems asmenims atsakovės mokymo įstaigoje. Programoje nurodyta, kad pageidaujančiam mokytis pagal šią programą yra nustatyti tokie reikalavimai: būtinas minimalus išsilavinimas – pradinis, reikalavimai asmens pasirengimui mokytis – programa skirta specialiųjų poreikių asmenims, turintiems ne mažiau nei 14 metų. Kitų reikalavimų, keliamų asmeniui, pageidaujančiam mokytis pagal šią programą nėra nurodyta, detalizuota. Byloje nėra ginčo, kad F. D. atitiko išvardytus minimalaus išsilavinimo, amžiaus reikalavimus, taip pat turi specialiuosius poreikius.

17.       Ieškovė F. D. pateikė prašymą su priedais, kuriuose aiškiai buvo įrašyti duomenys apie F. D. specialiuosius poreikius, (duomenys neskelbtini), ji gavo atsakovės kvietimą atvykti sudaryti profesinio mokymo sutartį. Tačiau ieškovėms atvykus, sudaryti sutartį atsisakyta. Valstybės atsakomybė yra įvertinta administracinėje byloje, tačiau Švietimo įstatymas taip pat numato, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai. Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, formaliojo švietimo programas gali baigti per trumpesnį ar ilgesnį negu nustatytą laiką, gali mokytis su pertraukomis, šias programas gali baigti atskirais moduliais (Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalis). Tuo metu galiojęs Švietimo įstatymas, Lygių galimybių įstatymas numatė pareigą švietimo įstaigoms užtikrinti vienodas sąlygas asmenims, nepaisant, be kita ko, negalios, kai priimama į švietimo įstaigas, mokoma ir ugdoma pagal formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, kurias jie vykdo.

18.       Nagrinėjamoje byloje, priimant ieškovės prašymą mokytis pagal floristo modulinę programą ir pakviečiant ieškovę F. D. sudaryti mokymosi sutartį, ieškovės pateiktuose dokumentuose nurodytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini), nebuvo kliūtis. Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad kvietimas ieškovei F. D. buvo išsiųstas per klaidą, detaliai nepatikrinus ieškovių pateiktų dokumentų, kad (duomenys neskelbtini), nepatvirtina atsakovės veiksmų teisėtumo ieškovės F. D. atžvilgiu. Teisinis reglamentavimas įpareigoja švietimo įstaigą itin atidžiai ir rūpestingai analizuoti bei vertinti pateikiamus dokumentus, jų atitiktį keliamiems profesinio mokymo reikalavimams, kad būtų užtikrintos lygios galimybės visiems asmenims, kurie turi teisę mokytis pagal tam tikrą programą ir nebūtų sukurti pagrįsti lūkesčiai.

19.       Ne ieškovei F. D. teko pareiga įsitikinti, ar jai nustatyti specialieji poreikiai atitinka atsakovės paskelbtus reikalavimus, analizuoti priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019, aiškintis, kas tai yra Lietuvos, Europos kvalifikacijų sandara ir kt. Atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą pareigą švietimo įstaigai, į profesinio mokymo programos tikslinę stojančiųjų grupę (asmenys turintys specialiųjų ugdymosi poreikių), tokių aplinkybių aiškinimosi perkėlimas stojantiesiems būtų neproporcingas, neteisingas ir nesąžiningas. Dėl to teismas sutiko su ieškinio argumentais, kad atsakovei priėmus prašymą ir prašymą pagrindžiančius (reikalaujamus) dokumentus į vienintelę iš daugelio programų, skirtą asmenims su specialiaisiais poreikiais, ir po to pakvietus ieškovę F. D. sudaryti mokymosi sutartį, ieškovės įgijo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad mokymosi sutartis su ja bus sudaryta.

20.       Tokia išvada darytina ir dėl to, kad floristo programoje tiesiogiai nurodytas minimalus amžius yra 14 metų, tuo tarpu priėmimo į profesinę mokyklą kriterijų apraše, kuriuo vadovavosi atsakovė, nurodytas minimalus amžius yra 16 metų, t. y. programoje nurodyti keliami reikalavimai ir ministro patvirtinti priėmimo kriterijai skiriasi. Atsakovė turėjo visas galimybes susipažinti su ieškovių pateiktais dokumentais, kuriuose detalizuoti ieškovės F. D. specialieji poreikiai, ieškovių pateiktus (įkeltus į sistemą) dokumentus atsakovė gavo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė iki ieškovių atvykimo sudaryti mokymosi sutartį būtų informavusi ieškoves apie aplinkybes, dėl kurių mokymosi sutartis su ieškove F. D. negali būti sudaryta. Atsakovė ir pati procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad nebuvo apdairi ir atidi, tinkamai nesusipažino su ieškovės F. D. pateiktais dokumentais.

21.       Liudytoja R. P. parodė, kad iš esmės lemiamą reikšmę dėl sutarties nesudarymo turėjo tai, kad D. M. paaiškino, jog F. D. (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė taip pat nepatvirtina, kad mokymosi sutartis su ieškove F. D. buvo nesudaryta esant teisėtam pagrindui. Atsakovės, trečiojo asmens Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos argumentai, kad ieškovės nepateikė (duomenys neskelbtini), kaip to reikalauja Priėmimo tvarkos 43.6.5 papunktis taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti aukščiau nustatytų aplinkybių, nes atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog tokios pažymos iš ieškovės F. D. pareikalavo, nustatė terminą jai pateikti ar pan.

22.       Švietimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalis numatė, kad vaikams ir asmenims iki 21 metų, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir ugdomiems (mokomiems) pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo, pirminio profesinio mokymo programas ir jų tėvams (globėjams, rūpintojams) koordinuotai teikiamos švietimo pagalba, socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos švietimo ir mokslo ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Ieškovei F. D. kvietimo sudaryti sutartį, mokslo metų pradžioje būtų buvę (duomenys neskelbtini). Floristo modulinėje profesinio mokymo programoje buvo nustatyta, kad ji skirta specialiųjų poreikių turintiems asmenims, ir nustatytas minimalus priėmimo amžiaus kriterijus.

23.       Liudytoja apklausta buvusi atsakovės vadovė R. P. nepatvirtino, kad ieškovės F. D. amžius buvo priežastis atsisakyti su ieškove sudaryti mokymosi sutartį. Be to, įstatymas numato, kad iki 21 metų gali mokytis mokiniai, turintys labai didelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo mokyklose (klasėse) (Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalis). Pirmiau nurodytas įstatymo straipsnis nenumato, kad profesinis ugdymas asmenims, turintiems specialiuosius ugdymo poreikius, yra teikiamas tik iki 21 metų ir negali būti teikiamas asmeniui, kuriam prašymo mokytis padavimo metu yra sukakę 21 metai. Minėta įstatymo nuostata numatė amžių iki kada vaikams ir jų tėvams yra teikiama pagalba ir paslaugos, bet ne priėmimo į profesinio mokymo programą maksimalų amžių.

24.       Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų išaiškinusi ieškovėms dėl galėjimo ar negalėjimo užtikrinti, kad būtų koordinuotai teikiamos (neteikiamos) švietimo pagalba, socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos ir sudariusi galimybę ieškovėms, atsižvelgiant į tokią informaciją, pačioms priimti sprendimą palaikyti savo prašymą dėl stojimo į nurodytą programą ar nepalaikyti. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstus argumentus, kad su ieškove F. D. nebuvo sudaryta mokymosi sutartis, nes ieškovė neatitiko amžiaus kriterijaus dėl įstatyme numatytos pagalbos teikimo specialiųjų poreikių turintiems asmenims.

25.       Atsikirtimo į ieškinį argumentų, kad atsakovė neturėjo specialios klasės, skirtos (duomenys neskelbtini), todėl nesudarymas mokymosi sutarties su ieškove F. D. atitiko būtent ieškovės interesus, teismas nepripažino pagrįstais. Įstatymas numato, kad mokiniai, turintys labai didelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo mokyklose (klasėse), skirtose mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, gali mokytis iki 21 metų (nagrinėjamu atveju – profesinis mokymas). Ieškovei pažyma (duomenys neskelbtini). Atsakovė nepaprašė ieškovių pateikti aktualių duomenų, kad ieškovę F. D. (duomenys neskelbtini). Atsakovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad tinkamas sąlygų ieškovei F. D. pritaikymas mokymosi įstaigoje būtų sukėlęs atsakovei neproporcingą ir nepagrįstą naštą (Jungtinių Tautų Neįgaliųjų konvencijos 2 straipsnio 4 dalis, Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis) ir būtent dėl šios priežasties buvo atsisakyta sudaryti mokymosi sutartį su ieškove.

26.       Teismas konstatavo, kad atsakovė vadovaudamasi teisiniu reguliavimu, kuriuo valstybė neužtikrino ieškovei galimybės mokytis valstybinėse ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigose, teikiančiose priminį ir tęstinį profesinį mokymą pagal formaliojo ir neformaliojo profesinio mokymosi programas, jų modulius, pažeidė pareigą elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, aplaidžiai įvertino ieškovės pateiktus dokumentus, jų neišanalizavo, prieš pakviesdama sudaryti mokymosi sutartį, nepareikalavo pateikti papildomų duomenų, jei tokie buvo reikalingi, todėl tokiais savo veiksmais suteikė ieškovei F. D. pagrįstą ir teisėtą lūkestį dėl priėmimo į profesinio mokymo programą, o vėliau formaliai vadovavosi teisės aktais, atsisakydama sudaryti su ieškove F. D. mokymosi sutartį. Teismas pripažino, kad egzistuoja dvi civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – atsakovės kaltė ir neteisėti veiksmai.

27.       Teismas konstatavo, kad profesinio mokymo sutarties sudarymas nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad ieškovė F. D. būtų baigusi mokslus pagal Floristo modulinę profesinio mokymo 3 metų programą, įgijusi floristo kvalifikaciją, įsidarbinusi ir dirbusi vienerius metus. Teismo posėdžio metu tiek liudytoja, tiek pati ieškovė D. M. išdėstė abejones dėl to, kad ieškovė F. D. būtų baigusi programą ir įgijusi floristo kvalifikaciją, taip pat paaiškino, kad įsidarbinimas būtų itin sudėtingas. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti labiau tikėtiną išvadą, kad prašomos priteisti 7 935 Eur negautos pajamos yra realios, neišvengiamos, numatytos gauti iš anksto ir pagrįstai tikėtasi jas gauti, baigus atsakovės vykdomą floristo modulinę profesinio mokymo programą. Dėl to teismas netenkino ieškovių reikalavimo priteisti turtinę žalą negautų pajamų forma netenkinamas. 

28.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė F. D. dėl (duomenys neskelbtini), patyrė didesnę stresinę ir emocinę įtampą dėl atsakovės netinkamo veikimo konkrečioje situacijoje, nei bet kuris (duomenys neskelbtini). Tai buvo vienintelė mokymosi įstaiga ir jos programa, į kurią ieškovei buvo leista kandidatuoti. Teismas sutiko, kad F. D. patirti išgyvenimai nėra momentiniai, trumpalaikiai ar lengvai įveikiami, mažareikšmiai. Dėl to pripažintino, kad atsakovei pakvietus sudaryti mokymosi sutartį ir atsisakius sudaryti su ieškove mokymosi sutartį, esant atsakovei pateiktiems tiems patiems duomenims apie ieškovės F. D. negalią, ir nepasiūlius (nepareikalavus) pateikti papildomų dokumentų, nesudarius galimybės pačioms ieškovėms įsivertinti, ar jos palaikytų prašymą priimti mokytis, kaip nurodyta aukščiau, pagal sąlygas, kurias nustato teisės aktai, F. D. patyrė neturtinę žalą, kuri atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir pasekmes, gali būti atlyginta, priteisiant 2500 Eur kompensaciją.

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021 nepriteisė D. M. neturtinės žalos atlyginimo dėl dukros F. D. diskriminavimo dėl negalios, nes F. D. tuo metu buvo (duomenys neskelbtini), t. y. ji buvo savarankiškas teisinių santykių subjektas, todėl aplinkybė, kad jai buvo padaryta neturtinė žala nesuponuoja pagrindo manyti kitus asmenis, net ir artimiausius giminaičius dėl tokių veiksmų patyrus neturtinę žalą. Administracinėje byloje buvo įvertintos neturtinio pobūdžio pasekmės ieškovės F. D. motinai D. M.. Siejamosios diskriminacijos apibrėžtis teisės aktuose ginčo laikotarpiu nebuvo įtvirtinta. Siejamoji diskriminacija – tai asmens diskriminacija dėl realios ar tariamos sąsajos su kitu asmeniu dėl šio asmens lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. Teismas nepripažino, kad ieškovė D. M. dėl savo sąsajos su negalią turinčią dukra pateko į mažiau palankią padėtį. Dėl to netenkino ieškovės D. M. reikalavimo priteisti jai iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą.   

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

30.       Ieškovės F. D. ir D. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą ir ieškovių ieškinį tenkinti visiškai – pripažinti, kad atsakovė diskriminavo ieškovę F. D. dėl negalios, priteisti iš atsakovės ieškovei F. D. 7 935 Eur turtinės žalos, ieškovei D. M. ir F. D. – 7 935 Eur neturtinės žalos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1.                      Teismas nepagrįstai susiaurino ir pakeitė bylos pagrindus, todėl byla buvo išnagrinėta netinkamai, neatskleidžiant bylos esmės – nediskriminavimo principo pažeidimo. Dėl to ieškovių teisės į teisingą ir nešališką teismą nebuvo užtikrintos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčas byloje yra kilęs tik dėl atsisakymo sudaryti profesinio mokymo sutartį su ieškove. Ieškinio esmė yra diskriminacijos draudimo principo pažeidimai, todėl teismo apibrėžimas akivaizdžiai susiaurino bylos aplinkybių esmę, buvo netinkamai nustatyta vertybė, kuri buvo pažeista. Neturtinė žala turėjo būti įvertinta, kaip aiškios ir svarbios vertybės – prigimties – žeminimas. Toks žeminimas akivaizdžiai turi neigiamas pasekmes ne tik ieškovei su negalia, bet ir kartu su ja gyvenančiai motinai.

30.2.                      Teismas nepagrįstai, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021, konstatavo, kad atsakovė teisingai nurodė, jog veikė pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir nepažeidė lygių galimybių principo. Administracinėje byloje buvo vertinami valstybės, atstovaujamos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, veiksmai dėl ieškovių diskriminacijos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo pateiktas dėl atsakovės VšĮ „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“ veiksmų. Nagrinėjamoje byloje atsakovė tvirtino, kad ji nediskriminavo ieškovės dėl jos negalios, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad atsisakymas priimti ieškovę F. D. mokytis profesijos nėra sietinas su jos negalia ir (ar) amžiumi.

30.3.                      Ieškovės savo teises ir teisėtus lūkesčius gina nuo 2018 m., remdamosi Konstitucija, Neįgaliųjų teisių konvencija, Lygių galimybių įstatymu, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu ir kitais įstatymais, kurie užtikrina lygių galimybių principą visiems asmenims, nepriklausomai nuo negalios ir (ar) amžiaus. Atsakovė neatsakė į teismo klausimą, ar tuo atveju, jeigu ieškovė neturėtų negalios ir būtų beveik (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ji būtų priimta mokytis profesijos? ESTT yra konstatavęs, kad diskriminacijos dėl negalios bylose lyginami asmenys su negalia ir asmenys, neturintys negalios. Taigi atsakovė diskriminavo ieškovę būtent dėl prigimtinės negalios.

30.4.                      Atsakovė savo neteisėtus veiksmus nuolat teisindama poįstatyminiais teisės aktais dėl pagalbų reglamentavimo asmenims su negalia iki 21 metų amžiaus, akivaizdžiai teigia, kad ieškovė, turėdama negalią ir būdama (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, iš viso neturi teisės mokytis ir dalyvauti mokymosi visą gyvenimą srityje. Tokie veiksmai vertintini, kaip žmogaus orumo žeminimas dėl prigimties. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagal kokius įstatymus mokomi profesijos asmenys, kuriems, kaip ir ieškovei su negalia, jau yra suėję (duomenys neskelbtini) metai, nors tai yra reikšminga bylai faktinė aplinkybė.

30.5.                      Teismas nepadėjo ieškovėms, kaip silpnesnei proceso šaliai, išreikalauti iš atsakovės įrodymų, kad ji tinkamai užtikrino vienodas sąlygas pareiškėjai su negalia. Ieškovė ieškinyje prašė teismo išreikalauti iš atsakovės pagrįstus įrodymus, kokius tikslinius veiksmus atliko atsakovė tam, kad tinkamai įgyvendintų Profesinio mokymo įstatymo 3, 4, 20 straipsnius ir ieškovės su negalia atžvilgiu užtikrintų lygiateisiškumo principą pagal Konstitucijos, Lygių galimybių, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, Švietimo įstatymo ir Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, nepažeidžiant nuo 1992 m. vasario 14 d. Lietuvoje galiojančios Vienos konvencijos.

30.6.                      Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovės argumentu, kad sutarties sudarymas nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog ieškovė F. D. būtų baigusi mokslus ir dirbusi vienerius metus pagal kvalifikaciją. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad ieškovė F. D. realiai būtų nebaigusi mokymo pagal floristikos programą ir nebūtų dirbusi pagal šią specialybę. Teismo išvada galimai rodo palankumą atsakovei, kuri nuo 2018 m. įvairiais neteisėtais būdais neigia ieškovės su negalia teisę turėti lygias galimybes visose gyvenimo srityse dėl jos prigimtinės ypatybės – negalios. 

30.7.                      Teismo citata, kad ieškovės D. M. pati išdėstė abejones dėl to, kad F. D. būtų baigusi programą, ir paaiškino, kad įsidarbinimas būtų itin sudėtingas, neatitinka tikrovės. Ieškovė nurodė, kad F. D. floriste tikrai dirbtų, gal pradžioje su padėjėja, o paskui ir viena, nes gėlės jai patinka. Liudytojos R. P. nurodyta aplinkybė, kad darbdaviai nenoriai priima dirbti asmenis su negalia, negali būti vertinama, kaip tinkamas įrodymas, kad žmogus su negalia negalės dirbti. Dėl to teismas nepagrįstai nepriteisė F. D. 7 935 Eur turtinės žalos atlyginimo.

30.8.                      Teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei D. M. neturtinės žalos atlyginimo, konstatuodamas, kad siejamosios diskriminacijos apibrėžtis teisės aktuose ginčo laikotarpiu nebuvo įtvirtinta. Tačiau Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai įtvirtinta tiesioginės ir netiesioginės (asocijuotos ar sietinos) diskriminacijos esmė. Lygių galimybių principas buvo pažeistas ne tik ieškovės su negalia atžvilgiu, bet ir ja kasdien besirūpinančios motinos atžvilgiu, nes ji dėl dukters diskriminacijos patenka į žymiai nepalankesnę padėtį visose gyvenimo srityse. Teismas nenustatė jokių faktinių aplinkybių, jokio teisinio reglamentavimo, kurie patvirtintų, kad ieškovė D. M. dėl savo sąsajos su negalią turinčią dukra kasdien patenka į lygiateisę padėtį, lyginant su šeima, kurioje gyvena su savarankiški, nereikalaujantys pagalbos dėl negalios asmenys.

30.9.                      Visuotinai žinoma, kad motiną ir kartu gyvenantį su negalia vaiką sieja pats stipriausias emocinis ryšys. Jeigu žalą patiria vienas šeimos narys, tai tiesiogiai neišvengiamai jaudinasi bei patiria stresą ir kitas. (duomenys neskelbtini), kuris teikiamas kartu su apeliaciniu skundu. Šis naujas įrodymas prijungtinas prie bylos, nes tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo kilo poreikis pagrįsti visuotinai žinomas ir suprantamas aplinkybes, susijusias su tėvu bei su juo gyvenančiu, negalią turinčiu pilnamečiu vaiku.

30.10.                      Teismas turėjo vertinti ieškovei su negalia būtiną nuolatinės pagalbos poreikį pagal 2010 m. ratifikuotos Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir nustatyti, kas tą pagalbą kasdien teikia, kad ieškovė su negalia lygiai su kitais asmenimis gyventų bendruomenėje, o ne globos įstaigoje. Teismas visiškai nenagrinėjo aplinkybių dėl diskriminacijos negalios pagrindu, nors tai yra bylos esmė.

30.11.                      Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovėms iš atsakovių buvo priteista tik 75 Eur žyminio mokesčio dalis. Tačiau sprendimu buvo patenkinta 15,75 proc. ieškovių reikalavimai, todėl ieškovės turėtų būti mokėjusios tik 75 Eur žyminį mokestį už patenkintų reikalavimų dalį. Teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovių atsakovei 701,80 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės ir valstybę atstovavusios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atsiliepimai buvo analogiški. Atsakovė yra finansuojama valstybės lėšomis.

31.       Atsakovė VšĮ „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

31.1.                      Teismas, vertindamas atsakovės veiksmų teisėtumą pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021, kurioje buvo konstatuota, kad ieškovė F. D., turinti (duomenys neskelbtini), į valstybines ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigas negalėjo būti priimama. Teismas, atsižvelgdamas į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį, taip pat pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, nepriimdama ieškovės F. D., veikė pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus. Dėl to teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė pažeidė pareigą elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, kuriuo valstybė neužtikrino ieškovei galimybės mokytis valstybinėse ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigose, teikiančiose pirminį ir tęstinį profesinį mokymą pagal formaliojo ir neformaliojo profesinio mokymo programas, jų modulius.

31.2.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė formaliai vadovavosi teisės aktais, atsisakydama sudaryti su ieškove mokymosi sutartį. Atsakovė yra profesinio mokymo įstaiga, vykdanti mokymą pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas. Atsakovė nėra viešojo administravimo subjektas ir nėra atsakinga už neįgaliųjų integracijos politikos formavimą, bet veikia išimtinai jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų ribose. Atsakovės vykdoma švietimo veikla yra licencijuojama, jai yra taikomas viešosios teisės principas, pagal kurį draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama. Atsakovė neturi teisės nukrypti nuo teisės aktais įtvirtintos asmenų priėmimo į profesinio mokymo įstaigas tvarkos ir ją keisti.

31.3.                      Asmenų priėmimo į profesinio mokymo įstaigas reglamentavimas yra labai nuoseklus ir detalus. Šis reglamentavimas apima ir asmenų su negalia, tame tarpe turinčių ir didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, priėmimo tvarką. Priėmimo į profesinio mokymo įstaigą kriterijų sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019, nebuvo numatyta galimybė į II Lietuvos kvalifikacijų lygio mokymo programas priimti asmenų, (duomenys neskelbtini). Priėmimo į profesinio mokymo įstaigą kriterijų sąrašo 10.2. punkte buvo atskirai reglamentuoti priėmimo į mokyklas, skirtas mokiniams dėl įgimtų ir įgytų sutrikimų turintiems didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių kriterijai. Būtent šiose mokyklose buvo sudarytos tinkamos sąlygos mokytis asmenims, turintiems (duomenys neskelbtini).

31.4.                      Aplinkybė, kad atsakovė laikėsi teisės aktais įtvirtintos priėmimo į profesinio mokymo įstaigas tvarkos, negali būti pripažįstama atsakovės nerūpestingumu ir neatidumu. Priešingai, tik laikantis teisės aktų, gali būti užtikrinamos asmenų su negalia teisės. Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenims su negalia turi būti užtikrinama reali švietimo nauda. Formalus priėmimas į švietimo įstaigą neužtikrina, asmens su negalia teisės į mokslą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovei dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovė vykdė tik II lygmens mokymo programas pagal Lietuvos kvalifikacijų ir Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sandarą. Tuo tarpu ieškovė F. D. galėjo mokytis ir dirbti tik (duomenys neskelbtini), t. y. ji galėjo mokytis tik I lygmens mokymo programoje.

31.5.                      Atsakovė, vykdydama tik II ir aukštesnio lygmens mokymo programas ir turėdama tik šioms programoms išduotą licenciją, neturėjo specialiojo ugdymo skyriaus ir neturėjo galimybių užtikrinti ieškovei reikalingų (duomenys neskelbtini). Įsivertinti visus šiuos poreikius ir parengti ieškovei reikalingą aplinką, reikalingą oriam mokymuisi, parengti I lygmens mokymo programą bei gauti reikiamą licenciją iki mokslo metų pradžios buvo neįmanoma. Atsakovė, laikydamasi teisės aktų reikalavimų ir turimos licencijos sąlygų bei nepriimdama ieškovės į II lygmens mokymo programą, pirmiausia užtikrino pačios ieškovės interesus.

31.6.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė aplaidžiai įvertino ieškovės pateiktus dokumentus, jų neišanalizavo, prieš pakviesdamas sudaryti mokymosi sutartį, nepareikalavo pateikti papildomų duomenų, jei tokie buvo reikalingi, todėl tokiais savo veiksmais suteikė ieškovei pagrįstą ir teisėtą lūkestį dėl priėmimo į profesinio mokymo programą. Atsakovė niekada neneigė, kad nesusipratimas dėl kvietimo sudaryti profesinio mokymo sutartį įvyko dėl atsakovės kaltės. Tačiau atsakovė negali sutikti, kad šis nesusipratimas suteikė ieškovei pagrįstą ir teisėtą lūkestį dėl priėmimo į profesinio mokymo programą. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Pagrįsti ir teisėti lūkesčiai ieškovei galėjo atsirasti tik tuo atveju, jeigu Floristo mokymo programa būtų buvusi I lygmens mokymo programa ir joje galėtų mokytis (duomenys neskelbtini).

31.7.                      Vien per nesusipratimą išsiųsto kvietimo sudaryti sutartį gavimas negalėjo ieškovei sukelti pagrįsto ir teisėto lūkesčio dėl priėmimo į profesinio mokymo programą, nes jau 2018 m. rugpjūčio 7 d. ieškovei su artimaisiais atvykus pasirašyti profesinio mokymo sutartį, atsakovės darbuotojai pastebėjo padarytą klaidą ir apie ją informavo F. D. artimuosius. Ieškovės artimiesiems buvo paaiškintos Priėmimo į profesinio mokymo įstaigą kriterijų sąrašo nuostatos ir profesinio mokymo sutarties nesudarymo priežastys. F. D. artimiesiems paaiškinta, kad atsakovė neturi specialios (lavinamosios) klasės, skirtos (duomenys neskelbtini), todėl ieškovei F. D. negalės užtikrinti (duomenys neskelbtini).

31.8.                      Teismas sistemiškai neįvertino Švietimo įstatymo nuostatų ir nepagrįstai nepripažino atsakovės teiginio, kad asmenims nuo 21 metų specialusis ugdymas, numatytas Švietimo įstatyme, 2018 metais nebuvo taikomas, o ieškovei F. D. (duomenys neskelbtini). Pagal Švietimo įstatymo ir Mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais įvertinimo ir specialiojo ugdymosi skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1775, ir Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarkos aprašo, patvirtinto Švietimo ir mokslo ministro, Sveikatos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. V-1265/V-685/A1-317, nuostatas specialus ugdymas užtikrinamas tik iki 21 metų amžiaus.

31.9.                      Atsakovė veikė pagal teisės aktų reikalavimus ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Net jei nesusipratimas dėl kvietimo sudaryti profesinio mokymo sutartį išsiuntimo būtų laikytinas atsakovės nerūpestingumu, jis turėtų būti pripažįstamas mažareikšmiu, negalinčiu ieškovei F. D. sukelti neturtinės žalos. Teismas, priteisdama neturtinę žalą, nekonstatavo ieškovės diskriminacijos negalios pagrindu. Teismas nurodė tik atsakovės neteisėtus veiksmus, pasireiškusius aplaidžiu ieškovės pateiktų dokumentų įvertinimu, nepagrįstu kvietimo mokytis išsiuntimu. Teismas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu yra priteisiama neturtinė žala. Mažareikšmis atsakovės nerūpestingumas, išsiunčiant kvietimą mokytis, nėra pagrindas neturtinės žalos priteisimui. Taip pat toks mažareikšmis nerūpestingumas negali būti vertinamas 2 500 Eur neturtinės žalos dydžiu. Net jei būtų teisinis pagrindas neturtinės žalos priteisimui, neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas.

32.       Atsiliepimu į ieškovių apeliacinį skundą atsakovė VšĮ „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

32.1.                       Ieškovės nepagrįstai teigia, kad teismas susiaurino bylos pagrindus ir nenagrinėjo nediskriminavimo principo pažeidimo. Teismas išnagrinėjo visus ieškovių ieškinyje nurodytus pagrindus turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui. Teismas įvertino ieškovės F. D. priėmimo aplinkybes ir pasisakė dėl galimos ieškovės diskriminacijos. Faktas, kad teismas nepatvirtino ieškovių argumentų, nereiškia, kad teismas jų nevertino.

32.2.                       Ieškovės nepagrįstai teigia, kad atsakovė diskriminavo ieškovę F. D. negalios pagrindu. Taip pat ieškovės nepagrįstai teigia, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad F. D. nebuvo diskriminuojama negalios pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021 yra konstatuotas F. D. diskriminavimo faktas, nustatytas už diskriminaciją atsakingas asmuo ir F. D. atlyginta dėl diskriminacijos patirta neturtinė žala. Ta pačia nutartimi aiškiai patirtinta, kad atsižvelgiant į 2018 metais buvusį teisinį reglamentavimą, F. D., turinti (duomenys neskelbtini), į valstybines ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigas, teikiančias pirminį profesinį mokymą pagal formaliojo profesinio mokymo programas ir jų modulius, negalėjo būti priimama. Taigi atsakovė veikė nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų.

32.3.                       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis ir atsakovės pateikti išsamūs paaiškinimai apie priėmimo į profesinio mokymo įstaigas teisinį reglamentavimą yra pagrindiniai įrodymai, pagrindžiantys, kad atsakovė ieškovės F. D. nediskriminavo negalios pagrindu. Atsakovė yra profesinio mokymo įstaiga, vykdanti mokymą pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas. Atsakovė nėra viešojo administravimo subjektas ir nėra atsakinga už neįgaliųjų integracijos politikos formavimą ir veikia išimtinai jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų ribose.

32.4.                       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovei F. D. dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovė vykdė tik II lygmens mokymo programas pagal Lietuvos kvalifikacijų ir Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sandarą. Tuo tarpu ieškovė galėjo mokytis ir dirbti tik (duomenys neskelbtini), todėl ji galėjo mokytis tik I lygmens mokymo programoje.

32.5.                       Ieškovė F. D. nepagrįstai prašo priteisti jai turtinę žalą, atsiradusią dėl negautų pajamų, t. y. darbo užmokestį, kurį ji būtų gavusi, dirbdama pagal floristo specialybę. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ieškovės F. D. prašomos atlyginti 7 935 Eur dydžio negautos pajamos negali būti laikomos pagrįstai tikėtinomis gauti lėšomis ir nėra įrodytas jų realumas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė F. D. laikotarpiu nuo 2018 m. iki ieškinio pateikimo dirbo kokį nors darbą, taip pat yra neįrodytos aplinkybės, kad ieškovė F. D. būtų galėjusi baigti mokslą pagal Floristo mokymo programą, įgyti floristo kvalifikaciją ir dirbti pagal šią kvalifikaciją.

32.6.                       Ieškovė D. M. nepagrįstai prašo priteisti neturtinę jai žalą, patirtą dėl siejamosios diskriminacijos. Sutiktina, kad vaiko su (duomenys neskelbtini) auginimas ir noras užtikrinti jam kaip galima geresnes sąlygas sukelia išgyvenimus, psichologinę įtampą. Tačiau ši ieškovės D. M. patiriama neturtinė žala nėra susijusi su atsakovės veika. Atsakovė nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sąlygoti neturtinės žalos atsiradimą ieškovei D. M.. Atsakovė, spręsdama ieškovės F. D. priėmimo į Floristo mokymo programą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais ir pačios F. D. interesais, todėl F. D. nediskriminavo.

32.7.                       Teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas paskirstė pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytą taisyklę, pagal kurią, ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nukrypti nuo šios taisyklės pagrindo nėra. Ieškovių argumentai, kad atsakovė privalėjo kreiptis į savo steigėją su prašymu ją atstovauti teisme, yra nepagrįsti. Atsakovės steigėjas Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neturi pareigos atstovauti visų jos įsteigtų ir (ar) pavaldžių įstaigų. Atsakovė neturi teisininko, galinčio ją atstovauti teisme, todėl, ieškovėms pareiškus ieškinį, pagrįstai naudojosi advokato paslaugomis.

33.       Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovės F. D. ir D. M. nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

33.1.                       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021 nagrinėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos veiksmus, todėl nagrinėjamoje byloje teismas negalėjo remtis aplinkybe, kad ieškovė F. D. negalėjo būti priimama. Teismas turėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatyta aplinkybe, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tinkamai neįgyvendino Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 1 ir 3 dalies nuostatų ir diskriminavo ieškovę F. D. dėl negalios, ir pareikalauti, kad atsakovė pateiktų įrodymus, jog ji tinkamai įgyvendino nurodytus įstatymus.

33.2.                       Teismas pagrįstai konstatavo atsakovės kaltę ir neteisėtus veiksmus. Jeigu atsakovė būtų tinkamai įgyvendinusi galiojančių įstatymų ir Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir nebūtų atėmusi iš ieškovės su negalia garantuojamos teisės mokytis profesijos ir mokytis visą gyvenimą, ieškovės neturėtų pagrindo kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ir diskriminacijos dėl negalios ir amžiaus.

33.3.                       Atsakovė tendencingai remiasi aplinkybe, kad (duomenys neskelbtini), ir aiškina jį pagal naujos redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 201 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ieškovei su negalia nustatytas (duomenys neskelbtini). Atsakovė taip pat nepagrįstai cituoja teisės aktus, susijusius su specialiųjų poreikių asmenų ugdymu iki 21 metų, nes ieškovei F. D. (duomenys neskelbtini).

33.4.                       Atsakovė nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad ji neturėjo galimybių užtikrinti tinkamo ieškovė su negalia mokymo. Atsakovė iki šiol nėra pateikusi jokių įrodymų, kad ji tinkamai laikėsi Lietuvos įstatymų ir tarptautinių sutarčių nuostatų ir, siekdama užtikrinti realią švietimo naudą ieškovei su negalia mokantis profesijos, dėjo kokias nors pastangas pati ar kreipėsi pagalbos į kitas įstaigas.

34.       Atsiliepimu į ieškovių ir atsakovės apeliacinius skundus trečiasis asmuo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prašo skundus nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

34.1.                       Tarnyba atsiliepime pasisako tik dėl bylos aplinkybių, susijusių su galimu diskriminavimu negalios pagrindu bei dėl bylos aplinkybių atitikties Lygių galimybių įstatymo bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatoms. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

34.2.                       Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos yra perkeltos į Lygių galimybių įstatymą, kurio 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija įvardijama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Pagal Lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą švietimo įstaigos, kiti švietimo teikėjai bei mokslo ir studijų institucijos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant inter alia negalios, kai priimama į švietimo įstaigas, kitus švietimo teikėjus bei mokslo ir studijų institucijas, mokoma ir ugdoma pagal formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, kurias jie vykdo.

34.3.                       Pagal Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnį teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių, juridinių asmenų, kitų organizacijų ir jų padalinių skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti, persekiojimo, priešiško elgesio ar neigiamų padarinių dėl skundo dėl diskriminacijos pateikimo, dalyvavimo byloje dėl diskriminacijos ar pranešimo apie diskriminaciją buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti, persekiojimo, priešiško elgesio ar neigiamų padarinių dėl skundo dėl diskriminacijos pateikimo, dalyvavimo byloje dėl diskriminacijos ar pranešimo apie diskriminaciją faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.

34.4.                       Įgyvendindamas šią įstatyminę nuostatą, įrodinėjimo pareigos perkėlimo principą taikė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021, konstatuodamas, kad nebuvo tinkamai įgyvendintos Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 1 ir 3 dalies nuostatos ir ieškovė F. D. buvo diskriminuojama dėl negalios aptartais aspektais. Įrodinėjimo pareigos perkėlimo principą teismas taikė ir nagrinėjamoje byloje. Šio principo turi būti laikomasi ir apeliacinės instancijos teisme.

34.5.                       Byloje buvo nustatyta, kad būtent ieškovės F. D. (duomenys neskelbtini) buvo priežastis, dėl kurios ji nebuvo priimta mokytis floristo programoje bei negalėjo mokytis Centre. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad švietimo sistemoje turi būti vadovaujamasi lygių galimybių principu – švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują. Nagrinėjamoje byloje liudytojos R. P. parodymai patvirtina, kad būtent atsakovės neturėjimas tinkamų priemonių pritaikyti sąlygas ieškovės su negalia mokymuisi buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ieškovė nebuvo priimta mokytis ((duomenys neskelbtini)). Dėl to pripažintina, kad atsakovė neįgyvendino tinkamo sąlygų pritaikymo principo, kas gali būti laikytina diskriminacija dėl negalios (Konvencijos 2 straipsnis).

 

Teisėjų kolegija

konstatuoja :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

 

35.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl diskriminacijos negalios pagrindu atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

36.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutarties, kuri priimta administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021, 34 punkte konstatavo, jog Lietuvos Respublikos švietimo mokslo ir sporto ministerija, kuri, be kita ko, dalyvauja formuojant profesinio mokymo politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, tvirtina bendruosius profesinio mokymo planus, asmenų priėmimo į valstybines ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigas bendruosius kriterijus, nustato profesinio mokymo tvarką, neužtikrino, kad F. D., turinti (duomenys neskelbtini), turėtų galimybę mokytis valstybinėse ir savivaldybių profesinio mokymo įstaigose, teikiančiose pirminį ir tęstinį profesinį mokymą pagal formaliojo ir neformaliojo profesinio mokymo programas, jų modulius, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ministerija tinkamai neįgyvendino Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 1 ir 3 dalies nuostatų ir diskriminavo F. D. dėl negalios (Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, 5 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 10 straipsnis).

 

Dėl atsakomybės už žalą, vykdant pagal formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, nustačius diskriminacijos dėl negalios faktą

 

37.       Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo  (toliau – Lygių galimybių įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, švietimo įstaigos, kiti švietimo teikėjai bei mokslo ir studijų institucijos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant inter alia negalios, kai priimama į švietimo įstaigas, kitus švietimo teikėjus bei mokslo ir studijų institucijas, mokoma ir ugdoma pagal formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, kurias jie vykdo.

38.        Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) ieškovė F. D. (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugpjūčio mėn. LAMA BPO informacinėje sistemoje pateikė prašymus priimti mokytis profesinio mokymo įstaigose pagal pirminio profesinio mokymo programas ir jų modulius (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 3 dalis, administracinė byla Nr. A-3207-624/2021).

39.       LAMA BPO sistemoje jos prašymas buvo užregistruotas tik dėl mokymosi floristo modulinio profesinio mokymo programoje, vykdomoje Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro.

40.       Ieškovė F. D., gavusi pasiūlymą mokytis ir atvykusi sudaryti profesinio mokymo sutartį, bei ją lydėjusi pareiškėja D. M. buvo informuotos, kad sutartis su ja nebus sudaroma, kadangi floristo modulinio profesinio mokymo programa, kuri yra II lygmens programa pagal Europos kvalifikacijų lygmenį, teikiama asmenims su (duomenys neskelbtini), į šią mokymosi programą, atsižvelgiant į aktualios Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019, 20.2 punkto nuostatas, mokytis priimami asmenys, baigę pagrindinio ugdymo individualizuotą programą, specialias pagrindinio ugdymo mokyklas, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių dėl (duomenys neskelbtini).

41.       Lietuvos švietimo sistema apima: 1) formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, formalųjį profesinį mokymą ir aukštojo mokslo studijas); 2) neformalųjį švietimą (ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą); 3) savišvietą; 4) švietimo pagalbą (profesinį orientavimą, švietimo informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, sveikatos priežiūrą mokykloje, konsultacinę, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo ir kitą pagalbą) (Švietimo įstatymo 6 str.).

42.       Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo paskirtis – padėti mokiniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, pripažįstant ir plėtojant jų gebėjimus ir galias. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas ir švietimo pagalbos teikimas organizuojamas švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 4 dalį reikalavimus pedagoginių psichologinių tarnybų paslaugoms ir jų teikimo sąlygoms ir jų darbo organizavimo tvarką nustato švietimo, mokslo ir sporto ministras, suderinęs su sveikatos apsaugos ministru.

43.       Profesinio mokymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialiųjų poreikių asmenims teisės aktų nustatyta tvarka sudaromos sąlygos mokytis pagal profesinio mokymo programas ir įgyti kvalifikaciją.

44.       Atsakovės steigėja yra Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir pagal atsakovės nuostatus įgyvendina jos teises ir pareigas. Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. balandžio 6 d.) nustato bendruosius asmenų priėmimo kriterijus į valstybines ir savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklas bei profesinio mokymo įstaigas.

45.       Atsakovė yra atsakinga už Floristo modulinės profesinio mokymo programos (M22021401) įgyvendinimą, į kurią priimti atsisakyta ieškovę F. D.. Tai yra II lygmens programa pagal Lietuvos kvalifikacijų ir Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų lygmenį ir skirta specialiųjų poreikių turintiems asmenims.

46.       Europos kvalifikacijų sandaros lygių apraše nurodyta, kad II lygmens mokymo programose asmuo pagal kompetenciją gali dirbti arba mokytis prižiūrint kitam asmeniui su tam tikru savarankiškumu.

47.       Atsakovė teigia, kad F. D. gali mokytis tik I lygmens mokymo programoje; (duomenys neskelbtini).

48.       Lygių galimybių kontrolierė, įvertinusi tai, kad liudytoja R. P. per teismo posėdį paaiškino, jog ieškovė negalėjo mokytis, nes atsakovė neturėjo pritaikytų mokymo priemonių pagal ieškovės F. D. (duomenys neskelbtini), atsakovė taip pat (duomenys neskelbtini), padarė išvadą, kad ieškovė buvo diskriminuojama dėl negalios atsakovės neveikimu (Konvencijos 2 straipsnis).

49.       Atsakovė VšĮ „Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras“, siekdama paneigti pirmosios instancijos teismo konstatuotą diskriminacijos aplinkybę, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021 33 punktu, kad duomenų, jog F. D., (duomenys neskelbtini), turėtų galimybę įgyti kvalifikaciją kitu būdu, inter alia (be kita ko) pagal modulines ar neformaliojo profesinio mokymo programas, vykdomas pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymą, Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymą, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, nėra.

50.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutarties motyvas dėl duomenų nebuvimo, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai, kurioje ištirta, jog viešosios teisės normos nebuvo įgyvendintos dėl diskriminuojančio nepasirengimo ugdyti negalią turintį asmenį.

51.       VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre asmenims su (duomenys neskelbtini) teikiamos trys mokymo programos; pagal Europos kvalifikacijų lygmenį tai II lygmens mokymo programos; į šias programas priimami asmenys, baigę pagrindinio ugdymo individualizuotą, specialias pagrindinio ugdymo mokyklas ir turintys specialiųjų ugdymosi poreikių dėl nežymaus intelekto sutrikimo (Lietuvos Respublikos švietimo ministro 2018 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. V-322:20.2 III skyrius „Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašas“).

52.       Kaip galima spręsti iš atsakovės tiekiamų paslaugų apimties, jų apribojimas vyksta ne dėl negalėjimo ugdyti neįgalų asmenį, bet dėl nepasirengimo jį ugdyti, taip diskriminuojant ieškovę dėl negalios.

53.       Pagal Švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 dalį mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti.

54.       Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. balandžio 6 d.) nustato bendruosius asmenų priėmimo kriterijus į valstybines ir savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklas bei profesinio mokymo įstaigas. Asmenų, turinčių didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, priėmimo kriterijai išvardyti 20 punkte: asmenys sąrašo 10.2.1.4, 10.2.1.5, 10.2.1.7 papunkčiuose nustatytais atvejais, jei jiems nėra nustatytas intelekto sutrikimas, mokytis priimami įtraukties būdu vadovaujantis sąrašo 16 ir 17 punktais (20.1 punktas); mokytis kartu su kitais pagal II Lietuvos kvalifikacijų lygio programas įtraukties būdu priimami ne jaunesni kaip 16 metų išsilavinimo neįgiję asmenys, baigę (ar mokęsi pagal) pagrindinio ugdymo individualizuotą, socialinių įgūdžių programą, adaptuotą pagrindinio ugdymo programą, specialiąją pagrindinio ugdymo programą ir turintys specialiųjų ugdymosi poreikių dėl nežymaus intelekto sutrikimo bei pateikę pedagoginės psichologinės tarnybos ar švietimo pagalbos tarnybos pažymoje įrašytą atitinkamą rekomendaciją (20.2 punktas); mokytis pagal formaliojo profesinio mokymo programas, skirtas asmenims, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl intelekto sutrikimo, priimami ne jaunesni kaip 16 metų išsilavinimo neįgiję asmenys, baigę (ar mokęsi pagal) pagrindinio ugdymo individualizuotą, socialinių įgūdžių programą, adaptuotą pagrindinio ugdymo programą, specialiąją pagrindinio ugdymo programą. Specialiųjų ugdymosi poreikių dėl vidutinio intelekto sutrikimo turintys asmenys priimami pateikę pedagoginės psichologinės tarnybos ar švietimo pagalbos tarnybos pažymoje įrašytą atitinkamą rekomendaciją (20.3 punktas).

55.       Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nustatyta, jog F. D. (duomenys neskelbtini), o sąrašas nenumato priėmimo į profesinio mokymo įstaigą kriterijų tokiam asmeniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021, pažymėjo, jog neturėdama kvalifikacijos F. D. negali pretenduoti ir į tęstinį profesinį mokymąsi, t. y. mokymosi visą gyvenimą dalį, kuris teikiamas asmeniui, turinčiam pirmąją kvalifikaciją (b. l. 53-69).

56.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs trečiojo asmens Lietuvos Respublikos švietimo mokslo ir sporto ministerijos atsiliepimo argumentus, kad atsakovė dėl valstybės nustatyto teisinio reguliavimo diskriminavo ieškovę F. D., sutiko su atsakove, kad ji veikė pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus (Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis).

57.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymus lydinčiųjų teisės aktų diskriminacinis reguliavimas, kuriuo remiasi specialus subjektas (apeliantė VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras), negali būti vertinamas kaip atleidžiantis atsakovę nuo atsakomybės.

58.       Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, reiškia, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei; neteisės pagrindu teisė negali atsirasti (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas).

59.       Vadinasi, steigėjo atsakomybė, nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartyje, neeliminuoja įsteigtos viešosios įstaigos atsakomybės, nes tokia juridinio asmens forma pati savaime įpareigoja įgyvendinti viešosios teisės aktus, kurie veikia sistemoje.

60.       Apeliantei VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centrui teisines pareigas sukuria Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, Lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Profesinio mokymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis. Įstatymus lydinčiųjų teisės aktų nuostatos negali keisti nei Konvencijos, nei Konstitucijos, nei įstatymų. Įstatymus lydintieji teisės aktai nesukuria pareigų ir yra skirti įgyvendinti įstatymuose, tarptautinių sutarčių nuostatuose numatytas pareigas. Apeliantė, neįgyvendinusi imperatyvių įstatymo normų, negali remtis įstatymus lydinčiojo akto nuostatomis, siekdama išvengti teisinės atsakomybės.

61.       Lietuva yra teisinė valstybė. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas. 

62.       Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai). 

63.       VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras savo atsikirtimus dėl nediskriminavimo siekia legalizuoti teisinio reguliavimo trūkumu. Minėta, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad reikia siekti visų teisių vienodo užtikrinimo ir rūpesčio. Taigi, nepaisant negalios lygio, ieškovė F. D. turėjo teisėtą lūkestį ir teisinį tikrumą įgyti kvalifikaciją, o apeliantė tam sudaryti sąlygas, ypatingai tuo atveju, jei LAMA BPO leido užpildyti paraišką. Floristo modulinę mokymo programa yra skirta asmenims su negalia; jos sukūrimas buvo susietas su tarptautiniais įsipareigojimais.

64.       Teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčio principų pažeidimą patvirtina pirmosios instancijos teismo teisingai ir pagrįstai konstatuotos šios aplinkybės: Floristo modulinėje mokymo programoje buvo nurodyta, kad pageidaujančiam mokytis pagal šią programą yra nustatyti tokie reikalavimai: būtinas minimalus išsilavinimas – pradinis, reikalavimai asmens pasirengimui mokytis – programa skirta specialiųjų poreikių asmenims, turintiems ne mažiau nei 14 metų. Kitų reikalavimų, keliamų asmeniui, pageidaujančiam mokytis pagal šią programą nėra nurodyta, detalizuota. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog F. D. atitiko išvardytus minimalaus išsilavinimo, amžiaus reikalavimus, taip pat turi specialiuosius poreikius. Ieškovė F. D. pateikė prašymą su priedais, kuriuose aiškiai buvo įrašyti duomenys apie F. D. specialiuosius poreikius, (duomenys neskelbtini) (b. l. 28), ji gavo atsakovės kvietimą atvykti sudaryti profesinio mokymo sutartį.

65.       Jungtinių Tautų neįgalių teisių konvencijos 24 straipsnio 5 dalies nuostatose nurodyta, kad „Valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina, kad neįgalieji turėtų galimybę gauti bendrąjį aukštąjį išsilavinimą, profesinį mokymą, suaugusiųjų mokymą ir galimybę mokytis visą gyvenimą jų nediskriminuojant ir lygiai su kitais asmenimis. Šiuo tikslu valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina, kad neįgaliesiems būtų tinkamai pritaikytos sąlygos.“

66.       Minėta, sutartis nebuvo sudaryta, nes apeliantė VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras neturėjo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad organizacinių priemonių trūkumas paveikė aplinkybę, kad ieškovės F. D. teisė įgyti kvalifikaciją buvo pažeista dėl diskriminacijos negalios atveju. Toks VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro elgesys leidžia daryti teisinę prielaidą, kad ugdymas, įgyjant kvalifikaciją, priklauso nuo neįgalumo laipsnio, kuris apeliantės pasirinkimu yra patogesnis ir paprastesnis ugdant mažiau specialių poreikių turintį asmenį. Ir tai yra diskriminacija pagal Konstitucijos 29 straipsnį.

67.       VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro įstatų 27.2 papunktį centras savarankiškai parenka mokymo organizavimo ir mokymo formas, metodus ir mokymosi veiklos būdus. Pagal Įstatų 80 punktą Įstaiga lėšas gauna iš valstybės ir savivaldybių biudžeto, Užimtumo fondo ir kt. Kitaip tariant, apeliantė VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras yra iš esmės finansuojama lėšomis, gautomis iš valstybės. Vadinasi, ji turi veikti visuomeninio gėrio tikslu, o vienas iš jo reikalavimų – nediskriminuojant dėl negalios užtikrinti teisę įgyti kvalifikaciją, kad asmuo galėtų naudotis ugdymo visą gyvenimą programa.

68.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad siūlymas sudaryti sutartį buvo išsiųstas per klaidą, nuodugniai nepatikrinus ieškovių pateiktų dokumentų, neeliminuoja atsakovės atsakomybės. VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras privalo prisiimti savo klaidų padarinius, nes ieškovės atvyko sudaryti sutarties ir tik po to, kai jos fiziškai atvyko, sutartį buvo atsisakyta sudaryti. Tokia veika kvalifikuotina kaip VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro neatsargi kaltės forma (CK 6.248 straipsnis).

69.        Apeliantė VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras mano, kad tai, jog ji neturi (duomenys neskelbtini), gali būti pateisinama priežastis diskriminacijai. Kaip dar kartą pakartotina, viešoji įstaiga, gaunanti finansavimą iš biudžeto, privalo pasirūpinti, kad būtų sudarytos prielaidos tokios klasės veikimui. Socialiai atsakinga yra neatsisakyti sudaryti sutartį, kai per LAMA BPO buvo leista užpildyti paraišką. Priešingai, paaiškėjus, jog neįgalus asmuo turi poreikį įgyti kvalifikaciją, sudaryti kaip įmanoma greičiau visas sąlygas šį poreikį patekinti.

70.       Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešoji įstaiga – tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą.

71.       Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad apeliantė VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras savo neteisėta veika paneigė savo veiklos paskirtį diskriminuodama dėl negalios yra teisinis pagrindas jos apeliacinį skundą atmesti (CPK 178, 185 straipsniai).

72.         Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai neįvertino Švietimo įstatymo nuostatų ir nepagrįstai nepripažino Centro teiginio, kad asmenims nuo 21 metų specialusis ugdymas, numatytas Švietimo įstatyme, 2018 metais nebuvo taikomas, o ieškovei F. D. (duomenys neskelbtini), atmestinas. Pirmosios instancijos teismas sistemiškai įvertino šį individualių atvejį pagal švietimo sistemoje ugdymo įstaigų baigimo etapus. Be to, jei būtų buvusi sudaryta sutartis, tai ieškovės amžius atitiko teisės aktų reikalavimus tuo momentu.

 

Dėl žalos dydžio

 

73.       Nei ieškovės, nei atsakovė nesutinka su priteistu turtinės ir neturtinės žalos dydžiu. Apeliantė VšĮ Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras teigia, kad mažareikšmis nerūpestingumas negali būti vertinamas 2 500,00  Eur neturtinės žalos dydžiu ir turėtų būti mažinamas. Be to, pirmosios instancijos teismas priteisdama neturtinę žalą nekonstatavo ieškovės diskriminacijos negalios pagrindu. Teismas priteisdamas neturtinę žalą nurodė tik Centro neteisėtus veiksmus.

74.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad nebuvo konstatuotas ieškovės diskriminacijos negalios pagrindu faktas. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 26 punkte aprašė teisės pažeidimo sudėtį, o sprendimo 23, 28 punktuose yra nurodyti teisės aktai jos kvalifikacijai.

75.        Pasisakant dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovių prašomą priteisti 7 935,00 Eur neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas sumažino iki 2 500,00 Eur.

76.       Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas išsamiai aprašė, kuo pasireiškė neturtinė žala: F. D. patirti išgyvenimai nėra momentiniai, trumpalaikiai ar lengvai įveikiami, mažareikšmiai, nes atsakovė pakvietė sudaryti mokymosi sutartį, bet atsisakė sudaryti su ieškove mokymosi sutartį, nors buvo pateikti tie patys duomenys apie ieškovės F. D. negalią, ir nepasiūlė (nepareikalavo) pateikti papildomų dokumentų, nesudarė galimybės pačioms ieškovėms įsivertinti, ar jos palaikytų prašymą priimti mokytis.

77.       Minėta, atsakovė mano, kad 2500,00 Eur neturtinės žala yra per didelė, nes ieškovės F. D. teisių pažeidimas yra mažareikšmis.

78.       Teisėjų kolegija negali pripažinti Konvencijos ir Konstitucijos laiduojamų teisių pažeidimą mažareikšmiu. Be to, skirtingai nuo atsakovės, ieškovė sąžiningai deklaravo savo negalią, pateikė visus reikalaujamus dokumentus, būtinus per LAMA BPO, atvyko pasirašyti sutarties; ir tik po to atsakovė informavo ieškovę, kad sutartis nebus sudaryta. Taigi šiame santykyje ieškovė nei kiek neprisidėjo prie atsakovės įrodinėjamo suklydimo.

79.       Lietuvos vyriausiasis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3207-624/2021, priteisdamas ieškovei F. D. 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą, vertino kaip pakankamą satisfakciją. Siekiant išlaikyti nuoseklumą neturtinės žalos atlyginimo klausimu, teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad atsakovės steigėjo padarytas ieškovės F. D. teisių pažeidimas paveikė ir atsakovės neteisėtą veiką, nusprendžia padidinti priteistą neturtinę žalą iki 5 000,00 Eur (CK 6.247 straipsnis, 6.250 straipsnio 1 dalis).

80.       Ieškovės prašė priteisti 7 935, 00 Eur turtinės žalos atlyginimą, kaip negautas darbo pajamas. Ieškovė F. D. teigė, kas būtų gavusi darbo pajamas, jeigu būtų įgijusi floristo specialybę (661,29 Eur *12 mėn.), remiantis Statistikos departamento duomenimis.

81.       Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

82.       Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas.

83.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013).

84.       Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas).

85.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje (atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ar kitame procesiniame dokumente) nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 37 punktą; 2023 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-781/2023 35 punktą).

86.       Apeliantės (ieškovės) teigia, kad turtinės žalos atlyginimą suponuoja aplinkybė, kad ieškovė F. D. yra darbinga. (duomenys neskelbtini).

87.       Apeliantės (ieškovės) taip pat teigia, jog atsakovė diskriminuodama ieškovę F. D., ieškovės F. D. prašė pasirašyti įsipareigojimą, kad baigusi pagal programą dirbs. Vadinasi, tai reiškia, kad visais atvejais buvo preziumuojamas darbo faktas, todėl turtinė žala, kaip būsimas atlygis, gali būti skaičiuojama. Anot apeliantės D. M., F. negalėtų dirbti pardavėja, bet floriste dirbtų, nes gėlės jai patinka, todėl galėtų dirbti ir savarankiškai. Apeliantė rėmėsi liudytojos R. P. paaiškinimais, kad visais atvejai su darbdaviais reikia kalbėtis, nes jie nenoriai priima asmenis, turinčius negalią.  

88.       Teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su apeliantėmis, kad pats teisės įgyti kvalifikaciją apribojimas paveikė ir galimybės užsidirbti apribojimą. Šiuo aspektu paaiškinama, kad teisė į mokslą ir teisė į darbą yra dvi skirtingos konstitucinės teisės.

89.       Pagal Konstitucijos 48 straipsnio nuostatas, kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 13 straipsnyje numatyta, jog neįgaliųjų įdarbinimo rėmimą reglamentuoja Darbo kodeksas ir kiti teisės aktai. Darbo terapijos ir bendrojo užimtumo socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas ir kiti teisės aktai. Neįgaliųjų darbo sąlygas, darbo laiką, poilsio laiką ir kitas su darbu susijusias garantijas nustato Darbo kodeksas, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, kiti teisės aktai. Be to, kiti teisės aktai gali nustatyti paramos teikimą įsidarbinti siekiantiems neįgaliesiems ir neįgaliuosius įdarbinusiems darbdaviams.

90.       Apibendrinus teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad skirtingai nuo valstybės pareigos, numatytos neįgaliesiems mokytis visą gyvenimą, valstybė tik remia neįgaliųjų įdarbinimą. Ieškovės, norėdamos įrodyti darbo negautas pajamas, kaip materialinės žalos atlyginimą, turėjo pateikti į bylą nors vieno darbdavio pažymą, kad ieškovė F. D. būtų įdarbinta, jei būtų turėjusi kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą.

91.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės neįrodė aplinkybės, kad kvalifikacijos įgijimas buvo susietas su būsimu realiai numatytu darbu, o ieškovė nebuvo įdarbinta dėl to, kad darbdavys atsisakė ją priimti į darbą, nes laiku nepateikė kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, teisėjų kolegija atmeta apeliančių skundą dėl 7 935,00 Eur turtinės žalos atlyginimo kaip neįrodytą (CPK 178, 185 straipsniai).

 

Dėl ieškovės D. M. teisės į neturtinę žalą, nustačius artimojo giminaičio diskriminacijos negalios pagrindu faktą

 

92.       Ieškovė D. M. taip pat prašė priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą, atsakovei atsisakius sudaryti su ieškove F. D. mokymosi sutartį, motyvuodama siejama diskriminacija dėl dukros negalios. Patikslintame ieškinyje D. M. neturtinės žalos dydį siejo ir ilgai užsitęsusiu bylinėjimusi.

93.       Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovės prašė priteisti joms abiem bendrai 7 935,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė D. M. dėl savo sąsajos su negalia turinčią dukra pateko į mažiau palankią padėtį. Dėl to ieškovės D. M. reikalavimas priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą netenkinamas.

94.       Pirmosios instancijos teismas nepaskirstė kokia neturtinė žalos proporcija tenka F. D., nenurodė, kad šioje dalyje ieškovių reikalavimas negali būti reiškiamas solidariai, todėl turėjo nustatyti, kiek iš prašomos priteisti vienos sumos tenka kiekvienai ieškovei, bet nurodė, kad F. D. pažeidimo padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini), t. y. ji buvo savarankiškas teisinių santykių subjektas, todėl aplinkybė, kad jai buvo padaryta neturtinė žala nesuponuoja pagrindo manyti kitus asmenis, net ir artimiausius giminaičius dėl tokių veiksmų patyrus neturtinę žalą.

95.        Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokį procesinį pažeidimą galima ištaisyti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 274 straipsnis). Kaip teisingai pastebėta apeliantės, D. M. dėl pilnametės dukros neįgalumo turi (duomenys neskelbtini), ieškovei F. D. nustatytas (duomenys neskelbtini). Pripažintina, kad (duomenys neskelbtini).

96.       Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant atlygintinos neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiamas tėvų ir vaikų santykis, pripažįstama, jog pilnamečio šeimos nario artimas ryšys turi tam poveikį. Tai lemia teismo pareigą kiekvienu atveju įvertinti šių asmenų tarpusavio ryšį, jo pobūdį, kokybę, intensyvumą, nuoširdumą, pastovumą, juos siejantį giminystės laipsnį.

97.        CK 6.246 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtus veiksmus, 1 dalyje įtvirtintoje bendrojoje civilinės atsakomybės taisyklėje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

98.       Byloje nustatyta, kad tiek F. D., tiek D. M. atvyko pasirašyti sutarties, abi buvo toje pačioje situacijoje ir, kaip įrodinėja D. M., emocinėje būsenoje, kai buvo atsisakyta sudaryti sutartį, diskriminuojant ieškovę F. D. dėl neįgalumo. Pripažinus, kad atsakovė diskriminavo F. D., nes su ja nepasirašė sutarties, iš anksto neperspėjo, kad nepasirašys sutarties, ir nepatikrino laiku ir tinkamai dokumentų, nebūtų nuoseklu teigti, kad ieškovei D. M. tai nesukėlė neigiamo emocinio šoko. Primintina, kad F. D. (duomenys neskelbtini), o apeliantė D. M. (duomenys neskelbtini), kad ji pasirašytų sutartį. Nereikia įrodyti visiems žinomų aplinkybių, t. y., kad tokia situacija paveikia mamą, nepaisant to, ar vaikas pilnametis, ar ne. Taigi atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes neperspėjo mamos, kad nevežtų dukros dėl sutarties pasirašymo, todėl konstatuojama, jog  D. M. taip pat patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

99.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 28 punktas).

100.       Priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

101.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).

102.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010, 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

103.       Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai, ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007; 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/213; kt.).

104.       Minėta, ieškovė D. M. yra artima su dukra, labai ja rūpinasi ir prižiūri, išgyvena dėl jos nesėkmių, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi prieš tai nurodyta kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad remiantis lankstaus priežastinio ryšio samprata galima konstatuoti žalą, nors jei tai ne vienintelė jos atsiradimo priežastis, nusprendžia, jog apeliantė D. M. patyrė neturtinę žalą.

105.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

106.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių visetą bei ginčo teisinį pobūdį ir į tai, jog buvo konstatuotas apeliantės D. M. neturtinių interesų pažeidimas dėl dukros diskriminacijos negalios pagrindu, nusprendžia, kad pripažinimas, jog atsakovė diskriminavo jos pilnametį neįgalų vaiką, dėl ko atsirado ieškovei neturtinė žala, yra pakankama satisfakcija, atlyginanti ir ieškovės patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-403/2021 69 punktą).

 

Dėl procesinės bylos baigties

107.       Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias diskriminaciją dėl negalios, iš dalies tinkamai nustatė sąlygas taikyti Jungtinių Tautų Neįgaliųjų konvencijos 2 straipsnio 4 dalį, Lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, CK 6.250 straipsnį, tačiau nepagrįstai ieškovei F. D. priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą, nepripažino ieškovės D. M. padarytos neturtinės žalos fakto, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje atmestas ieškovės D. M. ieškinys, o D. ieškovei F. D. priteista 2 500,00 Eur, yra keičiama padidinant teismo nustatytą ieškovei iš atsakovės priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį iki  5 000 Eur, ieškovės D. M. ieškinys tenkinamas, pripažįstant, jog ieškovė patyrė neturtinę žalą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). 

108.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.

109.       Ieškovės prašė prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos pridėti (duomenys neskelbtini).

110.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).

111.       Tačiau kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, taip pat yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, nes teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

112.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės pateikti dokumentai nėra tiesiogiai susiję su šalių ginču dėl diskriminacijos negalios pagrindu, o parodo sudėtingo socialinio santykio skirtingą vertinimą, todėl atsisako priimti naujus įrodymus.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

113.       Pagal 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

114.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

115.       Ieškovės už pareikštus reikalavimus sumokėjo 476 Eur žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį iš atsakovės priteistina 75 Eur žyminio mokesčio. Kadangi pagal pateiktus dokumentus žyminį mokestį sumokėjo ieškovė D. M., šiai ieškovei priteistinas šių išlaidų atlyginimas.

116.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

117.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16, 17 punktus; 2019 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019 16 punktą; 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 63 punktą; 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021 14 punktą). Esminis principas, kuriuo paremtos aptartos taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

118.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylinėjimosi išlaidų paskirstymui pritaikius proporcingumo principą gali būti paneigta teisės į teisminę gynybą esmė. Pasisakydamas dėl proporcingumo siekiamam teisėtam tikslui EŽTT yra konstatavęs, kad taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas, griežtai laikantis proporcingo bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal patenkintus (atmestus) reikalavimus, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo gali lemti neproporcingą asmens teisės į teisminę gynybą suvaržymą (EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje K. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10, 97 punktas). Šioje byloje EŽTT, nagrinėdamas pralaimėjusios šalies pareigą padengti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas (taisyklė „pralaimėjęs moka“), konstatavo teisės į teisminę gynybą pažeidimą, nes kai buvo tenkinta dalis ieškinio priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir pareiškėjas buvo įpareigotas padengti kitos šalies atstovavimo išlaidas, jis prarado beveik visą jam priteistą kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021, 59 punktas).

119.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tai atvejais, kai iš dalies tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas, skirstydamas byloje šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, taisyklę „pralaimėjęs moka“ turi taikyti ne mechaniškai, o, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir CPK 3 straipsnio 7 dalyje nurodytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į šių išlaidų susidarymo priežastis, be kita ko, įvertindamas taisykle „pralaimėjęs moka“ nustatyto teisės į teisminę gynybą ribojimo tikslą ir proporcingumą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo rezultatą ir jo poveikį ginčo šalims, taip pat atsižvelgdamas į ieškovo ir atsakovo procesinį elgesį, aplinkybę, ar atsakovas patyrė papildomų išlaidų dėl pareikšto didesnio reikalavimo, ir kitas šiam klausimui išspręsti reikšmingas individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023, 36 punktas).

120.       Minėta, pirmosios instancijos teisme ieškovė D. M. sumokėjo 476 Eur žyminio mokesčio. Nagrinėjamoje byloje atmesta viena trečioji visų ieškovių ieškinio reikalavimų, tai yra nagrinėjamoje byloje ieškovių neturtiniai reikalavimai yra visiškai patenkinti. Nuo 7 935 Eur turtinio reikalavimo mokėtinas žyminis mokestis yra 238 Eur. Patenkinus ieškovių neturtinius reikalavimus, ieškovių naudai iš atsakovės turėtų būti priteisiama 292 Eur (146 Eur neturtinis reikalavimas x 2 ieškovių neturtiniai reikalavimai). Visa mokėtina žyminio mokesčio suma už ieškinį buvo 530 Eur. Valstybei apskaičiuotos rinkliavos paskirstymas sprendžiamas ex officio. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, jog atsakovė visus dokumentus teikė elektroninių ryšių priemonėmis bei išreiškė pageidavimą procesinius dokumentus gauti šiomis priemonėmis (tuomet mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos), nusprendžia ieškovių naudai priteisti už du neturtinius reikalavimus po 109 Eur, tai yra iš atsakovės priteista visa žyminio mokesčio suma būtų 218 Eur. Tuomet trūkstama žyminio mokesčio suma už ieškinį valstybei iš šalių nepriteisiama. Pagal pateiktus dokumentus žyminį mokestį sumokėjo ieškovė D. M., šiai ieškovei priteistinas 218 Eur išlaidų atlyginimas.

121.       Apeliacinės instancijos teisme ieškovės nepatyrė bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nutarė atidėti ieškovėms F. D. ir D. M. 401,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės tenkino apeliacinį skundą dėl neturtinės žalos, todėl pagal jau prieš tai nurodytą principą iš atsakovės priteisiama 218 Eur (CPK 96 straipsnis) į valstybės biudžetą.

122.       Apeliacinėje instancijoje žyminis mokestis priteisiamas nuo mokėtinos už 7 935 Eur turtinį reikalavimą sumos, tai yra 238 Eur, todėl, atmetus šioje dalyje apeliacinį skundą, iš ieškovių lygiomis dalimis priteisiama 238 Eur. 

123.       Pirmosios instancijos teisme procesinių dokumentų siuntimo išlaidos buvo 33 Eur. Iš dalies tenkinus reikalavimus, valstybei iš atsakovės buvo priteista 16,50 Eur šių išlaidų, o likusi procesinių dokumentų siuntimo išlaidų suma priteista iš ieškovių lygiomis dalimis, t. y. po 8,50 Eur. Pakeitus sprendimą, iš atsakovės priteistina suma didinama iki 25 Eur, o iš ieškovių nepritiesiamos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, nes kiekvienai iš jų tenka mažesnė nei 5,00 Eur suma.

124.       Pirmosios instancijos teisme atsakovė patyrė 1403,60 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo). Teismas nusprendė iš ieškovių lygiomis dalimis atsakovui priteisti 701,80 Eur advokato atstovavimo išlaidų, t. y. po 350,90 Eur. Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės tenkintas.

125.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad buvo atmesta viena trečioji visų ieškovių reikalavimų dalis, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog atsakovas iš esmės analogiškos pozicijos laikėsi administracinėje byloje, įvertindama, jog esminis ieškovių reikalavimas buvo siejamas su diskriminacijos pripažinimu ir tik iš to kilo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, konstatuoja, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytos proporcinio bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir yra pagrindas spręsti, kad atsakovei neturi būti atlygintinos visos jos šioje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija priteisia 200 Eur advokato atstovavimo išlaidų, t. y. po 100 Eur iš kiekvienos ieškovės.

126.       Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovės apeliacinį skundą, o už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nebuvo nurodytos teisinės pagalbos išlaidos, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinėje instancijoje nesprendžiamas (CPK 98 straipsnis).

127.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

 

n u t a r i a:

 

atsakovės  VšĮ Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras apeliacinį skundą atmesti.

Ieškovių F. D. ir D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei F. D. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš atsakovės viešosios įstaigos Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centro (juridinio asmens kodas: 291829870) 5 000,00 Eur (penkis tūkstančius eurų, 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo, pripažinti, kad ieškovė D. M. patyrė neturtinę žalą. Kitą ieškovių F. D. ir D. M. ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti ieškovei D. M. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš atsakovės viešosios įstaigos Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centro (juridinio asmens kodas: 291829870) 218,00 Eur  bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centrui (juridinio asmens kodas: 291829870) iš ieškovės F. D. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centrui (juridinio asmens kodas: 291829870) iš ieškovės D. M. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės viešosios įstaigos Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centro (juridinio asmens kodas: 291829870) 218,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 25,00 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą (kodas 188728821, įmokos kodas 5662).

Priteisti valstybei iš ieškovės F. D. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir ieškovės D. M. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 238 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą.

 Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                           Vaclovas Paulikas

 

 

                                                                        Rūta Petkuvienė

 

 

                                                                        Inga Staknienė