Administracinė byla Nr. A-1547-502/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01901-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 33.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. BR6-2145358 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikymo sankcijų“; 2) priteisti pareiškėjui 4 671,56 Lt pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus (11,48 ha) ir 1 349,24 Lt kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ (9,77 ha), iš viso – 6 020,8 Lt (b. l. 1–14).
Pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. gegužės 27 d. pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones „Agrarinės aplinkosauginės išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“ ir kompensacinėms išmokoms už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2009 m. gauti (registracijos Nr. 9-1004857443-A1-1; valdos Nr. 1004857443; toliau – 2009 m. paraiška). Pareiškėjo valdoje 2009 m. rugpjūčio 7 d. buvo atlikta deklaruotų duomenų patikra vietoje, kurios metu nustatytas tyčinis žemės ūkio naudmenų reikalavimų, patvirtintų žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327, pažeidimas. Deklaruotas plotas buvo 3,93 ha, o faktiškai nustatytas – 3,65 ha, t. y. 0,56 ha mažiau. Pagal faktinį plotą apskaičiuota išmokos pagrindinė dalis sumažinta dvigubai nei nustatyta skirtumo dalis, todėl parama sumažinta 19 procentų. Apie patikrą vietoje ir priimtas sankcijas pareiškėjas buvo informuotas Agentūros 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. BR6-1252751 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“. Sankcija už žemės ūkio naudmenų plotų neteisingą deklaravimą 2009 m. – 163,15 Lt, kompleksinio paramos susiejimo sankcija 2009 m. – 171,05 Lt.
Pareiškėjas 2010 m. birželio 7 d. pateikė paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, mokamą už plotus 2010 m. (registracijos Nr. 10-1004857443-A1-1; toliau – 2010 m. paraiška). 2010 m. rugpjūčio 2 d. buvo atlikta kompleksinio paramos susiejimo patikra vietoje, kurios metu nustatyta, kad pareiškėjas nesilaikė geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (toliau – ir GAAB) žemės ūkio naudmenoms reikalavimų iki rugpjūčio 1 d. sutvarkyti šieną ar žaliąją masę daugiametėse ganyklose arba pievose. Nustatytas pakartotinis tyčinis GAAB reikalavimų nesilaikymas, parama nebuvo skirta 2010 m. ir 2011 m. Sankcijos pagal 2010 m. paraišką pritaikytos vadovaujantis žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtinta Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodika (toliau – ir Metodika). Apie patikrą vietoje ir priimtas sankcijas pareiškėjas buvo informuotas Agentūros 2011 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. BR6-(11.13)-331. Kompleksinio paramos susiejimo sankcija 2010 m. – 1 512,65 Lt.
Pareiškėjas 2011 m. birželio 10 d. pateikė paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus (registracijos Nr. 11-1004857443-A1-1; toliau – 2011 m. paraiška). Patikra vietoje nebuvo atliekama, GAAB žemės ūkio valdoje reikalavimų pareiškėjas laikėsi, tačiau 2010 m. jis nesilaikė žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtinto Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo (toliau – ir GAAB aprašas). Pareiškėjo valdoje buvo nustatytas pakartotinis netyčinis GAAB 1.2 papunkčio reikalavimų nesilaikymas. Šio reikalavimo nesilaikymo faktas pirmą kartą nustatytas 2009 m., o parama nebuvo mokama už 2010 m. ir 2011 m. pateiktas paraiškas. Apie priimtas sankcijas pareiškėjas buvo informuotas atsakovo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. BR6-1825704. Kompleksinio paramos susiejimo sankcija 2011 m. – 1 660,45 Lt. Bendra sankcijos suma už 2009–2011 m. – 3 507,3 Lt.
Pareiškėjas 2012 m. gegužės 24 d. pateikė paraišką gauti pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, kompleksinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ (registracijos Nr. 12-1004857443-A1-1; toliau – 2012 m. paraiška). Apie taikomas sankcijas pareiškėjas buvo informuotas Agentūros 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. BR6-1825704 (toliau – ir 2014 m. sprendimas). Parama pagal 2012 m. paraišką nebuvo mokama, kadangi pareiškėjas pažeidė GAAB aprašo 7 punkto reikalavimus, kadangi daugiau nei 30 procentų pievų ir ganyklų plotų deklaruojantis asmuo turi laikyti ūkinius gyvūnus, registruotus Ūkinių gyvūnų registre. Kadangi pareiškėjo deklaruotų pievų ir ganyklų plotas neviršija 10 ha, jam pritaikyta 3 procentų kompleksinio paramos susiejimo sankcija už netyčinį reikalavimų pažeidimą. Kompleksinio paramos susiejimo sankcija – 6 020,8 Lt.
Pareiškėjas su 2014 m. sprendimu nesutiko, kadangi, priimdamas sprendimą neskirti paramos, atsakovas vadovavosi žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Metodikos 2 punktu. Pareiškėjo nuomone, sankcijos įtvirtinimas poįstatyminiame teisės akte galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir apriboja pareiškėjo, kaip ūkininko, teisę gauti paramą kiekvienais metais. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu dėl teisės aktų leidybos bei sankcijų nustatymo. Pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymais reguliuojamų klausimų reglamentavimo negalima pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Atsakovas, vertindamas 2012 m. paraišką, vadovavosi GAAB aprašo 7 punkte nustatytu GAAB reikalavimu. Pareiškėjas teigė, kad reikalavimas laikyti ūkinius gyvūnus prieštarauja Pasaulio prekybos organizacijos sutarties dėl žemės ūkio 2 priedo 6 straipsniui.
Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Metodikos 2 punkto sąvoka „pakartotinis reikalavimo pažeidimas“ atitinka Konstitucijoje įtvirtintus principus. Taip pat prašė kreiptis į Pasaulio prekybos organizaciją, kad ši ištirtų GAAB aprašo 7 punkte nustatyto reikalavimo atitikimą Pasaulio prekybos organizacijos sutarčiai dėl žemės ūkio.
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29–31).
Atsakovas paaiškino, kad, įvertinus 2009 m. paraišką, po atliktos patikros vietoje nustatytas tyčinis GAAB aprašo 1.2 papunkčio pažeidimas (reikalavimas nušienauti ar nuganyti pievas ir ganyklas iki rugpjūčio 1 d.) ir pritaikyta 19 procentų kompleksinio paramos susiejimo sankcija už tyčinį pažeidimą. Įvertinus 2010 m. paraišką, po atliktos patikros vietoje nustatytas GAAB aprašo 1.3 papunkčio netyčinis pažeidimas (reikalavimas sutvarkyti šieną ar žaliąją masę iki rugpjūčio 1 d.) ir tyčinis GAAB aprašo 1.2 papunkčio pažeidimas ir pritaikyta sankcija už pakartotinį tyčinį pažeidimą – nemokėti paramos už 2010 m. bei nemokėti pagal 2011 m. paraišką. Parama pagal 2011 m. paraišką nemokėta dėl pritaikytos ilgalaikės kompleksinio paramos susiejimo sankcijos pagal 2010 m. paraišką dėl pakartotinio tyčinio kompleksinio paramos susiejimo reikalavimo pažeidimo. Vertinant 2012 m. paraišką, nustatytas GAAB aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimas, kad pievas ir ganyklas deklaruojantys pareiškėjai turi laikyti ūkinius gyvūnus, registruotus Ūkinių gyvūnų registre. Pareiškėjas 2012 m. paraiškoje deklaravo 9,77 ha ganyklų, o visas deklaruotas ir tinkamas paramai gauti plotas sudaro 11,48 ha, t. y. pievų ir ganyklų plotai sudarė daugiau nei 30 procentų (iš viso – 85 proc.). Ūkinių gyvūnų pareiškėjas neturėjo. Kadangi bendras deklaruotas pievų ir ganyklų plotas neviršijo 10 ha, pritaikyta 3 procentų kompleksinio paramos susiejimo sankcija už netyčinį reikalavimų pažeidimą. GAAB aprašo 1.2 ir 7 punkte nurodyti reikalavimai priskirtini tai pačiai geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės kompleksinės paramos sričiai, todėl nustatytas tyčinis to paties reikalavimo pažeidimas, kuris laikomas pakartotiniu netyčiniu reikalavimų pažeidimu (Metodikos 13-1 p.). Pagal Metodikos 16 punktą pareiškėjui parama už 2012 m. nemokama. Apie šį sprendimą pareiškėjas informuotas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. BR6-2145358.
Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė nei vieno teisinio argumento, kuriuo grįstų savo prašymą panaikinti Agentūros 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. BR6-2145358. Atsakovas šiame sprendime aiškiai nurodė faktines aplinkybes bei teisės aktus, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
Vadovaujantis Vyriausybės 2006 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio garantijų fondo priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“ 2 punktu, Agentūra atsako už Europos žemės ūkio garantijų fondo (toliau – ir EŽŪGF) priemonių administravimą, lėšų mokėjimą, apskaitą ir kontrolę, sumų, laikomų EŽŪGF priskirtosiomis įplaukomis, valdymą, taip pat atlieka Specialiojo departamento funkcijas, įtvirtintas 2008 m. gegužės 26 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 485/2008. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų 7 punkte įtvirtintas Agentūros veiklos tikslas – pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendinti Lietuvos žemės ūkio, kaimo plėtros ir žuvininkystės politikos priemones. Agentūra neturi kompetencijos vertinti Vyriausybės nutarimų bei žemės ūkio ministro įsakymų teisėtumo ir jų atitikties aukštesnės galios Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 86–90).
Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik cituoja Agentūros sprendimus, tačiau nepateikia jokių argumentų ir motyvų, kuriais grįstų savo prašymą panaikinti Agentūros 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. BR6-2145358 ir priteisti išmokas. Žemės ūkio ministerijos nuomone, prašomas panaikinti atsakovo sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad GAAB aprašas yra patvirtintas vadovaujantis ne Pasaulio prekybos organizacijos sutartimi dėl žemės ūkio, kurios taikymo sritis yra prekyba žemės ūkio produkcija, o 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 73/2009, nustatančiu bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiu tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančiu reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančiu reglamentą (EB) Nr. 1782/2003. 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009 nedraudžia valstybei narei nustatyti reikalavimo dėl ūkinių gyvūnų laikymo. Šis reikalavimas buvo nustatytas siekiant skatinti gyvulininkystę ir užtikrinti, kad pareiškėjai, deklaruojantys pievas ir ganyklas (įskaitant daugiametes pievas ir ganyklas), faktiškai naudotų deklaruotus plotus kaip pievas ir ganyklas. Šis reikalavimas nėra absoliutus, t. y. jis taikomas tik žemės ūkio veiklos subjektams, norintiems gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus, taip pat tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir kitas išmokas. Pareiškėjai, teikiantys paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones, savo noru įpareigoja laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Priešingu atveju, už pareigų nevykdymą yra taikomos sankcijos – paramos dydžio sumažinimas arba paramos nemokėjimas dėl neatitikties paramos skyrimo reikalavimams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. BR6-2145358 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikymo sankcijų“, įpareigojo Nacionalinės mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos sankcijos skyrimo klausimą pareiškėjui pagal 2012 m. gegužės 24 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką išnagrinėti iš naujo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė (b. l. 115–122).
Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. BR6-2145358, kuriame nuspręsta pareiškėjui už 2012 m. paraišką neskirti paramos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamu atveju aktualų teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas 2012 m. paraiškoje (b. l. 67-73) prašė paramos už 11,48 ha plotą, iš kurio 9,77 ha sudaro ganyklų (pievų) plotas (5DG-1 (ganyklos, pievos iki 5 metų)). Pareiškėjas nei Agentūrai, nei teismui jokių argumentų, kad jis nėra pažeidęs GAAB aprašo 7 punkto reikalavimo nepateikė ir ūkinių gyvūnų laikymo ir registravimo fakto neįrodinėjo, todėl GAAB aprašo 7 punkto pažeidimą teismas pripažino nustatytu teisingai.
Vadovaudamasis Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171, 9 punktu, teismas nurodė, kad pareiškėjas privalo laikytis geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, nurodytų GAAB apraše. Pagal šių taisyklių 42.2.3 punktą sankcijos už GAAB pažeidimus skaičiuojamos pagal metodiką, patvirtintą atskiru žemės ūkio ministro įsakymu. Šių taisyklių 33.5.3. punkte taip pat įtvirtinta, kad už GAAB reikalavimų pažeidimus sankcijos dydis apskaičiuojamas pagal atskiru žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintą metodiką. Sankcijos už GAAB aprašo pažeidimus nustatytos patvirtinus Metodiką.
Pagal Metodikos 1 punktą tyčinis reikalavimų pažeidimas – tai pareiškėjo veika, siekiant neteisėtai gauti paramą, kai jis sąmoningai neužtikrina net būtinosios žemės ūkio naudmenų priežiūros arba daro žalą aplinkai, kelia pavojų žmonių sveikatai, gyvūnų gerovei ir sveikatai. Netyčinis reikalavimų pažeidimas – tai pareiškėjo per aplaidumą sukelti veiksmai, kai nepadaroma didelės žalos aplinkai, nesukeliama pavojaus žmonių sveikatai, gyvūnų gerovei ir sveikatai. Pakartotiniu reikalavimo pažeidimu laikomas to paties geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimo ar standarto pažeidimas daugiau negu vieną kartą per trejus metus iš eilės, nors žemės ūkio veiklos subjektas buvo informuotas apie ankstesnius nustatytus reikalavimų pažeidimus ir turėjo galimybę juos pašalinti. Teismas atkreipė dėmesį į GAAB aprašo 8 punktą, kuriame pažymėta, kad kiekvienas šiame apraše nurodytas geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimas turi užtikrinti atitinkamo GAAB standarto, nurodyto reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančio reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančio reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, III priede, įgyvendinimą. Toliau teisės normoje šiuo tikslu GAAB reikalavimai paskirstyti pagal GAAB standartus. GAAB standartui „Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas“ priskirti 1.2, 1.3 ir 7 GAAB aprašo punktuose nurodyti reikalavimai (8.2 p.).
Pareiškėjui 2010 m. nustatytas pakartotinis tyčinis pažeidimas, o 2012 m. – netyčinis pažeidimas. Teismas sprendė, kad anksčiau priimti atsakovo sprendimai bei duomenys dėl 2012 m. paraiška prisiimtų pareigų vykdymo rodo, jog pareiškėjas per trejus metus iš eilės GAAB aprašo reikalavimus, kurie užtikrina to paties GAAB standarto laikymąsi ir pagal Metodikos 1 punktą sudaro pakartotinumą, pažeidė daugiau nei vieną kartą. Metodikos 13-1 punkte, galiojusiame iki 2014 m. balandžio 12 d., buvo nurodyta, kad, nustačius netyčinį pažeidimą, jei ankstesniais metais buvo nustatytas tyčinis to paties reikalavimo pažeidimas, laikomas pakartotiniu netyčiniu reikalavimų pažeidimu. Taigi, teismas darė išvadą, kad 2012 m. pareiškėjo pažeidimas pagrįstai įvertintas kaip pakartotinis netyčinis pažeidimas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Metodikos 8 punktą (redakcija, galiojusi iki 2014 m. balandžio 12 d.) už netyčinį reikalavimų pažeidimą nustatoma 3 procentų dydžio sankcija, kuri atitinkamai padidinama ar sumažinama, įvertinus reikalavimų pažeidimą pagal masto, sunkumo ir poveikio trukmės kriterijus, vadovaujantis šios Metodikos 1, 2 ir 3 priedais ir atsižvelgiant į šios Metodikos 9 punkto nuostatas. Teismas pažymėjo, kad aptarto punkto nuostatos nepakeistos ir dabartinėje akto redakcijoje. Atsakovas pareiškėjo 2012 m. padarytą GAAB pažeidimą įvertino kaip mažo masto, sunkų, nepastovios poveikio trukmės. Tai sudaro pagrindą pagal Metodikos 8.2 punktą dėl pažeidimo sunkumo sankcijos dydį didinti 1 procentu, pagal Metodikos 8.4 punktą dėl mažo pažeidimo masto sankcijos dydį sumažinti 1 procentu, o pagal Metodikos 8.6 punktą dėl pažeidimo poveikio trukmės nepastovumo sankcijos dydį sumažinti 1 procentu. Metodikos 9.2 punktas nustato, kad, jeigu pagal šios Metodikos 8.1–8.6 punktus paskaičiuotas dydis – 2 procentai, taikomas sankcijos dydis – 3 procentai.
Atsižvelgęs į byloje esančią medžiagą, teismas nurodė, kad, nustatant sankcijos dydį už šį pažeidimą, vadovautasi Metodikos 16 punktu. Iki 2014 m. balandžio 12 d. galiojusioje Metodikos 16 punkto redakcijoje buvo nurodyta, kad jeigu už konkretaus reikalavimo pažeidimą apskaičiuotos sankcijos dydis pasiekia 15 procentų, pareiškėjas informuojamas, kad, dar kartą nustačius pakartotinį to paties reikalavimo pažeidimo atvejį, bus laikoma, jog reikalavimas pažeistas tyčia ir taikomos sankcijos dydis apskaičiuojamas dauginant ankstesniaisiais metais už šio reikalavimo pažeidimą apskaičiuotos sankcijos dydį iš 3, neatsižvelgiant į jokius apribojimus. Dabartinėje redakcijoje norma patikslinta, nurodant, kad netaikomas Metodikos 15 straipsnyje numatytas 15 procentų ribojimas. Teismas pažymėjo, kad bylos aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie ribojimo sankcijai netaikymą pagal Metodikos 16 punktą iki 2014 m. kovo 3 d. sprendimo priėmimo informuotas nebuvo, pareiškėjui inkriminuotas pažeidimas buvo netyčinis, tačiau sankcija jam buvo pritaikyta vadovaujantis Metodikos 16 punkto taisykle. Metodikos 16 punkto taisyklė į Lietuvos teisės aktų sistemą buvo perkelta atsižvelgiant į 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1122/2009, kurio 71 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad, nepažeidžiant nuostatų, susijusių su 72 straipsnyje nurodytu tyčiniu reikalavimų pažeidimu, nustačius pakartotinus pažeidimus pagal šio straipsnio 1 dalį, pirmo pasikartojimo atveju nustatyta procentinė dalis dauginama iš 3. <...> Jei nustatomi tolesni pasikartojantys reikalavimų pažeidimo atvejai, kiekvienu atveju už ankstesnį pasikartojantį reikalavimų pažeidimą nustatytam sumažinimui taikomas daugiklis 3. Tačiau visa 70 straipsnio 8 dalyje minima suma negali būti sumažinta daugiau kaip 15 procentų. Kai sumažinimas pasiekia 15 procentų ribą, mokėjimo agentūra ūkininkui praneša, kad, dar kartą nustačius tokį pat reikalavimų pažeidimą, jo veiksmai bus laikomi tyčiniu reikalavimų pažeidimu, kaip apibrėžta 72 straipsnyje. Jei reikalavimų pažeidimai nustatomi ir po to, sumažinimo procentas nustatomas ankstesnio padauginto sumažinimo rezultatą dauginant iš daugiklio 3, jei įmanoma, neviršijant antros pastraipos paskutiniame sakinyje numatytos 15 procentų ribos.
Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad sankcijos didinimas tris kartus galimas tik tada, kai iki paskutinio pažeidimo padarymo paramą gaunančiam asmeniui buvo pranešta apie galimumą taikyti padidintą sankciją. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, teismas darė išvadą, kad ir Metodikos 16 punktas aiškintinas tokiu pat būdu. Kadangi atsakovas nei 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. BR6-1825704, nei kitu atskiru raštu apie sankcijos padidinimą neįspėjo pareiškėjo, tai taikyti Metodikos 16 punkto neturėjo teisinio pagrindo, o turėjo sankciją už GAAB aprašo reikalavimų pažeidimą paskaičiuoti pagal Metodikos 8–15 punktus.
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas panaikino Agentūros 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. BR6-2145358 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikymo sankcijų“ dėl netinkamo teisės normų taikymo. Kadangi teismo konstatavo, jog pareiškėjas, vykdydamas įsipareigojimus pagal 2012 m. paraišką, pažeidė GAAB aprašo reikalavimus, jam turi būti paskirta sankcija už šį pažeidimą. Teismas nurodė, kad pagal susiklosčiusią teisminę praktiką teismas neturi teisės priimti administracinio sprendimo, todėl sankcijos skyrimo klausimą perdavė Agentūrai nagrinėti iš naujo. Teismas pažymėjo, kad, Agentūrai naujai išnagrinėjus sankcijos taikymo klausimą, kartu bus pasisakyta ir dėl pareiškėjo prašymo skirti jam 4 671,56 Lt pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus bei 1 349,24 Lt kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusias išmokas“.
Dėl pareiškėjo prašymų dėl Metodikos 2 punkto ir GAAB aprašo 7 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo teismas nurodė, kad kompetencija nagrinėti bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo yra suteikta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, prašydamas ištirti žemės ūkio ministro įsakymu patvirtinto Metodikos teisėtumą, nenurodė, kokio įstatymo ar Vyriausybės norminio akto kokioms konkrečioms nuostatoms šis aktas ar jo dalis prieštarauja. Teismui nekilo abejonių dėl žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Metodikos 2 punkto sąvokos teisėtumo. Komisijos reglamento Nr. 1122/2009, į kurį atsižvelgiant priimta Metodika, 47 straipsnis pakartotiniu pažeidimu pripažįsta daugiau kaip kartą per trejus kalendorinius metus iš eilės nustatytas to paties reglamento, standarto ar 4 straipsnyje nurodyto įpareigojimo nesilaikymą, jei ūkininkui buvo pranešta apie ankstesnį reikalavimų pažeidimą ir jis turėjo galimybę imtis reikiamų priemonių ankstesniam reikalavimų pažeidimui pašalinti. Tai, teismo vertinimu, rodo, jog Europos Sąjungos teisės akte nustatytos analogiškos taisyklės kaip Metodikos 2 punkte. 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 6 straipsnis leidžia valstybei narei nustatyti II priede kaip neprivalomą reikalavimą nurodytą reikalavimą dėl minimalaus ūkinių gyvūnų tankumo. Teismas akcentavo, kad šis reikalavimas GAAB apraše buvo nustatytas siekiant skatinti gyvulininkystę ir užtikrinti, jog pareiškėjai, deklaruojantys pievas ir ganyklas (įskaitant daugiametes pievas ir ganyklas), faktiškai naudotų deklaruotus plotus kaip pievas ir ganyklas. Teismas pabrėžė, kad reglamentas yra aukštesnę teisinę galią už Lietuvos Respublikos įstatymus turintis teisės aktas.
Kadangi Metodikos 2 punktas grindžiamas Komisijos reglamentu Nr. 1122/2009, o GAAB aprašo 7 punktas grindžiamas 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 73/2009, teismo vertinimu, šių aktų teisėtumą turėtų tirti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tačiau teismui nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, todėl į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą teismas nesikreipė.
Teismas taip pat nurodė, kad Pasaulio prekybos organizacija yra tarptautinė prekybos organizacija, nustatanti taisykles ir sprendžianti prekybinius konfliktus tarp į ją įstojusių šalių, Lietuvos Respublikos teisės aktų atitikimo Pasaulio prekybos organizacijos dokumentus ši institucija netiria. Teismas konstatavo, kad kreiptis yra Pasaulio prekybos organizaciją nėra teisinio pagrindo, todėl šį pareikėjo prašymą atmetė.
III.
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą (b. l. 126–131).
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Atsakovas papildomai nurodo:
- Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.
- Atsakovo neveikimas, pasireiškęs pareiškėjo neinformavimu apie sankcijos padidinimą, yra formalus pažeidimas, dėl kurio nėra pagrindo naikinti ginčijamo sprendimo, nes pareiškėjas vis tiek nebūtų galėjęs pašalinti GAAB aprašo 7 punkto pažeidimo, kadangi neturėjo reikiamo ūkinių gyvūnų skaičiaus.
- Teisės aktai yra skelbiami viešai ir pareiškėjas, teikdamas paraiškas, savo parašu patvirtino, kad yra susipažinęs su tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus skyrimo taisyklėmis. Teisės aktų nežinojimas pareiškėjo nuo atsakomybės neatleidžia.
Pareiškėjas A. V. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 145–147).
Pareiškėjas vadovaujasi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais bei akcentuoja, kad viešojo administravimo subjektas – atsakovas – savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės principu, įtvirtintu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte. Pareiškėjo teigimu, viešojo administravimo subjektui nesuteikta diskrecijos teisė pačiam spręsti, kokiais atvejais pranešti ar nepranešti pareiškėjui apie taikomas padidintas sankcijas. Atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju rodo, kad atsakovas nepaiso įstatymo viršenybės principo.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo veiksmais pareiškėjui padarė materialinės žalos bei atėmė teisę, prieš priimant sprendimą, būti informuotam, nesuteikė galimybės per protingą terminą pašalinti trūkumų.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad sprendimų dėl paramos neskyrimo pagal 2009 ir 2010 m. paraiškas neskundė, nes tuo metu neturėjo lėšų advokatui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. BR6-2145358 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikymo sankcijų“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas A. V. taip pat prašė priteisti pareiškėjui 4 671,56 Lt pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus (11,48 ha) ir 1 349,24 Lt kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ (9,77 ha), iš viso – 6 020,8 Lt.
Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. BR6-2145358 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikymo sankcijų“, įpareigojo Nacionalinės mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos sankcijos skyrimo klausimą pareiškėjui pagal 2012 m. gegužės 24 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką išnagrinėti iš naujo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui pritaikyta sankcija, pažeidė nustatytas sankcijos skyrimo procedūros taisykles, būtent – neinformavo pareiškėjo, jog dar kartą nustačius pakartotinį to paties reikalavimo pažeidimo atvejį, bus laikoma, kad reikalavimas pažeistas tyčia, todėl įpareigojo atsakovą sankcijos skyrimo klausimą nagrinėti iš naujo.
Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad šis procedūros pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip formalus, dėl kurio nėra pagrindo naikinti ginčijamo sprendimo, kadangi pareiškėjas vis tiek nebūtų galėjęs pašalinti GAAB aprašo 7 punkto pažeidimo.
Pareiškėjas su tokia atsakovo pozicija nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Kaip matyti, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsakovas įpareigotas sankcijos pareiškėjui skyrimo klausimą nagrinėti iš naujo. Ginčo byloje dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. jog pareiškėjas pažeidė GAAB aprašo 7 punkto reikalavimus, nėra.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, sutinka su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir, vadovaudamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį. Todėl, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoti pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildyti.
Atsakovas, skirdamas pareiškėjui sankciją už GAAB aprašo 7 punkto pažeidimą, inter alia vadovavosi Žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 16 punktu.
Nagrinėjamu atveju aktualioje Metodikos 16 punkto redakcijoje buvo nustatyta, kad jeigu už konkretaus reikalavimo pažeidimą apskaičiuotos sankcijos dydis pasiekia 15 proc., pareiškėjas informuojamas, jog, nustačius pakartotinį to paties reikalavimo pažeidimo atvejį, bus laikoma, kad reikalavimas pažeistas tyčia ir taikomos sankcijos dydis apskaičiuojamas dauginant ankstesniaisiais metais už šio reikalavimo pažeidimą apskaičiuotos sankcijos dydį iš 3, neatsižvelgiant į jokius apribojimus.
Pirmosios instancijos teismas nustatė (ginčo byloje dėl šių aplinkybių nėra), kad pareiškėjas iki ginčijamo atsakovo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo priėmimo nebuvo informuotas apie galimo pakartotinio pažeidimo kvalifikavimą kaip tyčinio. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, nustatęs pakartotinį to paties reikalavimo pažeidimą, tačiau prieš tai (iki paskutinio pažeidimo nustatymo ir fakto) tinkamai neinformavęs pareiškėjo, neturėjo teisės taikyti Metodikos 16 punkto ir, skirdamas sankciją, turėjo vadovautis Metodikos 8-15 punktais, t. y. skirti sankciją už netyčinį reikalavimų pažeidimą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
Vertindama nurodytus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija pažymi, jog viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai. Teisėjų kolegija pabrėžia būtinybę viešojo administravimo subjektui, net ir turint pažeidimus patvirtinančių įrodymų, laikytis gero administravimo principo. Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą), ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (41 str.) įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą, kuris, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą bei asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes, teisę būti išklausytam prieš priimant asmens atžvilgiu neigiamą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Vienas iš gero administravimo principo aspektų taip pat yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo principais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog paraiškų tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai nagrinėjimo bei sankcijų skyrimo tvarka įvirtinta teisės aktuose, todėl jų tinkamai laikytis turi ir institucija – Agentūra, atsakinga už tokių paraiškų nagrinėjimą, nes tik tokiu būdu yra užtikrinamas tinkamas teisės aktų vykdymas, gero administravimo, atsakingo valdymo (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.), teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimas (gero administravimo principo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015). Be kita ko, šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog asmenys, atlikdami atitinkamus veiksmus ir siekdami tam tikrų veiksmų įgyvendinimo, viliasi, kad įgaliotos valdžios institucijos veiks įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, kad tinkamai bus vykdomos teisės aktuose numatytos procedūros.
Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Metodikos 16 punkte įtvirtinta sankcijos apskaičiavimo tvarka, t. y. pareiškėjo įvykdytą pakartotinį GAAB reikalavimų pažeidimą kvalifikavo kaip tyčinį. Pabrėžtina, kad pakartotiniam GAAB reikalavimų pažeidimui kvalifikuoti pagal Metodikos 16 punktą yra įtvirtinta privaloma sąlyga – asmuo turi būti informuojamas, jog, nustačius pakartotinį to paties reikalavimo pažeidimo atvejį, bus laikoma, kad reikalavimas pažeistas tyčia ir taikomos sankcijos dydis apskaičiuojamas dauginant ankstesniaisiais metais už šio reikalavimo pažeidimą apskaičiuotos sankcijos dydį iš 3, neatsižvelgiant į jokius apribojimus. Pagal šią nuostatą atsakovas turi pareigą informuoti paraiškos teikėją apie galimą sankcijos, kuri labiau ribotų jo teises nei galimo pažeidimo kvalifikavimas pagal Metodikos 8–15 punktus – t. y. kaip netyčinio, taikymą.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas, sankciją pareiškėjui apskaičiuodamas pagal Metodikos 16 punktą, tačiau prieš tai tinkamai neinformavęs pareiškėjo apie ateityje galėsiančius kilti didesnius jo teisių ribojimus, padarė esminį sankcijos taikymo procedūros pažeidimą. Atsakovas, tinkamai neinformavęs pareiškėjo, užkirto jam kelią planuoti bei organizuoti savo ūkinę veiklą taip, kad būtų užtikrintas GAAB reikalavimų laikymasis, turint omenyje aplinkybę, jog ateityje pareiškėjo teisė į paramą gali būti apribota maksimaliai.
Taip pat pažymėtina, kad pagal Metodikos 2 punktą pakartotiniu reikalavimo pažeidimu pripažįstamas to paties geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimo ar standarto, valdymo ir (ar) trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimo pažeidimas daugiau negu vieną kartą per trejus metus iš eilės, nors žemės ūkio veiklos subjektas buvo informuotas apie ankstesnius nustatytus reikalavimų pažeidimus ir turėjo galimybę juos pašalinti. Pareiškėjas, vadovaudamasis šia nuostata ir žinodamas, kad pakartotinis pažeidimas gali sukelti jam itin neigiamų finansinių pasekmių bei negalėdamas dėl tam tikrų priežasčių užtikrinti tinkamo GAAB reikalavimų laikymosi, turėtų teisę apskritai nesikreipti į atsakovą dėl paramos suteikimo, taip išvengdamas galbūt esančio GAAB reikalavimų pažeidimo kvalifikavimo kaip pakartotinio nepasibaigus trejų metų terminui.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo argumentu, kad teisės nežinojimas negali atleisti nuo atsakomybės, tačiau nagrinėjamu atveju teisės aktai atsakovui įtvirtino pozityvią pareigą – imtis aktyvių veiksmų informuojant paraiškos teikėją. Todėl šiuo atveju atsakovas neturi diskrecijos rinktis – informuoti ar ne paraiškos teikėją apie galimą griežtesnės sankcijos taikymą, nepaisant to, ar asmuo galės pašalinti GAAB reikalavimo pažeidimus, kadangi pagal Metodikos 16 punkte įtvirtintą tvarką paraiškos teikėjų informavimas yra nukreipiamas į ateitį, t. y. jie turi būti informuojami ne jau nustačius pakartotinio GAAB reikalavimų pažeidimo atvejį, tačiau būtent – iki tokio pažeidimo nustatymo.
Nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidė pareigą tinkamai informuoti pareiškėją apie galimus jo teisių ribojimus, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir juose įtvirtintos sankcijos taikymo už pakartotinį pažeidimą procedūros, neužtikrino gero administravimo principo tinkamo įgyvendinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo atsakovą sankcijos taikymo pareiškėjui klausimą nagrinėti iš naujo, vadovaujantis Metodikos 8–15 punktais.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė svarbias faktines aplinkybes, siekdamas teisingai išspręsti bylą, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas