Civilinė byla Nr. e3K-3-307-701/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00639-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5.2; 3.5.21.3; 3.2.4.9.6.2

 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovams antstoliui R. K. ir J. S. dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo arba žalos atlyginimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Mano bankas“, „Lloyd‘s of London sindicate“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimą negaliojančiais, antstolio pareigas iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo procese, jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilės nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovo antstolio R. K. 2021 m. sausio 19 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-21-55-1122 vykdomojoje byloje Nr. 0055/20/00176 ir 2021 m. sausio 19 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-21-55-1123 vykdomojoje byloje Nr. 0055/20/00177 ir taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovui J. S. 511 200 Eur ir 288 800 Eur, o ieškovei grąžinti žemės sklypus; 2) tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad yra pagrindas varžytynių aktus pripažinti negaliojančiais, tačiau nėra pagrindo taikyti restituciją natūra, ieškovei priteisti iš atsakovo antstolio R. K. skirtumą tarp parduoto turto vertės – 800 000 Eur – ir šio turto rinkos vertės.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2017 m. balandžio 11 d. ir 19 d. su trečiuoju asmeniu AB „Mano bankas“ sudarė sutartinės maksimaliosios jungtinės hipotekos sutartis, pagal kurias įkeitė asmeninės nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus už banko suteiktą kreditą. Ieškovė netinkamai vykdė kredito sutartį, todėl sutartis buvo nutraukta prieš terminą ir notarė 2020 m. sausio 29 d. ir 2020 m. vasario 4 d. išdavė vykdomuosius įrašus Nr. 764 ir Nr. 764 dėl negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų, delspinigių, palūkanų ir notaro išlaidų išieškojimo. AB „Mano bankas“ vykdomuosius įrašus 2020 m. vasario 4 d. pateikė vykdyti atsakovui antstoliui R. K., šis 2020 m. rugpjūčio 12 d. turto arešto aktu areštavo ieškovei priklausiusius 28 žemės sklypus, o 2020 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu paskyrė areštuoto turto vertinimo ekspertizę. Nors patvarkyme nurodyta, kad ekspertizę atliks turto vertintojas K. K., tačiau 2020 m. rugsėjo 25 d. ir 2020 m. rugsėjo 28 d. ekspertizės aktus pateikė UAB „Negrita“, šiuose aktuose 11 žemės sklypų kartu įvertinti 639 000 Eur, 17 žemės sklypų – 361 000 Eur sumomis.

4.       Ieškovė teigė pateikusi prieštaravimus dėl jos turto įvertinimo ir antstolio prašė paskirti papildomą ar pakartotinę turto vertinimo ekspertizę. Toks prašymas buvo grindžiamas akivaizdžiai per maža žemės sklypų verte ir tuo, kad žemės sklypai nebuvo vertinami individualiai, tačiau antstolis 2020 m. lapkričio 4 d. patvarkymu nusprendė jos prieštaravimo netenkinti ir papildomos ekspertizės neskirti. 2020 m. lapkričio 20 d. patvarkymu antstolis paskelbė ieškovės turto pirmąsias varžytynes: 11 žemės sklypų, kaip vieno turtinio vieneto, pradinę kainą nustatė 511 200 Eur (639 000 Eur × 80 procentų); 17 žemės sklypų, kaip vieno turtinio vieneto, pradinę kainą nustatė 288 800 Eur (361 000 Eur × 80 procentų).

5.       Pirmose turto varžytynėse žemės sklypai buvo parduoti atsakovui J. S. už pradines 511 200 Eur ir 288 800 Eur kainas. Ieškovė nurodė teikusi skundus dėl antstolio R. K. veiksmų, prašė pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktus negaliojančiais, tačiau jos skundai buvo atmesti.

6.       Ieškovės teigimu, turto pardavimo iš varžytynių aktai pripažintini negaliojančiais, taikant restituciją natūra, nes turtas buvo įkainotas netinkamai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 681 straipsnio reikalavimus, t. y. turtas nebuvo įkainotas rinkos verte, žemės sklypai nepagrįstai buvo parduodami tik kaip du turtiniai vienetai, taip dirbtinai sumažinant žemės sklypų vertę ir potencialių varžytynių dalyvių skaičių. Be to, teisingai turto rinkos kainai nustatyti nebuvo paskirta papildoma arba pakartotinė ekspertizė, turto pardavimo iš varžytynių kaina buvo esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o gauta už varžytynėse parduotą turtą suma neproporcinga ieškovės turto rinkos vertei, taip neproporcingai buvo apribotos ieškovės daiktinės teisės.

7.       Anot ieškovės, nors antstolio 2020 m. lapkričio 4 d. patvarkyme nurodyta, kad išieškotojas, vadovaudamasis CPK 695 straipsniu, 2020 m. rugpjūčio 10 d. pateikė prašymą ginčo turtą viešose varžytynėse pardavinėti grupėmis kaip vieną turtinį objektą, nurodyta teisės norma negalėjo būti taikoma, nes įstatymų leidėjas yra nustatęs turto realizavimo būdą: turtas realizuojamas parduodant iš varžytynių (CPK 694 straipsnio 1 dalis). Vienintelis turto realizavimo būdas yra pardavimas iš varžytynių, todėl nei išieškotojas, nei antstolis neturėjo dispozicijos teisės rinktis.

8.       Ieškovė teigė, kad tuo atveju, jeigu 28 žemės sklypai būtų parduodami atskirai, pagal individualiai įvertintą žemės sklypų kainą, tikimybė juos parduoti už teisingą kainą būtų buvusi žymiai didesnė. Tuo tarpu iš varžytynių parduodamo turto grupavimas pagal įstatymą nėra skolininko turto realizavimo būdas ir toks išieškotojo prašymas antstoliui nebuvo privalomas.

9.       Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad yra pagrindas varžytynių aktus pripažinti negaliojančiais, tačiau nėra pagrindo taikyti restituciją natūra, ieškovė prašė patenkinti jos alternatyvų reikalavimą – taikyti civilinę atsakomybę antstoliui ir iš jo priteisti skirtumą tarp pagal varžytynių aktus sumokėtos 800 000 Eur sumos ir turto rinkos vertės.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

10.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui antstoliui R. K. iš ieškovės 986,15 Eur, atsakovui J. S. – 2904 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei – 6500 Eur žyminio mokesčio.

11.       Teismas nustatė, kad vykdymo procese antstolio patvarkymu buvo paskirtos ekspertizės areštuoto ginčo turto vertei nustatyti ir nustatyta, jog turto kaina 2020 m. rugsėjo 25 d. buvo 1 000 000 Eur. Ginčo turtas buvo parduotas pirmose varžytynėse už pradinę 800 000 Eur kainą atsakovui J. S.. Bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta turto vertinimo retrospektyvi ekspertizė, jos išvadoje nurodyta, kad antstolio parduoto viso turto vertė 2020 m. rugsėjo 25 d. buvo 1 236 390 Eur (be galimos tvenkinio iškasos bei želdinių ir žėlinių ar mažojo karjero eksploatavimo), t. y. 19 procentų didesnė, nei buvo nustatyta vykdymo proceso metu.

12.       Teismas nusprendė, kad nustatytas 19 procentų turto vertinimo skirtumas retrospektyvoje nėra tiek reikšmingas, jog įvertinus konkuruojančių interesų pusiausvyrą būtų laikomas pakankamu varžytynių aktams panaikinti. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs ir antstolio veiksmų teisėtumą – iš teismų, vykdžiusių antstolio procesinės veiklos kontrolę, procesinių sprendimų matyti, jog antstolio veiksmai visais atvejais buvo pripažinti teisėtais.

13.       Teismas pažymėjo, kad pareikštą ieškinį ieškovė grindžia iš esmės tais pačiais motyvais ir argumentais, kaip ir skundus dėl antstolio R. K. veiksmų vykdymo procese. Teismas nurodė, kad neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo antstolio veiksmus retrospektyviai vertinti kitaip, nei tai padaryta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Teismas nusprendė, kad daugelį veiksnių, nulėmusių vykdymo proceso eigą, nulėmė skolininkės elgesys. Būdama informuota apie prasidėjusį priverstinį vykdymo procesą ir susipažinusi su vykdomųjų bylų medžiaga, ieškovė galėjo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis vykdymo procese, bendradarbiauti su antstoliu, teikti jam duomenis, jos vertinimu, reikšmingus tiek areštuotam turtui teisingai įvertinti, tiek kitoms įstatymo jai suteiktoms teisėms įgyvendinti, tačiau šiomis teisėmis ji naudojosi formaliai.

14.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad skolininkės turtas priverstinai parduotas tik po metų. Per visą vykdymo procesą skolininkė naudojosi profesionalaus advokato paslaugomis, tačiau nėra duomenų, jog būtų pasinaudojusi teise pasiūlyti areštuoto turto pirkėją ar pateikti motyvuotus prašymus bei duomenis, galėjusius padėti turto vertinimo metu (tiek duomenis apie viename iš ieškovei priklausiusių žemės sklypų esantį mažąjį karjerą, tiek prašymus įvertinti kitas, jos manymu, reikšmingas faktines aplinkybes (želdinius ar žėlinius, medieną, iškasos vykdymo galimybę ir kitus), tokius duomenis ieškovė teikia šioje byloje – daugiau nei po dvejų metų nuo vykdymo proceso pradžios, o prieštaraudama dėl vykdymo proceso metu teismo eksperto turto vertintojo atlikto turto vertinimo bei antstolio areštuoto turto įkainojimo, tokių duomenų neteikė.

15.       Teismas nusprendė, kad ieškovės argumentai dėl turto įvertinimo ir pardavimo grupėmis nesusiję tiesioginiu loginiu ryšiu su prieštaravimų teiginiais, nes byloje esantys ekspertizės aktai nepagrindžia teiginių, jog nebuvo įvertintas kiekvienas ieškovės žemės sklypas. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad buvo įvertinti visi nekilnojamojo turto vienetai (žemės sklypai), o tai, kad turto vertinimo išvadoje pateikta bendra suma, nereiškia, jog ekspertas pažeidė turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais turto vertinimas pripažintas teisėtu.

16.       Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad turto grupavimas galėjo sumažinti potencialių pirkėjų skaičių ar pirkimo kainą. Nors sutiko, kad parduodant atskirai po vieną areštuotą žemės sklypą išvaržomo turto kaina galėjo būti kitokia, nusprendė, kad tokios prielaidos nepagrindžia ieškovės argumento, jog tokiu būdu pardavus ginčo turtą būtų buvę gauta daugiau nei 800 000 Eur. Teismas pažymėjo, kad 28 žemės sklypus parduodant iš varžytynių po vieną priverstinis turto pardavimas galėtų pernelyg užsitęsti, o tai neatitiktų vykdymo proceso ekonomiškumo principo ir išieškotojos teisėtų lūkesčių gauti prievolės įvykdymą per protingą laiką.

17.       Teismas nusprendė, jog byloje nėra duomenų, kad vykdant varžytynes buvo padaryta imperatyvių vykdymo procesą reglamentuojančių normų pažeidimų ar kad areštuotas skolininkės turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o skirti naują areštuoto turto įvertinimą (papildomą ar pakartotinę ekspertizę) vykdymo procese pagal skolininkės prieštaravimo turinį ir kitaip areštuotą turtą įkainoti tuo metu nebuvo objektyvaus pagrindo.

18.       Teismas nurodė, kad net jei būtų laikomasi priešingos pozicijos ir nagrinėjant šią bylą nustatytas skolininkės turto vertės skirtumas būtų laikomas žymiu, tai savaime nereiškia, kad neteisėtais gali būti laikomi ir išieškotojo, ir (ar) antstolio atlikti veiksmai. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti alternatyvų ieškinio reikalavimą, nes ieškovė neįrodė antstolio deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų.

19.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. gegužės 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. 

20.       Kolegija netenkino ieškovės prašymo išreikalauti iš VĮ Valstybinių miškų urėdijos informaciją, leidžiančią nustatyti miško įtaką ginčo žemės sklypų vertei, skirti papildomą teismo ekspertizę, kad būtų nustatyta miško, medžių, želdinių ir žėlinių įtaka žemės sklypų vertei. Kolegija pabrėžė, kad šių aplinkybių ir jų galimos reikšmės ginčo turto vertei ieškovė nenurodė nei skųsdama antstolio veiksmus dėl turto įvertinimo, nei prašydama pirmosios instancijos teismo paskirti ekspertizę žemės sklypų rinkos vertei nustatyti. Prašymus išduoti teismo leidimą tam, kad atliktų želdinių, žėlinių inventorizavimo, medžių matavimo ir tūrio nustatymo darbus, ieškovė teismui pateikė tik po to, kai teismas paskyrė ginčo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę. Informacijos apie neregistruotus miškus ir želdinius trūkumas nesutrukdė nei antstolio, nei teismo paskirtiems ekspertams nustatyti ginčo žemės sklypų rinkos verčių. Kolegijos nuomone, siekiant atsakyti į šioje byloje ieškovės iškeltus klausimus, nebūtų teisinga ir sąžininga rinkti papildomus duomenis ir informaciją, kad teismo ekspertas, atsižvelgdamas į juos, galėtų įvertinti atskirų žemės sklypų rinkos vertę, nors antstolio paskirtas ekspertas tokių duomenų atlikdamas savo ekspertinį vertinimą neturėjo ir nevertino.

21.       Pasisakydama dėl žemės sklypų pardavimo juos suskirsčius į du turtinius vienetus, kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, kokiu pagrindu ginčo žemės sklypai buvo suskirstyti į du turtinius vienetus. Teismas vadovavosi išnagrinėtose civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl žemės sklypų pardavimo būdo, kainos, nustatytomis aplinkybėmis bei trečiojo asmens AB „Mano bankas“ paaiškinimais, kad išieškotojo teisė realizuoti turtą būtent išieškotojo nuožiūra buvo įtvirtinta ieškovės ir jo sudarytuose hipotekos sandoriuose. 

22.       Kolegija nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo AB „Mano bankas“ hipotekos sutartimis susitarė, kad tuo atveju, jeigu iš hipotekos objekto būtų išieškoma hipotekos objektą sudarantį turtą parduodant iš viešų varžytynių, visi hipotekos objektą sudarantys daiktai bus parduodami vienu metu, išskyrus atvejus, jeigu hipotekos objekto vertė yra akivaizdžiai didesnė negu užtikrintos prievolės suma; tokiu atveju hipotekos objektą sudarantys daiktai bus parduodami iš viešų varžytynių kreditoriaus nustatyta eile, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2YT-9880-861/2020 duomenys). 

23.       Kolegija nustatė, kad antstolis, priėmęs patvarkymą parduoti ieškovei priklausiusius 28 žemės sklypus kaip du objektus, turėjo vadovautis hipotekos sutarčių nuostatomis, o ne CPK 634 straipsnio 2 dalimi ar 662 straipsnio 1 dalimi. Kolegija nurodė, kad tokiu atveju neaktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, jog CPK 662 straipsnio 1 dalis nesuteikia teisės išieškotojui prašyti parduoti du atskirus turto objektus kaip vieną, kad CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja, jog, kilus ginčui, antstolis turi įrodyti, kad dviejų atskirų objektų kaip vieno pardavimo būdas atitinka maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijų ir užtikrina visų išieškotojo bei skolininko interesų apsaugą. Dėl nurodytų priežasčių kolegija pripažino nepagrįstu ieškovės argumentą, kad antstolis nepateikė duomenų, kurie pagrįstų ginčo žemės sklypų kaip dviejų objektų pardavimo ekonominį pranašumą.

24.       Kolegija nusprendė, kad susitarimas, jog parduodant turtą iš viešų varžytynių būtent hipotekos kreditorius spręs, kokia eile parduoti ginčo žemės sklypus, neprieštarauja vykdymo procesą reglamentuojančioms teisės normoms, todėl antstolis pagrįstai atsižvelgė į išieškotojos nurodymą parduoti 28 žemės sklypus juos sugrupavus į du objektus. Ieškovė, savo valia sutikusi, kad būtent išieškotoja spręstų, kaip bus pardavinėjami įkeisti žemės sklypai, ir, kaip sutarties šalis, saistoma tokios sutartinės nuostatos, nepagrįstai kvestionuoja išieškotojos pasirinktą žemės sklypų suskirstymą ir kritikuoja tokio suskirstymo ekonominį naudingumą. Vien tai, kad parduoti nekilnojamojo turto objektai nebuvo suformuoti iš greta esančių žemės sklypų, neįrodo, kad toks jų pardavimas nebuvo ekonomiškai naudingas. Bylos duomenys leidžia spręsti priešingai – į du objektus suskirstyti žemės sklypai buvo parduoti pirmose varžytynėse.

25.       Pasisakydama dėl išnagrinėtose bylose priimtų teismų procesinių sprendimų prejudicijos ir antstolio civilinės atsakomybės, kolegija sutiko su ieškove, kad nėra visų sąlygų ypatingosios teisenos bylose teismų konstatuotų aplinkybių laikyti prejudicinėmis, tačiau tai, kolegijos vertinimu, nepaneigia šių aplinkybių įrodomosios reikšmės, nes tiek išnagrinėtose bylose, tiek šioje byloje ieškovė kvestionuoja ginčo turto pardavimo kainą, žemės sklypų sugrupavimą ir pardavimą kaip dviejų atskirų objektų. Kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad antstolio procesinės veiklos kontrolę atlikę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, jog antstolis atliktais vykdymo veiksmais būtų pažeidęs teisės aktus.

26.       Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės veiksmus vykdymo procese, pagrįstai nusprendė, kad pastaroji nesielgė kaip sąžininga vykdymo proceso dalyvė. Nors ieškovė teigė ir šioje byloje siekė įrodyti, kad įkeistas ginčo turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, ji vykdymo proceso metu, atstovaujama profesionalaus advokato, skundus dėl netinkamo turto įkainojimo grindė formaliais pagrindais (užuot teikusi objektyvius duomenis, kurie pagrįstų jos teiginius apie didesnę nei antstolio paskirto eksperto nustatyta turto vertė, turto įkainojimą ginčijo nurodydama eksperto netinkamumą, ekspertizės akto formos trūkumus ir pan.) ir tik praėjus keleriems metams nuo vykdymo proceso pradžios nurodė, kad atitinkamuose žemės sklypuose yra objektų (žvyro karjeras, neregistruoti miškai), kurie gali turėti įtakos žemės sklypų rinkos vertei. Be to, nors ieškovė kvestionavo žemės sklypų pardavimą kaip dviejų sugrupuotų objektų ir teigė, kad dėl to sumažėjo varžytynėse galėjusių dalyvauti dalyvių skaičius ir atitinkamai iš varžytynių parduoto turto kaina, ji nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokius jos teiginius. Nors ieškovė teigė, kad, pardavinėjant žemės sklypus po vieną, ginčo turtas būtų buvęs parduotas už didesnę kainą, vykdymo procese ji nepasinaudojo teise pasiūlyti areštuotų žemės sklypų pirkėją. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad vykdymo proceso metu ieškovė nedėjo pastangų, jog jos turtas būtų kuo greičiau ir efektyviau parduotas už kuo didesnę kainą, o vykdymo bylų bei šios bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl antstolio pažeistų imperatyvių vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų. Kolegija pažymėjo, kad, nenustatęs antstolio neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš jo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti likusių civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimo ir dėl jų pasisakyti.

27.       Ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ieškiniu buvo ginčijama vykdymo procese nustatyta žemės sklypų vertė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti teismo eksperto nustatytą ginčo turto vertę, o ne 80 procentų šios vertės, kolegija vertino kaip nepaneigiančią pirmosios instancijos teismo išvados, kad turto vertintojo ir teismo eksperto nustatytų ginčo žemės verčių skirtumas nėra tiek esmingas ir nelemia ginčijamų varžytynių aktų panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Aptariamas skirtumas buvo apskaičiuotas abi – tiek antstolio paskirto eksperto, tiek teismo paskirto eksperto – nustatytas ginčo turto kainas sumažinus 20 procentų. Antra, nors tokiu būdu, kokiu ginčo turto verčių skirtumą apskaičiavo teismas, gaunama mažesnė lyginamų sumų procentinė išraiška (19 procentų) nei tuo atveju, jeigu būtų lyginamos pirminės ekspertų nustatytos turto vertės (23,64 procento), nėra pagrindo manyti, kad dėl 4,64 procento dydžio skirtumo aptariama teismo išvada būtų buvusi kitokia.

28.       Kolegija nesutiko su ieškovės pozicija, kad 236 390 Eur turto vertinimo skirtumas pripažintinas neabejotinai dideliu, ypač fiziniam asmeniui. Kolegija nurodė, kad, spręsdamas klausimą dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo, teismas iš varžytynių parduoto turto ir nustatytos turto rinkos vertės kainų skirtumo esmingumo neturi vertinti tuo aspektu, ar gaunamas dydis (procentinė ar skaitinė jo išraiška) yra didelis fiziniam arba juridiniam asmeniui. Sprendžiant nurodytą klausimą, lyginamos iš varžytynių parduoto turto ir turto rinkos vertės kainos, nustatoma jų proporcija, dėl kurios esmingumo sprendžiama atsižvelgiant į konkretaus ginčo faktines aplinkybes.

29.       Kolegija iš antstolio paskirto eksperto ir teismo eksperto pateiktų turto vertinimo ekspertizių aktų nustatė, kad abu vertintojai žemės sklypų vertes nustatė lyginamojo metodo būdu. Tų pačių sklypų vertei nustatyti ekspertai rinkosi skirtingus sandorius. Antstolio paskirtas ekspertas palygino tris sandorius, įvykusius 2020 m. rugsėjo mėnesį, ir nustatė, kad nurodyto žemės sklypo vieno aro kaina – 49 Eur. Teismo paskirtas ekspertas palygino tris sandorius, sudarytus 2018 m. sausio mėnesį, 2019 m. gruodžio bei balandžio mėnesiais, ir nustatė, kad vieno aro kaina – 55,77 Eur. Atsižvelgdama į tai, kad ekspertai vertino net 28 žemės sklypus, kad to paties žemės sklypo vieno aro kaina skyrėsi beveik 7 Eur, kolegija padarė išvadą, kad skirtingas lyginamojo metodo taikymas galėjo nulemti 236 390 Eur skirtumą tarp ekspertų nustatytos ginčo žemės sklypų rinkos vertės. Šis skirtumas, atsižvelgiant į tai, kad buvo vertinama daug žemės sklypų, lyginamajam metodui taikyti ekspertų pasirinkti sandoriai skyrėsi, kolegijos vertinimu, nepripažintinas esmingai neproporcingu antstolio nustatytai žemės sklypų vertei (1 000 000 Eur), kuria remiantis ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančiais ginčo žemės sklypų pardavimo iš varžytynių aktus CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

30.       Kolegija nurodė, kad, atsisakiusi patenkinti apeliaciniame skunde pateiktus prašymus išreikalauti informaciją, nevertina ir nepasisako dėl skundo argumentų, jog ginčo turto rinkos vertė dėl kai kuriuose žemės sklypuose esančių objektų (žvyro karjero, miškų, želdinių) yra dar didesnė, nei nustatyta teismo ekspertizės akte. Kolegija taip pat nurodė, kad nevertina ir nepasisako dėl atsakovų atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentų, kuriais yra kvestionuojama teismo eksperto ekspertizės akto įrodomoji reikšmė – dėl teismo eksperto pažeistų Lietuvos Respublikos turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo bei Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų atliekant teismo paskirtą ekspertizę, nes jų vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai, 320 straipsnis).

31.       Kolegija, atsižvelgdama į hipotekos instituto esmę bei šį institutą reglamentuojančias teisės normas, nesutiko su ieškovės argumentais, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.194 straipsnio 1 dalyje nustatyta įkaito davėjo teisė nustatyti jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę negali būti perleista kreditoriui, kuris yra suinteresuotas tinkamu bei operatyviu prievolės jam įvykdymu. Kolegija pabrėžė, kad sutarties laisvės principas reiškia civilinių teisinių santykių subjektų teisę laisvai ir savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (sutarties sąlygų) bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, bendrieji ir kiti teisės principai, gera moralė. Kolegija konstatavo, kad CK 4.194 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, įkaito davėjo teisės spręsti dėl iš varžytynių parduotino turto eilės perleidimas hipotekos kreditoriui neprieštarauja nei hipotekos instituto esmei, nei bendriesiems ar kitiems teisės principams, todėl hipotekos davėjas ir kreditorius gali susitarti dėl šios teisės perleidimo. Kolegija, atsižvelgdama į ieškovės ir trečiojo asmens AB „Mano bankas“ 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. balandžio 19 d. sudarytų hipotekos sutarčių bendrųjų sąlygų 6.4 punktus, konstatavo, jog ieškovė, kaip nurodytų sutarčių šalis, saistoma jų nuostatų, nepagrįstai teigia, kad vykdymo proceso metu jai nebuvo suteikta CK 4.194 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė (CK 6.156 straipsnio 1, 5 dalys).

32.       Kolegija nurodė, kad ieškovės argumentą, jog antstolis neatsižvelgė į akivaizdžią disproporciją tarp išieškotinos sumos (673 117,09 Eur) ir nustatytos iš varžytynių parduotų žemės sklypų kainos (800 000 Eur) ir taip pažeidė CK 4.194 straipsnio 2 dalį, paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad prie atsakovo antstolio R. K. vykdyto iš ieškovės išieškojimo buvo prisijungę kiti išieškotojai, vienas iš jų – AB „Kauno grūdai“, kurios naudai iš ieškovės išieškotina suma – 365 212,91 Eur. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-695/2018 pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, jog šioje kasacinio teismo praktikoje nėra nurodyta, kad, sprendžiant dėl visų įkeistų daiktų realizavimo, vertinama tik išimtinai hipotekos kreditorių naudai išieškotina suma, todėl atmetė ieškovės skundo argumentą, kad kiti išieškojimus iš ieškovės vykdę antstoliai nevykdė išieškojimų hipotekos kreditorių naudai.

33.       Kolegija nusprendė, kad po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo paaiškėjusi aplinkybė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-80-464/2023 ieškovės įsiskolinimas trečiajam asmeniui AB „Mano bankas“ buvo sumažintas 44 765,78 Eur, nelemia kitokio nei šioje nutartyje išdėstytais motyvais skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ar skundo argumentų vertinimo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

34.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 25 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

34.1.                      Antstolio veiksmai, įvertinant ieškovės turtą ir vykdant varžytynes, neatitiko kasacinio teismo išaiškinimų, kad antstolis privalo atsižvelgti į išieškotojo ir skolininko interesus, o šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja jį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai, kad varžytynėmis siekiama užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus, todėl varžytynių aktai turėjo būti pripažinti negaliojančiais. Antstolis nevykdė pareigos teisingai nustatyti turto kainą pagal įstatymo ir Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimus, neužtikrino kitų ieškovės teisių vykdymo procese – teisės dalyvauti atliekant turto vertinimą, reikšti prašymus, nuomonę ir kt.

34.2.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir nepagrįstai vykdymo procese nustatytos turto vertės ir turto rinkos vertės skirtumo nepripažino esminiu, sudarančiu pagrindą turto pardavimo iš varžytynių aktus pripažinti negaliojančiais. Nepagrįsta teismų išvada, kad 236 390 Eur skirtumas tarp vykdymo procese nustatytos ir teismo paskirtos ekspertizės akte nustatytos žemės sklypų rinkos vertės yra nereikšmingas. Toks skirtumas yra esminis ir reikšmingas, suponuojantis varžytynių aktų pripažinimą negaliojančiais.

34.3.                      Vykdymo procese ekspertizės aktais buvo vertinami 11 vnt. ir 17 vnt. žemės ūkio paskirties žemės sklypų, tačiau jie buvo vertinami kaip du atskiri turtiniai vienetai, nebuvo nurodyta individuali žemės sklypo vertė. Teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, kad atskirų objektų kaip vieno pardavimas antstolio patvarkymu yra galimas tik siekiant naudingiausio turto realizavimo tiek ekonominiu, tiek visų teisėtų išieškotojo ir skolininko interesų derinimo aspektu. Pareiga įrodyti, kad toks dviejų atskirų objektų kaip vieno pardavimo būdas atitinka maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijų ir užtikrina visų išieškotojo bei skolininko interesų apsaugą, kilus ginčui, tenka antstoliui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2014). Atsakovas nepateikė argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad 17 vnt. ir 11 vnt. žemės sklypų kaip vieno turtinio vieneto pardavimas būtų turėjęs ekonominių pranašumų pagal objektyviai egzistuojančius kriterijus. Atsakovas neįrodė, kad vykdymo procese buvo laikomasi maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijaus, todėl vykdymo procese nebuvo užtikrinta ieškovės teisė, kad jos turtas varžytynėse būtų parduotas už teisingą kainą. Aplinkybė, kad varžytynėse parduotas turtas buvo sustambintas iki dviejų turtinių vienetų, yra reikšminga, kadangi kuo didesnis ir brangesnis varžytynėse parduodamas objektas, tuo mažiau potencialių pirkėjų dalyvauja varžytynėse, nes CPK 710 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytam 10 proc. pradinės parduodamo turto kainos dalyvio mokesčiui sumokėti reikia turėti didelę pinigų sumą. 

34.4.                      Teismai neatsižvelgė į tai, kad teismo paskirtos ekspertizės akte nurodyta 1 236 390 Eur vertė nebuvo galutinė varžytynėse parduoto ieškovės turto rinkos vertė. Teismai nepagrįstai nevertino 3,30 ha žemės sklype esančiame mažajame žvyro karjere likusio žvyro vertės (59 600 Eur) ir 2,25 ha žemės sklype galimos įrengti iškasos vertės (273 000 Eur). Tiek žvyras, tiek durpės ir sapropelis yra žemės naudmenos – sudėtinė žemės sklypų kaip vientiso objekto dalis, todėl, nustatant žemės sklypų vertę, turi būti atsižvelgiama ir į toje teritorijoje esančių iškasenų, kurias žemės sklypo savininkas turi teisę teisėtai panaudoti savo reikmėms, vertę. Priešingas vertinimas neatitinka CPK 681 straipsnio nuostatų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir aptartos kasacinio teismo praktikos.

34.5.                      Kad į žvyro, durpių ir sapropelio, taip pat į miško, medžių ir želdinių vertę atsižvelgtina nustatant žemės sklypo vertę, nepriklausomai nuo to, ar šie objektai nurodyti registruose, spręstina ir iš kasacinio teismo praktikos, kuri nagrinėjamam atvejui taikytina su atitinkamais pakeitimais. Kasacinio teismo nurodyta, kad iš varžytynių parduodant žemės sklypą, kuriame yra Nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių, parduodamo turto vertė nustatoma remiantis žemės sklypo kartu su statiniais rinkos verte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016). Kai žemės sklypo pardavimo iš varžytynių akte buvo neaptartas nuosavybės teisės perėjimo į žvyrą, durpes ir sapropelį, kitas žemės naudmenas, taip pat į mišką, medžius ir želdinius klausimas, šiuo pardavimo iš varžytynių aktu parduotas ne tik žemės sklypas, bet ir jame esantys objektai, todėl parduodamo turto rinkos vertė turi būti nustatyta atsižvelgiant tiek į žemės sklypo, tiek ir į jame esančių objektų vertę.

34.6.                      Kadangi pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su tikrąja ieškovės turto rinkos verte, ieškovė apeliacinės instancijos teismo prašė išreikalauti įrodymus ir skirti papildomą teismo ekspertizę, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė. Pagal kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus; kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020). Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl reikšmingų ir bylos baigčiai svarbių apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino žemės sklype likusio žvyro vertės ir galimos įrengti iškasos vertės, žemės sklypuose esančio miško, medžių, želdinių ir žėlinių vertės.

34.7.                      Teismas neteisingai apskaičiavo skirtumą tarp ekspertizės akte ir vykdymo procese nustatytos žemės sklypų vertės, kadangi šis skirtumas yra ne 19 proc., bet 23,64 proc. Jeigu būtų skaičiuojama ir žemės sklype esančiame mažajame žvyro karjere likusio žvyro vertė (59 600 Eur) ir 2,25 ha žemės sklype galimos įrengti iškasos vertė (273 000 Eur), procentiniai skirtumai būtų buvę dar didesni. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino, kad tokiu būdu, kokiu ginčo turto verčių skirtumą apskaičiavo pirmosios instancijos teismas, gaunama mažesnė lyginamų sumų procentinė išraiška (19 proc.) nei eksperto nustatyta turto vertė (23,64 proc.), nesutiko, kad dėl 4,64 proc. dydžio skirtumo teismo išvada būtų buvusi kitokia. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta, kadangi vertinamas turi būti ne 4,64 proc. verčių skirtumas, bet mažiausiai 23,64 proc. verčių skirtumas. Be to, teismai nepagrįstai apsiribojo proporciniais skaičiavimais ir neatsižvelgė bei nevertino skaitmeninio verčių skirtumo, nors 236 390 Eur, o juo labiau 295 990 Eur, 509 390 Eur ar 568 990 Eur  yra neabejotinai didelė pinigų suma. Ieškovei, kaip fiziniam asmeniui, 236 390 Eur yra didelė suma, todėl tokia didelė disproporcija tarp vykdymo procese ir ekspertizės akte nustatytos žemės sklypų vertės buvo esminė, sudaranti pagrindą varžytynių aktus pripažinti negaliojančiais. 

34.8.                      Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė vykdymo procese veikė formaliai. Ieškovė vykdymo procese pareiškė prieštaravimus dėl žemės sklypų įvertinimo ir prašė paskirti papildomą ar pakartotinę turto vertinimo ekspertizę, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Ieškovė skundė atsakovo veiksmus, tačiau jos skundai buvo atmesti. Kai žemės sklypai buvo parduoti varžytynėse, ieškovė pareiškė ieškinį ginčo teisenos tvarka dėl varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais. Be to, nepriklausomai nuo ieškovės elgesio vykdymo procese, jos turtas vis tiek turėjo būti parduodamas, jo vertę nustačius pagal įstatymų leidėjo nustatytus ir teismų praktikos formuojamus reikalavimus.

34.9.                      Teismai pažeidė CK 4.194 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę nustato daiktų savininkas. Priešingai nei sprendė teismai, CK 4.194 straipsnio 1 dalis nesuteikia teisės išieškotojui nustatyti jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilės. Ieškovė negalėjo pasinaudoti teise nustatyti jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę, o jungtine hipoteka įkeistus žemės sklypus kaip du atskirus turtinius vienetus sugrupavo ir atsakovui pateikė išieškotojas trečiasis asmuo AB „Mano bankas“. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl to, kad CK 4.194 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra imperatyvios, įkaito davėjo teisė spręsti dėl iš varžytynių parduotino turto eilės perleidimo hipotekos kreditoriui neprieštarauja nei hipotekos instituto esmei, nei bendriesiems ar kitiems teisės principams, nėra pakankamai pagrįsti. 

34.10.                      Teismai netinkamai taikė CK 4.194 straipsnio 2 dalį. Varžytynių aktai turėjo būti pripažinti negaliojančiais ir dėl to, kad buvo areštuotas ir varžytynėse buvo parduotas žymiai didesnės vertės turtas nei vykdomosiose bylose išieškotina suma. Skirtumas, įvertinus visas išieškotojai mokėtinas sumas, atlygį antstoliui ir kitas vykdymo išlaidas, sudarė 126 882,91 Eur (800 000 Eur – 673 117,09 Eur). Atsakovas pirma pardavė ieškovės turtą, kurio vertė žymiai viršijo vykdomosiose bylose išieškotiną ir prisijungusio antstolio vykdomojoje byloje išieškotiną sumą, ir tik po to pradėjo ieškoti kitų antstolių, kurie vykdo išieškojimą iš ieškovės.

34.11.                      Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad išieškojimo iš jungtine hipoteka įkeisto daikto ypatumas yra tas, kad, parduodant turtą iš varžytynių, daiktų savininkas turi teisę nustatyti jų pardavimo eilę, skola išieškoma iš visų parduotų daiktų vienu metu, parduoti galima tik tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2010; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2012; 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-695/2018).

34.12.                      Teismai nepagrįstai ypatingosios teisenos tvarka išnagrinėtose bylose pagal skundus dėl antstolio veiksmų priimtus teismų procesinius sprendimus vertino kaip turinčius res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas), prejudicinę galią. Teismų pozicija prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodyta, kad teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą, nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007). Ypatingosios teisenos bylose teismai iš esmės tikrino, ar buvo laikytasi formalių, procedūrinių reikalavimų, tačiau žemės sklypų rinkos vertės nustatymas, taip pat antstolio civilinės atsakomybės klausimai ypatingosios teisenos bylose nesudarė įrodinėjimo dalyko. 

35.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas antstolis R. K. prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 25 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

35.1.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad turtas varžytynėse buvo parduotas už esmingai mažesnę nei rinkos kainą. Kolegija pagrįstai nurodė, kad ekspertai vertino net 28 žemės sklypus, jų rinkos kainoms nustatyti lyginamuoju metodu vadovavosi skirtingais sandoriais, todėl to paties žemės sklypo vieno aro kaina skyrėsi beveik 7 Eur. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad toks skirtingas lyginamojo metodo taikymas galėjo lemti 236 390 Eur skirtumą tarp ekspertų nustatytos ginčo žemės sklypų rinkos vertės. Šis skirtumas, teismo vertinimu, nepripažintinas esmingai neproporcingu antstolio nustatytai žemės sklypų vertei.

35.2.                      Teismo ekspertas, taikydamas lyginamąjį metodą, nesilaikė nustatyto reikalavimo prioriteto tvarka pasirinkti lyginamuosius sandorius, įvykusius arčiausiai vertinimo datos, tuo pažeisdamas lyginamojo metodo principus. Tokie eksperto pasirinkimai turėjo esminę reikšmę nustatant vieno aro vidutinę rinko vertę, ir tai leidžia teigti, kad būtent šie eksperto pasirinkimai lėmė 19 proc. didesnę nustatytą vertinamo turto rinkos kainą.

35.3.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas, spręsdamas dėl žemės sklypų rinkos vertės, turėjo atsižvelgti į žemės sklype mažajame žvyro karjere likusio žvyro vertę ir žemės sklype galimos įrengti iškasos vertę. Mažajame karjere esantis žvyras yra valstybės nuosavybė, jo pardavimas yra draudžiamas įstatymu. Kadangi tokio turto komercinio pardavimo sandorio sudaryti rinkoje yra neįmanoma, nes žemės savininkui teisės aktai nesuteikia teisės prekiauti žvyru, eksperto pateiktas žvyro karjero rinkos vertės nustatymas prieštarauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatoms. Eksperto išvada dėl durpynų vertės yra grindžiama prielaida, jog tokia turto vertė galėtų būti, jeigu šiame sklypo plote būtų įrengta iškasa. Byloje nėra duomenų, kad tokia iškasa buvo įrengta ar planuojama įrengti. Be to, ekspertas, nustatydamas šias vertes, vadovavosi kainomis, galiojusiomis tokio vertinimo atlikimo dieną, o ne kainomis, kurios buvo aktualios retrospektyvaus vertinimo metu. Ekspertas, vertindamas galimų iškasti durpių vertę, nevertino gamtinių išteklių gavybos sąnaudų.

35.4.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymą ir įvertinti kitas žemės sklypų turto vertei reikšmingas aplinkybes. Visi žemės sklypuose augantys medžiai ir krūmai nėra atskiri turto objektai, jie yra sklypų priklausiniai. Kaip matyti iš atliktų ekspertizės aktų, pasirenkant panašius lyginamuosius sandorius, buvo atsižvelgta į tai, ar žemės sklypą sudaro tik dirbama žemė, ar yra miškai, taip pat vertintos ir kitos žemės savybės. Miško buvimo faktas žemės sklype buvo įvertintas nustatant turto rinkos vertę, todėl ieškovės reikalavimas vertinti pavienius želdinius, žėlinius ir medžius yra nepagrįstas.

35.5.                      Teismai pagrįstai nusprendė, kad ieškovė nesielgė kaip sąžininga vykdymo proceso dalyvė. Nors ieškovė siekia įrodyti, kad ginčo turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, vykdymo proceso metu, atstovaujama profesionalaus advokato, skundus dėl turto netinkamo įkainojimo ieškovė grindė formaliais pagrindais ir tik inicijavusi šią bylą nurodė, kad atitinkamuose žemės sklypuose yra objektų, kurie gali turėti įtakos žemės sklypų rinkos vertei.

35.6.                      Teismai pagrįstai nusprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad vykdant varžytynes buvo padaryta imperatyvių vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų ir kad areštuotas jos turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ši turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka.

35.7.                      Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė ir trečiasis asmuo AB „Mano bankas“ sudarytų hipotekos sutarčių bendrųjų sąlygų 6.4 punktais susitarė, jog tuo atveju, jeigu iš hipotekos objekto būtų išieškoma hipotekos objektą sudarantį turtą parduodant iš viešų varžytynių, visi hipotekos objektą sudarantys daiktai bus parduodami vienu metu, išskyrus atvejus, jeigu hipotekos objekto vertė yra akivaizdžiai didesnė negu užtikrintos prievolės suma. Tokiu atveju hipotekos objektą sudarantys daiktai bus parduodami iš viešų varžytynių kreditoriaus nustatyta eile, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Taigi ieškovė, kaip nurodytų sutarčių šalis, saistoma jos nuostatų, nepagrįstai teigia, kad vykdymo proceso metu jai nebuvo suteikta CK 4.194 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė.

35.8.                      Ieškovės teiginiai, kad antstolis buvo areštavęs daugiau turto, nei reikia skoloms ir vykdymo išlaidoms padengti, yra nepagrįsti, kadangi antstoliui areštuojant turtą negalėjo būti žinoma, už kiek bus parduotas turtas varžytynėse, todėl įvertinus tai, kad neįvykus pirmosioms varžytynėms turtas antrosiose varžytynėse galėtų būti parduodamas už pradinę 600 000 Eur sumą, kurios nepakaktų hipotekos kreditoriaus reikalavimams ir vykdymo išlaidoms padengti, buvo daroma išvada, kad arešto mastas neviršija reikalavimų sumos.

35.9.                      Kolegija sprendime pažymėjo, kad ji sutinka su ieškove, jog nėra visų sąlygų paminėtose ypatingosios teisenos bylose teismų konstatuotų aplinkybių laikyti prejudicinėmis, tačiau tai nepaneigia šių aplinkybių įrodomosios reikšmės, tuo labiau kad tiek ypatingosios teisenos tvarka išnagrinėtose bylose, tiek šioje byloje ieškovė kvestionuoja ginčo turto pardavimo kainą, žemės sklypų sugrupavimą ir pardavimą kaip dviejų atskirų objektų.

36.       Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB „Mano bankas“ prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 25 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

36.1.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas nesiaiškino, kodėl žemės sklypai buvo suskirstyti į du turtinius vienetus. Teismas nustatė, kad išieškotojo teisė realizuoti turtą savo nuožiūra buvo nustatyta ieškovės ir trečiojo asmens sudarytuose hipotekos sandoriuose. Kolegija papildomai įvertino hipotekos sandorių turinį. Taigi teismai aiškinosi, kodėl parduodami įkeisti daiktai buvo suskirstyti į du turtinius vienetus, ir konstatavo, kad dėl tokio pardavimo ieškovė buvo susitarusi su išieškotoja.

36.2.                      Ieškovė nepagrįstai įkeistų daiktų realizavimo klausimą siekia spręsti pagal CPK 662 straipsnio 1 dalį ir 634 straipsnio 2 dalį, o ne šalių susitarimo pagrindu. Tai, kad ieškovės nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo pasisakyta, jog iš CPK 662 straipsnio 1 dalies nekyla išieškotojo teisė prašyti grupuoti parduodamus objektus, nereiškia, kad ši teisės norma nustato draudimą skolininkui ir išieškotojui susitarti dėl tokios teisės išieškotojui suteikimo. Tai, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2014 dviejų turto objektų pardavimas kartu buvo pripažintas netinkamu, nereiškia, jog toks išaiškinimas taikytinas ir nagrinėjamai situacijai, kai skolininkė iš anksto sutiko, kad jos įkeisti objektai būtų parduodami vienu metu pagal banko nustatytą eilę. Daiktų pardavimo eilės nustatymas ar jų suskirstymas į du turtinius kompleksus neturėjo įtakos daiktų vertei ir jos nesumažino. Priešingų įrodymų ieškovė nepateikė. Todėl toks įkeistų daiktų pardavimo eilės nustatymas ar teisės nustatyti daiktų pardavimo eilę perleidimas išieškotojui, nepadaręs įtakos daiktų vertei, nesudaro pagrindo pripažinti aktų negaliojančiais.

36.3.                      Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad tik ji turėjo teisę nustatyti, kokia eile bus parduodami įkeisti daiktai. Kolegija išaiškino, kad CK 4.194 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi ir nedraudžia susitarimu daiktų savininkui tokią teisę perleisti įkaito turėtojui. Be to, ieškovė, vykdymo proceso metu atstovaujama advokato, niekada neteikė savo pageidavimų dėl turto pardavimo eilės, neprašė antstolio nustatyti kitokios pardavimo eilės, tokiu būdu savo veiksmais patvirtindama, jog būtent bankas turėjo teisę nustatyti eilę. Šį argumentą ieškovė nurodė tik teikdama apeliacinį skundą, tai leidžia spręsti, jog ieškovė vykdymo procese suvokė, kad tokią teisę yra perleidusi bankui.

36.4.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad buvo pažeista CK 4.194 straipsnio 2 dalis, nes buvo parduota daugiau turto, nei reikėjo reikalavimams padengti. Parduodamo turto apimtis buvo optimali, atsižvelgiant į tai, kad pirmosiose varžytynėse turtas galėjo būti neparduotas. Sumažinus parduodamo turto apimtį, būtų egzistavusi rizika, kad nebus padengta visa skola ir būtų tekę dar kartą organizuoti kito turto varžytynes, o tai neatitiktų proceso operatyvumo ir efektyvumo principų. Be to, prie išieškojimo buvo prisijungę ir kiti antstoliai, išieškantys skolas kitiems ieškovės kreditoriams. Kasacinio teismo praktikoje nėra nurodoma, kad turi būti vertinamas tik hipotekos kreditoriaus reikalavimo dydis. Priešingai, kasacine tvarka nagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-695/2018), be jungtinės hipotekos kreditoriaus, prie vykdymo buvo prisijungę ir neprivilegijuotųjų kreditorių naudai išieškojimą vykdantys antstoliai.

36.5.                      Teismai pagrįstai konstatavo, kad antstolis tinkamai vykdė savo pareigas įkainoti ir realizuoti turtą. Antstoliui paskyrus areštuoto turto ekspertizę būtent dviem turto grupėms, ieškovė nereiškė prieštaravimų dėl tokio grupavimo, pritarė tokiam sklypų sugrupavimui ir teigė, kad būtent taip turto vertė bus didesnė. Ieškovė neteikė antstoliui ar teismams argumentų apie jos turto savybes, kurios darytų turtą vertingesnį, nei nustatė ekspertas.

36.6.                      Nors ieškovė teigia, kad teismai nepagrįstai vadovavosi ypatingosios teisenos tvarka išnagrinėtose bylose pagal jos skundus dėl antstolio veiksmų nustatytomis aplinkybėmis, tačiau ieškinį grindžia tais pačiais argumentais, dėl kurių teismai jau yra pasisakę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018) pažymima, kad teismo nutartimi, kuria išsprendžiamas tam tikras klausimas iš esmės, pavyzdžiui, patvirtinami antstolio veiksmai dėl turto vertės nustatymo, gali būti nustatyti prejudiciniai faktai. Šioje byloje ieškovė nurodė tuos pačius argumentus (antstolis pažeidė savo pareigas, netinkamai įvykdė varžytynes, netinkamai nustatė turto kainą, netinkamai sugrupavo turtą), dėl kurių teismai jau buvo pasisakę. Teismams pasisakius dėl antstolio veiksmų teisėtumo, vėlesnis tų pačių antstolio veiksmų pripažinimas neteisėtais reikštų įsiteisėjusių teismo sprendimų keitimą ir prieštarautų res judicata principui.

36.7.                      Ieškovė nepagrįstai siekia prie teismo procese paskirtos ekspertizės išvados nustatytos kainos pridėti dar ir išgautų medžiagų vertes. Ieškovė, nors ir žinodama apie savo turto savybes, jų nė karto nenurodė vykdymo procese, todėl antstolis neturėjo galimybės nustatyti, kad egzistuoja papildomi neregistruoti objektai, juolab žemės sklypo gelmėse, ir jų įvertinti.

36.8.                      Ieškovė nepagrįstai vadovaujasi jau išgautų medžiagų vertėmis, nustatytomis ekspertizės aktu, kuris turi esminių trūkumų: ekspertas, turto vertinimą atlikdamas lyginamuoju metodu, pasirinko ne analogiškus ar panašius sandorius, o rinkosi objektus iš kitų vietovių, tolimesnių datų sandorius, pasirinkti objektai buvo didesnio našumo balo, atliekant ekspertizę buvo vadovaujamasi negaliojančiais teisės aktais; ekspertas nutarė įvertinti mažąjį žvyro karjerą ir galimą įrengti durpių ir sapropelio iškasą, tačiau tai padarė su trūkumais.

36.9.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad turėjo būti papildomai vertinami medžiai, želdiniai ir žėliniai. Ekspertai vertino žemės sklypus su visais juose esančiais objektais. Vertinimas buvo atliekamas lyginamuoju metodu, o pasirinkti lyginti panašūs sandoriai ir panašūs žemės sklypai parduoti su visais juose esančiais medžiais, augalais, želdiniais ir pan. Rinkos vertę nustatant lyginamuoju metodu ir palyginus su panašiais sklypais, kuriuose irgi buvo medžių ar želdinių, ši sklypų savybė yra įvertinta, todėl papildomai ką nors pridėti nėra pagrindo.

36.10.                      Skirtumas tarp pardavimo kainos ir teismo procese nustatytos kainos nėra esminis. Teismai atliko vertinimą ir konstatavo, kad skirtumas nėra esminis, taip pat įvertindami ir ieškovės elgesį vykdymo procese bei aplinkybę, jog ekspertai, nustatydami žemės sklypų rinkos kainą, lygino skirtingus objektus, o tai galėjo nulemti tokį skirtumą.

37.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas J. S. prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

37.1.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias žemės sklypų vertės nustatymą, ir nepagrįstai nepripažino varžytynių aktų negaliojančiais. Ieškovė neįrodė, kad antstolis pažeidė CPK 681 ir (ar) 718, ir (ar) 722 straipsnius bei juose įtvirtintą pareigą objektyviai įkainoti areštuotą turtą ir jį parduoti nekilnojamojo turto varžytynėse, laikantis norminių teisės aktų reikalavimų. Antstolis tinkamai atliko vykdymo veiksmus, įgyvendino CPK 681 straipsnio reikalavimus ir nustatė žemės sklypų rinkos vertę.

37.2.                      Ieškovės kreditorė teisėtai nustatė žemės sklypų pardavimo eilę ir (ar) tvarką. Išieškotoja pateikė antstoliui prašymą, kuriuo pageidavo ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti dviem atskiromis grupėmis. Be to, ieškovė su AB „Mano bankas“ sudarytose hipotekos sutartyse susitarė, kad tuo atveju, jeigu būtų atliekamas skolos išieškojimas iš hipotekos objekto, jį parduodant varžytynėse, toks turtas bus parduodamas kreditorės nurodyta eile. Antstolis, remdamasis išieškotojos prašymu, varžytynėse parduodamas ieškovei priklausiusį turtą dviem grupėmis, nepažeidė norminių teisės aktų reikalavimų.

37.3.                      Nepagrįsti ir deklaratyvūs ieškovės kasacinio skundo argumentai, kad, žemės sklypus varžytynėse parduodant atskirai, būtų buvusi gauta didesnė nauda, varžytynėse būtų dalyvavę daugiau dalyvių. Ieškovė tokių savo teiginių neįrodinėjo. Ieškovės cituojamos kasacinio teismo bylos Nr. 3K-3-215/2014 ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės nesutampa, kadangi nurodytoje byloje, priešingai nei ginčo atveju, skolininkė bei kreditorė hipotekos sandoryje nebuvo nustačiusios išlygos, jog, įkaito objektą parduodant iš varžytynių, pardavimo eilę galės nustatyti kreditorė (išieškotoja). Kita vertus, nurodytoje byloje yra nustatyta, kad atskirų objektų kaip vieno pardavimas antstolio patvarkymu faktiškai yra galimas, siekiant turto naudingiausio realizavimo tiek ekonominiu, tiek visų teisėtų išieškotojo ir skolininko interesų derinimo aspektu.

37.4.                      Ieškovė vykdymo procese aktyviai naudojosi teise skųsti antstolio veiksmus, tačiau visi jos skundai buvo atmesti. Vykdymo procese teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose konstatuotos aplinkybės pagrįstai turėjo būti pripažintos prejudiciniais faktais. Kadangi faktinės aplinkybės dėl ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto įkainojimo buvo nustatytos ankstesnėse civilinėse bylose, šių aplinkybių šioje byloje papildomai įrodinėti nereikia, todėl nepagrįsti ieškovės argumentai dėl prejudicinės galios tokiose bylose nustatytoms aplinkybėms nebuvimo. Teismai neturėjo pagrindo vertinti antstolio veiksmų kitaip nei įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų nurodytose bylose nustatytas faktines aplinkybes, todėl teismai šiomis aplinkybėmis pagrįstai vadovavosi.

37.5.                      Teismo eksperto pateiktas ekspertizės aktas negali būti laikomas nei objektyviu, nei patikimu įrodymu. Ekspertas pažeidė lyginamojo metodo taikymo principus, rinkdamasis lyginti žemės sklypus, esančius skirtingose seniūnijose, taip pat skirtingų bendrų plotų, pasižyminčius didesniais žemės našumo balais, prioriteto tvarka nesirinkdamas artimesnių vertinimo dienai sandorių. Posėdžio metu apklaustas ekspertas nesugebėjo racionaliai bei objektyviai paaiškinti, kokios aplinkybės lėmė lyginamųjų žemės sklypų perleidimo sandorių pasirinkimą. Eksperto selektyvus bei tikslingas žemės sklypų pasirinkimas kitose nei Varnių ar Luokės seniūnijose, imant tik didžiausia kaina parduotus lyginamuosius žemės sklypus, atskleidžia, kad ekspertas siekė dirbtinai padidinti žemės sklypų rinkos vertę. 

37.6.                      Ekspertas, pateikdamas išvadas tam tikrais klausimais, į kuriuos jam nebuvo pavesta atsakyti teismo, veikė už nustatytų pavedimo ribų ir tokiu būdu buvo šališkas. Ekspertas pažeidė Metodikoje nustatytus retrospektyvinio vertinimo principus, vertino nelikvidų rinkoje turtą, vertindamas mažojo karjero ir durpyno rinkos vertes, neatsižvelgė į šių gamtinių išteklių gavybos sąnaudas, prie ekspertizės akto nėra pridėti žemės sklypų apžiūros aktai, aktas grindžiamas prielaidomis, kurių nepagrindžia objektyvūs duomenys, ekspertas vadovavosi teisės aktais, kurie yra netekę teisinės galios.

37.7.                      Teismai pagrįstai netenkino ieškovės teiktų prašymų dėl želdinių ir (ar) žėlinių inventorizacijos ir (ar) rinkos vertės nustatymo. Žemės sklypuose esantys žvyro karjeras, sapropelis, želdiniai ir (ar) žėliniai atskirai neturėjo būti vertinami. Ekspertui teismas nutartimi pavedė nustatyti žemės sklypų su visais jame esančiais priklausiniais rinkos vertę, o ne visų žemės sklypuose esančių komponentų rinkos vertę. Vertintojai atitinkamus žemės sklypus lygino su žemės sklypais, kuriuose yra miško, vandens ir kitų reikšmingų savybių.

37.8.                      Nepagrįsta ieškovės prielaida, kad teismai turėjo atsižvelgti į eksperto papildomai nustatytas mažojo žvyro karjero, sapropelio ir (ar) kitas galimas vertes. Nėra tokios kasacinio teismo praktikos, kuri nustatytų, kad, vertinant žemės sklypą, turi būti pasisakoma atskirai dėl kiekvieno jo komponento rinkos vertės. Šios bylos ratio decidendi (faktinis ieškinio pagrindas) nesutampa su ieškovės cituojama kasacinio teismo byla. Civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016 buvo sprendžiamas klausimas dėl turto (statinio) perėjimo išieškotojo nuosavybėn, kai šis turtas nebuvo atskirai įkainotas vykdymo procese, tačiau varžytynėse buvo pardavinėjamas kartu su žemės sklypu.

37.9.                      Alternatyvaus ieškinio reikalavimas nepatenkintas pagrįstai. Ieškovė neįrodinėjo antstolio neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio, būtinųjų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Žemės sklypai buvo parduoti varžytynėse, todėl tokio turto vertė yra mažinama pagal CPK reikalavimus ir alternatyvus reikalavimas negalėjo būti patenkintas.

37.10.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog vykdymo procese buvo pažeisti CK 4.194 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai. Išieškotojo teisė parduoti žemės sklypus dviem grupėmis buvo tiesiogiai įtvirtinta sutartiniuose hipotekos sandoriuose. Kreditorės AB „Kauno grūdai“ taikomo ieškovei priklausančio turto arešto mastas sudaro 365 212,91 Eur. Taigi net ir keliant prielaidą, kad ieškovė galėjo nustatyti įkeisto turto pardavimo eilę, akivaizdu, kad už žemės sklypo pardavimą gautų lėšų nebūtų pakakę kreditorių reikalavimams patenkinti.

38.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl CK 4.194 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

 

39.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl išieškojimo iš jungtine hipoteka įkeisto turto. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai neįvertino aplinkybės, jog vykdymo procese buvo pažeista CK 4.194 straipsnio 1 dalis. Ieškovės nuomone, apeliacinės instancijos padarė nepagrįstą išvadą dėl nurodytos teisės normos neimperatyvaus pobūdžio, todėl CK 4.194 straipsnio 1 dalyje jai suteikta teisė buvo nepagrįstai apribota, įkeisti žemės sklypai buvo nepagrįstai sugrupuoti į du atskirus turtinius vienetus. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

40.       Jungtinė hipoteka apibrėžiama kaip kelių tam pačiam asmeniui nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.180 straipsnis). CK 4.194 straipsnis reglamentuoja skolos išieškojimą parduodant varžytynėse jungtine hipoteka įkeistą daiktą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę nustato daiktų savininkas.

41.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad išieškojimo iš jungtine hipoteka įkeisto daikto ypatumas yra tas, kad, parduodant turtą iš varžytynių, daiktų savininkas turi teisę nustatyti jų pardavimo eilę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-695/2018, 23 punktas). CK 4.194 straipsnyje įtvirtinta daiktų savininko teisė nustatyti hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę yra svarbi, vertinant hipotekos kreditoriaus ir hipoteka įkeisto daiktų savininko teisių balansą. Įstatymu daiktų savininkui, kuris laisva valia nusprendžia įkeisti kelis daiktus vienam įsipareigojimui užtikrinti (sutartinė jungtinė hipoteka), aiškiai suteikiama ir teisė nustatyti įkeistų daiktų pardavimo eilę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-695/2018, 28 punktas).

42.       Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo CK 4.194 straipsnio 1 dalies imperatyvaus pobūdžio, todėl nusprendė, kad ieškovė, esant jos ir trečiojo asmens susitarimui, kuriuo hipotekos kreditoriui perleista teisė spręsti dėl iš varžytynių parduotino turto eilės, nepagrįstai teigia, kad vykdymo proceso metu jai nebuvo suteikta CK 4.194 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė.

43.       Byloje nustatyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo AB „Mano bankas“ sudarė dvi jungtinės hipotekos sutartis, viena sutartimi įkeitė 21 žemės sklypą, kita sutartimi – 17 žemės sklypų. Hipotekos sutarčių bendrųjų sąlygų 6.4 punktais šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu iš hipotekos objekto būtų išieškoma hipotekos objektą sudarantį turtą parduodant iš viešų varžytynių, visi hipotekos objektą sudarantys daiktai bus parduodami vienu metu, išskyrus atvejus, jeigu hipotekos objekto vertė yra akivaizdžiai didesnė negu užtikrintos prievolės suma; tokiu atveju hipotekos objektą sudarantys daiktai bus parduodami iš viešų varžytynių kreditoriaus nustatyta eile, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Ieškovės įkeistas turtas buvo didesnės vertės nei juo užtikrintos prievolės suma, todėl, ieškovei netinkamai vykdant kredito sutartį, trečiasis asmuo pagal notaro atliktus vykdomuosius įrašus kreipėsi į antstolį, prašė išieškoti ne iš viso hipotekos objekto – 38 žemės sklypų, o iš 28, išieškojimą vykdyti įkeistą turtą parduodant viešose varžytynėse, išieškojimą nukreipiant į šį turtą: pirma turto grupė – išvardyti vienuolika žemės sklypų ir nurodyta, jog, siekiant gauti maksimalią kainą, visus pirmoje grupėje nurodytus vienuolika vienetų žemės sklypų prašoma parduoti kaip vieną turtinį objektą; antra turto grupė – išvardyti septyniolika žemės sklypų ir nurodyta, jog, siekiant gauti maksimalią kainą, visus antroje turto grupėje nurodytus septyniolika vienetų žemės sklypų prašoma parduoti kaip vieną turtinį objektą. Taigi teismų nustatytos faktinės aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad žemės sklypai į du atskirus turtinius vienetus buvo sugrupuoti atsižvelgiant į dvi jungtinės hipotekos sutartis, o turto pardavimo eilė nustatyta kreditoriaus vadovaujantis hipotekos sutarčių 6.4 punktais jai suteikta tokia teise.

44.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010).

45.       Lingvistiškai aiškinant CK 4.194 straipsnio 1 dalį ir atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, nėra pagrindo daryti išvados apie imperatyvų šios teisės normos pobūdį. Tokiu atveju reikia įvertinti šios normos tikslus ir uždavinius bei sisteminį ryšį su kitomis normomis. Teismų praktikoje akcentuojama, kad hipotekos institutas visų pirma yra skirtas kreditoriaus interesams apsaugoti, nes hipotekos kreditoriui garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto prieš visus kitus skolininko kreditorius ne ginčo tvarka, specialia, pagreitinta skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra; hipoteka suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-219/2019, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tačiau vykdant išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos kreditoriaus interesai negali būti suabsoliutinami. Hipotekos institutas grindžiamas ir bendraisiais teisės principais, ir proporcingumo bei tinkamos suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyros principais. CK 4.1941 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus pareiga išieškojimą vykdyti kuo ekonomiškiau; kreditorius negali nepagrįstai praturtėti skolininko (įkaito davėjo) sąskaita. Skolininko interesai priverstinio skolos išieškojimo procese užtikrinami visų pirma teisingai įkainojant įkeistą turtą ir siekiant realizuoti turtą įstatymų nustatyta tvarka už maksimaliai artimą komerciškai pagrįstą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-219/2019, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

46.       Taigi, hipotekos paskirtis yra užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą – prievolės įvykdymą, derinant jo interesus su skolininko interesais. CK 4.194 straipsnio 1 dalies tikslas yra išlaikyti hipotekos kreditoriaus ir skolininko teisių balansą. Tačiau, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, šis balansas užtikrinamas ir kitais būdais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šios normos nėra teisinio pagrindo aiškinti kaip draudžiančios šalims susitarti dėl kitokios hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilės nustatymo tvarkos. Sutarčių laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sutarties sąlygų, neprieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu sudarė dvi jungtinės hipotekos sutartis, viena sutartimi įkeitė 21 žemės sklypą, kita sutartimi – 17 žemės sklypų, esant ieškovės ir trečiojo asmens susitarimui, kad visi hipotekos objektą sudarantys daiktai bus parduodami vienu metu kreditoriaus nustatyta eile, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad CK 4.194 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista ir įkeisti žemės sklypai buvo pagrįstai sugrupuoti į du atskirus turtinius vienetus.

47.       Ieškovė kasaciniame skunde nepagrįstai kaip teismo precedentu remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2014 pateiktais išaiškinimais.

48.       Kasacinio teismo konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).

49.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-215/2014, kurioje priimtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais remiasi ieškovė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Nurodytoje civilinėje byloje nebuvo nustatyta esant skolininko ir išieškotojo susitarimą, suteikiantį išieškotojui teisę nustatyti jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę, todėl ieškovės argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos pripažintini nepagrįstais. Ieškovei hipotekos sutartimis perleidus teisę nustatyti parduodamų daiktų eilę hipotekos kreditorei, antstoliui nekyla pareiga įrodyti, kad toks atskirų objektų kaip vieno pardavimo būdas atitinka maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijų ir užtikrina visų išieškotojos bei skolininkės interesų apsaugą. Priešingai, tokiu kaip nagrinėjamas ginčas atveju įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei, teigiančiai, kad vykdymo procese taikytas pardavimo būdas neužtikrino ekonominio naudingumo kriterijaus ir išieškotojos bei skolininkės interesų apsaugos (CPK 178 straipsnis). Ieškovė tokių aplinkybių neįrodė.

 

Dėl CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto aiškinimo ir taikymo, antstolio pareigų iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo procese 

 

50.       CPK 602 straipsnis reglamentuoja turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimą negaliojančiais. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. 

51.       CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje atitinkamai įtvirtinta, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų, o antrosiose varžytynėse – šešiasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu dėl per mažos parduoto turto kainos, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turi aiškinti ir taikyti kartu su CPK 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 23 punktas).

52.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, nustatytas pažeidimas dėl turto įkainojimo procedūros ir parduodamo turto pradinės kainos nustatymo neturi būti formalus, bet turėti tiesioginę reikšmę kainos, kuri būtų iš esmės mažesnė nei rinkos kaina, nustatymui. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo buvimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o gauta už turtą suma yra neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu neproporcingai apriboja skolininko nuosavybės teises. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016, 18 punktas; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 24 punktas).

53.       Pagal kasacinio teismo praktiką, tam, kad būtų pripažintas turto pardavimo iš varžytynių aktas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Ši aplinkybė gali būti nustatoma remiantis visais leistinais įrodymais, o ne tik ekspertizės aktu, ir teismas iš įrodymų visumos daro išvadą apie šios aplinkybės buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015; 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016 24 punktą).

54.       Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad antstolis nevykdė pareigos teisingai įkainoti jai priklausantį turtą.

55.       Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis areštuoto skolininko turto įkainojimas vykdymo procese visų pirma yra antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo, nepaisydamas to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad nustatyta turto kaina maksimaliai atitiktų realią rinkos kainą ir optimaliai užtikrintų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesų apsaugą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įstatymų leidėjas, apibrėždamas išieškotojo ir skolininko pareigas vykdymo procese, nustato, kad tiek ieškotojas, tiek skolininkas turi būti aktyvūs ir patys domėtis vykdymo eiga, sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus (CPK 640, 644 straipsniai). Vadovaujantis CPK 634 straipsnio 2 dalimi, antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Šių nuostatų turi būti paisoma ir priverstinai realizuojamo turto įkainojimo procese, tačiau neignoruojant ir skolininkui tenkančių įstatyme įtvirtintų pareigų ir vertinant, kaip skolininkas naudojosi jam įstatymo suteiktomis teisėmis šiame procese.

56.       Bendrąsias turto įkainojimo taisykles reglamentuoja CPK 681 straipsnis. Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Skolininkas ar išieškotojas, dalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos. Skolininkas ir išieškotojas, nedalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą (CPK 681 straipsnio 3 dalis). Jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (CPK 681 straipsnio 4 dalis). Jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę; antstolio patvarkymas atsisakyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę turi būti motyvuotas ir gali būti skundžiamas teismui (CPK 682 straipsnio 2 dalisTaigi įstatymas nustato antstoliui pareigą įkainojant areštuotą turtą išklausyti išieškotojo ir skolininko nuomones, esant abejonių dėl turto vertės, skirti ekspertizę, prireikus perkainoti turtą, įvertinti prieštaravimus dėl turto įkainojimo, esant poreikiui skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

57.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad proporcingumo ir interesų derinimo principai užtikrina galimybę išieškotojui ir skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės, nors antstolis, įkainodamas turtą, ir neturi pareigos atsižvelgti nei į išieškotojo, nei į skolininko siūlomą kainą. Tačiau, skolininkui ar išieškotojui prieštaraujant antstolio atliktam įkainojimui arba jei kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis jai nustatyti skiria ekspertizę, kurioje nustatyta vertė yra laikoma turto verte (CPK 681 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

58.       Priverstinis vykdymo procesas grindžiamas aktyvaus skolininko koncepcija, kuri turto pardavimo procese įgyvendinama per galimybę turtą parduoti skolininko pasiūlytam pirkėjui (CPK 700 straipsnis). CPK 704 straipsnyje įtvirtinta skolininko teisė surasti areštuoto turto pirkėją, šią teisę jis gali įgyvendinti, jeigu iki varžytynių paskelbimo į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė pinigų suma kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė arba mažesnė suma, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms. CPK 704 straipsnyje nustatyta galimybė iš varžytynių parduodamo turto savininkui surasti turtui pirkėją dera su skolininkui nustatyta pareiga vykdymo procese būti aktyviam, aktyviai domėtis vykdymo eiga (CPK 644 straipsnio 4 punktas). Siekdamas kuo brangiau parduoti savo turtą, skolininkas efektyviai naudojasi galimybėmis surasti turto pirkėją. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininko turto pardavimas jo nurodytam pirkėjui turi prioritetą prieš turto pardavimą iš varžytynių, nes taip realizuojant turtą sumažinamos galimos vykdymo išlaidos ir greičiau patenkinami kreditorių interesai. Toks skolininko turto pardavimo būdas turi būti taikomas, nes atitinka tiek išieškotojo (pirkėjo sumokama suma padengia įsiskolinimą ir vykdymo išlaidas, išieškojimas vyksta operatyviau), tiek ir skolininko interesus (šis turi galimybę aktyviau dalyvauti turto pardavimo procese, siekti, kad turtas būtų parduotas už kainą, atitinkančią skolininko interesus) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-219/2017 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

59.       Kasaciniame skunde nurodomas ir netinkamai atliktas bylą nagrinėjusių teismų pradinės turto kainos ir turto rinkos kainos skirtumo vertinimas. Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant tinkamo turto įkainojimo vykdymo procese ginčus, turi būti vertinami ne tik pradinės turto kainos ir turto rinkos kainų skirtumai, bet ir visa turto įkainojimo procedūra, antstolio atlikti veiksmai (neveikimas), taip pat išieškotojo ir ypač skolininko veiksmai šioje procedūroje. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas išieškotojo ir skolininko pareigas vykdymo procese, nustato, kad tiek ieškotojas, tiek skolininkas turi būti aktyvūs ir patys domėtis vykdymo eiga, sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus (CPK 640, 644 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 28 punktas).

60.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad antstolis 2020 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu paskyrė ekspertizę areštuoto turto vertei nustatyti dviem turto grupėms (pirma turto grupė – išvardyti vienuolika žemės sklypų, antra turto grupė – išvardyti septyniolika žemės sklypų), nurodė, jog ekspertizę atliks ir ekspertizės išvadą pateiks UAB „Negrita“ turto vertintojas. Pirmoje grupėje esantį turtą ekspertas įvertino 639 000 Eur, antroje grupėje esantį turtą – 361 000 Eur. Atsižvelgdamas į ekspertizės aktus, antstolis 2020 m. spalio 12 d. patvarkymu nustatė areštuoto turto vidutinę rinkos kainą. Ieškovė su nustatyta turto kaina nesutiko, pateikė antstoliui prieštaravimus. Antstolis netenkino skolininkės prieštaravimo, atsisakė skirti pakartotinę turto ekspertizę, nurodydamas, jog prieštaravimai nemotyvuoti (jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad turto kaina buvo nustatyta netinkamai, skolininkė nepateikė; taip pat skolininkė nepateikė kitokią turto rinkos vertę patvirtinančių įrodymų, nepagrindė savo nuomonės dėl turto vertės patikrinamais (objektyviais) skaičiavimais ir nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kurie leistų suabejoti nustatyta turto verte).

61.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 17 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2YT-38487-960/2020) atmetė ieškovės skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo ji prašė panaikinti antstolio 2020 m. spalio 12 d. patvarkymą. Teismas konstatavo, kad UAB „Negrita“ ekspertas įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą; antstolis atliko CPK nustatytas areštuoto turto įkainojimo procedūras ir areštuoto turto vertę nustatė pagal ekspertizės akte nustatytą vertę; ieškovė nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog ekspertizės aktuose nurodyta turto vertė yra neteisinga, ekspertizė atlikta neteisėtai. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 18 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2S-1597-912/2021) paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ekspertizės aktuose išsamiai aprašyta ekspertizės eiga, ekspertizės objektai, jų vieta, turto vertinimo metodai, jų taikymas, taip pat nekilnojamojo turto rinkos apžvalga, turto rinkos vertės skaičiavimai lyginamuoju metodu, nurodant kitus lyginamuosius sklypus bei skaičiavimus, nurodyta vieno aro rinkos vertė. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad ieškovė, teigdama, jog nustatyta turto vertė per maža, nepateikė tai pagrindžiančių argumentų ir rašytinių įrodymų. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju turtas gali būti realizuojamas, t. y. parduodamas iš varžytynių, kaip 28 atskiri objektai (žemės sklypai), kaip vienas objektas ar sugrupuotas į kelis objektus, o aplinkybė, kad išieškotoja prašė turtą sugrupuoti ir parduoti ne kaip 28, o kaip du turtinius vienetus, nepatvirtina, kad tokiu būdu bus netinkamai įgyvendintos CPK 694 straipsnio 1 dalies nuostatos.

62.       Ieškovė taip pat skundė antstolio 2020 m. lapkričio 23 d. patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo, nurodydama, jog iš varžytynių parduodamas turtas yra netinkamai įvertintas, atlikta turto vertės nustatymo ekspertizė neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų, 28 žemės sklypai nepagrįstai parduodami tik kaip du turtiniai objektai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2YT-4322-592/2021) atmetė ieškovės skundą. Teismas, įvertinęs ekspertizės aktus, nustatė, kad nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti ekspertas naudojo lyginamąjį metodą; turto vertės skaičiavimai lyginamuoju metodu yra nurodyti ekspertizės aktuose; ekspertizės aktuose yra nurodyti kiekvieno iš 28 žemės sklypų vertės apskaičiavimai; atliktos ekspertizės atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas ir Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimus; ieškovė nepateikė įrodymų, kad turto vertė yra kitokia, nei nustatė ekspertas. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 3 d. nutartimi (civilinė byla Nr. S-1520-653/2021) paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad ji nebuvo tinkamai ir laiku informuota apie ketinamas skelbti varžytynes ar kad varžytynės būtų paskelbtos pažeidžiant sprendimų vykdymo instrukcijos 61 punkte nustatytą terminą. Teismas taip pat nepagrįstais pripažino ieškovės argumentus, kad jai nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti CPK 704 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise iki varžytynių paskelbimo surasti areštuoto turto pirkėją. Teismas nurodė, kad ši teisė ieškovei buvo išaiškinta, ji nepateikė įrodymų, kad realiai ketino šia teise pasinaudoti, tačiau ši jos teisė buvo apribota. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, ginčydama tiek antstolio nustatytą turto vertę, tiek sklypų pardavimą dviem grupėmis, ieškovė skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, dėl kurių teismas jau yra pasisakęs ankstesnėje byloje, ieškovė nenurodė naujų argumentų ar duomenų, sudarančių pagrindą abejoti antstolio nustatyta turto verte, ar kad, žemės sklypus parduodant atskirai, būtų buvusi suteikta galimybė varžytynėse dalyvauti didesniam potencialių pirkėjų ratui, nenurodė, įrodymų nepateikė.

63.       Be to, ieškovė skundė antstolio veiksmus, susijusius su jos turto pirmosiomis varžytynėmis, prašė pirmąsias jos turto varžytynes pripažinti neteisėtomis ir netvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktų, savo reikalavimą iš esmės grįsdama tuo, kad turtas buvo netinkamai įvertintas, žemės sklypai buvo nepagrįstai parduodami kaip du turtiniai vienetai, turto vertei nustatyti nebuvo paskirta papildoma arba pakartotinė ekspertizė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2YT-5862-1125/2021) ieškovės skundą atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovės argumentai dėl netinkamai įkainoto turto, nepagrįsto sugrupavimo ir pakartotinės ekspertizės neskyrimo jau buvo nagrinėti teismų ankstesnėse bylose ir pripažinti nepagrįstais. Naujų aplinkybių ar įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo turtas buvo įvertintas netinkamai, ieškovė nenurodė. Teismas konstatavo, kad antstolis nustatė teisingą bei realią areštuoto turto vertę ir, remdamasis nustatyta turto verte, nesant sustabdytiems vykdymo veiksmams, pagrįstai paskelbė ir vykdė skolininkės turto pardavimą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2S-1558-653/2021) paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė, ginčydama įvykusias jos turto varžytynes, skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, dėl kurių teismai jau yra pasisakę, t. y. tuo, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie ketinamas skelbti varžytynes, kad turtas įvertintas netinkamai, turtas nepagrįstai parduodamas kaip du turtiniai vienetai. Teismas konstatavo, kad ieškovė naujų argumentų ar duomenų, sudarančių pagrindą abejoti antstolio nustatyta turto verte ar kad, žemės sklypus parduodant atskirai, būtų buvusi suteikta galimybė varžytynėse dalyvauti didesniam potencialių pirkėjų ratui, nenurodė, įrodymų nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, jog apie ketinamas skelbti varžytynes nebuvo informuota. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad antstolio nustatyta turto vertė yra nustatyta neteisingai ir kad žemės sklypų pardavimas grupėmis pažeidė jos ar kitų proceso dalyvių interesus, neįrodė, kad antstolis, skelbdamas turto pardavimo varžytynes, padarė teisės aktų pažeidimų, sudarančių pagrindą varžytynes pripažinti neteisėtomis.

64.       Taigi ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtose trijose nurodytose bylose buvo sprendžiama dėl ieškovei priklausiusių žemės sklypų rinkos vertės nustatymo, jų sugrupavimo, tačiau nė vienoje iš jų teismų priimtais procesiniais sprendimais ieškovės argumentai dėl netinkamai nustatytos turto vertės, nepagrįsto žemės sklypų grupavimo nebuvo pripažinti pagrįstais ir nebuvo konstatuotas antstolio veiksmų neteisėtumas. Nurodytose bylose ieškovės skundų argumentai dėl netinkamai nustatytos ginčo turto rinkos vertės buvo grindžiami formaliais pagrindais – neinformavimu apie turto įkainojimą, netinkama turto vertintojo kandidatūra, Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų nesilaikymu. Nurodytose bylose priimtais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti antstolio nustatyta turto verte. Byloje teismų taip pat nustatyta, kad: ieškovė, tik inicijavusi šią bylą, t. y. praėjus keleriems metams nuo vykdymo proceso pradžios, nurodė, jog atitinkamuose žemės sklypuose yra objektų (žvyro karjeras, neregistruoti miškai), kurie gali turėti įtakos žemės sklypų rinkos vertei; nors kvestionavo žemės sklypų pardavimą kaip dviejų sugrupuotų objektų ir teigė, kad dėl to sumažėjo varžytynėse galėjusių dalyvauti dalyvių skaičius ir atitinkamai iš varžytynių parduoto turto kaina, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokius jos teiginius; nors teigė, kad, pardavinėjant žemės sklypus po vieną, ginčo turtas būtų buvęs parduotas už didesnę kainą, vykdymo procese ieškovė nepasinaudojo teise pasiūlyti areštuotų žemės sklypų pirkėją. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas, tinkamai nustatęs šias aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovė vykdymo procese nesielgė kaip sąžininga vykdymo proceso dalyvė, nedėjo jokių pastangų, jog jos bankui įkeistas turtas būtų kuo greičiau ir efektyviau parduotas už kuo didesnę kainą.

65.       Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai nagrinėjamoje byloje nepagrįstai ypatingosios teisenos tvarka išnagrinėtose bylose pagal skundus dėl antstolio veiksmų priimtus teismų procesinius sprendimus vertino kaip turinčius res judicata, prejudicinę galią. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

66.       Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Remiantis tradicine res judicata principo definicija, įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, jeigu yra patenkintos trys sąlygos: šalių, ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo tapatumas. Jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas atsisako priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), o jeigu ieškinys yra priimtas ir byla iškelta – nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

67.       Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Ypatingosios teisenos tvarka išnagrinėtose bylose pagal skundus dėl antstolio veiksmų priimtų teismų procesinių sprendimų res judicata galia apima draudimą pakartotinai skųsti (teismui vertinti) antstolio veiksmus, dėl kurių tais teismų procesiniais sprendimais jau yra pasisakyta. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

68.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013). Ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose pagal skundus dėl antstolio veiksmų įrodinėjimo dalykas yra pareiškėjo skunde nurodytas jo faktinis pagrindas, susijęs su antstolio atliktais procesiniais veiksmais (neveikimu) priverstinio vykdymo procese.

69.       Tiek minėtose ypatingosios teisenos tvarka išnagrinėtose bylose, tiek šioje byloje ieškovė kvestionuoja vykdymo procese nustatytą ginčo turto vertę, žemės sklypų sugrupavimą ir pardavimą kaip dviejų atskirų objektų. Teismai įvertino, kokiais argumentais vadovaudamasi ieškovė ginčijo antstolio patvarkymus dėl netinkamai nustatytos turto vertės, kokius veiksmus atliko antstolis, kaip buvo nustatyta turto rinkos vertė, koks atlikto turto vertinimo akto turinys. Šios aplinkybės reikšmingos nagrinėjamoje byloje ir į jas teismai pagrįstai atsižvelgė. Taip pat reikšminga, kad antstolio veiksmų teisėtumas buvo tikrinamas vykdymo procese pagal skolininkės skundus, bet vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimai nebuvo nustatyti, t. y. antstolio neteisėti veiksmai nebuvo konstatuoti.

70.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ir dėl vykdymo procese nustatytos ieškovei priklausančių žemės sklypų rinkos vertės. Ieškovė įrodinėjo, kad nustatyta turto vertė yra per maža. Byloje nustatyta, kad vykdymo procese antstolis paskyrė 28 areštuotų žemės sklypų ekspertizę jų vertei nustatyti. Ekspertizės akte bendra žemės sklypų vidutinė rinkos vertė nurodyta 1 000 000 Eur. Šios bylos nagrinėjimo metu, ieškovei ginčijant vykdymo procese nustatytą žemės sklypų vertę, buvo paskirta teismo ekspertizė. Teismo ekspertizės akte nustatyta vidutinė žemės sklypų vertė – 1 236 390 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad 23,64 proc. skirtumas tarp vykdymo procese turto vertintojo nustatytos žemės sklypų vertės ir teismo paskirto eksperto nustatytos vertės nėra esminis, todėl nesudaro pagrindo varžytynių aktų pripažinti negaliojančiais.

71.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, jog teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neįrodė, jog jos turtas buvo parduotas už esmingai mažesnę nei rinkos kainą. Ieškovės teigimu, skirtumas tarp vykdymo procese nustatytos ir teismo paskirtos ekspertizės akte nurodytos kainos yra mažiausiai 236 390 Eur, todėl toks skirtumas negali būti pripažįstamas nereikšmingu. Be to, teismai nepagrįstai nevertino žemės sklype esančiame mažajame žvyro karjere likusio žvyro vertės (59 600 Eur) ir 2,25 ha žemės sklype galimos įrengti iškasos vertės (273 000 Eur), o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad skirtumas tarp vykdymo procese nustatytos žemės sklypų vertės ir teismo eksperto akte nustatytos vertės yra 19 procentų vietoj 23,64 procento.

72.       Teisėjų kolegija nurodo, kad vertinant, ar vykdymo proceso metu nustatyta turto vertė atitinka tikrąją tuo metu buvusią turto rinkos vertę, yra lyginami du nustatyti turto vertės dydžiai – vykdymo proceso metu nustatyta turto vertė su kita nustatyta turto verte, kuria šalis įrodinėja netinkamą turto vertės nustatymo vykdymo procese faktą. Nagrinėjamu atveju kita nustatyta turto vertė yra teismo eksperto išvadoje nurodyta turto vertė. Remdamasi šiuo įrodymu ieškovė įrodinėja, kad tikroji turto vertė yra esmingai didesnė nei nustatytoji vykdymo proceso metu. Taigi, sprendžiant dėl ieškovės įrodinėjamos aplinkybės – per mažos nustatytos turto vidutinės rinkos vertės, šioje byloje buvo lyginama vykdymo procese turto vertintojo nustatyta turto vertė ir teismo eksperto nustatyta turto vertė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant vykdymo procese nustatytos ir teismo eksperto nustatytos kainos skirtumo dydį turint tikslą atsakyti į klausimą, ar turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, procentinė kainų skirtumo išraiška gali būti reikšminga, tačiau ši išraiška negali būti suabsoliutinta. Aritmetinis kainų skirtumo dydis turėtų būti vertinamas konkrečia pinigų suma, gaunama šį skirtumą apskaičiavus, ir laikoma, kad kuo aritmetinis skirtumo dydis yra didesnis, tuo mažesnė jų skirtumo procentinė išraiška gali būti pakankama „esmingai mažesnės“ kainos aplinkybės egzistavimui konstatuoti.

73.       Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad, ieškovei ginčijant vykdymo procese nustatytą turto vertę, sprendžiant dėl kainų skirtumo, turėtų būti lyginama teismo eksperto nustatyta turto vertė ir vykdymo procese paskirto eksperto (turto vertintojo) nustatyta turto vertė. Pirmosios instancijos teismas neteisingai rėmėsi 19 procentų dydžio skirtumu tarp antstolio paskirto turto vertintojo nustatytos ir teismo eksperto nustatytos turto kainos, šiam esant 23,64 procento dydžio. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis netikslumas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teismo, kuris sutiko su ieškovės argumentais, kad turto vertės skirtumas yra ne 19 procentų, o 23,64 procento, tačiau nusprendė, kad net ir 23,64 procento skirtumas nepaneigia teismo išvados, jog turto vertintojo ir teismo eksperto nustatytų žemės sklypų verčių skirtumas nėra tiek esmingas ir nelemia varžytynių aktų panaikinimo.

74.       Nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovės kasacinio skundo argumentų, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog teismo paskirtos ekspertizės akte nurodyta 1 236 390 Eur turto vertė nebuvo galutinė varžytynėse parduoto ieškovės turto rinkos vertė, kad teismai nepagrįstai nevertino 3,30 ha žemės sklype esančiame mažajame žvyro karjere likusio žvyro vertės (59 600 Eur) ir 2,25 ha žemės sklype galimos įrengti iškasos vertės (273 000 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad, siekiant atsakyti į šioje byloje ieškovės iškeltus klausimus, be kita ko, ar žemės sklypai nebuvo parduoti už nepagrįstai mažą kainą, kuriems išspręsti yra aktualios antstolio paskirto eksperto ir teismo paskirto eksperto nustatytos žemės sklypų rinkos vertės 2020 m. rugsėjo 25 d., nebūtų teisinga ir sąžininga rinkti papildomus duomenis ir informaciją, kad teismo ekspertas, atsižvelgdamas į ją, galėtų įvertinti atskirų žemės sklypų rinkos vertę, nors antstolio paskirtas ekspertas tokių duomenų atlikdamas savo ekspertinį vertinimą neturėjo ir nevertino. Turto vertės skirtumas turėtų būti nustatomas tokiomis pat aplinkybėmis, kokios buvo žinomos turto vertintojui vykdymo procese. Oficialiuose registruose nesant duomenų apie kitas žemės sklypų savybes, vykdymo procese nustatant turto vertę, ieškovei nepateikus duomenų apie papildomas žemės sklypų savybes, kurios turėtų reikšmės nustatant turto vertę, ir taip tinkamai neįgyvendinus įstatyme įtvirtintų pareigų būti aktyviai ir pačiai domėtis vykdymo eiga, sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, turto vertintojui nebuvo teisinio pagrindo nesivadovauti oficialiais registrų duomenimis. 

75.       Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomos remiantis įrodymais, kurie renkami, tiriami ir vertinami pagal CPK reglamentuotas įrodinėjimo taisykles. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

76.       Viena iš įrodinėjimo priemonių yra eksperto išvada. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas privalo patikrinti, ar ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais, t. y. neturi apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis, bet privalo vertinti ir tiriamojoje akto dalyje nurodytas aplinkybes ir patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2006; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2010).

77.       Kaip jau minėta, vertinant, ar vykdymo proceso metu nustatyta turto vertė atitinka tikrąją tuo metu buvusią turto rinkos vertę, yra lyginami du nustatyti turto vertės dydžiai – vykdymo proceso metu nustatyta turto vertė su kita nustatyta turto verte, kuria šalis įrodinėja netinkamą turto vertės nustatymo vykdymo procese faktą. Nagrinėjamoje byloje kita nustatyta turto vertė yra teismo eksperto išvadoje nurodyta turto vertė, remdamasi šiuo įrodymu ieškovė teigia, kad tikroji turto vertė yra esmingai didesnė nei nustatytoji vykdymo proceso metu. Taigi, nagrinėjamoje byloje aktualus teismo eksperto išvados, kaip įrodymo, patikimumas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvaujantys byloje asmenys kėlė teismo eksperto išvados patikimumo klausimą, nurodė argumentus, dėl kurių, jų nuomone, ekspertizės akte nurodyta žemės sklypų verte negalima vadovautis, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime dėl jų nepasisakė. Atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai ir trečiasis asmuo AB „Mano bankas“ taip pat kėlė teismo eksperto išvados patikimumo klausimą, nurodė argumentus, dėl kurių, jų nuomone, ekspertizės akte nurodyta žemės sklypų verte negalima vadovautis, tačiau apeliacinės instancijos teismas šalių argumentų nenagrinėjo, argumentuodamas tuo, kad jų vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Argumentus, kuriais kvestionuojamos teismo eksperto išvados, atsakovai išdėsto ir atsiliepimuose į kasacinį skundą. Ieškovės kasaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas savo pozicijos teismo eksperto išvados teisingumo ir pagrįstumo klausimu expressis verbis (aiškiais žodžiais) neišgrynino, kasacinis skundas teikiamas vadovaujantis nuostata, jog pirmosios instancijos teismas pripažino teismo eksperto išvadą teisinga ir pagrįsta.

78.       Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos reglamentuojamos CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

79.        Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Nors pripažįstama, kad teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo, tačiau teismas turi analizuoti kitos šalies atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir rėmimasis kitos šalies nurodytais faktais ir įrodymais nelaikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019 39 punktą).

80.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovų ir trečiojo asmens AB „Mano bankas“ nuosekliai dėstomi argumentai dėl teismo eksperto išvados ydingumo, patikimumo įėjo į šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką, todėl turėjo būti tiriami ir vertinami. Apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir neįvertinęs atsakovų ir trečiojo asmens AB „Mano bankas“ argumentų dėl teismo eksperto išvados patikimumo, nepašalino abejonių dėl šio įrodymo įrodomosios reikšmės, todėl, nesant antrojo turto rinkos vertės palyginamojo dydžio, nagrinėjamoje byloje negalėjo būti sprendžiamas klausimas, ar turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, ir, esant tokiai situacijai byloje, teisėjų kolegija taip pat neturi galimybės padaryti pagrįstą išvadą šiuo bylai teisingai išspręsti reikšmingu klausimu, įvertinti antstolio pareigos teisingai bei pagal įstatymo reikalavimus įkainoti areštuotą turtą įvykdymą. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra priimta netinkamai pritaikius proceso teisės normas.

81.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

82.       Apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir neįvertinęs atsakovų ir trečiojo asmens AB „Mano bankas“ argumentų dėl teismo eksperto išvados patikimumo, nepašalino abejonių dėl šio įrodymo įrodomosios reikšmės, todėl, nesant antrojo turto rinkos vertės palyginamojo dydžio, nagrinėjamoje byloje negalėjo būti sprendžiamas klausimas, ar turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą. Aptartas proceso teisės normų netinkamas taikymas sudaro pagrindą naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas turi ištirti ir įvertinti atsakovų ir trečiojo asmens AB „Mano bankas“ nurodytus argumentus, susijusius su teismo eksperto išvados įrodomąja reikšme, ir spręsti dėl galimybės vadovautis šiuo įrodymu, nustatant ieškovės turto rinkos vertę.

83.       Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo dalį žyminio mokesčio – 475 Eur. Kita žyminio mokesčio dalis – 6500 Eur – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2023 m. birželio 28 d. nutartimi buvo atidėta iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Pažymėtina, kad išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme nepatirta.

84.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas išspręstinas šio teismo iš naujo išnagrinėjus bylą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Alė Bukavinienė

 

Antanas Simniškis

 

Egidija Tamošiūnienė