Administracinė byla Nr. eA-555-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01729-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2016 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. A1-42 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas).
1. Pareiškėjo teigimu, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas pažeidus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 30 straipsnio 1 dalies bei Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, (toliau – ir Taisyklės) 3 punkto normas. Kadangi pareiškėją į pareigas priėmė Administracijos direktorius, todėl ir tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būti pradėtas tik Administracijos direktoriaus įsakymu. Šiuo atveju tyrimas buvo pradėtas Savivaldybės mero 2016 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. V1-15 (toliau – ir Savivaldybės mero potvarkis), kuriuo sudaryta komisija pareiškėjo vadovaujamos Adutiškio seniūnijos veiklai tirti. Be to, šis potvarkis nėra viešai prieinamas dokumentas (Savivaldybės interneto tinklalapyje šis teisės aktas nėra skelbiamas), o pareiškėjas su juo nebuvo supažindintas, todėl pareiškėjui nėra žinoma, kokiu pagrindu inicijuotas jo vadovaujamos seniūnijos, be kita ko, ir jo, kaip seniūno, veiklos patikrinimas ir jokios kitos su šio potvarkio priėmimu susijusios aplinkybės.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jo tarnybinis nusižengimas buvo tirtas tiek Taisyklių 4 punkte, tiek Taisyklių 5 punkte nurodytais būdais, tačiau nei VTĮ, nei Taisyklės nenumato tokios galimybės. Be to, pareiškėjo tarnybinį nusižengimą tyrė net dvi skirtingos komisijos: Savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija ir Administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudaryta komisija. Su šiuo Administracijos direktoriaus įsakymu pareiškėjas taip pat nebuvo supažindintas, dėl ko neturėjo galimybės naudotis Taisyklių 9 punkte įtvirtintomis teisėmis (spręsti dėl nušalinimo komisijai ar jos nariui pareiškimo ir kt.). Galiausiai Administracijos 2016 m. kovo 3 d. pranešimą Nr. (6.26)1S-314 „Apie tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir Pranešimas) pasirašė A. Č., kaip Administracijos direktoriaus pavaduotojas (ne kaip Administracijos direktoriaus sudarytos komisijos narys), kas leido manyti, jog jis galbūt buvo įgaliotas tirti tarnybinį nusižengimą vienasmeniškai (pagal Taisyklių 4 ir 7 p.), nors tuo pačiu buvo sudaryta ir komisija (pagal Taisyklių 5 p.). Taigi tarnybinio nusižengimo tyrimas vykdytas pažeidžiant Taisyklių 4, 5, 7 ir 9 punktų reikalavimus, nesilaikant tyrimo skaidrumo, objektyvumo, teisinio aiškumo ir teisėtumo kriterijų.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jokia kita su tarnybinio nusižengimo tyrimu susijusi informacija jam taip pat nebuvo pateikta. Be to, iš Pranešimo bei Administracijos 2016 m. kovo 25 d. išvados Nr. (6.26)A4-366 „Dėl A. P. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) turinio matyti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas ir atliktas (pažeidimai nurodyti Savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos 2016 m. vasario 29 d. pažymoje Nr. (4.23)A4-254)) dar iki Pranešimo surašymo. Tai leidžia teigti, kad Pranešimas surašytas pažeidžiant Taisyklių 7 punktą, neužtikrinant pareiškėjui galimybės naudotis Taisyklių 9 punkte įtvirtintomis teisėmis.
4. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, jog Išvada yra pirmasis ir vienintelis dokumentas, kurį viso tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surašė Administracijos direktoriaus sudaryta komisija. Visi kiti iki tol parengti ir pareiškėjo turimi dokumentai yra pasirašyti vis kitų asmenų (Savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos pirmininko, Administracijos direktoriaus pavaduotojo). Išvados pradžioje nurodyta, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko Administracijos direktoriaus sudaryta komisija, tačiau vėliau teigiama, kad tokį tyrimą atliko Savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija, t. y. visiškai neaišku, kuri komisija atliko pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, ką kiekviena komisija konkrečiai tyrė, kokių duomenų pagrindu surašyta Išvada. Tuo buvo pažeistas Taisyklių 13 punktas. Kadangi vis dėlto matyti, jog Išvadą surašė Administracijos direktoriaus sudaryta komisija, kuri jokio tyrimo iš esmės šiuo atveju neatliko, ji, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus). Be to, Išvadoje yra nurodytos veikos, kurios nėra nurodytos Pranešime, pagal jas naujas pranešimas pareiškėjui nebuvo įteiktas, todėl pareiškėjas negalėjo pateikti jokių su tuo susijusių paaiškinimų, o tarnybinio nusižengimo aplinkybės nebuvo ištirtos objektyviai ir visapusiškai. Taip pat Išvada neatitinka imperatyviųjų Taisyklių 13 punkto reikalavimų, kadangi joje nėra nurodytos veikų padarymo ar paaiškėjimo datos, nenurodyta pareiškėjo kaltės forma, neaptarti tarnybinio nusižengimo padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės. Pareiškėjo nuomone, visi nurodyti procedūriniai pažeidimai yra esminiai, jie eliminavo pareiškėjo teisę į gynybą, užkirto kelią objektyviai ir visapusiškai ištirti bei įvertinti faktinių aplinkybių visumą bei priimti pagrįstą sprendimą.
5. Dėl inkriminuoto pažeidimo, susijusio su teisingo kelionės lapų, kurie laikomi pirminiais buhalteriniais dokumentais, įforminimo ir pateikimo laiku Administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui neužtikrinimu, pareiškėjas nurodė, kad pačioje Išvadoje konstatuota, jog už tarnybinio automobilio kelionės lapų pildymą ir pateiktų duomenų teisingumą atsako seniūnijos specialistas Z. B., kuriam ir buvo perduota tarnybinio automobilio eksploatacija, todėl pareiškėjas Administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. A-306 patvirtintų Tarnybinių automobilių kelionės lapų išdavimo, pildymo ir grąžinimo taisyklių (toliau – ir Kelionės lapų pildymo taisyklės) 8 punkto nuostatų nepažeidė. Taip pat nepažeidė ir Administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. A-158 patvirtintų Adutiškio seniūnijos seniūno pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.22 punkto, kuriame įtvirtinta tik bendro pobūdžio nuostata, kad seniūnas yra atsakingas už įvairaus pobūdžio pirminių buhalterinių dokumentų teisingą įforminimą ir pateikimą laiku Administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Administracijos Buhalterinės apskaitos skyrius tarnybinių automobilių kelionės lapų Adutiškio seniūnijai nėra išdavęs, o seniūno pareiga kelionės lapus grąžinti būtent Administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui Kelionės lapų pildymo taisyklėse nėra numatyta, todėl pareiškėjas šių taisyklių 14 punkto nuostatų taip pat nepažeidė.
6. Pareiškėjas taip pat nesutiko ir su tuo, jog neužtikrino tikslingo seniūnijos autotransporto (traktoriaus) panaudojimo – nesilaikė Pareigybės aprašymo 7.31 punkto nuostatų. Seniūnijos traktorius buvo naudojamas tikslingai, t. y. buvo teiktos gyventojų užsakytos paslaugos ir gautas tam tikras (už faktiškai sugaištą laiką) apmokėjimas. Neva netinkamas dokumentų įforminimas (prašymuose nenurodyta konkreti užsakoma paslauga, kelionės lapuose nėra žymimos suteiktos paslaugos konkrečiam gyventojui ir kt.) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad autotransporto panaudojimas šiuo atveju buvo netikslingas.
7. Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad jis pavedė Adutiškio seniūnijos specialistui, kuris neišklausęs mokymų darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, vykdyti instruktavimą asmenų, kurie siunčiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, ir tokiu būdu nesilaikė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatų. Vadovaujantis Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255, (toliau – ir Telkimo visuomenei naudingai veiklai aprašas), darbo sutartis su asmeniu, atliekančiu visuomenei naudingą veiklą, nėra sudaroma. Toks asmuo dirba pagal Telkimo visuomenei naudingai veiklai apraše nustatytos formos civilinę sutartį. Todėl visuomenei naudingos veiklos organizatoriaus ir asmens, atliekančio visuomenei naudingą veiklą, civiliniams teisiniams santykiams Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas nėra taikomas.
2. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
1. Atsakovas pažymėjo, jog Skundžiamas įsakymas priimtas pagrįstai, t. y. objektyviai ištyrus pareiškėjo veiksmus (neveikimą), tinkamai kvalifikavus jo veiksmuose tarnybinio nusižengimo sudėties požymius ir pagal nusižengimo padarymo aplinkybes (veikos pobūdį) tinkamai paskyrus nuobaudą. Pareiškėjas skunde remiasi išimtinai prielaidomis grįstais samprotavimais, siekdamas klaidinti teismą dėl neva jo įsivaizduojamų, tačiau faktiškai neegzistuojančių, procedūrinių pažeidimų tiriant jo veiklą. Pareiškėjo su skundu teikiami duomenys paneigia jo argumentus dėl to. Šiuo atveju išsamus ir objektyvus pareiškėjo veiksmų (neveikimo) tyrimas, inicijuotas ir atliktas subjekto, turinčio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (toliau – ir VSĮ) įtvirtintą kompetenciją, negali būti pagrindas Skundžiamam įsakymui panaikinti.
2. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra buvo atlikta laikantis VTĮ ir Taisyklių nuostatų, t. y. Administracijos direktorius ir į darbą pareiškėją priėmęs subjektas inicijavo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo procedūrą, sudarė tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją, pareiškėjui buvo pranešta apie atliekamą tyrimą, nurodant konkrečius įtarimus. Pareiškėjas suprato ir suvokė tiriamos situacijos aplinkybes, ne tik turėjo galimybę, tačiau ir pateikė paaiškinimus aktualiais nusižengimo tyrimo aspektais. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija priėmė motyvuotą išvadą, kurioje detaliai aptarė tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo paaiškinimus, nurodė turėtus duomenis, taip pat aiškiai išskyrė pareiškėjo tarnybines pareigas, nurodant konkrečių teisės aktų nuostatas bei kokiu būdu pasireiškė pareiškėjo neteisėti veiksmai. Taigi pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas tinkamai, tinkamo subjekto, laikantis Taisyklėse nustatytos tvarkos, su visais tarpiniais ir galutiniais aktais pareiškėjas buvo supažindintas asmeniškai, o pareiškėjo skunde nurodomi argumentai nėra susiję nei su tyrimo teisėtumu, nei su galutinių rezultatų menamu nepagrįstumu. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl Skundžiamo įsakymo neteisėtumo.
3. Atsakovo teigimu, šiuo atveju pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautoju (Adutiškio seniūnijos seniūnu), pažeidė valstybės tarnybos tvarką, nevykdė ir (ar) aplaidžiai vykdė teisės aktų jam priskirtas funkcijas, detalizuotas Pareigybės aprašyme, nesilaikė Savivaldybės priimtų teisės aktų nuostatų, todėl jam pagrįstai Skundžiamu įsakymu buvo parinkta ir paskirta bene švelniausia tarnybinė nuobauda – papeikimas.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė.
4. Teismas, nustatęs, kad Savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija, be kita ko, ir Adutiškio seniūnijos veiklai tirti, atlikusi patikrinimą, surašė 2016 m. vasario 29 d. pažymą Nr. (4.23)A4-254, kurios pagrindu Administracijos direktorius sudarė, be kita ko, ir pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją, padarė išvadą, jog tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjo pareiškėją į darbą priėmęs asmuo (Administracijos direktorius), kai gavo informaciją apie pareiškėjo tarnybinį nusižengimą (iš komisijos, sudarytos Savivaldybės mero potvarkiu seniūnijos veiklai tirti, pažymos), taigi tarnybinis patikrinimas pradėtas laikantis VTĮ 30 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
5. Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo teiginius, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliekamas dviem Taisyklių 4 ir 5 punktuose nurodytais būdais, kadangi nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo galbūt padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti Administracijos direktorius sudarė komisiją, susidedančią iš trijų narių, o komisijos pirmininku paskyrė A. Č.. Pranešime, kuris, anot pareiškėjo, patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas dviem minėtais būdais, pasirašė būtent minėtos Administracijos direktoriaus sudarytos komisijos pirmininkas A. Č. pagal jam, kaip komisijos pirmininkui, suteiktus įgaliojimus (Taisyklių 7 p.).
6. Teismas taip pat pažymėjo, jog privalomas supažindinimas su tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudėtimi nėra reglamentuotas, todėl, gavęs Pranešimą, pareiškėjas galėjo kreiptis į Administracijos direktorių su prašymu supažindinti jį su komisijos sudėtimi ir, esant būtinybei, pasinaudoti nušalinimo teise, numatyta Taisyklių 9 punkte. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas tokio prašymo gavęs Pranešimą bei susipažinęs su Išvada neteikė, o skunde teismui taip pat nenurodė, kad komisija buvo šališka, teismas neturėjo pagrindo abejoti šios komisijos šališkumu.
7. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jam buvo nesudaryta galimybė dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Taisyklių 8 punktu, šiuo atveju ginčo byloje nėra, jog pareiškėjas rašytinį paaiškinimą tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai pateikė. Teismas taip pat pažymėjo, jog Taisyklių 9 punkte nustatyta valstybės tarnautojo, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą, teisė, o ne pareiga dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje. Šiuo atveju matyti, jog faktinių duomenų patikrinimas vietoje nuo tarnybinio nusižengimo procedūros pradžios nebuvo atliktas. Tyrimo metu buvo vadovaujamasi faktinio patikrinimo duomenimis, gautais tiriant Adutiškio seniūnijos veiklą, o pareiškėjas neneigė šio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas su jomis sutiko.
8. Dėl pareiškėjo nesupažindinimo su Savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos 2016 m. vasario 29 d. pažyma Nr. (4.23)A4-254, kuria buvo remiamasi Išvadoje, teismas pažymėjo, jog visos minėtoje pažymoje nurodytos aplinkybės, kurios susijusios su pareiškėjo galbūt padarytu tarnybiniu nusižengimu, buvo perkeltos į Pranešimą. Pati pažyma priimta atliekant ne pareiškėjo tarnybinį patikrinimą, o jo vadovaujamos seniūnijos veiklos patikrinimą, todėl ši pažyma pareiškėjui neprivalėjo būti pateikta.
9. Dėl pareiškėjo teiginio, jog Išvada neatitinka Taisyklių 13 punkto reikalavimų, teismas, įvertinęs Išvados turinį, sprendė, kad joje nurodytos visos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios buvo patvirtintos Savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos 2016 m. vasario 19 d. pažymoje Nr. (4.23)A4-254, pareiškėjui gavus tiek pastarosios komisijos, tiek Administracijos direktoriaus sudarytos komisijos pranešimus, pareiškėjas abu kartus teikė paaiškinimus ir abiem atvejais nepaneigė Savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos nustatytų faktinių aplinkybių. Visa tai yra išdėstyta Išvadoje. Išvadoje taip pat nurodyti teisės aktai, kuriais buvo vadovaujamasi, bei kokias teisės normas pažeidė pareiškėjas. Nors Išvadoje aiškiai nenurodyta, jog buvo vertinamos lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, tačiau matyti, kad pareiškėjui už grubius tarnybinės veiklos pažeidimus buvo skirta viena švelniausių tarnybinių nuobaudų – papeikimas, todėl, atsižvelgęs į padarytų pažeidimų pobūdį, teismas padarė išvadą, kad sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenurodymas Išvadoje nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, kurio pagrindu būtų galima panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Skundžiamą įsakymą. Be to, teismas sutiko su atsakovu, jog Savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos išvados yra oficiali ir nenuginčyta informacija, kuria ne tik gali, bet ir privalo remtis Administracijos direktoriaus sudaryta komisija tarnybiniam nusižengimui tirti. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas atliktas nepažeidžiant jokių esminių procedūrų, todėl šiuo pagrindu Skundžiamas įsakymas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
10. Dėl pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo, susijusio su teisingo kelionės lapų įforminimo ir pateikimo laiku Administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui neužtikrinimu, teismas, vadovaudamasis Kelionės lapų pildymo taisyklių 8 ir 14 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog ginčas kilo ne dėl to, kad šiuos dokumentus pasirašė automobilį vairavęs asmuo, tačiau dėl to, kad šie lapai buvo pildomi ne kiekvieną dieną ir pateikti ne iki kiekvieno mėnesio 5 dienos. Šių aplinkybių pareiškėjas jokiais objektyviais duomenimis nenuginčijo, jie patvirtinti oficialiu dokumentu – Savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos pažyma. Be to, automobilį vairavęs asmuo eina seniūnijos specialisto pareigas, kurioms nepriskirta transporto priemonės vairavimo funkcija, kelionės lapai buvo pildomi klaidingai, nes rida neatitinka kelionių tarp gyvenamųjų vietovių atstumų. Teismo vertinimu, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas padarė Pareigybės aprašymo 7.22 punkto (atsako už teisingą pirminių buhalterinių dokumentų įforminimą ir pateikimą laiku) pažeidimą.
11. Dėl pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo, susijusio su tikslingo seniūnijos autotransporto (traktoriaus) panaudojimo netinkamu užtikrinimu, t. y. Pareigybės aprašymo 7.31 punkto pažeidimu, teismas, nustatęs, jog 2015 metais Adutiškio seniūnijoje buvo gauta 20 gyventojų prašymų išnuomoti traktorių, prašymuose nenurodomas paslaugos pavadinimas, juose nurodoma tik paslaugos trukmė – 1 valanda, už kurią buvo mokama 10,72 Eur, sprendė, kad Išvadoje teisingai nurodyta, jog vadovaujantis Švenčionių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T-204 „Dėl Švenčionių rajono savivaldybės administracijos seniūnijų teikiamų mechanizuotų ūkio paslaugų kainų nustatymo“, nenurodžius paslaugos pavadinimo, nėra galimybės nustatyti, kokia konkrečiai suma turėjo būti sumokėta. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad pagrįstai padaryta išvada, jog pareiškėjas neužtikrino tinkamo traktoriaus paslaugų organizavimo ir apmokėjimo.
12. Dėl pažeidimo, susijusio su tuo, kad pareiškėjas seniūnijos specialistui, kuris neišklausęs mokymų darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, pavedė vykdyti instruktavimą asmenų, kurie siunčiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad šiuo atveju Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas nėra taikomas, nes, vadovaujantis Telkimo visuomenei naudingai veiklai aprašo 2 priedo 4.1.3 papunkčiu, organizatorius įsipareigoja informuoti asmenį apie atliekamos veiklos saugą. Nors darbo sutartis su tokiu asmeniu nėra sudaroma, tačiau akivaizdu, jog saugos mokymus gali vesti tik asmuo, turintis tam kvalifikaciją, t. y. išklausęs mokymus darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais. Teismas pažymėjo, jog visuomeninė veikla iš esmės yra neatlygintinas darbas, todėl jai turi būti taikomi darbų saugos reikalavimai, o konkrečiai šiuo atveju – Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šis pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu taip pat konstatuotas pagrįstai.
13. Atsižvelgęs į visa tai, teismas padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas atliktas nepažeidžiant esminių procedūrų, tarnybiniai pažeidimai nustatyti pagrįstai, o pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda yra adekvati ir proporcinga padarytiems pažeidimams.

III.

14. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas nepažeidžiant jokių esminių procedūrų, kadangi neįvertino pareiškėjo skunde pateiktų su tuo susijusių argumentų, t. y. dėl to, kad tarnybinis nusižengimas tirtas tiek Taisyklių 4 punkte, tiek Taisyklių 5 punkte nurodytais būdais, kad pareiškėjui nesuteikus informacijos apie tarnybinio nusižengimo tyrimo subjektą, jis negalėjo tinkamai įvertinti tikrojo tarnybinio nusižengimo tyrimo būdo bei veiksmingai naudotis Taisyklių 9 punkte įtvirtintomis teisėmis, visapusiškai įvertinti atliekamo tyrimo teisėtumą ir kt., taip pat, kad tą patį tarnybinį nusižengimą šiuo atveju tyrė net dvi skirtingos komisijos, kad Išvadoje yra nurodytos veikos, kurios nėra nurodytos Pranešime bei Išvada neatitinka Taisyklių 13 punkto reikalavimų.
2. Teismas nepakankamai ir netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, taikytinus teisės aktus, susijusius su tarnybinio nusižengimo sudėtimi, t. y. jam inkriminuotais pažeidimais, ir nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus Skundžiamame įsakyme nurodytas teisės aktų nuostatas.
15. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjo atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateikto skundo argumentus, kuriuos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, objektyviai ištyrė ir įvertino, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis. Pareiškėjas šiuo atveju iš esmės siekia administracinę bylą išnagrinėti iš naujo – visas apeliacinis skundas yra neargumentuota, neobjektyvi pareiškėjo nuomonė (versija) dėl Skundžiamo įsakymo, t. y. pareiškėjas tiesiog išdėsto savo įsivaizduojamą įvykių versiją ir kelia aiškiai nepagrįstus reikalavimus bei sąmoningai klaidina apeliacinės instancijos teismą.
2. Pareiškėjas ignoruoja ABTĮ įtvirtintas įrodymų administraciniame procese tyrimo, vertinimo taisykles. Teismas objektyviai, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, juos ištyrė ir tinkamai įvertino racionaliais argumentais, teismo sprendimas yra motyvuotas, jame įvertinti ir išsamiai atsakyta į pareiškėjo skundo argumentus, teismas visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą, atsižvelgdamas į nuosekliai formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.
3. Atsakovas apeliacinio skundo šioje byloje pateikimą vertina kaip akivaizdų pareiškėjo piktnaudžiavimą administraciniu procesu, kadangi pareiškėjas, elgdamasis nesąžiningai, suprasdamas savo reikalavimų nepagrįstumą, piktnaudžiaudamas procesu, apeliaciniam teismui teikia tokio paties pobūdžio ir turinio procesinį dokumentą, nepaisydamas to, kad visi argumentai visapusiškai buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teismo, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pareiškėjui turėtų skirti baudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. A1-42, kuriuo pareiškėjui A. P. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d yra Švenčionių rajono savivaldybės Adutiškio seniūnijos seniūnas. Gavęs informaciją apie Savivaldybės Svirkų ir Adutiškio seniūnijų galbūt netinkamą veiklą, Savivaldybės meras 2016 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. V1-15 sudarė komisiją minėtų seniūnijų veiklai ištirti. Ši komisija 2016 m. vasario 19 d. raštu Nr. (4.6)1S-262 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti atsakymus į šiame rašte išdėstytus klausimus. Pareiškėjas 2016 m. vasario 24 d. raštu Nr. V5-31 pateikė atsakymus į užduotus klausimus. Savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija, atlikusi Adutiškio ir Svirkų seniūnijų veiklos tyrimą, pateikė 2016 m. vasario 29 d. pažymą Nr. (4.23)A4-254, kurioje, be kita ko, Savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlė atlikti Adutiškio seniūnijos seniūno A. P. tarnybinio nusižengimo tyrimą. Administracijos direktorius 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudarė pareiškėjo A. P. tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją (susidedančią iš A. Č. – komisijos pirmininkas, J. S. ir V. K.). Pareiškėjas 2016 m. kovo 3 d. pranešimu Nr. (6.26)1S-314 buvo informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimą bei paprašytas pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas, pasirašytinai susipažinęs su Pranešimu, 2016 m. kovo 7 d. raštu Nr. V5-39 pateikė paaiškinimus. Administracijos direktoriaus sudaryta komisija surašė 2016 m. kovo 25 d. išvadą Nr. (6.26)A4-366 dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo, kurioje pripažino, kad pareiškėjas aplaidžiai vykdė savo pareigas, t. y. neužtikrino teisingo kelionės lapų, kurie laikomi pirminiais buhalteriniais dokumentais, įforminimo ir pateikimo laiku Administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui (nesilaikė Pareigybės aprašymo 7.22 punkto nuostatų); neužtikrino Kelionės lapų pildymo taisyklių 8 ir 14 punktų nuostatų tinkamo vykdymo; netinkamai užtikrino tikslingą seniūnijos autotransporto panaudojimą (nesilaikė Pareigybės aprašymo 7.31 punkto nuostatų); pavedė Adutiškio seniūnijos specialistui, kuris neišklausęs mokymų darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, vykdyti instruktavimą asmenų, kurie siunčiami visuomenei naudingai veiklai atlikti (nesilaikė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatų tinkamo vykdymo). Komisija taip pat pasiūlė Administracijos direktoriui skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Administracijos direktorius priėmė 2016 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. A1-42 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“, kuriuo pripažino Išvadoje nustatytus pareiškėjo tarnybinės veiklos pažeidimus bei skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą.
19. Pareiškėjas, nesutikdamas su Skundžiamu įsakymu, skundą pirmosios instancijos teismui grindė tuo, kad jo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas šiurkščiai pažeidus imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus (procedūriniai pažeidimai), o tarnybinė nuobauda skirta nenustačius visų būtinų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino Skundžiamą įsakymą teisėtu ir pagrįstu, ir dėl to netenkino skundo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi tos pačios pozicijos kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju buvo padaryti esminiai tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūriniai pažeidimai, o Skundžiamas įsakymas priimtas nenustačius visų būtinų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, tačiau teismas, neįvertinęs šių pareiškėjo argumentų, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
21. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai nurodyti argumentus, dėl kurių jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Apeliacinis skundas turi būti grindžiamas konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teisiškai argumentuotas.
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu dėl to, kad neteisingai buvo nustatytos ir įvertintos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas) ir išnagrinėtas skunde suformuluotas reikalavimas (skundo dalykas). Pareiškėjas nenurodo jokios aktualios materialiosios teisės normos, reikšmingos pareiškėjo inicijuotam ginčui išspręsti, kurią neteisingai taikė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas šiuo atveju apeliaciniame skunde tik deklaratyviai ir abstrakčiai, iš esmės pakartodamas skundo argumentus, teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, netinkamai įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, faktines bylos aplinkybes bei įrodymus. Iš esmės pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir laikosi pozicijos, kad byloje surinkti įrodymai turėjo būti įvertinti taip, kaip yra nurodęs pareiškėjas.
23. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto būtina pažymėti, kad teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 56 str. 6 d., ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 57 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
24. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, sprendimo motyvus, dėl kurių atmestas pareiškėjo skundas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, tik teigia, kad teismas nevertino jo pateiktų argumentų ir įrodymų, tačiau nepagrindžia šio teiginio bei nepateikia pagrįsto ir argumentuoto savo (kitokio) bylos duomenų vertinimo. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo Skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
25. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tarnybinės nuobaudos skyrimu, pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, o yra akcentavęs būtinumą nustatyti, kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė tam tikrais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014).
26. Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi, nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–370/2011).
27. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuris yra blanketinė teisės norma, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012).
28. Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Teismas, spręsdamas, ar tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, turi nustatyti, ar išvadoje tyrimo metu surinkta medžiaga paremta duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika (ir kokia konkrečiai), yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar buvo laikytasi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011 ir kt.).
29. Individualus administracinis aktas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–736/2004; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011). Tačiau ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005).
30. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas Administracijos direktoriui 2016 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A-179 sudarius komisiją pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti, Savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos atlikto Adutiškio seniūnijos veiklos tyrimo bei 2016 m. vasario 29 d. pažymoje Nr. (4.23)A4-254 nustatytų aplinkybių pagrindu, vadovaujantis VTĮ 30 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių 3 ir 5 punktų reikalavimais. Todėl nepagrįsti ir atmestini pareiškėjo argumentai, jog tarnybinis nusižengimas tirtas abiem – tiek Taisyklių 4 punkte (vienasmeniškai), tiek Taisyklių 5 punkte (sudarius komisiją) nurodytais būdais, o jo tarnybinį nusižengimą tyrė net dvi skirtingos komisijos: Savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija ir Administracijos direktoriaus sudaryta komisija. Pažymėtina, kad Savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija tyrė pareiškėjo vadovaujamos (Adutiškio) seniūnijos veiklą, o pareiškėjo tarnybinį nusižengimą tyrė minėta Administracijos direktoriaus (pareiškėją į darbą priėmusio asmens) sudaryta komisija. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su 2016 m. kovo 3 d. pranešimu Nr. (6.26)1S-314 apie tarnybinio nusižengimo tyrimą bei jam suteikta galimybė pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, kuria jis ir pasinaudojo (Taisyklių 7 ir 9 p.). Pagal bylos duomenis pranešimą apie tarnybinį nusižengimą pasirašė būtent minėtos Administracijos direktoriaus sudarytos komisijos pirmininkas, o ne vienasmeniškai, pagal jam, kaip tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos pirmininkui, suteiktus įgaliojimus. Taip pat, nors Pranešime paminėta Savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija ir nurodytos jos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, o pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad su tokiu Savivaldybės mero potvarkiu nebuvo supažindintas, tačiau, kaip minėta, pareiškėjo tarnybinį nusižengimą tyrė būtent Administracijos direktoriaus sudaryta komisija, o ne Savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija, todėl tiek su Savivaldybės mero potvarkiu, tiek su juo sudarytos komisijos sudėtimi pareiškėjas ir neturėjo būti supažindintas. Be to, kaip teisingai pažymėjo, pirmosios instancijos teismas, privalomas supažindinimas su tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos (šiuo atveju – Administracijos direktoriaus sudarytos komisijos) sudėtimi nėra reglamentuotas, todėl, gavęs Pranešimą, pareiškėjas galėjo kreiptis į Administracijos direktorių su prašymu supažindinti jį su tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudėtimi ir, esant būtinybei, pasinaudoti nušalinimo teise, numatyta Taisyklių 9 punkte. Tačiau to pareiškėjas nepadarė, o, susipažinęs su Išvada, kurioje jau buvo nurodyta Administracijos direktoriaus sudarytos komisijos sudėtis, abejonių ir prieštaravimų dėl šios komisijos sudėties taip pat nereiškė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas argumentų, susijusių su Administracijos direktoriaus sudarytos komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudėtimi ar jos narių šališkumu, nenurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui buvo apribotos galimybės naudotis Taisyklių 9 punkte įtvirtintomis teisėmis, be kita ko, ir teise reikšti nušalinimą komisijos nariams.
31. Pabrėžtina, kad Išvada parengta taip pat laikantis Taisyklių 13 punkto reikalavimų, t. y. nurodant Savivaldybės mero potvarkiu sudarytos komisijos 2016 m. vasario 29 d. pažymoje Nr. (4.23)A4-254 nustatytas faktines aplinkybes bei pažeidimus, pareiškėjo paaiškinimų dėl jų turinį, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, teisės aktų nuostatas, kurias pažeidė pareiškėjas, bei komisijos padarytas išvadas – pripažinti pareiškėją aplaidžiai vykdžius savo pareigas. Todėl nepagrįstu ir atmestinu laikytinas ir pareiškėjo argumentas, jog Išvada neatitinka Taisyklių 13 punkto reikalavimų. Be to, Išvadoje nėra nurodytos kokybiškai naujos (kitos) veikos, kurios nebuvo nurodytos Pranešime, kadangi tiek veika dėl kelionės lapų Administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui nepateikimo laiku, tiek veika dėl neteisingų duomenų įrašymo į kelionės lapus yra susijusios su Kelionės lapų pildymo taisyklių 8 ir 14 punktų nuostatų pažeidimu (netinkamu vykdymu) bei Pranešime nurodytais kelionės lapų pildymo tvarkos pažeidimais. Galiausiai Administracijos direktorius, vadovaudamasis šia Išvada, priėmė skundžiamą 2016 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. A1-42, taip pat laikydamasis VTĮ bei Taisyklių nuostatų reikalavimų. Pabrėžtina, jog pareiškėjas prieštaravimų tiek dėl Administracijos direktoriaus neteisėtų veiksmų priimant Skundžiamą įsakymą, tiek dėl paties Administracijos direktoriaus šališkumo ar kitokio suinteresuotumo priimti pareiškėjui nepalankų sprendimą taip pat nereiškė. Taigi pareiškėjas šiuo atveju neįrodė savo teiginių, susijusių su tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūriniais pažeidimais.
32. Akcentuotina, kad pareiškėjas šioje byloje neteikė ir jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo nustatytas aplinkybes, susijusias su jam inkriminuotais pažeidimais, o atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjas aplaidžiai vykdė savo pareigas, dėl ko jam turi būti skirta tarnybinė nuobauda, yra teisinga. Pridurtina, jog šiuo atveju pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas, būdamas Savivaldybės Adutiškio seniūnijos seniūnu, kurio kompetencijai ir atsakomybei pavesta tiek viešųjų paslaugų teikimas, tiek administravimas, tiek ir jų priežiūra bei kontrolė, tiek ir seniūnijai pavestų funkcijų tinkamas ir laiku įgyvendinimas, įskaitant, tačiau neapsiribojant priskirto turto tinkamą valdymą, duomenų pateikimą ir apskaitymą, o konkrečiai, būdamas atsakingas už teisingą pirminių buhalterinių dokumentų įforminimą ir pateikimą laiku savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui (Pareigybės aprašymo 7.22 p.), turėdamas pareigą užtikrinti tikslingą seniūnijos autotransporto panaudojimą (Pareigybės aprašymo 7.31 p.) bei pareigą vykdyti įstatymais ir kitais teisės aktais pavestas funkcijas (Pareigybės aprašymo 7.30 p.), taip pat bendriausia prasme privalėdamas laikytis visų kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, neužtikrino teisingo kelionės lapų įforminimo ir jų pateikimo laiku (t. y. neužtikrino, kad kelionės lapai būtų pildomi kiekvieną dieną ir grąžinami iki kiekvieno mėnesio 5 d. – nesilaikė Kelionės lapų pildymo taisyklių 8 ir 14 punktų nuostatų reikalavimų), neužtikrino tikslingo seniūnijos autotransporto (traktoriaus) panaudojimo (pažeidimas iš esmės pasireiškė tuo, kad netinkamai buvo įforminti dokumentai, susiję su autotransporto panaudojimu) bei pavedė neapmokytam seniūnijos specialistui vykdyti instruktavimą asmenų, kurie siunčiami visuomenei naudingai veiklai atlikti (t. y. nesilaikė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 str. 1 d. nuostatų reikalavimų).
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog Z. B. buvo atsakingas už kelionės lapų pildymą ir buhalterinių dokumentų pateikimą Savivaldybės Buhalterinės apskaitos skyriui, t. y. jam buvo pavesta atlikti tokias funkcijas, kad nepaisant netinkamai formintų dokumentų, susijusių su autotransporto panaudojimu, autotransportas (traktorius) buvo naudojamas tikslingai, t. y. laikantis Savivaldybės teisės aktų reikalavimų, nepagrindė jokiais įtikinamais įrodymais. Akcentuotina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, jog buvo teiktos gyventojų užsakytos paslaugos ir gautas atitinkamas (už faktiškai sugaištą laiką) apmokėjimas.
34. Atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais ir tenkinti skundo reikalavimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi tie patys argumentai dėl Skundžiamo įsakymo neteisėtumo ir nepagrįstumo nepaneigia tiek šio atsakovo sprendimo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje taip pat nenustatyti ir teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje.
35. Dėl atsakovo prašymo skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu, pareiškėjui pateikus tokio paties pobūdžio ir turinio nepagrįstą apeliacinį skundą kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, pabrėžtina, jog asmeniui, kuris nesąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą, įstatymas numato galimybę skirti baudas. Vadovaudamasis ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Tai reiškia, kad, spręsdamas baudos skyrimo klausimą, teismas šalies ir (ar) jos atstovo elgesį turi įvertinti šiuo aspektu ir baudą skirti tik nesąžiningai besielgiantiems ir savo veiksmais vilkinantiems bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujantiems asmenims. Sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesine teise.
36. Šiuo atveju, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas elgiasi nesąžiningai ir jo elgesys yra sąmoningai nukreiptas prieš ekonomišką ir operatyvų procesą ar pareiškėjas kitaip akivaizdžiai pažeidžia draudimo piktnaudžiauti procesu principą. Pabrėžtina, kad teisė kreiptis į teismą, teisė į teisminę gynybą, kuria šiuo atveju pasinaudojo pareiškėjas, pateikdamas apeliacinį skundą, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją yra procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. liepos 5 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik <...> asmens <...> teisių, bet ir kitų asmenų, <...> teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme užtikrina žemesniųjų instancijų teismų teisės taikymo ir aiškinimo teisingumą ir vienodumą valstybės teisinėje sistemoje.
37. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, spręstina, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.
38. Dėl atsakovo bendro pobūdžio prašymo priteisti iš pareiškėjo atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atkreiptinas dėmesys į tai, kad prie jo nėra pateiktas išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas, tačiau atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, turi teisę paduoti teismui tokį prašymą su pagrindimu ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl šis prašymas šioje proceso stadijoje nenagrinėtinas.
39. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, proceso normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Romanas Klišauskas

                                                                      Dalia Višinskienė

                                                                      Virginija Volskienė