Civilinė byla Nr. 2A-600/2012

Procesinio sprendimo kategorijos: 41, 42.6, 42.11.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rimvydo Norkaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, o priešieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-711-368/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Varpas-154“ ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei O. J. , dėl 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Varpas-154“, dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei O. J. , dėl 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, įmokų išieškojimo, ir

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Varpas-154“ kreipėsi į teismą su ieškiniu Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir prašė nutraukti 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Nurodė, kad 2006 m. kovo 31 d. ieškovas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities viršininko A. Š. ir Žemės tvarkymo departamento Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo V. K. , sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas išsimokėtinai už 800 000 Lt nupirko 2,0160 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 2901-0023-0432, kadastrinis adresas: 2901/0023:432 Šiaulių m. k. v., esantį Šiauliuose, Ragainės g. 73A. Pažymėjo, kad už minėtą žemės sklypą iš viso yra sumokėjęs 276 089,70 Lt. Teigia, kad pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį iki 2009 m. sausio 15 d. ir iki 2010 m. sausio 15 d. nesumokėjo atitinkamai 56 686,40 Lt ir 55 772,10 Lt eilinių įmokų už žemės sklypą. Ieškovo vertinimu, remiantis 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties 8 punktu jis turi teisę nutraukti sutartį, todėl 2010 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos žemės valdymo kontrolės Šiaulių poskyrį prašydamas nutraukti ginčo sutartį. Atsakovui 2010 m. rugsėjo 14 d. nurodžius, kad sutartis negali būti nutraukta, ieškovas kreipėsi į teismą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašo: 1. pripažinti niekine, negaliojančia ir prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties 8 punkto dalį; 2. sutartį tęsti ir priteisti iš atsakovo pagal sutartį 205 875,61 Lt (137 145 Lt įmokas, 30 171,3 Lt palūkanų ir 38 559,31 fiksuotus delspinigių); 3. priteisti metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos perėmus iš likviduojamos Šiaulių apskrities viršininko administracijos dokumentus, nustatyta, kad atsakovas nevykdo prievolės pagal ginčo sutartį. Pažymėjo, kad ieškovo 2010 m. lapkričio 30 d. įsiskolinimas siekia 151 017,81 Lt, bendras sutartinis įsiskolinimo likutis 2010 m. lapkričio 30 d. sudarė 658 442,31 Lt, o bendra pradelsto įsiskolinimo suma, įvertinus eilinę įmoką, siekia 205 875,61 Lt. Atsakovo teigimu, sutarties projekte nebuvo aptartos sutarties 8 punkto sąlygos, kurios buvo įrašytos Šiaulių apskrities viršininko įgaliotam atstovui ir atsakovo atstovei pasirašant sutartį notarų biure. Atsakovo vertinimu, šios sąlygos (sutarties 8 punkto dalis) pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, todėl mano, jog apskrities viršininkas negalėjo keisti sutarties sąlygų.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė, nutraukė 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos valstybės atstovaujamos Šiaulių apskrities viršininko administracijos ir ieškovo UAB „Varpas–154“ dėl 2,0160 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. 2901-0023-0432, kadastrinis adresas: 2901/0023:432 Šiaulių m. k. v., esantį Šiaulių m., Ragainės g. 73A) pardavimo ieškovui, taikė restituciją, įpareigojo šalis grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. grąžinti ieškovui UAB „Varpas-154“ 276 089,70 Lt, o atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos 2,0160 ha ploto žemės sklypą. Teismas iš atsakovo ieškovo naudai taip pat priteisė 2 000 Lt už advokato pagalbą ir 134 Lt ieškovo teismo išlaidas. Nurodė, kad pagal sutarties sąlygas žemės sklypas perkamas išsimokėtinai per 15 metų, pradinis įnašas ieškovo (20 proc. – 160 000 Lt) buvo sumokėtas prieš sutarties sudarymą, o įsiskolinimo likutį (640 000 Lt) ir palūkanas (95 998,70 Lt) ieškovas įsipareigojo sumokėti nustatytais terminais ir sąlygomis (sutarties 5, 6 punktai). Remiantis sutarties 8 punktu, šalys susitarė, jog pirkėjas iki galutinio ir tinkamo atsiskaitymo su pardavėju neturi teisės nekilnojamojo daikto parduoti, dovanoti, įkeisti, mainyti, išnuomoti arba suteikti panaudos teise be raštiško pardavėjo sutikimo. Taip pat sutarties 8 punkte nurodyta, kad pirkėjui neįvykdžius sutarties įsipareigojimų, šalys įsipareigojo sutartį nutraukti ir grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal sutartį, o pirkėjas įsipareigojo atlyginti ir kompensuoti pardavėjui visus nuostolius dėl sutarties neįvykdymo. Atsižvelgdamas į sutarčių aiškinimo taisykles, teismas sprendė, kad būtina įvertinti šalių sąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose. Byloje nustatyta, kad prieš sudarant minėtą sutartį pats atsakovas pateikė teismui ieškovo 2005 m. gruodžio 14 d. prašymo nuorašą, iš kurio matyti, jog ieškovo atstovas, motyvuodamas tuo, kad įmonėje susiklostė nepalanki finansinė situacija, prašė atidėti pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą iki 2006 m. vasario 1 d. Remiantis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, ir tuo, kad šalių sutartis pasirašyta 2006 m. kovo 31 d., teismas sprendė, kad atsakovui jau iki sutarties sudarymo buvo žinoma ieškovo sudėtinga finansinė padėtis. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti šalių elgesį po sutarties sudarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2006 m. kovo 6 d. ieškovas sumokėjo atsakovui 160 000 Lt, o nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d. dalimis sumokėjo dar 116 089,70 Lt. Tai patvirtina ir atsakovas, nurodydamas, kad Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus buhalterinės apskaitos duomenimis ieškovas sumokėjo 276 129,70 Lt. Vėliau, ieškovui vėluojant mokėti eilines įmokas pagal sutartį, šalys derindavo skolų sumokėjimą, tai pagrindžia 2010 m. gegužės 24 d. aktas ir 2010 m. gruodžio 6 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimų aktas Nr. 16. Atsižvelgęs į prieš tai nurodytas aplinkybes, į ieškovo įmokų dydį bei mokėjimo tęstinumą, periodiškumą ir šalių derybas dėl skolų pagal sutartį derinimo, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo galimybes numatyti galimus nuostolius dėl ieškovo netinkamo sutarties vykdymo. Kadangi šalių 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties 8 punktas numatė sutarties nutraukimo galimybes pirkėjui neįvykdžius sutarties įsipareigojimų, teismas nelaikė, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai prašydamas nutraukti sutartį. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. sausio 3 d. įgaliojime nenustatyta jokių apribojimų sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo aktus. Iš minėto įgaliojimo turinio matyti, kad Šiaulių apskrities viršininkas įgaliojo Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus vedėją Vladą Kibildį pasirašyti už jį visus reikalingus dokumentus dėl Šiaulių mieste esančios žemės. Įgaliojimo 3 punkte numatyta įgaliotinio teisė taip pat ir sudaryti, pasirašyti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis bei perdavimo-priėmimo aktus su fiziniais ir juridiniais asmenimis. Įgaliojimas buvo išduotas iki 2006 m. gruodžio 31 d., valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis įgaliotinio V. K. pasirašyta 2006 m. kovo 31 d. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2008, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007, 2003 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-813/2003) neturi faktinių aplinkybių esminio panašumo su nagrinėjama byla, todėl jose pateiktas teisės aiškinimas nagrinėjamoje byloje netaikomas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalių sutartis buvo sudaryta 2006 m. kovo 31 d., tačiau atsakovas sutarties 8 punkto dalies sąlygas pradėjo ginčyti tik ieškovui 2010 m. lapkričio 24 d. pateikus ieškinį teismui. Be to, teigdamas, kad sutarties 8 punkto dalis pažeidžia visuomenės interesus ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, atsakovas remiasi CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, tačiau minėto straipsnio 2 dalis numato sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinius: kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visą, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalis grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sutartį (restitucija). Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad sutarties 8 punkto sąlygos buvo šalių neaptartos, kadangi teismui nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo teiginius. Atsakovo teismui pateiktas sutarties projektas neįrodo aplinkybių, kad minėtos sutarties sąlygos nebuvo šalių aptartos, kadangi sutartis šalių patvirtinta, sutarties 8 punkto sąlygos tekste paryškintos, todėl toks atsakovo sutarties sąlygų aiškinimas paneigtų sutarties sąlygų esmę, būtų pažeistas sutarties šalių lygiateisiškumo principas ir sudarytų sąlygas vienai iš šalių tapti nepagrįstai privilegijuota keičiant sutarties sąlygas, kadangi būtų pažeistas sutarties laisvės principas.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Taip pat prašo sumažinti ieškovo naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į reikšmingą bylos aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas buvo prieš sudarant sutartį viešosios nuosavybės teisės objektas. Viešosios nuosavybės teisės objektai gali būti perleisti privačių asmenų nuosavybėn tik griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, įstatyme tokiam perleidimui nustatyti specialūs reikalavimai.
2. Teismas klaidingai vertino, kad pagal Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. sausio 3 d. įgaliojimo 3 punktą, įgaliotinis Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas galėjo atlikti be jokių apribojimų veiksmus, susijusius su valstybinės žemės pirkimo ir pardavimo sutarčių sudarymu, bei keisti sutarties sąlygas. Valstybinės žemės patikėtinis negalėjo įgaliotiniui 2006 m. sausio 3 d. įgaliojimu suteikti daugiau teisių nei pats turėjo, o įgaliotinis negalėjo viršyti jam suteiktų įgaliojimų apimties. Teismas, pasisakydamas dėl tikrosios šalių valios, nepagrįstai nenagrinėjo ir nevertino Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-44 „Dėl Šiaulių apskrities viršininko 2005 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-2028 „Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos Ragainės g. 73A, Šiaulių mieste“ pakeitimo bei žemės sklypo pardavimo Šiaulių mieste, Ragainės g. 73 A“, kurio 2 punkte nurodyta, kad valstybinės žemės sklypą Ragainės g. 73 A leidžiama parduoti valstybinės žemės sklypo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis.
3. Teismas nepagrįstai ieškovo padėtį įvertino kaip ekonomiškai sunkią.
4. Teismas nepagrįstai nelaikė ieškovo nesąžiningu dėl sutarties nutraukimo. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo šį sklypą nuomojo, jame buvo ieškovui priklausantys pastatai ir kiti statiniai, pats buvo žemės sklypo pirkimo iniciatorius, teikė prašymą dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo ir jam buvo žinomos imperatyviai įstatymais nustatytos naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo taisyklės.
5. Teismas nevertino, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus (CK 6.156 str. 4 d.) ir, vadovaujantis CK 6.157 straipsnio 1 dalimi šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo, t. y. susitarti dėl sutarties sąlygų, kurios suteiktų ieškovui privilegijuotą padėtį kitų asmenų, įsigyjančių naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus, atžvilgiu.
6. Teismas nenagrinėjo atsakovo patirtų nuostolių dėl šios sutarties nevykdymo. Nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti atsakovas laikė delspinigius, fiksuotus 2010 m. lapkričio 30 d. būklei – 38 559,31 Lt (iš jų už 180 dienų iki bylos iškėlimo teisme dienos – 10 121,26 Lt. Teismas nevertino aplinkybės, kad išsimokėtinai parduotam žemės sklypui Nacionalinės žemės tarnybos lėšomis vadovaujantis CK 6.414 straipsnio 2 dalimi kaip kreditoriaus reikalavimų užtikrinimo priemonė buvo įregistruota priverstinė hipoteka.
7. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje byloje, neįvertino, kad ieškovas nepateikė prašymo, kuriame būtų detalizavęs prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. posėdžio protokole nenurodytas posėdžio pabaigos laikas (CPK 169 str. 2 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, jog civilinė byla nelaikytina sudėtinga, nagrinėjami klausimai nereikalauja gilių specialių žinių, teismas, tenkindamas valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį pažeidusio ieškovo prašymą, priteisė iš Nacionalinės žemės tarnybos nepagrįstai didelę bylinėjimosi išlaidų sumą už ieškovo atstovavimą teisme.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB ,,Varpas-154“ prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. Atsakovas neįvardina, kokios konkrečios teisės normos ir kaip konkrečiai perleidžiant minėtą žemės sklypą ieškovui buvo pažeistos.
2. Ieškovui buvo itin svarbu su valstybinės žemės sklypo pardavėju susitarti, kad į sudaromą valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį būtų įtraukta sąlyga, jog ieškovui delsiant sumokėti eilines įmokas už žemės sklypą, sutarties šalys, įsipareigoja sutartį nutraukti, t. y. į sutartį įtraukta tokia valstybinio žemės sklypo pardavėjo pareiga. Jeigu dėl šios sąlygos įtraukimo į pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas su valstybinės žemės sklypo pardavėju būtų nesusitaręs, jis pirkimo-pardavimo sutarties aplamai nebūtų sudaręs. Jeigu iš tikrųjų valstybinio žemės sklypo pardavėjo atstovas, pasirašydamas Sutartį, būtų viršijęs įgaliojimus, šiuo atveju atstovaujamasis per tokį ilgą laiko tarpą būtų pastebėjęs, kad sutartis neatitinka sutartų sąlygų ir ėmęsis atitinkamų veiksmų šiai problemai spręsti. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 2.133 straipsnio 9 punkto nuostatas jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris yra privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Ieškovui nebuvo ir nėra žinoma, kad valstybinio žemės sklypo pardavėjo atstovas butų viršijęs savo teises.
3. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų apie ieškovo sudėtingą finansinę būklę. Ieškovas teismui pateikė išrašus iš bendrovės kasos ir sąskaitos, avanso apyskaitą, iš kurios matyti, kad bendrovė L. Ž. yra skolinga net 20 707,763 Lt ir šios skolos neturi finansinių galimybių grąžinti.
4. Teismas vertino šalių sąžiningumą tarpusavio santykiuose ir pažymėjo, kad būtent ieškovas jau 2005 m. gruodžio 14 d. prašyme nurodė apie savo nepalankią finansinę situaciją. Kadangi sutarties 8 punktas numatė sutarties nutraukimo galimybę pirkėjui neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, ieškovo prašymas nutraukti sutartį negali būti laikomas kaip nesąžiningas elgesys.
5. Pagal galiojančią teisminę praktiką nuomos, pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai nepriklausomai nuo subjektų teisinio statuso bei tai, kad sutarties dalykas yra atitinkami valstybinės žemės sklypai, yra reguliuojami ir privatinės teisės normų.
6.   Atsakovas priešieškiniu neprašė iš ieškovo priteisti nuostolių atlyginimo, o prašė sutartį tęsti ir priteisti iš ieškovo pagal sutartį nesumokėtas įmokas, todėl teismas pagrįstai atsakovo prašomų nuostolių iš ieškovo nepriteisė. Be to, atsakovas delspinigius skaičiuoja už daugiau nei 180 dienų.
7.   Ieškovas už ieškinio paruošimą, atsiliepimo į priešieškinį paruošimą bei jo atstovavimą teisme advokatui sumokėjo 2 000 Lt, kuriuos teismas priteisė iš atsakovo. Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatyta, kad už ieškinio paruošimą maksimalus advokato atlyginimas yra 2400 Lt (800 Ltx3), už atsiliepimo į priešieškinį paruošimą maksimalus advokato atlyginimas yra 2400 Lt (800x3). Taigi ieškovo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra gerokai mažesnės už Rekomendacijose nustatytus dydžius.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas UAB ,,Varpas-154“ pateikė prašymą dėl įrodymų prijungimo prie bylos, taip pat pateikė įrodymus, kurie, ieškovo nuomone, patvirtina sunkią ieškovo finansinę padėtį.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo šių ieškovo pateiktų papildomų įrodymų neprijungti.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos šalys 2006 m. kovo 31 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas išsimokėtinai už 800 000 Lt nupirko 2,0160 ha ploto žemės sklypą, esantį Ragainės g. 73, Šiauliuose (6–9 b. l.). Ieškovas negalėjo sumokėti eilinių įmokų pagal sutartį, todėl, remdamasis sutarties 8 punktu, numatančiu, kad jei pirkėjas neįvykdo šioje sutartyje numatytų sutartinių įsipareigojimų, šalys įsipareigoja šią pirkimo-pardavimo sutartį nutraukti, grąžinti viena kitai visa, ką gavo pagal sutartį, o pirkėjas įsipareigoja atlyginti ir kompensuoti visus pardavėjo patirtus nuostolius dėl šios sutarties neįvykdymo, kreipėsi į atsakovą dėl sutarties nutraukimo. Atsakovas sutartį nutraukti atsisakė. Pirmosios instancijos teismui sutartį nutraukus vadovaujantis sutarties 8 punktu, nagrinėjamoje apeliacijoje keliami klausimai, susiję su Šiaulių apskrities viršininko atstovui suteiktų įgaliojimų viršijimu, ieškovo sąžiningumu, atsakovo patirtais nuostoliais. Ginčo dėl ieškovo atsakovui sumokėtų sumų byloje nėra.

Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo pirkimo-pardavimo nėra pagrįsti subjektų pavaldumu ir yra reguliuojami privatinės teisės normomis. Valstybė per se pripažįstama juridiniu asmeniu, įgyjančiu civilines teises, prisiimančiu civilines pareigas ir jas įgyvendinančiu per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas (CK 2.35 str. 1 d., 2.36 str. 2 d.). Sutarties sudarymo dieną (2006 m. kovo 31 d.) galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos atveju valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis buvo sudaryta vadovaujantis be kitų norminių aktų taip pat ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (2006 m. vasario 3 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymas). Šių taisyklių 11 punkte nustatyta, kad parduodant valstybinę žemę, valstybei atstovauja ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį bei žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą pasirašo atitinkamos apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas; 25 punkte – kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį pasirašo apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas. Ginčo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje nurodyta, kad ją sudarė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities viršininko įgalioto asmens Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo. Tai reiškia, kad pripažintas negaliojančiu sandoris buvo sudarytas valstybės vardu per atstovą – Šiaulių apskrities viršininko administracijos darbuotoją. Taigi, kaip minėta, vykdydama valstybinės žemės pardavimo funkcijas Šiaulių apskrities viršininko administracija veikė ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas. CK 6.156 straipsnyje apibrėžtas sutarties laisvės principas reiškia šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. CK 1.5 straipsnio 1 dalis įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus, įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Apelianto teigimu, žemės patikėtinis negalėjo įgaliotiniui 2006 m. sausio 3 d. įgaliojimu suteikti daugiau teisių nei pats turėjo, o įgaliotinis negalėjo viršyti jam suteiktų įgaliojimų apimties, nes Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-44 „Dėl Šiaulių apskrities viršininko 2005 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-2028 „Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos Ragainės g. 73A, Šiaulių mieste“ pakeitimo bei žemės sklypo pardavimo Šiaulių mieste, Ragainės g. 73 A“ 2 punkte nurodyta, kad valstybinės žemės sklypą Ragainės g. 73 A leidžiama parduoti valstybinės žemės sklypo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. sausio 3 d. įgaliojime nenustatyta jokių apribojimų sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo aktus (75 b. l.). Pažymėtina, kad įgaliojimas buvo išduotas iki 2006 m. vasario 3 d., t. y. iki dienos, kai buvo priimtas Šiaulių apskrities viršininko įsakymas Nr. V-44 (75 b. l.). Atsižvelgdama į šią aplinkybę teisėjų kolegija daro išvadą, kad kitokią nei sutarties projekte numatyta sutartį tiek Lietuvos Respublikos valstybės vardu pasirašęs asmuo, tiek ieškovas nepažeidė imperatyvių įstatymo normų. Kokias konkrečiai įstatymo normas pažeidžia sudaryta sutartis, nenurodo apeliantas ir apeliaciniame skunde. Juo labiau, apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme negalėjo paaiškinti, kodėl reikalavimą pripažinti niekine ir negaliojančia sutarties 8 punkto dalį pareiškė tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2009 m. sausio mėn. ieškovas nustojo atsiskaitinėti su atsakovu. 2010 m. gegužės 24 d. aktas ir 2010 m. gruodžio 6 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimų aktas Nr. 16 (50, 53–54 b. l.) patvirtina, kad šalys derindavo skolų sumokėjimą, o tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, žinodamas apie sunkią ieškovo finansinę padėtį, būdamas sąžiningas ir apdairus, turėjo numatyti šalių pasirašytos sutarties 8 punkto nuostatų pasekmes ir, laikydamas, kad 8 punkto dalis pažeidžia jo teises ar yra niekinė, iš karto kreiptis į teismą dėl šio punkto dalies pripažinimo negaliojančia. Atsižvelgdama į prieš tai rodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškovo įmokų dydį bei mokėjimo tęstinumą, periodiškumą ir šalių derybas dėl skolų pagal sutartį derinimo ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo galimybes numatyti galimus nuostolius dėl ieškovo netinkamo sutarties vykdymo.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (nesant įrodymų) konstatavo sunkią ieškovo ekonominę padėtį, teisėjų kolegija ieškovo finansinę padėtį vertina remdamasi paties atsakovo elgesiu. Be jau paminėtų aplinkybių, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors ginčo sutartį sutarties šalys planavo pasirašyti anksčiau, tačiau apskrities viršininkas atsižvelgė į ieškovo 2005 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl įmonėje susiklėsčiusios nepalankios finansinės situacijos atidėti pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą iki 2006 m. vasario 1 d. (82 b. l.), ko pasėkoje sutartis pasirašyta buvo tik 2006 m. kovo 31 d. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad atsakovui jau iki sutarties sudarymo buvo žinoma ieškovo sudėtinga finansinė padėtis.

Ta aplinkybė, kad šalys buvo susipažinusios su sutarties projektu, neįpareigoja sutarties šalis pasirašyti būtent tokį sutarties variantą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė šalių ikisutartinius santykius ir teisingai įvertinęs paminėtas aplinkybes nustatė, kad sutarties šalys turėjo pagrindą svarstyti ir pasirašyti kitokį nei numatyta projekte valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties variantą ir dėl sutarties 8 punkto dalies įtraukimo į sutartį ieškovas negali būti laikomas nesąžiningu (CK 6.193 str. 5 d., CPK 185 str.).

Civiliniame procese galioja bendra įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neįrodė ginčo sutarties 8 punkto ydingumo, o byloje surinktų įrodymų viseto pakanka išvadai, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šio punkto nuostatų neįtraukus į sutartį, sutartis iš viso nebūtų buvusi sudaryta (CPK 185 str.).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo atsakovo nuostolių, atsiradusių dėl sutarties nevykdymo klausimo. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pareikštas toks atsakovo reikalavimas, todėl teismas neturėjo ne tik pareigos, bet ir teisės savo iniciatyva svarstyti atsakovo nuostolių, atsiradusių dėl ieškovo sutarties nevykdymo klausimo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas ieškovo naudai iš atsakovo priteisė nepagrįstai dideles sumas. Su tokiu apelianto teiginiu sutikti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus dydžius, į bylos sudėtingumą, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą priteisti 2 000 Lt ir sumažinti šios sumos nėra pagrindo (CPK 93 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, jog byloje atliktas procesinis pažeidimas, susijęs posėdžio pabaigos laiku. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. balandžio 12 d. teismo posėdis baigėsi 2011 m. balandžio 20 d. 10.30 val. ir tai protokole yra užfiksuota (136 b. l., CPK 257 str., 258 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl naujų ieškovo įrodymų prijungimo, pažymi, kad dalis pateiktų įrodymų (mokėjimo nurodymas, sąskaitos išrašas) jau yra byloje (22, 23 b. l.), o ieškovo įmonės finansiniai dokumentai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija atsisako priimti naujus įrodymus ir šiais įrodymais nesivadovauja (CPK 314 str.).

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus atsakyta.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, tinkamai taikė materialinės teisės normas. Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 177, 185, 263 str.).

Duomenų apie bylos dalyvių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :              

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                       Virginija Čekanauskaitė

                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                      Nijolė Piškinaitė