Civilinė byla Nr. 3K-3-212/2011

Teisminio proceso Nr.: 2-11-3-00176-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 11.9.5; 11.9.9

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. gegužės 2 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Visagino transporto centras“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei UAB „Visagino transporto centras“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje keliami klausimai dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, garantijų profesinės sąjungos nariams, pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, ir papildomų garantijų kolektyvinėje sutartyje profesinės sąjungos nariams.

Teismai nustatė, kad ieškovas 1980 m. gruodžio 9 d. priimtas dirbti VĮ Ignalinos atominėje elektrinėje vairuotoju, po reorganizavimo dirbo autobuso vairuotoju UAB „Visagino transporto centras“. Ieškovas 2009 m. lapkričio 18 d. pasirašytinai įspėtas dėl darbo sutarties nutraukimo. Atsakovės generalinio direktoriaus 2009 m. sausio 19 d. įsakymu nutraukta darbo sutartis su ieškovu pagal DK 129 straipsnio 2 dalį dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų (sumažintas darbuotojų skaičius). Ieškovas nurodė, kad jis atleistas iš darbo neteisėtai, nes darbe palikti vairuotojai, kurių darbo stažas mažesnis negu dešimt metų, per įspėjimo laikotarpį nepasiūlytas kitas darbas, be to, ieškovas yra profesinės sąjungos narys, atsakovė tai žinojo, todėl negalėjo jo atleisti iš darbo be profesinės sąjungos leidimo.

Šių aplinkybių kontekste ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti ieškovo ir atsakovės sudarytos darbo sutarties nutraukimą 2009 m. sausio 19 d. neteisėtu; 2) skubos tvarka grąžinti jį į darbą bendrovėje; 3) priteisti iš atsakovės vieno vidutinio darbo užmokesčio išmoką (DK 299 straipsnio 1 dalies tvarka), vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo, t. y. 2010 m. sausio 19 d., iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, skaičiuojant už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną po 87,24 Lt.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Visagino miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepažeidė ieškovo atleidimo iš darbo procedūros, CK 129 straipsnio pagrindu (nesant darbuotojo kaltės) atleido pagrįstai, nes įvyko struktūriniai pertvarkymai, sumažintas vairuotojų skaičius nuo 85 iki 8 dėl to, jog pagrindinė vežimo paslaugų užsakovė VĮ Ignalinos atominė elektrinė nutraukė eksploataciją ir nuo 2010 metų atsisakė UAB „Visagino transporto centras“ paslaugų. Teismas sprendė, kad atsakovės veiklos apimtis sumažėjo ir vairuotojų skaičius sumažintas dėl objektyvių ekonominių priežasčių. Atsakovės įvykdyti pertvarkymai įforminti kompetentingo organo sprendimu ir buvo realūs. Teismas konstatavo, kad klausimą dėl darbuotojų pirmumo teisės būti paliktiems dirbti atsakovė išsprendė teisingai, nepažeidė DK 135 straipsnio 2 dalies ir pagrįstai ieškovą atleido iš darbo, nes atsižvelgė į jo ir kitų likusių dirbti darbuotojų kvalifikaciją, papildomą kvalifikaciją, darbo stažą įmonėje ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas akcentavo tai, kad atsakovė paliko dirbti vairuotojus, turinčius papildomą kvalifikaciją, o ieškovas tokios neturi. Teismas neatsižvelgė į ieškovo pateiktą 1973 metų atestatą, patvirtinantį jo turimą trečios kategorijos šaltkalvio autoremontininko kvalifikaciją, nes ieškovas atestato nebuvo pateikęs atsakovei. Atsakovės Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklių 19 punkto, pagal kurį draudžiama atleisti darbuotojus – profesinės sąjungos narius – DK 129 straipsnio pagrindu teismas nusprendė nesivadovauti, nes bendrovės vadovas šių taisyklių nepatvirtino ir nepaskelbė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškovo apeliacinį skundą iš dalies patenkino, panaikino Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį iš dalies patenkino: 1) pripažino neteisėtu ieškovo ir atsakovės sudarytos darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 2 dalį; 2) nustatė, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (2010 m. lapkričio 16 d.); 3) priteisė ieškovui iš atsakovės 18 354,11 Lt (neatskaičius su darbo teisiniais santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d. (įskaitytinai). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo teisėtu, neteisingai aiškino ir taikė DK 135 straipsnio 1, 2 dalis, nes neteisingai įvertino ieškovo ir likusių dirbti vairuotojų darbo stažą darbovietėje ir kvalifikaciją. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad ieškovas turi daugiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą atsakovės darbovietėje, o palikti dirbti darbuotojai V. F., V. M., G. J., V. C., E. V. turi mažesnį už ieškovo darbo stažą. Vertindamas darbuotojų kvalifikaciją, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad vertino tik vairuotojų kvalifikaciją. Kita darbuotojų kvalifikacija, teismo teigimu, neturi reikšmės, nes atsakovė nekėlė vairuotojo pareigybei reikalavimo dėl papildomų kvalifikacijų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovo kvalifikacija žemesnė už N. M., D. E., I. J., A. Ž., V. F., V. M., G. J., V. C., E. V., nes jų turimos papildomos kvalifikacijos nepatvirtina to, kad ieškovo teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi vairuotojo darbui dirbti, buvo žemesni negu kitų darbuotojų. Be to, ieškovas turi papildomą šaltkalvio autoremontininko kvalifikaciją, bet atsakovė nereikalavo ieškovo pateikti tai patvirtinančių dokumentų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad N. M., D. E. ir J. J. iki teisės gauti senatvės pensiją yra likę ne daugiau kaip treji metai, todėl atsakovė juos pagrįstai paliko dirbti, nes jie labiau socialiai pažeidžiami. Atsakovė nurodė, kad G. J. ir V. M. turi vaikų iki 14 metų, bet byloje nepateikta įrodymų, kad šie darbuotojai vieni augina vaikus. Tik darbuotojai, kurie augina vaikus iki 16 metų vieni, turi pirmenybės teisę (DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vilniaus apygardos teismas taip pat konstatavo, kad, nutraukdama darbo sutartį su ieškovu, atsakovė pažeidė DK 134 straipsnio 4 dalį, nes negavo išankstinio profesinės sąjungos leidimo atleisti ieškovą, kaip profesinės sąjungos narį. Teismas akcentavo tai, kad pagal DK 134 straipsnio 4 dalį DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija (išankstinis profesinės sąjungos organo leidimas atleisti iš darbo darbuotojus, išrinktus į darbuotojų atstovaujamuosius organus) gali būti taikoma ir kitiems darbuotojams, jeigu tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovės kolektyvinės sutarties 13 straipsnyje nustatyta, kad jos priedas Nr. 2 yra Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės. Jų 19 punkte nustatyta, kad su profsąjungos nariais negali būti nutraukta darbo sutartis darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojų kaltės (DK 129 straipsnis), be išankstinio profsąjungos sutikimo (DK 134 straipsnis). Teismas konstatavo, kad Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės yra sudėtinė kolektyvinės sutarties dalis ir taisyklėse nustatytos garantijos vertintinos kaip garantijos, nustatytos kolektyvinėje sutartyje. Ieškovui turėjo būti taikoma nurodyta garantija, nes, atleidžiant jį iš darbo, kolektyvinė sutartis galiojo ir jis buvo profesinės sąjungos narys. Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad atsakovė pažeidė DK 134 straipsnio 4 dalį, nes žinojo, jog ieškovas yra profesinės sąjungos narys (už jį mokėjo profesinei sąjungai nario mokestį), bet atleido jį iš darbo nesikreipusi į profesinę sąjungą ir negavusi jos sutikimo. Teismas nusprendė taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą ieškovo, kaip darbuotojo, teisių gynimo būdą, t. y. negrąžinti jo į pirmesnį darbą, nes to padaryti neįmanoma dėl ekonominių, organizacinių priežasčių, lėmusių darbovietės realius ir būtinus struktūrinius pertvarkymus.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl asociacijų laisvės principo pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 134 straipsnio 4 dalį, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad garantiją dėl išankstinio profesinės sąjungos sutikimo atleisti iš darbo darbuotojų atstovą, išrinktą į atstovaujamuosius organus, kolektyvinėje sutartyje be objektyvių priežasčių galima nustatyti taip pat ir kitiems darbuotojams. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl sutikimo atleisti iš darbo ieškovą kasatorius privalėjo kreiptis į profesinę sąjungą, nes kasatoriaus kolektyvinėje sutartyje buvo nustatytas reikalavimas gauti išankstinį sutikimą atleidžiant iš darbo visus profesinės sąjungos narius, o ieškovas buvo profesinės sąjungos narys, kasatoriaus nuomone, yra nepagrįsta. Šį argumentą kasatorius grindžia tuo, kad tokia kolektyvinėje sutartyje visiems profesinės sąjungos nariams nustatyta garantija paneigia negatyvųjį asociacijų laisvės principo aspektą – teisę nepriklausyti profesinei sąjungai, nepatiriant dėl to neigiamų padarinių. Taikant tokią garantiją visiems profesinės sąjungos nariams, diskriminuojami kiti darbuotojai, kurie nėra profesinės sąjungos nariai.

2.     Taikęs tokią garantiją ieškovui (draudimą atleisti iš darbo be profesinės sąjungos organo sutikimo), apeliacinės instancijos teismas pažeidė Konstitucinio Teismo išaiškinimus, konstitucinius asociacijų laisvės  ir darbo teisės subjektų lygybės principus (DK 2 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktus). Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad ribojimas atleisti iš darbo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamą organą be to organo sutikimo yra pateisinamas tuo, jog su tokiais darbuotojais nebūtų susidorota dėl jų darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose.

3.     Dėl DK 135 straipsnio netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad vairuotojų turima papildoma traktorininko kvalifikacija neturi reikšmės vertinant darbuotojų pirmumo teisę likti darbe. Kasatorė teigia, kad darbuotojų turima papildoma kvalifikacija yra objektyvus profesinių gebėjimų požymis, todėl, kasatoriui suteikus pirmenybę darbe likti darbuotojams, turintiems didesnių profesinių gebėjimų negu ieškovas, šio asmens teisė likti darbe dėl didesnio kaip dešimties metų nepertraukiamojo darbo stažo įmonėje, nepažeista. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje S. L. v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, byla Nr. 3K-3-631/2003, pateikto išaiškinimo, kad, mažinant darbuotojų skaičių, turi būti nepažeisti darbdavio interesai, kad darbe liktų aukštesnės kvalifikacijos ir našiau darbą atliekantys darbuotojai.

4.     Vilniaus apygardos teismo išvada, kad turintys ne mažesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą įmonėje darbuotojai turi pirmumo teisę likti darbe prieš darbuotojus, auginančius vaikus iki keturiolikos metų, kasatorės nuomone, prieštarauja DK 135 straipsniui, 129 straipsnio 4 daliai, nes darbo sutartis su vaikus iki keturiolikos metų auginančiais darbuotojais gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu tokių darbuotojų palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

5.     Dėl DK 35 straipsnio netinkamo taikymo. Išvadą, kad atleidimo iš darbo metu ne darbuotojas privalo pranešti apie aplinkybes, reikšmingas jo atleidimui, bet darbdavys turi aiškinis tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos ir pažeisdamas DK 35 straipsnį, draudžiantį darbo santykių šalims piktnaudžiauti savo teise. Kasatorė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje I. J. v. UAB „Vakarų stilius“, byla Nr. 3K-3-433/2003, kurioje išaiškinta, kad nesąžiningu darbuotojo elgesį galima būtų laikyti tada, kai jis nepraneša aplinkybių, reikšmingų jo atleidimui iš darbo. Kasatorė teigia, kad apie tai, jog ieškovas yra profesinės sąjungos narys, sužinojo tik iš ieškinio.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pat argumentais kaip ir kasacine tvarka apskųstas procesinis teismo sprendimas.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasaciniame skunde keliami argumentai, kad įmonės kolektyvinėje sutartyje DK 134 straipsnio 4 dalies pagrindu visiems profesinės sąjungos nariams nustatyta garantija (draudimas atleisti juos iš darbo be profesinės sąjungos sutikimo) diskriminuoja kitus darbuotojus, taip pat kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino pirmenybės teisę būti paliktam dirbti (DK 135 straipsnis) ir draudimą darbo teisinių santykių dalyviams piktnaudžiauti savo teise (DK 35 straipsnis). Tai – teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl lokaliniais teisės aktais profesinės sąjungos nariams nustatytų papildomų garantijų asociacijų laisvės principo aspektu

 

Asociacijų laisvė – konstitucinė teisė, kurios turinį sudaro teisė steigti, įstoti į asociacijas, dalyvauti jų veikloje,  arba jose nebūti ar iš jų išstoti. Asmens laisva valia – pamatinis narystės asociacijose pagrindas, todėl kiekvienas savanoriškai sprendžia, būti asociacijų nariu ar ne (Konstitucijos 35 straipsnis). Teisė įstoti į asociaciją negali būti supriešinama su teise nestoti, nes tai vieno ir to paties konstitucinio principo – asociacijų laisvės – skirtingi aspektai.  Šio principo turi būti laikomasi teisės aktuose, reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą bei veiklą, narystę juose, santykius, nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siektų. Akivaizdu, kad Konstitucijos 35 straipsnis užtikrina ir darbuotojų bei darbdavių konstitucinę teisę jungtis į organizacijas, taip pat ir į profesines sąjungas. Kartu šis straipsnis įpareigoja užtikrinti darbuotojų pasirinkimo laisvę stoti arba nestoti į profesinę sąjungą, kurią profesinę sąjungą pasirinkti, nepatiriant dėl to jokio asmeninio ar profesinio nuostolio (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Šie du asociacijų  laisvės  principo aspektai (jungtis į asociacijas ar nesijungti)  vienodai reikšmingi sprendžiant galimų šio principo pažeidimų klausimus. DK 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas asociacijų laisvės principas – tarpšakinis darbo teisės principas, kurio turinio skirtumą nuo bendrojo konstitucinio asociacijų laisvės principo lemia jo taikymo sritis – darbo santykiai. Įgyvendindami šį principą, darbuotojai ir darbdaviai gali veikti kaip socialiniai partneriai, kaip norminės sutartinės teisėkūros subjektai, pavyzdžiui, sudaryti kolektyvines sutartis ir kt. Tai – pozityvusis asociacijos laisvės principo aspektas. Tam, kad būtų išsaugota darbuotojų teisė sudaryti kolektyvinius susitarimus, jeigu jie nesijungs į profesines sąjungas, ši teisė užtikrinama sudarant darbo tarybas (DK 21 straipsnis). Taip užtikrinamas negatyvusis asociacijos laisvės principo aspektas, įgyvendinant teisę sudaryti kolektyvinius susitarimus.

Nagrinėjamoje byloje kolektyvinė sutartis priimta įmonės darbuotojų susirinkime, o darbuotojams atstovavo įmonėje veikianti profesinė sąjunga. Kasatorė kelia klausimą, kad, sudarant įmonėje kolektyvinį susitarimą ir susitarus, jog šios sutarties sudėtinė dalis yra Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės, kuriose profesinės sąjungos nariams nustatyta daugiau garantijų negu kitiems darbuotojams atleidimo iš darbo atveju, kai atleidžiama darbdavio iniciatyva, galima konstatuoti kitų darbuotojų – ne profesinės sąjungos narių – diskriminaciją dėl neįstojimo į profesinę sąjungą. Bendriausia prasme, kai privilegijos yra tokio pobūdžio, kad verčia darbuotoją veikti  norima linkme, t. y. suvaržo jo pasirinkimo laisvę būti profesinės sąjungos nariu ar šiai sąjungai nepriklausyti, gali būti kvalifikuojamos kaip diskriminuojančios. Kolegija pažymi, kad papildoma garantija dėl narystės profesinėje sąjungoje gali būti kvalifikuojama kaip diskriminacinė, jeigu pažeidžia kitų darbuotojų – ne profesinės sąjungos narių – teises, nustatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Vertinant asociacijų laisvės principo negatyvųjį aspektą, reikšmingi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluoti principai dėl ribojimo pateisinamumo. Kiekvienu atveju būtina įvertinti: ar ribojimas nustatytas įstatymo, ar jo tikslas teisėtas, ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje, ar jis proporcingas siekiamam tikslui (koks ribojimo padarinių sunkumas, taip pat ar ne nario padėtis neproporcingai blogesnė ir pan.) (žr., pvz., Young, James and Webster v. United Kingdom, 13 August 1981, Series A no. 44; Sigur?ur A. Sigurj v. Iceland (30 June 1993, Series A no. 264), Vör?ur Ólafsson v. Iceland, No. 20161/06, judgment of 27 April 2010). 

Pažymėtina, kad DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų garantijų atsiradimo pagrindai yra skirtingi. DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos darbuotojų atstovams. Darbuotojai išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis) laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Pripažinta, kad ši įstatymu nustatyta garantija būtina išrinktiems darbuotojų atstovams, kad jie galėtų būti nepriklausomi vykdydami darbuotojų interesų atstovavimą santykiuose su darbdaviu. Ši garantija darbdaviui nepanaikina teisės atleisti renkamojo darbuotojų atstovo iš darbo savo iniciatyva, tik nustatyta papildoma atleidimo procedūra, jog darbdavys nepasinaudotų šia teise netinkamai, t. y. trukdydamas renkamam atstovui atlikti atstovavimo, bet ne darbo funkcijas. DK 134 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalies garantija taikoma ir kitiems darbuotojams. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta galimybė kolektyviniu susitarimu kitiems darbuotojams taikyti renkamiems darbuotojų atstovams nustatytą garantiją. Taigi šia įstatymo nuostata įstatymų leidėjas išsprendė teisinio reglamentavimo ir kolektyvinių sutarčių teisinių normų santykį in favorem principo pagrindu, t. y. kad sutarties norminę dalį sudaro tokios sąlygos, kurios didina darbuotojų darbo teisių garantijas.

Nagrinėjamos bylos atveju darbdavys, siekdamas pateisinti, kodėl nevykdė kolektyvinio susitarimo ir neprašė profesinės sąjungos sutikimo atleisti iš darbo ieškovo – profesinės sąjungos nario, teigia, kad nurodyta garantija diskriminuoja kitus darbuotojus – ne profesinės sąjungos narius. Kolegija, be kita ko, pažymi, kad tai, jog tokia kolektyvinio susitarimo sąlyga galbūt diskriminacinė, darbdavys teigia a priori, nenurodydamas jokių tokios galimos, jo teigimu, diskriminacijos padarinių. Pažymėtina, kad išankstinio profesinės sąjungos sutikimo atleisti jos narį iš darbo pagal DK 129 straipsnį gavimas yra procedūrinė garantija, o darbdaviui nustatyta teisė skųsti tokį atsisakymą duoti sutikimą (DK 134 straipsnio 3 dalis). Darbdavio nevykdymą darbuotojų išsiderėtų kolektyvinės sutarties sąlygų būtų galima pripažinti teisėtu, jeigu būtų inicijuotas nustatyta tvarka kolektyvinio susitarimo pakeitimas ir būtų įvykdytas kolektyvinio ginčo nagrinėjimas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ginčas dėl įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo ir pakeitimo DK įstatymų priskiriamas kolektyvinių darbo ginčų kategorijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities darbuotojų profesinė sąjunga „Sandrauga“ v. AB „Kaišiadorių paukštynas“, byla Nr. 3K-3-317/2005). Kolektyviniai darbo ginčai nagrinėjami DK antrosios dalies dešimtojo skyriaus normų nustatyta tvarka. Pagal DK 71 straipsnį kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja: 1) taikinimo komisija; 2) darbo arbitražas arba trečiųjų teismas. Darbdavys turi vykdyti tokius įsipareigojimus tol, kol, jo manymu, diskriminacinės kolektyvinės sutarties sąlygos nepakeičiamos įstatymų nustatyta tvarka (DK 64–67 straipsniai). To šios bylos ginčo atveju darbdavys nustatyta tvarka neatliko. Kolektyvinė sutartis patvirtinta darbuotojų susirinkime, o šios sutarties šalis – profesinė sąjunga – atstovavo ne tik savo nariams, bet visiems darbuotojams. Sutarties galiojimo, jos privalomumo aspektus kasacinis teismas išaiškino kitose panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje P. M. v. UAB „Visagino transporto centras“, byla Nr. 3K-3-174/2011). Teigti, kad įstatymo sąvoka „kitiems darbuotojams“ (DK 134 straipsnio 4 dalis) reiškia lygybę be galimybės darbuotojų grupėms išsiderėti palankesnes sąlygas, nepateisinamai susiaurintų pačią kolektyvinių derybų laisvę, dėl ko ir atsiranda kolektyviniai darbo santykiai. Taigi žodis „kitiems“ savaime nereiškia diskriminacijos įtvirtinimo. Tačiau taip pat nepaneigiama ir galimybė, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti diskriminacinių sąlygų, bet jas reikia patikrinti atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus kriterijus ir laikantis kolektyvinės sutarties keitimo bei kolektyvinių darbo ginčų dėl jų sąlygų nagrinėjimo tvarkos. Šios tvarkos kasatorė nesilaikė. Kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentas apie asociacijų laisvės, kaip darbo teisės principo, pažeidimą kolektyvine sutartimi byloje nebuvo įrodinėjamas. Kasatorė šiuo argumentu rėmėsi tik ginčydama apeliacinės instancijos nutartį, pirmosios instancijos teisme teigė, kad tokios papildomos garantijos nebuvo suderėta. Kasatorė tik atsikirtinėja į ieškinį, bet byloje nėra įrodymų, kad kolektyvinėje sutartyje nustatytų privilegijų pritaikymas diskriminuos kitą darbuotoją. Dėl to šiuo atveju svarbesnis yra pirmenybės teisės būti paliktam dirbti klausimas (DK 135 straipsnis), bet ne sudėtingesnė darbo sutarties nutraukimo procedūra. Ši procedūrinė garantija nereiškia, kad profesinės sąjungos narys iš viso negali būti atleistas iš darbo. Be to, atsižvelgiant į asociacijų laisvės principo, kaip vieno iš pamatinių darbuotojų teisių garanto, esmę, laikytina, kad darbdavys neturi teisės remtis šio principo pažeidimu, gindamasis nuo darbuotojo ieškinio dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nes šis, bet ne darbdavys yra šio principo pagrindu įgytų ir pažeistų teisių turėtojas (darbdavys yra netinkamas subjektas). Tokia tinkama šalis materialiuoju požiūriu yra darbuotojas, kurio teisės ir interesai negatyviuoju asociacijų laisvės principo aspektu yra pažeisti, nes jo teisė procese yra ginama bei jo materialiąsias subjektines teises tiesiogiai veikia byloje priimtas teismo sprendimas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad civilinė byla iškeliama ir nagrinėjama siekiant tam tikrų CPK 2 straipsnyje apibrėžtų tikslų, kurių pagrindinis – ginti pažeistas teises. Teismo procese priimti sprendimai dėl pažeistų teisių atkūrimo ir gynimo prireikus gali būti užtikrinami valstybės prievartos priemonėmis, todėl svarbu, jog tokių sprendimų reikalautų ne bet kas, o tik tas, kam tokia teisė suteikta įstatymo. Kitaip tariant, kreiptis į teismą ir reikalauti pažeistų teisių gynimo turi teisę ne visi. Tai gali daryti tik asmuo, kurio subjektinės teisės pažeistos, arba asmuo, kuriam tokia teisė specialiai suteikta įstatymo (CPK 49 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuroras v. G. Z., G. L., byla Nr. 3K-3-306/2009). Taigi darbdavys negali procese ginti savo teisių, remdamasis galimu kitų asmenų (šiuo atveju darbuotojų) pažeistų teisių faktu. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais keliamas asociacijų laisvės principo negatyviuoju aspektu pažeidimo klausimas.

 

Dėl DK 135 straipsnio aiškinimo ir  taikymo

 

Kolegija pažymi, kad kasatorės argumentai dėl kolektyvinės sutarties 13 punkte nustatyto priedo – Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklių – 19 punkto taikymo teisiškai tampa neaktualūs, jeigu darbdavys netinkamai taiko pirmenybės teisę likti darbe. Kai nustatoma, kad darbuotojas turi teisę likti darbe, nepradedama jo atleidimo procedūra, nebereikia kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo jį  atleisti. Vykdant struktūrinius pertvarkymus ir dėl to mažinant darbuotojų skaičių, darbdavio teisė, kad darbe liktų darbuotojai, turintys aukštesnę kvalifikaciją ir didesnį darbo našumą, nepriešpastatoma darbuotojo įstatyminei garantijai likti darbe prieš nežemesnę kvalifikaciją už jį turintį darbuotoją (DK 135 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje papildomos kvalifikacijos klausimu laikomasi pozicijos, kad pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybės teisės taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, palyginti su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija. Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 daliai taikyti, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje E. Š. v. Molėtų rajono Čiulėnų pagrindinė mokykla, byla Nr. 3K-3-631/2005). Atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus darytina išvada, kad papildomų specializacijų turėjimas nereiškia aukštesnės kvalifikacijos. Papildoma specializacija nėra papildoma kvalifikacija, atspindinti geresnius darbuotojo įgūdžius pagrindinio (atliekamo) darbo kontekste. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, jog paliktų dirbti vairuotojų kvalifikacija yra neva aukštesnė už ieškovo, nes jie turi papildomą traktorininko kvalifikaciją, nepagrįsti, nes vairuotojo ir traktorininko specializacijos yra skirtingos. Aplinkybė, kad kiti vairuotojai turi ir traktorininko specializaciją, DK 135 straipsnio 2 dalies prasme nereiškia, jog jų, kaip vairuotojų, kvalifikacija aukštesnė, nes tai per se nereiškia, kad jų vairavimo įgūdžiai geresni už ieškovo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog, paliekant dirbti darbe vairuotojus, turinčius traktorininko specializaciją ir kitas specialybes, bet neturinčius ilgesnio kaip dešimtiems metų nepertraukiamojo darbo stažo kasatorės darbovietėje, bei atleidus iš darbo ieškovą, turintį didesnį kaip dešimt metų darbo stažą, buvo pažeista šio pirmenybės teisė (DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino pirmenybės teisę būti paliktam dirbti DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad palikti dirbti vairuotojai G. J. ir V. M. turi vaikų iki 14 metų, bet byloje nepateikta įrodymų, jog šie darbuotojai vieni augina vaikus, nes tik darbuotojai, kurie augina vaikus iki šešiolikos metų vieni, turi pirmenybės teisę. Pasisakydama dėl kasaciniame skunde keliamo DK 129 straipsnio 4 dalies ir 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto santykio, teisėjų kolegija pabrėžia, kad skiriasi nurodytų teisės normų reglamentavimo dalykas. DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatytas šioje normoje išvardytų kategorijų asmenų kvalifikuotas atleidimo pagrindas, t. y. neterminuota darbo sutartis su šioje teisės normoje išvardytais darbuotojais gali būti nutraukiama tik esant svarbioms priežastims (DK 129 straipsnio 2, 3 dalys) ir tik ypatingais atvejais, jeigu tokio darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Tuo tarpu DK 135 straipsnyje reglamentuojama pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Nagrinėjant neteisėto atleidimo iš darbo klausimą, nurodytos teisės normos vertintinos atskirai ir kvalifikuoto atleidimo iš darbo pagrindai (DK 129 straipsnio 4 dalis) bei pirmenybės teisės būti paliktam dirbti pagrindai (DK 135 straipsnis) negali būti susiejami. Teismas patikrina pirmenybės teisės būti paliktam darbe prielaidas, nustatytas DK 135 straipsnyje. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismo atliktas DK 129 straipsnio 4 dalies ir 135 straipsnio susiejimas nedavė pagrindo neteisingam bylos išsprendimo rezultatui, nes buvo konstatuotas pirmenybės teisės būti paliktam darbe DK 135 straipsnio pagrindu netinkamas taikymas.

 

Dėl DK 35 straipsnio aiškinimo – profesinės sąjungos nario pareigos informuoti darbdavį apie narystę profesinėje sąjungoje

 

Kasaciniame skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, jog ieškovas pažeidė DK 35 straipsnyje nustatytą darbuotojo pareigą elgtis sąžiningai, nes neinformavo kasatorės apie priklausymą profesinei sąjungai. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio teismo praktika DK 35 straipsnio aiškinio ir taikymo aspektu yra suformuota. Kasacinio teismo išaiškinimų esmė yra ta, kad darbdavys turi objektyviai nežinoti aplinkybių, ribojančių darbuotojo atleidimą iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. UAB „Visagino transporto centras“, byla Nr. 3K-3-174/2011). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas buvo informavęs darbdavį apie narystę profesinėje sąjungoje ir kasatorė šį faktą žinojo, nes, mokėdama ieškovui darbo užmokestį, išskaičiuodavo mokestį profesinei sąjungai. Daugiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako, nes kasaciniame skunde nurodomų priešingų faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra ne kasacinio teismo, bet pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, o kasacinis teismas yra saistomas šių teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, pirmiau šioje nutartyje pabrėžta, kad garantijų profesinės sąjungos nariams klausimas tampa neaktualus, jeigu darbdavys netinkamai taiko pirmenybės teisę likti darbe (CPK 135 straipsnis).

 

Remdamasis išdėstytais motyvais, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai išaiškino materialiosios teisės normas ir pagal jas kvalifikavo  byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 43,20 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatorės.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės  UAB „Visagino transporto centras“ (juridinio asmens kodas 110088380) 43,20 Lt (keturiasdešimt tris litus 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai	Algis Norkūnas
	Antanas Simniškis
	Janina Stripeikienė