(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-3495-464/2013 procesą, priimtos civilinėje byloje Nr. A2-1770-431/2017, pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. B. pateikė prašymą dėl proceso Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje 2-3495-464/2013 atnaujinimo, jame prašė atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (CPK 366 str. 1d. 2 p. ir 5 p. pagrindu) ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo ieškinį. Taip pat prašė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 299 ir 300 straipsnių pagrindu pranešti Lietuvos respublikos generaliniam prokurorui apie pareiškėjui nepagrįstai inicijuotą baudžiamąją bylą Nr. 1-5-840/2013, siekiant jam ir jo artimiesiems neatlyginti turtinės bei neturtinės žalos.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 buvo pareiškęs ieškinį valstybei dėl žalos atlyginimo, patirtos dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėtų kratos, sulaikymo ir suėmimo atlikimo) ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr.1-5-840/2013, tačiau ieškinys 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu buvo atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, ieškinį tenkino iš dalies ir jam priteisė 800 Lt žalos atlyginimo. Procesas turi būti atnaujintas, nes Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendis, kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 232 str., ir kuris buvo pagrindas nagrinėjant civilinę bylą, vertinant, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, yra panaikintas bei 2016 m. birželio 13 d. priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris pagrindžia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai. Tokios aplinkybės pareiškėjas civilinės bylos nagrinėjimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 pagal A. B. prašymą.
4. Teismas nustatė, kad prašymas atnaujinti procesą buvo pateiktas 2016-12-12, o naujai paaiškėjusia aplinkybe pareiškėjas A. B. nurodė Kauno apygardos teismo 2016-06-23 nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 368 straipsnis numato, jog prašymas atnaujinti procesą turi būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, todėl konstatavo, jog pareiškėjas praleido įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą prašymui paduoti.
5. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, pagal CPK 366 str. 1 s. 2 ir 5 p. nuostatas vertinant pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, Kauno apygardos teismo 2016-06-23 išteisinamasis nuosprendis negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe, nes civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, buvo nagrinėjamas žalos atlyginamo klausimas dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų teisėtumo – neteisėtos kratos, prievartinio sulaikymo ir atvesdinimo ir neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo). Sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimui neturėjo įtakos baudžiamosios bylos išnagrinėjimo baigtis ir konkretaus nuosprendžio turinys. Kadangi nuosprendis baudžiamojoje byloje nebuvo įsiteisėjęs iki to laiko, kol 2014-07-04 įsiteisėjo apeliacinės instancijos sprendimas civilinė byloje, todėl konstatuotina, kad aplinkybė neegzistavo nagrinėjant civilinę bylą ir priimant sprendimą, todėl ji nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Pareiškėjas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo    2017 m. sasuio 24 d. nutartį ir procesą civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 atnaujinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl termino pareikšti prašymą atnaujinti procesą, neteisingai įvertino aplinkybes, nes neatsižvelgė į tai, kad Kauno apygardos teismo         2016-06-23 nuosprendis galėjo būti apskųstas kasaciniu skundu ir prašymas atnaujinti procesą nebūtų nagrinėjamas iki tol, kol nebūtų išnagrinėtas kasacinis skundas. Atsižvelgiant į tai, termino paduoti prašymą atnaujinti civilinį procesą pradžia yra 2016-09-23, o pabaiga 2016-12-23.
2. Prašymą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjusi teisėja Laima Gerasičkinienė yra šališka ir šioje civilinėje byloje veikė kartus su atsakovo atstovais.
3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai teigia, kad sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimui neturėjo įtakos baudžiamosios bylos išnagrinėjimas, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-04 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-1007/2014, yra nurodyta, kad „kitą vertus, įvertintina tai, kad apeliantui ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. <...> todėl sprendžia, kad 800 Lt piniginė kompensacija laikytina adekvati patirtai neturtinei žalai atlyginti“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo A. B. nuomone, ši aplinkybė, skirtingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, egzistavo ir turėjo įtakos Lietuvos apeliaciniam teismui priimant nutartį 2014-07-04 civilinėje byloje Nr. 2A-1007/2014.
7. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
1. Pareiškėjas A. B. nenurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 jis ieškinio pagrindu nurodė neteisėtus atskirus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus, dėl kurių ieškovui buvo kilusi žala ir kurią jis prašė priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2014-07-04 sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-3495-646/2013, kuriame pateikta ikiteisminio tyrimo metu atskirų procesinių veiksmų teisinis vertinimas, nepadarė įtakos pačios baudžiamosios bylos būsimo išnagrinėjimo baigtis – Kauno apygardos teismo 2016-06-23 išteisinamojo nuosprendžio turinys. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė proceso atnaujinimo klausimą ir nustatė, kad pareiškėjas A. B. neįrodė, jog egzistuoja CPK 366 straipsnyje nurodyti pagrindai atnaujinti procesą.
2. Pirmosios instancijos teismas, pasisakymas dėl praleisto termino procesui atnaujinti, pagrįstai jį skaičiavo nuo 2016-06-23, nes tą dieną įsigaliojo Kauno apygardos teismo išteisinantis nuosprendis, kuriuo buvo panaikintas Kaišiadorių r. apylinkės teismo          2013-01-24 nuosprendis ir A. B. išteisintas nuo kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnį, todėl pagrįstai konstatavo, jog yra paleista įstatymo numatytas terminas. Šio termino atnaujinti neprašė, nenurodė jokių ptiežsčių terminui atnaujinti. Be to, išteisinamasis nuosprendis suteikė A. B. faktinį ir teisinį pagrindą realizuoti savo teisę paduoti ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo.
3. A. B., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepasinaudojo CPK suteikta galimybe pareikšti prašymą dėl teisėjos Laimos Gerasičkinienės nušalinimo. Dabartinė pareiškėjo A. B. pozicija dėl teisėjos šališkumo yra neargumentuota ir pareikšta vien teisėjos nesutikimo su jo argumentais pagrindu.
8. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą, kuriame nurodė, jog visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, o pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą prašo atmesti, nes jis nemotyvuotas, pagrįstas subjektyvia pareiškėjo nuomone ir neatitinkantis suformuotos teismų praktikos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėja nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal atskirajame skunde ir atsiliepime į jį šalių nurodytus argumentus.

Dėl termino paduoti prašymui atnaujinti procesą

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, CPK 6 straipsniu, pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir kt. v. UAB „Energo Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2007).
11. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 336 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d.nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010), kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.
12. Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka 2016-06-23 buvo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 5-840/2013 ir priimtas apeliantą išteisinantis nuosprendis. Šis nuosprendis įsiteisėjo nuo jo priėmimo dienos ir tapo privalomas.
13. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, kad Kauno apygardos teismo 2016-06-23 nuosprendis tikėtinai galėjo būti apskųstas kasaciniu skundu ir dėl to apeliantas negalėjo reikšti prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2A-1007/2014, yra atmestini. Teisinis pagrindas apeliantui A. B. realizuoti savo teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą byloje, kurioje pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kilo 2016-06-23, priėmus apeliantą išteisinantį nuosprendį, ir baigėsi po trijų mėnesių, tai yra 2016-09-23.
14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiame nutartyje pateikta išvada, kad apeliantas A. B. praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą prašymui atnaujinti procesą pareikšti.

Dėl civilinės bylos atnaujinimo pagrindų

15. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą tokiu sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, prašymai dėl proceso atnaujinimo turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007).
16. CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, tai yra teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 str. 1 d.); asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 str.); prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 str. 2 d.) ir kt. Įstatymų leidėjas numatė proceso atnaujinimo galimybę tik esant pakankamiems esminės klaidos byloje įrodymams, pareiškėjui veikiant sąžiningai ir aktyviai.
17. Vienas iš pagrindų procesui atnaujinti yra, jeigu naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 str. 1 d. 2 p.). Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: 1) tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).
18. Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi apeliantas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau apibrėžtus kriterijus.
19. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai vertino naujos aplinkybės paaiškėjimo klausimą, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1007/2014, yra nustatęs, jog „kitą vertus, įvertintina tai, kad apeliantui ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. <...> todėl sprendžia, kad 800 Lt piniginė kompensacija laikytina adekvati patirtai neturtinei žalai atlyginti“.
20. Tačiau apeliacinės instancijos teismas spręndžia, kad apelianto nurodytas argumentas yra paimtas iš bylos kontekso ir neatitinkantis faktinės teismo atliktos teisinės ir faktinės situacijos analizės. Įvertinus Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-04 nutartį civilinėje byloje 2A-1007/2014, matyti, kad pirmąja cituojama nutarties dalimi „kitą vertus, įvertintina tai, kad apeliantui ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis“ teismas vertino ikiteisminio tyrimo eigą, o ne žalos atlyginimo klausimą, kartu pateikdamas ir kitas faktinės baudžiamosios bylos aplinkybes, kurių apeliantas šioje byloje neginčija. Tai patvirtina ir tai, kad toje pačioje pastraipoje teismas nurodė, kad „nors šios aplinkybės savaime nėra pagrindas ir negali pateisinti neproporcingos kardomosios priemonės skyrimą, tačiau toks apelianto elgesys tam tikra dalimi galėjo lemti siekį taikyti griežtesnes nei įprastinės priemones“.
21. Tuo pagrindu taip pat pritartina atsakovės atstovės Lietuvos generalinės prokuratūros atsiliepimo argumentui, kad apeliantas A. B. civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 ieškinio pagrindu nurodė neteisėtus atskirus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus, dėl kurių ieškovui buvo kilusi žala ir kurią jis prašė priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2014-07-04 sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-3495-646/2013, kuriame pateikta ikiteisminio tyrimo metu atskirų procesinių veiksmų teisinis vertinimas, nepadarė įtakos pačios baudžiamosios bylos būsimo išnagrinėjimo baigtis – Kauno apygardos teismo 2016-06-23 išteisinamojo nuosprendžio turinys.
22. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-04 nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. 2A-1007/2014, turėjo įtakos Kaišiadorių rajono apylinkės teismo tuo metu dar neįsiteisėjęs 2013-01-24 apkaltinamasis nuosprendis.
23. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta 18,19 ir 20 punktuose, apeliacinės instancijos teismas įvertina, kad apelianto pozicija dėl civilinės bylos Nr. 2A-1007/2014 atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu taip pat nepagrįsta, nes Kaišiadorių r. apylinkės teismo 2013-01-24 nuosprendis net tik, kad nebuvo pagrindas Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-04 nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2A-1007/2014 priimti, tačiau net nedare akivaizdžios įtakos minėtos nutarties priėmimui.
24. Įvertinus apelianto atskirojo skundo ir prašymo atnaujinti procesą turinį, darytina išvada, kad apeliantas, prašydamas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindu, neįrodė, kokias konkrečiai aplinkybes, kurios neva nustatytos minėtoje baudžiamojoje byloje, jis laiko naujai paaiškėjusiomis ir nepateikė aiškių proceso atnaujinimo motyvų, tame tarpe dėl Kaišiadorių r. apylinkės teismo 2013-01-24 nuosprendžio įtakos Lietuvos apeliacinio teismo     2014-07-04 nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2A-1007/2014.

Dėl teisėjos šališkumo

25. Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme nebuvo užtikrinta jo teisė į nešališką teismą.
26. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21straipsnyje užtikrinta asmens teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą. Konstitucinis Teismas 2001-02-12 nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga.
27. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjos galimo šališkumo klausimas apelianto iškeliamas tik apeliacinės instancijos teisme, kartu pripažįstant, kad aplinkybės, kuriomis grindžiamas teiginys apie teisėjos tariamą šališkumą, apeliantui buvo žinomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliantas, turėdamas teisę ir galimybę reikšti nušalinimą teisėjai pirmosios instancijos teisme, nepasinaudojo šia teise, o tai suponuoja išvadas, kad jis pats nevertino, jog yra tam pagrindas, bei kad apeliantas klausimą dėl teisėjos šališkumo iškelia nesilaikydamas CPK 68 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Todėl apelianto argumentai dėl teisėjos šališkumo atmestini.
28. Atskirai pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-234/2012; kt.).
29. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina,  jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimo institutą (prašymo atnaujinti procesą padavimo terminus, proceso atnaujinimo pagrindus) ir teisę į nešališką teismą, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

30. Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 – 339 straipsniais,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                 Danguolė Martinavičienė