Civilinė byla Nr. 3K-3-582/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03163-2011-2                            Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.3; 27.7; 42.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 21 d.

   Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. L. (V. L.), T. L., R. Č. ir V. Č. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal V. L., T. L., R. Č. ir V. Č. prašymą išmokėti draudimo išmoką ir patikslinti bankrutuojančios akcinės bendrovės banko „Snoras“ kreditorių sąrašą bankroto byloje Nr. B2-2361-611/2012 (naujai suteiktas Nr. B2-2267-611/2013).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami klausimai dėl reikalavimo teisės į BAB banke „Snoras“ esančias bendrovės lėšas perleidimo kaip dividendų išmokėjimo būdo, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatų, sutarčių aiškinimo taisyklių, akcininko ir jo sutuoktinių teisių, sandorio negaliojimo pagrindų aiškinimo ir taikymo.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui „Snoras“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė N. C. ir 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančio AB banko „Snoras“ administratoriaus pateiktą neginčijamų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą pagal bankrutuojančio AB banko „Snoras“ administratoriaus pridėtą ir teismo patvirtintą sąrašą. Šia nutartimi buvo patvirtintas 1 477 751,80 Lt UAB „Lintera“ reikalavimas.

Pareiškėjai nurodė, kad yra UAB „Lintera“ akcininkai, o reikalavimo teisę į BAB banke „Snoras“ esančias UAB „Lintera“ lėšas įgijo 2011 m. birželio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarčių, sudarytų pagal UAB „Lintera“ 2011 m. balandžio 29 d. vykusio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą dėl pelno ir dividendų akcininkams paskirstymo, pagrindu. Atsakovas apie tai buvo informuotas laiškais, kurie atsakovui įteikti 2011 m. lapkričio 21 ir 22 dienomis. Kadangi draudžiamojo įvykio dieną pareiškėjai buvo perėmę UAB „Lintera“ reikalavimo teises į atsakovo banke esančioje bendrovės sąskaitoje turėtas lėšas, tai jie turi teisę į draudimo išmoką. Pareiškėjai užpildė kreditorių reikalavimų formas atsakovo administratoriui, tačiau teismas nutartimi patvirtino UAB „Lintera“ 1 477 492,20 Lt reikalavimą, nors bendrovė pareiškė tik 96 372,20 Lt reikalavimą. Pareiškėjai prašė įpareigoti atsakovo administratorių patikslinti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateiktą indėlininkų sąrašą, įtraukiant į jį pareiškėjus: V. L., indėlio suma 100 000 eurų, T. L., indėlio suma 100 000 eurų, R. Č., indėlio suma 100 000 eurų, bei V. Č., indėlio suma 100 000 eurų; iki VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokės pareiškėjams priklausančias indėlių draudimo išmokas, patvirtinti pareiškėjų kreditorių reikalavimus nurodytoms sumoms; sumažinti UAB „Lintera“ reikalavimą iki 96 372,20 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi pareiškėjų R. Č., V. Č., V. L. ir T. L. prašymą išmokėti draudimo išmokas ir patikslinti kreditorių reikalavimus atmetė.

Iš viešo registro ir byloje esančių duomenų teismas padarė išvadą, kad UAB „Lintera“ akcijos V. L. priklauso asmeninės nuosavybės teise, nes jos įgytos iki santuokos su T. L. sudarymo (CK 3.89 straipsnis), tačiau iš akcijų gaunami dividendai V. ir T. L. priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.88 straipsnis). Pareiškėjams R. ir V. Č. UAB „Lintera“ akcijos priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, ar akcija priklauso keliems asmenims ar vienam, pagal ją mokami dividendai negali priklausyti nuo akcijos turėtojų kiekio, nes tai prieštarautų Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatoms (ABĮ 40 straipsnio 5 dalis, 14 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas); R. Č. ir V. L. sutuoktinės neturi savarankiškos teisės į dividendus. Kadangi turtas tarp pareiškėjų, esančių sutuoktiniais, nėra padalytas, tai ir dividendai jiems atskirai kaip savarankiškiems akcininkams negali būti mokami. Dėl to UAB „Lintera“ ir V. Č. bei T. L. 2011 m. birželio 6 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys (toliau – Sutartys) yra niekinės ir negaliojančios, nes jose nurodytas reikalavimo perleidimo pagrindas neegzistuoja. Teismas nustatė, kad 2011 m. birželio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartyse įtvirtinta, jog UAB „Lintera“ perleidžia reikalavimo teises į sutartyse nurodytuose bankuose (AB SEB banke, AB „Swedbank“, AB banke „Snoras“) esančiose sąskaitose turimas lėšas (Sutarčių 1–2 punktai) visose sąskaitose vienodomis lėšų sumomis, tačiau nepateikti įrodymai, kad šių sutarčių sudarymo metu bendrovė tiek lėšų turėjo sąskaitose; jos sąskaitoje AB banke „Snoras“ tuo metu buvo 295 647,03 eurų ir 781,14 Lt, nors bendrovė perleido reikalavimo teises į 400 000 eurų, be to, dirbtinai išskaidė dividendus akcijų bendraturčiams, nors tokios savarankiškos reikalavimo teisės R. Č. ir V. L. sutuoktinės neturi. Teismas sprendė, kad Sutarčių 4 punktas prieštarauja 1–2 punktų nuostatoms, nes 1–2 punktais bendrovė užtikrino, kad sąskaitoje turi perleidžiamo reikalavimo sumai lėšas, o 4 punktu pareiškėjams nustatyta pareiga prieš penkias dienas informuoti bendrovę apie ketinimą atsiimti lėšas, nustatant bendrovei penkių dienų terminą šioms sumoms sukaupti. Teismas pažymėjo, kad po šių sutarčių sudarymo nė vienas bankas nebuvo apie tai informuotas, nors tokią pareigą nustato CK 6.109 straipsnis. Apie reikalavimo teisės perleidimą informuotas buvo tik BAB bankas „Snoras“, ir tai tik po to, kai 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas banko veiklos moratoriumas. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad UAB „Lintera“ po reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo išliko teisė disponuoti ir naudotis lėšomis, reikalavimo teisės pareiškėjams buvo perleistos be jokio teisėto pagrindo. Be to, pareiškėjai, informuodami atsakovą apie reikalavimo perleidimo faktą, pažeisdami CK 6.109 straipsnio reikalavimus, atsakovui nepateikė reikalavimo perleidimą pagrindžiančių sutarčių. Teismas laikė, kad pareiškėjai be jokio pagrįsto ir logiškai paaiškinamo pagrindo pasirinko sudėtingesnį dividendų išmokėjimo mechanizmą, kurio net nesiekė realiai įgyvendinti. Įvertinęs byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad šalys, sudarydamos reikalavimo perleidimo sutartis, realiai nesiekė sutartyse nustatytų padarinių, o sutartis sudarė tik tam, kad UAB „Lintera“ per savo akcininkus galėtų atsiimti lėšas iš BAB banke „Snoras“ turėtos sąskaitos per indėlių draudimo sistemą, įtvirtintą Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, kas neatitinka CK 1.5 įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Dėl to teismas pirmiau nurodytas Sutartis laikė tariamais sandoriais, sudarytais tik dėl akių, ir ex officio konstatavo, kad jos yra niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo momento.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija remdamasi ABĮ 40, 15, 60 straipsnių ir CK 1.102 straipsnio nuostatomis sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. Č. ir V. L. sutuoktinės neturi savarankiškos teisės į dividendus. Pažymėta, kad pagal bylos duomenis, turtas tarp pareiškėjų, esančių sutuoktiniais, nėra padalytas, todėl ir dividendai jiems atskirai kaip savarankiškiems akcininkams negali būti mokami. Dėl to UAB „Lintera“ ir V. Č. bei UAB „Lintera“ ir T. L. 2011 m. birželio 6 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, jose nurodytas reikalavimo perleidimo pagrindas neegzistuoja (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Remdamasi ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių nuostatomis teisėjų kolegija sprendė, kad UAB „Lintera“ perleido reikalavimo teises į sutartyse nurodytuose bankuose (AB SEB banke, AB „Swedbank“, AB banke „Snoras“) esančiose sąskaitose esančias lėšas, visose sąskaitose vienodomis sumomis. Tokiu susitarimu sutarties šalys patvirtino, kad atitinkamos sumos nurodytose sąskaitose reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu buvo turimos. BAB banko „Snoras“ pateiktais duomenimis, sąskaita, į kurioje esančias lėšas perleistos reikalavimo teisės – (duomenys neskelbtini) – yra einamoji sąskaita, joje, 2011 m. liepos 1 d. duomenimis, buvo 781,14 Lt ir 295 647,03 euro, o bendrovė perleido reikalavimo teises į 400 000 eurų. Be to, dirbtinai išskaidė dividendus R. Č. ir V. L. sutuoktinėms, kurios, kaip teisėjų kolegijos konstatuota, teisės į dividendus neturi. Taip pat nurodyta, kad buvo pažeista reikalavimo perleidimo sutarčių įgyvendinimo tvarka, nes nė vienas bankas, į kuriame esančios sąskaitos lėšas buvo perleistos reikalavimo teisės, nebuvo apie tai informuotas (CK 6.109 straipsnis).

Nors 2011 m. balandžio 29 d. visuotiniame UAB „Lintera“ akcininkų susirinkime buvo patvirtinta dividendų mokėjimo tvarka, tačiau reikalavimo perleidimo sutartys sudarytos tik 2011 m. birželio 16 d., t. y. nesilaikant ABĮ 60 straipsnio 5 dalyje nustatyto dividendų išmokėjimo termino. Be to, įstatymas įtvirtina dividendų išmokėjimą tik pinigais, todėl reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymas išmokėti dividendus taip pat prieštarauja ABĮ 60 straipsnio 6 daliai, nes pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatas kreditorius turi teisę perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad reikalavimo perleidimo sutartys prieštarauja įstatymui – ABĮ 60 straipsnio nuostatoms, todėl yra niekinės ir negaliojančios (CK 1.80 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms dėl reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojimo dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, neprieštarauja pirmosios instancijos teismo išvados dėl sudarytų sandorių tariamumo, nes šalys, sudarydamos reikalavimo perleidimo sutartis, realiai nesiekė jose nustatytų padarinių, o sutartis sudarė tik tam, kad UAB „Lintera“ per savo akcininkus galėtų atsiimti lėšas iš BAB banke „Snoras“ turėtos sąskaitos per indėlių draudimo sistemą, įtvirtintą Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, kas neatitinka CK 1.5 įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pareiškėjai patys atskirajame skunde patvirtino, kad toks būdas buvo pasirinktas siekiant atgauti BAB banke „Snoras“ buvusias bendrovės lėšas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Kasaciniais skundais pareiškėjai V. L., T. L., R. Č. ir V. Č. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis ir priimti naują sprendimą – prašymą patenkinti arba dėl procesinių kliūčių negalint priimti tokio sprendimo bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad kasatoriai sudarę Sutartį ir pateikę BAB bankui „Snoras“ pranešimus apie reikalavimo į UAB „Lintera“ lėšas perleidimą Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau –IĮIDĮ) 2 straipsnio 3 dalies prasme netapo indėlininkais. Tais atvejais, kai reikalavimo teises į banko sąskaitoje esančias lėšas turi keletas asmenų, visi jie IĮIDĮ prasme laikytini indėlininkais ir kiekvienam jų atskirai taikytinos teisės aktuose įtvirtintos garantijos. Šioje byloje kasatorių reikalavimo teisė į lėšas esančias UAB „Lintara“ sąskaitoje BAB banke „Snoras“ kyla iš Sutarčių.
2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo. Teismai nepagrįstai sutartis aiškino atsižvelgdami ne į jų sudarymo, bet į ginčo metu egzistavusias faktines aplinkybes. Po sutarties sudarymo paaiškėjusios faktinės aplinkybės, kurių sutarties šalys protingai negalėjo numatyti ir juolab kontroliuoti, CK 6.193 straipsnio 2 dalies pagrindu aiškinant sutartį neturėtų būti vertinamos, t. y. banko moratoriumas ir bankrotas. Teismų pateiktas sutarčių aiškinimas išimtinai per banko veiklos moratoriumo ir jo bankroto prizmę visiškai neatsižvelgiant į kasatorių ir  UAB „Lintara“ argumentus lėmė jų išvadas, kad Sutartimis kasatoriai dirbtinai siekė išskaidyti dividendus norėdami atsiimti banke turėtas lėšas per indėlių draudimo sistemą. Sutarčių 1 punkto ir 4 punkto sąlygos nelaikytinos prieštaraujančiomis viena kitai. Aiškinant šias Sutarties nuostatas darytina išvada, kad šalys siekė perleisti ir perleido bei atitinkamai siekė įgyti ir įgijo ne tik esamą, bet ir būsimą (reikalauti iš bankų UAB „Lintara“ sąskaitose po Sutarties sudarymo būsimų pinigų, sudarant bendrovei galimybę tokias pinigų sumas sukaupti) reikalavimą, visais atvejais bendrai neviršijant susitarime nurodytos pinigų sumos. Toks susitarimo aiškinimas atitinka kasatorių ir UAB „Lintara“ procesiniuose dokumentuose nuosekliai dėstomą poziciją, o teismų pateiktas aiškinimas pažeidžia CK 6.101 straipsnio 1 ir 3 dalimis asmeniui suteikiamą teisę perleisti ir atitinkamai įgyti tiek esamą, tiek būsimą reikalavimą.
3. Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 5 dalies aiškinimo ir taikymo. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad jeigu viena akcija priklauso keliems savininkams, tai visi jos savininkai laikomi vienu akcininku ir todėl pagal ABĮ 15 straipsnio nuostatas teisę į dividendus turi ne kiekvienas šios akcijos savininkas atskirai, o visi kartu, tarpusavyje pasidalydami pagal bendrai valdomą akciją priklausančius dividendus ir R. Č. bei V. L. sutuoktinės neturi savarankiškos teisės į dividendus. Toks ABĮ aiškinimas nepataisomai riboja asmens, kuris yra akcijų bendraturtis kartu su sutuoktiniu, turtinės teisės gauti dividendus įgyvendinimą. Akcininkai, kuriems akcija priklauso bendrosios nuosavybės teise, turi teisę į dalį išmokamų dividendų ir ši dalis yra proporcinga jo su kitais akcijos savininkais valdomai akcijos daliai. Nuo to momento, kai akcininkai visuotiniame akcininkų susirinkime priima sprendimą išmokėti dividendus nei vienas teisės aktas neįpareigoja bendrovę visą dividendais išmokamą pinigų sumą pirmiausiai sumokėti tik tam asmeniui, kuris veikia kitų tos akcijos atžvilgiu bendraturčių vardu, o šis vėliau paskirstytų proporcingai kitiems akcininkams. Bendrovė gali išmokėti dividendus kiekvienam akcijos bendrasavininkiui atskirai, atsižvelgiant į jo valdomos akcijos dalį (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3.92 straipsnio 1 dalis). Toks atskiras dividendų išmokėjimas, esant bendrovės ir akcininkų susitarimui, nepažeidžia nei dividendus išmokančios bendrovės interesų, nei bendrovės akcininkų turtinių teisių, kita vertus, netgi efektyviau apsaugo sutuoktinių teises ir turtinius interesus, t. y. gaudamas dividendų tiesiogiai iš bendrovės, sutuoktinis apsisaugo nuo galimų nesąžiningų, neteisėtų kito sutuoktinio, įgalioto atstovauti sutuoktiniams, veiksmų. Taigi V. Č. bei T. L. kartu su sutuoktiniais bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė tiek akcijos, tiek už jas mokėtini dividendai, o jų išmokėjimas kiekvienam iš sutuoktinių atskirai, neviršijant bendros už turimas akcijas mokėtinos dividendų sumos, neprieštaravo įstatymams.
4. Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 4 ir 5 dalių ir CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Ginčo teisiniams santykiams taikytina ABĮ 60 straipsnio redakcija galiojusi bendrovės akcininkų sprendimo priėmimo bei Sutarčių sudarymo, o ne apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu. Nepagrįstai ABĮ 60 straipsnio 4 ir 5 dalys buvo laikytos imperatyviosiomis. Šiose nuostatose nevartojamos lingvistinės išraiškos priemonės leidžiančios aiškiai ir vienareikšmiškai jas priskirti imperatyviosioms teisės normoms, todėl teismų turėjo būti vertinamas šių normų tikslas, objektas, sisteminis ryšys su kitomis teisės normomis. ABĮ 60 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kiek susiję su termino bendrovei išmokėti dividendus nustatymu, t. y. vieno mėnesio, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos nutartyje, yra dispozityvi. Ja siekiama apsaugoti bendrovės akcininkų turtinius interesus, nustatant bendrovei bendrąjį terminą, kuriam suėjus, laikoma, kad bendrovės prievolė išmokėti akcininkui dividendą yra suėjusi, o akcininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl nesumokėtų dividendų priteisimo. ABĮ 60 straipsnio 5 dalimi siekiama įtvirtinti išimtinai bendrovės ir jos kreditorių interesų apsaugą. Ja apribota galimybė bendrovei, neturinčiai lėšų, išmokėti akcininkams dividendus bendrovės turtu. Sisteminis ABĮ 60 straipsnio 5 dalies ir CK 6.915 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad bendrovė turi teisę išmokėti akcininkams dividendus perleisdama pastariesiems reikalavimo teisę į bendrovės banko sąskaitoje esančias lėšas. Pasisakant dėl sandorio negaliojimo pagrindų pažymėta, kad vien tik sandorio prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo normoms a priori nesukelia sandorio negaliojimo padarinių. Sandorio prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms negaliojimo padariniai in concreto sietini su dviem būtinosiomis sąlygomis, kurių visumą privalo konstatuoti teismas: sutarties šalies interesų pažeidimas ir viešojo intereso pažeidimas. Ginčo sutartys nepažeidė kasatorių ar bendrovės interesų ir atitiko šalių valią ir susitarimu siekiamus tikslus, taip pat bendrovės kreditorių interesų, todėl nebuvo pažeistas viešasis interesas.
5. Dėl CK 1.86 ir 6.109 straipsnių taikymo. Sutartimis buvo siekiama sukurti tikras teises ir pareigas bei realius teisinius padarinius – UAB „Lintara“ lėšas, esančias BAB banke „Snoras“, paversti asmenine kasatorių nuosavybe. Siekimą sukurti realius teisinius padarinius rodo ir kasatorių kreipimasis į pirmosios instancijos teismą pateikiant prašymą Sutarčių pagrindu juos pripažinti banko kreditoriais. Sudarius Sutartis vienintelis būdas kasatoriams atgauti jiems priklausančias lėšas buvo jų gavimas iš Sutartyse nurodytuose bankuose esančių bendrovės sąskaitų. Kasatoriai pateikdami pranešimą apie susitarimo sudarymą ir nepateikdami kartu su pranešimu Sutarčių nepažeidė CK 6.109 straipsnio nuostatos, nes Sutarčių sudarymui BAB banko „Snoras“ sutikimas nebuvo būtinas.

Atsiliepimu į V. L. kasacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos      2013 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius netinkamai aiškina IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą indėlininko sąvoką. Net ir sudarius ginčo Sutartis reikalavimo teises į lėšas išlaikė ir tuo pačiu indėlininku pirmiau nurodytos teisės normos prasme išliko UAB „Lintara“. Aiškinant IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatą darytina išvada, kad asmenų susitarime su banku turi būti nurodyta, jog banko sąskaita yra atidaryta keliu asmenų vardu, ir šie asmenys turi turėti reikalavimo teisę į banką. Nei 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva), nei IĮIDĮ nuostatos nesuteikia asmeniui teisės reikalauti draudimo išmokos už indėlį
   ar lėšas sąskaitoje, dėl kurių sudarant sandorį su banku nebuvo nurodyti keli naudos
   gavėjai ar nenurodyta tai, kad sutarties pagrindu perduodamos lėšos priklauso keliems asmenims. Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendra sąskaita – dviejų ar daugiau asmenų vardu atidaryta sąskaita arba sąskaita, kuria gali naudotis du ar daugiau asmenų ir kuria galima naudotis pagal vieno ar kelių minėtų asmenų parašus. Būtent su „bendros sąskaitos“ buvimu yra siejama
   Direktyvoje nustatyta galimybė apskaičiuojant mokėtinas draudimo išmokas atsižvelgti į kiekvienam
   bendros sąskaitos turėtojui priklausančią indėlio dalį (Direktyvos 8 straipsnis). Pažymėtina, kad Direktyva bendrą sąskaitą apibrėžia arba kaip dviejų ar daugiau asmenų atidarytą banko sąskaitą arba kaip sąskaitą, kuria gali naudotis du ar daugiau asmenų. Palyginus Direktyvoje esančios bendrosios sąskaitos apibrėžtis lietuvių ir kitomis kalbomis, matyti, kad sąskaitos bendrumas yra siejamas ne tik su asmenų teise į sąskaitoje esančias lėšas (konkrečiu atveju su reikalavimo teise į Bendrovės laikomas lėšas (turtine teise), bet ir jų galimybe naudotis banko sąskaita. Taigi banko sąskaitos savininku gali būti laikomas tik toks asmuo, kurio vardu tokia banko sąskaita yra atidaryta arba kuria toks asmuo gali naudotis (CK 6.913 straipsnis). Ginčo atveju Sutartį sudarė ir banko sąskaita naudotis galėjo tik UAB „Lintara“, o kasatoriai šia sąskaita disponuoti ir ja naudotis neturėjo teisės, kaip sąskaitos valdytojai draudžiamojo įvykio dieną jie negalėjo būti identifikuoti.
2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo. Pirmosios ir apeliacinės
   instancijos teismai pagrįstai vertino kasatorių veiksmus po sandorio sudarymo momento, nes
   CK 6.193 straipsnio 5 dalis expressis verbis įtvirtina, kad šalių elgesys po sutarties sudarymo vertinamas aiškinant sutartį. Būtent kasatorių elgesio analizė po Sutarčių su bendrove sudarymo,  Sutarčių sudarymo momentas, pranešimų apie reikalavimo perleidimą pateikimo bankui momentas (pranešimų nepateikimas kitiems Sutartyse nurodytiems bankams) ir kitos aplinkybės patvirtina kasatorių nesąžiningumą bei Sutarčių (kaip dėl akių sudarytų sandorių) negaliojimą. Patys kasatoriai savo atskirajame skunde Lietuvos apeliaciniam teismui patvirtino, kad sudarydami Sutartis jie siekė bendrovės lėšas, esančias BAB banke „Snoras“, paversti asmenine kasatorių nuosavybe.
3. Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 5 dalies aiškinimo ir taikymo. Teismai pagrįstai nurodė, kad pagal ABĮ 40 straipsnio 5 dalį akcija į dalis nedalijama, o akcijos bendraturčiai laikomi vienu akcininku. Akcininkai, kuriems akcija priklauso dalinės nuosavybės teise, turi teisę į dalį išmokamų dividendų, ir ši dalis yra proporcinga jo su kitais akcijos savininkais valdomai akcijos daliai. Pagal ABĮ 14 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisę į dividendus turi ne kiekvienas šios akcijos savininkas atskirai, o visi kartu, tarpusavyje pasidalydami pagal bendrai valdomą akciją priklausančius dividendus, todėl R. Č. ir V. L. sutuoktinės neturi savarankiškos reikalavimo teisės į dividendus. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 3.92 straipsnio 1 dalies nuostatos yra reikšmingos tik sutuoktinių turto teisiniam režimui jų tarpusavio
   santykių atžvilgiu, tačiau neturi reikšmės taikant IĮIDĮ nuostatas dėl indėlininko nustatymo ir
   draudimo apsaugos jam taikymo. Šios normos nėra specialiosios normos IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies ar
   ABĮ 60 straipsnio normų atžvilgiu, tarpusavyje nekonkuruoja, todėl nagrinėjamu atveju kasatoriaus
   akcentuojamos teisės normos netaikytinos. Pažymėta, kad po to, kai akcininkų susirinkime nusprendžiama paskirstyti pelną, teisę į dividendą (pelno dalį) įgyja bendrovės akcininkas, būtent jam ABĮ suteikia teisę dividendą išreikalauti iš bendrovės kaip kreditoriui. Dėl šios priežasties bendrovei neišmokant akcininkų susirinkimo sprendimu paskirstytų dividendų, bendrovės kreditoriumi bus laikomas būtent akcijos savininku nurodytas akcininkas, o ne bendraturčiai.
4. Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 4 ir 5 dalių ir CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertindamas kasatorių elgesį sudarant ir vykdant Sutartis pažymėjo, kad ABĮ reglamentuoja dividendų išmokėjimą tik pinigais, todėl pagrįstai konstatavo, jog reikalavimo perleidimo Sutarčių sudarymas dividendų išmokėjimui taip pat prieštarauja ABĮ 60 straipsnio 5 daliai. Teisė į dividendus yra turtinė teisė (CK 1.112 straipsnis), todėl reikalavimo teisės į dividendus perleidimas yra ne dividendų išmokėjimas pinigais (kaip civilinės apyvartos objektu), o ABĮ 60 straipsnio 5 dalyje nustatytą ribojimą pažeidžiantis sandoris. Skirtingai nei aiškina kasatoriai, ABĮ įtvirtinta taisyklė, kad dividendai išmokami tik pinigais, nėra
   dispozityvi. ABĮ 59 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad bendrovė, per nustatytus terminus nesumokėjusi įstatymų nustatytų mokesčių, negali mokėti dividendų. Šis apribojimas taikomas ir po akcininkų sprendimo dėl bendrovės pelno paskirstymo priėmimo, t. y. akcininkams nusprendus paskirstyti pelną, po akcininkų susirinkimo paaiškėjus, kad bendrovė yra nesumokėjusi įstatymų nustatytų mokesčių,
   dividendai negali būti išmokami. Būtent dėl tos priežasties ABĮ nenustato galimybės dividendus
   išmokėti kitokiais būdais nei tiesiogiai įtvirtinta ABĮ 60 straipsnio 5 dalyje. Nurodoma, kad Sutarčių sudarymas ir vykdymas byloje nustatytu būdu akivaizdžiai pažeidė viešąjį interesą, nes Sutartys buvo sudarytos ir vykdomos siekiant dirbtinai išskaidyti Bendrovės reikalavimo teisę į banko sąskaitoje
   esančias lėšas ir taip dirbtinai sudaryti prielaidas fiktyviai gauti draudimo išmokas iš VĮ Indėlių ir investicijų draudimo. Be to, nepaisant to, kad Sutartyse buvo nurodyta skirtingų bankų sąskaitų, į kuriose esančias lėšas Bendrovė perleidžia reikalavimo teisę, pranešimą apie
   reikalavimo perleidimą pateikė tik BAB bankui „Snoras“.
5. Dėl CK 1.86 ir 6.109 straipsnių taikymo. Sutartys pagrįstai buvo pripažintos niekinėmis (CK 1.86 straipsnio), nes jos tarp kasatorių ir Bendrovės buvo sudarytos neketinant sukurti realių teisinių padarinių, jomis kasatoriai nesiekė išsimokėti dividendų, kurie gali būti išmokami pinigais, jų neišmokėjo, o akivaizdžiai turėjo tikslą pasinaudoti IĮIDĮ nustatytomis garantijomis, siekdami apeiti Bankų įstatyme įtvirtintą bankrutuojančio banko kreditorių eilę, nes Sutartis dėl reikalavimo perleidimo pateikė išimtinai tik BAB bankui „Snoras“, o ne visiems Sutartyse nurodytiems bankams, kuriuose Bendrovė buvo atidariusi banko sąskaitas.

              Atsiliepimu į kasatorių kasacinius skundus atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašo kasacinius skundus atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo ir CK 1.86 straipsnio aiškinimo. CK 6.193 straipsnio 5 dalis vienareikšmiškai įtvirtina, kad šalių elgesys po sutarties sudarymo, egzistavusi ir egzistuojanti šalių tarpusavio santykių praktika yra vertinama aiškinant sutartį. Kasaciniuose skunduose taip pat neteisingai aiškinama, kad teismai Sutarčių sudarymo aplinkybes aiškino per banko bankroto bylos prizmę, o apie šias aplinkybes (moratoriumą banko veiklai ir vėlesnį bankrotą) kasatoriai esą nežinojo ir negalėjo žinoti. Nurodoma, kad teismai vertino ne faktą apie banko moratoriumą ir bankrotą, o Sutartis, jų formą, turinį bei, kas svarbiausia, jų sudarymo tikslus ir tikruosius šalių ketinimus. Byloje buvo nustatyta, kad iki moratoriumo bankui paskelbimo 2011 m. lapkričio 16 d., nė vienais ankstesniais metais kasatoriai negaudavo dividendų tokia forma, kokią jie esą pasirinko mokėti 2011 metais (sudarant reikalavimų perleidimo sutartis); kiekvienas iš kasatorių esą įgijo reikalavimo teisę būtent į 100 000 eurų sumą. Šios aplinkybės, kaip ir nesikreipimas į kitas finansų institucijas su 2011 m. birželio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimis bei prašymais išmokėti lėšas (dividendus) davė pagrindą pirmosios instancijos teismui ex officio konstatuoti, kad UAB „Lintera“ ir kasatorių Sutartys yra tariamieji sandoriai, sudaryti tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis).
2. Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 5 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorių pateikiamos nuorodos į CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 3.92 straipsnio 1 dalies tariamus pažeidimus neturi jokio pagrindo. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir kitos bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę reglamentuojančios CK nuostatos taikytinos sutuoktinių tarpusavio prievolėms. Šios CK normos reikšmingos tik sutuoktinių turto teisiniam režimui jų tarpusavio santykių atžvilgiu. Po to, kai akcininkų susirinkime nusprendžiama paskirstyti pelną, teisę į dividendą (pelno dalį) įgyja bendrovės akcininkas, būtent jam ABĮ suteikia teisę dividendą išreikalauti iš bendrovės kaip kreditoriui. Taigi vienos akcijos bendraturčiai (kurie laikomi vienu akcininku) neturi savarankiškos teisės į dividendus ir nėra laikomi bendrovės kreditoriais ABĮ 60 straipsnio 2 dalies prasme.
3. Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 4 ir 5 dalių ir CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Teismai pagrįstai nurodė, kad įstatymas reglamentuoja dividendų išmokėjimą tik pinigais, o  Sutarčių sudarymas dividendams išmokėti prieštarauja ABĮ 60 straipsnio 6 daliai (ginčo Sutarčių sudarymo metu galiojusios įstatymo redakcijos 60 straipsnio 5 daliai). Dėl šios priežasties reikalavimo teisės į dividendus perleidimas yra ne dividendų išmokėjimas pinigais, o ABĮ 60 straipsnio 5 dalyje nustatytą ribojimą pažeidžiantis sandoris. ABĮ 60 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, jose nesuteikiama galimybė pasirinkti vieną iš kelių elgesio modelių.
4. Dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo aiškinimo ir taikymo. Atsižvelgiant į IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį, laikytina, kad asmenų susitarime su banku turi būti nurodyta, jog banko sąskaita yra atidaryta kelių asmenų vardu ir šie asmenys turi turėti reikalavimo teisę į banką. Tik tokiu atveju asmenys (kiekvienas iš jų) gali būti vertinami kaip indėlininkai. Ginčo atveju kasatoriai neturėjo jokių teisių naudotis ir disponuoti UAB „Lintera“ sąskaita bei draudžiamojo įvykio dieną negalėjo būti identifikuoti (sutartis su banku dėl banko sąskaitos sudaryta tik UAB „Lintera“ vardu). Taigi net ir įgiję reikalavimo teises, kasatoriai netapo banko sąskaitos sutarties šalimis, taip pat indėlininkais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl akcininko teisių

Akcija – tai vertybinių popierių rūšis, suteikianti teisę jos turėtojui (akcininkui) tam tikras turtines teises – gauti įmonės pelno dalį dividendais, teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendžia pirmumo teisę visiems akcininkams atšaukti, taip pat neturtines teises – dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti juose, kitas įstatymuose bei bendrovės įstatuose nustatytas teises (CK 1.102 straipsnis; ABĮ 15, 16 straipsniai). Nors juridinio asmens ir jo dalyvių turtas atskirtas, akcija suteikia jos turėtojui tam tikrų strateginio valdymo teisių bendrovės atžvilgiu, todėl laikoma nuosavybės vertybiniu popieriumi. Visos bendrovių akcijos yra vardinės. Akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad UAB „Lintera“ akcininkai buvo ne tik V. L. ir R. Č., bet ir jų sutuoktinės T. L. ir V. Č., ir jie visi atskirai turi teisę tiek į akcijas, tiek už jas mokėtinus dividendus. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis ABĮ nuostatomis akcijos savininkas yra identifikuojamas pagal įrašus atitinkamuose dokumentuose: nematerialios akcijos savininku laikomas asmuo, kurio vardu atidaryta asmeninė vertybinių popierių sąskaita, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, o materialios – tai akcijoje nurodytas asmuo (ABĮ 40 straipsnio 9, 10 dalys). Be to, remiantis ABĮ 411 straipsnyje įtvirtintu reikalavimu uždarojoje akcinėje bendrovėje turi būti sudaromas jos akcininkų sąrašas, kuris yra pateikiamas Juridinių asmenų registrų tvarkytojui. Byloje esančio 2010 m. rugsėjo 28 d. UAB „Lintera“ akcininkų sąrašo, kuris remiantis ABĮ 78 straipsnio 3 dalimi buvo pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui, duomenimis, UAB „Lintera“ akcininkai yra V. L. ir R. Č.

Kasaciniame skunde įrodinėjant jų sutuoktinių T. L. ir V. Č. teises į akcijas yra remiamasi CK 3.88 ir 3.92 straipsnių nuostatomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent ABĮ reglamentuoja įmonių, kurių teisinės formos yra akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, steigimą, valdymą, veiklą, akcininkų teises ir pareigas ir pan. (ABĮ 1 straipsnis). Dėl to ir vertinimas, kas yra uždarosios akcinės bendrovės akcininkai, atliekamas pagal ABĮ nuostatas. CK trečioji knyga yra skirta šeimos turtiniams ir asmeniniams neturtiniams teisiniams santykiams. Kasatoriaus nurodytos CK normos patenka į įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinio režimo reguliavimo sritį. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Turto įgijimo momentas – prieš santuoką ar ją sudarius – lemia jo priklausymą asmeninės arba bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Akcinių bendrovių įstatymas nenustato šios prezumpcijos išimties, todėl akcininkai, kurių turtui taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, akcijas įgiję po santuokos sudarymo, valdo jas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad UAB „Lintera“ akcijos V. L. priklauso asmeninės nuosavybės teise, nes jos įgytos iki santuokos su T. L. sudarymo (CK 3.89 straipsnis), taigi sutuoktinė neturi teisių į akcijas, o R. ir V. Č. UAB „Lintera“ akcijos priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tačiau pajamos, vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto, iš įmonės veiklos ar iš kitokio verslo gautos pajamos, įmonės (verslo) vertės padidėjimas po santuokos sudarymo pripažįstami bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2, 4 dalys). Tačiau akcijų ar dividendų priklausymas sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise nereiškia, kad jis yra akcininkas ABĮ prasme ir turi tiesioginę reikalavimo teisę bendrovei, šis priklausymas yra svarbus sutuoktinių tarpusavio prievolėms. Dėl to pagrįstai nuspręsta, kad sutuoktinis nėra akcininkas, ir kadangi sutuoktinių turtas nepadalytas, tai R. Č. ir V. L. sutuoktinės neturi savarankiškos teisės į dividendus. Atsižvelgdami į tai teismai pagrįstai pripažino UAB „Lintera“ ir V. Č. bei UAB „Lintera“ ir T. L. 2011 m. birželio 6 d. sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis negaliojančiomis, nes sutuoktinės nėra akcininkės ir neturi tiesioginės bendrovei reikalavimo teisės į dividendų išmokėjimą.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarties

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Paprastai sandorio sudarymo priežastis – sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai). Šie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia atitinkamus teisinius padarinius.

Remiantis ABĮ (2009 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija) 20 straipsnio 1 dalies 10 punktu visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę priimti sprendimus dėl pelno (nuostolių) paskirstymo. Pagal ABĮ 59 straipsnio nuostatas visuotinis akcininkų susirinkimas, patvirtinęs metinių finansinių ataskaitų rinkinį, turi paskirstyti bendrovės pelną (nuostolius) ir nurodyti pelno dalį, paskirtą dividendams išmokėti. Vadovaujantis šiais įstatymo reikalavimais 2011 m. balandžio 29 d. UAB „Lintera“ visuotinis akcininkų susirinkimas paskirstė pelną, skirdamas 12 021 297 Lt dividendams. Šiame susirinkime buvo patvirtinta ir konkreti dividendų mokėjimo tvarka, kad dividendų išmokėjimas atidedamas iki atskiro akcininko pareikalavimo. Akcininkų prašymai dėl dividendų išmokėjimo grynaisiais bendrovės kasoje arba pervedant į nurodytą sąskaitą banke pateikiami UAB „Lintera“ buhalterijai. Remiantis ABĮ 60 straipsnio 4 ir 5 dalimis bendrovė turi išmokėti dividendus ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sprendimo paskirstyti pelną priėmimo dienos ir dividendai yra išmokami pinigais. Byloje nebuvo tirta ir nepateikti duomenys apie tai, ar visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu paskirti dividendai ar jų dalis akcininkams buvo išmokėti. Remiantis ABĮ 60 straipsnio 2 dalimi visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu paskirti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams. Akcininkai turi teisę dividendą išreikalauti iš bendrovės kaip jos kreditorius. Taigi bendrovei neišmokėjus dividendų per 1 mėnesį nuo tokio sprendimo priėmimo tarp bendrovės ir akcininko atsiranda prievolinei teisiniai santykiai, kuriuose bendrovė yra skolininkas, o akcininkas – kreditorius.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. birželio 6 d. buvo sudarytos akcininko V. L. ir UAB „Lintera“ ir akcininko R. Č. ir UAB „Lintera“ reikalavimo perleidimo sutartys. Šiuose susitarimuose įtvirtinta, kad atsižvelgiant į 2011 m. balandžio 29 d. vykusio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą dėl pelno ir dividendų UAB „Lintera“ akcininkams paskirstymo UAB „Lintera“ kaip pirminis kreditorius perleidžia akcininkui kaip naujajam kreditoriui reikalavimo teisę į nurodytose bankuose, t. y. AB SEB, AB „Swedbank“, AB bankas „Snoras“, bendrovės sąskaitose esančias 100 000 eurų sumas. Šalys šį susitarimą sudarė tiktai dėl dalies paskirtų dividendų, t. y. 100 000 eurų sumos. Pažymėtina, kad pagal ankstesnę bendrovės praktiką dividendų mokėjimo tvarka visuotinio akcininkų susirinkimo būdavo nustatoma tokia pati kaip ir 2011 m. balandžio 29 d. UAB „Lintera“ visuotinio akcininkų susirinkimo ir dividendai būdavo išmokami būtent pagal ją, t. y. mokėjimo nurodymais, pervedant dividendų sumas akcininkams. Nagrinėjamu atveju šalys 2011 m. birželio 6 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartis. Teismų įvertinta tai, kad nors šis susitarimas sudarytas birželio mėnesį, tačiau akcininkai nesikreipė nė į vieną banką daugiau kaip penkis mėnesius dėl pinigų pervedimo iki 2011 m. lapkričio 16 d. BAB banko „Snoras“ moratoriumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Lintera“ akcininkams reikalavimo teises perdavė ne tik į BAB banko „Snoras“ sąskaitoje esančias lėšas, bet ir į kitose bankų, t. y. AB SEB, AB „Swedbank“, sąskaitose esančias lėšas, tačiau į pastaruosius akcininkai nesikreipė ir jų neinformavo apie tokios reikalavimo teisės turėjimą iki šiol. Nagrinėjamu atveju yra svarbi ir apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atskirajame skunde kasatoriai patys patvirtino, jog toks būdas buvo pasirinktas siekiant atgauti BAB banke „Snoras“ buvusias bendrovės lėšas. Siekiant atsiimti daugiau lėšų iš BAB banke „Snoras“ turėtos sąskaitos buvo sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys ne tik su akcininkais, bet ir su jų sutuoktinėmis, kurios konstatuota, kad nėra akcininkės ir neturi tiesioginės bendrovei reikalavimo teisės į dividendų išmokėjimą. Perleisto reikalavimo dydis yra lygus įtvirtintai maksimaliai draudimo sumai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnį. Taigi įvertinus visas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad pagrįstai teismai konstatavo, kad reikalavimo perleidimo sutartys sudarytos tik dėl akių, šalys susitarimu realiai nesiekė jame nustatytų padarinių, o sutartis sudarė tik tam, kad UAB „Lintera“ per savo akcininkus galėtų atsiimti lėšas iš BAB banke „Snoras“ turėtos sąskaitos per indėlių draudimo sistemą, įtvirtintą Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sandoris pagrįstai buvo pripažintas negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu.

Siekiant nustatyti tikruosius santykio šalių ketinimus, išreikštus joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokios sutarties kylančius įsipareigojimus, bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, tarp jų – ir CK 6.193 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad turi būti atsižvelgiama ir į sutarties sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Dėl to pagrįstai buvo vertintas šalių elgesys (veikimas ar neveikimas) po sandorio sudarymo. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CK 6.193 straipsnio ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jeigu nagrinėjamu atveju reikalavimo perleidimo sutartys ir nebūtų pripažintos negaliojančiomis, akcininkai šių sutarčių pagrindu netaptų indėlininkais Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo prasme, nes akcininkai nėra su banku sudarę banko sąskaitos sutarties (IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalys). Šiuo įstatymu yra apdraudžiama ne iš bet kokios sutarties kylanti reikalavimo teisė, bet iš sutarties su banku. Dėl to pagrįstu laikytinas atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad kasatoriai neturėjo jokių teisių naudotis ir disponuoti UAB „Lintera“ sąskaita bei draudžiamojo įvykio dieną negalėjo būti identifikuoti (sutartis su banku dėl banko sąskaitos sudaryta tik UAB „Lintera“ vardu), todėl, net ir įgiję reikalavimo teises, kasatoriai netapo banko sąskaitos sutarties šalimis, taip pat indėlininkais pirmiau nurodyto įstatymo prasme.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinius skundus atmetant, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

BAB bankas „Snoras“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinius skundus parengimą sumokėjo 4825,46 Lt, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.14 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į bylos pobūdį, spręstų byloje klausimų sudėtingumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jam už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme iš kasatorių lygiomis dalimis priteistina 1500 Lt.

Kasaciniame teisme patirta 53,96 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. lapkričio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinius skundus, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos lygiomis dalimis iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. L. (duomenys neskelbtini), T. L. (duomenys neskelbtini), R. Č. (duomenys neskelbtini) ir V. Č. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti BAB bankas „Snoras“ (j. a. k. 112025973) naudai ir 53,96 (penkiasdešimt tris litus 96 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752), biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                 Dangutė Ambrasienė

                                                                                                                                            Gražina Davidonienė

                                                                                                                                            Janina Januškienė