Administracinė byla Nr. I-2052-561/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00682-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas I. T. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti po 20 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną praleistą parą Kalėjime.
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. buvo kalinamas Kalėjime. Pažymėjo, kad nuolatos Kalėjime pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos, avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos – antisanitarinės. Tvirtino, kad kalint perpildytose kamerose buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktų nuostatos, kad kalintis sąlygomis, kuriose nesilaikoma nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjas pabrėžė, kad Kalėjime taip pat nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. kamerose prasta ventiliacija, temperatūra neatitiko reikalavimų; kamerose pilna parazitų; sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas tik sienele; sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, o kamerose šilto vandens nėra; mankšta salėje vyko tik kartą per savaitę. Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2.
Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.
Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų.
Nurodė, kad kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka.
Rėmėsi HN 76:2010 21 punkto nuostata, pabrėždama, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) nustatyti reikalavimai taikomi tik tie, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Akcentavo, kad asmenų privatumo užtikrinimui Kalėjimas įrenginėja užuolaidas.
Pažymėjo, kad HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Dėl išvedimo į mankštą pažymėjo, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Kalėjime, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų ir išvedimo į mankštos kambarį tvarkos aprašu, patvirtintu Kalėjimo direktoriaus 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. I-212 (toliau – ir Aprašas), asmenys, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal Kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų teikimo grafiką, patvirtintą Kalėjimo direktoriaus. Pabrėžė, kad asmenų išvedimas į mankštos kambarį buvo vykdomas nepažeidžiant Kalėjime laikomų asmenų dienotvarkės. Atkreipė dėmesį, kad taip pat nebuvo pažeista ir pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu kartą per savaitę.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismas
konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti po 20 Eur už kiekvieną praleistą parą Kalėjime neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus, laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. (b. l. 1–2).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. (b. l. 10–12, 24–25).
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“. HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą) (b. l. 10–12). Darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. kalint Kalėjime, nebuvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka.
Pažymėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Taigi, pareiškėjo argumentai, kad iš kameros ploto turėtų būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas, atmestini.
Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.
HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele, o privatumui užtikrinti Kalėjime yra įrengiamos užuolaidos.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo aspekto pažeidimas, Kalėjimui nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, pripažintinas pagrįstu.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose prasta ventiliacija. Atsakovė teigė priešingai – Kalėjimo langai pritaikyti vėdinimui, todėl jokio pažeidimo atsakovė nėra padariusi.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Į bylą pateiktas kalėjimo Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 9 d. pranešimas Nr. 24-2053 „Dėl I. T. skundo“ (b. l. 31–34) patvirtina, jog HN 134:2015 16 punkte nustatytų gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, kuri turi būti ne žemesnė nei 18 ? ir ne aukštesnė kaip 28 ? nebuvo pažeista. Pažymėta, kad tokių pažeidimų nenustatė ir Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai, kurie periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos atmestini.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad kamerose nėra užtikrintas šilto vandens tiekimas.
HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, karšto vandens tiekimas į kameras nėra nustatytas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė pažeidė teisės aktų nuostatas.
Pažymėtina, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Kalėjimas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 42–45), todėl pareiškėjo išdėstyti argumentai, kad kamerose pilna parazitų, atmestini kaip nepagrįsti.
HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo sudaryta galimybė tik kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Taigi, pats pareiškėjas patvirtino, kad atsakovė teisės aktų nuostatų nepažeidė.
Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad tik kartą per savaitę jis buvo vedamas į mankštą. Atsakovė teismui paaiškino, jog asmuo, kuris nori dalyvauti visuomeninėje veikloje, turi parodyti iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreipti į būrio viršininką. Pabrėžė, kad suimtieji, pageidaujantys mankštą atlikti mankštos kambaryje, eilės tvarka vedami į mankštos kambarį pagal asmenų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų teikimo grafiką. Teismas pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja suimtųjų/nuteistųjų vedimo į mankštos kambarį dažnumo. Kaip paaiškino Kalėjimas, savo norą dalyvauti tam tikroje veikloje asmenys, laikomi Kalėjime, turi pareikšti žodžiu ar raštu. Pareiškėjas pripažįsta, kad buvo vedamas į mankštą kartą į savaitę, taigi, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Kalėjimas neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl jam priteistinas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Kalėjimo neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 5 punktais, 132–134 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui I. T. (I. T.) 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d.
Kitą pareiškėjo I. T. (I. T.) skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjas Arūnas Kaminskas