Civilinė byla Nr. e2A-925-798/2020
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00208-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 2.1.5.1.2.6; 2.1.5.2; 2.1.5.4; 2.6.39.2.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrologistika“ dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Agrologistika“, kuriame prašė priteisti iš atsakovės 246 099,44 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2009 m. sausio 14 d. Vokietijoje atsakovei priklausančios transporto priemonės „Scania R480“ vairuotojas M. V. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai. Eismo įvykio metu transporto priemonė „Scania R480“ buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. M. V. sukėlė eismo įvykį būdamas neblaivus (alkoholio koncentracija kraujyje sudarė 2,5–2,6 prom.), dėl to ieškovei sudarytos draudimo sutarties pagrindu kilo pareiga išmokėti draudimo išmoką žalą patyrusiems asmenims. Ieškovė kompensavo eismo įvykio metu atsiradusią žalą, išmokėdama 261 548,73 Eur draudimo išmoką. 2009 m. birželio 16 d. buvo išmokėta 15 449,29 Eur draudimo išmoka. Dėl šios draudimo išmokos dalies priteisimo buvo nagrinėjama civilinė byla Klaipėdos miesto apylinkės teisme ir sudaryta taikos sutartis, dėl to reikalavimo dėl šios sumos priteisimo nereiškia. 2015 m. balandžio 9 d. buvo išmokėta 170 940,60 Eur draudimo išmoka, 2017 m. gruodžio 13 d. buvo išmokėta 48 314,02 Eur draudimo išmoka, 2018 m. balandžio 17 d. išmokėta 26 844,82 Eur draudimo išmoka. Atsakovė privalo atlyginti atsiradusią žalą, nes ji eismo įvykio metu buvo transporto priemonės „Scania R480“ valdytoja, o atsakovės darbuotojas transporto priemonę vairavo ir eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus.
3. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Byloje nėra ginčo, kad atsakovės vairuotojas ieškovės apdraustą transporto priemonę, kuria buvo padarytas eismo įvykis ir nukentėjo žmonės, vairavo neblaivus, todėl ieškovė, sumokėjusi žalos sumas, pareiškė atsakovei regresinį reikalavimą. Byloje kilo ginčas nuo kada nagrinėjamu atveju turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kad draudiko (ieškovės) korespondentas administravo ir atlygino žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurią ieškovė sudarė su atsakove; draudiko korespondentui Vokietijoje atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, ieškovė – draudikas ir privalomojo motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties šalis – savo korespondentui Vokietijoje pervedė sumą, lygią draudimo išmokai, taip pat sumokėjo administravimo mokestį bei bylinėjimosi išlaidas, susidariusias dėl nukentėjusiųjų eismo įvykyje kreipimosi į teismą. Taigi ieškovės teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmokos iš atsakovės atsirado nuo to momento, kai ieškovė draudimo išmokos sumą sumokėjo savo korespondentui Vokietijos bendrovei SOVAG. Ieškovė savo korespondento pateiktos pretenzijos neatmetė, tačiau tikslinosi pirmųjų dviejų mokėtinų sumų (170 940,60 Eur ir 48 314,02 Eur) apimtis, be to, Vokietijos teisme vyko ginčo tarp nukentėjusiųjų asmenų ir Vokietijos draudikų nagrinėjimas.
4.2. Ieškovė savo korespondentei Vokietijoje draudimo išmoką sumokėjo trimis mokėjimais – 2015 m. balandžio 9 d., 2017 m. gruodžio 13 d. ir 2018 m. balandžio 17 d. Ieškovė teigia, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo paskutinės draudimo išmokos pervedimo 2018 m. balandžio 17 d. ir mano, kad ieškinio senatis nepraleista. Tiek iš byloje ieškovės pateiktų procesinių dokumentų bei jų priedų, tiek iš jos paaiškinimų teismo posėdžių metu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmosios dvi mokėjimo sumos – 170 940,60 Eur ir 48 314,02 Eur – buvo susijusios su nukentėjusiesiems padaryta turtine ir neturtine žala. Ieškovė teigia, kad šios sumos buvo apskaičiuotos pagal įstatymus bei draudimo sutartį, taip pat atsižvelgus į Vokietijos teismų sprendimuose nurodytas nukentėjusiesiems priteistas sumas ir pervestos būtent nukentėjusiesiems. 2019 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad būtent antruoju mokėjimu, atliktu 2017 m. gruodžio 13 d., buvo pervesta draudimo išmoka, susijusi su nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Teismo posėdžių metu buvo teikiami paaiškinimai dėl pirmųjų dviejų mokėjimų sudėtinių dalių. Dėl to teismas padarė išvadą, kad pagrindinė prievolė buvo susijusi su pirmaisiais dviem mokėjimais ir įvykdyta 2017 m. gruodžio 13 d.
4.3. Išvadą, kad pagrindinė prievolė įvykdyta 2017 m. gruodžio 13 d. antruoju mokėjimu, o trečiosios draudimo išmokos pervedimas yra skirtingo pobūdžio, teismo vertinimu, patvirtino ir ta aplinkybė, kad trečiasis mokėjimas buvo susijęs su 25 000 Eur draudimo išmokos sumokėjimu (ieškovė prie šios draudimo išmokos išmokėjimo pridėjo ir 1 844,82 Eur administravimo mokestį) ne nukentėjusiesiems, o Vokietijos pensijų draudimui (D. R.). Ieškovės korespondentė dar 2017 m. lapkričio 9 d. pranešė ieškovei, kad visa žala nukentėjusiesiems buvo atlyginta po 2017 m. rugsėjo 6 d. Hamburgo teismo sprendimo, pervedant nukentėjusiajam paskutinę 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo su priskaičiuotomis palūkanomis sumą. Tame pačiame laiške ieškovei nurodoma, kad ieškovės korespondentė atsakė Vokietijos pensijų draudimui (D. R.), jog prašomos sumos nemokės, tačiau nepaisant to jau 2018 m. vasario 13 d. Vokietijos pensijų draudimui pervedė 25 000 Eur.
4.4. Konstatavus, jog pagrindinė prievolė buvo atlyginta pirmaisiais dviem mokėjimais ir dėl kurių priteisimo ieškovė į teismą turėjo kreiptis per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 13 d., spręstina dėl trečiosios 26 844,82 Eur išmokos ieškinio senaties termino. Trečioji draudimo išmoka buvo susijusi su mokėjimu ne nukentėjusiesiems, o Vokietijos pensijų draudimui (D. R.). Dėl šios išmokos apmokėjimo ieškovei buvo pateikta pretenzija 2018 m. vasario 13 d., dėl šios sumos išmokėjimo nebuvo ginčo teisme, nebuvo tikslinamos aplinkybės, priešingai nei pirmųjų dviejų išmokų išmokėjimo atveju. Dėl to ieškovė šią sumą turėjo sumokėti iki 2018 m. kovo 13 d., tačiau pavedimą atliko tik 2018 m. balandžio 17 d. Dėl to vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl 26 884,42 Eur priteisimo skaičiuotinas nuo 2018 m. kovo 13 d.
4.5. Teismas padarė išvadą, kad pagrindinė prievolė buvo įvykdyta 2017 m. gruodžio 13 d., dėl to nuo 2017 m. gruodžio 13 d. skaičiuotinas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš regresinių prievolių atsiradusiam ieškovės reikalavimui. Dėl trečiosios išmokos priteisimo vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2018 m. kovo 13 d. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2019 m. balandžio 17 d., t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą. Atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, o ieškovei neprašant jo atnaujinti yra pagrindas ieškinį atmesti.
4.6. Byloje buvo pateikti tik draudimo išmokos pervedimo dokumentai, iš kurių galima konstatuoti tik faktą, kad ieškovė pervedė savo korespondentei jos nurodytas nukentėjusiesiems išmokėtas draudimo išmokas. Nei draudikų susirašinėjime, nei mokėjimo pavedimuose ar kituose šioje byloje teismui pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie žalos dydžio nustatymą. Ieškovė teigia, kad Vokietijos teismų sprendimuose yra detalizuotos sumos, tačiau visų pirma Vokietijos teismo sprendimuose yra nurodytos tik sumos, kurias draudikė Vokietijoje išmokėjo nukentėjusiesiems, nenurodyta, kad sumos teisingos, nepateiktas ir jų skaičiavimas. Dar daugiau, teismas bylos nagrinėjimo metu du kartus (2019 m. spalio 15 d. ir 2019 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžiai) atidėjo bylos nagrinėjimą dėl to, kad ieškovei suteiktų galimybę pateikti ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, tačiau ieškovė jų neteikė. Ieškovės pateikta susirašinėjimo su draudike Vokietijoje medžiaga tik patvirtina faktą, kad ieškovė, nurodžiusi, jog neturi įrodymų, pagrindžiančių atlygintą žalą, siekė iš Vokietijos draudikės gauti duomenų apie tai, iš ko susideda atlyginta žala. Ieškovės teismui pateiktoje susirašinėjimo medžiagoje nurodyta, kad visi dokumentai, susiję su žala, jai buvo pateikti ir daugiau duomenų nėra. 2019 m. gruodžio 13 d. laiške nuo Vokietijos draudiko ieškovei nurodyta, kad Vokietijos draudimo bendrovė ieškovei siuntė daug dokumentų, susijusių su žala, dar 2014 m. birželio 5 d. Atsižvelgęs į ieškovės teismui pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė ne tik nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos reikalavimus, bet ir nebuvo pakankamai rūpestinga, atidi administruodama draudimo išmokos mokėjimą.
4.7. Ieškovė, įrodinėdama žalos dydį ir jo apskaičiavimą, remiasi Vokietijos teismų sprendimais ir Vokietijos draudiko išmokėtomis sumomis, kurios, tikėtina, buvo apskaičiuotos pagal Vokietijos teisę. Tačiau ieškovė teismui neteikė Vokietijos teisės normų, kuriomis remdamasis draudikas Vokietijoje apskaičiavo žalą, o ieškovė pervedė jas regreso tvarka, dėl to teismas neturi pagrindo išvadai, kad prašomos priteisti sumos buvo apskaičiuotos teisingai pagal kitos šalies teisės aktus. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio, todėl vertino, kad ieškovė ieškinio neįrodė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Apeliaciniame skunde ieškovė ADB „Gjensidige“ prašė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, ir šis pažeidimas buvo esminis, turėjęs įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Ieškovė draudimo išmokas mokėjo keliais etapais. Išmokėjusi paskutinę išmokos dalį 2018 m. balandžio 17 d., ieškovė pateikė ieškinį teismui dėl išmokėtų sumų priteisimo iš atsakovės. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo paskutinės išmokos dalies sumokėjimo, įvykdyto 2018 m. balandžio 17 d., o nuo 2017 m. gruodžio 13 d. išmokos dalies išmokėjimo. Teismas, darydamas tokią išvadą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.
5.2. Anot apeliantės, reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui siejamas su visos prievolės (kurią turėjo įvykdyti keli skolininkai) įvykdymu. Klaipėdos apygardos teismo išvada, kad senaties terminą reikėtų skaičiuoti nuo 2017 m. gruodžio 13 d., yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo jurisprudencijai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatina teisines pasekmes, kurias sukelia proceso ir materialinės teisės normos. Įrodymų vertinimas ir įrodinėjimas byloje yra reglamentuojami proceso teisės normų. Esant tokiai situacijai, kai teismas sprendžia, kad byloje nepakanka įrodymų konstatuoti tikėtiną tam tikrų aplinkybių buvimą, teismas tokius reikalavimus gali atmesti kaip nepagrįstus, t. y. atsiranda tam tikros procesinės pasekmės, tačiau įrodymų nepakankamumas byloje negali sukelti pasekmių materialinės teisės normos taikymo kontekste.
5.3. Jeigu teismas nusprendė, kad nepakanka įrodymų 2018 m. balandžio 17 d. išmokos pagrįstumui konstatuoti, tai nereiškia, kad turėtų pasikeisti ir ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklės, nustatytos kasacinio teismo praktikoje ir materialinės teisės normų. Apeliantei buvo pateikta pretenzija atlyginti 26 844,82 Eur draudimo išmokos dalį korespondentui, kurią sudaro 25 000 Eur Vokietijoje sumokėta draudimo išmoka ir 1 844,82 Eur korespondento administravimo išlaidos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovė šiuos mokėjimus atliko, ir šios aplinkybės nebuvo nuginčytos jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, dėl tos priežasties teismas turėjo pareigą ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo 2018 m. balandžio 17 d., kadangi, kaip jau minėta anksčiau, procesinės pasekmės, susijusios su įrodinėjimu, negali daryti įtakos ieškinio senaties skaičiavimo taisyklėms. Be to, ieškovė gavo pretenziją dėl minėtos sumos pervedimo korespondentui, t. y. ieškovė buvo pagrįstai suinteresuota prievolės įvykdymu. Todėl teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl ieškinio senaties taikymo tokio pobūdžio bylose.
5.4. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nukentėjusiojo teisę pareikšti pretenziją atsakingam draudikui (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnis). Pažymėjo, kad atsakovas yra eismo įvykio kaltininkas, todėl jam negali būti taikomos TPVCAPDĮ 19 straipsnio nuostatos ir atsakovas neturi teisės remtis TPVCAPDĮ 19 straipsnio nuostatomis. Reikalavimus pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnį draudikui gali pareikšti tik per eismo įvykį nukentėję asmenys. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo byloje taikyti TPVCAPDĮ 19 straipsnyje numatytą išmokos mokėjimo pagal nukentėjusiojo asmens pretenziją senaties terminą, todėl teismas neteisingai sprendė dėl senaties termino eigos pradžios.
5.5. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016. Nagrinėjamos bylos ir pirmosios instancijos teismo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, ratio decidendi nesutampa, kadangi, visų pirma, toje byloje žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlygino šio asmens transporto priemonės draudimu (kasko) automobilį apdraudęs draudikas; toje byloje buvo reiškiamas subrogacinis reikalavimas eismo įvykio kaltininko civilinės atsakomybės draudikui. Nagrinėjamoje byloje reiškiamas regresinis reikalavimas draudėjui (atsakovui) už tai, kad 2009 m. sausio 14 d. Vokietijoje atsakovei priklausančios transporto priemonės „Scania R480“ neblaivus vairuotojas M. V. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai.
5.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai – 2010 m. kovo 30 d. Hamburgo apylinkės teismo nutartis, 2016 m. liepos 8 d. Hamburgo Žemės teismo sprendimas, Hanzos Aukščiausiojo Žemės teismo sprendimas, kurių pagrindu eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims buvo priteista turtinė ir neturtinė žala, palūkanos, bylinėjimosi išlaidos. Vokietijos teismai, nagrinėdami bylas ir priimdami atitinkamus sprendimus, taikė Vokietijos Federacijoje galiojančias teisės normas, vertino byloje iškeltų reikalavimų dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo pagrįstumą. Vokietijos teismų procesiniai sprendimai, bei juose konstatuotos aplinkybės, jas pagrindžiantys įrodymai turi būti vertinami remiantis bendromis įrodymų vertinimo taisyklėmis, ir toks konstatavimas nereikalauja jokių papildomų argumentų. Be to, nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas ginčas dėl to, ar Hamburgo apylinkės teismas ir Hamburgo Žemės teismas pagrįstai priteisė atitinkamas sumas, t. y. tarp šalių ginčo dėl šių teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir / ar pagrįstumo nebuvo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantė neturėjo pareigos teikti užsienio teisės turinį pagrindžiančių įrodymų šioje dalyje, kadangi atitinkamos aplinkybės buvo nustatytos Vokietijos Federacijoje išnagrinėtose bylose ir šalių civilinėje byloje Nr. e2-391-826/2020 nebuvo ginčijamos.
5.7. Dėl 25 000,00 Eur draudimo išmokos mokėjimo pagrįstumo į bylą buvo pateikti rašytiniai dokumentai – pretenzijos, adresuotos apeliantei, iš kurių matyti, kad Vokietijoje buvo pareikšti papildomi reikalavimai atlyginti E. Al-Badri padarytą žalą, susijusią su asmens sužalojimu. Šie dokumentai taipogi patvirtina, kad, siekiant išvengti bylinėjimosi teisme (kas didina mokėtinas sumas) bei papildomų reikalavimų ateityje pareiškimą (siekiama visiškai išspręsti situaciją), derybų būdu buvo sutarta dėl 25 000 Eur kompensacijos sumokėjimo ir tuomet pretenzija dėl šios sumos ir administravimo išlaidų padengimo buvo pateikta ieškovei. Šie dokumentai buvo teikti į bylą, nors atsakovė ginčijo žalos dydį ir pagrįstumą, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktus, į bylą neteikė. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė.
6. Atsiliepime į ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą atsakovė UAB „Agrologistika“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad draudimo išmokos išmokėjimo prievolės įvykdymo terminas nepriklauso nuo draudiko valios ir nuožiūros. Draudimo išmokos išmokėjimo terminą imperatyviai nustato įstatymas. Su ieškovės ieškiniu pateikti bendrovės SOVAG pretenzijų raštai liudija, kad pretenzija ieškovei dėl 48 314,02 Eur sumos sumokėjimo yra 2017 m. lapkričio 9 d., pretenzija ieškovei dėl 26 884,82 Eur sumos sumokėjimo yra 2018 m. vasario 13 d. Pretenzijos dėl 170 940,60 Eur sumos sumokėjimo kartu su ieškiniu ieškovė nepateikė. Iš ieškinio pateikimo teismui datos galima spėti, kad ieškovė, pateikdama ieškinį teismui 2019 m. balandžio 17 d. dieną, siekė nepraleisti vienerių metų ieškinio senaties termino, paskutinę išmoką, ieškovė išmokėjo pažeisdama įstatyme įtvirtintą 30 dienų terminą, per kurį draudimo išmoka privalo būti išmokėta. Tai reiškia, kad pažeidus terminą draudimo išmokai išmokėti, draudikui atsiranda neigiamos teisinės pasekmės (tokiu atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo sekančios dienos po įstatyminio termino išmokėti draudimo išmoką pasibaigimo, bet ne nuo faktinio draudimo išmokos išmokėjimo), nes draudikas neturi teisės pažeisti įstatymo nustatyto draudimo išmokos mokėjimo termino. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės SOVAG pretenzija ieškovei dėl 26 884,82 Eur sumos sumokėjimo yra 2018 m. vasario 13 d. dienos, taip pat į tai, kad ieškovė per 30 dienų nuo minėtos datos privalėjo išmokėti draudimo išmoką (t. y. iki 2018 m. kovo 15 d. imtinai), manytina, kad pateikdama teismui ieškinį 2019 m. balandžio 17 d., ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.
6.2. Ieškovė savo apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, kadangi joje aplinkybės ir bylos subjektai yra skirtingi nei šioje nagrinėjamoje byloje.
6.3. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Atsakovė su tokiais argumentais nesutinka. Šioje byloje nėra įrodymų apie prejudicinių faktų egzistavimą, o ieškovės ieškinio faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės nėra tokios, kurių pagal įstatymą nereikėtų įrodinėti. Tai reiškia, kad įrodyti ieškinio reikalavimus yra ieškovės pareiga, kurios neįvykdžius ieškinys negali būti patenkintas.
6.4. Kaip teisingai pažymėjo Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėjamu atveju byloje buvo pateikti tik draudimo išmokos pervedimo dokumentai, iš kurių galima konstatuoti tik faktą, kad ieškovė pervedė savo korespondentei jos nurodytas nukentėjusiesiems išmokėtas draudimo išmokas. Nei draudikų susirašinėjime, nei mokėjimo pavedimuose ar kituose šioje byloje teismui pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie žalos dydžio nustatymą. Ieškovė teigia, kad Vokietijos teismų sprendimuose yra detalizuotos sumos, tačiau visų pirma Vokietijos teismo sprendimuose yra nurodytos tik sumos, kurias draudikas Vokietijoje išmokėjo nukentėjusiesiems, nenurodyta, kad sumos teisingos, nepateiktas ir jų skaičiavimas. Kaip matyti iš ieškinio priedų, ieškovė ieškinį grindžia ne pirminiais, tiesioginiais įrodymais (pavyzdžiui, fotonuotraukomis, defektų aktais, turto vertintojų ataskaitomis, medicinos ekspertų išvadomis, gydymo įstaigų išduotais medicininiais ir kitais dokumentais, sąskaitomis faktūromis, čekiais, kvitais, kitais mokestiniais dokumentais, socialinio draudimo institucijų pateiktais dokumentais, teismų sprendimais, kitais žalą turtui ar žalą asmeniui pagrindžiančiais dokumentais), o duomenų bazės lentelėmis, pretenzijų raštais (prie kurių nėra pridėti juos pagrindžiantys įrodymai).
6.5. Ieškovė ne tik nėra pateikusi pirminių, tiesioginių žalos (nuostolių), kurią patyrė nukentėję tretieji asmenys, įrodymų, bet iš ieškovės pateiktų dokumentų negalima patikrinti ir nustatyti nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmokėtų išmokų chronologijos, jų sekos, faktinių ir teisinių pagrindų jas mokėti atsiradimo, taip pat patikrinti, ar išmokos nesidubliuoja. Be to, abejotina ir dėl reikalavimų, susijusių su atstovavimo išlaidomis Vokietijos advokatams (ypač tų, kurias patyrė ne eismo įvykyje nukentėję tretieji asmenys), teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi bylos duomenys aiškiai liudija, kad ieškovas neįrodė ir nepagrindė nukentėjusių trečiųjų asmenų patirtų realių nuostolių dydžio.
6.6. Atsakovės manymu, ji nėra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje. Draudikas, sumokėjęs išmoką dėl padaryto žalos, sumas turi teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, jei jis vairavo transporto priemonę neblaivus. Vairuoti transporto priemonę neblaivus gali tik fizinis asmuo. Todėl atsakovės teigimu, ieškinys turėjo būti reiškiamas trečiajam asmeniui M. V., kuris buvo supažindintas pasirašytinai su darbo tvarkos taisyklėmis, kurios jam draudė vartoti alkoholį komandiruotės metu. Be to, šiai bylai aktualus eismo įvykis įvyko ne M. V. darbo metu, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad jis tuo metu ėjo savo darbines pareigas ir veikė darbdavio interesais. M. V. būnant ilgalaikėje komandiruotėje užsienyje, atsakovė neturėjo jokių objektyvių galimybių kontroliuoti M. V. elgesio, tikrinti jo blaivumo, perimti transporto priemonę iš neblaivaus asmens ir kt.
7. Atsiliepime į ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą trečiasis asmuo M. V. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismas teisingai nurodė terminą nuo kada ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas, todėl pagrįstai sprendė, kad apeliantė praleido ieškinio senaties terminą. Be to, ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos galutinio teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sumokėtos draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
10. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2009 m. sausio 14 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, dėl kurio kaltu buvo pripažintas atsakovės vairuotojas, nes vairavo transporto priemonę neblaivus.
11. Ieškovė dėl eismo įvykio atsiradusią žalą kompensavo ją nukentėjusiesiems asmenims atlyginusiai Vokietijos draudimo bendrovei SOVAG: 2015 m. balandžio 9 d. pervedė SOVAG 170 940,60 Eur, 2017 m. gruodžio 13 d. ieškovė pervedė SOVAG 48 314,02 Eur, 2018 m. balandžio 17 d. ieškovė bendrovei SOVAG išmokėjo 26 884,82 Eur.
12. Vokietijos bendrovė SOVAG pretenziją dėl 170 940,60 Eur sumokėjimo ieškovei pateikė 2014 m. rugpjūčio 1 d., pretenziją dėl 48 314,02 Eur sumos sumokėjimo pateikė ieškovei 2017 m. lapkričio 9 d., pretenziją dėl 26 884,82 Eur sumokėjimo pateikė 2018 m. vasario 13 d. Iš viso ieškovė pervedė Vokietijos bendrovei SOVAG 246 099,44 Eur, kuriuos priteisti prašo iš atsakovės.
Dėl ieškinio senaties termino
13. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas. Anot apeliantės, ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai apeliantė sumokėjo paskutinę draudimo išmoką, todėl, jos teigimu, ji nepraleido termino ieškiniui pateikti.
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.
15. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad yra reiškiamas regresinis reikalavimas. Byloje nustatyta, kad ieškovė draudimo išmoką keliais etapais: 2009 m. birželio 16 d. buvo išmokėta 15 449,29 Eur draudimo išmoka. Dėl šios draudimo išmokos dalies priteisimo buvo nagrinėjama civilinė byla Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Šalys byloje sudarė taikos sutartį ir reikalavimas dėl šios sumos priteisimo nereiškiamas ir atitinkami dokumentai, susiję su šia išmokos dalimi į bylą nėra teikiami. 2015 m. balandžio 9 d. buvo išmokėta 170 940,60 Eur draudimo išmoka; 2017 m. gruodžio 13 d. buvo išmokėta 48 314,02 Eur draudimo išmoka; 2018 m. balandžio 17 d. buvo išmokėta 26 844,82 Eur draudimo išmoka.
16. Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai draudiko korespondentas administravo ir atlygino žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurią apeliantė sudarė su atsakove; draudiko korespondentui Vokietijoje atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, apeliantė savo korespondentui Vokietijoje pervedė sumą, lygią draudimo išmokai, taip pat sumokėjo administravimo mokestį korespondentui. Taigi nuo šio momento apeliantė įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovei ir regreso tvarka reikalauti atsakovo atlyginti žalą. Draudėjas (atsakovė šioje byloje) negali žinoti, kada draudiko korespondentas atlygins eismo įvykio metu sukeltą žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nukentėjusiajam asmeniui ar jo draudikui kitoje šalyje, tačiau draudėjas pagrįstai gali tikėtis, kad jei jis nesilaikys draudimo sutartyje nustatytų pareigų, draudikas įgys teisę reikalauti grąžinti draudimo išmokos dalį. Dėl to tokioje situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, sukėlęs žalą, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012).
17. Šia kasacinio teismo nutartimi vadovaujasi ir apeliantė, teigdama, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo paskutinės išmokos sumokėjimo momento, tačiau aukščiau cituojamos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, kadangi nagrinėjamai bylai svarbi aplinkybė yra ta, kad paskutiniąją išmoką apeliantė korespondentui išmokėjo pažeidusi imperatyviąsias įstatymo normas.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė, kad iš byloje ieškovės pateiktų procesinių dokumentų bei jų priedų galima daryti išvadą, kad pirmosios dvi mokėjimo sumos – 170 940,60 Eur ir 48 314,02 Eur – buvo susijusios su nukentėjusiesiems padaryta turtine ir neturtine žala. 2019 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad būtent antruoju mokėjimu, atliktu 2017 m. gruodžio 13 d., buvo pervesta draudimo išmoka, susijusi su nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovės korespondentė 2017 m. lapkričio 9 d. pranešė apeliantei, jog visa žala nukentėjusiesiems buvo atlyginta po 2017 m. rugsėjo 6 d. Hamburgo teismo sprendimo, pervedant nukentėjusiajam paskutinę 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo su priskaičiuotomis palūkanomis sumą.
19. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai senaties termino eigos pradžią skaičiavo remdamasis TPVCAPDĮ 19 straipsniu nuo pretenzijos sumokėti draudimo išmoką ar jos dalį atmetimo dienos. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
20. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (nukentėjusiojo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Įgyvendinant nukentėjusio asmens reikalavimo teisę į žalos atlyginimą gali būti taikomos tiek bendrosios žalos atlyginimo, tiek draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, priklausomai nuo to, kuriam iš subjektų – žalą padariusiam asmeniui ar jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui – reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą.
21. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad apeliantė paskutiniąją draudimo išmoką privalėjo sumokėti iki 2018 m. kovo 13 d., tačiau pavedimą atliko tik 2018 m. balandžio 17 d. Dėl to vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl 26 884,42 Eur priteisimo skaičiuotinas nuo 2018 m. kovo 13 d. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė skunde, pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį skaičiavo ne nuo korespondentės pretenzijos apeliantei pateikimo dienos, o nuo tos dienos kai prievolė privalėjo būti įvykdyta, t. y. 2018 m. kovo 13 d.. Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos argumentais sutinka. Taigi nustačius, kad ieškovė pažeidė teisės aktuose nustatytą draudimo išmokos terminą, ieškinio senaties terminas regresiniam reikalavimui turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kada baigėsi terminas draudimo išmokai išmokėti, o ne nuo faktinio draudimo išmokos išmokėjimo momento.
22. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai senaties termino eigos pradžią skaičiavo remdamasis TPVCAPDĮ 19 straipsniu nuo pretenzijos sumokėti draudimo išmoką ar jos dalį atmetimo dienos, bei rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016. TPVCAPDĮ 19 straipsnyje nurodyta, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti ar Biuras (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 18 ir 20 straipsniuose nurodytus atvejus) privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 19 straipsnyje įtvirtintos teisės normos reglamentuojančios išmokos mokėjimo nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui terminus. Apeliantė pažymėjo, kad atsakovė yra eismo įvykio kaltininkė, todėl jai negali būti taikomos TPVCAPDĮ 19 straipsnio nuostatos ir atsakovė neturi teisės remtis TPVCAPDĮ 19 straipsnio nuostatomis. Reikalavimus pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnį draudikui gali pareikšti tik per eismo įvykį nukentėję asmenys, todėl anot apeliantės, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo byloje taikyti TPVCAPDĮ 19 straipsnyje numatytą išmokos mokėjimo pagal nukentėjusiojo asmens pretenziją senaties terminą, todėl teismas neteisingai sprendė dėl senaties termino eigos pradžios.
23. Nagrinėjamu atveju, apeliantė netinkamai aiškina pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad apeliantė nurodytos įstatymo normos reikalavimus pažeidė todėl, kad gavusi korespondentės pretenziją 2018 m. vasario 13 d., neįvykdė aukščiau nurodytos įstatyme numatytos pareigos apmokėti jos per 30 dienų terminą, taip, kaip tau numatyta TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad nurodytas įstatyme nustatytas 30 dienų terminas draudimo išmokai išmokėti yra teisiškai reikšmingas ir su jo suėjimu atsiranda teisinės pasekmės. Taigi pažeidus TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą išmokėti draudimo išmoką, draudikui negali atsirasti tapačios teisinės pasekmės lyginant su tomis, kuriose draudikas būtų atsidūręs, jei šio pažeidimo nebūtų įvykdęs. Todėl apeliantė, atlikusi mokėjimą pagal korespondentės 2018 m. vasario 13 d. pretenziją tik 2018 m. balandžio 17 d., praleidusi įstatyme įtvirtintą 30 dienų terminą, privalo prisiimti iš to kilusias pasekmes.
24. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl 26 884,42 Eur priteisimo turi būti skaičiuojamas nuo 2018 m. kovo 13 d. Todėl atmestini yra apeliantės argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą netinkamai pritaikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo
25. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio reikalavimų nurodė, kad apeliantė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo pateikti tik draudimo išmokos pervedimo dokumentai, iš kurių galima konstatuoti tik faktą, jog apeliantė pervedė savo korespondentei jos nurodytas nukentėjusiesiems išmokėtas draudimo išmokas. Nei draudikų susirašinėjime, nei mokėjimo pavedimuose ar kituose šioje byloje teismui pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie žalos dydžio nustatymą.
26. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad jos pateikti mokėjimo pavedimai yra pakankami spręsti, jog ji atlygino žalą korespondentei, kuri išmokėjo žalos atlyginimą Vokietijoje avarijos metu nukentėjusiems asmenims. Anot apeliantės, atsakovė ginčijo žalos dydį ir pagrįstumą, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktus, į bylą neteikė. Į šias aplinkybes neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti, kadangi įstatymai numato būtent ieškovei pareigą įrodinėti ieškinyje nurodytas aplinkybes.
27. Teisėjo kolegija pažymi, kad įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos yra vienos svarbiausių civilinio proceso teisėje. Tik pasitelkusios įrodinėjimo institutą šalys gali įrodyti savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrįstumą, o teismas, atsižvelgdamas į šalių nurodytas aplinkybes bei aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, nustatyti, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja ar neegzistuoja. Įrodinėjimas yra šalių pareiga, nes už jos nevykdymą arba netinkamą įvykdymą gali būti taikomos sankcijos – priimamas nepalankus sprendimas.
28. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiojo asmens kaltė dėl įvykusios avarijos yra nustatyta pagal Vokietijos teisę ir šalyje galiojančias procedūras. Todėl bylą nagrinėjęs teismas neturėjo pareigos pakartotinai šios aplinkybės nustatinėti. Visgi, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie Vokietijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį ir jų taikymo praktiką. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti i teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė teismui neteikė Vokietijos teisės normų, kuriomis remdamasis draudikas Vokietijoje apskaičiavo žalą, o ieškovė pervedė jas regreso tvarka, todėl nėra pagrindo nagrinėjamoje situacijoje spręsti, kad prašomos priteisti sumos buvo apskaičiuotos teisingai pagal kitos šalies teisės aktus.
30. Apeliantė taip pat teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas ginčas dėl to, ar Hamburgo apylinkės teismas ir Hamburgo Žemės teismas pagrįstai priteisė atitinkamas sumas, t. y. tarp šalių ginčo dėl šių teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir / ar pagrįstumo nebuvo.
31. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su į bylą pateiktais apeliantės nurodomais Vokietijos teismų sprendimais, nustatė, kad juose nėra tiesiogiai nurodomos sumos, kurias apeliantė sumokėjo Vokietijos draudimo bendrovei. Pavyzdžiui, Hamburgo apylinkės teismo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad atsakovui priteisiama sumokėti ieškovui 3 653,35 Eur suma. O Hamburgo žemės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendime yra nurodyta, kad nukentėjusiajam priteisiama 28 000,00 Eur suma su palūkanomis. Tačiau ir ši suma teismo nebuvo detalizuota. Kaip minėta, ieškovės korespondentė 2017 m. lapkričio 9 d. pranešė apeliantei, kad visa žala nukentėjusiesiems buvo atlyginta po 2017 m. rugsėjo 6 d. Hamburgo teismo sprendimo, pervedant nukentėjusiajam paskutinę 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo su priskaičiuotomis palūkanomis sumą. Taigi 28 000 Eur suma yra vienintelė suma, kuri sutampa su pateiktais į bylą Vokietijos teismų sprendimais.
32. Prie ieškinio pridėti dokumentai akivaizdžiai parodo, kad apeliantė ieškinį grindė ne pirminiais, tiesioginiais įrodymais (pavyzdžiui, fotonuotraukomis, defektų aktais, turto vertintojų ataskaitomis, medicinos ekspertų išvadomis, gydymo įstaigų išduotais medicininiais ir kitais dokumentais, sąskaitomis faktūromis, čekiais, kvitais, kitais mokestiniais dokumentais, socialinio draudimo institucijų pateiktais dokumentais, teismų sprendimais, kitais žalą turtui ar žalą asmeniui pagrindžiančiais dokumentais), o duomenų bazės lentelėmis, pretenzijų raštais (prie kurių nėra pridėti juos pagrindžiantys įrodymai) ir pan. Tačiau nei vienoje duomenų bazės lentelėje ar pretenzijoje nėra detalizuotas žalos dydis. Byloje nėra duomenų net ir apie tai, kad korespondentė nukentėjusiesiems pervedė draudimo įmokas, be to, kad pretenzijose ji teigia tą padariusi. Taigi, apie tai, kad draudimo išmokos buvo nukentėjusiems pervestos, išvadas galima daryti tik iš korespondentės pateiktų pretenzijų, tačiau prie jų nėra pateikti pretenzijoje nurodomus argumentus patvirtinantys įrodymai.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, reiškiant regresinį reikalavimą už žalą atsakingiems asmenims, nėra pakankama įrodyti draudimo išmokų sumokėjimo faktą, tačiau būtina įrodyti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais, kadangi draudikas iš žalą padariusio asmens gali gauti tik tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra pagrįstas ir realus. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvykdė savo pareigą patikrinti, ar civilinės atsakomybės draudikas (nagrinėjamu atveju apeliantė), išmokėdamas draudimo išmoką korespondentui, tinkamai įvykdė pareigą bendradarbiauti, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės įvykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų, t. y. patikrinti ar apeliantės išmokėtas žalos dydis trečiajam asmeniui (šiuo atveju korespondentui) yra pagrįstas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad draudikas šių pareigų neatliko, o reikalaudamas žalos dydžio iš atsakovės, rėmėsi tik korespondento pretenzijomis ir duomenų bazės lentelėmis, kurios neįrodo realių nuostolių dydžio. Todėl teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad apeliantės išmokėti nuostoliai yra neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis).
34. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė ieškinyje nurodomo ir iš atsakovės prašomo priteisti žalos dydžio, todėl pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantės ieškinys neturi būti tenkinamas.
Dėl kitų argumentų
35. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė teigia, kad ieškinys yra pareikštas ne tam atsakovui. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimus reiškia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuris numato, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus.
36. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime šių atsakovės aplinkybių neanalizavo, o apeliaciniame skunde apeliantė jų neginčija ir nepateikia dėl jų argumentų, teisėjų kolegija neanalizuoja šių atsakovės nurodomų aplinkybių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
37. Atsakovė UAB „Agrologistika“ atsiliepime į ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, tačiau iki bylos išnagrinėjimo nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
38. Trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. V. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (8.4)TP-20-T-1072-4733 buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba iki 2021 m. kovo 31 d. Į bylą pateikta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų patvirtina, kad byloje patirta 198 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kadangi apeliantės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, valstybės naudai yra priteisina 198 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą galutinį teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš apeliantės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (juridinio asmens kodas 110057869) 198 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630, nurodant įmokos paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Vilija Mikuckienė
Antanas Rudzinskas