Baudžiamoji byla Nr. 2K-566/2014

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00110-2013-2

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                                                      1.2.19.1;

                                                                                                       2.1.7.4;

                                                                                                       2.3.6.4.5.1;

                                                                                                       2.4.2.1;

                                                                                                       2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka nepaskųsta.

Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

R. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, dirbdamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos              2-ojo būrio vyresniuoju patruliu, veikdamas kartu su to paties 2-ojo būrio patruliu R. P., 2013 m. vasario 20 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), tyčia tiesiogiai savo bei R. P. naudai provokavo ir reikalavo iš A. P. duoti jam 1000 Lt kyšį už jo neteisėtą neveikimą – administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą dėl 2013 m. vasario 19 d. Mados ir laisvalaikio centro „Saulės miestas“ požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, galbūt, jos padarytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje nurodytus administracinius teisės pažeidimus.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, nes įrodymais pripažino šališkų bei bylos baigtimi suinteresuotų nukentėjusiosios ir liudytojos G. P. parodymus, nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų, nenurodė motyvų dėl esminių bylos aplinkybių, kurių jis viso bylos proceso metu nepripažino. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas savo ruožtu nesilaikė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes nenurodė motyvų, kodėl atmeta jo apeliacinį skundą.

Kasatoriaus teigimu, teismų pripažintų patikimais nukentėjusiosios ir liudytojos G. P. parodymų apie neva jo pritarimą R. P. veiksmams nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Pasak kasatoriaus, nukentėjusioji A. P. ir liudytoja G. P. yra artimos giminaitės – seserys, todėl yra suinteresuotos bylos baigtimi ir siekia sudaryti sąlygas nukentėjusiajai išvengti administracinės atsakomybės. Kasatoriaus tvirtinimu, nukentėjusioji A. P. ir liudytoja G. P. davė tendencingus parodymus, kurių neįmanoma patikrinti kitais tyrimo veiksmais. Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neanalizavo nukentėjusiosios bei liudytojos G. P. parodymų pagrįstumo ir savo išvadas pagrindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis reikalavo arba provokavo duoti kyšį, nuosprendyje nesiejama su konkrečiomis įrodinėjamomis aplinkybėmis. Pasak kasatoriaus, jeigu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nebūtų pažeidę įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo normų, tai jie būtų turėję konstatuoti, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina tai, kad: liudytoja O. B. negalėjo stebėti įėjimo į gyvenamąjį namą, nes jos nurodytomis sąlygomis matomumą ribojo tvora ir namo sienos dalis; nukentėjusiosios A. P. ir liudytojos G. P. parodymai šališki ir subjektyvus; nukentėjusiosios parodymų apie neva jo (kasatoriaus) pritarimą R. P. veiksmams negalima patikrinti kitais proceso veiksmais; nebuvo paneigti jo (kasatoriaus) parodymai, kad po to, kai nukentėjusioji pasakė, jog nedalyvavo eismo įvykyje, jis išėjo į namo kiemą apžiūrėti galbūt eismo įvykyje dalyvavusį nukentėjusiosios automobilį ir jos pokalbyje su R. P. nedalyvavo.

Kasatorius nurodo, kad akivaizdu, jog jis su nukentėjusiąja neaptarinėjo nei mokėtinų sumų, nei galimų savo neteisėtų veiksmų vykdant pareigas. Kasatoriaus teigimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo neva atliktas nukentėjusiosios provokavimas. Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės apsiribojo tik konstatavimu, kad jis R. P. ir nukentėjusiosios pokalbio metu buvo toje pačioje patalpoje ir todėl negalėjo negirdėti tarp jų vykusio pokalbio. Kasatoriaus nuomone, teismai nevertino jo argumentų, kad buvimas patalpoje nepatvirtina to, kad jis girdėjo pokalbį ir suprato, apie ką yra kalbama. Kartu kasatorius pažymi, kad jis savo buvimą vienoje patalpoje su R. P. bei nukentėjusiąja apskritai neigė; byloje nėra šį jo aiškinimą paneigiančių objektyvių įrodymų. Be to, kasatorius tvirtina, kad teismai, nustatę, kad reikalaujamą pinigų sumą R. P. parodė gestu, neįvertino to, kad tokiu atveju turėjo būti nustatyta, jog jis ne tik girdėjo, bet ir matė tarp R. P. ir nukentėjusiosios vykstantį pokalbį. Anot kasatoriaus, provokavimu negali būti pripažįstamas vien deklaratyvus policijos pareigūno funkcijų tiriant administracinius teisės pažeidimus išvardijimas, nes policijos pareigūnas savo funkcijas atlieka teisėtai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, todėl policijos pareigūno vykdomų funkcijų neteisėtumo aspektas turėjo būti konkrečiai įvardytas ir kaltinamajame akte, ir nuosprendyje, tačiau to nebuvo padaryta.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo neteisėti veiksmai pasireiškė nesiėmimu įforminti administracinio teisės pažeidimo nurodant nukentėjusiajai, kad jai gresia didelė bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, teigia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pati nukentėjusioji kategoriškai neneigė galėjusi padaryti administracinį teisės pažeidimą bei prisipažino klausinėjusi policijos pareigūnų ir apie atsakomybę, numatytą už pažeidimą, dėl kurio vyksta administracinio teisės pažeidimo teisena. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas teisinių motyvų, nusikalstamais veiksmais pripažino įprastus, administracinio teisės pažeidimo teisenoje numatytus, policijos pareigūno veiksmus – teisės normų ir asmens procesinių teisių išaiškinimą.

Kasatorius skunde taip pat, nesutikdamas su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad jam ir R. P. įėjus į namą, jie nebuvo išėję po vieną; jis G. P. pasakė, jog „sesei nieko nesakytų telefonu, buvo susitarta susitikti jos namuose ir pakviesti juos kavos“; jis ir R. P., neturėdami nukentėjusiosios galbūt padarytą pažeidimą patvirtinančių įrodymų, savo elgesiu sudarė tokią situaciją, kuri nukentėjusiajai leido suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama priešingai jos interesams, t. y. bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas; jis 2013 m. vasario 20 d. viso R. P. ir nukentėjusiosios pokalbio metu buvo greta jų ir girdėjo vykstantį pokalbį, analizuoja su tuo susijusius įrodymus ir pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo.

Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pažeidė ir BK 2 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas. Pasak kasatoriaus, teismai nenustatė ir konkrečiai nenurodė, kurie jo veiksmai kvalifikuojami kaip provokavimas, o kurie – kaip reikalavimas duoti kyšį. Anot kasatoriaus, bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad jis jokių reikalavimų nukentėjusiajai neišsakė, todėl negali būti laikoma, kad jis asmeniškai atliko veiksmus, sudarančius BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Teismų nustatytos aplinkybės, kad jis paaiškino nukentėjusiajai, kokio pobūdžio administracinis teisės pažeidimas yra tiriamas ir kokia už jį yra numatyta atsakomybė, kasatoriaus nuomone, nesusiejo su R. P. atliktais veiksmais, t. y. nenustatinėjo, prieš ar po R. P. išsakyto reikalavimo jis, atsakydamas į nukentėjusiosios klausimus, kalbėjo apie atsakomybę. Kasatoriaus tvirtinimu, ši aplinkybė turėjo reikšmę kvalifikavimui, nes vertinant atskirai jo veiksmai atsakant į nukentėjusiosios klausimus apie atsakomybę buvo teisėti. Kasatorius manymu, jo veiksmai vykdant policijos pareigūno pareigas administracinių teisės pažeidimų teisenoje negali būti kvalifikuojami kaip provokavimas, nes atvykimas į galbūt pažeidimą padariusio asmens gyvenamąją vietą, informacijos apie transporto priemonės naudotoją gavimas žodžiu, pranešimas, koks administracinis teisės pažeidimas tiriamas, atliekami teisėtai, vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 1 punktu.

Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė vieną kitą paneigiančias išvadas motyvuodami BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymio – neteisėtų veiksmų – buvimą. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė, kad kyšis buvo provokuojamas ir reikalaujamas už neteisėtus veiksmus – administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad jis ir R. P. nukentėjusiajai leido suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama priešingai jos interesams, t. y. jai bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Kartu kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas nukentėjusiajai nebuvo surašytas teisėtai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus skundo teiginiais dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų pažeidimų, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nustatė įvertinę byloje esančių įrodymų visumą, palyginę bei sugretinę teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėję aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Prokuroro teigimu, teismai įrodymus išsamiai ištyrė bei įvertino, o kasatoriaus, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus patikrino atlikdami BPK nurodytus procesinius veiksmus. Pasak prokuroro, byloje nėra duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų buvę pažeisti BPK reikalavimai, todėl nėra pagrindo abejoti įrodymų, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, patikimumu ir teisėtumu. Kartu prokuroras pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose įrodymai yra išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiais dėl nukentėjusiosios A. P. ir liudytojos G. P. parodymų pripažinimo įrodymais, teigia, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji A. P. ir liudytoja G. P. yra seserys, pati savaime neduoda pagrindo jų parodymus pripažinti nepagrįstais. Prokuroro tvirtinimu, nukentėjusiosios ir liudytojos G. P. nurodytos faktinės aplinkybės tarpusavyje yra nuosekliai susijusios, jas pagrindžia kiti byloje esantys duomenys. Anot prokuroro, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad R. M. pokalbio tarp R. P. ir nukentėjusiosios metu buvo išėjęs, todėl negalėjo jo girdėti. Priešingai, nukentėjusiosios parodymai dėl šios aplinkybės, kaip ir dėl visų kitų nurodytų aplinkybių, yra išsamūs ir tikslūs, todėl, prokuroro nuomone, nėra pagrindo jais netikėti. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad tai, jog kasatorius nebuvo išėjęs iš namo, patvirtino ir liudytoja O. B.

Prokuroro tvirtinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami konstatuoti, kad R. M. ir R. P. veikė kartu ir tikslingai siekė įgyvendinti savo nusikalstamus ketinimus. Prokuroro teigimu, to nepaneigia tai, kad kasatorius R. P. ir nukentėjusiosios pokalbio metu elgėsi pasyviai, nes atvykimas kartu su R. P. pas nukentėjusiosios seserį G. P., jos (nukentėjusiosios) ieškojimas bei bandymas su ja susisiekti, galimo eismo įvykio aplinkybių neištyrimas, dalyvavimo pokalbyje apie nukentėjusiajai gresiančią baudą faktas, o vėliau ir pasyvus dalyvavimas pokalbyje R. P. pradėjus kalbėti apie kyšio davimą rodo, kad kasatorius veikė vieninga tyčia su R. P. ir taip nukentėjusiąją provokavo bei reikalavo duoti kyšį. Be to, visa pokalbio eiga, pasak prokuroro, rodo, kad išankstiniu sumanymu buvo ketinta išprovokuoti nukentėjusiąją ir pareikalauti iš jos kyšio, nes pokalbio metu buvo užtikrintai pareikšta apie jos neva padarytą eismo įvykį, nors, kaip nurodė liudytojas S. F., vaizdo įrašai iš laisvalaikio ir pramogų centro „Saulės miestas“ automobilių stovėjimo aikštelės buvo neaiškūs ir iš jų nepavyko nustatyti ko nors reikšmingo. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra ir kitų duomenų, kurie būtų leidę pareigūnams konstatuoti nukentėjusiosios kaltę padarius eismo įvykį. Tai, be kita ko, patvirtina ir abiejų nuteistųjų duoti parodymai. Prokuroras taip pat pabrėžia, kad nukentėjusioji, išgirdusi apie jos padarytą eismo įvykį ir gresiančią atsakomybę, pareigūnams pasakė norinti pati susisiekti su apgadinto automobilio savininku, tačiau pareigūnai atsakė, kad viskas bus tvarkoma per juos. Toks pareigūnų elgesys, prokuroro nuomone, patvirtina neteisėtus jų siekius.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismai teisingai kvalifikavo kasatoriaus veiksmus pagal BK 225 straipsnio 2 dalį kaip kyšio provokavimą ir reikalavimą. Prokuroro nuomone, teismai teisingai vertino kasatoriaus veiksmus, nes konkreti susiklosčiusi situacija rodo, kad bendravimo su nukentėjusiąja tikslas buvo ne išsiaiškinti padaryto eismo įvykio aplinkybes, bet atvykus pas ją pranešti apie jos padarytą eismo įvykį nurodant jai gresiančią atsakomybę, nors tai pagrindžiančių duomenų nuteistieji neturėjo. Pasak prokuroro, kasatorius, kaip ir R. P., pasinaudodamas susiklosčiusia padėtimi, t. y. neaiškiomis eismo įvykio aplinkybėmis, tačiau žinodamas, kad nukentėjusioji buvo laisvalaikio ir pramogų centro „Saulės miestas“ automobilių stovėjimo aikštelėje įvykus eismo įvykiui, visą situaciją šiai perteikė taip, kad ji patikėtų savo kalte ir stengdamasi išvengti jai realiai, anot pareigūnų, gresiančios atsakomybės sutiktų sumokėti jiems kyšį. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamų aplinkybių, kurios būtų leidusios pagrįstai manyti, kad R. M. ar R. P. nusikalstami veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal kitą ar kitus negu BK 225 straipsnio 2 dalis straipsnius.

Nuteistojo R. M. kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo R. M. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, netinkamai pritaikytos BK 225 straipsnio 2 dalies ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde nesutinka su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadomis, pvz., kad jam ir R. P. įėjus į namą, jie nebuvo išėję po vieną, kad jis G. P. pasakė, jog „sesei nieko nesakytų telefonu, buvo susitarta susitikti jos namuose ir pakviesti juos kavos“, analizuoja su tuo susijusius įrodymus ir pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo, taip pat, grįsdamas savo teiginius dėl nurodytų baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, teigia, kad: nukentėjusioji A. P. ir liudytoja G. P. yra artimos giminaitės – seserys, todėl yra suinteresuotos bylos baigtimi ir siekia sudaryti sąlygas nukentėjusiajai išvengti administracinės atsakomybės; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neanalizavo nukentėjusiosios bei liudytojos G. P. parodymų pagrįstumo ir savo išvadas pagrindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais; pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis reikalavo arba provokavo duoti kyšį, nuosprendyje nesiejama su konkrečiomis įrodinėjamomis aplinkybėmis; akivaizdu, jog jis su nukentėjusiąja neaptarinėjo nei mokėtinų sumų, nei galimų savo neteisėtų veiksmų vykdant pareigas; jis savo buvimą vienoje patalpoje su R. P. bei nukentėjusiąja apskritai neigė; byloje nėra šį jo aiškinimą paneigiančių objektyvių įrodymų; apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo neteisėti veiksmai pasireiškė nesiėmimu įforminti administracinio teisės pažeidimo nurodant nukentėjusiajai, kad jai gresia didelė bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, yra nepagrįsta; teismų nustatytos aplinkybės, kad jis paaiškino nukentėjusiajai, kokio pobūdžio administracinis teisės pažeidimas yra tiriamas ir kokia už jį yra numatyta atsakomybė, kasatoriaus nuomone, nesusiejo su R. P. atliktais veiksmais, t. y. nenustatinėjo, prieš ar po R. P. išsakyto reikalavimo jis , atsakydamas į nukentėjusiosios klausimus, kalbėjo apie atsakomybę; pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė, kad kyšis buvo provokuojamas ir reikalaujamas už neteisėtus veiksmus – administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad jis ir R. P. nukentėjusiajai leido suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama priešingai jos interesams, t. y. jai bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų laikymosi

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, nes įrodymais pripažino šališkų bei bylos baigtimi suinteresuotų nukentėjusiosios ir liudytojos G. P. parodymus, nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų, nenurodė motyvų dėl esminių bylos aplinkybių, kurių jis viso bylos proceso metu nepripažino.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Be to, įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

              Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė pačius nuteistuosius R. M., R. P., nukentėjusiąją A. P., liudytojus O. B., S. F., M. V., V. V., G. P., prie baudžiamosios bylos pridėjo nuteistojo R. M. gynėjo pateiktus dokumentus ir nuotraukas, balsu perskaitė nuteistojo R. P., nukentėjusiosios A. P., liudytojų O. B., M. V., V. V., G. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusiosios A. P. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, 2013 m. vasario 27 d. pokalbio telefonu suvestinę, proceso dalyviams parodė prie baudžiamosios bylos pridėtas nuotraukas, taip pat išvardijo baudžiamojoje byloje esančius rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir R. M. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, būdą bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – R. M. teisinančius – įrodymus.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas nuteistojo R. M. baudžiamąją bylą nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes neatsakė į visus jo skundo argumentus ir nenurodė motyvų, kodėl atmeta jo apeliacinį skundą. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą be BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

              Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014,                      2K-202/2014, 2K-240/2014). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

              Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. M. esminių skundo argumentų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.

              Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo R. M. skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį

Kasatorius teigia, kad teismai nenustatė ir konkrečiai nenurodė, kurie jo veiksmai kvalifikuojami kaip provokavimas, o kurie – kaip reikalavimas duoti kyšį. Anot kasatoriaus, bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad jis jokių reikalavimų nukentėjusiajai neišsakė, todėl negali būti laikoma, kad jis asmeniškai atliko veiksmus, sudarančius BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviuosius požymius.

Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako ir valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai reikalavęs arba provokavęs duoti kyšį už neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi kyšininkavimo objektyvieji požymiai – reikalavimas arba provokavimas duoti kyšį – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų. Teismų praktikoje reikalavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio reikalaujama ar net grasinama, jei nebus duotas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos kaltininkas gali ir turi atlikti vykdydamas įgaliojimus. Kyšio taip pat gali būti reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus (pvz., esant pagrindui pradėti ikiteisminį tyrimą, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pranešti apie nusikalstamą veiką). Kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan. Pažymėtina, kad kyšio reikalavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo. Provokavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami tokie veiksmai, kai kaltininkas kyšio nereikalauja atvirai, o tai daro užmaskuota forma ir savo elgesiu sudaro tokią padėtį, kad teisėtiems asmenų interesams kyla realios žalos pavojus ir asmuo, siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus ar užtikrinti jų įgyvendinimą, yra priverstas duoti kyšį. Provokavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami ir tokie kaltininko veiksmai ar kalbos, kuriomis asmeniui aiškiai leidžiama suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama (ar neveikiama), bet priešingai asmens interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231/2007, 2K-153/2008, 2K-507/2008, 2K-535/2008, 2K-89/2009). Neteisėtas neveikimas kyšininkavimo atveju teismų praktikoje suprantamas kaip sąmoningas susilaikymas nuo veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus, o neteisėtas veikimas – kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kompetencijos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos veikos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas). Inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: 2013 m. vasario 20 d. į G. P. namus buvo atvykę policijos pareigūnai R. P. ir R. M., kurie ieškojo jos sesers A. P., davė savo telefono numerį ir liepė, kad A. P. paskambintų duotuoju numeriu; nukentėjusiajai A. P. paskambinus duotuoju numeriu, 2013 m. vasario 20 d. pas ją atvyko policijos pareigūnai R. P. ir R. M., kurie tvirtino, kad 2013 m. vasario 19 d. laisvalaikio ir pramogų centre „Saulės miestas“ kameros užregistravo, jog ji padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, apgadino kitą automobilį ir pasišalino iš įvykio vietos, jog už šiuos administracinius teisės pažeidimus yra numatyta bauda iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu; apie nukentėjusiajai gresiančią baudą kalbėjo ir R. M.; nukentėjusiajai A. P. paklausus, ką galima padaryti, kad ji neprarastų teisės vairuoti transporto priemones, R. P. pasakė, jog galima susitarti duodant piniginį kyšį, bei parodė vieną rankos pirštą ir nukentėjusioji suprato, kad kalbama apie 1000 Lt dydžio kyšį; R. M. nei žodžiais, nei gestais nerodė, kad reikia duoti 1000 Lt dydžio kyšį, tačiau niekam, ką kalbėjo R. P., neprieštaravo; R. M. viso pareigūnų pokalbio su nukentėjusiąja metu buvo kartu ir jį viską girdėjo; byloje nėra duomenų, kurie būtų leidę pareigūnams konstatuoti nukentėjusiosios kaltę padarius eismo įvykį; nukentėjusioji A. P., išgirdusi iš pareigūnų, jog sukėlė eismo įvykį ir apie už tai gresiančią atsakomybę, jiems sakė norinti pati susisiekti su apgadinto automobilio savininku, tačiau pareigūnai atsakė, kad viskas bus tvarkoma per juos; 2013 m. vasario 22 d. policijos pareigūnai R. P. ir R. M. vėl buvo atvykę pas G. P. į namus, teiravosi, kur yra jos sesuo A. P.; 2013 m. vasario 26 d. 16.15 val. R. P. susitiko su R. M., o apie 19.20 val. Pakruojo rajone, prie sankryžos Pakruojis–Panevėžys–Pasvalys–Šiauliai, ties įvažiavimu į degalinę „Darpila“, R. P. susitiko su nukentėjusiąja A. P., kuri, šiam pasakius, kad „jie nebūtų taręsi dėl kyšio, jeigu kolega (R. M.) nebūtų pasakęs, jog taip pat prisimena nukentėjusiąją A. P.“, jam perdavė 800 Lt dydžio kyšį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, pagrįstai nurodęs, kad „iniciatyva duoti kyšį šioje situacijoje kilo būtent iš valstybės tarnautojų – policijos pareigūnų R. M. ir R. P., jie patys susirado nukentėjusiąją ir net tris kartus vyko pas ją į namus, ir pokalbio su ja metu savo elgesiu – sakydami, jog kameros užfiksavo, kad ji savo automobiliu pasišalino iš įvykio vietos, kad tai, kaip jos vairuojama mašina pasišalino iš įvykio vietos, matė apsaugos darbuotojas, nukentėjusysis, liudytojas, nors apsaugos darbuotojas S. F. teismo posėdžio metu patvirtino, kad iš vaizdo įrašų nepavyko nustatyti ką nors naudinga, buvo apsiribota tik filmuotos medžiagos peržiūra“, motyvuotai konstatavo, kad jie, neturėdami nukentėjusiosios galimą pažeidimą patvirtinančių įrodymų, savo elgesiu sudarė tokią situaciją, kuri nukentėjusiajai leido suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama priešingai jos interesams, t. y. bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, dėl to nukentėjusioji, siekdama apsaugoti savo interesus, buvo priversta susitarti dėl kyšio davimo, o paskui jį ir duoti.

Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad atvejai, kai policijos pareigūnas kaltininkui aiškina padaryto pažeidimo pobūdį, nurodo galimas nuobaudas ir pan., nelaikytini provokavimu ar reikalavimu duoti kyšį, tačiau, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje netikslios informacijos apie galbūt padaryto pažeidimo esmę bei galimų nuobaudų dydžius pateikimas nurodant, kad nukentėjusiajai gresia didelė bauda ir teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas, ir nesiimant įforminti administracinio teisės pažeidimo, vertintinas kaip provokavimas duoti kyšį. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nukentėjusiajai paklausus, ką galima padaryti, kad ji neprarastų teisės vairuoti transporto priemones, pareigūnas R. P. pasakė, jog galima susitarti duodant piniginį kyšį, ir parodė vieną rankos pirštą, iš to ji suprato, kad kalbama apie 1000 Lt dydžio kyšį, taip pat pagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu buvo išreikštas reikalavimas duoti kyšį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tuo, kad R. M. nei žodžiais, nei gestais nerodė nukentėjusiajai, kad reikia duoti 1000 Lt dydžio kyšį, padarė motyvuotą išvadą, kad „R. M., būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, žinodamas pareigas, kurias vykdyti jį įpareigoja įstatymai, veikdamas kartu su R. P., suvokė, kad nesiimdami įforminti administracinio teisės pažeidimo ir už tai reikalaudami piniginio atlygio elgėsi neteisėtai. Tai suprasdamas R. M., veikdamas kartu su R. P., bendrais veiksmais siekė neatlikti teisėtų veiksmų vykdydami savo įgaliojimus, t. y. nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl galbūt A. P. padarytų administracinių teisės pažeidimų, ir gauti už tai neteisėtą atlygį“.

Taigi nuteistojo R. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

              Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                            Tomas Šeškauskas

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis