Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-444/2011
Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00834-2008-2
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.3.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko, Vytauto Greičiaus, Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko, pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Simonui Slapšinskui,
gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,
įgaliotajam atstovui advokatui Aidui Venckui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Simono Slapšinsko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutarties, kuria Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui.
Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje A. Ū. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnyje, nutraukta kaltinamajam mirus.
Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti arba kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, įgaliotojo atstovo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. Ū. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnyje (mažamečio asmens tvirkinimas), padarymu.
2010 m. vasario 23 d. buvo baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje A. Ū. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnyje, surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutartimi, nenustačius kliūčių nagrinėti bylą teisme, ši baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pradėjus bylą nagrinėti teisme ir jos nagrinėjimą atidėjus, 2010 m. birželio 13 d. kaltinamasis A. Ū. mirė. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 254 straipsnio 4 dalimi, baudžiamąją bylą nutraukė.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir konstatavusi, kad baudžiamasis procesas prieš mirusį asmenį, siekiant jį reabilituoti, gali būti tęsiamas ir tuo atveju, kai byla su kaltinamuoju aktu yra perduota nagrinėti teisme, o kaltinamasis miršta nepasibaigus teisminiam nagrinėjimui, baudžiamąją bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. nutartį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų.
Kasatorius tvirtina, kad A. Ū. reabilitavimo procesas negalimas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Taigi BPK nustatyta bendroji taisyklė, kad baudžiamasis procesas mirusiajam nutraukiamas. Šiame straipsnyje numatyta išimtis siejama su kitomis BPK normomis, nekaltumo prezumpcijos bei kitais baudžiamojo proceso principais.
Klaipėdos apygardos teismas, pripažindamas, kad procesą būtina tęsti A. Ū. reabilitavimo klausimui išspręsti, pažeidė esminius baudžiamojo proceso principus, taigi padarė esminį BPK pažeidimą. Apeliacinėje nutartyje nurodyta, kad kaltinamasis A. Ū. mirė jau baigus ikiteisminį tyrimą dėl jo ir bylą su prokuroro surašytu kaltinamuoju aktu perdavus nagrinėti teismui. Teismo nuomone, bylos su kaltinamuoju aktu perdavimas nagrinėti teisme gali būti traktuojamas kaip „asmens apkaltinimas konkrečios nusikalstamos veikos padarymu“, todėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta išimtis taikytina net nesant apkaltinamojo nuosprendžio.
Kasatoriaus nuomone, toks BPK normų traktavimas prieštarauja tiek nekaltumo prezumpcijos principui, tiek paties reabilitavimo instituto prasmei. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnyje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi asmens kaltumas siejamas išimtinai su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu ir jo įsigaliojimu.
Kasatorius tvirtina, kad baudžiamojoje teisėje reikšmingi du momentai – nusikaltimo padarymas ir sankcijos pritaikymas. Todėl terminas – patraukimas baudžiamojon atsakomybėn – negali būti nei tapatinamas, nei siejamas su tarpinėmis baudžiamojo proceso įstatymuose nustatytomis baudžiamosios bylos tyrimo stadijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 1999 m. lapkričio 12 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-280/1999).
Kasatoriaus nuomone, nors BPK reabilitacijos institutas nėra plačiau reglamentuotas, tačiau baudžiamojoje justicijoje mirusiojo reabilitavimas siejamas su nepagrįstai patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens išteisinimu ir jo pažeistų teisių restitucija (atkūrimu). Taigi Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai sutapatino reabilitacijos institutą su asmens teise į žalos atlyginimą, jeigu nustatoma, kad asmuo buvo nepagrįstai traukiamas baudžiamojon atsakomybėn – šiuo atveju žalos atlyginimas privalomai nesiejamas su vienokio ar kitokio nuosprendžio priėmimu ir pakanka vien tiktai nustatyti nepagrįstą teisių suvaržymą (pvz., nepagrįstai taikytą kardomąją priemonę – suėmimą). Tačiau kompensavimo už patirtą žalą procesas nėra tapatus mirusiojo asmens reabilitavimo procesui.
Kasatorius nurodo, kad skundžiamos nutarties teiginys, jog kaltinamojo akto surašymas ir bylos perdavimas teismui nagrinėti jau sukelia tokius teisinius padarinius, kurie duoda pagrindą pradėti asmens reabilitavimo procesą net nesulaukus nuosprendžio priėmimo, yra nepagrįstas. Tiek baudžiamojo proceso teorijoje, tiek teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad prokuroro surašytas kaltinamasis aktas nustato tik teisminio nagrinėjimo ribas ir tėra kaltinimo pozicija dėl to, kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir kaltinamajame akte nurodyti duomenys net nėra laikomi įrodymais, kol dėl jų nuosprendyje nepasisako teismas. Dėl to apeliacinėje nutartyje vartojamas naujadaras „asmens apkaltinimas konkrečios nusikalstamos veikos padarymu“ ir jo prilyginimas pagal pasekmes apkaltinamajam nuosprendžiui yra teisiškai nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo pasitelktas lingvistinis reabilitacijos sąvokos aiškinimas, kad tai „neteisingai apkaltinto ar nuteisto asmens gero vardo, jo teisių grąžinimas, teistumo panaikinimas“, taip pat nėra pagrindas teigti, kad po kaltinamojo A. Ū. mirties buvo pažeistos ar suvaržytos jo ar jo teisių perėmėjų teisės. Procesinės prievartos ar kitos poveikio priemonės, kurios galėtų turėti neigiamų padarinių po A. Ū. mirties jam ar jo teisių perėmėjams, nebuvo taikomos kaltinamajam, taip pat nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Belieka vienintelė reabilitavimo proceso priežastis – gero mirusiojo vardo sugrąžinimas. Tačiau toks pagrindas, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, vertintinas kaip teisiškai nepagrįstas. Taigi teisiškai reikšmingo pagrindo tęsti procesą reabilitavimo tikslu apeliacinės instancijos teismas nenurodė, o nepagrįstai nurodydamas tęsti baudžiamąjį procesą išnykus nusikalstamos veikos subjektui ir nesant galimybės baudžiamajam procesui tęstis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą – padarė esminį BPK pažeidimą.
Taip pat kasatorius tvirtina, kad tolesnis bylos nagrinėjimas mirus vieninteliam kaltinamajam neįmanomas. Apeliacinėje nutartyje kaip pavyzdžiai, galintys pagrįsti reabilitavimo proceso galimybę pirmosios instancijos teisme, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-236/2007, 2K-198/2005. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje Nr. 2K-P-236/2007 buvo nagrinėjamas kasatoriaus, mirusio po kasacinio skundo padavimo, skundas dėl įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio; byloje Nr. 2K-198/2005 buvusios situacijos taip pat negalima vertinti kaip analogiškos kaltinamojo A. Ū. bylai, nes mirusysis buvo kaltinamas nusikalstamo susivienijimo organizavimu ir teisiamas kartu su šio susivienijimo nariais, todėl bylos nutraukimas organizatoriui galėjo turėti įtakos ir bendrininkų atsakomybei. Be to, mirusiajam buvo taikytas nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimas, t. y. mirusio asmens bei jo teisių perėmėjų teisės į disponavimą turtu buvo suvaržytos ir po teisiamojo mirties. Minėta byla nėra tinkamas pavyzdys dar ir todėl, kad ji buvo nagrinėjama vadovaujantis 1961 m. BPK, kurio nuostatos nėra identiškos naujojo BPK nuostatoms.
Tolesnis mirusio kaltinamojo bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme negalimas dar ir dėl to, kad BPK nenumatyta tokio proceso tvarka ir forma, todėl neaišku, kokia tvarka galėtų vykti bylos nagrinėjimas. BPK 246 straipsnyje numatyta vienintelė galimybė nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamajam nedalyvaujant, kai šis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Tokiu atveju procesas vyksta bendra tvarka su XXXII skyriuje numatytomis išimtimis. BPK XXXII skyriuje nurodyti bylos nagrinėjimo ypatumai kaltinamajam nedalyvaujant pagrindžia išvadą dėl šių normų taikymo analogijos su reabilitavimo procesu negalimumo. Visų pirma skiriasi šių procesų tikslai: pirmuoju atveju yra tikslas įgyvendinti baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principą, tuo tarpu reabilitavimo proceso tikslas yra nepelnytai patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens pažeistų teisių atkūrimas bei nepagrįsto teistumo panaikinimas. Be to, procese „už akių“ teismas nėra varžomas priimti bet kokį BPK numatytą sprendimą, t. y. gali priimti tiek apkaltinamąjį, tiek išteisinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu reabilitavimo procese sprendžiami tik jau anksčiau priimtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo klausimai, numatant teismui galimybę tokius sprendimus panaikinti. Dėl to negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad, toliau tęsiant kaltinamojo A. Ū. bylos nagrinėjimą, paaiškėjus, jog kaltinamojo kaltės įrodymų nepakanka, teismas turėtų priimti išteisinamąjį nuosprendį, o esant pakankamai kaltės įrodymų – bylą nutraukti mirus kaltinamajam. Lieka neaiškus tokio tolesnio bylos nagrinėjimo tikslas, nes, kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis kaltinamajam A. Ū. nebuvo priimtas ir jis negali būti laikomas nusikaltimą padariusiu asmeniu, o nutartis nutraukti bylą, net ir nustačius pakankamai duomenų dėl A. Ū. kaltės, taip pat jokių teisinių padarinių neturės ir A. Ū. vis tiek bus laikomas nekaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nes mirusiam asmeniui apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas. Todėl tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija pažeidžia tiek protingumo, tiek proceso ekonomiškumo principus.
BPK 438 straipsnio 1 dalis numato nuteistam „už akių“ asmeniui apeliacinio apskundimo galimybę, o to paties straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą užtikrinti galimybę tokiam asmeniui dalyvauti teisme pakartotinai tiriant įrodymus, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Toliau tęsiant mirusiojo A. Ū. bylos nagrinėjimą akivaizdu, kad priimto teismo sprendimo apskundimo galimybės kaltinamajam (šiuo atveju jo gynėjui) BPK nenumato. Bendra apeliacinio apskundimo tvarka gynėjo apeliacinio skundo padavimą sieja su jo ginamojo rašytine valios išraiška ir savarankiško gynėjo apeliacinio skundo padavimo, be ginamojo rašytinio sutikimo, nenumato. Tokios išimties nėra ir kituose BPK straipsniuose. Tolesnis įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teisme nedalyvaujant kaltinamajam (kuris yra miręs) eliminuoja kaltinamajam garantuojamą teisę tiesiogiai dalyvauti įrodymų tyrime ir teisę gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. BPK nenumato galimybės mirusiam kaltinamajam užtikrinti ir kitų įstatymų jam garantuojamų teisių.
Apibendrindamas kasatorius tvirtina, kad tolesnis mirusio kaltinamojo A. Ū. bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme pažeistų esminius baudžiamojo proceso principus, eliminuotų BPK garantuojamą kaltinamojo teisę į gynybą bei apribotų teismo diskreciją, atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis, juos tinkamai, visapusiškai, objektyviai ištirti bei laisvai priimti tais įrodymais pagrįstą sprendimą. Tokie pažeidimai būtų laikomi esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo
BPK 3 straipsnyje yra numatytos aplinkybės, kurioms esant baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Viena tokių aplinkybių, įtvirtintų BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte, – tai asmens, kuriam baudžiamasis procesas turėjo būti pradėtas ar jau vykdomas, mirtis. Iš šios bendros taisyklės numatytos dvi išimtys. Mirus asmeniui, baudžiamasis procesas gali būti pradėtas ir (ar) tęsiamas, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Kasatorius savo nuomonę dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo (BPK 369 straipsnio 3 dalis) grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nurodydamas tęsti baudžiamąjį procesą mirus kaltinamajam ir, kasatoriaus nuomone, nesant galimybės baudžiamajam procesui tęstis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Pasak kasatoriaus, toks apeliacinės instancijos teismo BPK normų traktavimas, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta išimtis taikytina net nesant apkaltinamojo nuosprendžio, prieštarauja tiek nekaltumo prezumpcijos principui, tiek paties reabilitavimo instituto prasmei.
Atsakant į klausimą, ar mirus kaltinamajam baudžiamasis procesas gali būti tęsiamas, reikia išsiaiškinti tai, koks yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos nuostatos dėl baudžiamojo proceso tęsimo mirus asmeniui santykis su iš Konstitucijos kylančiu nekaltumo prezumpcijos principu, taip pat šią nuostatą įvertinti asmens konstitucinių teisių ir laisvių bei BPK paskirties kontekste.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo baigiamuosiuose aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeisti žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).
Taigi nekaltumo prezumpcijos principas suponuoja ir tai, kad vienas baudžiamojo proceso, mirus nuteistajam, tęsimo tikslų – tai galimos teismo klaidos dėl asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką ištaisymas. Taip būtų įgyvendintas teisingumas ir užtikrinta baudžiamojo proceso paskirtis, įtvirtinta BPK 1 straipsnio 1 dalyje: ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, t. y. sudaryti teisines prielaidas teisingumo įgyvendinimui baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju reikia atsižvelgti ir į kitą ne mažiau svarbų baudžiamojo proceso, mirus nuteistajam, tęsimo reabilituojančiais pagrindais aspektą, kuris yra reikšmingas ir vertinant galimybę reabilituoti asmenį, kuriam yra pareikšti kaltinimai. Teismo nuosprendžiu pripažinus asmenį, taip pat tą, kuris mirė po nuosprendžio priėmimo, kaltu dėl nusikalstamos veikos padaroma žala jo garbei, orumui, pakenkiama tokio asmens geram vardui, reputacijai. Teismo galimai padaryta klaida dėl asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką gali būti ištaisyta tik per baudžiamąjį procesą, patikrinus apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą. Taigi tik tęsiant baudžiamąjį procesą gali būti apginta nepagrįstai nuteisto mirusio asmens garbė ir orumas. Taip yra užtikrinamas ir mirusiojo nuteistojo artimųjų interesas sugrąžinti gerą jo vardą, reputaciją. Tai atitiktų ir nukentėjusiojo asmens lūkestį, kad teisingai būtų nubaustas būtent tas asmuo, kuris padarė nusikalstamą veiką.
Kasatorius teigia, kad asmens, kuriam pareikštas kaltinimas, ir asmens, kuris buvo pripažintas teismo nuosprendžiu kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, padėtis iš esmės skiriasi tuo aspektu, jog kaltinimo pareiškimas nereiškia tokio asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką pripažinimo. Pasak kasatoriaus, tiek baudžiamojo proceso teorijoje, tiek teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad prokuroro surašytas kaltinamasis aktas nustato tik teisminio nagrinėjimo ribas ir tėra kaltinimo pozicija dėl to, kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką.
Valstybinio kaltinimo palaikymas baudžiamosiose bylose –viena iš prokurorų funkcijų, įtvirtintų Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri gali būti įgyvendinama tik per tam tikrus valstybės pareigūnus – prokurorus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Pagal BPK valstybinis kaltinimas yra prokuroro veikla, kuria įrodinėjama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinimas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Kaltinamuoju laikomas asmuo, dėl kurio BPK nustatyta tvarka yra priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas nubausti asmenį teismo baudžiamojo įsakymo tvarka. Būtent prokuroro surašytu kaltinamuoju aktu yra baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą veiką. Tai iš esmės reiškia, kad asmeniui pareiškiamas kaltinimas. Tačiau neteisinga būtų teigti, kad kaltinimo pareiškimas asmeniui nesukelia jokių padarinių jo reputacijai, geram šeimos vardui. Kaltinimo pareiškimas asmeniui nėra vien tik formalus prokuroro veiksmas, nustatantis teisminio nagrinėjimo ribas nurodant tai, kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką. Taigi asmeniui pareiškus kaltinimus, yra išreiškiama prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, veikiančių valstybės vardu, oficiali pozicija, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymą. Tokios pozicijos išreiškimas suponuoja ir tai, kad yra rimtas pagrindas abejoti dėl nepriekaištingos asmens, kuriam pareikštas kaltinimas, reputacijos. Taigi dėl kaltinimo pareiškimo suabejojama asmens garbe, paliečiamas jo orumas, asmens ir jo šeimos geras vardas bei reputacija. Paminėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje prokuroras ne tik A. Ū. surašė kaltinamąjį aktą, bet kaltinamasis aktas kartu su visa bylos medžiaga buvo perduoti Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje ir pradėjo bylos nagrinėjimą teisme. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK yra numatyta galimybė teismui tuo atveju, kai tam tikra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, baigti nagrinėti bylą (BPK 3 straipsnio 2 dalis).
Pagal Konstituciją žmogaus orumą gina įstatymas (21 straipsnio 2 dalis), įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų kėsinimosi į garbę ir orumą (22 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas šias nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą; valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Taigi žmogaus garbė, orumas yra konstitucinės vertybės ir valstybė turi užtikrinti šių vertybių apsaugą ir gynimą. Turi būti užtikrintas ir mirusio asmens orumo, garbės gynimas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apginti ir mirusio asmens, kuriam pareikšti kaltinimai, garbę ir orumą galima tik toliau tęsiant baudžiamąjį procesą, nes asmeniui pareikštų kaltinimų ir teismui perduotos bylos pagrįstumą gali patikrinti tik nešališkas, nepriklausomas teismas baudžiamojo proceso metu ištyręs bei įvertinęs duomenis, kuriais prokuroras grindžia asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tuo atveju, jeigu teismas priimtų sprendimą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, tai suponuotų ir tai, jog yra apginta nepagrįstai apkaltinto asmens garbė, orumas, sugrąžinta jo gera reputacija, t. y. tokio asmens reabilitavimą. Taip būtų įgyvendinti ir šio asmens artimųjų teisėti lūkesčiai dėl jo gero vardo išsaugojimo. Tai atitinka konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus.
Taigi BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, pagal kurią, mirus asmeniui, baudžiamasis procesas gali būti tęsiamas, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti, negali būti siejama tik su nekaltumo prezumpcijos principu ir aiškinama kaip reiškianti, kad mirusiojo reabilitavimas galimas tik tada, kai toks asmuo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo teismo nuosprendžiu. Baudžiamojo proceso tęsimas, siekiant nustatyti pareikštų kaltinimų asmeniui, kuris yra miręs, pagrįstumą, savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Aišku tokio baudžiamojo proceso metu turi būti paisoma ir nekaltumo prezumpcijos principo tuo aspektu, kad nepriklausomai nuo teismo sprendimo šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Toks baudžiamojo proceso tęsimas, tikrinant pareikštų kaltinimų mirusiam asmeniui pagrįstumą sudaro teisines prielaidas įgyvendinti teisingumą baudžiamojoje byloje ir atitinka BPK paskirtį. Vienokio ar kitokio teismo sprendimo dėl asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumo priėmimas bendriausia prasme reikštų ir teisingumo šioje byloje įgyvendinimą.
Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad BPK 3 straipsnyje nėra nustatyta, nuo kurios baudžiamojo proceso stadijos yra galimas proceso tęsimas reabilituojančiais pagrindais.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas galimybę reabilituoti mirusį asmenį, kuriam pareikšti kaltinimai, nepagrįstai sutapatino reabilitavimo institutą su asmens teise į žalos atlyginimą. Pasak kasatoriaus, jeigu nustatoma, kad asmuo buvo nepagrįstai traukiamas baudžiamojon atsakomybėn – pastaruoju atveju žalos atlyginimas privalomai nesiejamas su vienokio ar kitokio nuosprendžio priėmimu ir pakanka vien nustatyti nepagrįstą teisių suvaržymą (pvz., nepagrįstai taikytą kardomąją priemonę suėmimą). Tačiau patirtos žalos kompensavimo procesas nėra tapatus mirusiojo asmens reabilitavimo procesui.
Pažymėtina, kad, tęsiant baudžiamąjį procesą dėl mirusio asmens, kuriam buvo pareikšti kaltinimai, reabilitavimo, nėra siekiama kompensuoti asmens patirtos žalos. Šio proceso tikslas patikrinti mirusiam asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumą ir, pripažinus šiuos kaltinimus nepagrįstais, tokį asmenį reabilituoti.
Kasatorius kasaciniame skunde taip pat teigia, kad tolesnis mirusiojo kaltinamojo bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme negalimas ir dėl to, kad BPK nenumato tokio proceso tvarkos ir formos, todėl neaišku, kokia tvarka galėtų vykti bylos nagrinėjimas.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi ir aiškinant teisę (inter alia, teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Konstatuota ir tai, kad visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas jie galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet reikėtų konstatuoti, kad, spręsdami bylas, teismai taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia, asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai); tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi ir reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Tai, kad BPK nesant nustatytai bylos nagrinėjimo tvarkai, gali būti taikoma baudžiamojo proceso įstatymo analogija, pripažįstama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė byla Nr. 2K-P-429/2007).
Taigi ir nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme dėl mirusiam asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumo gali būti taikoma baudžiamojo proceso įstatymo analogija. Baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme nagrinėtina pagal bendrąsias bylų šioje instancijoje nagrinėjimo taisykles, vadovaujantis bendraisiais teisės principais bei atsižvelgiant į tai, kad asmuo, kurio byla nagrinėjama, mirė. Teismas, kurio žinioje yra byla, turi priimti sprendimą dėl prašymo tęsti procesą reabilituojančiais pagrindais padavusio asmens (paprastai tokiais asmenimis gali būti mirusiojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai) įtraukimo į procesą. Šis procesas turi vykti nepažeidžiant baudžiamojo proceso principų, inter alia, rungtyniškumo, teisės į gynybą, šiuo aspektu turi būti užtikrintos ir mirusio asmens atstovo teisės. Tokio proceso metu turi būti paisoma ir nekaltumo prezumpcijos principo. Šiame kontekste pažymėtina, kad šis baudžiamasis procesas nėra mirusio asmens nuteisimo procesas, o tik procesas, per kurį tikrinamas asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumas. Baudžiamojo proceso principai suponuoja ir tai, kad šios baudžiamosios bylos nagrinėjimas turi vykti neperžengiant pareikšto kaltinimo ribų. Teismui pripažinus tokiam asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju teismas turi priimti sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą. Pripažinus, kad toks asmuo nepadarė nusikalstamos veikos ar neįrodžius, kad šis amuo dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas nutartį panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjų kolegijos nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą, kurioje A. Ū. kaltinamas pagal BK 153 straipsnį, iš naujo nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui, esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Viktoras Aidukas
Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Albinas Sirvydis
Tomas Šeškauskas
Armanas Abramavičius