Civilinė byla Nr. e2-4905-723/2019
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01133-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.3.9.2.3.; 3.2.6.1.; 3.4.1.7.
(S)
VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėjas Vilmantas Ambrulevičius,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretoriui Laimonui Rukšėnui,
dalyvaujant ieškovo atstovams D. R., P. R.,
atsakovei T. Ž., jos atstovams AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F., teisininkui V. J.,
trečiojo asmens Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija atstovui advokatui N. V.,
trečiojo asmens Lietuvos geležinkelių profesinių sąjungų susivienijimas atstovui advokatui J. V.,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei T. Ž. dėl darbuotojos reikalavimo išmokėti vienkartinę išmoką atmetimo, tretieji asmenys – Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija, Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas,
n u s t a t ė :
1. Ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ pareikštu ieškiniu atsakovei T. Ž. prašo išnagrinėti individualų darbo ginčą ir atmesti atsakovės reikalavimą kaip nepagrįstą bei priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2008-05-30 Ieškovas su Atsakove sudarė darbo sutartį Nr. P-1-926. 2018-11-14 buvo pasirašyta Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinė sutartis (toliau – Kolektyvinė sutartis), kurios 4.9.7. p. įtvirtinta, jog „profesinių sąjungų pasirašiusių ši Kolektyvinę sutartį nariams (darbuotojams), turintiems ne mažesnį, kaip dešimties metų darbo stažų Bendrovėje ir turintiems ne mažesnę kaip šešių mėnesių nepertraukiamų narystę profesinėje sąjungoje ir švenčiantiems 50 ir 60 metų jubiliejų, išmokamas vienkartinis 300 eurų (atskaičius mokesčius) priedas“. 2018-11-26 - 2018-12-07 darbuotojams ir jų atstovams buvo pristatyta Kolektyvinė sutartis, kuriai darbuotojai (konferencija) pritarė, todėl Kolektyvinės sutarties taikymas, vadovaujantis Kolektyvinės sutarties 1.7. p., DK 197 str. 1 d., Kolektyvinėje sutartyje išdėstyta redakcija, buvo išplėstas, nusprendžiant ją taikyti visiems Darbdavio įmonių grupės įmonių darbuotojams, įskaitant Atsakovę, tokia apimti, kaip ji išdėstyta Kolektyvinėje sutartyje. 2019-01-01 įsigaliojo Kolektyvinė sutartis.
2019-01-15 Atsakovė, kuri yra narė profesinės sąjungos, kuri neįeina į profesinių sąjungų organizacijas, pasirašiusias Kolektyvinę sutartį, pateikė prašymą AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F., kuriame nurodė, kad turi daugiau negu 10 metų nepertraukiamo darbo stažo pas Darbdavį patirties ir 2019‑01-05 Atsakovei sukako 50 metų, todėl, remiantis Kolektyvinės sutarties 4.9.7. p., prašo skirti 300 Eur vienkartinę išmoką. 2019-01-18 Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas kreipėsi į Darbdavį su prašymu išmokėti Atsakovei vienkartinę 300 Eur premiją. Tą pačią dieną Ieškovas Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui pateikė atsakymą, nurodydamas, kad „<...> prašymas tenkinamas nebus, nes nėra visų sąlygų, numatytų Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7. punkte.“, t. y. Atsakovė nepriklauso profesinei sąjungai, pasirašiusiai Kolektyvinę sutartį ir prašymas adresuotas Profesinei sąjungai „Solidarumas".
2019-03-13 DGK priėmė sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-3122 ir iš dalies patenkino Atsakovės prašymą (toliau – DGK sprendimas), t. y. nusprendė išieškoti iš Darbdavio 300 Eur, atskaičius mokesčius, išmoką 50 metų jubiliejaus proga Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu.
Ieškovas mano, kad DGK ne tik, kad priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, bet ir viršijo savo kompetenciją, nes, neturėdama jokio teisinio pagrindo ne tik, kad nesilaikė Kolektyvinės sutarties nuostatų, bet priešingai, neteisėtai jas interpretavo ir neturėdama jokio teisinio pagrindo jas savo nuožiūra pritaikė individualiam subjektui. Nors nagrinėjamas ginčas yra individualus darbo ginčas, kilęs iš Kolektyvinio susitarimo, kuris atsirado iš socialinio dialogo, tačiau negalima individualiame darbo ginče laisvai interpretuoti Kolektyvinės sutarties nuostatų taikymo, tuo labiau akivaizdžiai priešingai nei šalių patvirtintas turinys. Norint pakeisti Kolektyvinę sutartį, turi būti inicijuojamas kolektyvinis, o ne individualus darbo ginčas, todėl DGK sprendimas, kuriuo iš esmės pakeičiama Kolektyvinės sutarties nuostata, taikant ją priešingai, nei ji suformuluota, tiek lingvistiškai, tiek aiškinant visą kolektyvinių derybų eigą, pažeidžia pačių derybų esmę ir primeta kitokį galutinį Kolektyvinės sutarties šalių rezultatą, kurio šalys nesiekė.
Teisė jungtis į organizacijas ir asociacijų laisvė yra ne tik pripažįstamos daugumos valstybių nacionalinės teisės, bet ir priskiriamos prie pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, kurios įtvirtintos daugelyje teisės aktų (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos socialinėje chartijoje 12 str.) ir garantuojamos valstybių įsipareigojimais. Tarptautinė darbo organizacija (toliau – TDO) pažymi, jog asociacijų laisvės principas yra vienas iš fundamentalių teisės principų. Viena iš pagrindinių konvencijų, įtvirtinančių asociacijų laisvės principo įgyvendinimą darbo teisėje, yra TDO konvencija Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ (toliau - Konvencija). Šios Konvencijos 2 str. įtvirtinta, kad darbuotojai ir darbdaviai be jokių išimčių turi teisę pasirinkti be išankstinio leidimo steigti ir stoti į organizacijas, vadovaudamiesi tik tų organizacijų taisyklėmis. Darytina išvada, kad Atsakovė, vadovaudamasi Konvencijoje įtvirtintu asociacijų laisvės principu, turėjo ir turi visiška laisvę pasirinkti profesinę sąjungą, kuri tinkamiausiai atstovautų Ieškovės interesus santykiuose su Darbdaviu.
Ieškovo vertinimu, DGK priimdama neteisėtą sprendimą, ignoravo DK 2 str. įtvirtintą vieną iš darbo teisės principų - laisvų kolektyvinių derybų, kuris ir įtvirtina asociacijų laisvės principą, t. y. išimtinai profesinėms sąjungoms, darbuotojų organizacijoms suteikia teisę derėtis ir susitarti dėl savo ir atstovaujamų narių papildomų teisių ir garantijų. DK numato tik prievolę pradėti kolektyvines derybas dėl kolektyvinės sutarties, o ar bus pasiektas galutinis rezultatas – sudaryta kolektyvinė sutartis, priklauso tik nuo derybų šalių valios ir geranoriškumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 str. įtvirtinta, kad „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus“. Šio straipsnio bei Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo kontekste yra labai svarbus 1999-01-14 Konstitucinio teismo nutarimas byloje Nr. 8/98 (toliau - nutarimas), kuriame konstatuojama, jog „<...> profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos, į profesinę sąjungą jie stoja tam, kad galėtų geriau, tai yra organizuotai, ginti savo teises. <...> Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos į profesinę sąjungą susibarusiems asmenims kaip tik ir garantuoja, kad santykiuose su darbdaviu jiems atstovaus ir prireikus juos gins būtent ši organizacija.“. Konstitucinis teismas nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 50 str. 1 d. nuostata, įtvirtinanti, jog profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus, iš esmės išreiškia dvejopą profesinių sąjungų paskirtį ir funkcijas: 1) atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti; 2) įstatymo nustatytais atvejais ir būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus. Taigi, ginti įmonės darbuotojus, kurie nėra profesinių sąjungų nariai ar kitų profesinių sąjungų nariai, yra profesinių sąjungų teisė, o ne pareiga. Analogiška imperatyvi nuostata įtvirtinta DK 165 str. 3 d., kurioje sakoma, kad profesinės sąjungos atstovauja savo narius ir juos gina individualiuose darbo santykiuose.
Profesinė sąjunga „Solidarumas“ nėra sudariusi su Ieškovu (darbdaviu) Kolektyvinės ar kitokios sutarties, todėl Atsakovė, būdama jos nare, taip pat nepatenka į Kolektyvinės sutarties 4.9.7. subjektų ratą, turintį teisę gauti vienkartinę 300 išmoką pagal Kolektyvinės sutarties reguliavimą. Atsakovei negalėjo kilti teisėti lūkesčiai, kad profsąjunga, kuriai pati Atsakovė nepriklauso, turėjo pareigą atstovauti jos individualius interesus, derantis su Darbdaviu dėl Kolektyvinės sutarties nuostatų, kurios būtų taikomos tik Kolektyvinę sutartį pasirašiusioms šalims, kitu atveju būtų pažeidžiamas negatyvus asociacijų laisvės principas - darbuotojas, nepriklausantis ir galbūt netgi nenorintis priklausyti profesinei sąjungai (arba priklausantis kitai profesinei sąjungai), dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių staiga taptų profesinės sąjungos atstovaujamuoju, taigi ir nariu, kas būtų akivaizdus asociacijų laisvės principo pažeidimas.
Kolektyvinės sutarties atsiradimą inicijavo Kolektyvinės sutarties šalys (Lietuvos geležinkelių įmonių asociacija, Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas), kurios 2018-11-14 pasirašė Kolektyvinę sutartį, kuri DK 191 str. 3 d. pagrindu priskiriama šakos kolektyvinei sutarčiai. Kolektyvinės sutarties derybos vyko DK 188 str. nustatyta tvarka ir tik pasiekus visas Kolektyvinės sutarties šalis tenkinančias sąlygas, ji buvo pasirašyta. Pažymėjo, kad Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas atsirado profesinių sąjungų iniciatyva kaip derybų pasekmė tarp darbdavio ir darbuotojų atstovų, profesinėms sąjungoms atstovaujant savo narius. Daro išvadą, kad Kolektyvinė sutartis ir sąlygos atsirado abipusių derybų būdų, vadovaujantis DK 165 str. 3 d. ir asociacijų laisvės principu bei negatyviuoju jos aspektu, t. y. neįpareigojant laikytis Kolektyvinės sutarties nuostatų kitų profsąjungų narių, kurios nesiderėjo dėl Kolektyvinės sutarties sudarymo ar darbuotojams, kurie dėl laisvo pasirinkimo visai nedalyvauja profsąjungų veikloje ir nėra jų nariai.
Kadangi Kolektyvinėje sutartyje esanti nuostata suteikia pranašumą profesinių sąjungų nariams, būtent todėl, DGK komisijos vertinimu, tokia sąlyga buvo vertinama kaip diskriminuojanti kitus Darbdavio darbuotojus lyginant su profesinių sąjungų, pasirašiusių Kolektyvinę sutartį, nariais, tačiau, šiuo atveju yra ypatingai svarbu tai, jog naujasis DK nustato bendrą taisyklę „Kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams - jas sudariusių profesinių sąjungų nariams“ (DK 197 str. 1 d.). Taigi, jau pats DK aiškiai daro išlygą, kad kolektyvine sutartimi susitariama dėl sąlygų, kurios būtų taikomos tik profesinių sąjungų nariams. Tik išimties būdu (t. y. dėl to susitarus kolektyvinės sutarties šalims ir darbuotojams patvirtinus kolektyvinę sutartį), ši gali būti taikoma visiems darbdavio darbuotojams. DK nenumato, kad kolektyvinėje sutartyje, kurios taikymas gali būti išplėstas visų darbdavio darbuotojų atžvilgiu, negali būti specialių nuostatų, taikomų tik profesinių sąjungų nariams. Ieškovo Kolektyvinėje sutartyje kaip tik ir yra numatyta speciali nuostata, taikoma tik profesinių sąjungų nariams, jeigu Kolektyvinės sutarties nuostatų taikymas ir būtų išplėstas visų Darbdavio įmonių grupės įmonių darbuotojų atžvilgiu. Vienareikšmiškai tokios nuostatos (4.9.7. p.) įtvirtinimas į Kolektyvinę sutartį, pagrindžiant ją DK 197 str. 1 d., turi būti vertinamas kaip diferencijuotas reguliavimas (o ne diskriminuojantis).
Kolektyvinė sutartis buvo viešinama ir pristatoma darbuotojams laikraštyje „Geležinkelininkas“, Darbdavio vidiniame tinklapyje „Mano litrail“, siunčiami elektroniniai laiškai visiems darbuotojams, o 2018-11-26 - 2018-12-07 vykusiuose visuotiniuose Darbdavio darbuotojų susirinkimuose buvo pristatoma Kolektyvinė sutartis. Tik tinkamai ir viešai pristačius Kolektyvinę sutartį, darbuotojai ir jų atstovi buvo laisvi balsuoti dėl Kolektyvinės sutarties taikymo visiems Ieškovo darbuotojams. Konferencijoje buvo pritarta taikyti Kolektyvinę sutartį ta apimtimi, kaip ji buvo suderėta kolektyvinių derybų su pasirašiusiomis profesinėmis sąjungomis metu, t. y. darbuotojai, nesantys Kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų nariai (įskaitant ir Atsakovę) ar nepriklausantys jokiai profsąjungai, pritarė Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktui. Daro išvadą, kad DK nustatyta tvarka, konferencijoje balsavę darbuotojai ir jų atstovai pritarė Kolektyvinės sutarties taikymui su joje esančiomis išimtimis - Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas taikomas tik jame nustatytomis sąlygomis, t. y. profesinių sąjungų, pasirašiusių šią Kolektyvinę sutartį, nariams.
2019-01-15 Atsakovė pateikė prašymą Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F. suteikti materialinę pašalpą ryšium su jos 50 metų jubiliejumi. Atkreipė dėmesį, kad išmokos buvo prašoma ne iš Darbdavio o iš Profesinės sąjungos „Solidarumas“. Ieškovas, gavęs persiųstą Atsakovės prašymą, nustatė, kad jos prašymas neatitinka Kolektyvinė sutarties 4.9.7 punkto reikalavimų, t. y. atsakovė nepriklauso profesinei sąjungai, pasirašiusiai Kolektyvinę sutartį. Profesinė sąjunga „Solidarumas“ nėra pasirašiusi Kolektyvinės sutarties bei Reikalavimas adresuotas ne Atsakovui, bet Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F., todėl akivaizdu, kad Ieškovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti Atsakovės Reikalavimo.
Tai, kad Atsakovei nebuvo skirta išmoka, visiškai nereiškia, jog jai buvo taikytos mažiau palankios sąlygos, nei kitiems darbuotojams, nepriklausantiems profesinei sąjungai ar priklausantiems profesinei sąjungai, nepasirašiusiai Kolektyvinės sutarties. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu išmokos neskiriamos ne tik Atsakovei, bet ir kitiems asmenims, kurie nėra profsąjungų, pasirašiusių Kolektyvinę sutartį, nariai. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas negali būti laikomas diskriminuojančiu ar kitaip pažeidžiančiu atsakovės teises, priešingai, priėmus sprendimą tenkinti Atsakovės prašymą, būtų pažeisti Kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų interesai.
Vien tai, kad atsakovė priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungai „Solidarumas“, visiškai nesudaro diskriminacinių sąlygų, o priešingai suteikia galimybes per savo pasirinktą profesinę sąjungą papildomai ginti savo interesus, prisijungiant prie Kolektyvinės sutarties ar inicijuojant atskirą kolektyvinę sutartį su galbūt net geresnėmis naudomis jos nariams, t. y., ši Atsakovės pasirinkta profesinė sąjunga turi laisvą pasirinkimą savo nariams išsiderėti palankesnes kolektyvinės sutarties sąlygas. Tai patvirtina ir pačios Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto atsiradimo aplinkybės, kurios buvo nulemtos būtent profesinių sąjungų iniciatyva, tam kad būtų skatinama darbuotojų aktyvus ir laisvas dalyvavimas profesinių sąjungų veikloje, kurios juos atstovauja santykiuose su darbdaviu.
2. Atsakovė T. Ž. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir Vilniaus teritorinio skyriaus 2019-03-13 Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-1443 darbo byloje Nr. APS-36-3122 palikti nepakeistą. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pagal Kolektyvinės sutarties 1.7 punktą ji taikoma ir yra privaloma visiems Įmonių grupės įmonių darbuotojams, jei dėl Kolektyvinės sutarties taikymo pritaria Įmonių grupės įmonių darbuotojų kolektyvai. Ieškovė yra narė darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos, kuri neįeina į profesinių sąjungų organizacijas, pasirašiusias kolektyvinę sutartį. Atsakovė nemokėdama jai vienkartinio priedo jubiliejaus proga, pažeidė lygiateisiškumo principą.
Darbo ginčų komisija teisingai pažymėjo, kad kolektyvinės sutartys yra darbo teisės šaltinis (DK 3 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos DK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kolektyvinių sutarčių nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (šio kodekso 2 straipsnis). Taigi, kadangi kolektyvinių sutarčių norminės nuostatos yra darbo teisės šaltinis, jos aiškinamos, atsižvelgiant į visus darbo santykių teisinio reglamentavimo principus.
Darbo ginčų komisija, įvertinusi Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte įtvirtintą normą, pagrįstai pripažino, kad ja nėra suteikiama papildoma garantija ar apsauga, įgyvendinant darbo teisės normų diferenciacijos principą - tam tikrų profesinių sąjungų narių ir visų kitų darbuotojų darbo sąlygos (pavojingumas, kenksmingumas) yra identiškos, taip pat nėra pagrindo išskirti tam tikrų profesinių sąjungų narius nuo visų kitų darbuotojų dėl psichikos ir fiziologinių savybių. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas nereglamentuoja išskirtinai profesinių sąjungų narių būdingos veiklos. Vadinasi, Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punktas apribojo daliai darbuotojų, patenkančių į šakos kolektyvinės sutarties taikymą, teisę į vienkartinio priedo (materialinės išmokos) 50 ir 60 metų jubiliejaus proga gavimą.
Darbo ginčų komisija pagrįstai pripažino, kad teisės į materialinę išmoką suteikimas tik tam tikrų profesinių sąjungų nariams (t. y. tik tiems darbuotojams, kurie yra darbdavio lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų, sudarančių šakos profesinę organizaciją, nariai) yra nesuderinama su darbuotojų lygybės (lygiateisiškumo) principu. Atsižvelgiant į teisės normų bendrumo principą, kolektyvinės sutarties (jos norminių nuostatų), kaip darbo teisės šaltinio, suteikiama teisė (garantija) turi abstraktų adresatą – visus darbuotojus, kuriems taikoma (aptariamu atveju - šakos) kolektyvinė sutartis (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 197 straipsnio 3 dalis, Kolektyvinės sutarties 1.7 punktas). Adresato susiaurinimas iki tam tikru profesinių sąjungų narių rato pripažintinas darbuotojų lygybės principo pažeidimu, o tai reiškia, kad ir visi kiti darbuotojai turi teisę į išmoką, numatytą Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte.
Atsakovė neginčijo, kad Ieškovė atitiko kriterijus vienkartiniam priedui pagal Kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. gauti: turėti ne mažesnį kaip dešimties metų darbo stažą bendrovėje ir po 2019 m. sausio mėn. sulaukti 50 ar 60 metų jubiliejaus. Tokiu būdu darbo ginčų komisija argumentuotai tenkino T. Ž. aptariamą reikalavimą - ir iš Ieškovės nurodė išieškoti 300 Eur, atskaičius mokesčius, vienkartinis priedas jubiliejaus proga Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu.
3. Tretysis asmuo Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija prašė ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės trečiojo asmens naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka su ieškovo pozicija, jog DGK viršijo savo kompetenciją, nes, neturėdama jokio teisinio pagrindo ne tik, kad nesilaikė Kolektyvinės sutarties nuostatų, bet priešingai, neteisėtai jas interpretavo ir neturėdama jokio teisinio pagrindo jas savo nuožiūra pritaikė individualiam subjektui. Nagrinėjamoje byloje atsakovė ginčijo kolektyvinės sutarties nuostatas, kaip prieštaraujančias teisės aktams. Tačiau kolektyvinę sutartį gali ginčyti tik ją pasirašiusios šalys, o ne atskiri darbuotojai. Pagal DK 192 straipsnį kolektyvinių sutarčių šalys yra darbdaviai ar jų organizacijos ir profesinės sąjungos ar jų organizacijos. Todėl DGK pagal atsakovės, kaip atskiros darbuotojos, prašymą neturėjo teisės nagrinėti kolektyvinės sutarties turinio. Net ir tuo atveju, kai kolektyvinės sutarties turinį ginčija tinkami subjektai, DGK negali pakeisti kolektyvinės sutarties turinio, o gali tik pripažinti atskiras jos nuostatas prieštaraujančioms teisės aktams ir negaliojančiomis. Priešingu atveju būtų pažeistas laisvų kolektyvinių derybų principas, reiškiantis, kad kolektyvinės sutarties turinį nustato pačios šalys, o ne valstybės institucijos, kurioms netgi yra draudžiama kištis į kolektyvines derybas ar kaip nors jas varžyti. Nagrinėjamu atveju DGK priėmė sprendimą, kuriuo pakeitė kolektyvinės sutarties turinį nustatydama, kad kolektyvinė sutartis yra taikoma platesniam subjektų ratui, nei tai numatyta pačioje kolektyvinėje sutartyje. Vien tik šiuo pagrindu DGK sprendimas turi būti panaikintas ir atsakovės reikalavimai atmesti.
Atsakovė priklauso profesinei sąjungai „Solidarumas“, kuri nėra sudariusi su ieškove (darbdaviu) kolektyvinės ar kitokios sutarties, todėl atsakovė nepatenka į kolektyvinės sutarties 4.9.7. punkto subjektų ratą, turintį teisę gauti vienkartinę 300,00 Eur išmoką pagal kolektyvinės sutarties reguliavimą. Atsakovės darbo sutartyje ir jos pakeitimuose nurodyta tik pastovi darbo užmokesčio dalis – mėnesinė alga, t.y. jokios premijavimo sąlygos neaptartos nei pačioje darbo sutartyje tiesiogiai, nei darant nuorodą į darbdavio lokalųjį teisės aktą, reglamentuojantį šiuos santykius. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimą dėl vienkartinės išmokos.
Jeigu profesinės sąjungos narys gauna naudos dėl to, kad profesinė sąjunga atstovauja jo interesams, tai atitiks profesinės sąjungos steigimo tikslą ir reikš, kad asociacijų laisvės principas atlieka savo paskirtį. Ši nauda – tai atlygis už dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje. Tai, kad nepriklausantys profesinei sąjungai darbuotojai negauna tokios naudos kaip nariai, nėra neigiama pasekmė-sankcija jiems ar asociacijų laisvės principo pažeidimas.
Doktrininiuose teisė šaltiniuose nurodoma, kad diskriminavimo apraiška nebūtų laikoma profesinės sąjungos jos nariams kolektyvinių darybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos, paprastai taikomos tik profesinių sąjungų nariams (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Tomas Davulis, P. 522, 2018 m. Vilnius).
Darbo teisės principai nėra suabsoliutinti ir jie turi būti aiškinami sistemiškai ir pagal įstatymo leidėjo tikslą. Juolab, kad yra ir kitų teisės aktų, kurie diferencijuoja darbuotojų teises ne pagal jų psichofizines savybes ar darbo sąlygas, o pavyzdžiui pagal darbo stažą mokama ilgalaikio darbo išmoka (Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas), pagal darbo stažą suteikiama pirmumo teisė likti darbe (DK 57 str. 3 d.).
4. Tretysis asmuo Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi ir trečiajam asmeniui iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pritaria ieškovo sprendimui netenkinti atsakovės prašymo, pateikto pagal Kolektyvinės sutarties 4.9.7. punktą. DK 197 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Atsižvelgiant į tokį teisinė reguliavimą, bendra taisyklė yra tokia, kad kolektyvinės sutartys taikomos tik jas sudariusių profesinių sąjungų darbuotojams. Tačiau tas pats DK straipsnis numato išimtį kada kolektyvinė sutartis gali būti taikoma visiems darbdavio darbuotojams, t.y. ir tiems, kurie nepriklauso kolektyvinę sutartį su darbdaviu sudariusiai profesinei sąjungai ar priklauso kitai profesinei sąjungai, nepasirašiusiai kolektyvinės sutarties su darbdaviu. Šiuo atveju visas kolektyvinės sutarties sąlygas su darbdaviu suderėjo ir kolektyvinę sutartį pasirašė tik 2 profesinės sąjungos – Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas, o darbuotojų susirinkimas (konferencija) tik pritarė ir patvirtino kolektyvinės sutarties taikymą visiems darbdavio darbuotojams, tačiau toks patvirtinimas jokiu būdu nekeičia ir negali keisti jau pasirašytos kolektyvinės sutarties sąlygų, išplėsti jų galiojimo ir pan.
Vien jau atsižvelgiant į lingvistinę kolektyvinės sutarties 4.9.7. punkto formuluotę, nepaisant to, kad darbuotojų susirinkimas (konferencija) pritarė kolektyvinės sutarties taikymui visiems darbdavio darbuotojams, minėta nuostata (4.9.7. p.) gali būti taikoma tik profesinių sąjungų, pasirašiusių kolektyvinę sutartį nariams (darbuotojams). Kitoks šios nuostatos aiškinimas yra neįmanomas ir pažeidžiantis tiek sutarties šalių laisvės, tiek ir kolektyvinių derybų principus. Kolektyvinės sutarties išplėtimas negali ir nekeičia jos turinio, todėl sąlyga tokia lingvistine savo forma, kokia ji yra teisėtai pasirašytoje sutartyje nekelia jokių abejonių, kad ji taikoma tik tai kolektyvo daliai, kuri priklauso kolektyvinę sutartį pasirašiusioms profesinėms sąjungoms.
5. Teismo posėdyje ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas D. R. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad atsakovė ne tiesiogiai kreipėsi į darbdavį, o per profesinę sąjungą „Solidarumas“, su prašymu jai jubiliejaus proga išmokėti 300,00 Eur išmoką. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kolektyvinėje sutartyje yra labai aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyta nuostata kam tos išmokos priklauso, todėl ieškovas nusprendė nemokėti tos išmokos. Dėl to atsakovė kreipėsi į DGK, kuri priėmė sprendimą, dėl kurio ir kreipėsi ieškovas į teismą. Negalima sutikti, kad ginčo norma yra diskriminacinė. Pačiame DK 127 straipsnyje nurodyta, kam yra taikomos kolektyvinės sutartys, t.y. tik profesinių sąjungų nariams. Tai rodo, kad galima diferencijuoti tam tikras nuostatas ir pagerinti profesinių sąjungų narių sąlygas ir taikyti tik tai jiems. DK 197 straipsnio nuostatos nurodo, kad kolektyvinės sutarties nuostatos taikomos tik profesinių sąjungų nariams. Nėra draudimų taikyti konkrečiai profesinei sąjungai tam tikras nuostatas. Kai vyko su darbuotojais pagal kolektyvinės sutartis 1.7 punktą susitikimai ir vyko balsavimai, kurie buvo neslapti, didžioji dalis Solidarumo narių balsavo prieš kolektyvinės sutarties taikymą. Tik vienas kitas buvo už. Kolektyvinė sutartyje pareigos numatytos tik profesinių sąjungų nariams, kitiems darbuotojams jokios pareigos nepermestos. Ieškovas nėra biudžetinė įstaiga ir ne iš valstybės lėšų gyvena. Tai yra verslas ir uždarbis dividendais atiduodamas valstybei. Atsakovė patvirtino, kad naudojasi paštu, kur gauna geležinkelio naujienas, tiek skaito vidinį įmonės interneto puslapį, tiek dalyvavo kolektyvinės sutarties svarstyme, kur buvo akcentuota, kad jubiliejinės išmokos nuostata bus tik atitinkamų profesinių sąjungų nariams. Svarstant darbuotojai buvo aktyvūs, kėlė klausimus, ir jiems buvo išaiškinta, kodėl yra tokia diferenciacija.
Ieškovo atstovas P. R. prašė ieškinį tenkinti, Nurodė, kad su atsakove sudarytoje darbo sutartyje nėra numatyta kažkokių premijų ar išmokų jubiliejais proga. DGK buvo sprendžiamas individualus darbo ginčas, o šakos kolektyvinės sutarties ginčai turi būti sprendžiami kolektyviniu ginčų būdu. DGK tikrai viršijo savo įgaliojimus.
Atsakovė T. Ž. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pradirbo virš 10 metų pas ieškovą ir skaito, kad uždirbo pagarbos ir nediskriminacijos. Vieni gauna pasveikinimą ir 300,00 Eur, o ji negavo. Darbo sutartyje priedai nėra numatyti. Jos kolegė gavo, o jis ne. Ji yra profsąjungos „Solidarumas“ narė, o ta kolegė federacijos narė. Kreipėsi per savo profsąjungą ir jai atsakė, kad išmoka nebus mokama. Tada padavė į DGK ir skaito, kad čia diskriminacija. Ji naudojasi ir dirba kompiuteriu darbe. Žino apie ieškovo darbuotojams skirtą svetainę mano.litrail.lt, gauna ieškovo leidžiamą laikraštį „Geležinkelininkas“. Kai buvo išplečiamas kolektyvinės sutarties galiojimas visiems darbuotojams, jis dalyvavo, skaitė sutartį.
Atsakovės atstovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ teisininkas V. J. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal DK 197 str. 1 d. kolektyvinė sutartis taikoma profsąjungos nariams, tačiau jei susitariama dėl jos taikymo visiems darbuotojams, tai ji ir taikoma visiems darbuotojams. Kolektyvinės sutarties 1.7 punkte buvo nubalsuota, pritarta ir kolektyvas numatė, kad jis taikoma visiems darbuotojams be išlygų. Dabar pareigos kolektyvui per kolektyvinę sutartį yra permestos, o teisės numatytos tik profsąjungos nariams. Negalima darbo užmokesčio sudėtinės dalies nustatyti pagal priklausymą profesinei sąjungai. DK 2 straipsnis numato, kad negalima diskriminuoti dėl priklausomybės asociacijoms, profsąjungoms. Atsakovė išdirbusi 10 metų įgijo priemoką 50-čio proga. DGK pažiūrėjo giliai ir sistemiškai bei pateikė savo išvadas sprendime. Nurodė, kad ginčo nuostata dėl mokėjimo išmokų iš bendro atlyginimo fondo yra normatyvistinė nuostata ir turi būti taikoma visiems. Susitarimas 4.9.7 punkte pažeidžia lygių galimybių principą, yra diskriminacinis ir pažeidžia net tarptautines konvencijas, kurios sako, jog negalima skatinti tam tikros grupės asmenų įstoti į konkrečią profsąjungą ar išstoti iš jų.
Atsakovės atstovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas S. F. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad valstybei priklausanti įmonė, tačiau taip žiūri, kad vieniems moka, kitiems ne, nors pelną uždirba visas kolektyvas. Kolektyvas suprato, kad sutartis galios visiems.
Trečiojo asmens Lietuvos geležinkelių profesinių sąjungų susivienijimas atstovas advokatas J. V. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad priešingu atveju būtų griaunama DK suformuluota nauja koncepcija. Buvo įvesta nauja norma, kad kolektyvinės sutartys taikomos tik profsąjungų nariams. DK 193 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, ką gali šalys susitarti, ir imperatyviai ribojamos tik kelios sritys. Buvo pasiektas konsensusas, kai dvi profesinės sąjungos, sudarančios daugiau nei trečdalį darbuotojų, derėjosi, derino įvairius klausimus, samdė advokatus, leido pinigus, nariai mokėjo pinigus, kad tas procesas būtų finansuotas, ir susitarė dėl įvairių kompromisų. Vienas iš jų – 50 ir 60 metų jubiliejų pasveikinimas 10 metų išdirbusiems. Profesinių sąjungų noras buvo, kad tai būtų narys ir profesinėje sąjungoje išbuvęs 6 mėnesius. Kolektyvinės sutarties 4.9.7. punkte yra aibė pasiektų kompromisų. Kolektyvas šią sąlygą priėmė, ją išplėtė ir dabar kažkaip traktuoti, jog ji negali galioti ir būti taikoma, yra visiškas sutarčių laisvės principo paneigimas. Visa situacija paneigia progresą, kuris pasiektas po naujo DK priėmimo. DGK komisijos pirmininkas A. O. yra neeilinė asmenybė darbo teisės srityje. Daugybė jo sprendimų yra pakeičiami teismų. Sutartis ir kodeksas leidžia diferenciaciją.
Trečiojo asmens Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija atstovas advokatas N. V. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad kolektyvinės sutarties nuostatas gali ginčyti tik šalys, kurios yra ją pasirašiusios. LAT labai aiškiai yra pasakęs, kad darbuotojas ginčyti kolektyvinės sutarties nuostatos negali. Vien dėl to ieškovės prašymas turi būti atmestas. Kolektyvinių sutarčių darbovietėje gali būti ne viena. AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra 41 profesinė sąjunga, todėl tiek gali būti skirtingų kolektyvinių sutarčių. Ir jos neprivalėtų būti identiškos. DGK sprendimas yra prieštaringas pats sau, nes vienoje vietoje sakoma, kad diferencijuoti darbuotojų pagal jų narystę profesinėje sąjungoje negalima, o kitoje jau sako, kad diferencijuoti darbuotojus pagal darbo stažą galima.
Ieškinys tenkintinas .
Įrodymai byloje
6. Byloje nustatyta, kad ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ su atsakove T. Ž. sudarė 2008-05-30 darbo sutartį Nr. P-1-926, pagal kurią atsakovė nuo 2008-06-04 buvo priimta į krovinių priėmėjos pareigas.
2018-11-14 Lietuvos geležinkelių įmonės grupė, kurios nariai sutarties sudarymo dieną buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“, UAB „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“, UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ ir UAB „Rail Baltica statyba“, ir darbuotojų kolektyvo atstovai – Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija ir Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas sutarė ir sudarė Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinę sutartį. Kolektyvinės sutarties 4.9.7. punkte numatyta: „Įmonių grupės darbuotojams ir darbuotojų atstovams skiriamos šios išmokos, jei Įmonių grupės įmonės praėjusiais finansiniais metais buvo pelningos: profesinių sąjungų pasirašiusių šią Kolektyvinę sutartį nariams (darbuotojams), turintiems ne mažesnį, kaip dešimties metų darbo stažą Bendrovėje ir turintiems ne mažesnę kaip šešių mėnesių nepertraukiamą narystę profesinėje sąjungoje ir švenčiantiems 50 ir 60 metų jubiliejų, išmokamas vienkartinis 300 eurų (atskaičius mokesčius) priedas.
2019-01-15 atsakovė T. Ž. pateikė prašymą AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F. suteikti materialinę pašalpą ryšium su 50 metų jubiliejumi. 2018-01-18 S. F. atsakovės prašymą elektroniniu paštu persiuntė ieškovui AB „Lietuvos geležinkeliai“. Ieškovo atstovas tą pačią dieną elektroniniu paštu atsakė, kad prašymas tenkinamas nebus, nes nėra visų sąlygų, numatytų kolektyvinės sutarties 4.9.7. punkte.
Ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018-11-15 elektroniniu paštu darbuotojams išsiuntė laikraščio „Geležinkelininkas“ numerį ir nurodė, kad jis skirtas susipažinti su dvejomis svarbiomis darbuotojams temomis – papildomu sveikatos draudimu ir Kolektyvine sutartimi.
Ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ vidiniame savo darbuotojams skirtoje interneto svetainėje http://mano.litrail.lt/ 2018-11-22 paskelbė naujieną, kurioje nurodė, jog nuo 2019-01-01 įsigalioja Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinė sutartis. Pažymėta, kad siekiant darbuotojus supažindinti su kolektyvine sutartimi bei užtikrinti, kad darbuotojai galėtų tinkamai įgyvendinti jiems Darbo kodekso nuostatomis suteiktą teisę apsispręsti dėl šakos kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams 2018-11-26 – 2018-12-07 organizuojami darbuotojų (jų išrinktų atstovų) susirinkimai, kurių metu darbuotojams bus pristatytos šakos kolektyvinė sutartis ir balsuojama dėl jos taikymo visiems darbuotojams. Skelbime išreikštas kvietimas darbuotojams dalyvauti susirinkimuose, pateikiant susirinkimų datas, laika ir vietos adresus.
Atsakovė T. Ž. 2019-02-15 kreipėsi į DGK su prašymu: 1) pripažinti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“, atsisakydami sumokėti jai vienkartinį priedą 50 jubiliejaus proga pagal kolektyvinės sutarties 4.9.7. punktą dėl to, kad ji yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ narė, yra neteisėtas, pažeidžiantis DK 2 straipsnio 1 dalį ir darbuotojų lygybės principą; 2) įpareigoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ per 7 dienas nuo DGK sprendimo įsiteisėjimo išmokėti 300 Eur vienkartinį priedą 50 jubiliejaus proga; 3) pakeisti Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7. punktą sekančiai: „profesinių sąjungų nariams (darbuotojams), turintiems ne mažesnį, kaip dešimties metų stažą Bendrovėje ir turintiems ne mažesnę kaip šešių mėnesių nepertraukiamą narystę profesinėje sąjungoje ir švenčiantiems 50 ir 60 metų jubiliejų, išmokamas vienkartinis 300 Eur (atskaičius mokesčius) priedas“.
DGK 2019-03-13 sprendimu Nr. DGKS-1443 dėl darbo bylos Nr. APS-36-3122 nusprendė T. Ž. prašymą tenkinti iš dalies ir nurodė išieškoti T. Ž. naudai iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ 300 Eur, atskaičius mokesčius, išmoką jubiliejaus proga (Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7. punkto pagrindu), o likusioje dalyje prašymą atmetė kaip nepagrįstą. DGK, įvertinusi Kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. įtvirtintą normą, sprendime pripažino, kad ja nėra suteikiama papildoma garantija ar apsauga, įgyvendinant darbo teisės normų diferenciacijos principą – tam tikrų profesinių sąjungų narių ir visų kitų darbuotojų darbo sąlygos (pavojingumas, kenksmingumas) yra identiškos, taip pat nėra pagrindo išskirti tam tikrų profesinių sąjungų narius nuo visų kitų darbuotojų dėl psichikos ir fiziologinių savybių. Kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. nereglamentuoja išskirtinai profesinių sąjungų narių būdingos veiklos. Vadinasi Kolektyvinės sutarties 4.9.7. p. apribojo daliai darbuotojų, patenkančių į šakos kolektyvinės sutarties taikymą, teisę į vienkartinio priedo (materialinės išmokos) 50 ir 60 metų jubiliejaus proga gavimą. DGK pripažino, kad teisės į materialinę išmoką suteikimas tik tam tikrų profesinių sąjungų nariams (t.y. tik tiems darbuotojams, kurie yra darbdavio lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų, sudarančių šakos profesinę organizaciją, nariai) yra nesuderinama su darbuotojų lygybės (lygiateisiškumo) principu. DGK konstatavo, kad atsižvelgiant į teisės normų bendrumo principą, kolektyvinės sutarties (jos norminių nuostatų), kaip darbo teisės šaltinio, suteikiama teisė (garantija) turi abstraktų adresatą – visus darbuotojus, kuriems taikoma (aptariamu atveju – šakos) kolektyvinė sutartis (DK 197 str. 3 d., Kolektyvinės sutarties 1.7. p.). Adresato susiaurinimas iki tam tikrų profesinių sąjungų narių rato pripažintinas darbuotojų lygybės principo pažeidimu, o tai reiškia, kad ir visi kiti darbuotojai turi teisę į išmoką, numatytą Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkte.
Dėl įrodinėjimo
7. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).
Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, nes, minėta, tik šalims suteikta teisė laisvai disponuoti ginčo objektu. Taigi, ginčo ribas nustato reikalavimus reiškiantis asmuo ir teismas negali jų peržengti ir pareikšti nuomonės bei spręsti dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė. LAT yra pažymėjęs, kad draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas atitinka ne tik dispozityvumo principą, bet ir užtikrina rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų įgyvendinimą. Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t. y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. D. D., V. D., bylos Nr. 3K-3-282/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB ,,Klaipėdos technikos mokykla”, bylos Nr. 3K-3-684/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje V. J. Č. v. AB bankas „Hansabankas“, A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007; ir kt.); dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui atlikti minėtų veiksmų už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008).
Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).
Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovai(LAT 2007 m. sausio 4 d. nutartis byloje A. B. v. T. Puišis, I.Puišei, Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-150/2007).
Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Metekas“ v. UAB „Projektana“, bylos Nr. 3K-3-287/2010; EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 16034/90, 61 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).
Pažymėtina, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais.
Dėl įrodymų pagrįstumo
8.Atsakovė savo atsiliepime kaip argumentais,kad atmesti ieškinį iš esmės rėmėsi Darbo ginču komisijos (toliau DGK) sprendime esančiais argumentais ir juos beveik pažodžiui perkėlė į savo procesinį dokumentą.
DGK 2019-03-13 sprendimu Nr. DGKS-1443 dėl darbo bylos Nr. APS-36-3122 pripažino,kad „kolektyvinės sutarties 4.9.7 p. nereglamentuoja išskirtinai profesinių sąjungų narių būdingos veiklos.“
Tai yra akivaizdu,nes šis punktas skirtas kolektyvinės sutarties pasirašiusių profesinių sąjungų narių skatinimui šiame punkte nurodoma apimtimi ir sąlygomis.
Taip pat sutiktina,kad „Kolektyvinės sutarties 4.9.7. p. apribojo daliai darbuotojų, patenkančių į šakos kolektyvinės sutarties taikymą, teisę į vienkartinio priedo (materialinės išmokos) 50 ir 60 metų jubiliejaus proga gavimą.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys,kad šis kolektyvinės sutarties punktas taip ir lieka galioti,nes jis nėra nuginčytas teismine tvarka ar pakeistas šalių susitarimu.
DGK atsisakė pakeisti Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinės sutarties 4.9.7. punktą sekančiai: „profesinių sąjungų nariams (darbuotojams), turintiems ne mažesnį, kaip dešimties metų stažą Bendrovėje ir turintiems ne mažesnę kaip šešių mėnesių nepertraukiamą narystę profesinėje sąjungoje ir švenčiantiems 50 ir 60 metų jubiliejų, išmokamas vienkartinis 300 Eur (atskaičius mokesčius) priedas“,nes „toks reikalavimas nelaikytinas prašymu išnagrinėti individualų ginčą dėl teisės(LR DK 231str.3d.,216 str.1d.1p.)“.
Tačiau DGK iš esmės tai ką prašė komisijoje ieškovė išnagrinėjo ir pripažino, kad „teisės į materialinę išmoką suteikimas tik tam tikrų profesinių sąjungų nariams (t.y. tik tiems darbuotojams, kurie yra darbdavio lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų, sudarančių šakos profesinę organizaciją, nariai) yra nesuderinama su darbuotojų lygybės (lygiateisiškumo) principu.“
Ka gi tas rodo? Ogi situacija yra tokia,kad DGK išnagrinėjo ginčą dėl teisės skiri/neskirti priedą ieškovei nagrinėdama kolektyvinės sutarties punktą,kurio turinio teisėtumą ėmėsi vertinti ir įvertinusi priėmė savo pačios sprendimą,kurio pagrindu pakeitė kolektyvinės sutarties 4.9.7. punkto turinio prasmę faktinėje situacijoje savo nuožiūra(iš esmės konstatavo jo neteisėtumą) ir pareikalavo išmokėti priedą,kai sutarties punktas taip ir nepripažintas neteisėtu ir pažeidžiančiu įstatymus ir dėl jo pakeitimo laikė,kad tai nėra individualus ginčas dėl teisės.Paradoksalu,bet tai reiškia,kad DGK laikė,kad toks ginčas nėra jos kompetencijoje.
9. DK 231 str.“ Darbo ginčo nagrinėjimas teisme“ 4d. nurodoma,kad „darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas.“
Tiek DGK,tiek atsakovė nurodė,kad „kolektyvinės sutarties 1.7 punktą ji taikoma ir yra privaloma visiems Įmonių grupės įmonių darbuotojams, jei dėl Kolektyvinės sutarties taikymo pritaria Įmonių grupės įmonių darbuotojų kolektyvai.“Ir šį punktą atsakovė taikė savo ginčo atveju savo naudai,kaip ir DGK savo sprendime.
Teismas negali sutikti su tokiu siaurinamu lingvistiniu sutarties punkto traktavimu.Šis punktas rodo,kad sutartis taikoma visa apimtimi be išimties visiems darbuotojams,o tai reiškia,kad kolektyvinės sutarties 4.9.7. punktas,kuris yra Kolektyvinės sutarties sudedamoji dalis, yra taikomas visiems darbuotojams jame nurodytomis sąlygomis ir nereiškia,kad jį galima taikyti nesilaikant jame nurodomų sąlygų kažkuriam vienam darbo kolektyvo subjektui-atsakovei,kai jis nenuginčytas,kaip neteisėtas ir yra galiojantis.
2018-11-14 buvo pasirašyta Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinė sutartis (toliau – Kolektyvinė sutartis), kurios 4.9.7. p. įtvirtinta, jog „profesinių sąjungų pasirašiusių ši Kolektyvinę sutartį nariams (darbuotojams), turintiems ne mažesnį, kaip dešimties metų darbo stažų Bendrovėje ir turintiems ne mažesnę kaip šešių mėnesių nepertraukiamų narystę profesinėje sąjungoje ir švenčiantiems 50 ir 60 metų jubiliejų, išmokamas vienkartinis 300 eurų (atskaičius mokesčius) priedas“. Todėl negalima sutikti su atsakovės argumentu,kad ieškovė DGK neginčijo,kad atsakovė atitiko visus kriterijus vienkartiniam priedui pagal kolektyvinės sutarties 4.9.7. punktą,nes būtent todėl,kad ji nebuvo profesinių sąjungų narė,kurios pasirašę kolektyvinę sutartį,todėl jai ir nebuvo mokamas ginčo priedas.
11. Teismas sutinka su ieškovo argumentais,kad ginti įmonės darbuotojus, kurie nėra profesinių sąjungų nariai ar kitų profesinių sąjungų nariai, yra profesinių sąjungų teisė, o ne pareiga. Analogiška imperatyvi nuostata įtvirtinta DK 165 str. 3 d., kurioje sakoma, kad profesinės sąjungos atstovauja savo narius ir juos gina individualiuose darbo santykiuose.Kolektyvinė sutartis ir sąlygos atsirado abipusių derybų būdų, vadovaujantis DK 165 str. 3 d. ir asociacijų laisvės principu,įpareigojant laikytis Kolektyvinės sutarties nuostatų kitų profsąjungų narių, kurios nesiderėjo dėl Kolektyvinės sutarties sudarymo ar darbuotojams, kurie dėl laisvo pasirinkimo visai nedalyvauja profsąjungų veikloje ir nėra jų nariai.
Kolektyvinėje sutartyje esanti nuostata suteikia pranašumą profesinių sąjungų nariams.Atsakovė realiai nepagrindė,kad DK nenumato, kad kolektyvinėje sutartyje, kurios taikymas gali būti išplėstas visų darbdavio darbuotojų atžvilgiu, negali būti specialių nuostatų, taikomų tik profesinių sąjungų nariams.
Tokios nuostatos kaip 4.9.7. p. įtvirtinimas į Kolektyvinę sutartį, pagrindžiant ją DK 197 str. 1 d., turi būti vertinamas kaip diferencijuotas reguliavimas (o ne diskriminuojantis),nes minėtame straipsnyje sakoma,kad „Jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija). Konferencija – įmonės, įstaigos, organizacijos struktūriniuose organizaciniuose dariniuose išrinktų darbuotojų atstovų susirinkimas. Jeigu nesant darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos kolektyvinę sutartį sudaro šakos profesinė sąjunga, kuri šio kodekso nustatyta tvarka buvo įgaliota vesti derybas dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, ir darbdavys, tokia kolektyvinė sutartis taikoma visiems darbdavio darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija)“.
Ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ vidiniame savo darbuotojams skirtoje interneto svetainėje http://mano.litrail.lt/ 2018-11-22 paskelbė naujieną, kurioje nurodė, jog nuo 2019-01-01 įsigalioja Lietuvos geležinkelių įmonių grupės šakos kolektyvinė sutartis. Pažymėta, kad siekiant darbuotojus supažindinti su kolektyvine sutartimi bei užtikrinti, kad darbuotojai galėtų tinkamai įgyvendinti jiems Darbo kodekso nuostatomis suteiktą teisę apsispręsti dėl šakos kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams 2018-11-26 – 2018-12-07 organizuojami darbuotojų (jų išrinktų atstovų) susirinkimai, kurių metu darbuotojams bus pristatytos šakos kolektyvinė sutartis ir balsuojama dėl jos taikymo visiems darbuotojams. Skelbime išreikštas kvietimas darbuotojams dalyvauti susirinkimuose, pateikiant susirinkimų datas, laika ir vietos adresus.
Ši kolektyvinė sutartis įsigaliojo ir dabar galioja pila apimtimi.
Jeigu kolektyvinės sutarties punktas prieštarautų imperatyvioms DK įstatymų nuostatoms,tai teismas turėtų pagrindą ex officio peržiūrėti kolektyvinės sutarties 4.9.7. p. sąlygas.Tačiau tokių prieštaravimų DK kontekste šioje Kolektyvinės sutarties normoje nėra.Kai nėra ginčo dėl Kolektyvinės galiojančios sutarties ar jos kurio nors punkto keitimo,tai šių ginčų ar klausimų sprendimas yra sutarties šalių diskrecijos dalykas.
Teismas sutinka su ieškovo argumentu,kad atsakovės prašymas dėl išmokos išmokėjimo buvo skirtas profesinei sąjungai „Solidarumas“,kuri nėra pasirašiusi Kolektyvinės sutarties bei reikalavimas adresuotas ne atsakovui, bet Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui S. F., todėl akivaizdu, kad ieškovas turėjo teisinį pagrindą netenkinti atsakovės reikalavimo.
Pažymėtina,kad atsakovės profesinė sąjunga nedalyvavo Kolektyvinės sutarties rengime,nepatyrė jokių išlaidų dėl buvusių derybų,tačiau turėjo galimybę išsiderėti ir dar geresnes arba tas pačias sąlygas savo sąjungos nariams.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į atsakovės ir jos atstovų poziciją savo pareiškime DGK,kuriame atsakovė prašė pakeisti įrašą suteikiantį teisę gauti išmokas bet kokių profesinių sąjungų nariams,paliekant galimybę nemokėti ne profesinių sąjungų nariams,t.y.. kaip atsakovė pati nurodo, išskirti ne profesinių sąjungų darbuotojus profesinių sąjungų narių atžvilgiu,kaip ir buvo iki ginčo.
12.Teismas sutinka su trečiojo asmens argumentu,kad „diskriminavimo apraiška nebūtų laikoma profesinės sąjungos jos nariams kolektyvinių darybų būdu iškovotos geresnės darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos, paprastai taikomos tik profesinių sąjungų nariams (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Tomas Davulis, P. 522, 2018 m. Vilnius)“.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir vertinant šalių argumentus ir faktinę situaciją(CPK 178,185 str.),teismas laiko,kad DGK 2019-03-13 priimtas sprendimas darbo byloje Nr. APS-36-3122 iš dalies patenkinti atsakovės prašymą, t. y.sprendimas išieškoti iš darbdavio 300 Eur, atskaičius mokesčius, išmoką 50 metų jubiliejaus proga Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu yra nepagrįstas ir neteisėtas,todėl naikintinas,nes ieškovas minėtos sutarties 4.9.7 punkto pagrindu turėjo teisę nesuteikti išmokos atsakovei.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
13.Ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ už pareikštą ieškinį sumokėjo 15,00 Eur žyminį mokestį.
Tretysis asmuo Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacija turėjo 640,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į ieškinį parengimą).
Tretysis asmuo Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimas turėjo 1 020,94 Eur bylinėjimosi išlaidų (385,69 Eur už atsiliepimo parengimą, susipažinimą su bylos dokumentais ir atsakovės pateikto atsiliepimo analizę; 635,25 Eur už procesinių dokumentų byloje analizę, aptarimą, konsultaciją).
Abi šios šalys buvo atsakovo pusėje,todėl patenkinus ieškinį iš atsakovės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos trečiosioms šalims pilnai,t.y. 640 eurų Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijai ir 635,25 eur Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimui ir 15 eurų ieškovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ (CPK 88,93 str.).
Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88,93,185 straipsniu, 259-270 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ė :
Ieškinį tenkinti.
Panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019-03-13 priimtą sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-3122 iš dalies patenkinti T. Ž. prašymą, t. y. sprendimą išieškoti iš darbdavio AB“Lietuvos geležinkeliai“ 300 Eur(tris šimtus eurų), atskaičius mokesčius, išmoką 50 metų jubiliejaus proga Kolektyvinės sutarties 4.9.7 punkto pagrindu.
Priteisti iš atsakovės T. Ž. (a.k(duomenys neskelbtini) 15 eurų bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB „Lietuvos geležinkeliai“(į.k.110053842).
Priteisti iš atsakovės T. Ž. (a.k(duomenys neskelbtini) 640 eur (šešis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų Lietuvos geležinkelininkų profsąjungų federacijai (j.a.k.190583781).
Priteisti iš atsakovės T. Ž. (a.k(duomenys neskelbtini) 635,25 eur (šešis šimtus trisdešimt penkis eurus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimui (j.a.k. 191996441).
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.
Teisėjas Vilmantas Ambrulevičius