(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 24 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Lysionok,

sekretoriaujant Vaivai Vaičiūnaitei

dalyvaujant ieškovės atstovei A. M.,

atsakovės atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,

trečiojo asmens atstovei advokatei Aistei Bartkevičienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Gevara“ ieškinį atsakovei Uždarajai akcinei bendrovei „DSV Lithuania“ ir trečiajam asmeniui Uždarajai akcinei bendrovei „Gelsva“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

byla iškelta teismui išdavus 2019 m. lapkričio 6 d. teismo įsakymą pagal UAB „Gevara“ pareiškimą dėl 2 371,96 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 13 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš UAB „DSV Lithuania“. Pastarajai pareiškus prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, ieškovė UAB „Gevara“ pareiškė ieškinį dėl 2 371,96 Eur skolos 6 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Ieškovė ieškinyje nurodė, jog šalys susitarė dėl pervežimų paslaugų, t. y. 2019 m. gegužės 8 d., birželio 13, birželio 20 d. gavo iš atsakovės užsakymus, pagal kuriuos įsipareigojo pristatyti krovinius į Lietuvą, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas pagal sutartus įkainius bei numatytais terminais. Paaiškino, kad atsakovė įsipareigojo per 30 kalendorinių dienų nuo CMR važtaraščio originalo ir kelionės ataskaitos gavimo dienos sumokėti šalių sutartą sumą. Atsižvelgiant į tai atsakovei apmokėjimui buvo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros t. y. 2019 m. birželio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19062487 – 1 331 Eur, apmokėjimo terminas iki 2019 m. rugpjūčio 1 d., 2019 m. birželio 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19061564 – 1 149,50 Eur, apmokėjimo terminas iki 2019 m. liepos 21 d. ir 2019 m. birželio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19061964, 290,40 Eur, apmokėjimo terminas iki 2019 m. liepos 27 d. Pažymėjo, kad 2019 m. birželio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19062487 buvo iš dalies apmokėta (398,94 Eur). Nurodė, kad ieškinio pateikimo dienai, atsakovė nėra įvykdžiusi savo prievolių ir delsia apmokėti aukščiau nurodytas sąskaitas faktūras, taigi bendra skolos suma siekia 2 371,96 Eur.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad ieškovė dėsto ne visiškai teisingas faktines aplinkybes dėl šalių tarpusavio prievolių ir jų vykdymo. Ieškovė nenurodė, kad buvo išrašiusi dar vieną sąskaitą – 2019 m. birželio 28 d. sąskaitą faktūrą Nr. G19062728 -169,40 Eur sumai. Nurodė, jog ieškovei vykdant 2018 m. spalio 25 d. užsakymą buvo sugadintas krovinys, todėl ji dėl sugadinto krovinio 2018 m. gruodžio 11 d. pateikė ieškovei pretenziją, kadangi 2019 m. sausio 7 d. UAB „Gelsva” pateikė jai pretenziją nurodant, kad 2018 m. lapkričio 5 d. buvo pristatytas brokuotas vytintos mėsos krovinys - mėsa sugedo dėl netinkamo transportavimo netinkamose temperatūros sąlygose, o nuostolis sudaro 2 371,96 Eur. Paaiškino, jog atsižvelgiant į tai 2019 m. kovo 6 d. pateikė ieškovei pretenziją dėl 2 371,96 Eur žalos atlyginimo. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo jai irgi skolinga, 2019 m. rugpjūčio 1 d. atliko įskaitymą, o po įskaitymo tiesiog sumokėjo ieškovei skirtumą – 568,34 Eur, kas lėmė, jog šalių tarpusavio prievolės pasibaigė.

Pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės ieškovė 2020 m. kovo 13 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo pareiškė papildomą materialinį reikalavimą dėl atsakovės atlikto vienašalio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu. Patikslintas ieškinys priimtas teisėjo 2020 m. kovo 13 d. rezoliucija, trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų įtraukta UAB „Gelsva“. Byla išnagrinėta iš esmės pagal 2020 m. kovo 13 d. patikslintą ieškinį.

Patikslintame ieškinyje ieškovė papildomai nurodė, jog atsakovės atliktas įskaitymas neatitinka vienašaliam įskaitymui būtinų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, jog remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, neleidžiama įskaityti priešpriešinių reikalavimų, kurie yra akivaizdžiai netolygūs vykdytinumo požiūriu ir iš kurių yra aišku, kad juos įskaičius kils teisinis ginčas. Mano, jog atsakovė neteisėtai įskaitė neginčijamo vykdytinumo požymius turinčias jos sąskaitas faktūras su jokiu vykdytinumo požymiu neturinčia atmesta - t. y. negaliojančia pretenzija, kuri buvo grąžinta atsakovei. Kadangi iš neteisėto veiksmo negali kilti teisėtos pasekmės - atsakovė privalo apmokėti visas pradelstas sąskaitas faktūras, kadangi jos reikalavimas yra galiojantis ir vykdytinas. Kartu pažymėjo, jog nors atsakovė teigia, kad ji nesilaikė kroviniui keliamų temperatūros reikalavimų, mano, kad šie teiginiai yra deklaratyvūs, kadangi nepagrįsti jokiais įrodymais. Taip pat mano, kad jei atsakovė elgtųsi sąžiningai, kilus įtarimui dėl netinkamos transportavimo temperatūros, kreiptųsi į ją su prašymu pateikti temperatūros išklotinę. Pažymėjo, jog nėra jokių duomenų, kada, kur ir kokiu įrankiu bei būdu temperatūra buvo matuota, ar apskritai buvo atliktas krovinio temperatūros matavimas. Taip pat nėra duomenų, kokia temperatūra buvo sandėlyje, kol vyko krovinio iškrovimo darbai ir kiek laiko krovinys jame išbuvo. Pastebėjo, jog byloje nėra duomenų, kad krovinio gavėja kaip nors tyrė krovinio kokybę. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog atsakovės teigimu sugedusios mėsos krovinys buvo laikomas pas gavėją UAB „Gelsva“ beveik šešis mėnesius ir tik praėjus šiam laiko tarpui atiduotas utilizavimui. Mano, jog visiškai neatitinka jos pristatyto krovinio CMR važtaraštyje ir sugadinto krovinio deklaracijoje nurodytas prekių kiekis. Mano, kad atsakovė, pasisavinusi jai priklausantį vežimo užmokestį, sąmoningai siekia suklaidinti teismą, pateikdama akivaizdžiai klaidinančius duomenis – visiškai kitų prekių, niekaip nesusijusių su ginčo dalyku, utilizavimo deklaraciją, ir tokiu nesąžiningu būdu siekdama įrodyti neteisėtai atlikto įskaitymo pagrįstumą.

Atsakovė atsiliepime į patikslintus ieškinio reikalavimus su jais nesutiko. Pabrėžė, kad ieškovė sąmoningai ignoruoja faktus ir juos patvirtinančius įrodymus. Paaiškino, jog apie krovinio sugadinimą ieškovei tapo žinoma 2018 lapkričio 2 d., kai krovinio gavėjas ieškovei (vežėjui) skirtame CMR važtaraštyje TR 019595, nurodė, kad krovinys gautas netinkamose sąlygose, visas šlapias ir supelijęs, prekybai netinka. 2018 m. gruodžio 11 d. ieškovei pateikė pretenziją dėl krovinio pervežimo iš Ispanijos į Lietuvą, automobiliu v. n. WZ8698K/BS83995, pasikrovimas 2018 spalio 24-26 d., nurodant, kad UAB „Gevara“ yra pilnai atsakinga už krovinio sugadinimą; į ją prieštaravimų negauta. Pažymėjo, jog 2019 m. rugpjūčio 16 d. atlygino 2 371,96 Eur žalą UAB „Gelsva“ ir 2019 m. kovo 6 d. išsiuntė pretenziją dėl žalos atlyginimo, 2019 kovo 12 d. laišku dar kartą atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad krovinio sugadinimo faktas tapo žinomas vežėjui krovinio pristatymo metu. Dėl įskaitymo pažymėjo, jog ieškovė gavo pranešimą apie įskaitymą ir priešpriešinių reikalavimų skirtumą – 568,34 Eur, ir jokių pretenzijų nebereiškė. Mano, kad ieškovės argumentai dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, yra teisiškai nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, jog trečiojo asmens dalyvavimas byloje yra svarbus ir būtinas, nes ieškovė teigia, kad UAB „Gelsva“ pateikė neteisingus duomenis dėl žalos atlyginimo. Ieškovė teigia, kad „Prekės nesusijusios su aktualiu pervežimu, o labiausiai tikėtina – išimtos iš prekybos centrų, pasibaigus realizavimo terminui”, t. y. iš esmės kaltina trečiąjį asmenį klastojus dokumentus siekiant gauti naudą“, todėl prašė pripažinti UAB „Gelsva“ dalyvavimą būtinu.

Trečiasis asmuo UAB „Gelsva“ atsiliepime į patikslintą ieškinį (2020 m. gegužės 18 d. procesinis dokumentas įvardintas rašytiniais paaiškinimais) nurodė, jog nepasisakys ir nevertins ieškovės reikalavimo dėl įskaitymo teisėtumo, nes šis reikalavimas nėra susijęs su trečiuoju asmeniu. Tačiau mano, jog ieškovė nepagrįstai neigia atsakovės teisę į nuostolių atlyginimą dėl sugadinto krovinio. Paaiškino, jog 2018 m. spalio mėnesį iš tiekėjo Ispanijoje „ARGAL“ įsigijo maisto prekes ir kreipėsi į atsakovę dėl jų atvežimo organizavimo. Laiške buvo nurodytos krovinio vežimo sąlygos: reikalingas REF konteineris, skirtas temperatūrinių krovinių pervežimui, reikalaujama temperatūra 0 / +5 C; pažymėta, kad krovinys į netinkamą transportavimui priemonę nebus pakrautas. Krovinį sudarė 2 paletės: Vienam kroviniui buvo reikalingas temperatūrinis režimas, kitam – ne. Sugedo tas krovinys, kuris turėjo būti vežamas 0 / +5 C temperatūroje. Atsakovui pretenzija pateikta ir nuostolių atlyginimo pareikalauta tik už sugadintą krovinį (pareikalauta atlyginti jo įsigijimo vertę). Pažymėjo, jog krovinio sugadinimą konstatavo iš karto jo pristatymo metu, t. y. CMR važtaraštyje nurodė, kad prekės šlapios, supelijusios, netinkamos prekybai, padarė sugadinto krovinio nuotraukas. Pažymėjo, kad CMR važtaraštyje nurodytos pastabos neabejotinai tapo iškart žinomos ieškovei, tačiau ji joms neprieštaravo. Paaiškino, jog po krovinio pristatymo nuolatos bendravo su atsakove dėl nuostolių atlyginimo, 2019 m. sausio 7 d. pateikė oficialią pretenziją, su ja pateikti nuostolius pagrindžiantys dokumentai – sugadintų prekių įsigijimo sąskaitos, kurių bendra suma – 2 371,96 Eur. Nagrinėjant pretenziją, atsakovė buvo informuota, kad sugadintos prekės yra laikomos UAB „Gelsva“ sandėliuose. Toks sprendimas priimtas siekiant sudaryti galimybes, kol bus išnagrinėta pretenzija ir visiškai atlyginta žala, atsakovei išsiaiškinti bet kokius su prekėmis (jų kiekiu, nepatiekimu į prekybą ir pan.) susijusius klausimus. 2019 m. balandžio 16 d. atsakovė nurodė pateikti prekių sunaikinimo aktą, tuomet prekės buvo sunaikintos. Dėl sugadintų prekių paaiškino, jog iš viso buvo vežamų palečių kiekis – 2, ir jų bendras svoris bruto – 789 kg (0,789 t). Tam, kad būtų nustatyta, ar sunaikintos buvo būtent tos prekės, kurias vienoje iš palečių vežė ieškovė, reikia lyginti atliekų deklaracijoje Nr. 122 nurodytus duomenis ir nuostolius pagrindžiančiose prekių įsigijimo sąskaitose (2018 m. spalio 18 d. sąskaita Nr. 18107190RN ir 2018 m. spalio 17 sąskaita Nr. 18106516RN) nurodytas prekių rūšis ir kiekius. Tiek atliekų deklaracijoje, tiek sąskaitose visiškai atitinka prekių rūšys ir svoriai. Sąskaitose nurodytų prekių svoris neto – 263,6919 kg ir 18,5560 kg, iš viso 282,2479 kg (0,2822 t). Atliekų deklaracijoje sunaikintų prekių neto svoris – 0,2782 t. Tarp sąskaitose ir atliekų deklaracijoje nurodyto prekių svorio susidaro 4 kg skirtumas, taip pat matyti, kad atitinka visos prekių rūšys, išskyrus tai, kad į atliekų deklaraciją neįtrauktas vienintelis gaminys – Loncheado Pepperoni, svoris – 4 kg, kaina 21,40 Eur. Manytina, kad šis gaminys buvo neįtrauktas į atliekų deklaraciją per klaidą, tačiau bet kuriuo atveju tokia tiek svorio, tiek kainos paklaida, atsižvelgiant į bendrą krovinio svorį ir kainą, yra nereikšminga. Mano, jog iš to, kas nurodyta, visiškai akivaizdu, kad ji nerealizavo jokių prekių, kurios, kaip buvo nurodyta iškart jas atvežus, yra sugadintos. Visi gaminiai buvo sunaikinti ir dėl to patirti nuostoliai yra visa už gaminius sumokėta kaina, pagrįsta sąskaitomis faktūromis. Dėl ieškovės argumentų apie tai, jog nebuvo atliktas ekspertinis vertinimas sugadinto krovinio likutinei vertei nustatyti, nurodė, jog tokį argumentą yra sunku suprasti elementarios logikos požiūriu: gabentos prekės buvo maisto produktai, kuriuos patiekti į rinką sugedusius yra draudžiama, kitaip tai keltų pavojų vartotojų sveikatai; sugedę, ilgą laiką (prekės pakrautos Ispanijoje 2018 m. spalio 29 d., atvežtos 2018 m. lapkričio 5 d.) netinkamomis sąlygomis buvę maisto produktai neturi jokios likutinės vertės - jų negalima nei realizuoti, nei kitaip panaudoti, tik sunaikinti. Pažymėjo, kad nuotraukose matyti, jog prekės sugadintos: pakuotės, dėžės yra šlapios, deformuotos, ant kai kurių ne tik maisto produktų, bet ir dėžių yra pelėsio. Iš dėžių ženklinimo nėra abejonių, kad tai – UAB „Gelsva“ užsakyta produkcija matyti ARGAL logotipas bei pavadinimas, tiek smulkaus, tiek stambaus šrifto etiketėse. Kiekvienos nuotraukos padarymo laiką gali pasitikrinti ir pati ieškovė, šis laikas matyti nuotraukoje pasirinkus „File – Properties“ funkciją. Kadangi ieškovė ignoruoja, mėgina ginčyti net akivaizdžius faktus, siekdamas suklaidinti teismą ir menkindama UAB „Gelsva“ puoselėjamą sąžiningos ir verslo etikos be išlygų paisančios bendrovės vardą, pateikė sugadintų prekių nuotraukas, kuriose matyti ir nuotraukos duomenys, taip pat ir fotografavimo data. Visos nuotraukos padarytos 2018 m. lapkričio 5 d., t. y. prekių pristatymo dieną.

Teismo posėdžio metu byloje dalyvaujančių asmenų atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.

Ieškovės atstovė papildomai paaiškino, jog temperatūros išklotinės yra saugomos apie pusę metų, per šį laikotarpį niekas temperatūros išklotinių nėra pareikalavęs. Atkreipė dėmesį, jog atsakovė pirmą atliko įskaitymą, o tik vėliau atlygino trečiajam asmeniui nuostolius.

Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, jog būtent ieškovė turėjo būti suinteresuota vežimo temperatūros išklotinių išsaugojimu, tačiau nesiėmė jokių pastangų išsiaiškinti vežto krovinio sugadinimo priežastis, nors apie sugadinimą jai tapo žinoma krovinio pristatymo metu.

Trečiojo asmens atstovė papildomai pastebėjo, jog nors byloje reiškiami reikalavimai yra susiję su jos naudai atvežtu kroviniu, tačiau taip pat yra reiškiamas reikalavimas dėl įskaitymo teisėtumo įvertinimo. Įskaitymas niekaip nėra susijęs su trečiuoju asmeniu, tačiau byloje dalyvauti trečiasis asmuo privalėjo, nes patikslintu ieškiniu buvo neigiami trečiojo asmens patirti nuostoliai, kvestionuojami trečiojo asmens reikalavimai į nuostolių atlyginimą. Dėl susidariusios faktinės situacijos atstovė atkreipė dėmesį, jog nors pagrindinis ginčas vyksta tarp šalių, tačiau trečiasis asmuo buvo įtrauktas į bylą ir privalėjo joje dalyvauti, todėl nepriklausomai nuo to ar ieškinys dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu bus patenkintas ar atmestas, prašo atlyginti trečiajam asmeniui byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinys tenkintinas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatytos tokios bylai išnagrinėti reikšmingos faktinės aplinkybės.

2018 m. spalio 25 d. ieškovė UAB „Gevara“ ir atsakovė UAB „DSV Lithuania” sudarė Krovinio pervežimo sutartį (Užsakymas pervežimui /Instrukcija, t. I, l. 153-155), kuria sulygo dėl dviejų krovinių iš Ispanijos pervežimo į Lietuvą dviem gavėjams – UAB „Palink“ ir UAB „Gelsva“ už 750 Eur + PVM kainą. Krovinys vežtas UAB „Palink“ nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, teismas šio vežimo aplinkybių netyrė. Krovinys UAB „Gelsva“ buvo pristatytas 2018 m. lapkričio 5 d. ir gavėjo priimtas su pastabomis CMR važtaraštyje: krovinys gautas netinkamose sąlygose, visas šlapias ir supelijęs, prakybai netinkamas (t. I, l. 14). Vežimui apmokėti ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. G18111122 907,50 Eur (t. I, l. 29), tarp šalių nėra ginčo, jog minėta sąskaita buvo pilnai apmokėta.

2018 m. gruodžio 11 d. atsakovė išsiuntė ieškovei elektroninį laišką, kuriame nurodė: Dėl krovinio pervežimo iš Argal Spain į UAB „Gelsva“ (...) šiuo raštu norime Jums pranešti, kad Jūsų įmonė yra pilnai atsakinga už krovinio sugadinimą (t. I, l. 62).

2019 m. sausio 7 d. (dokumente per klaidą įrašyta 2018 m. sausio 7 d. data) trečiasis asmuo UAB „Gelsva“ pateikė atsakovei pretenziją dėl pristatyto krovinio trūkumų (broko); nurodyta, jog krovinys buvo transportuojamos netinkamose temperatūros sąlygose ir pareikalavo atlyginti patirtus nuostolius – 2 371,96 Eur. Atsakovė gautą trečiojo asmens pretenziją persiuntė ieškovei.

2019 m. kovo 7 d. ieškovė atsakė į gautą pretenziją, nurodydama, kad su ja nesutinka, ją atmeta ir grąžina. Tokią savo poziciją paaiškino tokiomis aplinkybėmis: nuo vežimo praėjo daugiau nei 4 mėnesiai, per tą laiką jokių pretenzijų negauta, todėl negali prisiimti atsakomybės už krovinio būklę po 4 mėnesių nuo pristatymo; nėra pateikta jokių įrodymų kad, atsakovė patyrė kokią nors žalą ir įgijo reikalavimo teisę; nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių žalos dydį.

2019 m. kovo 12 d. atsakovė atsakydama į ieškovės 2019 m. kovo 7 d. nesutikimą su pretenzija elektroniniu laišku nurodė, jog vis dar laiko ieškovę atsakinga ir per 5 dienas ketina pateikti sąskaitą faktūrą nuostoliams padengti; pažymėjo, jog 2018 m. gruodžio 11 d. informavo apie rezervą, apie žalą turėjo būti žinoma iš CMR pastabų, vežti mėsos gaminiai turėjo būti kuo skubiau utilizuoti, kad ant produktų esančios bakterijos nepasklistų sandėlyje (t. I, l. 186).

2019 m. gegužės 8 d., birželio 13, birželio 20 d. ieškovė gavo iš atsakovės naujus užsakymus dėl krovinių vežimo iš Italijos į Lietuvą. Atliktų vežimų apmokėjimui ieškovė atsakovei pateikė PVM sąskaitas faktūras:

2019 m. birželio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19062487 – 1 331 Eur, apmokėjimo terminas iki 2019 m. rugpjūčio 1 d.;

2019 m. birželio 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19061564 – 1 149,50 Eur, apmokėjimo terminas iki 2019 m. liepos 21 d.

2019 m. birželio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19061964, 290,40 Eur, apmokėjimo terminas iki 2019 m. liepos 27 d. 

Dėl pastarųjų trijų vežimo užsakymų tinkamo įvykdymo ir ieškovės teisės į jų pagrindu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą tarp šalių ginčo nėra.

2019 m. birželio 28 d. atsakovė išrašė ieškovei sąskaitą Nr. 1124156 (t. I, l.163) dėl 2 371,96 Eur nuostolių, patirtų dėl krovinio, vežto UAB „Gelsva“ netinkamo pristatymo; sąskaitos apmokėjimo terminas – 2019 m. liepos 5 d.

2019 m. rugpjūčio 1 d. atsakovė atliko vienašalį įskaitymą, kuriuo įskaitė į ieškovei už 3 pervežimus iš Italijos į Lietuvą bei pagal dar vieną byloje neaptartą sąskaitą faktūrą mokėtinas sumas savo reikalavimą į UAB „Gelsva“ padarytų nuostolių atlyginimą ir po įskaitymo tą pačią 2019 m. rugpjūčio 1 d. sumokėjo ieškovei skirtumą – 568,34 Eur ( įskaitymas, t. I, l. 166-167, 190).

2019 m. rugpjūčio 2 d. atsakovė sumokėjo trečiajam asmeniui UAB „Gelsva“ 2 371,96 Eur nuostoliams padengti (t. I, l. 162).

Dėl atsakovės teisės į 2 371,96 Eur nuostolių, patirtų dėl UAB „Gelsva“ naudai vežto krovinio iš Ispanijos į Lietuvą sugadinimą, atlyginimo

Visi šalių sulygti krovinių vežimai (tiek pirmas maršrutu Ispanija – Lietuva, tiek vėlesni trys iš Italijos į Lietuvą) atitinka 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija) 1 straipsnyje įtvirtintus požymius, todėl konvencijos nuostatos taikytinos kilusiam ginčus spręsti. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. Konvencija reglamentuoja vežėjo, siuntėjo ir gavėjo tarpusavio santykius, pareigas bei atsakomybę.

Vežėjas CMR konvencijos prasme atsako visais atvejais už jo dispozicijon perduoto krovinio (ar jo dalies) praradimą ar sugadinimą, pavėlavimą pristatyti krovinį, nebent egzistuoja aplinkybės, šalinančios jo atsakomybę. Tokių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka vežėjui (CMR konvencijos 18 straipsnio 1 punktas).

Pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunkčio nuostatas vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Šio straipsnio antrajame punkte, be kita ko, nurodyta, jog vežėjas privalo motyvuotai pagrįsti visas pastabas apie krovinio ir pakuotės būklę. CMR konvencijos 9 straipsnio 2 punkte yra reglamentuota šios pareigos nevykdymo pasekmė – vežėjui važtaraštyje neįrašius motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Ispanijoje pakrovus krovinį į ieškovės pristatytą transporto priemonę, vežėjas (ieškovės vairuotojas) turėtų pastabų dėl krovinio ar jo pakuotės, jokių pastabų krovinio važtaraštyje nepadaryta, todėl laikoma, jog krovinys ieškovės dispozicijon perėjo be jokių trūkumų. Iki krovinio pristatymo vietos krovinį gabeno ieškovė, todėl jai tenka atsakomybė už patikėto krovinio būklę. Apie tai, jog krovinys gabenimo metu buvo sugadintas, byloja CMR važtaraštyje krovinio gavėjo padarytos pastabos: krovinys gautas netinkamose sąlygose, visas šlapias ir supelijęs, prakybai netinkamas (t. I, l. 14). Krovinio sugadinimą taip pat patvirtina trečiojo asmens krovinio pristatymo metu padarytos nuotraukos, iš kurių matosi, jog kartotinės prekių dėžės yra šlapios (drėgnos).

Dėl kokių priežasčių į pristatymo vietą atvežtas krovinys buvo šlapias, ieškovės atstovė negalėjo paaiškinti, pripažino, jog dėl didelio atliekamų vežimų kiekio šis įvykis nebuvo tirtas, temperatūros išklotinės neišsaugotos. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, ieškovei, kaip vežėjai, neįrodžius jos atsakomybę šalinančių aplinkybių buvimą, tenka atsakomybė už krovinio sugadinimą.

Byloje nustatyta, jog sugadintas krovinys iki 2019 m. balandžio 16 d. buvo saugomas krovinio gavėjo sandėlyje, vėliau utilizuotas UAB „Biodegra“ (t. I, l. 181-182). Bylos nagrinėjimo metu sulyginus UAB „Gelsva“ įsigytų prekių kiekį ir asortimentą (t. I, l. 178-179) su UAB „Biodegra“ sunaikintų prekių važtaraščiais (t. I, l. 181-182) nustatyta, jog pastarieji beveik atitinka, nesutampa 4 kg vienos rūšies produkto (Loncheado Pepperoni), kuris nebuvo įrašytas, kaip nurodė trečiojo asmens atstovė, per klaidą. Nors ieškovė ginčijo krovinio utilizavimo būtinumą, apie tokio krovinio panaudojimo galimybes jokių paaiškinimų ar įrodymų nepateikė, todėl remdamasis tikimybių pusiausvyros principu bei atsižvelgdamas į tai, jog buvo sugadinti maisto produktai, kurių netinkamos kokybės patekimas į rinką galėtų sąlygoti didelės žalos atsiradimą, o pats vežėjas jokio padarytos žalos tyrimo neatliko, teismas daro išvadą, jog UAB „Gelsva“ pagrįstai utilizavo 278 kg (iš 789 kg jai atvežtų) mėsos produktų.

Pažymėtina, jog CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip: suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys, arba suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompensacijos suma dėl dalies ar viso krovinio praradimo ar sugadinimo apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 2, 3 dalys). Be to, turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis). Didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta 24 ir 26 straipsniuose (CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad krovinio vertė buvo deklaruota ir vežėjas buvo informuotas apie tai, kad krovinys viršija SDR ribas, nustatytas CMR konvencijoje, todėl konstatuotina, jog yra pagrindas vežėjo atsakomybei riboti, atitinkamai ieškovės kaip vežėjos ribos už sugadintus 278 kg krovinio – 346,46 Eur (278 * 8,33 * 1,21 (SDR vertė 2018 m. lapkričio 5 d.)).

Byloje nustatyta, jog atsakovė krovinio gavėjai nuostolius dėl dalies krovininio praradimo atlygino 2019 m. rugpjūčio 2 d. sumokėdama 2 371,96 Eur. Atsižvelgiant į nustatytą vežėjo atsakomybės už prarastą dalies krovinio ribojimą, konstatuotina, jog 2019 m. rugpjūčio 2 d. atsakovė įgijo regreso taisę į ieškovę 346,46 Eur sumoje.

Dėl atlikto įskaitymo teisėtumo ir ieškinio reikalavimų tenkinimo

Vertinant atsakovės atliktą įskaitymo teisėtumą, pažymėtina, kad CK 6.130 straipsnio prasme gali būti įskaityti tik priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, kurių suėję ar nenurodyti terminai. Teismų praktikoje nuosekliai, remiantis CK 6.130 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, laikomasi reikalavimo, jog tam, kad būtų galima būtų atlikti įskaitymą, turi egzistuoti tokios sąlygos: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6), abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo kitos šalies valios, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010 ir kt.). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad šių teismų praktikoje pripažįstamų sąlygų visuma, vertinant jas sistemiškai ir siejant su CK 6.130 straipsnio 1 dalimi, lemia išvadą, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas.

Nagrinėjamu atveju atsakovė 2019 m. kovo 7 d. gavusi aiškią ir kategorišką ieškovės nesutikimą su pretenzija dėl nuostolių atlyginimo, jokių reikalavimų jai nereiškė iki 2019 m. birželio 28 d., kuomet išrašė sąskaitą 2 371,96 Eur nuostoliams atlyginti. Pažymėtina, jog laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 28 d. šalys sudarė tris naujus sandorius dėl krovinių pervežimo, atsakovė sąskaitą dėl nuostolių atlyginimo išrašė 2019 m. birželio 28 d., kuomet buvo išrašyta pirma iš trijų PVM sąskaitų faktūrų už atliktus vežimus iš Italijos - Nr. G19062487 (1 331 Eur), o vienašalį įskaitymą atliko pasibaigus visų 3 vežimų iš Italijos apmokėjimo terminui. 

Sutiktina su ieškovės pozicija, jog atliktas vienašalis įskaitymas neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes visų pirma, įskaitymo dieną – 2019 m. rugpjūčio 1 d. atsakovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės ieškovei, nes nuostolius UAB „Gelsva“ padengė tik 2019 m. rugpjūčio 2 d. (neturėjo regreso teisės), antra, atsakovė suklydo dėl reikalavimo dydžio (netaikė vežėjo atsakomybės ribojimo), trečia, dėl jos reikalavimo buvo akivaizdus ginčas, o patenkindama savo teises į ginčijamą reikalavimą atsakovė iš esmės prisiėmė teismo funkcijas. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismas vertindamas vienašalio įskaitymo į ginčijamą reikalavimą teisėtumą, yra nurodęs, kad „vertindamas savo teisę reikalauti netesybų (baudos) iš ieškovo, apeliantas (atsakovas) prisiėmė sau nebūdingas, ginčų sprendimo institucijos – teismo funkcijas, manydamas, kad ši jo teisė yra absoliuti ir tarpusavio prievolės pasibaigia įskaitymu. Tokia pozicija nepriimtina, nes šalys dėl jiems priklausiančių teisių gali sąžiningai klysti. Be to, įstatymu yra draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie yra nepripažįstami.” (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-799-464/2012).

Atsižvelgiant nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, atsakovės 2019 m. rugpjūčio 1 d. atliktas įskaitymas pripažintinas negaliojančiu, o kadangi tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pervežimai pagal PVM sąskaitas faktūras: 2019 m. birželio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19062487, 2019 m. birželio 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19061564, 2019 m. birželio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. G19061964l, buvo atlikti tinkamai, ieškovei priklauso sulygtas ir neapmokėtas atlygis, todėl ieškinys tenkintinas pilnai, ieškovei priteistinas 2 371,96 Eur įsiskolinimas.

Atkreiptinas dėmesys, jog tenkindamas ieškinį teismas neatsižvelgė ir nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su tuo, jog atsakovė pilnai apmokėjo ieškovės išrašytą sąskaitą faktūrą už vežimą, kurio metu buvo sugadinta dalis vežto krovinio.

Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktas, nustatantis 5 procentų dydį, taikytinas tik vežėjo atsakomybės atvejais. Tokiais atvejais kai sprendžiamas procesinių palūkanų priteisimo iš siuntėjo (ar užsakovo) klausimas, taikytinos bendrosios CK nuostatos, reglamentuojančios procesinių palūkanų institutą (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019 67 punktas).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tokios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

Nagrinėjamu atveju šalys dėl procesinių palūkanų dydžio nesusitarė, tačiau ieškovė prašo priteisti 8 procentų dydžio procesines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).

Byloje konstatuota, kad atsakovė pažeidė prievolę atsiskaityti pagal vežimo sutartis už ieškovės atliktus krovinio vežimus. Atsakovės neįvykdyta prievolė atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtiną pradelsto mokėjimo apibrėžimą, todėl šio įstatymo nuostatos vertintinos kaip lex specialis CK 6.210 straipsnio atžvilgiu, atitinkamai ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo minėto įstatymo pagrindu yra pagrįstai ir tenkintintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Patenkinus ieškinį visiškai, ieškovei priteistina 85,43 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 53 Eur žyminio mokesčio ir 32,43 Eur procesinių dokumentų vertimo išlaidų.

Trečiojo asmens UAB „Gelsva“, palaikančio atsakovės pusę byloje, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas. Sutiktina, su trečiojo asmens atstovės pozicija, jog teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principų, tačiau nagrinėjamu atveju įvertinus dėl krovinio sugadinimo atlygintinų nuostolių dydį ir nustačius, jog trečiasis asmuo netinkamai apskaičiavo atlygintinų nuostolių dydį (jų ribojimą) (t. I, l. 187), teismas daro išvadą, jog tokiam nukrypimui nėra jokio pagrindo.

Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos buvo apmokėtos iš valstybės biudžeto. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteisiamos jei jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur). Nagrinėjamu atveju byloje patirta 8,98 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atmetus ieškinį šios išlaidos priteistinos iš ieškovės valstybės naudai.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį patenkinti.

Pripažinti atsakovės UAB „DSV Lithuania“, juridinio asmens kodas 110535550, 2019 m. rugpjūčio 1 d. atliktą vienašalį 2 371,96 Eur įskaitymą neteisėtu ir negaliojančiu, priteisti iš atsakovės ieškovei UAB „Gevara“, juridinio asmens kodas 300916551, 2 371,96 Eur (du tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt vieną eurą ir 96 euro centus) skolos, 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. lapkričio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 85,43 Eur (aštuoniasdešimt penkis eurus ir 43 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės UAB „DSV Lithuania“, juridinio asmens kodas 110535550, 8,98 Eur (aštuonis eurus ir 98 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Išaiškinti, jog valstybės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos (procesinių dokumentų siuntimo išlaidos) turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                      Kristina Lysionok