Administracinė byla Nr. eA-4854-415/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04297-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
sekretoriaujant N. P.,
dalyvaujant pareiškėjui M. B. (M. B.), pareiškėjo atstovams advokatams L. B. ir R. T.,
atsakovo atstovėms S. V. ir E. P.,
vertėjui G. K.,
uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-164 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo. Taip pat prašė išslaptinti M. B. prieglobsčio byloje esančią medžiagą.
2. Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo banko „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininku, „(duomenys neskelbtini)“ V. Y. patarėju, Tarptautinio forumo „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktoriumi. Pareiškėjas priklauso V. Y. artimai aplinkai, kuri yra (duomenys neskelbtini) persekiojama.
3. Pareiškėjas nesutiko su Departamento vertinimu, jog jis anksčiau priklausė V. Y. aplinkai, tačiau šiuo metu jis nepalaiko su juo jokių ryšių. Teigė, jog pagal teisės aktų nuostatas, nėra svarbu, kad pareiškėjas dabar nepalaiko ryšių su V. Y., kadangi socialinei grupei konstatuoti užtenka vien buvusios sąsajos ar biografijos fakto, kuris yra nekintamas. Akivaizdu, kad pareiškėjas, turėdamas bendrą ilgalaikę istoriją su V. Y. (nuo 2001 m. pareiškėjas jau dirbo Andriejaus pirmo pašauktojo fonde), šios bendros praeities ir sąsajos niekaip negali pakeisti. Be to, pats persekiojimo vykdytojas priskiria pareiškėją, kaip priklausantį V. Y. aplinkai. Todėl turi būti padaryta išvada, kad ir šiuo metu pareiškėjas priklauso socialinei grupei – V. Y. artimai aplinkai, dėl ko jam gresia persekiojimas.
4. Nesutiko su Departamento išvada, kad įvertinus surinktą informaciją apie V. Y. ir V. P. santykius pastaruoju metu, nenustatyta, kad V. P. ir V. Y. politinės pozicijos skiriasi. Pareiškėjo teigimu, dėl V. Y. išreikšto nelojalumo ir nesutarimų su V. P., pareiškėjui, kaip artimam V. Y. žmogui, buvo sufabrikuota baudžiamoji byla, siekiant paveikti ir susilpninti V. Y., kuris buvo kaip itin didelę politinę galią turintis politikas. Pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra politiškai motyvuotas. Be to, pareiškėjas kaip banko ir visuomeninių fondų finansų vadovas, gali būti verčiamas duoti melagingus parodymus prie V. Y., todėl būtina atsižvelgti į (duomenys neskelbtini) politinį kontekstą ir kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjas pažymėjo, jog Departamento sprendime paminima apie pareiškėjo leidžiamą almanachą „Vystymasis ir ekonomika“, tačiau prieglobsčio prašyme pareiškėjas almanacho visai nenurodė.
5. Pareiškėjas teigė, kad pateikė daug informacijos, kuri pagrindžia pareiškėjo nurodytus prieglobsčio prašymo motyvus. Nurodė, jog jis su Departamentu bendradarbiavo, savo prieglobsčio prašymo motyvus pagrindė gausia informacija, pateikė ekspertų išvadas, kurios turėtų būti vertintinos, kaip vieni iš šaltinių, kuriais pats Departamentas turi remtis. Nenustačius prieštaravimų ar neatitikimo tarp pareiškėjo pasakojimo, teiktų įrodymų ir paaiškinimų, bei paties Departamento tyrimo, Departamentas privalėjo, pagal prieglobsčio bylose taikomas įrodymų ir faktų vertinimo taisykles, konstatuoti nurodytas aplinkybes kaip faktus, t. y. pripažinti, kad baudžiamoji byla yra fabrikuojama dėl priklausymo V. Y. artimai aplinkai.
6. Pažymėjo, jog informacija, susijusi su prieglobsčio pateikimu ir nagrinėjimu yra įslaptinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjas negali susižinoti Departamento išvados turinio, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas. Tokiu būdu yra apribojamos pareiškėjo galimybės tinkamai užtikrinti teisę į gynybą. Pareiškėjo vertinimu, tikslinga įpareigoti atsakovą ir pavesti visoms valstybės institucijoms, kurios yra prieglobsčio byloje, išslaptinti medžiagą, siekiant susipažinti ir tinkamai užtikrinti pareiškėjo teisę į gynybą.
7. Atsakovas Departamentas (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas ir bendradarbiavimo su Departamentu bei teikė papildomus dokumentus, kurie, pareiškėjo nuomone, patvirtina baudžiamųjų bylų „fabrikavimą“, tačiau vien dokumentų pateikimas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad dokumentai patvirtina visus pareiškėjo teiginius. Departamentas išsamiai įvertino visus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir dėl jų pasisakė. Ginčijamu sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pabėgėlio statuso, taip pat neatitinka UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
9. Atsakovas nurodė, jog įvertinęs pateiktą informaciją apie baudžiamąją bylą, kuri buvo pradėta dėl banko išduotų kreditų, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pats patvirtino kreditų išdavimo faktą, į tai, kad jis, kaip banko pirmininkas, pasirašydavo sprendimus dėl kreditų išdavimo, atsižvelgęs į kreditų komiteto išvadas, ir taip priimdavo galutinį sprendimą dėl kreditų išdavimo, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nepateikė informacijos apie tai, kad šioje baudžiamojoje byloje būtų klastojami įrodymai, pareiškėjo pateiktos nepriklausomo eksperto išvados savaime nepatvirtina, kad vekselyje esantys „(duomenys neskelbtini)“ banko anspaudas ir pareiškėjo parašas yra suklastoti, kad (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų ekspertės, atlikdamos tyrimą, savo ar kitų asmenų iniciatyva, sąmoningai „fabrikavo“ įrodymus, konstatavo, kad nepagrįsta prielaida, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla „sufabrikuota“ ir tai pagrįstai nebuvo laikoma nustatytu faktu. Be to, nenustatyta jokių objektyvių faktų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginį, jog jo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla dėl vekselio perdavimo A. S. yra sufabrikuota. Pažymėjo, jog pareiškėjo kaltės klausimo Departamentas nevertino.
10. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl piniginių lėšų iššvaistymo ypač stambiu mastu bei dėl sukčiavimo, taip pat nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu yra paskelbta paieška, todėl Departamentas konstatavo, kad jo baimė kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą yra visiškai pagrįsta, tačiau baudžiamasis persekiojimas per se negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo normų kontekste. Nenustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas ir diskriminacinis.
11. Atsakovas pažymėjo, jog tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas priklausė artimai V. Y. aplinkai, tačiau šiuo metu jis nepalaiko jokių ryšių su V. Y.. Tai, jog pareiškėjas priklausė V. Y. aplinkai, savaime nesudaro prielaidų teigti, kad yra priežastinis ryšys tarp šio nustatyto materialinio fakto ir pareiškėjui gresiančio baudžiamojo persekiojimo kilmės valstybėje. Atsakovo nuomone, nenustatyta, kad V. Y. aplinkos žmonėms vien dėl šio fakto būtų priskiriamos pažiūros, nesutampančios su (duomenys neskelbtini) valdančiųjų politine pozicija.
Departamento surinkta informacija patvirtino, kad pareiškėjo nurodyti asmenys yra arba buvo persekiojami baudžiamojo proceso tvarka nepaisant jų ryšių su V. Y., tačiau priežastinio ryšio tarp baudžiamojo persekiojimo ir S. M., V. G., V. I. ir S. L. priklausymo V. Y. aplinkai nenustatyta. Todėl nenustačius, kad tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir jo priklausymo artimai V. Y. aplinkai yra priežastinis ryšys, konstatuota, jog vykdomajame baudžiamajame persekiojime diskriminacinio elemento nenustatyta.
12. Departamento surinkta informacija apie V. Y. ir V. P. santykius pastaruoju metu leidžia daryti išvadą, kad nelaikytina pagrįsta tai, kad V. P. ir V. Y. politinės pozicijos skiriasi. Nenustatyta, kad ir paties pareiškėjo politinė pozicija prieštarautų V. P. politinei pozicijai, atitinkamai nenustatyta pagrindo prielaidai, jog V. Y. aplinkos žmonėms vien dėl šio fakto būtų priskiriamos pažiūros, nesutampančios su (duomenys neskelbtini) valdančiųjų politine pozicija bei tai, kad pareiškėjui dėl jo visuomeninės veiklos bei dėl publikacijų almanache „Vystymasis ir ekonomika“ galėtų būti priskiriamos pažiūros, nesutampančios su (duomenys neskelbtini) valdančiųjų politine pozicija.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
14. Teismas nustatė, jog pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamento direktorė, vadovaudamasi UTPĮ 83, 86, 87, 136 ir 138 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 115, 116, 124 punktais ir 125.4 papunkčiu bei Departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. lapkričio 15 d. išvada Nr. (15/6-13)13PR-164RN, priėmė skundžiamą Sprendimą (b. l. 9–11), kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso.
15. Nustatė, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindžia baime kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą, kuris, jo nuomone, yra fabrikuojamas dėl jam priskiriamos politinės nuomonės ir dėl priklausymo V. Y. aplinkos žmonių socialinei grupei. Pareiškėjas nesutikimą su Sprendimu, kuriuo atsisakyta suteikti jam pabėgėlio statusą, grindžia tuo, kad: (i) Departamentas klaidingai bei siaurai taikė socialinės grupės kategoriją; nėra svarbu, kad pareiškėjas dabar nepalaiko ryšių su V. Y., turi būti padaryta išvada, kad šiuo metu pareiškėjas priklauso socialinei grupei – V. Y. artimai aplinkai, dėl ko jo atžvilgiu yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas; (ii) Departamentas klaidingai ir siaurai taikė politinių pažiūrų kategoriją; Departamentas nepaneigė, kad tarp V. Y. ir V. P. nėra politinio nesutarimo; egzistuojantis politinis konfliktas yra priežastis, kodėl pareiškėjo atžvilgiu vykdomas persekiojimas yra politiškai motyvuotas; nepagrįstai sureikšmintos almanacho „Vystymasis ir ekonomika“ leidimo priežastys; (iii) pareiškėjo pasakojimas dėl bylos fabrikavimo yra nuoseklus ir be prieštaravimų, todėl nepagrįstai nekonstatuota, kad pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota dėl priklausymo V. Y. aplinkai. Departamentas su tokiais argumentais nesutiko, iš esmės teigdamas, kad visi kelti klausimai buvo įvertinti išsamiai ir dėl jų pasisakyta, pareiškėjo skundo argumentais nėra paneigtos Sprendime padarytos išvados.
16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo argumentai susiję tik su pabėgėlio statuso nesuteikimu, todėl bus pasisakoma tik dėl šios Sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjo atžvilgiu iškelta byla yra susijusi su tuo, kad pareiškėjas priklausė (priklauso) V. Y. aplinkai, išanalizavo bylos medžiagą bei nustatė, kad pareiškėjas dar 2017 m. kovo 14 d. kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį. Departamento tuo kartu direktorė priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Sprendime konstatuota, kad įvertinus pareiškėjui gresiančių veiksmų formą (baudžiamąjį persekiojimą ir sulaikymą), jie neatitinka persekiojimo veiksmų apibrėžimo, kadangi jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas nėra neproporcingas arba diskriminacinis dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo turimų ar jam priskiriamų politinių įsitikinimų, pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla nėra sufabrikuota. Tuo tarpu pareiškėjas pats teigė, kad baimė būti suimtam kilo dėl kilmės valstybėje vykdomos bankų politikos.
18. Pareiškėjas pakartotinai su nauju prašymu kreipėsi į Departamentą dar kartą, kurio pagrindu priimtas jau šioje administracinėje byloje skundžiamas Sprendimas. Šiuo atveju, pareiškėjas jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį persekiojimą išimtinai sieja su jo santykiu su V. Y.. Byloje nenuginčytais faktais pripažįstama, kad pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybėje yra iškelta baudžiamoji byla dėl piniginių lėšų išvaistymo ypač stambiu mastu ((duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 160 straipsnio 4 dalis) ir sukčiavimo ((duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 159 straipsnio 4 dalis), pareiškėjas yra kaltinamasis, paskelbta jo paieška. Pareiškėjas siekia įrodyti, kad šis jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir jo paieška, yra politiškai motyvuoti, kadangi pareiškėjas priklauso V. Y. aplinkai. Įvertinęs bylos ir šios administracinės bylos medžiagą, teismas negalėjo nesutikti su Departamento išvada, kad tiek pareiškėjo pateikta, tiek paties Departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę nepatvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu iškeltos baudžiamosios bylos tikslas susidoroti su V. Y. ir jo aplinkos asmenimis – kartu ir su pareiškėju. Priešingas išvadas, t. y. kad pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra nesusijusi su V. Y. politinėmis pažiūromis, patvirtina Departamento išvada, kurios pareiškėjas neginčija, kad baudžiamoji byla dėl „(duomenys neskelbtini)“ banko išduotų kreditų buvo pradėta ne tik pareiškėjo, bet ir kitų asmenų, kurie nepriklauso V. Y. aplinkai atžvilgiu. Teismas įvertinęs byloje surinktus duomenis, darė išvadą, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla nėra susijusi su tuo, kad pareiškėją sieja ar siejo kokie nors santykiai su V. Y.. Pareiškėjo skundo argumentus dėl socialinės grupės kategorijos taikymo teismas atmetė kaip nepagrįstus.
19. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjo atžvilgiu iškelta byla yra susijusi su pareiškėjo politinėmis pažiūromis, pažymėjo, jog pareiškėjas apskritai nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių jo paties individualizuotas politines pažiūras, kurių pagrindu ir būtų grindžiamas politiškai motyvuotas jo persekiojimas. Tai, kad pareiškėjas tiesiog nesutinka su padarytomis išvadomis ir kelia hipotetinio pobūdžio abejones, kad neva Departamento išvados nepaneigia, kad tarp V. Y. ir V. P. gali būti kilęs konfliktas, nelaikoma pakankamu pagrindu kvestionuoti Departamento išvadas dėl V. Y. politinių pažiūrų, kurios priskirtinos ir pareiškėjui, ir kurios yra pagrįstos byloje surinktos medžiagos apie kilmės valstybę visuma.
20. Pasisakydamas dėl baudžiamosios bylos galimo fabrikavimo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla gali būti prilyginta persekiojimui tik tuo atveju, jeigu yra įtikinamų įrodymų, jog bylos pobūdis yra politinis, pažeidžia bendrąsias baudžiamojo proceso nuostatas, pareiškėjui atimta galimybė į veiksmingą teisinę gynybą. Teismo vertinimu, nenustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas iš esmės būtų susijęs su pareiškėjo priklausymu V. Y. aplinkai ar dėl paties pareiškėjo politinių įsitikinimų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas jo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą ir vykdomą baudžiamąjį persekiojimą atskleidė politiniame kontekste dėl kilmės valstybės vykdomos bankų politikos, tačiau nepateikė jokių individualizuotų ir objektyvių aplinkybių, kurios įrodytų, jog baudžiamoji byla iškelta ir baudžiamasis persekiojimas vykdomas būtent dėl pareiškėjo priklausymo V. Y. aplinkai ar dėl jo paties, o ne dėl V. Y. politinių motyvų. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl bylos fabrikavimo kaip nepagrįstus.
21. Teismas vertino, jog skundo argumentai, teismo posėdyje pareiškėjo atstovo žodiniai paaiškinimai, susiję su vekselio išdavimo aplinkybėmis, baudžiamojo tyrimo proceso vykdymo aplinkybėmis, byloje pateiktos ekspertų išvados dėl bylos fabrikavimo, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės, sprendžiant dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti prieglobstį, neturi, nes šioje administracinėje byloje nėra nagrinėjamas ir sprendžiamas pareiškėjo kaltės klausimas ar baudžiamąjį tyrimą vykdančių pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimas, kurie priskirti kilmės valstybės jurisdikcijai.
22. Įvertinęs pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nenurodė, kokie konkrečiai šioje byloje taikytini teisės aktai bei jų konkrečios nuostatos prieštarauja Konstitucijai, o tik teigė, kad susipažinimo su prieglobsčio prašytojo įslaptinta asmens bylos medžiaga tvarka pažeidžia Konstitucijoje ginamos pareiškėjo teises. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai.
III.
23. Pareiškėjas M. B. (M. B.) apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą; 2) įpareigoti Departamentą pilnai išslaptinti ar inicijuoti išslaptinimą Departamento prieglobsčio prašytojo byloje esančios medžiagos bei pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išslaptintą Departamente esančią prieglobsčio prašytojo bylą; 3) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą įvertinant ar UTPĮ 68 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 30 straipsnio 1 dalį ir 109 straipsnio 1 dalį; 4) priteisti iš Departamento bylinėjimosi išlaidas; 5) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
24. Apeliaciniame skunde (pateiktame pareiškėjo advokato L. B.) išdėstomos tos pačios kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde dėstomos aplinkybės bei papildomai skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Buvo pažeista pareiškėjo teisė ginti savo pažeistas teises teisme, taip pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnį, 30 straipsnio 1 dalį ir 109 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį, 13 straipsnį ir kartu 3 straipsnį, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį ir 47 straipsnį. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui 2019 m. balandžio 18 d. priėmus rezoliuciją leisti susipažinti tik asmenims, pateikusiems leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „riboto naudojimo“, tokiu būdu pareiškėjui ir jo advokatui R. T. nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su „riboto naudojimo“ žyma įslaptinta medžiaga. Pareiškėjo advokatui L. B., turinčiam teisę dirbti su „riboto naudojimo“ medžiaga, buvo sudaryta galimybė susipažinti su šia medžiaga, tačiau nebuvo leista daryti tos medžiagos kopijų, papasakoti medžiagos turinį pareiškėjui ir jo kitam advokatui, kurie negalėjo paruošti argumentų ar įrodymų ginant pareiškėjo teises. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužė 7 d. teismo posėdžio metu, nepaaiškindamas motyvų, pakeitė 2018 m. gruodžio 14 d. nutartyje išdėstytą poziciją ir atsisakė tenkinti prašymą dėl bylos išslaptinimo.
24.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo remtasi likusia įslaptinta Departamento prieglobsčio bylos medžiaga, kuri nėra žinoma pareiškėjui ir jo advokatui R. T. ir kurios negali atskleisti pareiškėjo advokatas L. B.. Todėl yra pagrindas įvertinti byloje taikomais teisės aktais nustatytų procedūrų konstitucingumą.
24.3. Pirmosios instancijos teismo sprendime neišnagrinėti esminiai prieglobsčio bylai įrodymai, patvirtinantys, kad (duomenys neskelbtini) baudžiamasis persekiojimas pareiškėjui yra sufabrikuotas. Nesutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjo kaltės klausimas ar baudžiamąjį tyrimą vykdančių pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimas priskirtas kilmės valstybė jurisdikcijai. Pareiškėjo vertinimu, jeigu (duomenys neskelbtini) pareigūnų fabrikuojamų baudžiamųjų bylų požymiai neturėtų teisinės reikšmės Lietuvos Respublikos prieglobsčio procese, tokiu atveju, taptų visai neaišku, kas tada gali turėti reikšmės Lietuvos Respublikos prieglobsčio procesui. Pirmosios instancijos teismo sprendime liko neišnagrinėtas esminis pabėgėlio sąvokai persekiojimo elementas – nenustatyta, ar (duomenys neskelbtini) vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra persekiojimas pabėgėlio sąvokos prasme.
24.4. Teismas padarė klaidingas išvadas vertindamas pareiškėjui priskiriamus politinius įsitikinimus ir priklausymą socialinei grupei, kaip priežastis pareiškėjo persekiojimui. Atsižvelgiant į teismo sprendime įvertintus priskiriamus politinius įsitikinimus ir priklausymą socialinei grupei, pareiškėjui neaišku, kokia įslaptintoje Departamento byloje surinkta medžiaga apie kilmės valstybę remiasi teismas. Pažymi, jog dėl įslaptintos medžiagos duomenų pareiškėjui objektyviai neįmanoma ginčytis ir jie neturėjo būti įrodymu šioje byloje. Be to, pareiškėjas skunde pagrįstais argumentais, o ne hipotetinio pobūdžio abejonėmis, paaiškino, kodėl persekiojimas jo atžvilgiu turi politinį aspektą, tačiau teismas neatsakė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus bei netinkamai vertino ir taikė socialinės grupės apibrėžimą.
24.5. Apeliaciniame skunde (pateiktame pareiškėjo advokato R. T.) nurodoma, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra prieštaringas ir nemotyvuotas dėl ko byla išspręsta neteisingai.
24.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, suteikdamas išskirtinę įrodomąją galią atsakovo pateiktai medžiagai.
24.7. Pirmosios instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 6 ir 34 straipsniuose, Konvencijos 6 straipsnyje, bei pažeidė pareiškėjo teises į teisingą teismą.
24.8. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 6 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
25. Atsakovas Departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
26. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Departamentas neįvykdė įpareigojimo išslaptinti pareiškėjo asmens bylos. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nei 2018 m. gruodžio 14 d. nutartyje, nei kitame procesiniame dokumente nebuvo įpareigojęs Departamento išslaptinti pareiškėjo bylą, kadangi tokio pobūdžio sprendimą gali priimti išimtinai paslapčių subjektas – Departamentas. Nurodo, jog teismas įpareigojo Departamentą tik išspręsti klausimą dėl pareiškėjo bylos išslaptinimo. Išsprendęs klausimą, Departamentas informavo teismą, taigi, su šiuo dokumentu galėjo susipažinti tiek pareiškėjas, tiek advokatai. Advokatas L. B. teisme susipažino su visa Departamento surinkta medžiaga, tačiau advokatas R. T. pateikė teismui prašymą atidėti teismo posėdį, kuriame prašė išreikalauti iš Departamento išslaptintą pareiškėjo bylą, bet į teismą dėl susipažinimo su pareiškėjo asmens byla nesikreipė. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisė į teisminę gynybą buvo visapusiškai užtikrinta, o tai, kad pats pareiškėjas ir jo atstovai šia teise veiksmingai nesinaudojo, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
27. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis pateikė teismui dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra „sufabrikuota“, tačiau teismas nepagrįstai šiuos dokumentus vertino kaip teisiškai nereikšmingus. Atsakovo nuomone, teismas sprendime įvertino tiek pareiškėjo pateiktus duomenis, tiek Departamento surinktą informaciją, t. y. įvertino, ar pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla gali būti laikoma persekiojimu Konvencijos prasme, būtent dėl pareiškėjo politinių įsitikinimų ar priklausymo V. Y. socialinei aplinkai ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nebuvo pateikta jokių individualizuotų ir objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, kad baudžiamoji byla pradėta ir persekiojimas vykdomas dėl pareiškėjo priklausymo V. Y. aplinkai.
28. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad baudžiamosios bylos fabrikavimo klausimas turi būti nagrinėjamas kaip esminis prieglobsčio kvalifikavimui. Atsakovas nurodo, jog baudžiamasis procesas ir prieglobsčio procedūros reguliuojami skirtingais teisiniais kriterijais, kurie reikalauja atitinkamų teisinių žinių kiekvienoje srityje, todėl konstatuotina, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo paskirtis nėra nustatyti nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį ir jo kaltę (nekaltumą), tačiau tai neatleidžia Departamento nuo pareigos tinkamai įvertinti prieglobsčio prašytojo teiginius. Atsakovo teigimu, tyrimo metu nenustatyta jokių objektyvių faktų, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota.
29. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Departamentas neteisingai nustatė, jog pareiškėjas anksčiau priklausė V. Y. aplinkai, o šiuo metu nepalaiko su juo jokių ryšių, todėl neatitinka prieglobsčio teisėje nustatyto priklausymo socialinei grupei apibrėžimo. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, atsakovas konstatuoja, kad: 1) nenustatyta priežastinio ryšio tarp baudžiamosios bylos dėl „(duomenys neskelbtini)“ banko išduotų kreditų iškėlimo ir bylos dalyvių priklausymo ar nepriklausymo V. Y. aplinkai; 2) nenustatyta priežastinio ryšio tarp baudžiamojo persekiojimo ir S. M., V. G., V. I. ir S. L. priklausymo artimai V. Y. aplinkai; 3) nerasta informacijos, kad (duomenys neskelbtini) asmenys būtų persekiojami dėl to, kad priklauso artimai V. Y. aplinkai. Atsakovo teigimu, nenustatyta priežastinio ryšio tarp fakto, kad pareiškėjas priklausė V. Y. artimai aplinkai, ir fakto, kad jam pateikti kaltinimai byloje Nr. 11602007703000093.
30. Atsakovas pritaria teismo sprendimui, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą, kadangi nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl taikomų nuostatų atitikimo Konstitucijai.
31. Informuoja, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. buvo pakeista UTPĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostata ir pagal ją nebeliko imperatyvaus reikalavimo įslaptinti prieglobsčio bylose esančią informaciją, todėl teismui nusprendus pasiūlyti Departamentui išslaptinti pareiškėjo asmens byloje esančią įslaptintą informaciją, Departamentas gali iš naujo išspręsti klausimą dėl pareiškėjo asmens bylos išslaptinimo. Šiam klausimui išspręsti teismas turėtų grąžinti pareiškėjo asmens bylą Departamentui.
32. Administracinės bylos proceso dalyviai žodinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu išdėstė savo paaiškinimus.
32.1. Pareiškėjas nurodė, kad jis baudžiamąja tvarka yra persekiojamas už priklausymą V. Y. aplinkai. Taip siekiama įbauginti patį V. Y., kad jis neveiktų prieš sistemą. Jis jokių nusikaltimų nepadarė, o tardymo veiksmai keičiant veikų, inkriminuojamų jam, padarymo aplinkybes, tik patvirtina bylos fabrikavimo faktą.
32.2. Pareiškėjo atstovas advokatas R. T. paaiškino, kad bankas, kuriam vadovavo pareiškėjas, turėjo išskirtinę padėtį, pripažintą (duomenys neskelbtini) vyriausybės, galėjo aptarnauti strateginę (duomenys neskelbtini) pramonę. Ši pozicija pasikeitė dėl V. Y. veiklos. Dėl jos prasidėjo ir pareiškėjo persekiojimas. Kaltinimo keitimo chronologija liudija politinį baudžiamojo persekiojimo kontekstą. A. S. nebuvo deklaravęs jokio turinio turtinių santykio su pareiškėju, nors tai privalėjo daryti, to nedarė net trejus metus. Departamentas vertina duomenis selektyviai, nors pareiškėjas pateikė labai daug duomenų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes. Tai pažeidžia įrodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose taisykles. Pažymėjo, kad šiuo atveju byloje esantys dokumentai patvirtina, kad nėra pareiškėjo grėsmių Lietuvai.
32.3. Pareiškėjo atstovas advokatas L. B. paaiškino, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas nurodo, kad baudžiamosios bylos fabrikavimo požymiai nenagrinėtini. Departamentas atsiliepime nepagrįstai remiasi Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų komisaro nuomone, nes šis raštas netaikomas šios bylos kontekste, nes ekstradicijos bylos Lietuvoje nėra. Persekiojimas yra esminis požymis tiriamas prašymo dėl pabėgėlio statuso nagrinėjimo metu. Todėl baudžiamosios bylos fabrikavimas yra nagrinėjimo šioje byloje dalykas. Dėl įrodymų taisyklių taikymo šios kategorijos bylose nurodo, kad pagal LVAT praktiką persekiojimo faktui konstatuoti pakanka, kad būtų bent mažiausia reali tikimybė, kad yra persekiojimas. A. S. nedeklaravo vekselio. Tai įrodo, kad byla fabrikuojama.
32.4. Nusikalstamos veikos padarymo datų keitimai turi būti vertinami pareiškėjo naudai. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nurodo, kad byloje kaltinamas ir kitas asmuo, nesusijęs su V. Y., todėl teigtina, kad byla nesusijusi su V. Y.. Šie argumentai paneigiami naujai pateikta Žmogaus teisių instituto išvada dėl bylų prieš įtakingus asmenis fabrikavimo schemų. Fabrikavimo faktas – diskriminavimo įrodymas. Pirmosios instancijos teismas teigia, kad nėra pakankamai duomenų, jog yra konfliktas tarp V. Y. ir V. P.. V. Y. sūnaus straipsnis liudija, kad visa Y. šeima yra asmeniniai V. P. priešai. Baudžiamoji byla – įprastas žinios pasiuntimas V. Y., kad reikia keisti elgesį valdžios atžvilgiu. Dokumentų paėmimas iš visuomeninių V. Y. fondų, tuo tarpu kai daugybė pareiškėjo parašų yra banke, taip pat liudija politinį bylos pobūdį. Argumentai, kad pareiškėjas dabar nebendrauja su V. Y. bei, kad pareiškėjas išleido almanachą, kurio turinys nėra priešiškas V. P., nereikšminga vertinant, ar yra pagrįsta tikimybė politinio persekiojimo.
32.5. Atsakovo atstovė E. P. paaiškino, kad byloje nėra jokių duomenų, kad būtų galima kaip nors sieti V. Y. atleidimą iš (duomenys neskelbtini) vadovo pareigų ir veiksmus prieš pareiškėją ir banką. Nesurinkta jokios informacijos, kad V. Y. veikia prieš oficialią valdžią. Dėl Žmogaus teisių instituto išvados pažymėjo, kad nėra nurodyta jokių individualių su pareiškėju susijusių faktinių duomenų, kurie patvirtintų baudžiamosios bylos fabrikavimą, politinio persekiojimo faktą. Tai, kad netinkamos sąlygos įkalinimui, nėra pagrindas suteikti prieglobstį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Byloje taikytinos UTPĮ, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktai. Visų pirma paminėtina 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85) (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija). Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Tuo tarpu, Konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.
34. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl ES veikimo. ES teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė. Chartijos 19 straipsnio, įtvirtinančio asmens apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju, 2 dalis numato, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.
35. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva). Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).
36. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis – tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu, Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.
37. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.
38. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų, apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.
39. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e) punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.
40. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.
41. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.
42. UTPĮ (2017 m. sausio 1 d. redakcija) nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. UTPĮ 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio UTPĮ 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).
43. Tuo tarpu, UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad pirmiau nurodytose UTPĮ nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
45. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
46. Remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. IV-I31 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 116 punktu, vertinant prieglobsčio prašytojo teiginių patikimumą, pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis arba intuicija. Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami. Prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti rašytiniais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais.
47. Tikrinant atsakovo priimto sprendimo pagrįstumą teisme, taikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios taisyklės ir jų aiškinimas, pateikiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.
48. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
49. Nutarties 33–48 punktuose nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste teisėjų kolegija vertina faktinę ir teisinę situaciją šioje byloje.
50. Pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Tačiau baudžiamasis persekiojimas yra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga.
51. Pareiškėjas įrodinėja, kad jo baudžiamasis persekiojimas yra motyvuotas tik ir išimtinai oficialios (duomenys neskelbtini) valdžios, vykdančios Prezidento užsakymus, siekio įbauginti V. Y.. Tam tinkamiausia priemonė be teisėto pagrindo nuteisti jo artimos aplinkos žmones. Pareiškėjas save priskiria būtent tokiai V. Y. aplinkai.
52. Byloje nenustatyta, kad prieš V. Y. (duomenys neskelbtini) būtų vykdoma politinių pažiūrų priešingumu oficialiai valdžiai pagrįsta kampanija ar būtų kokių nors panašaus pobūdžio veiksmų apraiškų. Nėra duomenų, kad V. Y. būtų opozicinių jėgų šalininkas ar atstovas, ar kitaip oponuotų oficialiai valdžiai. Byloje yra tik priešingų, Prezidento poziciją palaikančių, V. Y. veiklos įrodymų. Vien tai, kad pats V. Y. kartą yra viešai pareiškęs neigiamą nuomonę apie Prezidento veiklą ir tai, kad V. Y. sūnus išvyko ir gyvena užsienyje bei yra pasisakęs dėl Y. šeimos ir šalies Prezidento priešiškų santykių, turint galvoje tai, kad iš viešai pasiekiamų šaltinių ir turimos informacijos apie pareiškėjo kilmės šalį nėra jokių duomenų apie neigiamą V. Y., kaip asmens ar buvusio aukšto pareigūno veiklą, vertinimą, pripažintina nepakankamais įrodomąją galią turinčiais faktais, kad būtų teisinis pagrindas konstatuoti jų esminę reikšmę padaryti išvadai, kad pareiškėjo pateiktoji įvykių versija dėl jo baudžiamojo persekiojimo motyvų atitiktų Nutarties 50 punkte nurodytas sąlygas pabėgėlio statusui suteikti, tuo pačiu paneigiant gausią informaciją (duomenis), liudijančius V. Y. lojalumą šalies Prezidentui ir oficialiai valdžiai (žr. MD bylos V tomą, b. l. 128–132).
53. Atsakovo ir jo atstovų nurodomi veiksmai baudžiamajame procese keičiant įvykių, reikšmingų veikų, dėl kurių atliekamas baudžiamasis tyrimas, aplinkybių vertinimams, laiką, taip pat jų nurodomo asmens neteisėti veiksmai – tam tikrų deklaravimo prievolių nevykdymas patys savaime neįrodo baudžiamojo persekiojimo, pradėto prieš pareiškėją, kaip susidorojimo priemonės Nutarties 50 punkte apibrėžtų sąlygų kontekste.
54. Įrodymų vertinimo aspektu svarbu pažymėti ir tai, kad byloje nėra nustatyta, kad V. Y. aplinkos žmonėms vien dėl šio fakto būtų priskiriamos pažiūros, nesutampančios su (duomenys neskelbtini) valdančiųjų politine pozicija.
55. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinių pagrindų pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą pripažinti atitinkančiu Nutarties 50 punkte nurodytas sąlygas, įtvirtintas UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje.
56. Byloje nenustatyta ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas ir diskriminacinis.
57. UTPĮ 87 straipsnio taikymo kontekste blogos įkalinimo sąlygos kilmės šalyje nėra pagrindu papildomai apsaugai pritaikyti. Pagrindų, nurodytų šiame straipsnyje, kad būtų taikoma papildoma apsauga, byloje nenustatyta.
58. Vertindama Žmogaus teisių instituto pateiktą išvadą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo pripažinti, jog joje yra kokių nors individualizuotų su pareiškėju sietinų faktų ar aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad prieš pareiškėją vykdomas kryptingas ir neteisėtas (duomenys neskelbtini) oficialiosios valdžios persekiojimas. Teismui nėra pateikta jokių duomenų, su kokiais faktiniais duomenimis, esančiais baudžiamojoje byloje, išvadą teikęs asmuo yra susipažinęs, kad galėtų tvirtinti, jog baudžiamoji byla prieš pareiškėją yra tipinis susidorojimo su valdžiai nenaudingais asmenimis, atvejis. Todėl ši išvada teisėjų kolegijos nepripažįstama pareiškėjo persekiojimą patvirtinančiu įrodymu Nutarties 50 punkte nurodytų sąlygų kontekste.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui ir jo atstovams buvo suteikta galimybė susipažinti su visa Departamento turima surinkta informacija (duomenimis), todėl apeliacinių skundų argumentai dėl ribojimo susipažinti su įrodymais ir su tuo susijusiais teisių pažeidimais bei poreikiu kreiptis į Konstitucinį Teismą tapo nereikšmingi ir neaktualūs šios bylos baigčiai.
60. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliantų ir pareiškėjo bei jo atstovų argumentų, išdėstytų LVAT teisėjų kolegijai bylą nagrinėjant teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, kaip nereikšmingų šios bylos baigčiai.
61. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė