Civilinė byla Nr. e2A-152-280/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32829-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.4.4.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. 

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 23  d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės  uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „LBR Oil“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo  2019 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Avaldris“ ieškinį atsakovei UAB „LBR Oil“ dėl naudojimosi  tvarkos kiosku nustatymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu  prašydama teismo nustatyti kiosko (paviljono), esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tarp bendraturčių tvarką pagal architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projektą Nr. R-2018-09.01-SA.B-01, nustatant, jog 25 m2 ploto dalimi, projekto plane pažymėta Nr. 1a-2, naudosis ieškovė, o projekto plane pažymėta Nr. 1a-1 dalimi - atsakovė.

2.       Nurodė, kad šalys sudarė 25 kv. m kiosko pirkimo - pardavimo sutartį (bendras paviljono plotas 50 kv.m), tačiau atsakovė nebeleidžia ieškovei naudotis jai priklausančia kiosko dalimi. 2012-10-15 atsakovė UAB “LBR Oil”, atstovaujama generalinio direktoriaus S. N., veikiančio pagal įstatus, ir ieškovė UAB “Avaldris”, atstovaujama direktoriaus I. I., veikiančio pagal įstatus, sudarė kiosko (paviljono bendras plotas 54,4 kv. m.), 25 kv. m. ploto, adresu (duomenys neskelbtini)pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 12-1. Ši sutartis buvo registruota Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Ekonomikos ir investicijų departamento Verslo licencijavimo ir leidimų skyriuje. Ieškovė ir atsakovė kartu kiekvienais metais teikdavo dokumentus Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir sudarydavo kiosko (paviljono) eksploatavimo sutartį. Eksploatavimo sutartys su savivaldybe buvo sudaromos kiekvienais metais ir pasirašomas juridinių asmenų vadovų nuo 2012 m. bei pateikiamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Tai yra pirkimo - pardavimo sutartys buvo pateiktos ir registruotos Vilniaus miesto savivaldybėje, o pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu išduodamas leidimas kioską eksploatuoti. Taip pat ieškovei buvo išduodama lincenzija viešojo maitinimo paslaugoms teikti. Be to, atsakovė 2012 m. spalio 31 d. panaudos sutarties, sudarytos su ieškove, pagrindu buvo perdavusi ieškovei papildomai naudotis dar 25 kv. m. kiosko plotu (iš viso 50 kv. m.). UAB “Avaldris” viešojo maitinimo verslui pasiekus piką, labai tikėtina, jog atsakovės atstovas sumanė perimti ieškovės verslą ir tarp atsakovės ir ieškovės direktorių prasidėjo konfliktai. Vieno konflikto metu atsakovės atstovas S. N., atvykęs į kioską, ten buvusiems UAB “Avaldris” darbuotojams liepė nedelsiant nutraukti maitinimo paslaugas ir išsikraustyti iš kiosko (paviljono) bei pradėjo grasinti, išsitraukė ginklą. UAB “LBR Oil” direktoriaus atžvilgiu buvo pradėti keli ikiteisminiai tyrimai. 2016 m. gegužės 6 d. apie 17 val. ieškovės atstovei buvo pranešta, jog atsakovės atstovas vėl pasirodė UAB “Avaldris” nuosavybės teise (25 kv. m.) priklausančiame kioske (paviljone) ir, išlaužęs duris, pateko į vidų. Atsakovės atstovas S. N. pakeitė durų spynas ir UAB “Avaldris“ prarado teisę valdyti, naudoti ir disponuoti UAB “Avaldris” nuosavybes teise priklausančia kiosko (paviljono) dalimi. Dėl šių neteisėtų atsakovės atstovo S. N. veiksmų UAB “Avaldris” prarado galimybę teikti maitinimo paslaugas, o nuo to momento jas pradėjo teikti atsakovė.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-03-29 sprendimu ieškinį patenkino. Nustatė kiosko (paviljono), esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tarp bendraturčių  ieškovės UAB „Avaldris“ ir atsakovės UAB „LBR Oil“  tvarką pagal architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projektą Nr. R-2018-09.01-SA.B-01, nustatydamas, jog 25 m2 ploto dalimi, projekto plane pažymėta Nr. 1a-2, naudosis ieškovė UAB „Avaldris“, o projekto plane pažymėta Nr. 1a-1 dalimi naudosis atsakovė UAB „LBR Oil“. Teismas  sprendimu priteisė iš atsakovės UAB „LBR Oil“ 625,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Avaldris“ bei 3,58 Eur – valstybei.

4.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai: 2012-10-15  kiosko pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 12 kopija, kuri buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir kurios pagrindu eilę metų buvo pasirašomos kiosko (paviljono) eksploatavimo sutartys su kiosko bendrasavininkiais, pagal juos išduotas leidimas prekiauti (teikti paslaugas) kioske (paviljone), esančiame (duomenys neskelbtini), kuris galiojo nuo 2012 m. spalio 1 d. . UAB „Avaldris“ šiose patalpose vykdė savo veiklą, t. y. teikė viešojo maitinimo paslaugas iki 2016 m. balandžio 1 d. teismui leido daryti išvadą (nors atsakovė tai ir neigia), kad ieškovė yra ginčo kiosko bendrasavininkė.

5.       UAB „LBR Oil“ nurodytos aplinkybės, kad pirkimo - pardavimo sandoris neįvykdytas, t. y. realiai UAB „Avaldris“ nesumokėjo pinigų pardavėjui UAB „LBR Oil“, o UAB „LBR Oil“ realiai nuosavybės teisių neperdavė pirkėjui bei, kad  minėta pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tam, kad UAB „Avaldris“ gautų leidimą prekiauti (teikti paslaugas) UAB „LBR Oil“ nuosavybės teise priklausančiame kioske (paviljone), jau buvo nurodytos kitoje civilinėje byloje, kurioje UAB „LBR Oil“ ginčijo ir prašė pripažinti negaliojančiu šalių 2012-10-15 sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 12-1 kaip tariamą sandorį, t. y. sudarytą tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, tačiau toje byloje atsakovas ieškinio atsisakė ir teismas 2017-06-20 nutartimi civilinę bylą nutraukė CK 293 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (civilinė byla Nr. e2-10200-862/2017). Todėl teismas sprendė, kad  neturi pagrindo iš naujo nagrinėti ir vertinti atsakovės UAB „LBR Oil“ teiginių, kad 2012-10-15 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis dėl kiosko tėra tariamas sandoris, kuriuo realiai nuosavybės teisės į 25 kv. m. kiosko (duomenys neskelbtini), nebuvo perduotos.

6.       Teismas pažymėjo, kad įstatymas nenumato, kad kainos už įsigyjamą turtą nesumokėjimas daro pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, todėl atsakovės argumentus, kad nesant įrodymų apie sandorio kainos sumokėjimą, ieškovės negalima laikyti daikto savininke, atmetė. Tuo atveju, jei pareiga pagal pirkimo-pardavimo sutartį dėl kainos sumokėjimo nėra tinkamai įvykdyta, daikto pardavėjas gali savo teises ginti kitais būdais, bet tai savaime nepaneigia pirkimo-pardavimo sandorio galiojimo ir neturi įtakos daikto nuosavybės teisės perėjimui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.314, 6.345 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

7.       Apeliantė  atsakovė UAB „LBR Oil“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškovės UAB ,,Avaldris“ pateiktą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

8.       Nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė yra ginčo kiosko bendrasavininkė bei nustatė kiosko naudojimosi tvarką, ir taip pažeidė esminius sutarčių aiškinimo, sąžiningumo ir nešališkumo, teisėtumo ir teisingumo vykdymo principus.

9.       Teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė yra kiosko bendrasavininkė. Į bylą su ieškiniu pateikti dokumentai: 2012-10-15 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 12-1 kopija, 2017-02-20 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis bei 2018-07-12 Vilniaus miesto savivaldybės pranešimas, to nepatvirtina.

10.       Ieškovės pateikta 2012-10-15 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 12-1 kopija tiek turiniu, tiek forma, tiek teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, prieštarauja ieškovės tvirtinamam faktui, esą ji yra įsigijusi 25 kv. m. ginčo kiosko dalį.

11.       2012-10-15 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 12-1 kopijos pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės Licencijavimo ir leidimų skyriaus Turto departamento Licencijavimo ir leidimų skyriuje nėra užregistruotas faktas, kad ieškovė yra/būtų įsigijusi 25 kv.m. ginčo kioske.

12.       Iš 2012-10-15 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 12-1 kopijos 1 dalies 1.1. punkto aiškiai matyti, kad sutarties objektu įvardintas kioskas (paviljonas) – 1 (vienas) vnt., kurio bendras plotas sudaro 25 kv.m. esantis adresu (duomenys neskelbtini), o ne dalis kiosko bendrame 54.4 kv. m. dydžio kioske.

13.       Teismas pažeidė CK 4.49 straipsnio 1 dalį, kadangi nevertino 2012 m. spalio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 12-1 turinio, kuria ieškovas neva įsigijo ginčo kiosko dalį, t.y. teismas nevertino sutarties 2.2 punkto. Pardavėjas įsipareigoja perduoti kioską (paviljoną) Pirkėjo nuosavybėn po sutarties apmokėjimo; 2.3 punktas Kiosko (paviljono) perdavimas įforminamas perdavimo-priėmimo aktu; 3.1. punktas. Priimti kioską (paviljoną) ir sumokėti už jį nustatytą kainą sutarties numatytomis sąlygomis ir tvarka; 3.2. punktas Po sutarties pasirašymo, visus dokumentus susijusius su kiosko (paviljono) performinimu Vilniaus miesto savivaldybėje ar kitose valstybės institucijose, Pirkėjas įsipareigoja tvarkyti pats ir mokėti visus su tuo susijusius mokesčius; 3.3. punktas. Po sutarties pasirašymo Pirkėjas įsipareigoja perrašyti savo vardu elektros energijos tiekimo sutartis; 5.1. punktas Už Pardavėjo parduodamą kioską (paviljoną), Pirkėjas sumoka Pardavėjui 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų 00 ct) iš kart po sutarties pasirašymo; kadangi ieškovas nurodė, jog neturi apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, neturi ginčo kiosko perdavimo-priėmimo akto, neturi įrodymų, kad savo vardu mokėtų mokesčius, nes jų niekada nemokėjo, be to, neturi ir niekada neperrašinėjo savo vardu elektros energijos tiekimo sutarčių. 

14.       Ieškovė teismui nepateikė nei vieno Buhalterinės apskaitos įstatyme juridinio asmens veiklą reglamentuojančio turto įsigijimą patvirtinančio dokumento ar dokumento, atitinkančio Buhalterinės apskaitos įstatymo normas bei patvirtinančio ieškovo kaip juridinio asmens nuosavybės į ginčo kiosko dalies įsigijimo faktą. Be to, ieškovė turėjo pateikti ir tokius dokumentus, kaip valstybei sumokėtų mokesčių ataskaitą už turto nusidėvėjimo amortizacinius kaštus, tačiau to nepateikė.  Vilniaus miesto apylinkės teismas, pažeisdamas protingumo, teisėtumo užtikrinimo bei teisingumo vykdymo principus, nepagrįstai pripažino ieškovę ginčo kiosko dalies savininke bei atsakovės ginčo kiosko dalies bendrasavininke.

15.       Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nevertino atsakovės pateiktos buhalterinės dokumentacijos (2013-01-28 - 2015-04-18 ilgalaikio turto apyvartos išrašų; 2015-10-11 likutinės turto vertės išrašų; 2018-11-30 ilgalaikio turto suvestinės išrašų; Kasos pajamų orderių; Lesto sutarties dėl elektros tiekimo; Objektų sąrašo išrašo; 2012-10-31 Panaudos Nr. 12-1 PS sutarties; Susitarimo prie panaudos sutarties) įrodančios, kad ginčo kiosko dalis nepriklausė ieškovei bei nebuvo perduota ieškovės nuosavybėn.

16.       Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės iniciatyva (ne ieškovės) pateiktų 2012-10-31 Panaudos Nr. 12-1PS sutarties, ar apmokėjimų už elektros energijos paslaugas svarbumo ir įrodomosios reikšmės. Atkreipia dėmesį, kad apmokėjimai už elektros energijos paslaugas pagal 2012-01-01 ,,Lesto“ elektros energijos sutartį įrodo, kad ieškovė, naudodamasi atsakovei priklausančiu turtu, vadovavosi 2012-10-31 Panaudos sutarties Nr. 12-1PS nuostatomis t.y. 2.6 p. <...Panaudos davėjas kas mėnesį iki 05 (penktos) dienos pateikia Panaudos gavėjui sąskaitą –faktūrą apmokėjimui už praeitą mėnesį sunaudotą elektros energiją pagal skaitiklio parodymus. Sąskaita-faktūra išrašoma pagal įmonių, teikiančių šias paslaugas, patvirtintus ir galiojančius paslaugų tarifus ir įkainius. Panaudos davėjas priima elektros energiją pagal faktinį sunaudojimą, remiantis įrengtų apskaitos prietaisų parodymais...>. Pažymi, jog ieškovė visada nustatytu laiku atsakovei teikdavo ataskaitas apie sunaudotą elektros energiją, o tai įrodo, kad ieškovė niekada nebuvo įsigijusi savo nuosavybėn ginčo kiosko dalies.

17.       Teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, sprendime nepagrįstai iškraipė M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį ir esmę bei nepagrįstai nurodė, jog M. K. parodymų nėra pagrindo vertinti kaip paneigiančių nuosavybės teisės į kiosko dalį įgijimą, nes M. K. neva mini tik 25 kv.m. dalies kiosko nuomą. Pažymėtina, kad būtent 2016-04-27 ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju M. K., įspėtas dėl atsakomybės duodant melagingus parodymus, sakė tiesą ir aiškiai nurodė, jog <... Aš esu UAB ,,Avaldris“ direktorius. UAB ,,Avaldris“ tai kebabinė, paviljonas yra adresu (duomenys neskelbtini). Paviljonas priklauso S. N. įmonei UAB ,,LBR Oil“. UAB ,,Avaldris“ nuomoja iš UAB ,,LBR Oil“ dalį (25 kv.m.) paviljono… 2016 m. kovo mėn. viduryje S. N. žmona atėjo į paviljoną ir pasakė, kad S. N. nenori pratęsti nuomos sutarties, liepė mūsų įmonei išsikraustyti iš paviljono. Aš nesutikau. Po to į paviljoną ateidavo pats S. ir liepė mums išsikraustyti iš paviljono. Aš bandžiau su juo kalbėti, prašyti leisti mums dar dirbti, nes taip greitai negalėtumėm išsikraustyti, surasti naujų patalpų. Tačiau S. N. griežtai atsisakė pratęsti nuomos sutartį... >. Šie jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai aiškiai įrodo, kad M. K. visada žinojo, jog jis tėra atsakovės turto dalies naudotojas, o ne savininkas.

18.       Be to, svarbu ir tai, jog šio ikiteisminio tyrimo metu liudytojais buvo apklausti ir kiti asmenys, t.y. ieškovės darbuotojai taip pat nurodė, kad ieškovė yra tik nuomininkas atsakovei priklausančio ginčo kiosko dalies. Pasibaigus panaudos sutarčiai atsakovės vadovas S. N. M. K., ieškovės vadovo, paprašė atlaisvinti patalpas. Kad ieškovė atlaisvintų patalpas, M. K. pasirašytinai buvo teikiami pranešimai dėl panaudos sutarties pasibaigimo, tačiau pats ieškovės atstovas piktybiškai vengė po jais pasirašyti, o vėliau ieškovei siunčiamų registruotų laiškų su raginimais atlaisvinti patalpas bei pasiimti likusius daiktus neatsiimdavo. Teismas šių itin svarbių aplinkybių visiškai nevertino ir nepasisakė dėl jų.

19.       Ieškovės pateikta 2012-10-15 pirkimo-pardavimo sutarties kopija  priešingai, nei tvirtina ieškovė, kaip tik įrodo, kad ši sutartis buvo sudaryta fiktyviai ir sudaryta tik tam, kad gauti leidimą prekybai. Šios sutarties fiktyvumas pasireiškė ir tuo, kad sutarties objektu buvo įvardintas 25 kv.m. ploto kioskas (paviljonas), kaip vienas vientisas vienetas ir, jokios nuorodos į tariamą 25 kv.m. ploto dalį 54 kv.m. ploto kioske (paviljone) sutartyje nėra ir nebuvo. Teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti tokio fakto, kadangi tai neišplaukia nei iš pačios sutarties turinio, nei iš teismui pateiktų įrodymų. 

20.       Teismas nepagrįstai nevertino ir itin svarbios aplinkybės, susijusios su tuo, jog M. K. pats ikiteisminio tyrimo institucijoms skundė ieškovės atstovus dėl 2012-10-15 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 12-1 suklastojimo. Svarbu tai, kad ieškovės kartu su ieškiniu pateikta 2018-02-20 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis aiškiai įrodo, kad M. K. kaltino ir šiuo metu kaltina (kadangi ikiteisminis tyrimas dėl 2012-10-15 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 12-1 suklastojimo nėra nutrauktas, o tik sustabdytas) atsakovę suklastojus 2012 m. spalio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 12-1. Tačiau vėliau, tos pačios sutarties pagrindu pateikė šį ieškinį, tvirtindamas, jog šios sutarties pagrindu jis neva yra atsakovės bendraturtis. Teismas šių svarbių aplinkybių nevertino, nors tai yra itin svarbios ir bylos esmę atskleidžiančios aplinkybės.

21.       Teismas nepagrįstai ir UAB ,,Falteksta” vadovo Č. B. parodymus įvertino kaip nereikšmingus bei nepagrįstai nurodė, jog atsakovė neva nepateikė jokių duomenų, kad adresu (duomenys neskelbtini), egzistavo ar egzistuoja 25 kv.m. ploto kioskas.

22.        Ieškovė nuo pat pradžių teismui tvirtino, kad ginčo kiosko dalį įsigijo tokiu pat būdu, kaip ir UAB ,,Falteksta”, tačiau teisminio posėdžio metu UAB ,,Falteksta” vadovui nurodžius, kad niekada ginčo kiosko dalis nebuvo perėjusi nei jo, nei ieškovės nuosavybėn ir kad jokie pinigai už turto perėjimą nebuvo mokami, ieškovės atstovai pakeitė poziciją ir jau tvirtino liudytojo parodymus vertinti kritiškai, beje ką nepagrįstai ir padarė teismas.

23.       Pažymi, kad atsakovė nuo pat pradžių tvirtino, jog 2012-10-15 pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 12-1 buvo tik fiktyvus sandoris prekybos licencijai gauti, o ieškinį atsiėmė paaiškėjus, kad šį sandorį galimai pasirašė ne S. N., kuris išviso neturėjo tam įgaliojimų (dėl šios priežasties M. K. ir kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl dokumento klastojimo).  Šioje byloje atsakovės ieškinio atsiėmimas niekaip neįrodo ieškovės 25 kv.m. ginčo kiosko dalies įsigijimo.

24.       Iki paskirto teismo posėdžio pradžios atsakovė pateikė paaiškinimus raštu, kuriais prašė panaikinti ginčijamą sprendimą ir civilinę bylą nutraukti, teismui nenutraukus bylos - panaikinti ginčijamą sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, kad 2012-10-15 pirkimo-paradavimo sutartis buvo pasirašyta tik turint tikslą atsakovei gauti licenziją viešo maitinimo paslaugų teikimui. Ieškovė niekada nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į ginčo turtą, nes sutartimi numatyta, kad pardavėjas įsipareigoja perduoti kioską pirkėjo nuosavybėn po sutarties apmokėjimo, ieškovė nėra su atsakove atsiskaičiusi, todėl nuosavybės teisė į ½ dalį ginčo kiosko ieškovei neperėjo.

25.       Ieškovei neįgijus nuosavybės teisių į dalį ginčo kiosko sutarties pagrindu, ieškovė negalėjo kreiptis dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo. Atsakovė šioje byloje atsikirto į ieškinį tačiau nereiškė savarankiško reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nevertinti atsakovės argumentų, vadovaujantis CPK 294 straipsnio 1 punktu, nes šiuo atveju neegzistuoja viena iš ieškinio tapatumo kriterijų – ieškinio dalykas.

26.       UAB „Avaldris“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo UAB „LBR Oil“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

27.       Nurodo, kad apeliaciniu skundu atsakovė siekia ne patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o iš naujo nagrinėti tą patį ginčą, remiantis tais pačiais argumentais, dėl kurių buvo pasisakyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovė jokių naujų teisinių ar faktinių argumentų nepateikė.

28.       Ieškovė nurodo, kad ginčas yra kilęs dėl kiosko naudojimosi tvarkos, nes ieškovė negali patekti į kioską ir naudotis jai priklausančia dalimi, o  ne dėl nuosavybės teisės į daiktą, todėl apeliantė, ginčydama nuosavybės teisę į kioską, turėtų užvesti naują bylą arba reikšti priešieškinį.

29.       Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme jau buvo užvesta byla pagal UAB „LBR Oil“ ieškinį atsakovei UAB „Avaldris“ dėl 2012-10-15 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau pati UAB „LBR Oil“ šio ieškinio atsisakė. Tai reiškia, jog pakartotinis kreipimasis į teismą dėl to paties ginčo, tarp tų pačių šalių negalimas.

30.       Ieškovės nuosavybės teisę įrodo 2012-10-12 pirkimo-pardavimo sutartimi. Ši sutartis buvo registruota Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamento Licenzijavimo ir leidimų skyriuje, o jos pagrindu ne vienerius metus ieškovei buvo išduodamas leidimas prekiauti.  Byloje pateikta pirkimo – pardavimo sutarties kopija yra patvirtinta advokato J. G., kuris pateikė apeliacinį skundą atsakovės vardu. 

31.       Č. B. įmonės „Falteksa“ ir UAB „LBR Oil“ sudarytos sutartys, anot apelianto irgi yra negaliojančios, tačiau jos yra tapačios viena kitai ir registruotos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamento Licenzijavimo ir leidimų skyriuje.

32.       Vilniaus savivaldybės administracijos atsakymas Vilniaus vyriausiajam policijos komisariatui patvirtina, kad kiosko savininkas yra UAB „Avaldris“, kuris nuo 2012 m. sudarinėjo kiosko eksploatavimo sutartis.

33.       Apeliantė kitoje civilinėje byloje ginčijo pačią pirkimo-pardavimo sutartį, o šioje byloje įrodinėjo, kad apeliantė pardavė ne kiosko dalį, o visai kitą kioską, tačiau neįrodė, kad buvo kitas kioskas, dėl kurio šalys galėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

34.       UAB „Avaldris“ direktoriaus M.M. K. apklausos protokolas nepatvirtina, kad ieškovė visada žinojo, kad ji yra ne savininkė, o tik  nuomininkė. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl apeliantės direktoriaus grasinimų ir šaunamojo ginklo demonstravimo. Ieškovės direktorius gerai nemokėjo lietuvių kalbos, tad ne viską galėjo tinkamai paaiškinti. Pažymi, kad nei vienoje  jo ir kitų apklausoje nėra nurodyta, jog visas kioskas priklauso atsakovei.  Apklausos protokole ieškovės direktorius kalbėjo apie 25 kv.m, kuriuos nuomojo, nes dėl nuomojamos dalies kilo konfliktas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

35.       Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

37.       CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog   šioje byloje nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apeliantas tinkamai nepagrindė tokio būtinumo. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

38.       Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Draudimas pateikti naujus įrodymus turėtų būti suprantamas ir kaip draudimas pateikti  ir rašytinius paaiškinimus. Rašytiniai paaiškinimai negali būti apeliacinio (atskirojo) skundo ar atsiliepimo į jį papildymas, jų paskirtis – reaguoti į pasikeitusią situaciją po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. E2-1634-241/2018).         

Be to, civilinio proceso kodekso 180 str. nustato, kad priimami tie įrodymai, kurie patvirtina apie paneigia byloje nagrinėjamas aplinkybes.

39.       Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas nustatė  naudojimosi tvarką kiosku/paviljonu tarp bendraturčių, kai nepripažįstama nuosavybės teisė į turtą, teisėtumo ir pagrįstumo.

40.       Ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė ginčo kiosko naudojimosi tvarką, tik dėl to, kad ieškovė neįrodė, kad ji yra ginčo kiosko bendrasavininkė.

41.       Teismas vertina įrodymus pagal  savo vidinį  įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalyje įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

42.       Ieškovė, kreipdamasi dėl ginčo kiosko naudojimosi tvarkos nustatymo, teismui pateikė nuosavybės teisę patvirtinantį rašytinį įrodymą – 2012-10-12 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 12-1 (toliau – sutartis), kuria pardavėjas (UAB „LBR Oil“) perdavė jam nuosavybės teise priklausantį kioską, kurio bendras plotas 25 kv.m pirkėjui (UAB „Avaldris“), pirkėjas įsipareigojo priimti kioską ir sumokėti už jį 2500 Lt. Pardavėjas įsipareigojo perduoti kioską pirkėjo nuosavybėn po sutarties apmokėjimo, kiosko perdavimo patvirtinti perdavimo-priėmimo aktu. Pirkėjas įsipareigojo priimti kioską ir sumokėti už jį nustatytą kainą, po sutarties pasirašymo visus dokumentus, susijusius su kiosko performinimu, Vilniaus miesto savivaldybėje ar kitose institucijose  tvarkyti pats ir mokėti visus su tuo susijusius mokesčius.  Įsipareigojo po sutarties pasirašymo, perrašyti savo vardu elektros energijos teikimo sutartis (Sutarties 1.1; 2.2;2.3; 3.1;3.2;3.3 punktai).  Apeliantė tokios sutarties sudarymo fakto neginčija, tik teigia, kad ši sutartis negalioja.

43.       Apeliantė teigia, kad ieškovė nėra sumokėjusi pinigų pagal pirkimo-pardavimo sutartį, todėl negali būti laikoma, kad yra įgijusi ginčo kiosko dalį, byloje pateikta sutarties kopija, prieštarauja  ieškovės tvirtinamam faktui, kad ji yra įsigijusi 25 kv.m ginčo kiosko dalį.

44.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę, nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016). 

45.       Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad advokatas, vykdydamas savo veiklą, turi teisę tvirtinti bylai nagrinėti teisme reikalingų rašytinių įrodymų nuorašus. Byloje ieškovės pateikta pirkimo –pardavimo sutartis yra patvirtinta atsakovės padarant spaudą su įrašu „kopija tikra“, tai reiškia, kad advokatas patvirtino originalaus dokumento kopiją. Šioje byloje svarbu tai, kad atsakovė, pripažindama sutarties buvimą, 2017 metais kreipėsi į teismą dėl 2012-10-12 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teigdama, kad sutartis yra fiktyvi, tačiau savo reikalavimo atsisakė ir civilinė byla buvo nutraukta. Šį faktą atsakovė procesiniuose dokumentuose vertina kaip nereikšmingą.

46.        Viso bylos nagrinėjimo metu atsakovė tik teigė, kad ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove pagal sutartį, todėl negali būti laikoma ginčo kiosko bendrasavininke. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nors byloje nebuvo pateiktas pirkimo-pardavimo sutarties originalas, atsakovė savo veiksmais, leisdama  ieškovei naudotis visu ginčo kiosku/paviljonu, pripažino, kad tarp šalių 2012-10-12 pirkimo-pardavimo sutartis dėl dalies kiosko buvo sudaryta.  Kita kiosko dalimi ieškovė naudojosi  tarp šalių sudarytos 2012-10-31 panaudos sutarties pagrindu.

47.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad daikto naudojimosi tvarką gali nustatyti tik turto bendraturtis (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais. Vienas iš tokių pagrindų yra nuosavybės teisės įgijimas sandorių pagrindu.

48.       Byloje nustatyta, kad pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta, šios sutarties kopija buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, šios sutarties kopijos pagrindu nuo 2012 iki 2018 metų buvo pasirašomos kiosko (paviljono) eksploatavimo sutartys su kiosko bendrasavininkiais, minėtų sutarčių, pateiktų Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, pagrindu UAB „Avaldris“ gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Verslo licencijavimo ir leidimų skyriaus išduotą leidimą prekiauti (teikti paslaugas) kioske (paviljone), esančiame (duomenys neskelbtini), kuris galiojo nuo 2012-10-01. Šio leidimo pagrindu UAB „Avaldris“ realiai  vykdė savo veiklą, t. y. teikė viešojo maitinimo paslaugas iki 2016-04-01. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad sutartis buvo realiai įvykdyta, t.y. nors nebuvo surašytas priėmimo perdavimo aktas ir atsakovė neigia gavusi pinigus pagal sutartį, ginčo kiosko dalis buvo perleista ir perduota ieškovei ir šis faktas buvo išviešintas. 

49.       Svarbu byloje ir tai,  kad ieškovė 2012-2016 m. teisėtai valdė visą 50 kv. m. kioską ir jame vykdė veiklą. Nevaldoma nuosavybės teisėmis dalis  25 kv. m kiosko dalis ieškovei buvo perduota pagal 2012-10-31 šalių sudarytą panaudos sutartį. Atsakovė iki 2017 m. jokių pretenzijų dėl ginčo sutarties nereiškė, ginčai dėl nuosavybės perleidimo prasidėjo pradėjus konfliktuoti ieškovės ir atsakovės vadovams. 

50.       Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas,  kai viena ar kita šalis pažeidžia pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, kita šalis savo pažeistas teises, šiuo atveju atsakovė,  gali ginti įstatyme numatyta tvarka. Šioje byloje atsakovė jokių  priešpriešinių reikalavimų  byloje ieškovei nereiškė ir nereiškia. 

51.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės veiksmai pasirenkant savo teisių gynybos būdą: iš pradžių atsakovė ginčijo sutarties sudarymą, po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo, ji kreipėsi į ieškovę dėl sutarties nutraukimo, netiesiogiai patvirtina, kad tarp šalių pirkimo-pardavimo sutartis  sudaryta.

52.        Atsakovės nurodomi ikiteisminio tyrimo duomenys nepaneigia pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto. Nei ieškovės vadovas, nei jo darbuotojai nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Kuomet kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo tariamu, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė jau buvo pateikusi ieškinį ieškovei dėl  2012-10-15 sutarties pripažinimo negaliojančia, nes jos teigimu sutartis yra fiktyvi, tačiau civilinė byla buvo nutraukta, atsisakius ieškinio, todėl šia aplinkybe atsakovė nebegali remtis šioje byloje (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

53.        Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, teikdama apeliacinį skundą naujų faktinių  aplinkybių nenurodo, tik papildo ir praplečia jau išnagrinėtoje byloje nurodytas aplinkybes bei pateikia savo  kitokį teisinį nurodytų aplinkybių vertinimą.

54.       Nurodomi faktai apie atsiskaitymo už elektros energijos suvartojimą buvusią tvarką , apskaitos tvarkymas nepaneigia sutarties sudarymo fakto, tik patvirtina tai, kad po sutarties sudarymo ir veiklos patalpose pradėjimo bei vykdymo pakankamai ilgą laiko tarpą, jokių ginčų dėl nuosavybės teisių, įformintų 2012 m., iki 2016 m. tarp šalių nekilo, dėl naudojimosi tvarkos, dėl kiosko eksploatavimo tvarkos  tuomet buvo susitarta gera valia tarp visų tuomet buvusių ar galėjusių būti savininkų.

55.       Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. CK 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į jų dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Šiuo atveju ginčo turtas nėra suformuotas ir įregistruotas kaip nekilnojamas daiktas, tai laikinas statinys.  Dėl nustatytos naudojimosi tvarkos teisėtumo ir tinkamumo byloje ginčas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

56.       Dėl aukščiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

57.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė pateikė teismui duomenis apie patirtas 200 eurų bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos neviršija Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių. Dėl pasakyto, iš ieškovės priteistina 200 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.).

58.       Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

n u t a r i a : 

        Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės atsakovės UAB „LBR Oil“, į. k. 121124098, 200,00 Eur (du šimtai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Avaldris“, į. k. 300548195,  apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                         Ramunė Čeknienė

                                                                                Laimantas Misiūnas

                                                                                Laimutė Sankauskaitė