Civilinė byla Nr. e2A-3362-864/2025

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06875-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.3; 3.3.1.19.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės autocentro „Žėrutis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės autocentro „Žėrutis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-928-454/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Autocentras „Žėrutis“, ieškinį dėl žalos atlyginimo, atsakovai uždaroji akcinė bendrovė ,,Conlista“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Barce“, tretieji asmenys M. G., AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvoje veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas dėl žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB Autocentras „Žėrutis“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovių UAB „Conlista“ (toliau – ir atsakovė1) ir UAB „Barce“ (toliau – ir atsakovė2) 2 452,56 Eur žalos atlyginimą, 300,00 Eur išlaidų už autoeksperto paslaugas, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas solidariai iš atsakovių. Ieškinyje nurodė:

1.       Ieškovė kartu su klientu M. G. (toliau – ir klientas), 2022 m. rugpjūčio 1 d. sudarė transporto priemonės nuomos sutartį Nr. 20220801. Pagal šią sutartį ieškovė perdavė klientui naudoti ir valdyti nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Seat Altea“, v. n. (duomenys neskelbtini). 2022 m. spalio 12 d., klientui valdant minėtą transporto priemonę ir įvažiuojant į vidinį kiemą adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų metu transporto priemonė buvo aptaškyta dažais.

2.       Dėl šio fakto klientas kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato 1-ajį veiklos skyrių su pranešimu apie turto sugadinimą, o dėl žalos dydžio nustatymo – į UAB „Autotaktas“. UAB „Autotaktas“ po apžiūros sudarė remonto sąmatą, kurioje transporto priemonės atkūrimo kaštai nurodyti – 3 122,33 Eur. Surinktais Nemuno policijos komisariato duomenimis nustatyta, kad incidento metu gretimo pastato fasado dažymo darbus vykdė atsakovės UAB „Conlista“ ir UAB „Barce“.

3.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalis numato pareigą atsakingam asmeniui atlyginti žalą, todėl ieškovo atstovas kartu su UAB „Autotaktas“ parengta remonto sąmata 2023 m. kovo 16 d. pateikė atsakovei1 pretenziją dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovė1 nesutiko sumokėti žalą. Atsakovė2 į ieškovo pretenzijas taip pat neatsiliepė.

4.       Ieškovės prašymu, UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2023 m. balandžio 14 d. atliko papildomą transporto priemonės apžiūrą. Jos pagrindu akte Nr. 22305003 pateiktas keistinų detalių sąrašas, reikalingi remonto darbai, taip pat apskaičiuota atkuriamoji vertė: transporto priemonės atkūrimo kaštai sudaro 2 452,56 Eur. Atsakovė1 pateiktuose paaiškinimuose neigė savo darbuotojų galimybę aptaškyti ieškovės transporto priemonę, tačiau patvirtino, kad panašūs incidentai yra pasitaikę anksčiau, o tokių pažeidimų šalinimas anksčiau būdavo atliekamas profesionaliai plaunant automobilį. UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išvadoje Nr. 22305003 pažymėjo, kad dažų medžiagos įsigėrė į automobilio paviršius; jas pašalinti pavyko tik nuo stiklų. Remiantis šiomis aplinkybėmis konstatuojama, jog pakeičiamų detalių perdažymo darbai yra tinkamas būdas pašalinti pažeidimus ir atkurti transporto priemonę į pradinę būklę.

5.       Atsakovės nevykdė pareigos elgtis taip, kad nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). CK 6.279 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad bendrai padarius žalą, atsako solidariai. Todėl iš atsakovių ieškovei solidariai priteistina 2 452,56 Eur žalos atlyginimo ir 300,00 Eur už transporto priemonės apžiūrą. Be to, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 2 dalį, iš atsakovių priteistinos 6 proc. metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

Ieškovės atstovas nurodytas aplinkybes ieškinyje palaikė bei posėdyje paaiškino, jog byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir oficialūs institucijų duomenys patvirtina, kad žala, padaryta ieškovei priklausiusiam automobiliui Seat Altea (v. n. (duomenys neskelbtini), įvykio metu – v. n. (duomenys neskelbtini)), kilo dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, atliekant statybos darbus. Vienas esminių įrodymų – Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato 2022 m. lapkričio 16 d. raštas, kuriame konstatuota, kad pastato dažymo darbus įvykio vietoje vykdė abi atsakovės – UAB „Barce“ ir UAB „Conlista“. Tai yra oficialus teisėsaugos institucijos dokumentas, parengtas pagal surinktus duomenis iš įvykio vietos. Todėl tiek UAB „Barce“, tiek UAB „Conlista“ buvo nustatytos kaip atsakingos už vykdytus darbus ir susijusias pasekmes. Abi atsakovės procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose pripažino, kad įvykio vietoje vyko pastato fasado dažymo darbai, dėl šios aplinkybės šalys nesiginčija. Atsakovė1 bylos nagrinėjimo metu siekė perkelti atsakomybę vienai atsakovei2. Tačiau byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad UAB „Conlista“ neatliko minėtų darbų ar kad žala galėjo atsirasti tik dėl UAB „Barce“ veiksmų ar neveikimo. Nors atsakovė1 remiasi rangos darbų sutartimi pagrįsdama savo poziciją, byloje nėra duomenų, kad ji būtų visiškai perdavusi statybvietę atsakovei2 ir netekusi kontrolės ar įtakos darbų vykdymui.

Atsakovė UAB „Conslita“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, jos atžvilgiu ieškinį prašė atmesti. Nurodytas aplinkybes ieškinyje jos atstovas palaikė. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė:

6.       Ieškovė pateikė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo dviem atsakovėms, teigdama, kad abi atsakovės neteisėtais veiksmais sąlygojo automobilio apgadinimus. Tačiau ši pozicija laikoma nepagrįsta dėl šių priežasčių: automobilio apgadinimą ir dėl to patirtus nuostolius galimai sąlygojo tik UAB „Barce“ veiksmai, už kuriuos atsakomybę prisiėmė ši įmonė. UAB „Barce“ atliko namo fasado dažymo darbus kaip atsakovės1 subrangovas pagal 2022 m. liepos 18 d. sudarytą rangos sutartį Nr. 20220718. Minėti dažymo darbai buvo vykdomi (duomenys neskelbtini) ir būtent jų metu UAB „Barce“ galimai aptaškė automobilį dažais.

7.       Rangos sutarties sąlygos aiškiai apibrėžia subrangovo, šiuo atveju UAB „Barce“, atsakomybės ribas dėl trečiųjų asmenų turto apgadinimo. Rangos sutarties 5.3.6. ir 5.3.7. punktuose nustatyta, kad UAB „Barce“ privalo užtikrinti saugų darbą ir aplinkos apsaugą, įskaitant greta statybos teritorijos esančius žmones ir jų turtą, bei vykdyti darbus taip, kad nesukeltų tretiesiems asmenims nuostolių. Remiantis šiais sutarties punktais, atsakomybė dėl ieškovės automobilio apgadinimo tenka išimtinai UAB „Barce“, kuri atliko fasado dažymo darbus. Atsakovė, kaip rangos sutarties užsakovė, nėra tiesiogiai atsakinga už subrangovo netinkamų veiksmų pasekmes, todėl ieškovės ieškinys atsakovės atžvilgiu laikytinas nepagrįstu ir atmestinu. Dėl to, kad dažymo darbus vykdė UAB „Barce“, o ne atsakovė, neegzistuoja atsakovės solidari atsakomybė.

8.       Šiuo konkrečiu atveju atsakovė neturėjo jokio ryšio ar bendrininkavimo su UAB „Barce“ neteisėtais veiksmais, todėl solidari atsakomybė negali būti taikoma. UAB „Barce“ yra vienintelis subjektas, kurio veiksmai tiesiogiai sąlygojo ieškovės automobilio apgadinimą. Atsakovė, būdama rangos sutarties užsakovė, neturėjo jokios įtakos ar kontrolės UAB „Barce“ vykdomiems darbams, todėl jos atsakomybės šiuo aspektu nėra. Vadinasi, ieškovės pretenzijos atsakovės atžvilgiu laikytinos teisiškai nepagrįstomis.

9.       Ieškovės teiginys, kad atsakovė vykdė dažymo darbus, remiasi vien prielaida, neturinčia faktinio pagrindo. Atsakovė, kaip generalinis rangovas, pasitelkė UAB „Barce“ dažymo darbams atlikti ir pats šių darbų nevykdė. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad automobilio apgadinimo metu dažymo darbus vykdė ne tik UAB „Barce“, bet ir atsakovė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnį, pareiga įrodyti aplinkybes tenka asmeniui, kuris jas teigia. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad ieškovė šiuo atveju neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, todėl jos ieškinys atsakovės atžvilgiu turėtų būti atmestas.

10.       Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės prašomas nuostolių dydis yra nepagrįstas. Atsakovei nebuvo pateikta detalizuotų skaičiavimų ar dokumentų, kurie įtikinamai pagrįstų patirtų nuostolių mastą. Ieškovė nesugebėjo tinkamai pagrįsti transporto priemonei padarytos žalos dydžio, nes pateikė dvi skirtingas transporto priemones apibūdinančią informaciją. Vertinimo ataskaitoje nurodytas automobilis Seat Altea XL Stylance 2,0 TDI (v. n. (duomenys neskelbtini)) neatitinka nuomos sutartyje bei ieškinyje nurodyto automobilio Seat Altea (v. n. (duomenys neskelbtini)). Toks neatitikimas kelia rimtų abejonių dėl ieškovės pateiktų duomenų tikslumo ir patikimumo. Be to, ieškovės reikalavimuose nurodyta viso automobilio kėbulo dalių perdažymo kaina – 2 452,56 Eur – taip pat yra abejotina. Atsižvelgiant į civilinės atsakomybės principus, atlyginami žalos šalinimo kaštai turi būti pagrįsti, tačiau būtini. Visapusiškas automobilio perdažymas gali būti laikomas neproporcinga priemone, jei žala yra ribota ir galima ją pašalinti mažesnėmis išlaidomis. Tai leidžia manyti, kad ieškovės prašomos išlaidos gali būti nukreiptos ne tik žalos atstatymui, bet ir galimam nepagrįstam praturtėjimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovės ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepakankamai pagrįstas nei faktiniu, nei teisiniu požiūriu.

11.       Pažymėjo, kad ieškovės automobilio kėbulo aptaškymas dažais nebuvo negrįžtamas. Atsakovė dar iki bylos nagrinėjimo komunikacijos metu informavo ieškovę apie galimybę apgadintą kėbulą nuvalyti specialiomis priemonėmis. Tokie profesionalūs valymo darbai, kaip rodo ankstesnė atsakovo praktika, kainavo apie 484 Eur, ką patvirtina ir pateikta sąskaita. Ši suma yra žymiai mažesnė nei ieškovės reikalaujama pilno perdažymo kaina, kuri siekia 2 452,56 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės aptaškymas dažais galėjo būti pašalintas nesukeliant didelių finansinių išlaidų, ieškovės sprendimas nesinaudoti šia galimybe kelia abejonių dėl jo siekių. Tikėtina, kad ieškovė siekė pasinaudoti situacija tam, kad atsakovių sąskaita esmingai pagerintų automobilio būklę jį pilnai perdažant, o ne tiesiog pašalintų problemą proporcingomis priemonėmis. Dar daugiau, reikia atsižvelgti į tai, jog ieškovės reikalaujama suma už perdažymą iš esmės prilygsta paties automobilio rinkos kainai. Remiantis pateiktais duomenimis, to paties gamybos metų transporto priemonės vidutinė rinkos kaina svyruoja nuo 940,00 Eur iki 3 599,00 Eur. Tai tik dar labiau sustiprina abejones dėl ieškovės reikalavimų proporcingumo bei pagrįstumo, o kartu ir dėl galimo siekio nepagrįstai praturtėti atsakovių sąskaita.

12.       Atkreipė dėmesį, kad kaip ieškinio priedas Nr. 10 pridėtoje automobilio vertinimo ataskaitoje (jei ji būtų laikoma būtent automobilio vertinimo ataskaita, kadangi joje nurodytas visai kito automobilio modelis bei valstybiniai numeriai) nurodyta, jog „automobilio dešiniosios durelės ir dešinės šoninės galinės dalinė dalis (sparnas) anksčiau buvo mechaniškai apgadintos“. Šis mechaninis pažeidimas, kaip nurodoma, sąlygojo automobilio kainos sumažėjimą. Tad darytina išvada, jog ieškovės prašomi nuostoliai už automobilio perdažymą tikėtina sudaro didesnę sumą nei pats automobilis yra vertas rinkos sąlygomis. Be to, iš pateiktų duomenų matyti, kad automobilis dažais buvo aptaškytas 2022 m. spalio 12 d., tačiau pretenzijos atsakovei1 ir atsakovei2 dėl šio incidento buvo pateiktos tik 2023 m. kovo 16 d., o atliekant vertinimus 2023 m. balandžio 14 d. nustatyta, kad dažai įsigėrė į išorinį automobilio paviršių, ir dažų tirpikliais pavyko nuvalyti tik automobilio stiklus. Darė išvadą, jog pusės metų laikotarpis, per kurį ieškovė nemėgino dažų nuvalyti spec. priemonėmis, galėjo lemti dažų įsigėrimą į automobilio paviršių. Šis ieškovės aplaidumas, vengiant imtis tinkamų veiksmų iš karto po incidento, stiprina argumentą, jog ieškovė pati prisidėjo prie žalos masto padidėjimo.

Atsakovė UAB „Barce“ su ieškiniu nesutiko, parašė ieškinį atmesti. Jos atstovė palaikė nurodytas aplinkybes:

13.       Pažymėjo, kad ieškovės ieškinys yra dėl žalos, tačiau ieškinio aplinkybėmis žala ir jos būtinosios sąlygos – neįrodinėjamos. Žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo privalo įrodyti teismui atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, atsakovo kaltę, žalą (faktą ir dydį). Ieškovė nepateikė jokių neabejotinų įrodymų kaip automobilis atrodė prieš ieškovės nurodomą įvykį, kaip atrodė iškart po įvykio. Byloje nėra pateikta jokių neabejotinų įrodymų, kad automobilis nebuvo aptaškytas dažais dar iki 2022 m. spalio 12 d. Taip pat nėra jokių turimų dėl dažų kilmės (kokie dažai, ar tai tikrai tie dažai, kuriais dažė atsakovė 2, dėmių amžius (kada tiksliai jos atsirado ant automobilio). Šios aplinkybės yra itin svarbios siekiant išsiaiškinti byloje tiesą. Šias aplinkybes įrodyti privalo ieškovė (ieškinys dėl žalos, kas lemia, kad nėra atsakovių atsakomybės prezumpcijos (CPK 178 straipsnis).

14.       Akcentavo, kad ieškovės automobilis senas, jis galėjo būti aptaškytas dažais jau iki 2022 m. spalio 12 d. ir kitoje vietoje, gal net įsigytas tokios būklės. Ieškovė pamačius vykdant dažymo darbus galėjo tyčia važiuoti į kiemą, tyčia parkuoti automobilį greta darbų zonos ir imituoti įvykį siekiant iš to pasipelnyti.

15.       Labai svarbi aplinkybė, kad dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi praėjus daugiau nei 6 mėn. nuo ieškovės nurodomo įvykio datos. Ši aplinkybė labai svarbi tuo aspektu, kad ieškovės nurodoma žala iš tikro atsirado kitu laikotarpiu, t. y. vėliau nei ieškovės nurodomas įvykis. Atsakovės2 nuomone, 2022 m. spalio 12 d. ieškovės automobilis dažais išvis nebuvo aptaškytas arba buvo aptaškytas itin menkai ir nedaug, jie galėjo nusiplauti. Dėl to ieškovė ir nesikreipė dėl žalos atlyginimo.

16.       Atkreipė dėmesį, kad ieškovė vykdo automobilių remonto, tame tarpe – jų dažymo darbus, kas lemia, kad pati ieškovė galėjo vėliau pati aptaškyti savo automobilį ir nusprendė pabandyti pasipelnyti atsakovių sąskaita.

17.       Atsakovės2 nurodytas aplinkybes papildomai pagrindžia ieškovės pateiktos automobilio remonto sąmatoje nurodyta įvykio, kuriam parengta automobilio remonto darbų sąmata, data – 2023 m. vasario 23 d. Pačios sąmatos rengimo data – 2023 m. kovo 15 d. Taip pat, autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 22305003 nurodoma, kad automobilio perdažymas reikalingas dėl mechaninio durelių ir sparno sugadinimo. Atkreipė dėmesį, kad minėtoje UAB „Autoaktas“ sąmatoje, kuri sudaryta 2023 m. kovo 15 d., nurodomas automobilio v. n. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu automobilio valstybinis numeris buvo pakeistas dar 2022 m. gruodžio 19 d. Nurodyta aplinkybė, atsakovės2 nuomone, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė teikia į bylą duomenis, turinčius klastojimo požymių ir prašo į šią aplinkybę atsižvelgti. Atsakovės nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės ieškinio dalyko pagrįstumas yra itin abejotinas.

18.       Ieškovė važiavo į kiemą ir automobilį parkavo greta dažymo zonos, kur vykdomi statybos darbai. Atsakovė1 yra pateikusi nuotraukas, įrodančias, kad prieš įvažiavimą į kiemą ir kieme, kaip ir priklauso yra informaciniai skelbimai apie kieme vykdomus dažymo darbus, kuriuose nurodoma neparkuoti automobilių. Taip pat, atsakovė2 dažymo zoną buvo aptvėrus informacine „stop“ juosta, prieš įvažiavimą ir darbų zonoje kieme buvo skelbimai apie vykdomus dažymo darbus, kieme priparkuoti automobiliai atsakovės2 buvo apdengti. Nurodyta aplinkybė labai svarbi tuo aspektu, kad atsakovė2 vykdydama darbus kieme ėmėsi reikalingų atsargumo priemonių – darbo zona buvo aptverta, parkuojami automobiliai buvo apdengti, pakabinti įspėjantys skelbimai dėl automobilių neparkavimo, nes galimos dažų dulkės. Ieškovė, matydama vykstančius dažymo darbus, aptvertą zoną, apdengtus automobilius, įspėjančius skelbimus dažymo darbai, kurie gali aptaškyti jos automobilį ir/ar daiktus, ją pačią, tačiau savo rizika ir atsakomybe (arba tyčia) nepaisė įspėjamų skelbimų. Kitaip tariant, ieškovė žalą patyrė dėl savo pačios tyčios ar nerūpestingumo, neatidaus elgesio. Tokiu būdu, toks ieškovės elgesys vertintinas pagal CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalis. 

19.       Pasisakydama dėl ieškovės reikalavimo sumos – 2 452 Eur automobilio perdažymui – atsakovė2 pažymėjo, kad šis reikalavimas grindžiamas Kauno nepriklausomų ekspertų biuro Autotransporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 22305003 bei automobilio remonto sąmata. Ataskaitoje nurodoma, kad aptaškymo dažai nenusiplauna, reikia perdažymo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė bent būtų pabandžius plauti dažus kol jie dar neįsigėrę, kuo ir kada, kas lemia, kad bandymai nuplauti dažus yra neįrodyti. Ataskaitoje teiginys taip pat nėra pagrįstas. Ataskaitoje nurodoma, kad perdažymas reikalingas vien dėl to, kad automobilio durelės ir sparnas apgadinti mechaniškai. Kitaip tariant jau patys vertintojai nurodo perdažymo reikalingumą ne dėl aptaškymo savaime, bet dėl mechaninių pažeidimų. Taigi situacijoje aiškėja, kad po 2022 m. spalio 12 d. datos automobilis dar dalyvavo įvykiuose, dėl kurių reikalingas detalių perdažymas. Nors vertintojai nurodo ataskaitoje vadovavęsi Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V1-118 patvirtinto Koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašu, tačiau iš ataskaitos išvadų yra akivaizdu, kad minėto aprašo nuostatomis ataskaitoje nesivadovauta.

20.       Ieškovė nėra perdažiusi automobilio, tik reikalauja sumos už perdažymą, kas lemia, kad ieškovė nėra patyrusi realių išlaidų (nuostolių) ir nėra jokių objektyvių įrodymų, kad gautą sumą ji naudos būtent automobilio perdažymui. Tokiu būdu, ne tik reikalaujamos atlyginti žalos faktas, bet ir žalos dydis yra nepagrįstas objektyviais kriterijais ir įrodymais, dėl ko, atsakovės nuomone, ieškinys yra neįrodytas ir atmestinas.

21.       Atkreipė dėmesį, jog atsakovė1 pateikė duomenis apie galiojančią civilinės atsakomybės draudimo sutartį, o draudikas įtrauktas į bylą kaip trečiasis asmuo. Todėl tiek atsakovės1, tiek atsakovės2 atsakomybė dėl žalos objekte yra apdrausta, ir ieškovė reikalavimus turi teikti draudikui, o ne atsakovėms. Ieškovė turėjo visą informaciją tinkamam reikalavimui pareikšti, tačiau nesikreipė į draudiką, taip pat nepateikė įrodymų apie bandymus spręsti klausimą su draudiku. Dėl to, atsakovės2 vertinimu, ieškinys turi būti atmestas kaip pareikštas netinkamam atsakovui.

Trečiasis asmuo M. G. su ieškiniu sutiko, prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Posėdyje trečiasis asmuo paaiškino, kad jam naudojantis automobiliu, buvo aptaškytas dažais, kurių po aptaškymo automobilių plovykloje nepavyko nuplauti. Todėl automobilį gražino aptaškytą dažais.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimu ieškovės UAB autocentro „Žėrutis“ ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovėms UAB ,,Conlista“ ir UAB ,,Barce“ atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovei UAB „Conlista“ 2 511,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei UAB „Barce“ –  2 129,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal ieškinio reikalavimo pagrindą ieškovė prašo atlyginti žalą, susijusią su automobilio Seat Altea (v. n. (duomenys neskelbtini)) perdažymu, tačiau pripažino, jog išlaidų perdažymui nepatirs, nes automobilis parduotas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė netikslino savo ieškinio pagrindo ir dalyko, nors atsakovės dėl šių aplinkybių išsakė pastabas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje buvo paaiškinta, jog žala siejama su negautomis pajamomis, tačiau ši pozicija skiriasi nuo ieškovės procesiniuose dokumentuose pateiktos pozicijos. Ieškovės pozicijos pasikeitimai ir nenuoseklumas kelia riziką tinkamam teisių gynimui. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, negautos pajamos priskiriamos netiesioginiams nuostoliams, o ieškovė ieškiniu reiškia tiesioginių nuostolių atlyginimo reikalavimą. Tiesioginiai nuostoliai pagal CK apibrėžiami kaip turto netekimas, sužalojimas arba patirtos išlaidos. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad automobilio Seat Altea (v. n. (duomenys neskelbtini)) pardavimo kaina sumažėjo būtent dėl aptaškymo defekto. Taip pat nėra duomenų, kad šis defektas turėjo lemiamą reikšmę pirkėjo sprendimui ar sandorio sudarymo metu. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nenumatyti konkretūs susitarimai dėl kainos mažinimo ar aptaškymo defekto įtakos. Sutartyje nurodyta, kad automobilis turėjo ir kitų, rimtesnių defektų. Taip pat fiksuota, kad po įvykio 2023 m. vasario 23 d. automobiliui buvo reikalingas sparno, durelių remontas ir perdažymas. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog šios aplinkybės rodo, kad ieškovės teiginiai apie žalą, atsiradusią dėl aptaškymo defekto, nėra pagrįsti konkrečiais įrodymais. Ieškovės pateiktoje nepriklausomų vertintojų ataskaitoje nurodyta, kad prekinės vertės netekimas neskaičiuojamas, t. y. automobilio kainos sumažėjimas nebuvo ekspertų apskaičiuotas. Ieškovė taip pat nepateikė liudijimų iš automobilio pirkėjo ar duomenų, patvirtinančių bandymus parduoti automobilį už didesnę kainą ar pirkėjų atsisakymus dėl aptaškymo. Remiantis šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad automobilio pardavimo kaina buvo sumažinta, palyginti su rinkos kaina ir šis sumažėjimas susijęs su aptaškymo defektu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ieškinio pagrindą ir dalyką formuoja ieškovas, kuris turi pateikti pakankamus ieškinio reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Taip pat Civilinio proceso teisė draudžia remtis prielaidomis ar spėlionėmis procesiniuose dokumentuose, o už šių taisyklių nesilaikymą CPK 95 straipsnis numato civilinę procesinę atsakomybę. Atsižvelgęs į minėtas teisines nuostatas, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovės pozicija byloje laikytina nepagrįsta ir neįrodyta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad dispozityvumo principas suteikia ieškovui teisę spręsti, ar ginti pažeistą teisę, taip pat pasirinkti teisių gynimo būdą. Tinkamas ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas padeda apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas ir užtikrinti procesinį šalių lygiateisiškumą. Šis principas reikalauja, kad ieškovas pateiktų faktines aplinkybes bei įrodymus, pagrindžiančius jo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šioje byloje ieškovė nepateikė nuoseklios argumentacijos ir neįrodė savo reikalavimų tinkamais įrodymais, todėl nesilaikė procesinio lygiateisiškumo principo bei koncentracijos ir ekonomiškumo tikslų.

Nepakeitus ieškinio reikalavimo po automobilio pardavimo, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad prašoma priteisti išlaidas automobilio perdažymui, o ne nuostolių atlyginimui. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodo, jog ieškinys susijęs su žala, tačiau pagal pateiktas aplinkybes nėra įrodyta žala ir jos būtinosios sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė2 būtų pažeidus galiojančias taisykles ar procedūras atlikdama darbus. Teismas nustatė, kad atsakovė2 buvo aptvėrus darbo zoną. Iš byloje esančių fotonuotraukų nustatė, kad buvo pakabinti skelbimai, darbų zona aptverta stop juosta. Kiekvienas patekęs į kiemą galėjo matyti, kad vykdomi dažymo darbai, todėl atidus ir rūpestingas asmuo galėjo numatyti, kad netinkamoje vietoje parkuojamas automobilis gali būti aptaškytas dažais. Dėl nustatytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neteisėtų atsakovės2 veiksmų nenustatyta, o ieškinio pagrindimas laikytinas nepakankamu. Remiantis byloje pateiktomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad ieškovė neįrodė nei žalos fakto, nei būtinų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Atsakovės2 veiksmai buvo teisėti ir atitiko nustatytus procedūrinius reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, jog jos veiksmuose pasireiškė neteisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės ieškinys grindžiamas teiginiu, jog jos automobilis 2022 m. spalio 12 d. buvo aptaškytas dažais adresu (duomenys neskelbtini). Iš Policijos pažymos teismas nustatė, kad UAB „Conlista“ ir UAB „Barce“ dirbo minėtame objekte, tačiau teismas vertino, jog Policijos pažyma nepagrindžia aplinkybės, kad automobilis buvo aptaškytas dažais būtent (duomenys neskelbtini). Teismas teigė, kad ieškovės teiginiai apie aptaškymo zoną kelia abejonių. Aptariamu atveju, jei aptaškymas būtų įvykęs nurodytoje teritorijoje, logiška būtų laukti, jog poveikis pasireikštų vienoje ar dviejose automobilio pusėse, o ne visose keturiose, juolab kai dažomas buvo tik vienas pastatas nesupantis kiemo teritorijos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių automobilio būklę iki ir po tariamo įvykio. Nuotraukos, kaip nurodė liudytojas D. J., buvo padarytos, tačiau į bylą neįtrauktos. Taip pat nėra objektyvių įrodymų, kad dėmės ant transporto priemonės atsirado būtent nurodytu laiku, o ne anksčiau. Byloje nurodoma, kad trečiasis asmuo M. G. automobilį naudojo kaip pakaitinį transportą asmenims, kurių automobiliai buvo remontuojami. Atsižvelgiant į tai, kad ši veikla vykdoma nuolat, teismas darė prielaidą, jog ieškovė yra susipažinus su perduodamų ir grąžinamų automobilių būklės fiksavimo svarba. Byloje tokie įrodymai nepateikti. Nėra taip pat įrodymų dėl dažų kilmės: kokios rūšies dažai aptikti, ar jie atitinka pastato dažus, ar koks yra dėmių amžius. Priešingai, byloje esantys duomenys rodo, kad automobilio dažų spalva (balta) nesutampa su pastato dažymo spalva (ryškiai geltona). Nepateikta duomenų, kad po automobilio aptaškymo buvo bandoma nuvalyti dažus. CPK 178 straipsnis numato, kad pareiga įrodyti tenka ieškovei, tačiau byloje nėra plovyklos kvitų ar kitų dokumentų, rodančių, kad buvo bandoma šalinti dažus. Ieškovės kreipimasis dėl žalos atlyginimo praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po nurodomo įvykio datos taip pat vertintinas kaip aplinkybė, kuri mažina ieškovės reikalavimo pagrįstumą.

Įvertinęs aplinkybę, jog įvykio data nurodoma 2022 m. spalio 12 d., tačiau remonto darbų sąmata parengta tik 2023 m. kovo 15 d., pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad per šį laikotarpį dažų dėmės galėjo tapti sunkiau pašalinamos. Tai leidžia manyti, kad žala galėjo kilti ne dėl atsakovių veiksmų, o dėl vėlavimo imantis veiksmų po aptaškymo, nes dažų dėmes galėjo būti įmanoma pašalinti nedelsiant.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 22305003, kurioje nurodoma, kad automobilio perdažymas būtinas ne dėl dažų dėmių, bet dėl mechaninio durelių ir sparno pažeidimo. Taip pat pažymėjo, kad ataskaitoje nurodytas transporto priemonės valstybinis numeris – (duomenys neskelbtini) – nesutampa su faktiniu numeriu, kuris buvo pakeistas 2022 m. gruodžio 19 d. byloje nepateikta kaip ir kada buvo keičiami valstybiniai automobilio numeriai, koks automobilio kėbulo numeris buvo iki ir po valstybinių numerių keitimo.

Byloje pateikta informacija rodo, kad trečiasis asmuo, nepaisydamas kieme įrengtų informacinių skelbimų apie dažymo darbus bei draudimą parkuoti automobilius, įvažiavo į teritoriją ir pastatė automobilį greta dažymo zonos. Atsakovės pateikė byloje įrodymus, patvirtinančius, kad dažymo zona buvo aptverta informacine stop juosta, o skelbimai apie vykdomus darbus buvo matomi tiek prieš įvažiavimą į kiemą, tiek pačioje darbų zonoje. Taip pat atsakovių automobiliai, kurie stovėjo dažymo zonoje, buvo apdengti apsaugine danga, ką rodo pateiktos nuotraukos. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šie įrodymai nebuvo paneigti analogiškais ieškovės įrodymais.

Vertindamas trečiojo asmens parodymus teismas nurodė, kad trečiasis asmuo byloje buvo apklaustas kaip liudytojas, o vėliau įtrauktas trečiuoju asmeniu. Liudytojas M. G. savo paaiškinimuose nurodė, kad įvažiavimo į kiemą ir kieme nebuvo perspėjančių skelbimų, tačiau vėliau pripažino, kad skelbimai galėjo būti, bet jie buvo mažo dydžio. Tokie parodymų pokyčiai gali kelti klausimų dėl jų patikimumo. Liudytojas taip pat nurodė nefotografavęs situacijos, nes manė, jog tai turėtų atlikti policija, ir nesidomėjo, ar policija tikrai fiksavo įvykius, kas turi įtakos jo parodymų vertinimui. Liudytojas konsultavosi su advokatu įvykio vietoje, todėl turėjo žinoti apie teisingą įrodymų rinkimą. Vis dėlto jis nepateikė jokių įrodymais pagrįstų faktų, taip silpnindamas savo poziciją. Esant aiškiems ženklams apie darbus, M. G. rizikavo važiuodamas į kiemą. Tai teismas vertino kaip nerūpestingumą ar tyčinį veiksmą, prisidėjusį prie žalos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad liudytojas M. G. yra susijęs giminystės ryšiais su ieškovės akcininku, kas kelia pagrįstus klausimus dėl liudytojo objektyvumo. Tokios aplinkybės gali indikuoti liudytojo suinteresuotumą bylos rezultatu, nes jo parodymai galėtų būti palankūs ieškovei.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti 2 452 Eur automobilio perdažymui. Šį reikalavimą grindė Kauno nepriklausomų ekspertų biuro autotransporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 22305003 ir automobilio remonto sąmata. Vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad po aptaškymo dažai nenusiplauna, todėl būtinas perdažymas. Tačiau teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė būtų bandžiusi pašalinti dažus jiems dar neįsigėrus – nėra informacijos apie naudotas priemones, laiką ar metodą. Todėl teiginys apie perdažymo būtinumą nėra tinkamai pagrįstas. Ataskaitoje taip pat identifikuoti mechaniniai automobilio durelių ir sparno pažeidimai, kurie, tikėtina, nėra tiesiogiai susiję su dažų aptaškymu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas atlyginti žalą nėra pakankamai detalizuotas, o vertinimo ataskaita ir sąmata kelia klausimų dėl jų pagrįstumo. Vertinimo ataskaitoje pateikti duomenys rodo, kad perdažymo būtinybė kilo ne dėl aptaškymo, o dėl mechaninių pažeidimų, tikėtinai atsiradusių po 2022 m. spalio 12 d. įvykio. Teismas nurodė, kad tikėtina, jog automobilis galėjo būti įtrauktas į kitus incidentus, kurių pasekmė – detalių perdažymo poreikis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal sutartį trečiajam asmeniui automobilis perduodamas pagal priėmimo–perdavimo aktą. Atitinkamai ir gražinamas su perdavimo–priėmimo aktu, kur turėtų būti fiksuojama automobilio būklė. Sutartyje numatyta, kad automobilis grąžinamas techniškai tvarkingas ir švarus. Trečiasis asmuo nurodė, kad ėmėsi veiksmų nuplauti automobilį, tačiau jam teigiant, jog nepavyko nuplauti, automobilį grąžino aptaškytą. Ieškovė nenurodė kokios priežastys lėmė, kad nebuvo reikalaujama, kad automobilį trečiasis asmuo gražintų sutvarkytą. Teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo kreipėsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo iš kaltų asmenų.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinys yra neįrodytas ir nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad atsakovė UAB „Barce“ pateikė duomenis apie patirtas 2 129,60 Eur bylinėjimosi išlaidas ir prašė jas priteisti iš ieškovės. Atsakovė UAB „Conlista“ pateikė duomenis, kad byloje patyrė 2 511,57 Eur bylinėjimosi išlaidas ir prašė jas priteisti iš ieškovės. Teismas, įvertinęs išlaidų dydį, sprendė, jog jos atitinka protingumo teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, neviršina nustatytų maksimalių priteistinų dydžių, todėl atsakovių prašymus tenkino ir jų turėtos bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė UAB Autocentras „Žėrutis“ (toliau – ir ieškovė arba apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-928- 454/2025 ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės UAB Autocentras „Žėrutis“ ieškinį ir priteisti ieškovei iš atsakovių UAB „Conlista“ ir UAB „Barce“ 2 452,56 Eur solidariai žalos atlyginimą, 300,00 Eur išlaidų už autoeksperto paslaugas, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovės turėtas 1 514,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. 

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino civilinės atsakomybės institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimo principais, nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo bei priėmė sprendimą, akivaizdžiai prieštaraujantį formuojamai kasacinio teismo praktikai. Teismas sprendimą grindė prielaidomis, formaliais ir fragmentiškais įrodymų vertinimais, neatsižvelgdamas į bylos esmę bei neįvertinęs visų objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių, dėl ko sprendimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas. Apeliacinį skundą grindžia motyvais:

22.       Apeliantė ieškiniu prašė atlyginti žalą, padarytą ieškovei nuosavybės teise priklausiusiam turtui, t. y. transporto priemonei Seat Altea (v. n. (duomenys neskelbtini)), kurios kėbulo detalės buvo aptaškytos dažais atsakovėms aplaidžiai vykdant pastato fasado dažymo darbus. Pirmosios instancijos teismas pirmiausia vertino, kad ieškovė žalą sieja su negautomis pajamomis, nes ieškovė automobilį pardavė už mažiau, nei būtų pardavusi, jeigu žala nebūtų padaryta, ir taip pat nepatyrė jokių išlaidų jo remontui, vėliau teismas priėjo prie išvados, kad vis dėlto ieškovė prašo priteisti išlaidas automobilio perdažymui. Apeliantės nuomone, toks teismo vertinimas yra nepagrįstas, nes ieškinio esmė visos bylos nagrinėjimo metu buvo ne reikalavimas atlyginti negautas pajamas ar išlaidas automobilio perdažymui, o atlyginti žalą, atsiradusią ieškovės automobilį aptaškius dažais, ko pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nevertino. Apeliantės teigimu, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priėjo prie išvados, jog ieškovė, prašiusi žalos atlyginimo ir pripažinusi, kad nepatirs išlaidų automobilio perdažymui, nes šis buvo parduotas, turėjo atsižvelgti į atsakovių pastabas ir tikslinti ieškinio pagrindą ar dalyką. Tačiau automobilio pardavimo faktas, kaip ir tai, kad ieškovė nepatyrė tiesioginių automobilio remonto išlaidų ir jų neketino patirti, nekeičia žalos pobūdžio ar jos atsiradimo aplinkybių, dėl ko ieškovė neprivalėjo tikslinti ieškinio pagrindo ar dalyko, o to ieškovei nepadarius, byla turėjo būti nagrinėjama ieškinio ribose.

23.       Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį negautos pajamos priskiriamos netiesioginiams nuostoliams, tačiau visiškai neatsižvelgta į tai, jog ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu aiškiai pabrėžė, kad ieškiniu prašoma atlyginti tiesioginius nuostolius – turto sugadinimą (2025 m. sausio 30 d. teismo posėdžio garso protokolas nuo 01:11:30 val.). Galiausiai, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti išlaidas automobilio perdažymui, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų apie patirtas automobilio perdažymo išlaidas, pagrindžiančias visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Iš to akivaizdu, kad prie tokios išvados pirmosios instancijos teismas priėjo tik paviršutiniškai ir fragmentiškai vertindamas bylos medžiagoje esančių įrodymų visumą bei tendencingai atkartodamas atsakovių atstovų atsikirtimus į ieškovės ieškinį ir teisės normų bei byloje pateiktų aplinkybių interpretacijas. Anot apeliantės, toks skundžiamame sprendime esantis teisinis vertinimas prieštarauja ne tik žalos atlyginimo institutui, bet ir kasacinio teismo formuojamai praktikai, kur išaiškinta, jog pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2006).

24.       Nagrinėjamu atveju žalos dydis buvo nustatytas remiantis UAB „Kauno nepriklausomų ekspertų biuras“ autotransporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 22305003, kuri bylos nagrinėjimo metu liko nenuginčyta. Ataskaitoje objektyviai įvertinta automobilio Seat Altea (v. n. (duomenys neskelbtini)) sugadinimo apimtis ir apskaičiuoti jo atkūrimo kaštai, kurie būtų reikalingi transporto priemonei grąžinti į buvusią prieš sugadinimą būklę, o tai turėjo būti vertinama kaip padarytos žalos transporto priemonei dydis. Tačiau skundžiamo sprendimo motyvuose konstatuojama, jog nepriklausomų vertintojų ataskaitoje prekinės vertės netekimas nebuvo skaičiuojamas, t. y. automobilio kainos sumažėjimas nebuvo ekspertų apskaičiuotas, o žala, atsiradusi dėl aptaškymo defekto, esą nėra pagrįsta konkrečiais įrodymais.

25.       Nagrinėjamu atveju ginčo transporto priemonės pirmosios registracijos data – 2008 m. kovo 13 d., todėl prekinės vertės netekimas vertinimo ataskaitoje nebuvo ir neturėjo būti skaičiuojamas ir ieškovė ieškiniu nereikalavo nuostolių dėl prekinės vertės netekimo, o remdamasi ankščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, žalos dydį skaičiavo ir įrodinėjo pagal sugadinto turto atkuriamąją vertę (kaštus), kurią sudaro 2 452,56 Eur transporto priemonės atkūrimo sąnaudos. Be to, pasak pirmosios instancijos teismo, „vertinimo ataskaita ir sąmata kelia klausimų dėl jų pagrįstumo“, nes „Ataskaitoje taip pat identifikuoti mechaniniai automobilio durelių ir sparno pažeidimai, kurie, tikėtina, nėra tiesiogiai susiję su dažų aptaškymu. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ieškinio suma apima ir kitus pažeidimus, kurie nelaikytini susijusiais su nagrinėjamu incidentu“. Tačiau tokie pirmosios instancijos teismo motyvai tik dar labiau patvirtina, kad teismas bylos medžiagą vertino paviršutiniškai ir fragmentiškai, išskirtinai remdamasis atsakovių atstovų iš konteksto ištrauktais duomenimis, nes jie yra grindžiami vien tik prielaidomis, kurias galima paneigti nepriklausomų vertintojų ataskaitoje pateiktu 2023 m. balandžio 14 d. aiškinamuoju raštu, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad dėl minėtų transporto priemonės elementų pažeidimų, skaičiuojant patirtus nuostolius, dažymas nebuvo taikomas, t. y. skaičiuojant  2 452,56 Eur transporto priemonės atkūrimo sąnaudas, į jas nebuvo įtrauktas ne aptaškymu dažais apgadintų dalių perdažymo kaštai, nepriklausomai nuo to, kad ir šios dalys buvo aptaškytos dažais.

26.       Skundžiamame sprendime teismas kelia klausimą dėl ieškovės reikalavimo teisių į atsakoves, nes transporto priemonę jos aptaškymo metu vairavo trečiasis asmuo M. G., kuris, pasak teismo, turėtų dėl to atsakyti ieškovei, kaip transporto priemonės savininkei ir reikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovėms. Tačiau laisvės į pažeistų civilinių teisių gynybą principas ieškovės nevaržo reikšti reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo tiesiogiai žalą padariusioms atsakovėms ir neįpareigoja to daryti trečiojo asmens M. G. atžvilgiu, kuris, be kita ko, nėra žalą padaręs asmuo. Ieškovė savo pažeistas teises pasirinko ginti pareikšdama ieškinį žalą padariusioms atsakovėms, atsakingoms už jos padarymą, įvertindama, kad žala ieškovės turtui nebuvo padaryta dėl trečiojo asmens M. G. tyčios ar didelio neatsargumo, nors teismas sprendime nepagrįstai kėlė tokias prielaidas.

27.       Ieškovė reikalavimą atlyginti žalą atsakovėms reiškia teisėtai ir pagrįstai, juo labiau, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog trečiasis asmuo M. G., valdydamas ieškovei priklausantį turtą, elgėsi aplaidžiai ar tyčia pažeidė transporto priemonės nuomos sutarties sąlygas. Priešingai, byloje esantys duomenys aiškiai patvirtina, kad žala atsirado dėl atsakovių neteisėtų veiksmų atliekant pastato fasado dažymo darbus, kas objektyviai patvirtinama byloje esančia įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma. 

28.       Ieškovė ne tik visos bylos nagrinėjimo metu, bet ir prieš pareiškiant pretenzijas atsakovėms, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovės transporto priemonė buvo aptaškyta dažais trečiajam asmeniui M. G. valdant transporto priemonę ir jai įvažiuojant į vidinį kiemą, kuriame atsakovės vykdė gretimo namo dažymo darbus. Policijos raštas 2022 m. spalio 17 d. patvirtina, kad jau pirminiu pareiškimu dėl žalos padarymo buvo laikomasi pozicijos, jog automobilis buvo aptaškytas jam įvažiuojant į vidinį kiemą, o ne jį parkuojant greta atsakovių darbų zonos. Ši pozicija taip pat patvirtinama trečiojo asmens M. G., iki jo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu apklausto liudytoju, parodymais.

29.       Pasak pirmosios instancijos teismo, byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė2 būtų pažeidusi galiojančias taisykles ar procedūras atlikdama darbus. atsakovė2 buvo aptvėrusi darbo zoną. Byloje iš fotonuotraukų matyti, kad buvo pakabinti skelbimai, darbų zona aptverta stop juosta. Iš tiesų, bylos duomenys patvirtina, kad statybvietė, kurioje, policijos duomenimis įvykio dieną dažymo darbus vykdė abi atsakovės, buvo aptverta „STOP“ juosta. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad buvo iškabinti A4 formato dydžio lapai (skelbimai) su tekstu: „Vyksta dažymo darbai. Prašome nestatyti automobilių. Krenta dažymo dulkės. Dėl pasekmių neatsakome“. Nors tai niekaip nepatvirtina, jog atsakovės tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad būtų išvengta žalos tretiesiems asmenims, kurie važiuoja pro kiemą, neaišku kokiu teisiniu pagrindu teismas konstatavo, jog „atsakovės2 veiksmai buvo teisėti ir atitiko nustatytus procedūrinius reikalavimus“.

30.       Apeliantė pažymi, jog įvykio metu galiojusio Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 346 „Dėl saugos ir sveikatos taisyklių statyboje patvirtinimo“ patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 10 punktas numatė, kad pavojingos zonos, kuriose gali veikti (atsirasti) pavojingi ir (arba) kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos signaliniais aptvarais ir paženklintos saugos ir sveikatos apsaugos ženklais arba kitaip aiškiai pažymėtos. Atsakovių pateiktos fotonuotraukos, darytos įvykio vietoje, patvirtina, kad iškabintos „STOP“ juostos žymėjo pačių atsakovų šia juosta apibrėžtas pavojingas lokalias zonas šalia dažomo pastato, kuriose dėl atliekamų dažymo darbų galėjo kilti žalos padarymo kitų asmenų turtui rizika. Tuo tarpu kelias, vedantis pro kiemą, kuriuo važiavo ieškovės transporto priemonė, nebuvo užtvertas ir eismas juo nebuvo ribojamas, todėl trečiasis asmuo M. G. ar bet kuris kitas neaptverta kiemo dalimi, t. y. teritorija už „STOP“ juostos, važiavęs protingas asmuo net matydamas, kad vyksta dažymo darbai, objektyviai neturėjo pagrindo abejoti, kad „STOP“ juosta aptverta rizikos zona, tinkamai įvertinta dažymo darbus atliekančių profesionalių rangovų, o už jos važiuoti yra saugu.

31.       Apeliantės vertinimu, byloje esantys duomenys apie atsakovių iškabintus ir sunkiai galimus pastebėti skelbimus, atspausdintus ant A4 formato lapų, patys savaime nepatvirtina, kad tretieji asmenys įspėjami apie galimą žalą jiems važiuojant pro kiemą. Bet kuris protingas asmuo pastebėjęs sunkiai galimus pastebėti skelbimus ir susipažinęs su juose pateikta informacija neturėjo pagrindo jų interpretuoti, kaip tą daro atsakovai byloje, nes skelbimuose labai aiškiai buvo pateikta informacija nestatyti automobilių, tačiau apie kelio eismo ribojimą ar draudimą važiuoti per teritoriją nurodyta nebuvo. Todėl akivaizdžiai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad „Esant aiškiems ženklams apie darbus, M. G. rizikavo važiuodamas į kiemą“, nes aptarti duomenys nesudaro pagrindo daryti išvados, kad eismas „STOP“ juosta neaptverta kiemo teritorija buvo ribojamas ir, kad asmenys buvo tinkamai įspėti apie pavojų ir galimas pasekmes, galinčias kilti važiuojant niekaip nepažymėta kiemo teritorijos dalimi. Anot apeliantės, šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad eismas per kiemą, kuriame įvyko įvykis, nebuvo ribojamas, o iškabinti skelbimai, kurie, be kita ko, įspėjo tik apie automobilių neparkavimą, negalėjo būti laikomi pakankama prevencine priemone, apsaugančia pro šalį važiuojančias transporto priemones. Transporto priemonių vairuotojai vadovaujasi Kelių eismo taisyklėmis, todėl siekiant išvengti žalos atsakovės privalėjo įrengti aiškius draudžiamuosius ženklus, ribojančius eismą, siekiant išvengti žalos padarymo pravažiuojančioms transporto priemonėms. Iš to akivaizdu, kad nedidelio formato skelbimai, neribojantys eismo, ir „STOP“ juostos, ribojančios tik konkrečias, galimai pavojingas zonas atsakovų, kaip savo srities profesionalų, nebuvo tinkamai įvertintos, iš ko seka išvada, kad atsakovės nesiėmė visų būtinų priemonių žalos prevencijai, kurių privalėjo imtis, kas būtent ir lėmė žalos atsiradimą.

32.       Trečiasis asmuo M. G., kuris iki įtraukiant jį byloje trečiuoju asmeniu buvo apklaustas liudytoju, parodė, kad įvažiavimo į kiemą ir pačiame kieme nebuvo perspėjančių skelbimų, tačiau vėliau pripažino, kad skelbimai galėjo būti, bet jie buvo mažo dydžio, dėl ko teismas padarė išvadą, kad „Tokie parodymų pokyčiai gali kelti klausimų dėl jų patikimumo“. Vien aplinkybė, kad šis asmuo iš pradžių teigė, jog skelbimų nebuvo, o vėliau, atsakovės2 atstovei teismo posėdžio metu uždavus klausimus ir parodžius įvykio vietos fotonuotraukas, nurodė, kad jie galėjo būti, nepaneigia jo parodymų patikimumo, o pagrindžia aplinkybę, kad skelbimai, įspėjantys apie dažymo darbus, buvo tokie maži, jog trečiasis asmuo, įvažiuodamas į kiemą, objektyviai negalėjo suprasti jų reikšmės. Vairuojant transporto priemonę, privalu vadovautis Kelių eismo taisyklėse nustatytais kelio ženklais, o ne tokio dydžio skelbimais, kurie gali būti nei įskaitomi, nei pastebimi arba apskritai neskaitomi net neįtariant, kad jie skirti eismo dalyviams ir kad tai yra ne, pavyzdžiui, skelbimai dėl prekių, paslaugų pardavimo ar kitos panašios informacijos.

33.       Vien tik prielaidų pagrindu ir atkartojant atsakovės2 deklaratyvius samprotavimus apie ginčo automobilio aptaškymo zoną, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo išvados, jog „Aptariamu atveju, jei aptaškymas būtų įvykęs nurodytoje teritorijoje, logiška būtų laukti, jog poveikis pasireikštų vienoje ar dviejose automobilio pusėse, o ne visose keturiose, juolab kai dažomas buvo tik vienas pastatas, nesupantis kiemo teritorijos“, dėl ko „Ieškovo teiginiai apie aptaškymo zoną kelia abejonių“. Viena vertus, toks įvykio vertinimas yra vienareikšmiškai paremtas prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Antra vertus, prie tokios išvados prieita tik formaliai nustačius, kad pastatas, kuris buvo dažomas, buvo tik vienoje kiemo pusėje. Kita vertus, akivaizdu, kad automobilio kėbulo aptaškymas įvyko ne dėl tiesioginio dažų srauto iš konkrečios dažomo fasado krypties, o dėl ore pasklidusių dažų dulkių, kurios, pučiant vėjui ir veikiant sunkio jėgai, krito iš viršaus, tolygiai nusėsdamos ant visų automobilio kėbulo dalių. Tai pagrindžia ieškovės į bylą pateiktos įvykio dieną darytos fotonuotraukos, dažymo darbų vykdymo ir automobilio važiavimo „STOP“ juosta neaptverta kiemo teritorija faktas bei kitų įvykio metu ir po jo vykusių aplinkybių visuma.

34.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad ginčo automobilis buvo aptaškytas ne tais dažais, kuriais atsakovė dažė namo fasadą (t. y. baltais dažais). Tokia išvada padaryta remiantis vien tik automobilio 2024 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties įrašu apie jo trūkumus, kuriame nurodyta, kad automobilio išorinės dalys aptaškytos baltais dažais. Apeliantės nuomone, ši teismo išvada padaryta visiškai neįvertinus fotonuotraukų, darytų tą pačią dieną po įvykio, kuriose aiškiai matyti gelsvos spalvos dažų dėmės, atitinkančios pastato, kuris buvo dažomas, spalvą. Pirkimo–pardavimo sutartyje dažai apibūdinti kaip balti, nusakant tuo metu buvusią artimiausią matomą spalvą, nevertinant išblukusio gelsvo atspalvio. Kita vertus, tai galėjo būti padaryta dėl apsirikimo, ieškovės įgaliotam asmeniui, pardavusiam automobilį, nežinant automobilio aptaškymo dažais aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobilis ieškovės nurodytoje įvykio vietoje galimai nebuvo aptaškytas dažais, prieštarauja kitų byloje esančių įrodymų, įskaitant po įvykio darytas ir vėliau turto vertintojų darytas nuotraukas, visetui, kurio savaime nepaneigia subjektyvaus pobūdžio įrašas automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje apie dažų, kuriais aptaškytas automobilis, spalvą.

35.       Visuma šių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, kaip ir tai, kad atsakovė1, teikdama 2023 m. kovo 22 d. atsakymą į ieškovės atstovo pretenziją, nurodė, jog praeityje panašūs incidentai, aptaškant automobilius dažais, jau yra nutikę, objektyviai pagrindžia faktą, kad atsakovėms buvo žinoma apie realią žalos atsiradimo tikimybę. Vis dėlto jos nebuvo pakankamai rūpestingos ir apdairios organizuojant dažymo darbus. Toks neatsargumas rodo atsakovių neteisėtus veiksmus ir dar labiau pagrindžia priežastinį ryšį tarp jų neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos, kurio konstatuojamas buvimas yra būtina sąlyga civilinei atsakomybei taikyti.

36.       Objektyviai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, surinktų įrodymų visumą, liudytojų parodymus ir visą tai susiejus tarpusavyje, apeliantės nuomone, darytina neabejotina ir pagrįsta išvada, kad ieškovės pozicija dėl žalos atsiradimo aplinkybių yra nuosekli, įrodyta ir atitinkanti tikrąją faktinę situaciją. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog žalą sukėlė atsakovių vykdyti dažymo darbai, kurių metu nebuvo užtikrintas pakankamas atsargumas bei prevencinių priemonių taikymas, siekiant išvengti neigiamų padarinių tretiesiems asmenims ir jų turtui. Toks aplaidus elgesys, nesuderinamas su asmens pareiga veikti atidžiai ir rūpestingai, sudaro pagrindą konstatuoti visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos ir priežastinio ryšio – egzistavimą.

37.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog trečiasis asmuo M. G., apklaustas byloje liudytoju, yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi jo parodymai galėtų būti palankūs ieškovei. Iš tiesų, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, toks suinteresuotumas egzistavo, todėl teismas pagrįstai jį įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau tai nereiškia, kad jo parodymais neturi būti vadovaujamasi.

38.       Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs, ar M. G. su asmeniu, esančiu advokatu pagal profesiją, siejo sutartiniai atstovavimo santykiai, ar jam tik buvo suteiktas geranoriškas patarimas apie įvykį pranešti policijai, nepagrįstai priėjo išvadų, kad M. G. turėjo surinkti, tačiau nepagrįstai nesurinko daugiau įrodymų apie įvykio aplinkybes. Kita vertus, M. G., kuris neprivalėjo fotografuoti įvykio vietos, pasirinkimas apie tai pranešti policijai, savaime neeliminuoja byloje esančių įrodymų apie įvykį, įskaitant nuoseklius ir jokiems kitiems duomenims neprieštaraujančius M. G. paaiškinimus, po įvykio darytas nuotraukas ir byloje esančio įrodymo viseto, kuris turėjo būti vertintas ne izoliuotai ar formaliai, remiantis prielaidomis dėl tariamos M. G. pareigos įvykio vietoje elgtis kitaip.

39.       Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog: „Ieškovės kreipimasis dėl žalos atlyginimo praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po nurodomo įvykio datos taip pat vertintinas kaip aplinkybė, kuri mažina ieškovės reikalavimo pagrįstumą“. Toks teismo vertinimas akivaizdžiai prieštarauja civilinės teisės principams. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teisę į gynybą. Aplinkybė, kad ieškovė savo teisę į teisminę gynybą įgyvendino tik praėjus šešiems mėnesiams po įvykio, negali būti traktuojama kaip mažinanti reikalavimo pagrįstumą ar įrodanti ieškovės nesąžiningumą. Kita vertus, taip teigdamas teismas neįvertino, kad buvo laukiama atsakymo iš policijos, vertinamas turtas, rašomos pretenzijos atsakovams, laukiama atsakymų, bandoma spręsti ginčą taikiai, galiausiai - to nepavykus padaryti rengiamas ieškinys. Visa tai sąlygojo kreipimąsi į teismą praėjus teismo nurodytam laikotarpiui po įvykio.

40.       Skundžiamame sprendime taip pat nepagrįstai nurodyta, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad po automobilio aptaškymo buvo bandoma nuvalyti dažus, o tai, kad ieškovė dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik po šešių mėnesių nuo įvykio dienos, esą prisidėjo prie žalos atsiradimo. Tačiau toks teismo vertinimas yra klaidinantis ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Trečiojo asmens M. G. paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, aiškiai patvirtina, kad jis nedelsiant po įvykio bandė nuplauti dažus nuo transporto priemonės kėbulo. Kad automobilio kėbulas buvo bandomas valyti taip pat pagrindžia nepriklausomo eksperto pateikta išvada vertinimo ataskaitoje esančiame aiškinamajame akte, kuriame nurodyta, kad dažų dėmės buvo mėginamos pašalinti tirpikliais, dėl ko pašalinti jas pavyko tik nuo automobilio stiklų. Be to, vertinant trečiojo asmens M. G. paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, nustatyta, kad atsakovų darbuotojai po įvykio nepripažino savo kaltės ir nesileido į jokias kalbas iki tol, kol į įvykio vietą neatvyko policijos pareigūnai. Tik pastariesiems atvykus, M. G. buvo nurodyta nuplauti ginčo automobilį plovykloje, tačiau dažų pašalinti nepavyko. Objektyviai vertinant situaciją, po to ieškovė daugiau, nei mėnesį neturėjo galimybės kreiptis į atsakingus asmenis dėl žalos atlyginimo, kadangi duomenis apie įvykio vietoje darbus vykdžiusias įmones gavo tik iš policijos pateiktos 2022 m. lapkričio 16 d. pažymos, po to, kai 2022 m. spalio 17 d. buvo informuota apie atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsižvelgiant į tai, visiškai nelogiška teigti, kad per šį laikotarpį dažai, kuriuos turėjo nedelsiant imtis priemonių pašalinti atsakovės, galėjo būti sėkmingai nuvalyti.

41.       Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pritaikė principą „pralaimėjęs moka“ ir priteisė iš ieškovės atsakovės1 naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, nors egzistavo aiškus ir objektyvus pagrindas nuo šio principo nukrypti. Atsakovės1 veiksmai, tiek prieš ginčo iškėlimą, tiek ir jo metu, sudarė pagrindą manyti, kad ji yra susijusi su žalos atsiradimu, todėl jos įtraukimas į bylą kaip atsakovės negali būti vertinamas kaip nepagrįstas ar nesąžiningas. Dėl šių priežasčių bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos nukrypstant nuo bendrosios jų paskirstymo taisyklės.

42.       Bylos nagrinėjimo metu atsakovė1 teigė, jog ieškinys jai pareikštas nepagrįstai, kadangi ginčo darbus vykdė tik atsakovė2. Visgi tokia atsakovės1 pozicija paneigiama ne tik policijos 2022 m. lapkričio 16 d. pažymoje esančiais duomenimis, kurie patvirtina, kad įvykio vietoje tuo metu dirbo abi atsakovės, bet ir tuo, kad 2023 m. kovo 22 d. atsakyme į ieškovės pretenziją atsakovė1 pati netiesiogiai pripažino galėjusi padaryti žalą, kadangi, jos pačios teigimu, panašūs incidentai jau buvo nutikę anksčiau. Atsakovė1 iki ieškinio pateikimo jokiais būdais nenurodė, kad tik atsakovė2 buvo vienintelė įmonė, vykdžiusi darbus ir galėjusi sukelti žalą – tokia pozicija išdėstyta tik bylos nagrinėjimo metu, todėl turi būti vertinama kaip vėlyvas gynybinis argumentas, siekiant išvengti atsakomybės. Šios aplinkybės objektyviai pagrindė ieškovės sprendimą pareikšti reikalavimą solidariai abiem atsakovėms.

43.       Nors atsakovė1 savo poziciją dėl atsakovės2 atsakomybės grindė rangos darbų sutartimi, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ji būtų visiškai perdavusi statybvietės valdymą atsakovei2 ir netekusi bet kokios faktinės kontrolės ar įtakos darbų vykdymui. Byloje nepateikta nei statybos darbų žurnalo, nei statybvietės priėmimo–perdavimo aktų, nei kitų dokumentų, kurie patvirtintų, jog atsakovė1 visiškai atsiribojo nuo ginčo pastato fasado dažymo darbų organizavimo ir jų vykdymo. Tokios aplinkybės rodo, kad atsakovė1 iš esmės neįrodė savo atsakomybės ribų ir pareigų pasiskirstymo su atsakove2, o jos gynybinė pozicija liko deklaratyvi ir prieštaraujanti byloje esantiems duomenims. Tai tik dar labiau pagrindžia, jog ieškovės sprendimas įtraukti atsakovę1 į bylą buvo pagrįstas ir objektyviai pateisinamas. Apeliantė prašo sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo į šias aplinkybes atsižvelgti.

Atsiliepimu ieškovė UAB „Conlista“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės (apeliantės) ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Nesutikimą su apeliacinius skundu grindžia tuo, kad ieškovė neįrodė, egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos:

44.       Ieškovė neįrodė UAB „Conlista“ neteisėtų veiksmų. Neįrodžius neteisėtų atsakovių veiksmų neegzistuoja ir jų kaltė. 

45.       Ieškovė laikosi pozicijos, jog neteisėti veiksmai, kuriuos ji įrodinėja – automobilio aptaškymas fasado dažais 2022 m. spalio 12 d. adresu (duomenys neskelbtini). Visgi, byloje nėra nei vieno įrodymo, pagrindžiančio, kad automobilis dažais buvo aptaškytas 2022 m. spalio 12 d. adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės nurodytame policijos komisariato atsakyme prielaida, jog 2022 m. spalio 12 d. buvo aptaškytas automobilis, daroma dėl to, jog tokią informaciją atitinkamam policijos komisariatui pateikė pats automobilį vairavęs Klientas. Joks tyrimas ar vertinimas, kurio rezultate būtų buvę nustatyta, jog automobilį aptaškė kažkuris iš atsakovių ieškovės nurodomoje vietoje ir jo nurodomu metu – nebuvo atliktas. Šiame atsakyme nurodomi subjektai, kurie vykdė dažymo darbus, tačiau nėra pateikiama jokia išvada, jog jie ir aptaškė automobilį. Taigi, priešingai, nei nurodo ieškovė, 2022 m. lapkričio 16 d. policijos komisariato atsakyme nėra nurodyta, kad atsakovės padarė kokius nors neteisėtus veiksmus. Minimas policijos komisariato atsakymas nei pagrindžia, nei paneigia ieškovės įrodinėjamos aplinkybės dėl atsakovių neteisėtų veiksmų egzistavimo.

46.       Atsakovės1 vertinimu, taip pat ieškovės pozicijos nepagrindžia ir jos šaukto liudytojo, M. G., liudijimai. Pažymi, kad ieškovei palankias aplinkybes paliudijo M. G. (Klientas), kuris vairavo automobilį neva tai aptaškymo metu. Visgi, automobilį vairavęs asmuo turi tiesioginį suinteresuotumą perkelti atsakomybę kitiems subjektams, kadangi, jo ir ieškovės sudarytos sutarties 11 punkto pagrindu Klientas įsipareigojo išlaikyti jam perduotą automobilį neapgadintą ir, atitinkamai, automobilio apgadinimas galėtų sąlygoti jo teisinę atsakomybę. Taigi visiškai natūralu, jog Klientas byloje davė parodymus, kuriais siekiama perkelti atsakomybę už automobilio aptaškymą kitiems subjektams. Be to, kaip konstatuota ginčijamame sprendime, „M. G. yra susijęs giminystės ryšiais su ieškovės akcininku, kas kelia pagrįstus klausimus dėl liudytojo objektyvumo“.

47.       Atsakovės1 nuomone, jeigu ieškovės Klientui perduodamas pakaitinis automobilis perdavimo prieš naudojimą metu būtų buvęs techniškai tvarkingas, kaip tai nurodoma ieškovės ir Kliento sudarytoje sutartyje, tai neabejotinai būtų buvę užfiksuota priėmimo–perdavimo akte ar panašaus pobūdžio dokumente. Visgi, tikėtina, tai nebuvo padaryta visiškai sąmoningai.

48.       Į bylą nebuvo pateikta visiškai jokių duomenų apie automobilio būklę iki 2022 m. spalio 12 d. (ieškovės nurodomo įvykio dienos), nors, natūralu, jog kaip pakaitinio automobilio, automobilio būklė turėjo būti nuolat fiksuojama. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad automobilis buvo aptaškytas ne 2022 m. spalio 12 d. adresu (duomenys neskelbtini), kaip teigia ieškovė, o kitu metu. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog egzistavo atsakovių ar bent vieno jų neteisėti veiksmai. Neegzistavus neteisėtiems atsakovių veiksmams, atitinkamai, neegzistuoja ir kita atsakomybės sąlyga – kaltė.

49.       Prašydama priteisti žalą ieškovė siekia civilinės atsakomybės institutui prieštaraujančių tikslų – pasipelnyti. Ieškovė prašo priteisti 2 452,56 Eur žalą, kuri, jos teigimu, paskaičiuota pagal UAB „Kauno nepriklausomų ekspertų biuras“ autotransporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 223050031. Ieškovės teigimu, ji „žalos dydį skaičiavo ir įrodinėjo pagal sugadinto turto atkuriamąją vertę (kaštus), kurią sudaro 2 452,56 Eur transporto priemonės atkūrimo sąnaudos“. Atsakovės1 vertinimu, ieškovė šiuo atveju neįrodė nei žalos fakto, nei dydžio. Nurodo, jog žala (nuostoliai) – nukentėjusio dėl sutarties pažeidimo asmens turtiniai praradimai, kurie apskaičiuotini pagal patirtų išlaidų dydį. Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti patirtos žalos faktą, būtina įrodyti, kad dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo turtinė padėtis pablogėjo. Šiuo atveju ieškovė automobilį pardavė rinkos kaina (atsižvelgiant į tai, kad automobilis turėjo aibę techninių ir kėbulo gedimų/pažeidimų). Kaip teisingai konstatavo teismas, „Ieškovė nepateikė įrodymų, kad automobilio Seat Altea pardavimo kaina sumažėjo būtent dėl aptaškymo defekto. Taip pat nėra duomenų, kad šis defektas turėjo lemiamą reikšmę pirkėjo sprendimui ar sandorio sudarymo metu. <...> Sutartyje nurodyta, kad automobilis turėjo ir kitų, rimtesnių defektų“. Taigi, ieškovė neįrodė, kad automobilio aptaškymas, o ne kiti automobilio trūkumai, kokiu nors būdu pablogino ieškovės turtinę padėtį (t. y. sąlygojo automobilio kainos sumažėjimą). Vadinasi, ieškovei automobilį pardavus rinkos kaina, o taip pat, kaip ji pati teigia, nepatyrus tiesioginių automobilio remonto išlaidų ir jų net neketinusi patirti, ieškovės turtinė padėtis dėl automobilio aptaškymo visiškai nesuprastėjo. Ieškovei neįrodžius, kad jos turtinė padėtis dėl automobilio aptaškymo suprastėjo, ieškovė neįrodė, kad patyrė žalą.

50.       Net, jeigu ieškovės turtinė padėtis dėl automobilio aptaškymo ir būtų suprastėjusi, ieškovė neįrodė realaus patirtų nuostolių dydžio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tokiu reikalavimu ieškovė siekia piktnaudžiauti ir pasipelnyti. Nurodo, kad tų pačių gamybos metų, kaip automobilis, vidutinė automobilio rinkos kaina ginčo laikotarpiu svyravo nuo 940 iki 3 599 Eur. Automobilis buvo parduotas už 650 Eur. Visgi, automobilis pardavimo metu turėjo eilę itin rimtų techninių gedimų (vairo mechanizmo ir pakabos elementų gedimas, pažeistas priekinis sparnas, priekinis ir galinis bamperiai, automobilis paveiktas korozijos), o jo privalomoji techninė apžiūra buvo negaliojanti: 1) ieškovei teigiant, kad vien dėl aptaškymo automobilio atkūrimo sąnaudos sudarė 2 452,56 Eur, gautųsi, jog automobilį perdažius, jo pardavimo vertė būtų 3 102,56 Eur. Anot ieškovės, perdažytas automobilis kainuotų praktiškai tiek, kiek kainavo brangiausias to paties modelio automobilis Lietuvoje, net ir turėdamas visą eilę aukščiau nurodytų gedimų; 2) nurodytos aplinkybės leidžia daryti aiškią išvadą, kad ieškovės nurodomos tariamos atkūrinamosios automobilio sąnaudos yra neatitinkančios realybės. Ieškovė, kaip atkuriamųjų automobilio sąnaudų priteisimo, prašo sumos, kuri yra didesnė už praktiškai viso, itin daug techninių gedimų turinčio, automobilio vertę. Tenkinus ieškovės ieškinį pilna apimtimi ieškovė būtų ne grąžinta į iki tariamo teisės pažeidimo buvusią padėtį, o praturtėtų. Ieškinio tenkinimas lemtų neadekvatų tariamų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu jam leidžiant pasipelnyti iš tariamo teisės pažeidimo.

51.       Atsakovės vertinimu, neegzistuojant atsakovų neteisėtiems veiksmams ir ieškovei neįrodžius realaus ir pagrįsto patirtų nuostolių dydžio akivaizdu, jog neegzistuoja ir priežastinis ryšys tarp jų.

52.       Jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog automobilis buvo aptaškytas būtent ieškovės nurodomu momentu ir neteisėti veiksmai egzistavo, UAB „Conlista“ bet kokiu atveju objektyviai negalėtų būti atsakinga už kilusią žalą. Automobilio apgadinimą ir dėl to ieškovės patirtus nuostolius tokiu atveju būtų sąlygoję UAB „Barce“ veiksmai už kuriuos atsakomybę yra prisiėmusi būtent UAB „Barce“. Paaiškina, kad ieškovės nurodomu adresu esančio pastato fasado dažymo darbus vykdė UAB „Barce“, kuri tokiems darbams buvo pasitelktas UAB „Conlista“ subrangovas. Atsakovės rangos sutartimi labai aiškiai susitarė, jog už tokį trečiojo asmens turto apgadinimą būtų atsakingas išimtinai subrangovas UAB „Barče“. Tai yra, Rangos sutartyje šalys sulygo, kad UAB „Barče“ privalo: „Garantuoti saugų darbų <...> ir aplinkos apsaugų <...> statybos teritorijoje, savo darbo zonoje, taip pat gretimos aplinkos apsaugų ir greta statybos teritorijos gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugų nuo atliekamų darbų sukeliamų pavojų“. Rangos sutartimi automobilio apgadinimo vietoje darbus vykdžiusi UAB „Barce“ įsipareigojo visus darbus (tame tarpe ir fasado dažymo darbus) vykdyti tokiu būdu, kad jokiems tretiesiems asmenims nesukeltų nuostolių. Tuo tarpu Rangos sutartimi subrangovas taip pat įsipareigojo atlyginti visus trečiųjų asmenų nuostolius, jeigu, visgi, darbų vykdymo metu tokius nuostolius sukeltų. Atsajovės1vertinimu, konstatuotina, kad, jeigu ieškovė patyrė nuostolius, juos sąlygojo būtent UAB „Barce“ veiksmai, kuri yra atsakingas už tokiais veiksmais sukeltų nuostolių atlyginimą. Kadangi UAB „Conlista“ savo veiksmais neprisidėjo prie nuostolių (jei tokie atsirado) padarymo, UAB „Conlista“ negali būti UAB „Barce“ solidariu bendraskoliu.

53.       Kadangi ieškovės ieškinys buvo atmestas, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsakovų naudai iš ieškovės priteisė visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė tiek viso bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, tiek ir apeliacinėje instancijoje laikosi pozicijos, jog UAB „Conlista“ yra atsakinga už žalos padarymą bei nuostolių atlyginimą. Taigi, ieškovė tiek pirmojoje, tiek ir apeliacinėje instancijoje turėjo ir turi priešingą teisinį suinteresuotumą nei UAB „Conlista“. Ieškovei ir UAB „Conlista“ visą bylos nagrinėjimo procesą turint priešingą teisinį suinteresuotumą, bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti bylą pralaimėjusi šalis. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje taikytina bendroji nuostolių paskirstymo taisyklė „pralaimėjęs moka“, kurią taikant pralaimėjusi šalis turi atlyginti laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas, t. y. ieškovė atlyginti UAB „Conlista“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu atsakovė UAB „Barce“ prašo atmesti apeliacinį skundą pilna apimtimi; priteisti iš ieškovės atsakovės UAB „Barce“ naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas; prijungti naujus įrodymus. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:

23.1.         Apeliantė savo apeliacinio skundo negrindžia nei viena materialinės ar procesinės teisės norma, neįrodinėja, kokias konkrečiai materialinės ar procesinės teisės normas teismas netinkamai pritaikė, nuo kurios konkrečiai suformuotos teismų praktikos teismas neva nukrypo, dėl ko galėjo netinkamai išspręsti ginčą. Kitaip tariant apeliantė skundą grindžia abstrakčiomis tezėmis ir savo vidiniu nepasitenkinimu skundžiamu sprendimu.

53.1.                      Pirmos instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, ištyrė visus šalių pateiktus įrodymus, motyvuotai pagrindė savo poziciją ir priėmė pagrįstą, išsamų sprendimą. Sprendimas priimtas vadovaujantis materialinėmis ir procesinėmis teisės normomis, nenukrypta nuo suformuotos teismų praktikos, dėl ko, atsakovės2 nuomone, nėra teisinio pagrindo naikinti pagrįstą sprendimą tik tuo pagrindu, kad apeliantės netenkina procesinė bylos baigtis.

54.       Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovių 2 452,56 Eur žalos atlyginimą automobilio „Seat Altea“ (v. n. (duomenys neskelbtini)) perdažymui, 300,00 Eur išlaidų už autoeksperto paslaugas, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas solidariai iš atsakovių. Ieškinys grįstas vertinimu ir sąmata, kuriuose apskaičiuoti automobilio perdažymo kaštai. Atsakovė2 nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu 2025 m. gegužės 17 d. ieškovė pardavė automobilį, pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo aptartas automobilio kainos galimas mažinimas būtent dėl aptašymo dažais. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje, be kitų, esminių automobilio defektų, buvo paminėta, kad automobilis aptaškytas baltos spalvos dažais, kai byloje nėra ginčo, kad atsakovė2 dažė pastatą ryškiai geltonais dažais. Aptaškymo dažų kilmė (ar tai pastato ar automobiliniai dažai), amžius (ar dažai atsirado įvykio metu ar buvo seniau) nebuvo ieškovės įrodinėjami. Byloje yra duomenys, kad automobilis dalyvavo 2023 m. vasario 23 d. įvykyje, dėl kurio buvo reikalingas automobilio sparno, durelių remontas ir perdažymas. Kitaip tariant automobilio perdažymo poreikis buvo sietinas ir su mechaniniu pažeidimu, įvykusiu po ginčo įvykio.

55.       Ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu ieškinio netikslino, nors abi atsakovės ne kartą buvo dėl to pareiškusios pastabas. Ieškovė, teikdama paaiškinimus, savo reikalavimą jau grindė iš netiesioginių nuostolių (negautų pajamų), tačiau kaip minėta, ieškinio netikslino.

56.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovės žalą, nurodydama, kad teismas dėl kažkokių priežasčių vertino žalą, kaip negautas pajamas, o vėliau vertino žalą, kaip išlaidas automobilio perdažymui, nors ieškovės teigimu, ji žalos nekildina nei iš negautų pajamų, nei iš kaštų perdažymui, o tiesiog iš žalos. Atsakovės2 nuomone, tokia ieškovės pozicija yra visiškai nenuosekli, prieštaraujanti pačios ieškovės procesiniams dokumentams: pirmiausia, ieškovė ieškiniu prašė teismo priteisti žalą iš atsakovių būtent automobilio dažymui – detalių perdažymui. Pati ieškovė savo žalą procesiniuose dokumentuose kildino būtent iš išlaidų, reikalingų automobilio perdažymui. Kita vertus, ieškovės atstovas teikdamas paaiškinimus (2025 m. sausio 30 d. teismo posėdžio garso protokolas (GP) 51-52 min., 1 val. 11 min.) nurodė teismui, kad savo reikalavimą kildina jau iš negautų pajamų. Taigi, akivaizdu, kad ieškovė pati yra nurodžiusi teismui savo žalą ir nepriklausomai nuo aplinkybės, kad ieškovė dėl žalos įrodinėjimo buvo visiškai nenuosekli, tačiau teismas išnagrinėjo ir vertino pačios ieškovės pateiktas aplinkybes ir įrodymus, taip pat kitus byloje šalių pateiktus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

57.       Atsakovė2 atkreipia dėmesį, kad ieškovė apeliaciniame skunde pateikia poziciją, kurios ji išvis neturėjo bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, kas sutinkamai su CPK 314 straipsniu negali būti apeliacijos dalyku. Teigia, kad ieškovė savo pagrindą ieškinyje nurodė automobilio aptaškymą ir prašė teismo priteisti automobilio perdažymo išlaidas. Nors apeliaciniame skunde teigia, kad prašo atlyginti tiesiog hipotetinę žalą, tačiau jos dydį grindžia automobilio perdažymo kaštais.

58.       Iš ieškovės apeliaciniame skunde dėstomų teiginių galima daryti išvadą, kad ieškovė savo žalą, jau bandytų kildinti iš trečio pagrindo – automobilio vertės sumažėjimo, tačiau, kaip minėta, tokio pagrindo ieškovė neįrodinėjo viso proceso metu ir šie samprotavimai atsirado tik apeliaciniame skunde, kai paskelbus sprendimą paaiškėjo, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas nepasiteisino ir teismo sprendimas ieškovei nepatiko. Sutinkamai su CPK 312 straipsniu, apeliacijoje negali būti keliami nauji reikalavimai, nes tai reikštų naujos bylos nagrinėjimą, o atsakovės netektų teisės į teismo sprendimo peržiūrėjimą. Akcentuoja, kad ieškovę atstovavo profesionalus teisininkas, kuris turėjo pareigą tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, surinkti įrodymus. Ieškovė tokį netinkamą savo teisių gynimo būdą pasirinko savo rizika.

59.       Atsakovė2 pažymi, kad automobilio vertės sumažėjimas ne tik nebuvo įrodinėjamas nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje, tačiau automobilio vertės sumažėjimo neįrodo nei viena bylos aplinkybė/įrodymas. Pačios ieškovės pateiktoje nepriklausomų vertintojų ataskaitoje nurodyta, kad prekinės vertės netekimas – neskaičiuojamas. Taigi automobilio vertės sumažėjimas išvis nebuvo apskaičiuotas ir įvertintas ekspertų, nes tokios užduoties ieškovė nesuformulavo ir šios aplinkybės neįrodinėjo. Ekspertai vertino tik automobilio perdažymo kaštus.

60.       Automobilio kainos sumažėjimo ieškovė neįrodinėjo, taip pat neįrodinėjo automobilio vertės sumažėjimo (ir toks kriterijus byloje nenustatytas), kas lemia, jog ieškovė, kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, neįrodė žalos dydžio.

61.       Žalos dydžio (kaip vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų) įrodinėjimas yra ieškovės pareiga ir jos neįrodymas lemia ieškinio nepagrįstumą ir atmetimą. Negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), o ieškovė pirmoje instancijoje tvirtino, kad prašo tiesioginių nuostolių atlyginimo. Tiesioginiai nuostoliai, sutinkamai su minėtu CK straipsniu, yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos. Ieškovė ieškiniu neprašė teismo priteisti negautų pajamų ir šių aplinkybių neįrodinėjo – ar tikrai automobilio pardavimo kaina buvo sumažinta tik dėl aptaškymo, ar sumažinta atsižvelgiant į bendrą nudėvėtą automobilio būklę, automobilio metus, kokią reikšmę turėjo Pirkėjui tas aptaškymas įsigyjant automobilį (ir ar išvis turėjo kokią nors reikšmę). Automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyta jokių susitarimų, dėl konkrečios kainos sumažinimo ar mažinimo kriterijų. Jokie įrodymai nepatvirtina, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina mažesnė būtent dėl aptaškymo. Sutartyje nurodyta, kad automobilis turėjo daugiau defektų, kurie ženkliai didesni, nei nedideli aptaškymai. Taip pat automobilis dar yra 2023 m. vasario 23 d. dalyvavęs įvykyje, dėl kurio reikalinga remontuoti ir perdažyti automobilio sparną, dureles.

62.       Byloje nėra duomenų, kad atsakovė2 būtų pažeidusi kokias nors taisykles, tvarkas atlikdama darbus. Kaip minėta, atsakovė2 yra tinkamai aptvėrusi darbo zoną, iškabinusi pranešimus apie vykdomus darbus, kas lemia, jog atsakovė2 neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Taigi – nėra nustatyta neteisėtų veiksmų. Ieškovė neginčija aplinkybės, kad kieme esanti darbų zona buvo aptverta „Stop“ juosta ir pakabinti įspėjamieji skelbimai. Akcentuoja, kad ieškovė savo teiginių, kad atsakovių skelbimai buvo A4 formato lapų niekaip neįrodinėja. Byloje nėra pateikta realių skelbimų, pati ieškovė ir trečiasis asmuo savo parodymuose dėl skelbimų buvo nenuoseklūs – iš pradžių teigė, kad jų išvis nebuvo, vėliau – kad buvo tokie mažulyčiai, kad trečiasis asmuo net jų nepastebėjo, dabar jau nurodo, kad skelbimai buvo A4 lapo formato dydžio. Kuo grindžia šį teiginį, kokiais matavimais – ieškovė nepagrindžia, kas lemia, kad ieškovė tiesiog bando menkinti atsakovių atliktus veiksmus, susijusius su darbo zonos aptvėrimu ir įspėjimais.

63.       Apeliaciniame skunde ieškovė atsakovių neva neteisėtus veiksmus įrodinėja 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 346 „Dėl saugos ir sveikatos taisyklių statyboje patvirtinimo“ patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 (toliau – Taisyklės) 10 punktu, kuriame nurodyta, kad „pavojingos zonos, kuriose gali veikti (atsirasti) pavojingi ir (arba) kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos signaliniais aptvarais ir paženklintos saugos ir sveikatos apsaugos ženklais arba kitaip aiškiai pažymėtos“. Aiškumo dėlei būtina pažymėti, kad ieškovė aptartą reglamentavimą traukia iš konteksto ir bando kaip nors pritempti prie situacijos. Pažymi, kad Taisyklių 10 punktas negali būti taikomas atsietai nuo taisyklių 8 punkto, kuriame paaiškinta kas laikoma „pavojingomis zonomis“. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė2 buvo aptvėrusi darbo zoną, kurioje dirbo keltuvai. Kitaip tariant, atsakovė2 buvo pilnai įvykdžiusi taisyklių reikalavimus, kurie buvo susiję su jo darbu. Taip pat akcentuoja, kad Taisyklės nenumato pravažiavimo užtvėrimo, taigi ieškovės teiginiai, kad „kelias, vedantis pro kiemą buvo neužtvertas“ yra negrindžiamas jokių teisės aktų reikalavimais, taigi – ieškovės teiginiai nepagrįsti ir neįrodyti. Pažymi, kad Taisyklės dažymo darbų nelaiko pavojingais ir dažymo zonų aptvėrimai ir zonavimai taisyklėse nenumatyti ir nereglamentuojami. Jokių kitų taisyklių, teisės aktų pažeidimų, kuriuos neva būtų padariusios atsakovės, ieškovė neįrodinėjo nei nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje, nei įrodinėja apeliacijoje. Tokiu būdu, pirmos instancijos teismas teisingai įvertino, kad ieškovė neįrodė atsakovių neteisėtų veiksmų.

64.       Aptaškymo zonos (visas automobilis) lemia, kad jei aptaškymas būtų vykęs kieme, automobilis būtų aptaškytas tik iš vienos pusės ar dviejų, bet ne iš 4, kadangi buvo dažomas tik vienas pastatas, kuris nesupo kiemo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad automobilis buvo aptaškytas būtent įvažiavimo į kiemą metu. Byloje nėra ginčo, kad automobilis buvo parkuojamas kieme. Netgi jei automobilis ir būtų aptaškytas įvažiavimo metu, kaip bando teigti ieškovė, vis tiek dešinės automobilio pusės neįmanoma buvo aptaškyti, nes dažymas vyko tik vienoje kiemo pusėje, kadangi virš įvažiavimo yra kito pastato dalis, kuri nebuvo dažoma.  

65.       Ieškovė nepateikė jokių neabejotinų įrodymų kaip automobilis atrodė prieš ieškovės nurodomą įvykį, kaip atrodė iškart po įvykio (pvz. 2022 m. spalio 12 d. (duomenys neskelbtini) kieme, fiksuotų šviežias dažų dėmės jas nubraukiant). Byloje nėra pateikta jokių neabejotinų įrodymų, kad automobilis nebuvo aptaškytas dažais dar iki 2022 m. spalio 12 d. Ieškovė nepateikė į bylą automobilio nuotraukų iki perdavimo M. G.. Liudytojas D. J. 2025 m. kovo 26 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad automobilis (jo būklė) prieš perduodant M. G. buvo fiksuotas nuotraukomis, tačiau tokie įrodymai į bylą nepateikti nei pirmos instancijos nagrinėjimo metu, nei su apeliaciniu skundu.

66.       Byloje nustatyta, jog ieškovė automobilį naudojo kaip pakaitinį automobilį asmenims, kurių automobiliai remontuojami. Ieškovė tokia veikla vertėsi nuolat, taigi jai žinoma perduodamų naudotojams automobilių būklės fiksavimo svarba. Atsakovės2 nuomone, būtų neįtikėtina, kad ieškovė nefiksuotų perduodamų ir grąžinamų automobilių būklės. Aptarta situacija lemia, kad labiau tikėtina, jog ieškovė turi automobilio būklės fiksavimą įrodančias nuotraukas, ir/ar kitus įrodymus (pvz. aktus), tačiau juose yra fiksuota, kad automobilis yra aptaškytas, dėl ko tokių įrodymų ieškovė sąmoningai neteikė į bylą, nes jai jie nenaudingi. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė neįrodė, kad automobilis buvo aptaškytas 2022 m. spalio 12 d. adresu (duomenys neskelbtini), kieme.

67.       Byloje yra nustatyta, kad ieškovė, jos nurodomo įvykio metu (2022 m. spalio 12 d.) pati vykdė automobilių dažymo darbus (teikė tokias paslaugas). Šias aplinkybes patvirtino pati ieškovė teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu (2025 m. sausio 30 d., garso įrašo 48 min.).

68.       Byloje nėra įrodymų, kad dažai ant automobilio yra dažai, kuriais dažytas Pastatas, o ne automobilių dažymo dažai, nėra jokių duomenų dėl dažų kilmės (kokie dažai, ar tai tikrai tie dažai, kuriais dažė atsakovė2, dėmių amžius (kada tiksliai jos atsirado ant automobilio). Bylos duomenys įrodo, kad dažų ant automobilio spalva nesutampa su Pastato dažymo spalva (automobilis aptaškytas baltais dažais, kai Pastatas yra ganėtinai ryškiai geltonas. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad neva automobilio aptaškymo dažai išbluko, ir neva matyti bylos nuotraukose aptaškymo spalva neva sutampanti su pastato spalva. Atsakovės2 vertinimu, ieškovės teiginiai visiškai nepagrįsti, nes visų pirma, jei automobilis būtų aptaškytas pastato dažais, tai dažai neišbluktų, kadangi pastatas, iki šios dienos nėra išblukęs ir tebėra ryškiai geltonos spalvos, kas lemia, jog jei automobilis būtų buvęs aptaškytas pastato dažais, jie nebūtų išblukę, nes pastatas dažytas dažais, kurie pritaikyti atlaikyti kritulius, saulę ir išlaikytų spalvą. Jei būtų išblukę dažai ant automobilio, tai ir pastato spalva būtų išblukusi. Atsakovė2 pateikia teismui 2025 m. rugsėjo 3 d. darytą nuotraukas, kurioje užfiksuota pastato spalva, kuri yra nenublukusi. Antra, labai išdidinus ieškovės nurodytas nuotraukas, jose matyti, kad automobilis aptaškytas būtent baltais dažais (kaip ir teisingai aptarta automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje), o ne geltonais.

69.       Būtent ieškovei, pasirinkusiai žalos atlyginimo institutą, tenka pareiga neabejotinai įrodyti kokie dažai buvo ant automobilio, kada atsirado ir kitas aplinkybes, tačiau ieškovė pasirinko savo ieškinį grįsti prielaidomis ir nepasirūpino įrodymais net ir po atsakovių pastabų pateikimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtų bandžiusi plauti automobilį (nėra plovyklos kvitų) ir automobilis nesusiplautų (aptaškyti šviežiai – nusiplauna, nes dažai nėra sustingę). Ši aplinkybė atsakovės2 nuomone pagrindžia išvadą, kad ieškovei nebuvo reikalo plauti automobilį, nes ji žinojo, kad seniai aptaškyta ir dažai nenusiplaus. Aptartas aplinkybes turėjo įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis), nes ieškinys buvo reiškiamas dėl žalos, kas lemia, kad nėra atsakovių atsakomybės prezumpcijos.

70.       Ieškovė, kaip paaiškėjo byloje, pati verčiasi automobilių dažymu, o vairuotojas M. G. yra susijęs su ieškovės akcininku ir atstovu. Atsakovės2 nuomone, atsižvelgiant į šias aplinkybes, labiausiai tikėtina versija, kad ieškovės automobilis buvo aptaškytas seniai, ir vairuotojui bevažiuojant mieste, pastebėjus, kad yra ant sienos skelbimas, perspėjantis nevažiuoti į kiemą, nes vyksta dažymo darbai, buvo puiki proga pabandyti pasipelnyti atsakovių sąskaita – įvažiuoti į kiemą, apsimesti, kad automobilį ką tik aptaškė ir pareikalauti žalos atlyginimo.

71.       Atsakovė2 atkreipia dėmesį, kad dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi praėjus daugiau nei 6 mėn. nuo ieškovės nurodomo įvykio datos. Kodėl nesikreipta savalaikiai, iškart po žalos atsiradimo – ieškovė taip ir nepateikė jokių pagrįstų paaiškinimų. Ši aplinkybė labai svarbi tuo aspektu, kad ieškovės nurodoma žala, atsakovės2 nuomone, iš tikro atsirado kitu laikotarpiu, ieškovė vykdo automobilių remonto, tame tarpe – jų dažymo darbus, kas lemia, kad pati ieškovė galėjo aptaškyti savo automobilį ir nusprendė pabandyti pasipelnyti atsakovių sąskaita. Tačiau jei ir būtų aptaškyta 2022 m. spalio 12 d., darytina išvada, kad ieškovė dėl savo aplaidumo leido įsisenėti dažų dėmėms tiek, kad jų nuplauti ar nuvalyti kitais būdais nebeįmanoma. Tokiu būdu vertintina, kad, žala susidariusi dėl ieškovės aplaidumo.

72.       Automobilio remonto sąmatoje nurodyta įvykio, kuriam parengta Automobilio remonto darbų sąmata, data – 2023 m. vasario 23 d. Pačios sąmatos rengimo data – 2023 m. kovo 15 d. Taip pat, Autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 22305003 (toliau – Ataskaita) nurodoma, kad automobilio perdažymas reikalingas dėl mechaninio durelių ir sparno sugadinimo. Atsakovė2 atkreipia dėmesį, kad minėtoje UAB „Autotaktas“ sąmatoje, kuri sudaryta 2023 m. kovo 15 d., nurodomas Automobilio v. n. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu automobilio valstybinis numeris buvo pakeistas dar 2022 m. gruodžio 19 d. Dėl kokių priežasčių automobilio sąmatoje nurodytas neteisingas automobilio valstybinis numeris ieškovė rišliai paaiškinti negalėjo. Nurodyta aplinkybė, atsakovės2 nuomone, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė teikė į bylą duomenis, turinčius klastojimo požymių.

73.       Ieškovė važiavo į kiemą ir automobilį parkavo greta dažymo zonos, kur vykdomi statybos darbai. Byloje yra nuotraukos, įrodančios, kad prieš įvažiavimą į kiemą ir kieme, kaip ir priklauso buvo informaciniai skelbimai apie kieme vykdomus dažymo darbus, kuriuose nurodoma neparkuoti automobilių. Atsakovė2 dažymo zoną buvo aptvėrusi informacine „Stop“ juosta, prieš įvažiavimą ir darbų zonoje kieme buvo skelbimai apie vykdomus dažymo darbus, kieme priparkuoti automobiliai atsakovės2 buvo apdengti. Šie įrodymai byloje nebuvo paneigti analogiškai įrodymais. Nurodyta aplinkybė labai svarbi tuo aspektu, kad atsakovė2, vykdydama darbus kieme, ėmėsi reikalingų atsargumo priemonių – darbo zona buvo aptverta, parkuojami automobiliai buvo apdengti, pakabinti įspėjantys skelbimai dėl automobilių neparkavimo, nes galimos dažų dulkės.

74.       Trečiasis asmuo M. G., teikdamas paaiškinimus (kaip liudytojas), nurodė, kad neva įvažiavime į kiemą, kieme nebuvo perspėjančių skelbimų, tada jau keitė parodymus, kad gal skelbimas ir buvo, bet jis buvo labai mažas. Nurodė, kad situacijos nefiksavo nuotraukomis, nes turėjo fiksuoti policija, ar policija fiksavo jis nesidomėjo. M. G. paaiškino, kad skambino seneliui advokatui, kuris jį konsultavo. Taigi, liudytojas patvirtino, kad konsultavosi su teisiniu patarėju įvykio vietoje, dėl ko nėra abejonių, kad liudytojui turėjo būti išaiškinta kaip tinkamai surinkti įrodymus. Esant situacijai, kad abi atsakovės turi užfiksuotą nuotraukomis kiemą, kaip jis atrodė dažymo metu (aptverta zona, iškabinti skelbimai tiek prie įvažiavimo, tiek kieme, keliose vietose, apie vykdomus dažymo darbus ir informaciją apie galimas dažų dulkes, matyti dažomas pastatas, užklijuoti apsaugine plėvele pastato langai). Kadangi ginčas teisme sprendžiamas praėjus gerokai laiko po darbų atlikimo, akivaizdu, kad atsakovės neturėjo galimybių imituoti situaciją su skelbimais, kas lemia, kad skelbimai neabejotinai buvo iškabinti 2022 m. spalio 12 d. Akivaizdu, kad M. G. objektyviai neturėjo ką fotografuoti savo teiginių pagrindimui, dėl ko, atsakovės2 nuomone, M. G. parodymai vertintini kritiškai .

75.       Ieškovė tiek apeliaciniu skundu, tiek ieškiniu prašo priteisti 2 452,56 Eur dydžio sumą automobilio perdažymui. Šis reikalavimas grindžiamas Kauno nepriklausomų ekspertų biuro Autotransporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 22305003 (toliau – Ataskaita). Atsakovės2 vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad Ataskaitoje nėra duomenų dėl automobilio bandymo plauti, teisingai įvertino, kad Ataskaitoje nurodyta, jog perdažymas reikalingas vien dėl to, kad automobilio durelės ir sparnas apgadinti mechaniškai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovės reikalavimas atlyginti žalą nėra pakankamai detalizuotas, o vertinimo Ataskaita ir Sąmata kelia klausimų dėl jų pagrįstumo.

76.       Automobilio remontas (dažymas) būtų akivaizdžiai neracionalus tokios vertės automobiliui, taip pat – ieškovė gautų automobilio pagerinimą – seno ir mechaniškai apgadinto automobilio perdažymas nevertinant jo nusidėvėjimo, leistų ieškovei pasididinti automobilio vertę, pasigerinti savo turtinę padėtį atsakovės2 arba atsakovių sąskaita. Civilinis kodeksas numato tik nuostolių atlyginimą, o neleidžia praturtėti kito asmens sąskaita, nes tokia situacija neatitiktų teisingumo, ekonomiškumo principų.

77.       Atsakovės2 nuomone, ieškovė apskritai yra pareiškusi ieškinį netinkamam atsakovui (atsakovams). Kaip yra nurodyta atsakovės2 atsiliepime į ieškinį, atsakovė1 buvo objekto generalinis rangovas (arba rangovas), o atsakovė2 – jo samdytas subrangovas. Statybos įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad draudžiant statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus ir civilinę atsakomybę, draudimo objektas yra rangovo vykdomi statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomieji statybos darbai, jiems atlikti į draudimo objekto vietą pristatyti statybos produktai, taip pat rangovo civilinė atsakomybė už padarytą žalą tretiesiems asmenims ir statytojo (užsakovo) turtui, kuris nelaikomas statybos darbų rezultatu. Vykdant statinio statybą pagal pasirašytas rangos sutartis, šis draudimas apima taip pat rangovo pasirinktų subrangovų vykdomus darbus ir jų civilinę atsakomybę. Statybos įstatymo 46 straipsnyje numatyta, kad statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą draudikas atlygina statytojui (užsakovui), draudėjui ir tretiesiems asmenims draudėjo ir apdraustųjų padarytą žalą statiniui, trečiojo asmens sveikatai, žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, arba žalą trečiojo asmens turtui.

Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas apeliaciniame skunde ir atsiliepimų į jį išdėstytų motyvų kontekste.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Atsakovė2 kartu su atsiliepiu į ieškovės apeliacinį skundą pateikia tris Pastato nuotraukas, darytas 2025 m. rugsėjo 3 d., kurios, atsakovės2 vertinimu, įrodo, kad Pastato spalva per laiką nepakito (neišbluko) ir paneigia ieškovės teiginius, kad neva dažai ant automobilio išbluko, dėl ko pirkimo–pardavimo sutartyje neva buvo nurodyta balta dažų spalva. Šių įrodymų būtinybė kilo ieškovei pateikus apeliacinį skundą, kadangi bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ieškovė spalvos išblukimo hipotezės nekėlė, atsakovei2 siekiant atsikirsti į ieškovės nepagrįstus apeliacinio skundo teiginius ir juos paneigti, dėl ko, šių įrodymų prijungimas, atsakovės2 nuomone, atitinka CPK 314 straipsnio nuostatas.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Teismas priima nagrinėti tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Ieškovei aplinkybių, susijusių su spalva neįrodinėjant pirmosios instancijos teisme, jos negali būti vertinamos apeliacinės instancijos teisme. Taigi atitinkamai nėra aktualūs ir atsakovės2 su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti papildomi įrodymai. Atsižvelgiant į tai, atsakovės2 pateiktus rašytinius įrodymus atsisakytina priimti.

Bylai svarbios aplinkybės

Ieškovė su trečiuoju asmeniu M. G., 2022 m. rugpjūčio 1 d. sudarė transporto priemonės nuomos sutartį Nr. 20220801. Pagal šią sutartį ieškovė perdavė trečiajam asmeniui naudoti ir valdyti nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Seat Altea, v. n. (duomenys neskelbtini).

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2022 m. spalio 12 d., trečiajam asmeniui valdant minėtą transporto priemonę ir įvažiuojant į vidinį kiemą adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų metu transporto priemonė buvo aptaškyta dažais. Dėl šio fakto trečiasis asmuo kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato 1-ajį veiklos skyrių su pranešimu apie turto sugadinimą, o dėl žalos dydžio nustatymo – į UAB „Autotaktas“.

Surinktais Nemuno policijos komisariato duomenimis nustatyta, kad incidento metu gretimo pastato fasado dažymo darbus vykdė atsakovės UAB „Conlista“ ir UAB „Barce“.

UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2023 m. balandžio 14 d. atliko papildomą transporto priemonės apžiūrą. Jos pagrindu akte Nr. 22305003 pateiktas keistinų detalių sąrašas, reikalingi remonto darbai, taip pat apskaičiuota atkuriamoji vertė: transporto priemonės atkūrimo kaštai sudaro 2 452,56 Eur.

Pastato fasado dažymo darbus vykdė UAB „Barce“, tačiau tokiems darbams buvo pasitelktas UAB „Conlista“ subrangovas. Atsakovė su UAB „Barce“ 2022 m. liepos 18 d. sudarė rangos sutartį Nr. 20220718. Sutarties pagrindu UAB „Barce“ įsipareigojo „savo jėgomis ir atsakomybe pagal Užsakovo pateiktas darbų apimtis <...> atlikti Lietuvos kariuomenės ramovės administracinio pastato 1B4P (duomenys neskelbtini), fasado ir patalpų remonto darbus“.

Ieškiniu ieškovė įrodinėjo, kad už Automobilio dažais apgadinimą atsakingos abi atsakovės, todėl ieškiniu prašė iš jų solidariai priteisti 2 452,56 Eur žalos atlyginimą.

Dėl sprendimo (ne)teisėtumo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovės atliko neteisėtus veiksmus, kurie sąlygojo ieškovės nurodomos žalos atsiradimą. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad automobilio pardavimo kaina sumažėjo būtent dėl aptaškymo defekto; nėra duomenų, kad šis defektas turėjo lemiamą reikšmę pirkėjo sprendimui ar sandorio sudarymo metu. Teismas tokią išvadą padarė, atsižvelgdamas į tai, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nenumatyti konkretūs susitarimai dėl kainos mažinimo ar aptaškymo defekto įtakos. Sutartyje nurodyta, kad automobilis turėjo ir kitų, rimtesnių defektų. Taip pat fiksuota, kad po įvykio 2023 m. vasario 23 d. automobiliui buvo reikalingas sparno, durelių remontas ir perdažymas.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino civilinės atsakomybės institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimo principais, nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo bei priėmė sprendimą, akivaizdžiai prieštaraujantį formuojamai kasacinio teismo praktikai.

Taigi šioje byloje ginčas kilo dėl ieškovei padarytos turtinės žalos atlyginimo ir atsakovių civilinės atsakomybės šiame kontekste, ieškovei įrodinėjant, jog dėl ginčo automobilio apgadinimų yra kaltos abi atsakovės, kurios atlikdamos dažymo darbus, nebuvo rūpestingos, atidžios ir atsargios, ir kt., dėl ko ieškovės turtui buvo padaryta aptariama žala.

CK 6.263 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Viena iš civilinės atsakomybės sąlygų yra asmens, padariusio žalos, kaltė. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Nurodytoje teisės normoje kartu su CK 6.246 straipsnio 1 dalimi įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pirmiau nurodyta, kad deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, siekdama, kad atsakovėms būtų pritaikyta deliktinė civilinė atsakomybė, turi įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, o atsakovių kaltė, nustačius neteisėtus jų veiksmus, yra preziumuojama. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galioja bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė, t. y. kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis, o taip pat rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstas ieškovės argumentas, kad teismas turėjo konstatuoti atsakovių aplaidų fasado dažymo veiksmų neteisėtumą. Namo fasado dažymo darbai nėra draudžiami, tačiau juos atsakovės ar viena iš atsakovių turėjo atlikti taip, kad atliekant darbus nebūtų padaryta žala kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai nepagrindžia ieškovės nurodytos aplinkybės, kad fasado dažymo darbai 2022 m. spalio 12 d. adresu (duomenys neskelbtini) buvo atlikti aplaidžiai, ar kad atsakovės ar viena iš atsakovių nebuvo pakankamai rūpestingos ir atidžios, atlikdamos šiuos darbus.

Ieškovė, įrodinėdama atsakovių veiksmų neteisėtumą atliekant fasado dažymo darbus, pateikė į bylą 2022 m. lapkričio 16 d. policijos komisariato atsakymą, kuriame nurodyta, kad: atsakydami į Jūsų prašymą informuojame, kai buvo aptaškytas Jums priklausantis automobilis „Seat Altea“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) minėtu adresu, pagal įvykio vietoje surinktus duomenis, pastato dažymo darbus vykdė UAB „Barce“ ir UAB „Conlista“. Šiame rašte iš esmės pateikiama informacija tik apie įmones, atlikusias fasado dažymo darbus ieškovės nurodytu adresu. Tačiau nurodytame rašte nėra nurodyta, kad būtent šios įmonės aptaškė ieškovės automobilį dažais. Kaip matyti ankstesniame ieškovės klientui (trečiajam asmeniui) atsiųstame 2022 m. spalio 17 d. rašte policijos komisariatas nurodė, kad: negavus duomenų apie padarytą tyčinę nusikalstamą veiką dėl Jūsų teikto pranešimo, Kauno apskr. VPK Kauno m. Nemuno PK tyrimas nepradėtas. Taip pat pranešame, kad dėl minimos situacijos tarp automobilio savininko ir darbus atliekančios įmonės susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, klausimai sprendžiami civilinio proceso tvarka, todėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Siūlome civilinio proceso tvarka kreiptis su pareiškimu į teismą dėl žalos, kurią galėjote patirti dažams patekus ant automobilio, atlyginimo. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, policija jokio tyrimo neatliko, todėl iš šio rašto negalima spręsti apie atsakovių veiksmų neteisėtumą.

Aplinkybę, kad atsakovė2, atlikdama dažymo darbus, ėmėsi visų atsargumo priemonių galimai žalai išvengti, patvirtina byloje esantys įrodymai (nuotraukos), t. y. prieš įvažiavimą į kiemą, kuriame buvo vykdomi fasadų dažymo darbai, buvo įspėjami užrašai apie vykdomus dažymo darbus, kuriuose nurodoma neparkuoti automobilių: „Vyksta dažymo darbai. Prašome nestatyti automobilių. Krenta dažymo dulkės. Dėl pasekmių neatsakome“. Nurodytas skelbimas pakabintas taip, kad būtų vairuotojo akių lygyje, skelbimas iš visų pusių apklijuotas ryškia raudona lipnia juosta. Taip pat Atsakovė2 dažymo zoną buvo aptvėrusi informacine „Stop“ juosta. Iš į bylą pateiktų nuotraukų matyti, kad kieme priparkuoti automobiliai atsakovės2 buvo apdengti plėvele, prie pastato stovi fasado dažymui reikalinga technika ir speciali tam transporto priemonė.

Ieškovės nuomone, atsakovės pažeidė įvykio metu galiojusias Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 „Dėl saugos ir sveikatos taisyklių statyboje patvirtinimo“ patvirtintas Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 10 punktą (toliau – Taisyklės), pavojingos zonos, kuriose gali veikti (atsirasti) pavojingi ir (arba) kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos signaliniais aptvarais ir paženklintos saugos ir sveikatos apsaugos ženklais arba kitaip aiškiai pažymėtos. Susipažinus su nurodytų Taisyklių turiniu, negalima vertinti, kad ieškovė pažeidė šių Taisyklių nuostatas. Pagal Taisyklių 8 punktą pavojingoms zonoms, kuriose gali veikti (atsirasti) pavojingi veiksniai, priskiriamos vietos (2 priedas): 8.1. esančios šalia statomų statinių ir montuojamų (demontuojamų) konstrukcijų ar įrenginių; 8.2. virš kurių atliekami konstrukcijų ar įrenginių montavimo (demontavimo) darbai; 8.3. virš kurių kroviniai keliami ir transportuojami kėlimo kranais; 8.4. kuriose juda mašinos ar jų dalys, darbo organai. Ieškovė vykdė fasado dažymo darbus, o šie darbai neatitinka Taisyklių 8 punkte nurodytos „pavojingos zonos“ apibrėžimo. Jokių kitų teisės aktų pažeidimų, kuriuos atsakovės būtų pažeidusios, ieškovė nenurodė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vykdant fasado dažymo darbus turėjo būti laikomasi bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. šiuo atveju fasado dažymo darbus atlikti taip, kad nebūtų apgadinti šalia esantis kitų asmenų turtas, imtis priemonių, kad dažai nepatektų tiek ant stovinčių kieme automobilių, tiek ant įvažiuojančių automobilių į vidinį kiemą. Ieškovės nurodyti įspėjamieji užrašai prieš įvažiavimą į kiemą (ant sienos) apie krintančias dažų dulkes ir juostos su „stop“ ženklu laikytini pakankama priemone siekiant prevenciškai apsaugoti įvažiuojančius į vidinį kiemą automobilius. Esant tokio pobūdžio užrašams automobilių įvažiavimas į kiemą, kuriame vykdomi dažymo darbai, ir šių įspėjimų nepaisymas laikytinas pačių vairuotojų neatsargumu ir savo rizikos prisiėmimu dėl galimo automobilio apgadinimo purškiamais dažais. 

Šiame kontekste nesutiktina su apeliantės argumentu, kad skelbimuose apie dažymo darbus labai aiškiai buvo pateikta informacija nestatyti automobilių, tačiau apie kelio eismo ribojimą ar draudimą važiuoti per teritoriją nurodyta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, informacija apie dažymo darbus teritorijoje ir krentančias dažų dulkes yra pakankama suvokti dėl galimų neigiamų pasekmių įvažiavus į kiemą, ypač jei būtent tuo metu ir vyksta dažymo darbų procesas. Matydamas tokio pobūdžio informaciją, atsakingas ir rūpestingas vairuotojas, turėtų ir pats įvertinti situaciją, ar saugu įvažiuoti į teritoriją, kurioje vyksta dažymo darbai. Tuo tarpu aplinkybės, kad atsakovės turėjo uždrausti įvažiavimą į teritoriją, statyti kelio ženklus, vykdant tokio pobūdžio darbus, ieškovė neįrodė. Taigi nagrinėjamos bylos atveju negalima daryti išvados, kad atsakovės neapdairiai atliko dažymo darbus.

Kad neteisėti veiksmai ieškovės turtui nebuvo padaryti, o dažai ant automobilio galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis nei nurodo ieškovė, patvirtina ir tai, kad ieškovė jos nurodo įvykio metu (2022 m. spalio 12 d.) pati vykdė automobilių dažymo darbus (teikė tokias paslaugas); ant automobilio esanti dažų spalva nesutampa su pastato dažymo spalva (automobilis aptaškytas baltais dažais (tai pažymėta ir automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje), kai pastatas, kuris buvo dažomas, yra ganėtinai ryškiai geltonas. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtų bandžiusi plauti automobilį iškart po jos nurodomo įvykio ir taip operatyviai pašalinti dažus nuo automobilio, tuo atveju jei jos automobilis buvo aptaškytas fasado dažais. Ieškovė žalos dydį grindė jos pateiktu 2023 m. kovo 15 d. UAB „Autoaktas“ aktu, kuriame išvardinti visi automobilio trūkumai ir jiems pašalinti reikalingi darbai su kainomis. Šiame akte nurodyta įvykio, kuriam parengta automobilio remonto darbų sąmata, data – 2023 m. vasario 23 d., nors dažymo darbai vyko 2022 m. spalio 12 d. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad Automobilio perdažymas reikalingas dėl mechaninio durelių ir sparno sugadinimo. Vertinimo ataskaitoje nurodyto automobilio valstybiniai numeriai neatitinka nuomos sutartyje bei ieškinyje nurodyto automobilio Seat Altea valstybinio numerio – (duomenys neskelbtini).

Ieškovė neteisėtus atsakovių veiksmus įrodinėjo ir liudytojo M. G., kuris buvo į bylą vėliau įtrauktas trečiuoju asmeniu, parodymais. Bylos duomenimis nustatyta, kad liudytojas M. G., kuris vairavo automobilį ieškinyje nurodyto įvykio metu, patvirtino ieškinyje nurodytas su įvykiu susijusias aplinkybes. Tačiau šio liudytojo parodymai taip pat nepatvirtina atsakovių neteisėtų veiksmų. Priešingai, liudytojas nurodė, kad jis matė „STOP“ juostas ir vykdomus dažymo darbus. Dėl skelbimo apie dažymo darbus liudytojas nurodė, kad jo nematė. Jam parodžius bylos nuotraukas su ant fasado esančiu skelbimu, jis nurodė, kad skelbimas labai mažas, todėl galėjo jo nepamatyti ir jis taip atidžiai nesidairė į sienas, nes žiūrėjo į kelią. Pažymėtina ir tai, kad šio liudytojo parodymai negali būti laikomi nešališkais, nes jis turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Trečiasis asmuo pagal sutartį buvo įsipareigojęs jam perduotą Automobilį grąžinti tinkamos būklės, t. y. tokį koks buvo jam perduotas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. G. yra susijęs giminystės ryšiais su ieškovės akcininku, todėl jis suinteresuotas ieškovės naudai duoti palankius parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė atsakovių neteisėtų veiksmų fakto, t. y. vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Kaip jau nurodyta aukščiau, civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Taigi, nenustačius vienos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. nenustačius ieškovės aplaidžiai atliktų fasado dažymo darbų fakto (neteisėtų veiksmų), žalos faktas nenagrinėtinas, kadangi įrodymų tyrimas ir jų pagrindu padarytos išvados, susijusios su žalos faktu, nesukels ieškovui jokių teisinių pasekmių (CPK 185 straipsnis).

Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė žalą sieja su negautomis pajamomis, nes ieškovė automobilį pardavė už mažiau, nei būtų pardavusi, jeigu žala nebūtų padaryta, ir taip pat nepatyrė jokių išlaidų jo remontui. Apeliantė nurodo, kad toks teismo vertinimas yra vienareikšmiškai nepagrįstas, nes ieškinio esmė visos bylos nagrinėjimo metu buvo ne reikalavimas atlyginti negautas pajamas ar išlaidas automobilio perdažymui, o atlyginti žalą, atsiradusią ieškovės automobilį aptaškius dažais, ko pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nevertino.

Susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu turiniu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išvadas dėl ieškinio teisinio pagrindo (tiesioginių ir netiesioginių nuostolių atlyginimo) nurodė dėl to, kad ieškovė ieškiniu reiškia tiesioginių nuostolių atlyginimo reikalavimą. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas, atsakydamas į klausimus, nurodė teismui, kad savo reikalavimą kildina iš negautų pajamų, nes automobilis, kuris buvo aptaškytas dažais, yra parduotas už mažesnę kainą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė neperdažė automobilio ir jo jau neperdažys. Taigi ieškiniu ieškovė reikalauja nuostolių atlyginimo, kuriuos ji patirs dėl automobilio atstatymo iki pažeidimo buvusią būklę (automobilio perdažymu reikalingos sumos kompensavimo), tačiau to daryti neketina. Tuo tarpu nors teismo posėdžio metu, nurodė sumažėjusią automobilio vertę, tačiau ieškovė automobilio kainos sumažėjimo dėl aptaškymo dažais neįrodinėjo. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės dėl negautų pajamų pasisakė dėl pačios ieškovės nenuoseklios pozicijos. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme akcentuoja, kad jos ieškinys reiškiamas tik dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo.

Tačiau nepaisant ieškovės nenuoseklios pozicijos, teismas ieškovės ieškinį išnagrinėjo pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus, t. y. įvertino, ar atsakovės atliko neteisėtus veiksmus, kurie galėjo sukelti ieškovės ieškinyje prašomus priteisti nuostolius, išsamiai pasisakė dėl žalos ir pasirinkto ieškovės gynimo būdo, tame tarpe ir dėl negautų pajamų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad žala buvo padaryta dėl atsakovių neteisėtų veiksmų vykdant pastato fasadų dažymo darbus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pritaikė principą „pralaimėjęs moka“ ir priteisė iš ieškovės atsakovės1 naudai visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, nors egzistavo aiškus ir objektyvus pagrindas nuo šio principo nukrypti. Pasak ieškovės, atsakovės1 veiksmai, tiek prieš ginčo iškėlimą, tiek ir jo metu, sudarė pagrindą manyti, kad ji yra susijusi su žalos atsiradimu, todėl jos įtraukimas į bylą kaip atsakovės negali būti vertinamas kaip nepagrįstas ar nesąžiningas. Dėl šių priežasčių bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos nukrypstant nuo bendrosios jų paskirstymo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Pagal proceso teisės normas atsakovą pasirenka ieškovas. Šiuo atveju pati ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą, nuspręsdama į bylą įtraukti du atsakovus ir iš jų reikalauti solidariai atlyginti žalą ir šios pozicijos laikėsi viso bylos nagrinėjimo metu. Į bylą yra pateikta atsakovių sudaryta subrangos sutartis, kurią ieškovė galėjo įvertinti, ypač nuostatas dėl galimos žalos tretiesiems asmenims ir bylos nagrinėjimo metu turėjo galimybę tikslinti ieškinį ir atsisakyti vienai iš atsakovių savo ieškiniu reiškiamų reikalavimų. Tačiau priešingai, ieškovė viso bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu laikėsi pozicijos, jog abi atsakovės yra atsakingos už ieškovei žalos padarymą. Pastebėtina, kad ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ieškovės sprendimas įtraukti atsakovę1 į bylą buvo pagrįstas ir objektyviai pateisinamas.

Būtent dėl ieškovės priimto procesinio sprendimo reikalauti žalos atlyginimo iš abiejų atsakovių, kiekviena iš atsakovių patyrė bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės ir atsakovių suinteresuotumas bylos baigtimi buvo priešingas, t. y. abi atsakovės prašė ieškinį atmesti. Taigi pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nusprendęs atmesti ieškovės ieškinį, atsakovių naudai iš ieškovės priteisė atsakovėms jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų gali, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Byloje nenustatytas atsakovės1 nesąžiningumas ar netinkamas naudojimas procesinėmis teisėmis. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad iki ieškinio pareiškimo ji nežinojo, kad atsakovė1 gali būti neatsakinga už nuostolių sukėlimą, negali būti pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų taisyklių ir nepriteisti atsakovei1 jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes tai prieštarautų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms.

Į pagrindinius ir esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės šiame apeliaciniame procese keliamiems klausimams ir jų išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, nustatė ir įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei įrodymus, todėl iš esmės teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą šioje byloje. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl skundas iš esmės netinkintinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu.

CPK 93 straipsnyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Iš esmės atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovės turi teisę į patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė UAB „Conlista“ nurodo, jog apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 1 258,40 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja sąskaita už teisines paslaugas ir banko sąskaitos išrašu apie lėšų įskaitymą.

Atsakovė UAB „Barce“ nurodo, kad ji patyrė 847 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja sąskaita už teisines paslaugas ir atsakovės mokėjimo pavedimu apie atliktą mokėjimą.

Sprendžiant dėl atlygintinų išlaidų vadovautinasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, teismas į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teismo vertinimu, ieškovės bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl kiekvienos iš atsakovių prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos priteistinos jų naudai iš ieškovės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės autocentro „Žėrutis“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Conlista“, juridinio asmens kodas 302315841, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės autocentro „Žėrutis“, juridinio asmens kodas 134476078,  1 258,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Barce“, juridinio asmens kodas 304485290, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės autocentro „Žėrutis“, juridinio asmens kodas 134476078,  847 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos

Teisėja        Ramunė Mikonienė