Baudžiamoji byla Nr. 2K-67-697/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03248-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.29.3.1;

2.1.14 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistojo gynėjui advokatui Aleksandrui Doroševui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Žemrietos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį, pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už automobilio „Porsche Cayenne Turbo“ įgijimą) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį (už automobilio „Toyota Prius“ įgijimą) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už automobilio „Toyota Prius“ įgijimą) ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už automobilio „Porsche Cayenne Turbo“ įgijimą), ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 641 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams.

        Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Mariaus Foko apeliacinis skundas atmestas.

        Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       J. K. išteisintas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, panaudojo fizinio asmens dokumentą, t. y. ne anksčiau kaip 2018 m. kovo 10 d. Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, neaiškiomis aplinkybėmis, V. Š. nežinant, paėmė V. Š. vardu 2018 m. kovo 10 d. VĮ „Regitra“ išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. 01188257, nenustatyto modelio mobiliojo ryšio telefono aparatu pasidarė jo fotokopiją ir ją 2019 m. kovo 5 d., tiksliai nenustatytu laiku, nusiuntė el. paštu nukentėjusiojo R. G. broliui D. G. dėl automobilio „Toyota Prius“ nuomos sutarties sudarymo, taip įtikinęs pastarąjį, kad jis yra V. Š., pasinaudodamas V. Š. duomenimis, J. K. su R. G. sudarė sutartį dėl automobilio „Toyota Prius“ nuomos, šioje sutartyje pasirašė vietoj V. Š. ir jos pagrindu tą pačią dieną apgaule iš R. G. brolio D. G. perėmė 11 000 Eur vertės automobilį „Toyota Prius“.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu J. K. yra nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl automobilio „Porsche Cayenne Turbo“ įgijimo), 182 straipsnio 1 dalį (dėl automobilio „Toyota Prius“ įgijimo) ir 300 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Kasacinio skundo argumentai

3.       Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas A. Žemrieta prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1.                      Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria J. K. išteisintas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Netinkamas, per siauras baudžiamojo įstatymo – BK 302 straipsnio 1  dalies – aiškinimas ir taikymas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 2, 3 dalys).

3.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai grindžiami argumentais, neatitinkančiais objektyvių bylos duomenų. Iš bylos matyti, kad V. Š. savo vairuotojo pažymėjimo nedavė J. K. ir neleido jam jo paimti ar nusifotografuoti. Pirmosios instancijos teismas neapklausė V. Š. dėl jo vardu išduoto vairuotojo pažymėjimo neteisėto paėmimo, laikymo ir panaudojimo aplinkybių ir padarė neteisingą išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog J. K. net trumpą laiką buvo pagrobęs dokumentą ir jį laikė su savimi BK 302 straipsnio prasme. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojo V. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, jog savo vairuotojo pažymėjimą jis davė J. K., kad šis parengtų sutartį, J. K. šį dokumentą įgijo ir laikė, po to grąžino V. Š. Visiškai nebuvo vertinami V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis nenurodė davęs savo vairuotojo pažymėjimo J. K., teisme V. Š. galėjo pakeisti savo parodymus J. K. naudai. Dėl to teismas padarė išvadą, kad V. Š. savo vairuotojo pažymėjimą savo noru perdavė J. K., o J. K. jį įgijo ir laikė turėdamas teisėtą pagrindą – V. Š. sutikimą. Net jeigu būtų neabejotinai nustatyta, kad V. Š. davė savo vairuotojo pažymėjimą J. K., iš bylos duomenų matyti, kad jis nedavė leidimo pasidaryti šio dokumento skaitmeninės kopijos. Taigi J. K., nusifotografuodamas V. Š. vairuotojo pažymėjimą, tai atliko neteisėtai, turėdamas tikslą ateityje tokią skaitmeninės formos dokumento kopiją neteisėtai panaudoti nusikalstamai veikai daryti, ją laikė pakankamai ilgą laiko tarpą ir vėliau panaudojo darydamas nusikaltimą, nurodytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

3.3.       Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad vairuotojo pažymėjimo kopija (nuotrauka) negali būti laikoma dokumentu, nes nebuvo tinkamai patvirtinta, taip pat kad veika – vairuotojo pažymėjimo skaitmeninės nuotraukos padarymas bei jos laikymas, turint ją savo telefone, nesukėlė teisiškai reikšmingų padarinių ir nebuvo nusikalstamai pavojinga. Priešingai, vairuotojo pažymėjimo skaitmeninė fotokopija laikytina asmens tapatybę patvirtinančio dokumento originalo ekvivalentu, joje yra asmens kodas, nuotrauka bei įtvirtinta konkreti juridinę reikšmę turinti informacija, todėl BK 302 straipsnio prasme ji gali būti šios nusikalstamos veikos dalykas, nes kaip dokumentas savo turinio (teisinio fakto) paskirties nepraranda. Tokios formos dokumentą (jo skaitmeninį ekvivalentą) J. K. neteisėtai panaudojo civilinėje apyvartoje, sudarydamas juridinį sandorį, ir tai turėjo lemiamą įtaką kitai sandorio šaliai priimti sprendimą sudaryti sandorį bei sudarė prielaidas tikėti kitos sandorio šalies sąžiningumu, tapatybės patvirtinimu, taip sukėlė žalingus teisinius padarinius. Be to, sparčiai vystantis informacinėms technologijoms ir visuomenei vis labiau pereinant prie skaitmeninės erdvės naudojimo kasdienėje veikloje, reikia įvertinti ir grėsmes bei rizikas, kylančias būtent iš skaitmeninės formos dokumentų panaudojimo, ir iš to kylančias pasekmes. BK 302 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas neturėtų būti suprantamas siaurąja prasme, t. y. apsiribojama tik dokumento originalu ir ignoruojami kitokios formos rašytiniai aktai, kurių panaudojimas gali sukelti analogiškas neigiamas pasekmes, kaip ir paties popierinio dokumento originalo. Priešingu atveju, BK 302 straipsnio prasme dokumentu pripažinus tik popierinį dokumento originalą, būtų akivaizdžiai sudaromos sąlygos, palengvinančios sukčiavimo nusikaltimų darymą, nes, šiuo skaitmenizacijos laikotarpiu sudarant buitinius sandorius, tapatybė vienos iš sandorio šalių vis dažniau yra patvirtinama elektroniniu būdu pateikiant svetimą asmens dokumentą skaitmenine forma. J. K. neteisėtai įgyta ir panaudota V. Š. vardu išduoto vairuotojo pažymėjimo skaitmeninė fotokopija yra BK 302 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalykas ir J. K. veiksmuose nustatyti visi BK 302 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

3.4.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo dokumento panaudojimo kvalifikuoti atskirai, nes dokumento kopija buvo panaudota kaip būdas apgaule įgyti kito asmens turtą, šio teismo nuomone, nagrinėjamu atveju sukčiavimo sudėtis apima dokumento panaudojimo veiką. Toks argumentavimas yra akivaizdžiai neteisingas –nusikalstama veika, nurodyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, yra nesunkus nusikaltimas, BK 302 straipsnio 1 dalyje – apysunkis nusikaltimas, o nesunkus nusikaltimas negali apimti apysunkio nusikaltimo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Žemrietos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyko

5.       BK XLIII skyriaus normose įtvirtintų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valdymo tvarkai, susijusių su dokumentų klastojimu, sudėtimis yra saugoma valdymo tvarka, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta.

6.       BK XLIII skyriaus normomis siekiama apginti normalią, teisingą valdymo tvarką užtikrinant dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir kitus su teisinės dokumentų apyvartos funkcionalumu ir patikimumu susijusius klausimus.

7.       Teismų praktikoje įtvirtinta, kad apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-421-139/2015, 2K-375-693/2016, 2K-243-942/2017).

8.       Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 302 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Kriminalizuodamas BK 302 straipsnyje nurodytas veikas, įstatymų leidėjas turėjo galvoje tai, kad visi dokumentai skirti teisiniams faktams liudyti, o antspaudai, spaudai ir griežtos atskaitomybės (saugūs) blankai naudojami dokumentų kūrimo procese. Dokumentai priklauso tam tikriems juridiniams bei fiziniams asmenims, paprastai jų laikymo vietą nustato jų turėtojas. Antspaudai, spaudai ir griežtos atskaitomybės blankai yra vardiniai instrumentai, todėl jais negali naudotis bet kas – pagal savo funkcinę paskirtį jais gali naudotis konkretus asmuo arba tikslinė žmonių grupė. 

9.       Taigi, aptariamo straipsnio dalykas gali būti vienas iš vardijamų objektų – antspaudas, spaudas, dokumentas arba griežtos atskaitomybės blankas. Štai Lietuvos Respublikos saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų gamybos įstatymas apibrėžia, kad dokumento blankas – Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos ar Europos Sąjungos teisės aktu nustatytos formos blankas, skirtas pildyti ir naudoti kaip dokumentas, o saugusis dokumentas – Vyriausybės vertybinis popierius, banderolė, keleivinio transporto bilietas, oficialusis žymėjimo ženklas, priskirtas tam tikram saugiųjų dokumentų ir saugiųjų dokumentų blankų technologinės apsaugos lygiui ir polygiui. Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatyme nurodyta, kad asmens tapatybės kortelė ir pasas yra Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentai, patvirtinantys jo asmens tapatybę ir pilietybę, atitinkamai priskiriami saugiųjų dokumentų grupei bei atitinkantys jiems taikomus reikalavimus. Pateikti įstatymu įtvirtinto reguliavimo pavyzdžiai rodo, kad BK 302 straipsnio nuostatomis siekiama apsaugoti būtent specializuotų dokumentų ar jų tikrumą patvirtinančių rekvizitų (antspaudų ir spaudų) naudojimo tinkamumą. Tokiems dokumentams kaip pasui, asmens tapatybės kortelei, vairuotojo pažymėjimui yra taikomi sudėtingi pagaminimo technologiniai reikalavimai, siekiant užtikrinti šių dokumentų aukštus saugumo standartus. Kartu ir subjektai, kurie remiasi šių dokumentų pateikiamais duomenimis, vykdydami savo veiklos funkcijas ar sudarydami sandorius, privalo remtis tik tos formos dokumentais ar jų nustatyta tvarka patvirtintomis kopijomis.

10.       Atsakomybė už šią veiką kyla padarius vieną iš alternatyvių veiksmų – jų įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą ar realizavimą neturint teisėto pagrindo (neteisėtai). Neteisėtu užvaldymu pripažįstama situacija, kai kaltininkas šiuos objektus, neturėdamas teisinio pagrindo, užvaldo ar įgyja kitokiu būdu (išskyrus pagrobimą) arba (ir) keičia šių dalykų buvimo vietą ar perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad neturėdamas teisinio pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2014). Tačiau akcentuotina, kad įstatymų nuostatose ir teismų praktikoje kalbama apie tikrų, turinčių juridinę reikšmę dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą, apie jų reikšmę galima spręsti iš to, kad įstatymo leidėjas, skirtingai nei BK 300 straipsnyje, nurodo ne tik apibendrintą sąvoką „dokumentas“, o, kaip minėta, išskiria jų individualų tipą: antspaudas, spaudas, griežtos atsakomybės blankas.

11.       Todėl teigtina, kad BK 302 straipsnyje nėra nustatyta atsakomybė už tokio tipo dokumentų viena ar kita forma atgamintų kopijų laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad vairuotojo pažymėjimo skaitmeninė fotokopija laikytina asmens tapatybę patvirtinančio dokumento originalo ekvivalentu, nes joje yra asmens kodas, nuotrauka bei įtvirtinta konkreti juridinę reikšmę turinti informacija, todėl BK 302 straipsnio prasme ji gali būti šios nusikalstamos veikos dalykas, todėl kaip dokumentas savo turinio (teisinio fakto) paskirties nepraranda. Kaip jau buvo minėta, pasui, asmens tapatybės kortelei, vairuotojo pažymėjimui dokumentų apyvartoje yra nustatyti griežti reikalavimai – tiek jų gamybai, tiek įgijimui, tiek ir jų tinkamam kopijų naudojimui. Šių dokumentų gamyboje yra taikomos sudėtingos technologinės priemonės, siekiant užtikrinti minėtų dokumentų aukštus saugumo standartus. Taip pat šių dokumentų tikrumui identifikuoti yra naudojamos atitinkamos procedūros ir nustatytos technologinės priemonės. Todėl sutiktina su teismų sprendimuose išdėstytais argumentais, kad BK 302 straipsnio dispozicija (ir (ar) kitais baudžiamojo įstatymo straipsniais) nėra draudžiama paimti, palaikyti dokumentą, spaudą, antspaudą, griežtos atskaitomybės blanką, netgi daryti jų kopijas, todėl tai, kad J. K. paėmė ir palaikė rankoje V. Š. dokumentą, jį fotografavo, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis įgyvendino BK 302 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius – neteisėtai įgijo dokumentą, jį laikė ir panaudojo. Teismai teisingai pažymėjo, kad J. K. kaltinamas tuo, jog nusikalstamai veikai vykdyti panaudojo ne V. Š. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, o jo nuotrauką (fotokopiją), tačiau vairuotojo pažymėjimo nuotrauka nėra vairuotojo pažymėjimo ekvivalentas, ji kaip nuotrauka nesukuria jokių teisių ar pareigų, ji nėra BK 302 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas, taigi nėra atsakomybės už jos fotokopijos padarymą ir laikymą. Todėl sutiktina su teismų išvada, kad šiuo atveju J. K. nufotografuojant V. Š. vairuotojo pažymėjimą ir šią nuotrauką turint savo telefone teisiškai reikšmingos pasekmės nebuvo sukeltos, o pati veika nebuvo nusikalstamai pavojinga.

12.       Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad, sparčiai vystantis informacinėms technologijoms ir visuomenei vis labiau pereinant prie skaitmeninės erdvės naudojimo kasdienėje veikloje, reikia įvertinti ir grėsmes bei rizikas, kylančias būtent iš skaitmeninės formos dokumentų panaudojimo, ir iš to kylančias pasekmes, nes šie teiginiai nėra susiję su BK 302 straipsnyje saugomu dalyku. Skaitmeninės formos dokumentams taip pat yra keliami teisės aktais nustatyti saugumo standartai. Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymu yra aprobuotas asmens atpažinimo elektroninėje erdvėje sertifikatas – elektroninis liudijimas, kuriame įrašyti šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyti bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyti techniniai duomenys ir kuris patvirtina arba leidžia nustatyti asmens tapatybę elektroninėje erdvėje. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kad BK 302 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas neturėtų būti suprantamas siaurąja prasme, t. y. apsiribojama tik dokumento originalu ir ignoruojami kitokios formos rašytiniai aktai, kurių panaudojimas gali sukelti analogiškas neigiamas pasekmes, kaip ir paties popierinio dokumento originalo, BK 302 straipsnyje nurodytos veikos požymių prasme yra teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad pagal Asmens tapatybės ir paso įstatymo 3 straipsnio 1 dalį tik asmens tapatybės kortelė ir pasas yra Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentai, patvirtinantys jo asmens tapatybę ir pilietybę, o vairuotojo pažymėjimas pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 93 dalį yra teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. Taigi jis nėra skirtas asmens tapatybei patvirtinti. Tai, kad J. K. vairuotojo pažymėjimą fotografavo, aiškiai turėdamas tikslą ateityje šią dokumento nuotrauką panaudoti nusikalstamai veikai daryti, ir jam tai pavyko, nes automobilio nuomotojas ir pardavėjas, sudarydamas sutartį, nepaprašė jo paso ar asmens tapatybės identifikavimo kortelės ar netgi vairuotojo pažymėjimo originalo, tinkamai nepatikrino ir neidentifikavo asmens, nesuponuoja išvados, kad V. Š. vardu išduoto vairuotojo pažymėjimo nuotrauka įgijo tokią pačią teisinę reikšmę, kaip ir fotografuotas originalus dokumentas. Platesniame kontekste vertinant vėliau padarytus nusikalstamus veiksmus, tai buvo parengiamieji veiksmai planuojant apgaule įgyti svetimą turtą.

13.       Kasacinio skundo teiginiai apie tai, ar J. K. su V. Š. leidimu, ar jam nežinant pasidarė V. Š. vardu išduoto vairuotojo pažymėjimo skaitmeninę nuotrauką, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį tampa neaktualūs, todėl plačiau nenagrinėtini.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

14.       Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šioje byloje 2021 m. kovo 2 d. pateikė pažymą Nr. (12.32Mr) PT-1536, kurioje prašoma iš J. K. priteisti valstybės naudai 153 Eur išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme. Šis prašymas netenkintinas.

15.       Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija). BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016 ir kt.).

16.       Lietuvos Aukščiausiajam Teismui Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras pateikė kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalies, kuria J. K. išteisintas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties, kuria prokuratūros apeliacinis skundas buvo atmestas ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti. Atsižvelgiant į tai, kad J. K. atlieka laisvės atėmimo bausmę, kasacinis skundas paduotas jo padėtį bloginančiais pagrindais ir nuteistasis prašė paskirti gynėją, siekiant užtikrinti nuteistojo teisę į gynybą bei kitas jo teises, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartimi buvo nuspręsta, kad šioje byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 51 straipsnio 2 dalis), taip pat nuteistojo J. K. gynėju paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktą advokatą A. Doroševą. Išnagrinėjusi bylą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė atmesti prokuroro kasacinį skundą kaip nepagrįstą. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad už gynėjo darbą šioje byloje apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Žemrietos kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                Rima Ažubalytė

                                                                        Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Alvydas Pikelis