Civilinė byla Nr. e2A-323-516/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00150-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.3.1.19.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. K., L. K., D. K. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“, atstovaujamos nemokumo administratorės Rasos Prakienės, ieškinį atsakovams D. K., L. K., D. K. ir V. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Drustila“ (toliau – ir bendrovė)kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis 2019 m. spalio 16 d. ir 2022 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartis (toliau – ir ginčijamos sutartys); taikyti restituciją ir priteisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovams D. K. ir L. K. dovanojimo sutartyse nurodytą turtą – butą (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas).

2.       Ieškovė taip pat prašė įpareigoti atsakovą D. K. per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įsiregistruoti nuosavybės teises į nurodytą turtą. Atsakovui D. K. per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįregistravus nuosavybės teisės į nurodytą turtą, suteikti leidimą ieškovei kreiptis į valstybės įmonę (toliau – VĮ) Registrų centrą dėl nuosavybės teisių į nurodytą turtą įregistravimo atsakovų D. K. ir L. K. vardu ir sąskaita.

3.       Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Drustila“ iškelta bankroto byla (civilinės bylos Nr. B2-1970-221/2019). Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtino LUAB „Drustila“ kreditorių 295 988,56 Eur finansinius reikalavimus. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovas D. K. ėjo UAB „Drustila“ vadovo pareigas nuo 1997 m. rugpjūčio 28 d. iki pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo, taip pat buvo UAB „Drustila“ akcininkas.

4.       Ieškovė pažymėjo, kad 2022 m. kovo 22 d. Kauno apygardos teismui pateikė ieškinį dėl 44 963,44 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio ieškovės vadovo D. K.. Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškovės ieškinys patenkintas visiškai (civilinės bylos Nr. e2-147-1043/2024). Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas (civilinės bylos Nr. e2A-516-516/2024). Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartimi LUAB „Drustila“ bankrotas pripažintas tyčiniu (civilinės bylos Nr. eB2-590-924/2023). Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartis palikta nepakeista (civilinės bylos Nr. e2-793-881/2023).

5.       Ieškovė nurodė, kad atsakovams D. K. ir jo sutuoktinei atsakovei L. K. nuosavybės teise priklausė butas (duomenys neskelbtini), kuris ginčijama 2019 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartimi padovanotas atsakovėms D. K. ir V. K.. Atsakovams D. K. ir L. K. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini); pastatas–gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurie 2022 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartimi buvo taip pat padovanoti atsakovėms D. K. ir V. K..

6.       Ieškovės įsitikinimu, atsakovas D. K., žinodamas apie nuostolingų sandorių sudarymą bei jo atžvilgiu iškeltas civilines bylas, siekdamas išvengti žalos atlyginimo ir jo turimo nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių, susitaręs su kitais atsakovais, sudarė eilę neteisėtų, nesąžiningų, fiktyvių turto perleidimo sandorių ir ėmėsi kitokių neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų tam, jog pablogintų savo turtinę padėtį ir sumažintų turimo turto masę. Pirmoji 2019 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta būtent jau po nutarties, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo, o 2022 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartis sudaryta jau ir po ieškinio dėl žalos atlyginimo bei pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateikimo. Atsakovo D. K. turimo turto nepakanka priteistoms žalų sumoms išieškoti, todėl žalos išieškojimas iš šiuo metu atsakovo turimo turto objektyviai yra neįmanomas. Atsižvelgdama į tai, ieškovė prašė ginčijamas sutartis panaikinti remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86, 1.81 ir 6.66 straipsniuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais.

7.       Ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiomis ginčijamas sutartis CK 1.86 straipsnio pagrindu, nurodė, kad atsakovas D. K. turtą padovanojo dukterims, siekdamas išvengti žalų išieškojimo nukreipimo į turtą. Atsakovui buvo žinoma apie jo atžvilgiu inicijuotus teisminius procesus dėl žalos priteisimo bei dėl LUAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, jog kils jo prievolė atlyginti ieškovei padarytą žalą. Ieškovės įsitikinimu, ginčijamomis sutartimis nebuvo siekiama sukurti įprastai dovanojimo sutartimi sukuriamų teisių ir pareigų. Ginčijamomis sutartimis atsakovai simuliavo sandorio sudarymą, t. y. atliko veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, tačiau realiai nesiekiant dovanojimo sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo.

8.       Ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiomis ginčijamas sutartis CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, nurodė, kad atsakovai turėjo tikslą, priešingą viešajai tvarkai ir gerai moralai, t. y. siekė išvengti teismo sprendimų, kuriais ieškovės naudai iš atsakovo D. K. bus priteistas žalos atlyginimas, vykdymo. Atsakovai veikė nesąžiningai, pažeisdami ieškovės teises ir teisėtus interesus, nes nėra jokio kito įtikinamo ir racionalaus paaiškinimo, kodėl buvo būtina sudaryti neatlygintinius turto perleidimo sandorius. Be to, 2022 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta, kai jau buvo pradėti teisminiai procesai dėl UAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo D. K..

9.       Ieškovė taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir visos būtinos įstatymo numatytos sąlygos ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo į atsakovą D. K., nes ieškovei žala buvo padaryta atsakovo D. K. neteisėtais veiksmais dar iki ginčijamų sutarčių sudarymo. Ieškovei žalą sukėlusius veiksmus atsakovas D. K. atliko 2019 m. gegužės 29 d., kai nepagrįstai nurašė ieškovės turtą už 44 963,44 Eur, todėl atsakovo prievolė atlyginti žalą ieškovei atsirado nuo 2019 m. gegužės 29 d. Abi ginčijamos sutartys sudarytos po 2019 m. gegužės 29 d. atliktų ieškovei žalą sukėlusių atsakovo veiksmų, todėl ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo į atsakovą D. K..

10.       Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovas neturi nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas ieškovės patirtos žalos išieškojimas, o neatlygintinis turto perleidimas pažeidė LUAB „Drustila“ ir jos kreditorių teises bei interesus, kadangi taip buvo sumažinta ieškovės galimybė nukreipti savo reikalavimų patenkinimą į atsakovui priklausiusį turtą. Be to, atsakovas D. K. neprivalėjo perleisti turto neatlygintinai. Jis buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. Be to, kadangi ginčijamais sandoriais atsakovai turtą neatlygintinai perleido dukroms, todėl konstatuotina, kad abi sandorių šalys buvo nesąžiningos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

11.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia atsakovų D. K., L. K., D. K. ir V. K. 2019 m. spalio 16 d. sudarytą dovanojimo sutartį, pritaikė restituciją ir priteisė atsakovams D. K. ir L. K. butą (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia atsakovų D. K., L. K., D. K. ir V. K. 2022 m. lapkričio 17 d. sudarytą dovanojimo sutartį, pritaikė restituciją ir priteisė atsakovams D. K. ir L. K. žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini).

12.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei esančius įrodymus, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis remiantis CK 1.86 straipsniu. Teismas nustatė, kad padovanotu turtu yra naudojamasi (gyvenama) bei juo rūpinamasi, o tai reiškia, jog ginčijamos sutartys įvykdytos, todėl negali būti laikomos tariamais sandoriais.

13.       Spręsdamas ar egzistuoja pagrindas pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis kaip prieštaraujančias viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad ginčijamais sandoriais buvo siekiama išvengti teismo sprendimų, kuriais ieškovės naudai iš atsakovo D. K. bus priteista žala, vykdymo. Byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovės L. K., D. K. ir V. K. žinojo apie 2022 m. kovo 22 d. Kauno apygardos teisme ieškovės pradėtą procesą prieš atsakovą D. K., kurioje iš atsakovo buvo prašoma priteisti žalą, kadangi jos nurodytoje byloje nedalyvavo. Teismas taip pat pažymėjo, kad į bylą nebuvo pateikti duomenys, jog atsakovės ketino pažeisti ieškovės teises ir teisėtus interesus. Be to, teismo įsitikinimu, neatlygintino turto perleidimo sandorio sudarymas iš atsakovių L. K., D. K. ir V. K. pusės galėjo turėti visai kitokį tikslą, nei iš atsakovo D. K. pusės. Teismas nurodė, kad į bylą nebuvo pateikti duomenys apie tai, jog atsakovės domėjosi UAB „Drustila“ veikla, kad žinojo tikrąją bendrovės padėtį ar, kad atsakovas D. K. jas apie šias aplinkybes būtų informavęs. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad atsakovės, sudarydamos sandorius, norėjo pasiekti priešingą viešajai tvarkai ar gerai moralei, tikslą. 

14.       Spręsdamas ar nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovo D. K. prievolė atlyginti žalą ieškovei atsirado 2019 m. gegužės 29 d., kai atsakovas nepagrįstai nurašė ieškovės 44 963,44 Eur vertės turtą. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamos sutartys sudarytos po 2019 m. gegužės 29 d. atliktų ieškovei žalą sukėlusių atsakovo D. K. veiksmų, teismas konstatavo, jog ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo į atsakovą D. K..

15.       Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad atsakovas D. K. neturi nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas ieškovės patirtos žalos išieškojimas. Taigi, nors 2019 m. spalio 16 d. ginčijama sutartimi ir nebuvo sukeltas bendras skolininko nemokumas, tačiau šia sutartimi, kaip ir 2022 m. lapkričio 17 d. sutartimi, buvo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertė. Teismas taip pat pažymėjo, kad UAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje konstatuota, jog UAB „Drustila“ nemokia tapo jau 2019 m. kovo 21 d., vadinasi, sudarant 2019 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartį, neatlygintinas turto perleidimas pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises bei interesus.

16.       Atsakovų argumentus, kuriais jie įrodinėjo, kad pareikšto ieškinio suma viršija iš atsakovo D. K. priteistos žalos sumą bei, jog jau dalį priteistos žalos sumos atsakovas yra padengęs, teismas pripažino teisiškai nereikšmingais. Pažymėjo, kad neteisėtai perleistas ginčo turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams – D. K. ir L. K.. Žalos ieškovei atlyginimas priteistas tik iš atsakovo D. K.. Vadinasi, turtui buvus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turės būti nustatytos sutuoktinių dalys turte, ir tik jas nustačius, bus galima nukreipti išieškojimą į atsakovo D. K. turto dalį.

17.       Teismas pripažino egzistuojant ir trečiąją actio Pauliana taikymo sąlygą, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, jo vadovaujamai įmonei esant nemokiai, privalėjo perleisti turimą nekilnojamąjį turtą dukroms. Kadangi ginčijamos sutartys buvo sudarytos su vaikais, teismas konstatavo, kad nustatytos ketvirtoji ir penktoji actio Pauliana taikymo sąlygos (šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių ir, juos sudarydamos, buvo nesąžiningos).

18.       Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovė yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus actio Pauliana pagrindu. Teismo vertinimu, tik nustačius ieškovės tyčinio bankroto požymius bei, kad atsakovas D. K. perleido turėtą turtą, nemokumo administratorė įgijo pareigą išsiaiškinti, ar UAB „Drustila“ vadovo sudaryti sandoriai pažeidžia ieškovės bei jos kreditorių teises. Kadangi ieškinys teisme dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pareikštas 2023 m. vasario 1 d., teismas konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19.       Apeliaciniame skunde atsakovai D. K., L. K., D. K. ir V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Teismas taikydamas pirmąją actio Pauliana sąlygą, panaikino ginčijamas sutartis pilna apimtimi ir taikė restituciją dviejų atsakovų atžvilgiu, tačiau ieškovė turėjo neginčijamą ir neabejotiną reikalavimo teisę tik į atsakovą D. K., o ginčijamas teismo sprendimas sukėlė materialiąsias teisines pasekmes ir atsakovei L. K.. Atsakovų vertinimu, ieškinio dalis dėl reikalavimo į atsakovę L. K. turėjo būti atmesta. Atsižvelgiant į tai, teismas taikė actio Pauliana sąlygas tik formaliai.

19.2.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad antstolis vykdo išieškojimą iš atsakovo D. K. bei atlieka mokėjimus ieškovei. Bylos nagrinėjimo dieną atsakovas jau yra padengęs trečdalį skolos. Dėl to jeigu atsakovas toliau dengs skolą, tai per mažiau nei dvejus metus skola bus padengta visiškai. Be to, atsakovas D. K. yra mokus ir dengia turimus skolinius įsipareigojimus. Ši aplinkybė įrodo, kad ginčijamos sutartys neturėjo įtakos jo mokumui, nepablogino jo finansinės padėties ir jis gauna stabilias pajamas, iš kurių gali dengti skolą.

19.3.                      Teismas neįvertino ieškovės faktinio reikalavimo sumos dydžio ir tik formaliai pritaikė actio Pauliana pirmosios sąlygos egzistavimą. Be to, pritaikius restituciją, antstolis, vykdydamas priverstinį išieškojimą, privalo laikytis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nustatytų vykdymo procesą reglamentuojančių taisyklių. CPK 664 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto išieškoma trečiąja eile. Taigi, net ir pripažinus ginčijamas sutartis negaliojančiomis ir taikius restituciją, iš turto nebus išieškoma pirmąja eile. Pirmiausia bus išieškoma iš gaunamų pajamų ir kito turto, o tai yra atliekama ir šiuo metu. Tik nesant pajamų ar kito turto, galėtų būti išieškoma iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto. Be to, antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Taigi, antstolis bet kuriuo atveju negalės nukreipti išieškojimo į žymiai didesnės vertės turtą.

19.4.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja antroji actio Pauliana sąlyga, t. y., jog ginčijamos sutartys pažeidė kreditorės teises. Būtent atsakovas inicijavo bankroto bylos bendrovei iškėlimą bei veikė geriausiais bendrovės, kuriai vadovavo, interesais. Taigi, iki pat žalos priteisimo net neturėjo pagrindo numatyti, kad dėl jo veiksmų gali būti patirta žala.

19.5.                      Atsakovas perleido turtą, nes faktiškai juo visada rūpinosi dukterys bei dėl to, kad norėjo pagerinti jaunos šeimos ir jos mažamečio vaiko padėtį. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sutarčių ir tai patvirtina bylos medžiaga. Dėl to neegzistuoja ir trečioji actio Pauliana sąlyga.

19.6.                      Teismas tik formaliai, nesigilindamas konstatavo faktą, kad nagrinėjamu atveju nustatytos ketvirtoji ir penktoji actio Pauliana taikymo sąlygos. Ginčijamų sutarčių šalys iš tikro siekė sudaryti dovanojimo sutartis. Sutartys faktiškai yra vykdomos ir tai atitiko tikrąją šalių valią. Be to, atsakovėms nebuvo žinoma apie civilinius ginčus prieš atsakovą D. K., todėl nėra pagrindo teigti, kad sudarydamos ginčijamas sutartis šalys buvo nesąžiningos.

19.7.                      Teismas nenustatė, kad atsakovė L. K., sudarydama dovanojimo sutartis, elgėsi nesąžiningai, pažeidė įstatymą ar kitų asmenų interesus. Priešingai – atsakovė L. K. turėjo teisę sudaryti ginčijamas sutartis ir tokių sutarčių pripažinimas negaliojančiomis be teisinio pagrindo pažeistų konstitucinę asmens nuosavybės neliečiamumo teisę bei neatitiktų CK 1.2 ir 1.5 straipsniuose įtvirtintų principų. Be to, į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kad ieškovė apie vykstančius ginčus su atsakovu D. K. būtų į bylą įtraukusi ir jo sutuoktinę (atsakovę) L. K. ar kitaip ją informavusi apie nagrinėjamas bylas. Sutuoktiniai yra sudarę vedybinę sutartį, todėl neturi pareigos apie savo finansinę padėtį informuoti vienas kito. Atsakovė L. K. niekada nebuvo susijusi su ieškovės veikla, todėl ginčijamos sutartys buvo sudarytos išskirtinai dėl šeimoje susiklosčiusių aplinkybių.

19.8.                      Atsakovė V. K. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ji jau nuo 2020 m. gyveno tėvų padovanotame name (duomenys neskelbtini) ir naudojosi tiek namu, tiek žemės sklypais. Gimus sūnui, jos tėvai nusprendė pagerinti jos gyvenimo sąlygas, dėl to ir padovanojo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo ji iki šiol rūpinasi.

19.9.                      Teismas, spręsdamas ar egzistuoja pagrindas pripažinti negaliojančiomis ginčijamas sutartis kitais pagrindais, konstatavo, kad šalys realiai įgijo teises ir pareigas. Tačiau vertindamas sandorių negaliojimą actio Pauliana pagrindu, tik formaliai taikė CK 6.67 straipsnio 1 dalį ir konstatavo, kad dėl to, jog sutartys buvo sudarytos su vaikais, yra nustatytos ketvirtoji ir penktoji actio Pauliana taikymo sąlygos. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės D. K. ir V. K., sudarydamos ginčijamas sutartis, veikė sąžiningai, teisėtai bei neturėdamos tikslo pažeisti kitų asmenų interesų ar nuslėpti turto.

19.10.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, nes UAB „Drustila“ bankroto byla buvo iškelta 2019 m. Taigi bent jau apie pirmąją 2019 m. spalio 16 d. sudarytą dovanojimo sutartį nemokumo administratorė galėjo sužinoti  anksčiau nei pateikė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

19.11.                      Teismas pritaikė restituciją visa apimtimi ir visam turtui tik formaliai, neįvertinęs reikšmingų aplinkybių, kad iš grąžinto turto išieškojimas nebūtų galimas bei, jog restitucijos taikymas pažeistų sąžiningų sandorio šalių teises. Dėl to restitucija negalėjo būti taikoma visa apimtimi ir visam turtui.

20.       Ieškovė LUAB „Drustila“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pridėti prie bylos naujus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo į atsakovą D. K.. Nors atsakovai tvirtina, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovę L. K., tačiau skolininku, kurio sandoriai yra ginčijami actio Pauliana pagrindu, yra atsakovas D. K.. Dėl to ieškovė turėjo įrodyti, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą D. K..  Teismas teisingai nustatė, kad ieškovė tai įrodė, o atsakovas D. K. apeliaciniame skunde pripažįsta šią teismo nustatytą aplinkybę. Atsakovė L. K. į bylą įtraukta atsakove ne dėl to, kad ji yra ieškovės skolininkė, bet dėl to, jog ginčijamas sutartis sudarė sutuoktiniai D. ir L. K., kurie dukroms padovanojo bendrąja jungtine nuosavybe esantį nekilnojamąjį turtą.

20.2.                      Pripažinus ginčijamas sutartis negaliojančiomis ir grąžinus sutuoktiniams perleistą turtą, ieškovės reikalavimas bus nukreiptas į skolininko D. K. turto dalį bendrame santuokiniame turte, o ši dalis bus nustatyta vykdymo procese CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliacinio skundo argumentai, kad buvo pažeistas nuosavybės neliečiamybės principas ar sutarčių laisvės principas, yra nepagrįsti, nes sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Šalys neturi teisės sudaryti tokių sandorių, kuriais pažeidžiamos skolininko kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju ginčo turtas nėra paimamas, o grąžinamas skolininkui, kuris šį turtą nesąžiningai perleido siekdamas išvengti įsipareigojimų kreditoriui vykdymo. Nustačius būtinas actio Pauliana sąlygas, kreditoriaus pažeistų teisių gynimui teikiama pirmenybė prieš skolininko interesus ir sutarties laisvės principą.

20.3.                      Teismas nustatė, kad atsakovas D. K. neturi kito nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas ieškovės patirtos žalos išieškojimas. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad nors 2019 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartimi ir nebuvo sukeltas bendras skolininko nemokumas, tačiau šiuo sandoriu, kaip ir 2022 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartimi, buvo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertė. Be to, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Drustila“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje konstatuota, jog UAB „Drustila“ nemokia tapo jau 2019 m. kovo 21 d. Dėl to teismas pagrįstai nusprendė, kad 2019 m. spalio 16 d. sudarant dovanojimo sutartį, bendrovei jau esant nemokiai, neatlygintinas turto perleidimas pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises bei interesus.

20.4.                      Atsakovas D. K. nepateikė duomenų apie jo turimą kitą turtą ir jo vertę, gaunamas ar planuojamas gauti pajamas, lėšų gavimo šaltinius, lėšų sumą, reikalingą atsakovo pragyvenimui (jo poreikių tenkinimui), kitus atsakovo kreditorinius įsipareigojimus. Atsakovas D. K. akivaizdžiai vengia pasisakyti apie savo realią turtinę padėtį. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-147-1043/2024 atsakovas D. K., teikdamas apeliacinį skundą, nurodė, kad jo turtinė padėtis yra itin sunki, nes jis šiuo metu niekur nedirba.

20.5.                      Ieškovės realus finansinis reikalavimas yra didesnis nei 37 393,38 Eur ir jis nuolat didėja dėl priskaičiuojamų procesinių palūkanų. Be to, Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-876-560/2025, kurioje ieškovė iš atsakovo D. K., kaip solidaraus skolininko, papildomai prašo priteisti 42 600 Eur žalą. Žala padaryta atsakovui D. K. sudarius neteisėtą 2019 m. kovo 21 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį. Bendrovės tyčinio bankroto byloje buvo nustatyta, kad šis sandoris yra žalingas. Be to, atsakovas D. K. turi ir kitų kreditorių.

20.6.                      Teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas, jo vadovaujamai įmonei esant nemokiai, privalėjo perleisti turimą nekilnojamąjį turtą dukroms. Aplinkybės, kad jis perleido ginčo turtą, nes faktiškai juo visada rūpinosi dukterys bei dėl to, jog norėjo pagerinti jaunos šeimos ir jos mažamečio vaiko padėtį, neįrodo, kad skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamas sutartis. Skolininkui atlikus neteisėtus veiksmus ir padarius žalą ieškovei bei kitiems ieškovės kreditoriams, pradeda vyrauti kreditorių interesai ir skolininkas negali sudaryti sandorių, kurie pažeidžia kreditorių interesus. Tai, kad skolininkas nori pagerinti dukrų turtinę padėtį, nereiškia, jog skolininkas turi prievolę dukroms padovanoti turtą. Pagal tokią atsakovo logiką visi skolininkai galėtų išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo padovanodami turtą šeimos nariams ar kitiems artimiems giminaičiams.

20.7.                      Skolininko nesąžiningumas yra akivaizdus, nes LUAB „Drustila“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Abu šioje civilinėje byloje ginčijami sandoriai sudaryti po to, kai UAB „Drustila“ buvo iškelta bankroto byla. Atsakovas D. K. žinojo apie savo atliktus neteisėtus veiksmus, dėl kurių vėliau LUAB „Drustila“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir iš atsakovo priteistas žalos atlyginimas. Nors atsakovės D. K. ir V. K. tvirtina, kad jos yra sąžiningos, nes nežinojo apie teisminius procesus, pradėtus prieš atsakovą D. K., tačiau ginčijant neatlygintinus dovanojimo sandorius trečiųjų asmenų sąžiningumas nėra reikšmingas.

20.8.                      Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Atsakovai nepasisakė ir nepaneigė teismo argumentų, kad ieškovė neturėjo pareigos nuolat tikrinti atsakovo turtinę padėtį ir sekti jo turtinės padėties pokyčius, ypatingai įvertinant tai, jog dar nebuvo priimti teismo sprendimai dėl žalos priteisimo iš atsakovo. Dėl to tik 2022 m. liepos 16 d. nemokumo administratorė sužinojo apie pirmąjį sudarytą dovanojimo sandorį, o 2023 m. vasario 1 d. – apie antrąjį.

20.9.                      Atsakovai nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai taikė restituciją. Ginčo turtui buvus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turės būti nustatytos sutuoktinių turto dalys į turtą, ir tik jas nustačius, bus galima nukreipti išieškojimą į dalį turto. 2019 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartimi perleisto nekilnojamojo turto (buto (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė 79 300 Eur. Nekilnojamojo turto registre pateikiama turto vidutinė rinkos vertė neatspindi realios turto rinkos vertės. Atsakovai nepateikė nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, kurioje buvo nustatyta šio turto reali rinkos vertė. Kita vertus, netgi darant prielaidą, kad šio turto rinkos vertė yra 79 300 Eur, šio turto vertės nepakanka ieškovės finansinio reikalavimo tenkinimui. Kadangi šis turtas priklauso abiem atsakovams (D. ir L. K.) bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tikroji skolininkui tenkanti turto dalis bus nustatyta tik vykdymo procese, bet ji nebus didesnė kaip ½ šio turto vertės, t. y. ne didesnė kaip 39 650 Eur (taikant sutuoktinių turto lygių dalių prezumpciją). Pirmosiose varžytynėse turtas bus parduodamas už 80 proc. nustatytos turto vertės (už ne didesnę nei 31 720 Eur kainą), o antrose varžytynėse – už 60 proc. šio turto vertės (už ne didesnę nei 23 790 Eur kainą). Be to, iš varžytynių parduodant tik dalį turto, tokio turto vertė yra mažesnė nei parduodant visą turtą. Visa tai įrodo, kad vien skolininkui tenkanti buto dalis yra nepakankama patenkinti ieškovės reikalavimą.

20.10.                      2022 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartimi perleisto nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė 175 599 Eur. Dėl šio turto atsakovai taip pat nepateikė nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, kurioje būtų nustatyta reali rinkos vertė. Be to, šią sutartį actio Pauliana pagrindu taip pat ginčija kitas skolininko kreditorius – bankrutuojanti UAB „Dzūkijos statyba“, kurios finansinis reikalavimas sudaro net 237 622,72 Eur bei viršija nurodyto turto vertę (Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-587-480/2025).

20.11.                      Kadangi atsakovas D. K. apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis turi nuolatines pajamas, neįvardindamas, kokios tai gaunamos pajamos ir nepateikdamas tai patvirtinančių įrodymų, ieškovė prašo priimti papildomus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė atsirado po atsakovų apeliacinio skundo pateikimo, t. y. atsakovo D. K. atsiskaitomosios sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, kad lėšos, kurios buvo panaudotos iš dalies dengiant jo įsiskolinimą, buvo gautos kaip Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos vienkartinės išmokos, o dalis gauta iš pačios ieškovės (ieškovės bankroto byloje skirstant lėšas kreditoriams).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

22.       Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi UAB „Drustila“ iškelta bankroto byla (civilinės bylos Nr. B2-21-924/2025). Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtinti bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „Drustila“ kreditorių 295 988,56 Eur finansiniai reikalavimai.

23.       Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovas D. K. buvo UAB „Drustila“ vadovas nuo 1997 m. rugpjūčio 28 d. iki pat bankroto bylos bendrovei iškėlimo, taip pat buvo UAB „Drustila“ akcininkas.

24.       Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu iš atsakovo D. K. ieškovei priteistas 44 963,44 Eur žalos atlyginimas, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos (civilinės bylos Nr. e2-147-1043/2024). Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas (civilinės bylos Nr. e2A-516-516/2024).

25.       Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartimi LUAB „Drustila“ bankrotas pripažintas tyčiniu (civilinės bylos Nr. eB2-590-924/2023). Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartis palikta nepakeista (civilinės bylos Nr. e2-793-881/2023).

26.       Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad atsakovams D. ir L. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė turtas: butas (duomenys neskelbtini), kurį atsakovai ginčijama 2019 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartimi lygiomis dalimis padovanojo atsakovėms V. K. ir D. K. (dukroms); pastatas–gyvenamasis namas ir du žemės sklypai (duomenys neskelbtini), kuriuos atsakovai ginčijama 2022 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartimi lygiomis dalimis padovanojo atsakovėms V. K. ir D. K..

27.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad byloje yra pateiktas tik atsakovų apeliacinis skundas. Apeliaciniu skundu nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis CK 1.81 (viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris) ir 1.86 (tariamas sandoris) straipsnių pagrindais. Ieškovė LUAB „Drustila“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neatitinka bylos įrodymų. Tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstoma nuomonė dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 straipsnis). Aplinkybės dėl skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumo ir nepagrįstumo nurodomos apeliaciniame skunde (CPK 306 straipsnis). Nesutikdama su atitinkamomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, ieškovė turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą, ginčydama teismo sprendimą ir (ar) teismo motyvus, tačiau apeliacinio skundo nėra pateikusi. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, kad yra pagrindas ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį kaip prieštaraujančias viešajai tvarkai ir gerai moralei bei CK 1.86 straipsnį kaip tariamas, kuriais iš esmės ginčijamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, nenagrinėjami.

28.       Taigi, apeliacijos dalykas nagrinėjamoje byloje – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl prieštaravimo kreditorės interesams pagal actio Pauliana institutą.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

29.       Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė atsakovo D. K. atsiskaitomosios sąskaitos išrašą už 2024 m. sausio 1 d. – 2024 m. liepos 9 d. laikotarpį. Ieškovė nurodo, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po atsakovų apeliacinio skundo pateikimo, nes atsakovas D. K. apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, jog jis turi pastoviai gaunamas pajamas. Tačiau iš atsakovo D. K. atsiskaitomosios sąskaitos išrašo matyti, kad lėšos, kurios buvo panaudotos iš dalies dengiant D. K. įsiskolinimą, buvo gautos kaip Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos vienkartinės išmokos, o dalis gauta iš pačios ieškovės (ieškovės bankroto byloje skirstant lėšas kreditoriams). Jokių kitų nuolatinių pajamų, pakankamų atlyginti žalą, atsakovas D. K. neturi.

30.       Atsakovas D. K. po apeliacinio skundo padavimo pateikė teismui naują rašytinį įrodymą – asmens darbo kortelę (dokumento registracijos Nr. DOK-2240). Atsakovas prašo pridėti šį įrodymą prie bylos medžiagos, kaip patvirtinantį, kad jis šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini).

31.       Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

32.       Sprendžiant dėl nagrinėjamu atveju pateiktų naujų rašytinių įrodymų priėmimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo priimtus, ištirtus bei įvertintus įrodymus. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad atsakovai D. ir L. K. ginčo turtą padovanojo dukroms atsakovėms D. K. ir V. K., taip sumažindami ieškovės skolininko D. K. turimą turtą bei ieškovės galimybę nukreipti išieškojimą į skolininko turtą, todėl šalys, būdamos suinteresuotomis pagrįsti jų įrodinėjamas aplinkybes, visus ginčo nagrinėjimui reikšmės turinčius įrodymus turėjo ir galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Be to, pastebėtina ir tai, kad atsakovo D. K.s turtinė padėtis bei jo galimybė atlyginti žalą ieškovei buvo įrodinėjimo dalykas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o šalių naujai pateikiamuose įrodymuose atspindimos aplinkybės egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ieškovė, tiek atsakovas apie jų buvimą neabejotinai žinojo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, naujų įrodymų teikimas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka stadijoje nepagrįstas objektyviomis priežastimis, negalima daryti išvados, jog galimybė ir (ar) būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat pažymi ir tai, kad teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO), iš kitų informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl informacijos, patvirtinančios atsakovo D. K. darbo vietą, pateikimas yra perteklinis.

Dėl ieškinio senaties termino

33.       CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti nustatytas siekiant apsaugoti civilinių teisinių santykių stabilumą.

34.       Apeliantai apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovė yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą teikti ieškinį actio Pauliana pagrindu, nes UAB „Drustila“ bankroto byla buvo iškelta 2019 m. Dėl to, apeliantų įsitikinimu, ieškovės nemokumo administratorė bent jau apie pirmąją ginčijamą dovanojimo sutartį, sudarytą 2019 m. spalio 16 d., turėjo sužinoti anksčiau. Su tokiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

35.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie tokio sandorio sudarymą. Dėl to teismas, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, visų pirma nustato teisės pažeidimo momentą, t. y. sandorio sudarymo datą. Kai kreditorius įrodinėja, kad apie savo teisės pažeidimą – sandorio sudarymą – sužinojo vėliau, nei sandoris buvo sudarytas, teismas įvertina, ar kreditorius negalėjo sąžiningai, t. y. kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, sužinoti apie sudarytą sandorį anksčiau, nei jo nurodytas momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-822/2003; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2005; 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007).

36.       Tokiu atveju reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo – sandorio sudarymo momento nustatymo sudėtingumą, skolininko asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką kreditoriaus, ginčijančio skolininko sudarytą sandorį, subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui ir kitas aplinkybes. Kai ieškovo–kreditoriaus amžius, išsilavinimas, profesinė veikla, teisinis statusas ir kitos jo individualios savybės rodo, kad šis asmuo apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo, į šias aplinkybes taip pat turi būti atkreipiamas dėmesys nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią. Taigi CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus veiksmus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003).

37.       LITEKO esančiais duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad UAB „Drustila“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi. Nemokumo administratorė Rasa Prakienė paskirta administruoti bendrovę 2023 m. vasario 21 d. nutartimi, atstatydinus buvusią bendrovės nemokumo administratorę UAB „Top Consult“. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad duomenų paieška apie atsakovą D. K. (buvusį bendrovės vadovą) buvo atlikta du kartus, t. y. 2022 m. liepos 16 d. ir 2023 m. vasario 1 d. (ieškinio priedas Nr. 5). Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apie pirmąją 2019 m. spalio 16 d. sudarytą dovanojimo sutartį nemokumo administratorei tapo žinoma tik 2022 m. liepos 16 d., o apie antrąją 2022 m. lapkričio 17 d. sudarytą dovanojimo sutartį – tik 2023 m. vasario 1 d.

38.       Kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, nemokumo administratorė yra paskirta administruoti bendrovės, o ne atsakovo D. K. bankroto procesą. Dėl to ji neturėjo pareigos rinkti informaciją apie buvusio ieškovės vadovo D. K. turimą turtą. Nagrinėjamu atveju apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad apie pirmąją dovanojimo sutartį ieškovės nemokumo administratorė sužinojo tik 2022 m. liepos 16 d., patikrinusi Nekilnojamojo turto registro duomenis dėl atsakovo D. K. turimo turto. Byloje nustatyta ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi palikta nepakeista, LUAB „Drustila“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nustačius bendrovės vadovo D. K. neteisėtus veiksmus. Pastebėtina, kad tik LUAB „Drustila“ bankrotą pripažinus tyčiniu, nemokumo administratorė įgijo pareigą išsiaiškinti ar bendrovės sudaryti sandoriai nepažeidžia jos ir kreditorių teisių (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 72 straipsnis).

39.       Vis tik nagrinėjamu atveju aktualu nustatyti momentą, kada nemokumo administratorei atsirado pareiga patikrinti ne tik bendrovės sudarytų sandorių teisėtumą, bet ir tai, ar bendrovės ir jos kreditorių interesų nepažeidžia bendrovės buvusio vadovo sudaryti sandoriai. Šiuo aspektu aktualu tai, kad žalos atlyginimas iš atsakovo D. K., kuriuo yra grindžiamas bendrovės ir jos kreditorių teisių pažeidimas, buvo priteistas Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi šį sprendimą palikus nepakeistą. Ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo Kauno apygardos teisme buvo pareikštas 2022 m. kovo 22 d. Tai liudija, kad nuo šio momento ieškovei buvo ir turėjo būti žinoma, jog atsakovo asmeniškai sudaryti sandoriai gali pažeisti bendrovės ir (ar) jos kreditorių interesus ir tai lėmė ieškovės pareigą įsitikinti, ar tokie sandoriai buvo sudaryti.

40.       LITEKO esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ieškinį teisme pareiškė 2023 m. vasario 2 d. Kadangi apie pirmąją sudarytą ginčijamą sutartį ieškovei tapo žinoma tik 2022 m. liepos 16 d., o pareiga ieškovei domėtis atsakovo D. K. sudarytais sandoriais, kaip nurodyta šios nutarties 39 punkte, atsirado 2022 m. kovo 22 d., teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pateiktas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino.

Dėl actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) taikymo sąlygų

41.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

42.       Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020).

Dėl kreditorės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

43.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 60 punktas).

44.       Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021, 28 punktas). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.

45.       Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą D. K.. Ieškovės turimą reikalavimą patvirtina įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-147-1043/2024, kuriuo iš atsakovo D. K. ieškovei LUAB „Drustila“ priteistas 44 963,44 Eur žalos atlyginimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

46.       Tačiau šiuo atveju apeliantai teigia, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovo D. K. sutuoktinę – atsakovę L. K.. Dėl to apeliantų teigimu, yra paneigiama ieškovės reikalavimo teisė. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu teismo sprendimu, bylos medžiaga, šalių procesiniais dokumentais, neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

47.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, nes būtent atsakovas D. K. yra jos skolininkas. Dėl to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė turėjo įrodyti savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę tik į atsakovą D. K.. Kaip jau nurodyta, byloje dėl to ginčo nėra, nes atsakovas D. K. pripažįsta esąs ieškovės skolininkas. Tačiau ieškovė, siekdama nuginčyti sudarytas sutartis, nustačiusi, kad padovanotas ginčo turtas priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, į bylos nagrinėjimą kaip atsakovą turėjo įtraukti ir atsakovo D. K. sutuoktinę L. K., nes pripažinus ginčijamas sutartis negaliojančiomis, šalys grąžinamos į iki pažeidimo buvusią padėtį, t. y. turtas turi būti grąžintas abiem sutuoktiniams, o ne tik skolininkui D. K. (CK 6.145 straipsnis). Dalinė restitucija galima tik nustačius, kad sutuoktiniai yra sudarę turto padalinimo sutartį ir pasidalinę jiems bendrai nuosavybės teise priklausantį turtą. Nagrinėjamu atveju į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovai D. ir L. K. būtų sudarę tokią sutartį.

48.       Nors atsakovė L. K. apeliaciniame skunde teigia, kad pripažinus ginčijamas sutartis negaliojančiomis buvo pažeista jos teisė laisvai sudaryti sutartis, suvaržyta jos ekonominė laisvė disponuoti turima nuosavybe, tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarties laisvės principas nėra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016). Šalys neturi teisės sudaryti tokių sandorių, kuriais skolininkas sąmoningai mažina savo mokumą arba kitaip pažeidžia kreditorių interesus. Pripažinus, kad skolininkas neteisėtai perleido turimą turtą kitam asmeniui, siekdamas išvengti turimų įsipareigojimų kreditoriui vykdymo, turtas nėra paimamas, o grąžinamas skolininkui. Tuo atveju kai turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, disponuoja sutuoktiniai, o jų dalys turte disponavimo metu nėra nustatytos, nėra realios galimybės atskirti kreditorės teises pažeidžiančio ir jų nepažeidžiančio sutuoktinio indėlį (dalyvavimą) pačiame pažeidime. Todėl tokioje situacijoje tik išieškant iš turto, kuris atiteks sutuoktiniams pritaikius restituciją, galės būti apgintos turto savininko, kuris nebuvo skolininkas, teisės, tačiau dėl bendrosios jungtinės nuosavybės formos kreditorius neturi nukentėti, nes nustačius būtinas actio Pauliana sąlygas, kreditoriaus pažeistų teisių gynimui teikiama pirmenybė prieš skolininko interesus ir sutarties laisvės principą.        

49.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo ginčijamų sandorių (mokėjimų) sudarymo metu – yra pagrįsta (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl kreditorės teisių pažeidimo

50.       Kreditorius, turėdamas neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

51.       Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-590-924/2023) LUAB „Drustila“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartis buvo palikta nepakeista. Atsakingu dėl tyčinio bankroto asmeniu pripažintas atsakovas D. K.. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje nurodė, kad LUAB „Drustila“ nemoki tapo vėliausiai nuo 2019 m. kovo 21 d. 

52.       Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad atsakovas D. K. neturi kito nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas ieškovės patirtos žalos, priteistos Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu, išieškojimas. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijamomis sutartimis buvo iš esmės sumažinta turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, tame tarpe ir ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas, vertė. Remdamasi šiomis nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad išieškojimas iš atsakovui D. K. priklausančio turto yra apsunkintas (neįmanomas), o tai sudaro pagrindą ir konstatuoti kreditorės teisių pažeidimą actio Pauliana kontekste.  

53.       Atsakovas D. K. apeliaciniame skunde teigia, kad ginčijamos sutartys nepažeidė ieškovės, kaip kreditorės teisių, nes antstolis vykdo išieškojimą iš jo turto ir gaunamų pajamų bei atlieka mokėjimus ieškovei, o nepadengta skolos suma pagal Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimą yra 37 393,38 Eur, kuri bus padengta, nes atsakovas gauna nuolatines pajamas ir per dvejus metus padengs visą skolą. Atsakovas D. K. taip pat nurodo, kad ginčijamomis sutartimis perleisto turto vidutinė rinkos vertė yra 254 899 Eur, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamos sutartys pažeidė ieškovės teises. Vis dėlto tokie atsakovo argumentai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovo sudarytos sutartys, kuriomis buvo perleistas visas jam priklausantis nekilnojamas turtas, nepažeidė atsakovo kreditorės – ieškovės – teisių.

54.       Kaip matyti iš pirmiau nurodytų išaiškinimų, kreditoriaus teises pažeidžiančiais yra pripažįstami sandoriai, kurie įvairiais būdais apsunkina ir sumažina kreditoriams galimybę išieškoti skolą. Šiuo atveju atsakovas, sudaręs ginčijamas sutartis, perleido kitiems asmenims visą savo turimą nekilnojamąjį turtą ir faktiškai užkirto kelią ieškovei, turėjusiai jo atžvilgiu reikalavimus, nukreipti išieškojimą į šį turtą bei, jį realizavus, gauti prievolių įvykdymą. Tokiais savo veiksmais, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas neabejotinai pažeidė ieškovės teises. Kitokios išvados nesudaro pagrindo daryti ir tai, kad atsakovas yra dirbantis ir gaunantis atlyginimą, iš kurio gali mokėti teismo priteistą žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad sudarydamas dovanojimo sutartis atsakovas žymiai pablogino savo turtinę padėtį, sumažino mokumą ir pažeidė kreditorės interesus. Taigi, vien turtinės padėties sunkinimas, kai turtas yra perleidžiamas neatlygintinai, yra pakankamas pagrindas nuspręsti dėl atsakovo nesąžiningumo ir vengimo atsakyti pagal prievolę ieškovei. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad bankroto procesas negali būti begalinis ir turi būti užtikrintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimas. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, jog jos, kaip kreditorės, interesų neatitinka atsakovo pozicija, kad jis skolą padengs per dvejus metus, ypač kai tokie argumentai yra grindžiami tik tuo, jog šiuo metu atsakovas dirba ir gauna pajamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepatvirtina fakto, kad atsakovas realiai ieškovei grąžins skolą.

55.       Ginčijamų sutarčių pagrindu perleisto turto vertė neturi esminės reikšmės, vertinant, ar sandoriai pažeidžia kreditorės teises. Neatlygintinių sutarčių sudarymas, kuomet skolininkas perleido visą turimą turtą, neabejotinai pažeidė ieškovės teises, kadangi ieškovė neteko galimybės nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto vertė turi įtakos tik vykdant išieškojimą iš skolininko. Be to, nors atsakovas teigia, kad ieškovės finansinis reikalavimas bylos nagrinėjimo dieną sudaro tik 37 393,38 Eur, tačiau su tokiais atsakovo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti, nes Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškovei priteista ne tik žalos atlyginimas, bet ir bylinėjimosi išlaidos, procesinės palūkanos, kurios nuolat didėja, kaip ir vykdymo išlaidos, kurias taip pat turi atlyginti skolininkas.  

56.       Be to, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, ginčo turtas nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams, t. y. D. ir L. K.. Tai reiškia, kad turtui buvus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, vykdymo procese turės būti nustatytos sutuoktinių turto dalys, ir tik jas nustačius, paaiškės kokia dalis turto priklauso atsakovui.

57.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja ir antroji actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlyga – ginčijami sandoriai pažeidė LUAB „Drustila“ teises.

Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamo sandorio

58.       Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas.

59.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020, 20 punktas).

60.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčijamas sutartis atsakovas privalėjo sudaryti, t. y. jog egzistavo kokios nors objektyvios priežastys, kurios pateisintų ginčijamų sutarčių sudarymą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovai D. ir L. K. perleido ginčo turtą, nes faktiškai juo visada naudojosi dukterys (atsakovės D. K. ir V. K.) bei dėl to, jog norėjo pagerinti jaunos šeimos ir mažamečio vaiko padėtį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės neįrodo, kad ieškovės skolininkas D. K. privalėjo sudaryti ginčijamas sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad blogėjant bendrovės finansinei padėčiai, pradeda vyrauti kreditorių interesai, kurių tikslas – atstatyti ar bent išlaikyti nepablogintą bendrovės finansinę padėtį. Taigi, kritiniu laikotarpiu vadovo pareigos kreditoriams turinys bendriausia prasme yra veikti, atsižvelgiant į kreditorių interesus, o konkrečiau – nedaryti rizikingesnių sprendimų už tuos, kuriuos esamomis sąlygomis priimtų patys kreditoriai. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad minėtas reguliavimas yra įtvirtintas būtent dėl to, jog būtų sutrukdyta vykdyti nesąžiningas schemas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos bendrovei jau esant nemokiai, o iškėlus UAB „Drustila“ bankroto bylą, bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Atsakingu asmeniu pripažintas būtent atsakovas D. K., taip pat iš atsakovo D. K. ieškovei priteistas žalos atlyginimas. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad skolininkas negali sudaryti sandorių, kurie pažeidžia kreditorių interesus. Dėl to aplinkybė, kad skolininkas norėjo pagerinti dukrų turtinę padėtį, neturi viršenybės prieš skolininko turimų kreditorių interesus. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokios naudos ginčijamos sutartys skolininkui ir (ar) jo kreditorei nedavė. 

61.       Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistavo ir trečioji actio Pauliana sąlyga – neprivalėjimas sudaryti ginčijamas sutartis.

Dėl ginčijamų sutarčių šalių (ne)sąžiningumo

62.       Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį būtina sąlyga sandoriui actio Pauliana pagrindu nuginčyti – sandorį sudariusio skolininko nesąžiningumas, t. y. turi būti įrodyta, kad skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Be to, CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises; neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.

63.       Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).

64.       Nagrinėjamos bylos atveju aktuali CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta prezumpcija – preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Šiuo atveju atsakovai, sudarydami ginčijamas sutartis, buvo tėvai ir vaikai, todėl jų nesąžiningumas preziumuojamas. Taigi, įrodinėjimo pareiga, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka sandorius sudariusiai šaliai, t. y. patiems atsakovams. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad atsakovų nesąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamas sutartis, nepaneigta.

65.       Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, jog atsakovėms buvo žinoma apie atsakovo D. K. atžvilgiu inicijuotus teisminius procesus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovai, būdami šeimos nariai, sudarydami ginčijamas sutartis, kurias, kaip nustatyta, nebuvo privaloma sudaryti, žinojo tiek apie bendrovės blogėjančią finansinę padėtį, tiek apie atsakovo D. K. atžvilgiu galimus teisminius procesus, taip pat žinojo ir turėjo žinoti, jog ginčijamų sutarčių sudarymas pakenks atsakovo D. K. mokumui (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Nors atsakovės L. K., D. K. ir V. K. tvirtina, kad joms nebuvo žinoma apie skolininko D. K. galimas problemas, jų pobūdį ir apimtį, tačiau teisėjų kolegija tokius atsakovių argumentus laiko nepagrįstais. Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, byloje nustatyta aplinkybė, jog bendrovė tapo nemoki vėliausiai 2019 m. kovo 21 d. Bankroto byla bendrovei iškelta Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, patenkinus atsakovo (bendrovės vadovo) D. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, o atsakovai sudaryti pirmąją ginčijamą sutartį nusprendė praėjus vos pusantro mėnesio po bankroto bylos iškėlimo. Antroji ginčijama sutartis buvo sudaryta iš karto po to, kai ieškovė 2022 m. kovo 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo žalą. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia preziumuoti, kad atsakovai turėjo tikslą kuo greičiau perleisti atsakovui D. K. priklausantį turtą, ypač kai jam buvo žinomas tiek bendrovės turimų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tiek jo atlikti neteisėti veiksmai, dėl kurių vėliau LUAB „Drustila“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir priteistas žalos atlyginimas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, mažai tikėtina, kad šeimos nariai nežinojo apie nurodytas aplinkybes, nesitarė kaip išvengti galimų pasekmių ir kt. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovų nurodytos aplinkybės, kad būtinybė padovanoti dukroms turimą turtą atsirado dėl to, jog šiuo turtu ir taip naudojosi atsakovės D. K. ir V. K. bei siekiant pagerinti jaunos šeimos ir jos mažamečio vaiko padėtį, pripažintinos nepagrįstomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad labiau tikėtina, jog visiems atsakovams buvo žinoma apie atsakovo D. K. problemas. Priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai).

66.       Be to, kaip nurodyta šios nutarties 62 punkte, remiantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Šiuo atveju buvo sudaryti dovanojimo, t. y. neatlygintiniai sandoriai, todėl net ir tuo atveju, jeigu atsakovės D. K. ir V. K. veikė sąžiningai, t. y. nežinojo, kad sandoriai pažeidžia D. K. kreditorės interesus, teisinės reikšmės pripažįstant sandorius negaliojančiais ši aplinkybė neturi.

67.       Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė actio Pauliana instituto taikymo sąlygas nagrinėjamoje byloje, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovai nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą laikyti ieškovės reikalavimus nepagrįstais.

Dėl restitucijos taikymo

68.       Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs restituciją visa apimtimi ir visam turtui, neįvertino, jog iš grąžinto turto nebūtų galimas išieškojimas bei restitucijos taikymas pažeistų sąžiningų sandorio šalių teises. Atsakovų vertinimu, restitucija negalėjo būti taikoma visa apimtimi ir visam turtui. Su tokiais atsakovų argumentais nėra pagrindo sutikti.

69.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018).

70.       Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje, 6.146 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą, įtvirtinant galimybę teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-969/2021).

71.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo turtas priklausė abiem atsakovams D. ir L. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai reiškia, kad pripažinus ginčijamas sutartis negaliojančiomis turi būti atkurta iki pažeidimo buvusi padėtis, t. y. atsakovams D. ir L. K. turi būti grąžintas ginčo turtas visa apimtimi. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų argumentais, kad grąžinus ginčo turtą atsakovams D. ir L. K., iš viso sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto negalės būti išieškoma. Tačiau kreditoriui siekiant nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį turtą, turės būti nustatytos sutuoktinių turto dalys. Klausimas dėl sutuoktinių bendro turto dalių galės būti sprendžiamas vykdymo procese pagal CPK 667 straipsnyje nurodytas skolininko turto dalies, įeinančios į bendrąją nuosavybę, nustatymo taisykles.

72.       Atsakovai apeliaciniame skunde akcentuoja didelę ginčo turto vertę (254 899 Eur), kurią nurodo atsižvelgdami į Nekilnojamojo turto registre pateiktą turto vidutinę rinkos vertę. Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė yra nustatyta masinio vertinimo būdu. Nekilnojamojo turto masinis vertinimas yra nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro bei rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė. Viešame registre pateikti duomenys atlieka išviešinimo, bet ne realią vertę nustatančią funkciją. Atsižvelgiant į tai, Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė gali skirtis nuo individualios turto rinkos vertės. Nagrinėjamu atveju atsakovai į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių realią ginčo turto vertę. Be to, kaip jau buvo ne kartą akcentuota šioje nutartyje, išieškojimas galės būti nukreipiamas tik į atsakovo D. K. dalį bendrame turte, o jo dalis šiuo metu nėra nustatyta. Tai reiškia, jog bendra turto vertė neatspindi realios galimybės apginti pažeistą kreditorės teisę. Be to, ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė ir tokias aplinkybes, kaip išieškojimo iš turto dalies apsunkinimas bei turto vertės nustatymo taisyklės parduodant turtą iš varžytynių.   

73.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamas sutartis negaliojančiomis, tinkamai pritaikė restituciją, t. y. pagrįstai atsakovams D. K. ir L. K. priteisė bendrosios jungtinės nuosavybės teise dovanojimo sutartyse nurodytą turtą: butą (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); žemės sklypą su statiniais, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastatą–gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini).

Dėl bylos procesinės baigties bei bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

74.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino sandorių negaliojimą actio Pauliana pagrindu reglamentuojančias CK normas ir kasacinio teismo praktiką, todėl pripažinęs ginčijamas sutartis negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu bei pritaikęs restituciją, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

75.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį yra nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

76.       Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Ieškovė pateikė duomenis (sąskaitą faktūrą, lėšų pervedimo nurodymą), kad patyrė 1 197,90 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės išlaidos už advokato teisinę pagalbą buvo patirtos 2025 m. gegužės mėn., vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2024 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 335,90 Eur. Rekomendacijų 8.11 papunktis nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudaro 3 036,67 Eur (2 335,90 Eur x 1,3). Taigi, šiuo atveju ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra mažesnės, negu galima priteisti pagal Rekomendacijas. Atsižvelgiant į tai, ieškovei LUAB „Drustila“ iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama po 299,47 Eur (1 197,90 Eur / 4) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei ,,Drustila“, juridinio asmens kodas 152113178, iš atsakovų D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 299,47 Eur (du šimtus devyniasdešimt devynis eurus ir 47 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.