Civilinė byla Nr. 3K-3-392-915/2017

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06437-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.39.2.6.1; 2.10.1; 3.2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autotentas“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys draudimo bendrovė AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas, Danijos nacionalinis draudikų biuras, G. G. (G.) K., uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą transporto priemonės, užsienio valstybėje dalyvavusios eismo įvykyje, valdytojui, įrodinėjimo apimtį, įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymą, oficialius rašytinius įrodymus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras „B“) prašė teismo priteisti iš atsakovės 1 243 597,14 Lt (360 170,63 Eur) nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad Danijoje 2010 m. birželio 21 d. įvyko eismo įvykis dėl transporto priemonės „Iveco (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo kaltės, jo metu buvo padaryta žala. Atsakovės pagal lizingo sutartį naudojama Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Iveco“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatose. Lietuva yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvė. Danijos (eismo įvykio valstybės) nacionalinis draudikų biuras (toliau – ir Biuras „A“), išimtinai kompetentingas spręsti reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalų reguliavimu, vadovaudamasis Vidaus nuostatais (3, 5 straipsniai), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė (transporto priemonės registracijos valstybės) Biurui „B“ 2 677 381,20 Danijos kronos (1 243 597,14 Lt, arba 360 170,63 Eur) reikalavimą. Vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Biuras „B“ šį reikalavimą patenkino ir įgijo teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą iš atsakovės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264, 6.270 straipsnių, 6.280 straipsnio 1 dalies ir TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas pažymėjo, kad nei TPVCAPDĮ, nei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103/EB) nuostatose nenurodyta, jog, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tarp nagrinėjamos bylos šalių susiklostė ne draudimo teisiniai santykiai, o deliktiniai. Deliktinei atsakomybei taikyti reikia nustatyti šias sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę bei žalą.
6. Teismas nustatė, kad Biuras „B“ sumokėjo Biuro „A“ reikalaujamas sumas, nors pastarasis 2011 m. kovo 22 d. raštu informavo, jog policijos ataskaitoje nurodoma, kad šalis iš Lietuvos neatsakinga už eismo įvykį, nes eismo įvykyje dalyvavusi šalis iš Danijos atsitrenkė į vilkiko iš Lietuvos galą. Teismo vertinimu, eksperto išvados bei Pietryčių Jutlandijos policijos 2010 m. liepos 28 d. raštas patvirtina, kad dėl kilusio eismo įvykio nenustatyti kalti atsakovės vairuotojo veiksmai. Priešingai, byloje pateikti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad eismo įvykį sukėlė Danijos pilietis. Teismas konstatavo, kad ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nepakankamai bendradarbiavo su Biuru „A“ tiriant įvykio aplinkybes. Biuro „A“ atsakymai yra nepakankamai išsamūs ir nepagrindžiantys išmokos dydžio. Teismas nurodė, kad, iš atsakovės priteisus žalos atlyginimą, būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo principai. Nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų deliktinei atsakovės atsakomybei kilti būtinų sąlygų.
7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.
8. Teisėjų kolegija rėmėsi TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 dalies, 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatė, kad šalių ginčas kilo dėl to, ar atsakovei, kaip transporto priemonės valdytojai, atsirado civilinė atsakomybė, atsižvelgiant į tai, kad dėl Danijoje sukelto eismo įvykio nėra atsakovės darbuotojo kaltės ir, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, nurodė, kad kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis); nepakankamas nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimas neturi sukelti neigiamų padarinių asmeniui, kuris nėra draudikų biurų tarpusavio santykių dalyvis.
9. Iš bylos duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad Biuras „A“ žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims išmokėjo, vadovaudamasis Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad bet koks asmuo, atsakingas už variklinę transporto priemonę, yra atsakingas už bet kokią žalą, kurią sukėlė tokia transporto priemonė eismo įvykio metu arba dėl sprogimo arba gaisro, įvykusio dėl transporto priemonės degalų tiekimo sistemos įrenginių. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad eismo įvykį sukėlė ne atsakovės, o paties žuvusiojo asmens vairuojama transporto priemonė, kuri atsitrenkė į atsakovės transporto priemonės galą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teigti, kad žalą sukėlė atsakovės transporto priemonė, šiuo atveju nėra pagrindo. Biuro „A“ rašte yra pažymėta, kad dėl griežtos Danijoje taikomos atsakomybės sistemos, šalis iš Lietuvos yra atsakinga dėl žuvusiojo artimųjų reikalavimų atlyginti žalą, neatsižvelgiant į tai, kad šalis iš Lietuvos nėra eismo įvykio kaltininkė. Tačiau teisėjų kolegija sprendė, kad vien cituotos Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos neteikia pagrindo daryti išvadą, jog Danijoje taikoma griežtosios civilinės atsakomybės doktrina, be kita ko, apima ir tokius atvejus, kai, susidūrus dviem transporto priemonėms ir žuvus eismo įvykio kaltininkui, dėl atsiradusios žalos asmeniui atsakingas yra kitos transporto priemonės valdytojas, kurio kaltės dėl eismo įvykio visiškai nėra. Byloje pateikta Danijos teismų praktika dėl minėtos Danijos kelių eismo įstatymo nuostatos taikymo skiriasi faktinėmis aplinkybėmis, todėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo neįrodo (CPK 185 straipsnis). Esant ginčui dėl atsakovės atsakomybės pagal Danijos teisę, Biuro „A“ pateikti išaiškinimai dėl Danijoje galiojančių teisės aktų taikymo nelaikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kitų įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės civilinės atsakomybės dėl asmeniui padarytos žalos žuvus eismo įvykio kaltininkui atsiradimą pagal Danijos teisę, ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė.
10. Teisėjų kolegija atsisakė pridėti prie bylos ieškovo pateiktą Biuro „A“ 2015 m. kovo 20 d. elektroninį laišką, nes, atsakovei ginčijant jos civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, ieškovas atitinkamai suformuluotą paklausimą Biurui „A“ galėjo išsiųsti anksčiau ir pateikti šį įrodymą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
11. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovės prašymus, pasiūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus dėl Danijos teisės aktų turinio, jų taikymo praktikos. Ieškovas pateikė į bylą Biuro „A“ atsakymus į ieškovo užklausas, kur abstrakčiai nurodyta apie Danijoje taikomą griežtąją (be kaltės) civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojams, nesusiejant konkretaus kilusio eismo įvykio aplinkybių su Danijos teisės aktų nuostatomis, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai pagrįstų atsakovės atsakomybę už atsiradusią asmens žalą. Todėl teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo argumentu, kad byloje yra pateikti visi jo reikalavimą pagrindžiantys įrodymai, juolab kad atsakovė nagrinėjamoje byloje ginčijo ne tik jos civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio metu asmeniui padarytos žalos atsiradimą, bet ir reikalaujamos atlyginti žalos dydį. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad ieškovas tinkamai neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų pagal Danijos teisę, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju žalos atlyginimo priteisimas iš atsakovės pažeistų teisingumo ir sąžiningumo principus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė bylos šalims įrodinėjimo naštą, taip pažeidė CPK 12, 13 straipsnių, 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 178 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Kai atlyginama kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių metu padaryta žala, kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro fakto klausimą. Šioje byloje kilus ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės – ar, esant nustatytoms eismo įvykio aplinkybėms, už atsiradusią žalą dėl eismo įvykio kaltininko gyvybės netekimo kilo civilinė atsakomybė eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės „Iveco“ valdytojui, kai tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas, remiantis eismo įvykio šalies (šiuo atveju – Danijos) teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis, ieškovas, aktyviai bendradarbiaudamas su Biuru „A“, pateikė visus, tiek pagal Danijos teisę, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas teisės aiškinimo taisykles pakankamus faktinį reikalavimo pagrindą pagrindžiančius įrodymus. Atsakovė turėjo teisę, o siekdama sau palankaus teismo sprendimo byloje – būtinybę teikti įrodymus, pagrindžiančius kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodė ieškovas. Tačiau atsakovė buvo pasyvi, savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko, o teismas nepagrįstai ieškovą viso proceso metu įpareigojo rinkti ne tik faktinį reikalavimo pagrindą, bet ir atsakovės nepagrįstas abejones paneigiančius (patvirtinančius) įrodymus. Atsakovei nepagrįstai suteiktas procesinis pranašumas.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, taip pažeidė  Europos Sąjungos (toliau – ir ES) materialiosios teisės normas (Direktyva 2009/103/EB); Komisijos sprendimas 2003/564/EB; Vidaus nuostatai), kurios Lietuvos Respublikoje yra įtvirtintos TPVCAPDĮ, Danijos teisės aktų ir teisės doktrinos nuostatas, CPK 3 straipsnio 5 dalies, 176, 185 straipsnių, 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo Danijoje įvykusių eismo įvykių metu padarytų žalų bylų administravimo ir Danijos teismų praktikos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Teismas bylos duomenis turi vertinti laikydamasis tam tikrų taisyklių, be kitų, dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Biuro „A“ pateikti išaiškinimai dėl Danijoje galiojančių teisės aktų taikymo nelaikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Būtent eismo įvykio valstybės – Danijos nacionalinis draudikų biuras, remdamasis ES ir Danijos jam suteiktais plačiais įgaliojimais, yra vienintelis kompetentingas subjektas, kuriam yra suteiktas išimtinis mandatas aiškinti eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų nuostatas. Todėl jo pateiktas išaiškinimas – oficialus rašytinis įrodymas, turintis prima facie įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė įrodymais nepagrįstai atsakovės gynybinei pozicijai, kad pagal Danijos teisę jai nekilo civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu atsiradusią žalą, o ne Biuro „A“, veikiančio valstybės vardu, pateiktiems įrodymams. Tokio pobūdžio bylose teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustato, tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką. Teiginiai dėl įrodymų nepakankamumo gali būti vertinami tik kaip nepagrįstas, nelogiškas įrodinėjimo ribų praplėtimas, reiškiant regresinį reikalavimą. Reiškiant regresinį reikalavimą įrodinėjimo ribos turi būti tokios pat kaip sprendžiant žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui klausimą pagal Danijos teisę.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčo klausimais nėra nuosekli ir vienoda. Kasacinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015 konstatuota, kad analogiškais atvejais biuras išmoką moka atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies nuostatas, o atgręžtinį reikalavimą įgyvendina, remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Taip nepagrįstai paneigtos ankstesnėje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014) suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, kad tokiais atvejais biuras išmoką moka pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, o atgręžtinis reikalavimas įgyvendinamas pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas.
4. Skundžiama nutartimi yra paneigiama Danijoje nuo 1986 m. egzistuojanti griežtos civilinės atsakomybės doktrina. Palikus ją galioti, būtų sudarytos nevienodos sąlygos Danijoje dėl maitintojo netekimo žalą patyrusiems asmenims gauti žalos atlyginimą (į Lietuvą sugrįžę Lietuvos piliečiai į tokios žalos atlyginimą pretenduoti nebegalėtų (TPVCAPDĮ 18 straipsnis).
5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos ieškovo pateiktą Biuro „A“ nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo.
13. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovas neįrodė, kad Biurui „A“ sumokėjo šio išmokėtą draudimo išmoką, remdamasis valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės turiniu, o ne Biuro „A“ netinkamai administruota byla, nepagrįstai netaikydamas Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias nuostolių atlyginimas arba kompensacija gali būti sumažinta arba nuo jos atleidžiama, jei nukentėjęs arba žuvęs asmuo nukentėjo arba žuvo dėl savo paties didelio neatsargumo.
2. Ieškovas nepagrįstai iš esmės teigia, kad jam nereikia įrodinėti eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos sumos dydžio ir jos pagrįstumo, o teismams – aiškinti ir vertinti užsienio teisės turinio, kuris sudaro fakto klausimą, nes tai jau padarė Biuras „A“, kaip vienintelis išimtinai kompetentingas subjektas.
3. Įrodinėjimo dalykas šioje civilinėje byloje – ieškovo Biurui „A“ sumokėtos išmokos pagrįstumas (ar buvo remiamasi ieškovo pareigą nustatančiais teisės aktais, ar išmokėta suma buvo tokia, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta atsakovės (jos darbuotojo) veiksmais ir pan.). Tai yra fakto klausimas, kurį turi pareigą įrodinėti ieškovas, pateikdamas įrodymus dėl užsienio teisės turinio. Atsakovė, susipažinusi su ieškovo pateiktais įrodymais, iškėlė esminį klausimą – dėl kokių priežasčių, administruojant žalos bylą, nebuvo atsižvelgta į Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies arba Danijos atsakomybės dėl padarytos žalos įstatymo 24 straipsnio nuostatas. Atsakovei nereikėjo teikti papildomų užsienio teisės turinį pagrindžiančių įrodymų, nes juos jau buvo pateikęs ieškovas, tačiau jis nepaaiškino, dėl kokių priežasčių netaikytos privalomos nuostatos.
4. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudiku biurui šio išmokėtą žalą, biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to savaime atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, kurie nėra biurų tarpusavio santykių dalyviai.
5. Pareiga įrodyti eismo įvykį ir nukentėjusiojo žūtį lėmusias aplinkybes priklauso ieškovui. Tik nustačius šias aplinkybes, galima spręsti, ar teisingai buvo administruota žalos byla, ar atsakovei taikytinos atitinkamos Danijos įstatymų nuostatos. Ieškovas nepateikė jokių duomenų nei apie Danijos teisės aktų taikymą ir (ar) aiškinimą, nei teismų praktikos, t. y. tų nuostatų taikymo ir (ar) aiškinimo, kuriomis remdamasis Biuras „A“ apskaičiavo draudimo išmoką, netaikydamas atsakovės atsakomybei aktualių Danijos teisės aktų nuostatų.
6. Ieškovas nepateikė Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią išimtinių pajamų ar įdarbinimo bei kitų ypatingų aplinkybių atveju apskaičiuojamas fiksuotas metinis atlyginimas, turinio aiškinimo, taikymo ar teisinio vertinimo, kas yra ypatingos aplinkybės, ar pagrįstai apskaičiuojant atlygintiną žalą buvo remtasi šia (atsižvelgiant į pokalbio dėl darbo, ne faktinio darbo aplinkybę), o ne 7 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią nukentėjusio asmens metinį atlyginimą sudaro pajamų, gautų per kalendorinius metus prieš nelaimingą atsitikimą, suma. Neaišku, ar į žuvusiajam siūlytą darbo užmokestį buvo įskaičiuoti mokėtini mokesčiai – nuo to priklauso žalos atlyginimo suma. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepakankamai bendradarbiavo su Biuru „A“ tiriant įvykio aplinkybes. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai yra neaiškūs ir nepakankami. Svarbu ne tai, kas daugiau pateiks įrodymų į bylą ir vėliau remsis įrodymų pakankamumo taisykle, o tai, ar šie įrodymai patvirtina ar paneigia su ginčo dalyku susijusias aplinkybes. 

IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
15. Šioje civilinėje byloje 2016 m. gegužės 4 d. priimta nutartimi nutarta sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Teisingumo Teismo sprendimo gavimo kasacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 (naujas bylos Nr. 3K-7-338-313/2017).
16. Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame išaiškino, kad: ESTT neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl klausimų, kurie susiję su Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, aiškinimu; 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis; 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeista 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, netaikomos šiai bylai ratione materiale; nurodytai bylai taip pat netaikomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį; todėl pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

V. Šalių pateikti teisiniai argumentai dėl prejudicinio sprendimo

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą, pasiūlė šalims ir byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti rašytinius teisinius argumentus dėl Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudicinio sprendimo.
18. 2017 m. spalio 23 d. atsakovė pateikė šiuos rašytinius teisinius argumentus:   
1. Prejudicinio sprendimo 42 punkte nurodyta, kad Biuras „A“, kuris Vokietijoje yra ne kompetentinga institucija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 84/5 1 straipsnio 4 ir 7 dalis, o žaliosios kortelės sistemai priklausantis biuras, akivaizdu, kad pagrindinė byla susijusi su šia sistema, o ne su sistema, sukurta, be kita ko, pagal direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB ir 2000/26/EB. Taigi, esant situacijai, kai Lietuvos nacionalinis draudikų biuras, priimdamas sprendimą atlyginti valstybės narės nacionalinio draudikų biuro turėtas išlaidas dėl išmokos išmokėjimo nukentėjusiam asmeniui, išimtinai rėmėsi tik valstybės narės nacionalinio draudikų biuro (kuris, vadovaujantis ESTT išaiškinimu, nėra kompetentingas spręsti žalos atlyginimo klausimo aptariamu atveju) priimtu sprendimu, laikytina, jog toks Biuro „B“ sprendimas yra priimtas ne tik nevertinant išmokos už patirtą žalą pagrįstumo, į ką Biuras „B“ turi atsižvelgti, bet ir kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencijos turėjimo dėl tokio sprendimo priėmimo. Kiekvienu atveju teismai, nagrinėdami klausimą dėl Biuro reikalavimo regreso teise iš kalto asmens prisiteisti kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą išmoką už nukentėjusiojo patirtą žalą, turi vertinti žalos ir išmokos už patirtą žalą pagrįstumą.
2. Atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuotą praktiką, darytina išvada, kad net ir tuo atveju, jei Biuras „B“, vadovaudamasis tarpusavio santykius reguliuojančiomis teisės normomis, sumoka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui netikrindamas jokių kitų draudžiamojo įvykio faktų, o tik kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro kompensacijos už patirtą žalą nukentėjusiam asmeniui išmokėjimo faktą, ir byloje teikia regresinį ieškinį, tai neatleidžia jo nuo pareigos ne tik aiškinti užsienio teisės turinį ir įrodinėti aplinkybes, kad išmoka kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėta atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (kaip ieškinio faktinį pagrindą), bet ir įrodinėti visas civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, įskaitant faktinį (realų) patirtos žalos dydį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).
19. 2017 m. lapkričio 7 d. ieškovas pateikė šiuos rašytinius teisinius argumentus:   
1. Prejudicinis sprendimas neturi įtakos ankstesnėms teisės aiškinimo taisyklėms, kasacinio teismo suformuluotoms nagrinėjamo pobūdžio bylose, pagal kurias pagrįstai buvo pripažinta išimtinė eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija, apimanti ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruojant žalas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).
2. Ieškovas šioje byloje savo reikalavimo pagrįstumą įrodinėjo, neneigdamas tokios CPK nuostatose jam įtvirtintos pareigos, atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuluotas teisės aiškinimo taisykles (19.1 punkte nurodytos nutartys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Ieškovas pateikė žalos faktą ir dydį pagrindžiančius įrodymus, aktualų eismo įvykio valstybės teisės turinį, teisės doktrinos nuostatas, aktualią teismų praktiką, informaciją apie Europos Komisijos atliktą analizę. Danijos nacionalinis draudikų biuras patvirtino, kad pateikė visus galimus civilinės atsakomybės bei žalos faktą ir dydį pagrindžiančius įrodymus. Taigi ieškovo reikalavimas yra pagrįstas.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyse civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-415/2017 (26 punktas) ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-916/2017 (29 punktas) pagrįstai konstatavo, kad tokio pobūdžio bylose taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį įpareigotas teismas ex officio (savo iniciatyva), nes tokia teismo pareiga kyla įstatymo (CPK 3 straipsnio 5 dalies) pagrindu, kadangi byloje taikytinos 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) nuostatos (atitinkamai 27 ir 30 punktai). Be to, kasacinio teismo yra konstatuota, kad informacija apie užsienio valstybės teisės turinį turi būti oficiali, t. y. gauta Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka (atitinkamai 28 ir 31 punktai). Tačiau ši praktika buvo pakeista priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-313/2017 (53 punktas), nepasisakant dėl ankstesnėmis nutartimis suformuotos teismų praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinei atsakomybei taikytinos teisės ir pareigos pateikti užsienio teisės turinį

20. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta žaliosios kortelės sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai – tarpusavyje bendradarbiauja žalos administravimo ir atlyginimo klausimais, o nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius reglamentuoja Biurų tarybos Generalinės asamblėjos priimti Vidaus nuostatai.
21. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 pažymėjo, kad egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (nutarties 25 punktas).
23. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad eismo įvykis, kurio metu žuvo Danijos pilietis, 2010 m. birželio 21 d. įvyko Danijoje – žaliosios kortelės sistemos valstybėje. Jame dalyvavo Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Iveco“, kurią vairavo atsakovės darbuotojas ir kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės – Danijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs žuvusiojo artimiesiems žalos atlyginimą, pateikė reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui). Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Danijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovas atgręžtinį reikalavimą atsakovei reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemos ir ją įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatomis.
24. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras.
25. TPVCAPDĮ, reglamentuojančio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį Lietuvos draudikų biuras moka išmoką tuomet, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Kai Lietuvos draudikų biuras pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumoka išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, jis turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).
26. Šios nutarties 24 ir 25 punkte nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad, nors Vidaus nuostatais Lietuvos draudikų biurui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, TPVCAPDĮ teisė šias sumas susigrąžinti iš transporto priemonės valdytojo nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio.
27. Užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). CK 1.12 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (lot. ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.
28. TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis), 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgdamas į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 5 dalyje, kuriose reglamentuota Lietuvos draudikų biuro pareiga išmokėti išmoką dėl neapdrausta transporto priemone, kurios registruota buveinė yra Lietuvoje, kitoje valstybėje padarytos žalos nukentėjusiems asmenims, įtvirtintos ir specialiosios kolizinės normos. Minėtos TPVCAPDĮ nuostatos, pirma, nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, nagrinėjamoje byloje – Danijos teisę. Antra, šios taisyklės taip pat suponuoja, kad, esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus.
29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos draudikų biuras savo veikloje turi vadovautis tiek Vidaus nuostatais, tiek ir TPVCAPDĮ, teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas jis įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, Lietuvos draudikų biuras pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 51, 52 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). 
30. Pirmiau nurodytoje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (žr. nutarties 54 punktą).
31. Taigi teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamo pobūdžio civilinėse bylose tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Lietuvos draudikų biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (šios nutarties 29 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą), bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus.

Dėl įrodinėjimo, įskaitant užsienio teisės turinį, naštos paskirstymo nagrinėjamoje byloje

32. Nagrinėjamu atveju atsakovė ginčijo savo civilinę atsakomybę bei teigė, kad išmoka, kurią ieškovas siekia susigrąžinti, nebuvo išmokėta atsižvelgiant į Danijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Esant šalių ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių, ieškovui, siekiančiam įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, teko pareiga pateikti, be kita ko, Danijos teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovei kyla civilinė atsakomybė.  Šią bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės civilinės atsakomybės dėl padarytos žalos, žuvus eismo įvykio kaltininkui, atsiradimą pagal Danijos teisę.
33. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad, priešingai nei sprendė teismai, jis, aktyviai bendradarbiaudamas su Biuru „A“, pateikė visus tiek pagal Danijos teisę, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas teisės aiškinimo taisykles pakankamus faktinį jo reikalavimo pagrindą pagrindžiančius įrodymus, o atsakovė, turėjusi teikti įrodymus, pagrindžiančius kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodė ieškovas, nepagrįstai buvo pasyvi ir šios pareigos nevykdė (savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko). Ieškovo įsitikinimu, teismas nepagrįstai ieškovą viso proceso metu įpareigojo rinkti ne tik faktinį reikalavimo pagrindą, bet ir atsakovės nepagrįstas abejones paneigiančius (patvirtinančius) įrodymus.
34. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, įrodinėdamas aplinkybes, jog atsakovei kilo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio ir išmoka nukentėjusiesiems buvo išmokėta atsižvelgiant į Danijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kartu su kitais įrodymais pateikė teismui Danijos teisės turinį, kiek jis reikalingas atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti. Į bylą pateikta su žalos sureguliavimu susijusi medžiaga (Pietryčių Jutlandijos policijos ataskaitos (eismo įvykio, liudytojų apklausos), su žalos apskaičiavimu susiję dokumentai, žalos atlyginimą nukentėjusiesiems patvirtinantys įrodymai, Biuro „A“ paaiškinimai bei kompensacijos reikalavimai ieškovui, Biuro „B“ mokėjimo Biurui „A“ nurodymai), Danijos atsakomybės už žalą įstatymo nuostatos, pagal kurias apskaičiuota išmoka dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims, Danijos kelių eismo įstatymo nuostatos, kuriomis remdamasis Biuras „A“ išmokėjo išmoką nukentėjusiesiems, Danijos motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo nuostatos, teisės doktrina dėl griežtos atsakomybės sistemos, įtvirtintos Danijos teisės aktuose, Danijos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 101 straipsnio nuostatų taikymo.
35. Šios nutarties 34 punkte nurodyti įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai, pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176, 185 straipsnių nuostatas), teismų buvo įvertinti kaip nepagrindžiantys atsakovės – transporto priemonės „Iveco“ valdytojos – civilinės atsakomybės kilimo pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Pirmiau nurodytų ieškovo pateiktų įrodymų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog dėl 2010 m. birželio 21 d. Danijoje įvykusio eismo įvykio kilo atsakovės civilinė atsakomybė, yra įrodyta, todėl ieškovo regresinis reikalavimas atmestas nepagrįstai. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose ir teismai nepagrįstai akcentavo aplinkybę, kad šiuo atveju nėra atsakovės kaltės dėl eismo įvykio, kai bylos duomenys patvirtina, jog pagal Danijos teisės aktų nuostatas atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią asmeninę žalą taikoma be kaltės, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas ir draudimo įmonės privalo atlyginti trečiųjų šalių patirtą asmeninę žalą nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra kaltas. Kadangi atsakovės valdoma transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, remiantis į bylą pateikto Danijos motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo nuostatomis, kompetentinga institucija, atlyginanti žalą, tokiu atveju yra Biuras „A“.  
36. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog Lietuvos draudikų biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, savaime nelemia atsakovės, nustačius, kad jai kyla civilinė atsakomybė pagal Danijos teisę, pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo pareikštą regresinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį tenkinti nevertinant regresinio reikalavimo pagrįstumo ir taip apriboti galimai dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą. Atsakovei ginčijant atsakomybės apimtį, žalos dydis nustatytinas remiantis Danijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais bei kitais teisės aktais, ir pareiga pateikti jo turinį priklauso ieškovui.
37. Ieškovas nagrinėjamu atveju pateikė teismui ne tik įrodymus, patvirtinančius faktiškai atlygintos žalos dydį, jis taip pat teikė įrodymus aplinkybei, jog išmoka eismo įvykio metu žuvusio asmens artimiesiems dėl maitintojo netekimo buvo išmokėta atsižvelgiant į Danijos teisės aktus, pagrįsti (Danijos atsakomybės už žalą įstatymo nuostatas, Biuro „A“ paaiškinimus dėl jų taikymo apskaičiuojant išmoką, ieškovo apibendrinančius paaiškinimus dėl konkrečių nuostatų taikymo apskaičiuojant atitinkamų išmokos dalių (žuvusiojo sutuoktinei, vaikams ir kt.) dydžius (žr. šios nutarties 34 punktą).
38. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė, atsižvelgdama į ieškovo pateiktų teisės aktų turinį, laikėsi pozicijos, kad apskaičiuojant žalos atlyginimo dydį galbūt nepagrįstai taikyta Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (atsižvelgta į žuvusiajam darbo pokalbio metu siūlytą darbo užmokesčio bei su juo susijusių sumų dydį ir pan.), taip pat kad nepagrįstai netaikytos Danijos teisės aktų nuostatos, kuriose reglamentuojami atsakomybės už žalą mažinimo ir atleidimo nuo jos atvejai (Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalis arba Danijos atsakomybės dėl padarytos žalos įstatymo 24 straipsnis). 
39. Pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodęs, kad atsakovė iki bylos iškėlimo teisme neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją dėl eismo įvykio ir Danijos – eismo įvykio valstybės – teisės aktų taikymo, siūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus dėl užsienio teisės turinio ir konstatavo, kad ieškovo pateikti Danijos nacionalinio draudikų biuro atsakymai yra nepakankamai išsamūs ir, teismo vertinimu, nepagrindžiantys tokios didelės sumos išmokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas dėl žalos (ne)įrodytumo iš esmės nepasisakė, sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atsiradimo pagal Danijos teisę, todėl konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinį. 
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis (žr. šios nutarties 28-31 punktus), būtent atsakovė, kuri reiškė abejones dėl ieškovo įrodinėjamo Danijos teisės turinio, turėjo teikti kitokį šios teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, taip pat teikti įrodymus, pagrindžiančius poziciją, jog egzistuoja pagrindas taikyti kitas Danijos teisės normas nustatant atlygintinos žalos dydį. Atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis). Atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytų Danijos teisės normų turinio, jų taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo naštos priskyrimas ieškovui neatitiktų šalių rungimosi principo esmės, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Todėl atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejonės, kad nepagrįstai buvo netaikytos Danijos teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė už žalą gali būti sumažinta, – jam tenka našta Danijos teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad tokiais kaip šios bylos atvejais yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą.
41. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjančio teismo vertinimas, jog ieškovo pateikti įrodymai nepagrindžia būtent tokio dydžio žalos (atsakovės prievolės apimties), kokią ieškovas nurodo kaip atlygintiną, nereiškia, kad teismas, konstatavus, jog atsakovei kyla civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, ir įvertinus, inter alia (be kita ko), atsakovės pateiktus įrodymus, neturi nustatyti bylos duomenimis pagrįsto atlygintinos žalos dydžio. Jeigu šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismai, pažeisdami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįstai sprendė, jog atsakovei nekyla civilinė atsakomybė dėl 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykio, netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai iš bylos duomenų visumos nenustatė atlygintinos žalos dydžio, kai žalos padarymo faktas yra nustatytas.    

Dėl oficialių rašytinių įrodymų, turinčių didesnę įrodomąją galią

43. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Biuro „A“ pateikti išaiškinimai dėl Danijoje galiojančių teisės aktų taikymo nelaikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Būtent eismo įvykio valstybės – Danijos nacionalinis draudikų biuras, remdamasis ES ir Danijos jam suteiktais plačiais įgaliojimais, yra vienintelis kompetentingas subjektas, kuriam yra suteiktas išimtinis mandatas aiškinti eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų nuostatas. Todėl jo pateiktas išaiškinimas – oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią.
44. CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.
45. Remiantis kasacinio teismo praktika, rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju (lot. prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010).
46. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad oficialiojo rašytinio įrodymo savybė priskirtina tik tai informacijai, kurioje konstatuojamos institucijos nustatytos faktinės aplinkybės. Oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2, 3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje. Įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Įrodinėjant priešingas aplinkybes, nei nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, taikomi įrodinėjimo priemonių leistinumo apribojimai – oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais, išskyrus, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tačiau vien oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia neužkerta galimybės teismui iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013).
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos užtikrinti pasitikėjimą Lietuvos Respublikos institucijų, Lietuvos valstybės įgaliotų asmenų išduotais dokumentais, tačiau jos nereglamentuoja užsienio institucijų dokumentų kvalifikavimo oficialiais rašytiniais įrodymais. Lietuvos teismai neturi teisinio pagrindo tikrinti užsienio institucijų kompetencijos apimties, atitinkamiems dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų, todėl negali spręsti dėl jų dokumentų, kaip oficialių rašytinių įrodymų, vertinimo. Ne Lietuvos Respublikos valstybės institucijų arba kitų valstybių įgaliotų asmenų išduoti dokumentai gali būti laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, tik kai jiems tokį statusą suteikia Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, ES teisė arba Lietuvos Respublikos įstatymai.
48. Nors eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis), ši Vidaus nuostatų formuluotė nereiškia, kad tokio biuro pateiktas teisės aktų aiškinimas laikomas oficialiu. Dėl Vidaus nuostatų, kaip išimtinai santykius tarp pačių draudikų biurų reguliuojančio akto, kuris nėra ES teisės aktas, pobūdžio (Vidaus nuostatų 1 straipsnis, ESTT 2017 m. birželio 15 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-587/15, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis Nr. 3K-7-338-313/2017, 21, 30 punktai), šie nuostatai negali būti teisinis pagrindas eismo įvykio vietos valstybės biuro atliktam autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimui suteikti oficialaus rašytinio įrodymo statusą CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme.
49. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors eismo įvykio vietos valstybės biuro atliktas autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimas nelaikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, tai yra pagal Vidaus nuostatus kompetentingo subjekto atliktas teisės aiškinimas, nesutikimas su kuriuo turi būti motyvuojamas teismo sprendime (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai).
50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Biuro „A“ pateikti išaiškinimai dėl Danijoje galiojančių teisės aktų taikymo nelaikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią.
51. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos baigties

52. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai panaikintini dėl šios nutarties 42 punkte nurodytų pažeidimų ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, turinčiam teisę pataisyti padarytus proceso teisės normų pažeidimus, sudarant atsakovei galimybę įrodinėti kitokią jos prievolės apimtį, nei nurodė ir pagrindė ieškovas, taip pat įrodinėti jos atsakomybę mažinančias ir (ar) šalinančias aplinkybes (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 40,18 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                   Birutė Janavičiūtė

           Rimvydas Norkus

                                                                                                                       Gediminas Sagatys