Baudžiamoji byla Nr. 1A-428/2014
Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00429-2012-3
Procesinių sprendimų kategorijos: 2.8.9.; 2.8.11.
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),
teisėjų Laimos Garnelienės, Albino Bielskio,
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Antanui Gubistai,
gynėjai advokatei Elenai Žilėnienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal N. N. (N. N.), kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties, kuria N. N., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad N. N. nepakaltinamumo būsenoje 2012 m. gruodžio 4 d., apie 11.30 val., būdamas Užsieniečių registracijos centro prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos gyventojas ir teisėtai būdamas Centro patalpose, esančiose Vilniaus g. 100, Pabradėje, Švenčionių r., bendrabučio (III korpuso) trečio aukšto koridoriuje, konflikto metu tyčia peiliu sudavė Rusijos Federacijos piliečiui M. A. (M. A.), gim. 1967 m., ne mažiau kaip 17 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas 16 durtinių pjautinių žaizdų krūtinės kairėje, kairėje pilvo šoninėje srityje, kairėje juosmeninėje srityje, dešiniame rieše, dešinėje plaštakoje, kairės plaštakos III ir IV pirštuose, III, IV, IIX kairės pusės šonkaulių pažeidimus, krūtinplėvės durtinius pjautinius sužalojimus, kairio plaučio durtinius pjautinius sužalojimus, dešinio plaučio vidurinės skilties durtinį pjautinį sužalojimą, tarpuplaučio durtinį pjautinį sužalojimą, širdiplėvės durtinį pjautinį sužalojimą, širdies durtinį pjautinį sužalojimą, perdangos durtinį pjautinį sužalojimą, skrandžio durtinį pjautinį sužalojimą, gaubtinės žarnos durtinį pjautinį sužalojimą, kairio inksto durtinį pjautinį sužalojimą, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis M. A. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą ir įvykio vietoje mirė, tokiu būdu N. N. nužudė M. A..
Apeliaciniu skundu N. N., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė, prašo iš naujo išnagrinėti baudžiamąją bylą. Nurodo, kad jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra per griežta, nes jis įvykio metu gynėsi, yra tai galinčių patvirtinti liudytojų.
Teismo posėdžio metu N. N. gynėja prašė jos ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė N. N. apeliacinį skundą atmesti.
N. N. apeliacinis skundas atmetamas.
BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia.
Vilniaus apygardos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad N. N. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Tokią savo išvadą teismas pagrindė liudytojų parodymais, byloje esančiomis specialistų išvadomis bei kitais rašytiniais bylos įrodymais. Iš teisme apklausto liudytojo V. G. parodymų matyti, kad 2012 m. gruodžio 4 d., jam vykdant pamainos vyresniojo pareigas Užsieniečių registracijos centre, per radijo stotį gavo pranešimą iš posto sargybinio A. K. apie pagalbos šauksmus, nubėgęs į įvykio vietą rado sužalotą Rusijos Federacijos pilietį (M. A.), kuris netrukus mirė. Pastarasis gyveno viename kambaryje su Azerbaidžiano piliečiu (N. N.), kuris po įvykio sėdėjo kambaryje ant dešinės rankos laikydamas prispaudęs rankšluostį, daugiau kambaryje nieko nebuvo. Iš kito liudytojo A. K. parodymų matyti, kad 2012 m. gruodžio 4 d. jis dirbo Užsieniečių registracijos centre, po 11.00 val. išgirdo pagalbos šauksmus ir nedelsiant per radijo stotį apie tai pranešė V. G.. Nagrinėjant N. N. apeliacinį skundą, buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu, nesant galimybės apklausti liudytojų Lietuvoje (išvykę iš Lietuvos) , buvo ištirti (perskaitant) tiesioginių įvykio liudytojų O. G. G.( Dramblio kaulo kranto respublikos pilietis) ir Q. W. (Kinijos respublikos pilietis) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnis). Iš liudytojo O. G. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui matyti, kad gyvendamas Užsieniečių registracijos centre 2012 m. gruodžio 4 d. išgirdęs, kad gretimame kambaryje ginčijamasi, įėjęs matė konfliktą tarp N. N. ir M. A., kurio metu M. A. sudavė N. N. į veidą, po to abu pasiėmė peilius, bandė vienas kitam įdurti, galiausiai N. N. dūrė tris kartus peiliu M. A. (t. 1,b.l. 94-97). Šio liudytojo parodymus patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pagarsinti kito liudytojo – Q. W. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Iš jų matyti, kad, gyvendamas Užsieniečių registracijos centre viename kambaryje su N. N. ir M. A., 2012 m. gruodžio 4 d. matė, kad jie ginčijosi tarpusavyje, O. G. G. bandė juos raminti, tačiau abu išsitraukė peilius, tuomet jie toliau konfliktavo koridoriuje, o jis, kadangi bijojo, nuėjo toliau į kitą kambarį ir nematė, kas įvyko vėliau, tik atvykus policijai matė ant grindų gulintį negyvą M. A. (t. 1, b.l. 80 – 81).
Liudytojų parodymus patvirtina byloje esančių rašytinių įrodymų visuma. Iš 2012 m. gruodžio 4 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu rasta ir paimta: peilis medine rankena, kraujo nuoplovos (t. 1, b.l, 9-21). Iš 2012 m. gruodžio 4 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolo matyti, kad iš įtariamojo N. N. buvo paimtos abejų rankų nuoplovos ir nagų nuokarpos (t. 1, b.l. 45). Iš 2012 m. gruodžio 4 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytojas A. A. pateikė peilį žalia rankena (t. 1, b.l. 78). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. M 1597/12(01) matyti, kad M. A., gim. 1967 m., mirė nuo durtinių pjautinių liemens ir rankų sužalojimų su krūtinės ir pilvo vidaus organų pažeidimu. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 94/13(01) matyti, kad ant N. N. sportinių kelnių, marškinių, peilio geležtės ir rankenos (5,6 obj.), peilio geležtės (7 obj.) rastas žmogaus kraujas, kuris sutampa su M. A. DNR profiliu su 99,99999999999999% tikimybe. Nuoplovose nuo N. N. rankų rasti žmogaus kraujo pėdsakai, ant peilio rankenos (8 obj.) rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, gautas nemažiau dviejų asmenų DNR profilis, kuris galimai sutampa su N. N. ir M. A. DNR profiliais (t. 1, b.1. 51-53). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvados Nr. MK 116/1.2 (01) matyti, kad N. N. drabužių dėmės, kuriose nustatytas (Specialisto išvada Nr. S 94/13 (01)) žmogaus kraujas (M. A. DNR profilis su 99,99999999999999% tikimybe) susidarė kontakto metu su kraujuotu paviršiumi (t. 1, b.l. 61-69). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. 81/13(01) nurodyta, kad M. A. drabužių durtiniai – pjautiniai pažeidimai padaryti 12 trauminių poveikių, tikėtina, kad padaryti vienu ir tuo pačiu įrankiu – tirti pateiktu peiliu žalios spalvos rankena (t. 2, b.l. 122-142).
Taigi, byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina apygardos teismo išvadą, kad M. A. ir N. N., tarpusavio konflikto metu, abiem turint peilius bei juos panaudojant, peiliu buvo sužalotas M. A., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė,t.y. N. N. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d .
Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas N. N. pakaltinamumo klausimą, pagrįstai vadovavosi teismui pateiktu Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus komisijos pateikto Teismo psichiatrijos akto Nr. 75U-1-13/2013 išvadomis, pagal kurias kaltinamajam N. N. diagnozuotas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas Ominis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais, be susijusio ūminio streso (F 23,10), dėl kurio jis šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu N. N. serga Ominiu psichoziniu sutrikimu, nėra kritiškas, jo elgesys neprognozuojamas, jis socialiai pavojingas, todėl jam rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis iki pasveikimo (t. 2, b.l. 42-44). Teismas taip pat atsižvelgė į teismo posėdyje duotus Teismo psichiatrijos aktą pateikusios komisijos narės – ekspertės Jolantos Didžiokienės paaiškinimus, kuriais jis patvirtino Teismo psichiatrijos akto išvadas, t. y., patvirtino, kad N. N. šiuo metu dėl psichikos sutrikimų negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, jam rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveiktos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis iki pasveikimo. Taip pat ekspertė paaiškino, kad kiti klausimai bus sprendžiami, kai N. N. bus grąžintas galutinei psichiatrijos ekspertizei, lėtiniai psichikos sutrikimai vertinami dinamikoje, simuliacija nenustatyta (t. 2, b.l. 115-116). Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, medicininius dokumentus (specialisto išvadą, Lukiškių TI-K asmens sveikatos istoriją) bei paties tiriamojo N. N. atsakymus. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs pirmiau aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog N. N. šiuo negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl yra nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jo atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.
BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad jei įrodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamas, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad jam paskirta per griežta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. BK 98 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kuris kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi būti stebimas bei gydomas specializuotame stacionare. Remiantis Teismo psichiatrijos akto išvadomis ir ekspertės paaiškinimais bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismas tinkamai nustatė N. N. skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji priemonė atitinka N. N. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. N. N. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi N. N. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl paliktina galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
N. N. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Svajūnas Knizleris
Teisėjai Laima Garnelienė
Albinas Bielskis