Baudžiamoji byla Nr. 2K-401/2011

              (Proceso Nr. 1-22-1-00027-2010-8)

              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                           1.2.23.7; 1.2.29.1; 1.2.29.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 23 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu E. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (2010 m. sausio 10 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, 301 straipsnio 1 dalį (2010 m. sausio 10 d. nusikalstama veika) – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, 300 straipsnio 1 dalį (2009 m. liepos 11 d. nusikalstama veika) – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, 301 straipsnio 1 dalį (2009 m. liepos 11 d. nusikalstama veika) – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, 264 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 23 d. nutartimi nuteistojo E. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

E. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 10 d., apie 12.30 val., Kaune, Karaliaus Mindaugo g. 49, prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ pirmajame aukšte suklastojo receptą vaistams „Amitryptilline“, įrašė į receptą žinomai neteisingus duomenis, kad ligonis yra I. J., receptas išrašytas 2010 m. sausio 10 d. Uždėjo ant recepto žinomai suklastotą antspaudą su užrašu „Gyd. E. P. 28804“ ir, neturėdamas gydytojo licencijos, pasirašė kaip gydytojas, o po to receptą perdavė I. B. vaistams įsigyti, taip suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo bei panaudojo žinomai suklastotą antspaudą.

Be to, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį E. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 11 d., Kaune, Laisvės alėjoje prie 68-ojo namo, suklastojo receptą vaistams „Xanax“, įrašė į receptą žinomai neteisingus duomenis, kad ligonis yra A. G., gimęs 1954 m., gyvenantis Kaune, Gedimino g. 15-6. Uždėjo ant recepto žinomai suklastotą antspaudą su užrašu „Gyd. E. P. 28804“ ir, neturėdamas gydytojo licencijos, pasirašė kaip gydytojas, o po to receptą perdavė nenustatytam asmeniui vaistams įsigyti, taip suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo bei panaudojo žinomai suklastotą antspaudą.

Be to, pagal BK 264 straipsnio 1 dalį E. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 11 d., Kaune, Laisvės alėjoje prie 68-ojo namo, neturėdamas gydytojo licencijos, neteisėtai išrašė ir padavė nenustatytam asmeniui receptą vaistams „Xanax“, dvidešimčiai tablečių po 1 mg. Nenustatytas asmuo tą pačią dieną „Eurovaistinėje“, esančioje Kaune, Laisvės alėjoje 38, pateikė vaistininkei receptą ir įgijo dvidešimt 1 mg tablečių „Xanax“, turinčių 0,02 g psichotropinės medžiagos alprazolano. Taip E. P. savo veiksmais padėjo nenustatytam asmeniui įsigyti psichotropines medžiagas.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. P. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teismų praktikoje tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumentai gali būti klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą. Suklastoto dokumento panaudojimas – tai neteisėtas paleidimas netikro ar suklastoto dokumento į teisinę apyvartą, siekiant patvirtinti teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Kasatorius nurodo, kad jis receptų blankų ir gydytojo spaudo Nr. 28804 neklastojo, jie yra tikri, išduoti 1994 metais Vidaus reikalų ministerijos. Jis, kaip gydytojas, turi teisę netgi pareigą, nes yra davęs Hipokrato priesaiką, padėti žmonėms, kuriems reikia neatidėliotinos medicinos pagalbos. Būtent tai jis ir darė. Nusikaltimo, numatyto BK 264 straipsnio l dalyje, taip pat nepadarė. Baudžiamoji atsakomybė už šio straipsnio dispozicijoje numatyto veiksmo – padėjimo įsigyti psichotropines medžiagas – kyla tik tada, kai tai daroma ne gydymo tikslais. Jis yra gydytojas, išrašė nesuklastotą receptą vaistams „Xanax“, uždėjo nesuklastotą antspaudą, taip padėjo žmogui, kuriam pagal sveikatos būklę buvo būtina neatidėliotina medicinos pagalba (tuo išgelbėjo žmogų nuo savižudybės), tai padarė išimtinai gydymo tikslais. Jokios naudos sau nesiekė ir neturėjo, neįkalbinėjo vartoti vaistus, o buvo paprašytas padėti paties žmogaus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad BK 264 straipsnio 1 dalyje numatytu padėjimu įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikytini bet kokie veiksmai, kuriais kaltininkas sudaro sąlygas asmeniui įsigyti šių medžiagų, palengvina tą padaryti, šalina kliūtis ir pan. Vienas iš būdų padėti įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų ne gydymo tikslais – suklastotų receptų išrašymas. Nors kasatorius su teismo sprendimu nesutinka teigdamas, kad jis yra gydytojas ir turi teisę teikti neatidėliotiną medicininę pagalbą bei išrašyti receptus pacientui reikalingiems vaistams įsigyti, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tokios teisės nuteistasis neturėjo. Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją. E. P. išduota medicinos praktikos licencija galiojo iki 2004-12-23, pratęsta ar išduota nauja nebuvo. Neturėdamas medicinos praktikos licencijos kasatorius negalėjo išrašyti vaistams receptų bei naudotis gydytojo spaudu, nes pagal minėto Medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnio 15 dalį receptas – tai sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos rašytinis gydytojo nurodymas vaistininkui, pagal kurį vaistinė paruošia ir (ar) išduoda vaistus, medicinos pagalbos priemones. Taigi E. P., neturėdamas gydytojo licencijos, tokio nurodymo vaistininkui duoti neturėjo teisės. Teismų sprendimuose teisingai konstatuota, kad neturėdamas galiojančios licencijos, suteikiančios teisę verstis medicinos praktika, E. P. tokia veikla nesivertė ir todėl neteisėtai išrašė receptą šiems vaistams, tokiais savo veiksmais padėjo nenustatytam asmeniui ne gydymo tikslais įsigyti psichotropines medžiagas. Šie nuteistojo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 264 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Nuteistasis teigia, kad receptų blankų ir gydytojo spaudo neklastojo, jie yra tikri, išduoti Vidaus reikalų ministerijos 1994 metais, tačiau E. P. nuteistas ne už receptų blankų ir gydytojo spaudo suklastojimą, o už žinomai neteisingų duomenų į receptus įrašymą ir už žinomai suklastoto gydytojo spaudo panaudojimą. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą. Jei suklastojamas fizinio ar juridinio asmens antspaudas, spaudas ar blankas arba pasinaudojama žinomai suklastotu antspaudu, spaudu ar blanku, ar jis realizuojamas, tokia kaltininko veika atitinka BK 301 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Nors nuteistasis nesutinka su teismų išvada, kad gydytojo spaudas Nr. 28804 yra suklastotas, tvirtindamas, kad jį 1994 metais jam išdavė Vidaus reikalų ministerija, tačiau bylos duomenų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas yra ne kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes E. P. veiksmai teisingai įvertinti kaip tikro dokumento suklastojimas ir jo panaudojimas bei žinomai suklastoto spaudo panaudojimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 301 straipsnio 1 dalį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 264 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies taikymo

              Byloje gauti ir teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad E. P. 2009 m. liepos 11 d. ir 2010 m. sausio 10 d. išrašė du receptus, pagal kuriuos asmenys įsigijo psichotropinių medžiagų ir kitų vaistinių preparatų. Šių faktų neginčija ir nuteistasis E. P., tačiau tvirtina, kad jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nes receptų blankai ir gydytojo antspaudas yra tikri, jų neklastojo, be to, jis, kaip gydytojas, turi teisę padėti žmonėms, kuriems reikalinga neatidėliotina medicinos pagalba. Šie argumentai nepagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos gydytojo medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis šio Įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją. Be to, gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas (minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad specializuota medicinos praktikos licencija Nr. 13282 verstis vidaus ligų gydytojo praktika, išduota E. P. 1999 m. gruodžio 23 d., galiojo iki 2004 m. gruodžio 23 d. Taigi E. P. nusikalstamų veikų padarymo metu neturėjo teisės verstis medicinos praktika, nes neturėjo licencijos.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. V-448 dėl informavimo apie laikinų medicinos praktikos paslaugų teikimą tvarkos aprašo patvirtinimo 3 straipsnyje nustatyta, kad gydytojas turi teisę laikinai teikti medicinos praktikos paslaugas Lietuvoje neturėdamas profesinei veiklai išduotos licencijos; šios tvarkos 6 dalyje nustatyta, kad ypatingais atvejais, suteikęs būtinąją medicinos pagalbą, gydytojas informaciją apie suteiktas paslaugas ir reikiamus dokumentus privalo nedelsdamas pateikti licencijas išduodančiai institucijai. Byloje nėra duomenų, kad E. P. būtų laikęsis šios sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos medicinos praktikos paslaugų teikimo tvarkos reikalavimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis išdėstytais teisės aktais, nuteistojo E. P. veikla buvo neteisėta.

E. P. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes jis suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo.

Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų 1995 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. I-1115, 2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. X-992 redakcijos 2 straipsnyje dokumento sąvoka apibrėžta kaip juridinio ar fizinio asmens veikos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (įstatymo Nr. X-752 2006 m. liepos 11 d. redakcija) 2 straipsnyje dokumentai apibrėžiami kaip oficialūs valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų dokumentai – valstybės ir savivaldybių institucijų, įmonių bei įstaigų, valstybės įgaliotų asmenų vykdant teisės norminių aktų nustatytus įgaliojimus sukurti, patvirtinti arba gauti su jų veikla susiję rašytiniai, grafiniai, garsiniai, kompiuterinės informacijos ar kitokie dokumentai, įtraukti į šių institucijų, įmonių ir įstaigų dokumentų apskaitą.

Pagal Lietuvos Respublikos gydytojo medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnio 15 dalį receptas tai sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos rašytinis gydytojo nurodymas vaistininkui, o to paties įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išrašyti receptus turi teisę gydytojas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112 patvirtintų vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo) gyventojams taisyklių 4.9 straipsnyje nustatyta, kad receptas – nustatytos formos dokumentas, kurį išrašo gydytojas, skirdamas vaistus; 5 straipsnyje nustatyta, kad receptai rašomi skiriant vaistus ligoniams, besigydantiems ambulatoriškai, dienos stacionare, taip pat kitais teisės aktų nustatytais atvejais; 18 dalyje, kad apie vaistų paskyrimą gydytojas privalo pažymėti ligonio ambulatorinėje kortelėje.

              Taigi receptas yra dokumentas, nes savo forma ir turiniu atitinka dokumento sąvokos reikalavimus. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau teismų praktika panašiais požymiais formuluoja dokumento sąvoką taikydama BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį: nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalykas yra dokumentas. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinė byla Nr. 2K-426/2006). Teismų praktikoje dokumentu laikytinas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį teisinę reikšmę. Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos (kasacinė byla Nr. 2K-515/2006).

Kadangi E. P. neturėjo teisės verstis gydytojo praktika (neturėjo galiojančios licencijos), tai jis neturėjo teisės išrašyti ir receptų, nes jų išrašymas yra viena tokios praktikos funkcijų. Asmuo, neturintis galiojančios medicinos praktikos licencijos, negali išrašyti receptų vaistams, nes vaistų skyrimas yra medicinos praktikos, kuri Gydytojo medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžiama kaip gydytojo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atliekama sveikatos priežiūra, apimanti asmens sveikatos būklės tikrinimą, ligų profilaktiką, diagnozavimą ir ligonių gydymą, dalis. Iš neteisėtų veiksmų negali būti sukuriami teisėti dokumentai, patvirtinantys faktus, turinčius juridinę reikšmę (ligos diagnozę bei teisę gauti ribotoje apyvartoje esančius receptinius vaistus). Šiuo atveju neturi jokios reikšmės, kad receptų blankai ir antspaudas yra tikri, nes receptus išrašė ir antspaudą uždėjo asmuo, neturintis tam leidimo, pažeisdamas nustatytą teisės aktais tvarką, taigi juos suklastojo.

E. P. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 301 straipsnio 1 dalį, nes jis pasinaudojo žinomai suklastotu antspaudu. Jau minėta, kad nusikalstamų veikų padarymo metu E. P. negalėjo verstis gydytojo praktika, nes neturėjo tam leidimo, todėl negalėjo išrašyti receptų ir tvirtinti jų gydytojo antspaudu. Taigi patvirtindamas receptus antspaudu E. P. pasinaudojo žinomai suklastotu antspaudu.

              BK 264 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Bylos duomenimis nustatyta, kad neteisėtais veiksmais, išrašydamas suklastotą receptą psichotropiniams vaistams, E. P. padėjo nenustatytam asmeniui 2009 m. liepos 11 d. įsigyti psichotropinių medžiagų alprazolano (20 vnt. 1 mg tablečių ,,Xanax“) ne gydymo tikslais. Nuteistojo E. P. versija, kad išrašydamas psichotropinius vaistus išgelbėjo žmogų nuo savižudybės, atmestina, nes byloje nėra duomenų apie tokią asmens būseną. Kvalifikuotą pagalbą E. P. galėjo pasiūlyti nukreipdamas tokį asmenį į psichiatro ar psichologo tarnybą arba pasiūlydamas psichologinės pagalbos telefoną. Gatvėje per keletą minučių suteikta paslauga, neišsiaiškinus ligos ar psichinio sutrikimo priežasčių ir požymių, negali būti laikoma kvalifikuotos pagalbos suteikimu, todėl šiuo atveju nėra būtinojo reikalingumo sąlygų, numatytų BK 31 straipsnyje.

              Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai teisingai vertino bylos aplinkybes bei kvalifikavo nuteistojo E. P. nusikalstamas veikas pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo E. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                            Olegas Fedosiukas

                            Vladislovas Ranonis

                            Alvydas Pikelis