Baudžiamoji byla Nr. 2K-390-895/2016
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00416-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.1; 2.1.7; 2.1.16.2.13; 2.2.3.1.3; 2.6.7.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš V. M.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš E. R. ir D. Ž.) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 225 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš K. R.) 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant D. K. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 94 straipsnio 1 dalimi, iš D. K. konfiskuota 11 584,80 Eur (40 000 Lt).
D. K. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš D. R.) išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau ši dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Taip pat skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nutartis, kuria nuteistosios D. K. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. D. K. nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – 2010 m. lapkričio 2 d. UAB ,,V.“ direktorės A. M. įsakymu Nr. 10/11/02 sudarytos UAB ,,V.“ pirkimų komisijos pirmininkė ir projektų vadovė, o nuo 2011 m. sausio 5 d. ir UAB ,,V.“ generaline direktorė, įgaliota atlikti SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų, finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos, pirkimą (toliau – Pirkimų komisijos pirmininkė, projektų vadovė, generalinė direktorė), pagal 2010 m. rugsėjo 23 d. UAB ,,V.“ ir Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – LVPA) finansavimo ir administravimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdomame UAB ,,V.“ projekte (toliau – Sutartį) 8.4 punktą privalėdama pirkimus organizuoti vadovaujantis Juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1K-212 (toliau – Aprašas); pažeisdama šio Aprašo 4 punkto reikalavimus laikytis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų; 26 punkto reikalavimus tiekėjams suteikti vienodas galimybes ir pateikti vienodą informaciją, 2010 m. rudenį per D. Ž. iš V. M. (duomenys neskelbtini) už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – apklausos būdu jos organizuojamo rangos darbų pirkimo „Dėl SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų pirkimo“, projekto kodas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Rangos darbų pirkimas), laimėjimą pareikalavo kyšio – neatlygintinai atlikti darbus UAB ,,V.“ patalpose, ir, atskleisdama galimą perkamų darbų kainą, neteisėtai leisdama nustatyti reikalavimus, keliamus pirkimo apklausos būdu dalyviams, ir pasirinkti savo nuožiūra kitus pirkimo apklausos būdu dalyvius, piktnaudžiaudama savo pareigomis, sudarė sąlygas jos organizuotame Rangos darbų pirkime apklausos būdu laimėti V. M. vadovaujamai UAB „I.“; po to ji, atstovaudama UAB ,,V.“ kaip projektų vadovė, su UAB „I.“ 2010 m. gruodžio 6 d. sudarė sutartį Nr. S10/12/06, o 2011 m. sausio mėn., tiksliau nenustatytu metu, viešbutyje ,,X.“ (duomenys neskelbtini), iš V. M. už neteisėtą veikimą tiesiogiai pareikalavo savo naudai didesnės negu 250 MGL vertės kyšio – 150 000 Lt, o V. M., jai reikalaujant, sutikus dalį reikalaujamos sumos duoti, 2011 m. vasario 11 d. (duomenys neskelbtini), automobilyje „Škoda Superb“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ji iš V. M. (kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. gruodžio 3 d. patvirtintu prokuroro 2013 m. lapkričio 27 d. nutarimu BK 227 straipsnio 5 dalies ir BPK 212 straipsnio 8 punkte numatytais pagrindais) savo naudai priėmė kyšį – 10 000 Lt, už neteisėtą veikimą vykdant Rangos darbų pirkimo įgaliojimus, dėl kurio UAB „I.“ laimėjo rangos darbų pirkimą apklausos būdu.
Taip pat ji nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, Pirkimų komisijos pirmininkė, projektų vadovė, generalinė direktorė, pagal Sutarties 8.4 punktą privalėdama pirkimus organizuoti vadovaujantis Aprašu, pažeisdama šio Aprašo 4 ir 26 punktų reikalavimus, už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už tai, kad jos apklausos būdu organizuojamą Rangos darbų pirkimą laimėtų UAB „I.“ ir daliai pagal projektą atliktinų darbų ši bendrovė galėtų sudaryti subrangos sutartį su UAB „J.“, 2010 m. spalio mėn., tiksliau nenustatytu metu, (duomenys neskelbtini) iš D. Ž., veikiančio UAB „J.“ interesais, tiesiogiai pareikalavo kyšio – neatlygintinai atlikti darbus UAB ,,V.“ patalpose, ir, atskleisdama galimą perkamų darbų kainą, neteisėtai leisdama nustatyti reikalavimus, keliamus pirkimo apklausos būdu dalyviams, pasirinkti savo nuožiūra kitus pirkimo apklausos būdu dalyvius, piktnaudžiaudama savo pareigomis, sudarė sąlygas jos organizuotą apklausos būdu Rangos darbų pirkimą laimėti UAB „I.“; po to ji, atstovaudama UAB ,,V.“, su UAB „I.“ 2010 m. gruodžio 6 d. sudarė sutartį Nr. S10/12/06, o UAB „I.“ 2010 m. gruodžio 17 d. sudarė subrangos sutartį Nr. S-27/10 su UAB „J.“, ir ji 2010 m. gruodžio mėn., tiksliau nenustatytu metu, UAB ,,V.“ viešbutyje ,,X.“ savo naudai tiesiogiai iš D. Ž. ir per jį iš UAB „J.“ direktoriaus E. R. pareikalavo didesnės negu 250 MGL vertės kyšio – 100 000 Lt, o 2011 m. sausio mėn., tiksliau nenustatytu metu, UAB ,,V.“ viešbutyje ,,X.“ tiesiogiai iš E. R. ir per jį iš D. Ž. savo naudai dar kartą pakartojo savo reikalavimą duoti jai didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 100 000 Lt už jos neteisėtą veikimą, dėl kurio UAB „I.“ laimėjo pirkimą apklausos būdu, ir, gavusi iš UAB ,,V.“ užsakymą darbams atlikti, daliai jų subrangos sutartimi leido atlikti UAB „J.“, o D. Ž. ir E. R., jai reikalaujant, sutikus dalį reikalaujamos sumos duoti, būtent: 2010 m. gruodžio 16 d. degalinėje „Statoil“ (duomenys neskelbtini), automobilyje „Mercedes Benz ML320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš UAB „J.“ direktoriaus E. R. (kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintu 2013 m. gruodžio 2 d. prokuroro nutarimu BK 227 straipsnio 5 dalyje ir BPK 212 straipsnio 8 punkte numatytais pagrindais) savo naudai priėmė kyšį – 10 000 Lt, už neteisėtą veikimą vykdant Rangos darbų pirkimo įgaliojimus, dėl kurio UAB „I.“ laimėjo rangos darbų pirkimą apklausos būdu ir dalį darbų subrangos sutartimi leido atlikti UAB „J.“.
Taip pat ji nuteista ir už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – UAB ,,V.“ generalinė direktorė ir projektų vadovė, pagal 2010 m. rugsėjo 23 d. UAB ,,V.“ ir LVPA finansavimo ir administravimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdomame UAB ,,V.“ projekte (toliau – Sutarties Nr. 2) 8.4 punktą privalėdama pirkimus organizuoti vadovaujantis Aprašu, pažeisdama šio Aprašo 4 ir 26 punktų reikalavimus, už neteisėtą veikimą – jos apklausos būdu organizuojamo viešbučio programinės įrangos pirkimo laimėjimą, iš UAB „R.“ direktoriaus K. R. už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – pagal projektą UAB ,,V.“ darbo našumo didinimas optimizuojant viešbučio paslaugų teikimo ir santykių su klientais valdymą“ jos apklausos būdu organizuojamo pirkimo laimėjimą, 2011 m. lapkričio mėn. UAB ,,V.“ viešbutyje ,,X.“ tiesiogiai iš K. R. savo naudai pareikalavo kyšio – apmokėti už Latvijos įmonės SIA „A.“ UAB ,,V.“ viešbutyje ,,X.“ sumontuotas elektronines spynas, kurių vertė 6 579 Eur (22 715,97 Lt), o K. R. sutikus tokią pinigų sumą duoti, ji, atskleisdama galimą perkamos prekės kainą ir neteisėtai leisdama pasirinkti savo nuožiūra kitus pirkimo apklausos būdu dalyvius, neteisėtai sudarė sąlygas jos organizuojamame pirkime apklausos būdu laimėti K. R. vadovaujamai UAB „R.“; po to ji, atstovaudama UAB ,,V.“, su UAB „R.“ 2012 m. vasario 27 d. pasirašė sutartį Nr. 120227-1 ir 2012 m. rugpjūčio 31 d. degalinėje (duomenys neskelbtini), automobilyje „Mercedes Benz ML320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš K. R. (kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. spalio 25 d. patvirtintu prokuroro 2013 m. spalio 25 d. nutarimu BK 227 straipsnio 5 dalyje ir BPK 212 straipsnio 8 punkte numatytais pagrindais) savo naudai priėmė 20 000 Lt kyšį, už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus pirkime pagal projektą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurio UAB „R.“ laimėjo viešbučio programinės įrangos pirkimą apklausos būdu.
2. Kasaciniame skunde nuteistoji D. K. išdėsto alternatyvius prašymus: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jai nutraukti arba 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jos teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Be to, teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimų ir nukrypo nuo teismų praktikos. Kasatorė mano, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas neginčijamais ir pakankamais įrodymais; paremtas prielaidomis bei spėjimais; jame padarytos išvados prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nepagrįstos jų išsamiu ištyrimu. Taip pat teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, nes įrodymais nepagrįstai ir neteisėtai pripažinti duomenys, gauti ne įstatymų nustatyta tvarka ir neteisėtai, dalies duomenų teismai visiškai nepatikrino BPK numatytais veiksmais, kitus tikrino tik formaliai ir fragmentiškai, tuo pažeidžiant. Taip teismai pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalį, nes skundžiamus sprendimus grindė duomenimis, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje. Taip teismai pažeidė įrodymų visumos objektyvaus įvertinimo ir nekaltumo prezumpcijos principus, skundžiamų sprendimų išvados paremtos spėjimais ir prielaidomis. Apkaltinamajame nuosprendyje byloje surinkti įrodymai buvo atrinkti selektyviai, dalis jų iškraipyta ir neteisingai interpretuota, jie nelyginti ir netikrinti remiantis kitais duomenimis. Dėl to kasatorė teigia, kad tokie įrodymai nesudaro vientisos bei nuoseklios įrodymų grandinės ir nepatvirtina teismo neva nustatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių.
Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, neaptarta ir neįvertinta dalis kasatorės apeliacinio skundo pagrįstų argumentų arba jie nepagrįstai atmesti. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsakyti, tačiau neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimų įrodytumo, ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus. Tačiau šis teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, jiems nepagrįstai pritarė ir taip pats padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies l punkto reikalavimų pažeidimus.
2.2. Kasatorė nurodo, kad skundžiami sprendimai grindžiami tik atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 227 straipsnio 5 dalies pagrindu penkių asmenų parodymais, kurie neįspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus paaiškinimus. Tačiau neįvertinta šių fizinių asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, jų vadovautų juridinių asmenų netraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir fizinių asmenų netraukimo atsakomybėn už jiems patikėto juridinių asmenų turto švaistymą fakto įtaka jų parodymų turiniui. Juolab kad net keturi iš jų buvo apklausiami nedalyvaujant profesionaliam advokatui. Nepagrįstai neištirti ir juridinių asmenų dokumentai dėl esą kyšiui panaudotų pinigų užfiksavimo buhalterinėje apskaitoje, o atmetus gynybos prašymus tai padaryti buvo nepatikrintas atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų parodymų teisingumas.
2.3. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą visus penkis pagrindinius liudytojus atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės, nes nėra BK 227 straipsnio 5 dalyje nustatytų pagrindų: 1) pranešti apie duotą kyšį per įmanomai trumpiausią laiką; 2) pranešti savanoriškai, o ne dėl pradėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Anot kasatorės, taip buvo iš esmės nukrypta nuo specializuotos tarptautinės organizacijos GRECO rekomendacijų Lietuvai 3-iajame vertinimo etape dėl teisės aktų ir jų taikymo atitikties Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencijai prieš korupciją dėl piktnaudžiavimo atleidžiant asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą eliminavimo.
Nors konkrečių asmenų atleidimo ikiteisminio tyrimo stadijoje nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstumas nėra pripažįstamas kasacijos dalyku, tačiau kasatorė mano, kad būtina įvertinti tai, kaip ir kokiu mastu toks asmens atleidimas nuo atsakomybės nesilaikant BK 227 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų (per įmanomai trumpiausią laiką ir savanoriškai pranešti) lemia tokio asmens parodymų turinį. Atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo stadijoje BK 227 straipsnio 5 dalies pagrindais, kiti įtariamieji pagal iki šiol galiojančią teismų praktiką tokio sprendimo negali skųsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Tačiau kasatorė mano, kad būtina patikrinti tokios praktikos teisingumą, nes toks asmuo – papirkėjas – įgyja privilegiją nebūti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn nei už melagingus parodymus (pagal BK 235 straipsnį), nei už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (pagal BK 236 straipsnį). Be to, taip atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės juridinių asmenų vadovus, patys juridiniai asmenys netraukiami atsakomybėn, nors pagal kaltinimo logiką gavo naudos iš apkaltinamajame nuosprendyje aprašytų veiksmų. Kasatorė pažymi ir tai, kad sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tegali skųsti atleistasis asmuo ar prokuroras, kurie, anot skundo autorės, tuo nebus niekada suinteresuoti, todėl nelieka jokio teisinio mechanizmo teisminei BK 227 straipsnio 5 dalies taikymo kontrolei. Be to, kad toks platus BK 227 straipsnio 5 dalies taikymas ir jo apskundimo ribojimas atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės visus penkis pagrindinius kaltinimo liudytojus, pažeidžia Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencijos prieš korupciją nuostatas, taip nukrypstama nuo specializuotos tarptautinės organizacijos GRECO rekomendacijų Lietuvai 3-iajame vertinimo etape dėl teisės aktų ir jų taikymo atitikties minėtai konvencijai, kai konstatuota piktnaudžiavimo atleidžiant asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą eliminavimo būtinybė.
Anot kasatorės, asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 227 straipsnio 5 dalies pagrindu, parodymai iš esmės turėtų būti vertinami pagal tokias pačias taisykles kaip ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindais. Dėl to tokių asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtus BK straipsnius, parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus ir papildomai ištiriant tai, kokią įtaką parodymų turiniui padarė ikiteisminio tyrimo įstaigos veiksmai ir ūkinių–finansinių įvykių visuma. Aptariamus parodymus įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina ir kita bylos medžiaga.
2.4. Skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje nepagrįstai nepatikrintas faktinis labai ilgai (dvejus metus) trukusio operatyvinio tyrimo pradėjimo ir tęsimo pagrindas. Juolab kad net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą (2012 m. gegužės 31 d.) bei sankcionavus procesinės prievartos priemones, ir toliau buvo sudaromos sąlygos susiformuoti nuteistosios padėtį sunkinančiai situacijai, kuri kvalifikuota kaip kyšio priėmimas (2012 m. rugpjūčio 31 d.), nors kyšio dalyko perdavimo faktas per visą operatyvinį tyrimą nė karto nebuvo užfiksuotas. Pažymima ir tai, visi nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenys neva savanoriškai, tačiau, anot kasatorės, tikrovėje tik dėl jiems pradėtų ikiteisminių tyrimų ir neformalių pokalbių pasirašė protokolus–pareiškimus dar vėliau, t. y. nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. kovo 22 d. Taip teismai iš esmės nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-696/2016).
Kasatorė teigia, kad viso operatyvinio tyrimo metu nebuvo gauta objektyvių duomenų apie jos ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų nusikalstamą veiką, o tokie duomenys byloje atsirado tik atlikus kratą pas V. M., D. Ž., E. R., D. R. ir jų, kaip specialiųjų liudytojų, apklausų. Kasatorės nuomone, jei STT pareigūnai būtų turėję pakankamai įrodymų apie korupcines ar kitokias veikas, kratos pas šiuos asmenis būtų buvę atliktos vienu metu ir gerokai anksčiau. Dėl to ji teigia, kad tik pareigūnų iniciatyva buvo išgauti šių asmenų pareiškimai apie tariamą kasatorės nusikalstamą veikimą, o šių asmenų parodymų turinio nekintamumas buvo užtikrintas juos nepagrįstai atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, netiriant kitų jų ar su jais susijusių juridinių asmenų veikų. Kasatorės nuomone, jei būtų pritarta tokiai ikiteisminio tyrimo praktikai ir gautus duomenis pripažinus tinkamais įrodymais, būtų sukuriamos prielaidos pateisinti procesinį piktnaudžiavimą, verčiant duoti parodymus ir skatinti didesnius žmogaus teisių pažeidimus.
2.5. Be to, teismai neištyrė telefoninių pokalbių garso įrašų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Skunde aptariama teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82/2005) ir teigiama, kad Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) ir BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka gauti duomenys nagrinėjamoje byloje nebuvo patikrinti BPK numatytais veiksmais, nes tik maža jų dalis ir tik tokia, kuria galima fiksuoti atskirus įvykius ir atitinka kaltinimo versiją, ir tik ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta V. M., D. Ž., E. R. ir K. R., juos apklausiant kaip specialiuosius liudytojus. Kasatorė dar kartą atkreipia dėmesį, kad šie asmenys nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, jie nesinaudojo įtariamųjų teisėmis, numatytomis BPK 21 straipsnio 4 dalyje, tarp jų ir teise tylėti. Anot kasatorės, taip buvo suvaržyta jos ir jos gynybos teisė užduoti minėtiems asmenims klausimus pagal kartu tiesiogiai perklausytus garso įrašus.
Nors 2015 m. gegužės 4 d. įvykusiame teisiamajame posėdyje ir buvo pateikti kelių telefoninių pokalbių garso įrašų tekstai, užfiksuoti protokoluose dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir D. Ž. papildomos apklausos metu, tačiau šie keli pokalbiai buvo įrašyti jam kalbant ne su ja (kasatore), o su E. R.. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas duomenis (įrodymus), susijusius su kaltinimo dalimi dėl kyšio reikalavimo ir priėmimo iš V. M., tik abstrakčiai nurodė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmais užfiksuoti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Dėl to kasatorė nesutinka su teismo stereotipinėmis abstrakčiomis frazėmis grindžiama išvada, kad minėti pokalbiai neva buvo patikrinti BPK nustatyta tvarka ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatorės apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teisme neištirtų ir nepatikrintų duomenų, gautų OVĮ ir BPK 154 straipsnio tvarka. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad pagal gynybos prašymą buvo atliktas garso įrašų tyrimas juos perklausant, ir tiek nuteistoji, tiek jos gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus proceso dalyviams dėl garso įrašuose užfiksuotų aplinkybių, tačiau jokių klausimų nebuvo pateikta. Kasatorė pažymi, kad telefoninių pokalbių garso įrašai buvo paskelbti (perklausyti) teisiamųjų posėdžių metu nedalyvaujant kitiems šių pokalbių dalyviams – V. M., D. Ž., E. R. ir K. R.. Dėl to kasatorė teigia, kad šiems pagrindiniams liudytojams, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės, teisme nebuvo pateikti perklausyti jokie telefoninių pokalbių garso įrašai ir todėl nei teismas, nei gynyba neturėjo galimybės užduoti klausimų.
Dėl to kasatorė teigia, kad viso operatyvinio tyrimo metu nebuvo gauti jokie objektyvūs duomenys, patvirtinantys, ar tikrovėje įvyko kasatorės susitikimai su minėtais liudytojais, ar tikrai buvo perduodami pinigai kaip kyšis, o minėtų liudytojų nenuoseklūs parodymai nebuvo palyginti su tikrovėje vykusiais ūkiniais įvykiais.
2.6. Kasatorė, aptardama BPK 7 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4/2007), teigia, kad nagrinėjamoje byloje nepagrįstai atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindinius ir vienintelius kaltinimo liudytojus ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau nepatikrinus jų parodymų teisingumo ir neįvertinus visų įvykių kontekste, buvo pažeistas rungimosi principas ir suvaržytos jos gynybos teisės.
Kartu skunde nesutinkama, kad šių liudytojų atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės atitinka BK 227 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes jie nepranešė apie nusikaltimą nei per įmanomai trumpiausią laiką, nei savanoriškai. Plačiai aptardama aplinkybes, kuriomis V. M., D. Ž., E. R., K. R., D. R. pasirašė protokolus-pareiškimus, kasatorė teigia, kad tik pareigūnams pateikus fragmentiškus garso įrašus ir po neoficialaus bendravimo, kuriame, beje, nedalyvavo gynėjai, iškilus realiai grėsmei minėtiems liudytojams būti patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn už galimas piktnaudžiavimo ir patikėto turto švaistymo, grobstymo ar sukčiavimo nusikalstamas veikas, susijusias su viešaisiais pirkimais (V. M., D. Ž., E. R. ir K. R.), ir nusikaltimus nuosavybei (D. Ž., E. R.), taip pat iškilus V. M., E. R. ir K. R. vadovautų juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės grėsmei, praėjus atitinkamiems laikotarpiams nuo operatyvinio tyrimo pradžios ir ikiteisminio tyrimo pradžios, buvo įforminti tariamai savanoriški penkių liudytojų pranešimai apie jos (kasatorės) neva padarytą kyšininkavimą. Be to, minėtuose neoficialiuose pokalbiuose, surašant protokolus – pareiškimus, liudytojų V. M., D. R. ir D. Ž. apklausose dalyvavo tas pats STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyr. specialistas D. G., kuris atliko operatyvinį tyrimą, surašė visus protokolus dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, todėl, anot kasatorės, jiems (liudytojams) buvo pateikiama ir OVĮ nustatyta tvarka surinkta informacija. Kasatorės nuomone, minėti liudytojai tik laikinai galėjo užimti tarpinę padėtį tarp liudytojo ir įtariamojo procesinės padėties, nes tikrasis jų santykis su nusikalstamomis veikomis BPK nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu tinkamai nebuvo nustatytas, nes teismo nutartyse, kuriomis patvirtinti prokurorės nutarimai atleisti šiuos asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, konstatuota, kad tik galėjo būti padarytos nusikalstamos veikos, ar netgi nesurinkta pakankamų atleidžiamų nuo atsakomybės asmenų kaltės įrodymų. Taip jie netapo nei įtariamaisiais, nei liudytojais BPK 183 straipsnio tvarka. Be to, tokia traktuotė – minėti liudytojai tik galėjo padaryti nusikalstamas veikas – leidžia daryti išvadą, kad taip pat nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių ir kasatorės kaltę.
Skundo autorė pažymi ir tai, kad tiek prokurorės nutarimuose nutraukti ikiteisminius tyrimus dėl papirkimo, tiek įsiteisėjusiose (tačiau be teisės apskųsti kitiems proceso dalyviams) teismo nutartyse minėtus liudytojus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo aptartas laiko tarpas, praėjęs nepateisinamai ilgai nuo papirkimo, operatyvinio tyrimo pradėjimo ir ikiteisminio tyrimo pradžios iki neva savanoriško pranešimo apie nusikalstamas veikas. Kasatorės nuomone, laikas, praėjęs nuo nusikalstamos veikos padarymo iki pranešimo apie tai (V. M. pranešė apie tariamą papirkimą praėjus 23 mėn. nuo jo nurodytos kyšio davimo dienos, D. Ž. – 24 mėn., E. R. – 25 mėn., K. R. – 7 mėn.), negali būti vertinamas kaip įmanomai trumpiausias laikas. Be to, tokie pranešimai buvo užfiksuoti tik atlikus atitinkamus ikiteisminio tyrimo veiksmus – kratas ir apklausas. Dėl to kasatorė teigia, kad taip buvo suvaržytos tiek jos, tiek ir minėtų liudytojų teisės realiai naudotis gynėjo teisine pagalba, teise tylėti, efektyviai gintis nuo nepagrįstų įtarimų rengiantis rungtyniškam procesui teisme ir pažeisti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-8 patvirtintų rekomendacijų „Dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka“ 6 punkto reikalavimai.
Kasatorė nurodo ir tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas D. Ž. ir E. R. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido vadovaudamasis ir BPK 212 straipsnio 5 punktu; K. R. nutartyje įvardytas įtariamuoju (nors buvo apklaustas tik kaip specialusis liudytojas) ir jam paskirta net baudžiamojo poveikio priemonė, o nutartyje konstatuota ir tai, jog asmuo, kurio atžvilgiu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Anot kasatorės, minėtiems liudytojams ir su jais susijusiems juridiniams asmenims nepagrįstai nebuvo pareikšti įtarimai nei pagal BK 227 straipsnį, nei pagal BK 228 straipsnį (V. M., D. Ž., E. R. ir K. R.) ar dėl nusikaltimų nuosavybei (D. Ž., E. R.). Dėl to kasatorė teigia, kad nepagrįstai (nesant BK 225 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų) atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės visus pagrindinius kaltinimo liudytojus ir taip užtikrinant jų palaikymą neteisėtai išgautiems (kasatorę) kaltinantiems nenuosekliems ir objektyviais duomenimis nepatvirtintiems parodymams, padarytas esminis BPK pažeidimas, suvaržęs jos teisę gintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-510/2005). Kasatorė pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu neturėjo jokių galimybių apskųsti prokurorės ir teismo sprendimų dėl V. M., D. Ž., E. R. ir K. R. neteisėto ir nepagrįsto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą. Tai, kad šie asmenys nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo dalyvaujant ir kitiems įtariamiesiems, tarp jų ir kasatorei, neatliktos akistatos jų parodymų prieštaravimams pašalinti, leidžia daryti išvadą, kad šių liudytojų parodymai nebuvo patikrinti proceso veiksmais. Be to, nesudarant galimybės skųsti tokį įstatymui ir tarptautinei Europos Tarybos Baudžiamosios teisės konvencijai prieš korupciją prieštaraujantį tariamų papirkėjų atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės buvo esmingai pažeistas šalių lygiateisiškumo ir rungimosi teisme principas, vienai iš šalių – prokurorei – nepagrįstai suteiktos privilegijos.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė minėtus kasatorės argumentus, nurodytus ir jos apeliaciniame skunde, ir neįvertino jos nurodytos priežasties, dėl kurios visi specialieji liudytojai buvo priešiški jai, t. y. dėl nutrauktų viešbučio „X.“ rekonstrukcijos darbų ir negautų UAB „I.“ pinigų (200 000 Lt). Kartu kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012, nes šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra visiškai skirtingos.
Dėl to kastorė teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jos veiksmuose nėra kyšininkavimo sudėties požymių ir nagrinėjamoje byloje be parodymų minėtų liudytojų, kurie neteisėtai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir neįspėti pagal BK 235 straipsnį, taip išvengiant atsakomybės už bendrininkavimą piktnaudžiavime, daugiau nėra jokių įrodymų (telefoninių pokalbių, užfiksuotų veiksmų, rastų pinigų ir pan.), kad susitikimų su kasatore metu šie liudytojai tikrai turėjo kyšio dalyką – pinigus, jie kokius nors pinigus tikrai jai (kasatorei) perdavė ir ji kokius nors pinigus tikrai priėmė. Skundo autorės nuomone, dalis liudytojų patys galbūt pasisavino ar iššvaistė bendrovių, kurioms vadovavo, pinigines lėšas ir dėl tokių veikų bei piktnaudžiavimo viešųjų pirkimų procese siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės davė parodymus apie tariamą jos (kasatorės) kyšininkavimą, taip siekdami palengvinti savo teisinę padėtį.
2.7. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nepagrįstai atskirtos bylos, dėl to buvo formuluojamas nepagrįstas kaltinimas, o teismui sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Toks bylų atskyrimas dėl dalies galimų to paties piktnaudžiavimo nusikaltimo bendrininkų ir tokių bylų atskiras nagrinėjimas teisme prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2014). Nes, jei apkaltinamajame nuosprendyje konstatuojama kasatorei piktnaudžiavus savo pareigomis, tai turėjo būti pripažinta, kad V. M. ir D. Ž. bendrininkavo piktnaudžiaujant. Tai, kad jie negavo kyšių, jų veika galėtų būti kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalis, kaip siekis sau turtinės naudos. Juolab kad D. Ž. teisme pripažino, jog būtent jis pats norėjo užsidirbti iš visų trijų bendrovių, o tai patvirtina, kad atleisti nuo atsakomybės asmenys tarpusavio pokalbiuose savo pačių veiksmus siekiant pasipelnyti maskuoti ir teisintis tariamais kasatorės reikalavimais.
Plačiai aptardama aplinkybes, nurodytas pareigūno tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradžios baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-404-12 pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, kasatorė nurodo, kad ši byla buvo sujungta su kita byla Nr. 07-1-00410-12 dėl sukčiavimo įgijus Panevėžio miesto savivaldybės lėšas, iš kurios išskirta ši nagrinėjama byla. Kasatorės nuomone, sukčiavimo byloje yra likę ją teisinančių duomenų ir turinčių svarbios reikšmės nagrinėjamai bylai, kurie nepagrįstai nepridėti prie nagrinėjamos bylos, o gynybos prašymas tai padaryti atmestas. Taip pat iš minėtos sukčiavimo bylos nepateikta informacija, ar nagrinėjamos bylos specialiesiems liudytojams pareikšti įtarimai dėl kitų nusikalstamų veikų. Nors baudžiamųjų bylų susijungimo ir atskyrimo ikiteisminio tyrimo stadijoje klausimai nėra kasacijos dalykas, tačiau minėtos aplinkybės ir tai, kad kasatorė atskirtose bylose neturi procesinio statuso, leidžiančio susipažinti su jų medžiaga, leidžia teigti apie pažeistus BPK 1 ir 2 straipsnių reikalavimus.
2.8. Kasatorė teigia ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl tariamo kyšio reikalavimo ir priėmimo iš V. M., D. Ž., E. R. ir K. R. yra nepagrįstas, nes jame atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies. Be to, abiejų instancijų teismų sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Kasatorė, pažymėdama datą, nuo kada ji įgijo valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusą (2010 m. lapkričio 2 d.), teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodytas nusikalstamų veikų tikslus laikas, tiksli vieta, kyšio vertė, nėra nurodyti konkretūs darbai, kurie turėjo būti ar buvo atlikti neatlygintinai. Taip, anot kasatorės, teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir dėl to ji turi būti išteisinta dėl veikos, kurios padarymo metu (apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas 2010 m. ruduo) ji nebuvo nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams subjektu.
Taip pat nepagrįsta apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl veikos, numatytos BK 225 straipsnio 3 dalyje, susijusios su V. M. ir jo vadovaujama UAB „I.“, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ji neva tiesiogiai reikalavo mokėti 10 procentų, o liudytojų V. M., E. R. ir D. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apie šios veikos aplinkybes ir laiką yra skirtingi. Be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodomos tikslios ir apibrėžtos mokėtinų kaip kyšis pinigų sumos, nors jos, anot kasatorės, yra tik hipotetinės (150 000 Lt ir 100 000 Lt), išvestos remiantis nekonkrečiais ir prieštaringais kriterijais. Be to, šiuos argumentus, kuriuos ji buvo nurodžiusi ir savo apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis deklaratyviais teiginiais, atmetė, prioritetą prieš teisme duotus asmenų parodymus suteikė parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Anot kasatorės, minėtų liudytojų parodymų, kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi ir gauti neteisėtu būdu, apie tariamą 10 procentų reikalavimą nepagrindžia jokie kiti bylos duomenys, o tokių pinigų reikalavo būtent liudytojas D. Ž.. Dėl to kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK normas, susijusias su įrodinėjimo procesu (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 324 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis kasatorė iš V. M. priėmė savo naudai 10 000 Lt kyšį. Kasatorė teigia, kad bylos duomenys (liudytojų V. R., A. A. parodymai, UAB „V.“ banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodytą informaciją patvirtino ir liudytojas D. Ž.) paneigia V. M. parodymus, o liudytojos L. M. parodymai vertintini kritiškai kaip neobjektyvūs, nepripažintini įrodymu, nes jie yra tik išvestiniai iš paties V. M. parodymų. Be to, byloje nėra jokių duomenų, tarp jų ir gautų klausantis telefoninių pokalbių, patvirtinančių V. M. parodymus apie tai, kad jis kalbėjo su kasatorė, su ja tarėsi dėl pinigų perdavimo, susitikimo (2011 m. vasario 11 d.) metu jis turėjo 10 000 Lt, kuriuos perdavė kasatorei ir ji juos priėmė. Dėl to kasatorė teigia, kad teismo išvada apie perduotus pinigus, yra tik prielaida, paremta tik šališkais vieno liudytojo V. M. parodymais, kuris suinteresuotas bylos baigtimi.
Kasatorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo telefoninių pokalbių kontrolės duomenų ir kitų įrodymų įvertinimu, kuris, jos nuomone, yra prieštaringas. Be to, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai pripažinta, kad jos kaltė padarius nusikalstamą veiką (reikalavus kyšio iš V. M.) įrodyta ir liudytojo V. R. parodymais, ir nepašalinti nepagrįsti teiginiai, kad jos kaltę dėl minėtos veikos patvirtina ir liudytojo A. A. parodymai. Dėl to kasatorė teigia, kad byloje nėra pakankamų ir objektyvių įrodymų visumos, patvirtinančios, jog ji iš V. M. reikalavo kyšio – nemokamai atlikti darbus, 150 000 Lt kyšio ir priėmė 10 000 Lt kyšį.
Skunde teigiama, kad apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl veikos, susijusios su liudytojais D. Ž. ir E. R., taip pat nepagrįsta teisme išnagrinėtų įrodymų visuma, tuo metu kasatorė nebuvo tokios nusikalstamos veikos subjektu, o į skundžiamą nuosprendį perkeltas tik E. R. protokolo–pareiškimo tekstas ir taip pažeisti BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Tokius pažeidimus kasatorė nurodė ir savo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė. Anot kasatorės, jos kaltės nepatvirtina ir aplinkybė, kad tą pačią dieną iš UAB „J.“ banko sąskaitos buvo paimti 10 000 Lt, nes byloje nebuvo tirtas pinigų judėjimas šios bendrovės sąskaitoje, kokios sumos buvo paimtos kitu metu, ar tokie pinigai buvo užfiksuoti buhalterinėje apskaitoje. Dėl to kasatorė teigia, kad liudytojai D. Ž. ir E. R. tik melagingai kasatorę apkalbėjo, siekdami paslėpti UAB „J.“ pinigų grobimą ir iššvaistymą. Juolab kad byloje nustatyta, jog šios bendrovės pinigais disponavo ir su šia bendrove nesusijęs D. Ž..
Aptardama liudytojų D. Ž. ir E. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, kasatorė teigia, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi, dirbtinai priderinti prie techninėmis priemonėmis užfiksuotų susitikimų laiko. Kasatorė pažymi, kad ji su E. R. telefonu nekalbėjo apie pinigus, byloje, be šio liudytojo parodymų, nėra kitų duomenų, patvirtinančių, kad šis liudytojas galimo susitikimo su kasatorė metu turėjo 10 000 Lt, kad juos tikrai perdavė jai ir ji juos priėmė. Be to, byloje nepagrįstai netirtos D. Ž. nurodytos aplinkybės apie išleistus pinigus įvairiems ekspertams, projektuotojams (už statinio ekspertizę, techninio darbo projektavimą, sąmatinę ekspertizę ir kitus projektinius darbus), teisininkams konsultantams ir tokių lėšų apskaitą. Kasatorės nuomone, neištyrus tokių duomenų, byloje liko nepašalintos abejonės ir prieštaravimai, o pirmosios instancijos teismai nepagrįstai rėmėsi atskirais fragmentiškais D. Ž. ir E. R. telefoninių pokalbių įrašais, nevertino ūkinių–finansinių įvykių visumos, nekreipė dėmesio ir į tai, kad liudytojo D. Ž. 2013 m. sausio 30 d. protokolo-pareiškimo tekstas nukopijuotas nuo V. M. 2013 m. sausio 29 d. protokolo-pareiškimo, o kasatorės parodymus vertino itin ydingai.
Priešingai nei nurodoma skundžiamuose sprendimuose, byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad ji iš K. R. reikalavo ir priėmė savo naudai 20 000 Lt kyšį. Tokių duomenų nėra užfiksuota nei telefoninių pokalbių metu, liudytojo K. R. parodymai nėra išsamūs, byloje nenustatyta tariamų 20 000 Lt kilmė ir priklausomybė, neišaiškintos UAB „R.“ banko sąskaitoje ir paties liudytojo asmeninėje sąskaitoje buvusių lėšų finansinės operacijos, neapklausti minėtos bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys. Neatlikus tokių veiksmų, teismas proceso veiksmais nepatikrino minėto liudytojo parodymų, taip suvaržė kasatorės teisę gintis nuo kaltinimo, nes K. R. teiginių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys. Kartu kasatorė mano, kad šis liudytojas pats galėjo iššvaistyti ar pasisavinti UAB „R.“ pinigines lėšas, o parodymus davė prieš kasatorę, siekdamas išvengti jo vadovautos bendrovės finansinės veiklos patikrinimo. Skundžiamoje nutartyje visiškai nenagrinėti kasatorės apeliacinio skundo argumentai dėl minėtų aplinkybių ir tai, kad nėra pakankamų įrodymų, patvirtinančių jos kaltę dėl 20 000 Lt kyšio. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas taip pat nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir neteisingai vertino įrodymus tiek atskirai, tiek ir jų visumą.
2.9. Apibendrindama kasatorė teigia, kad byloje nėra įrodyta, jog ji reikalavo ir priėmė kyšius, abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK pažeidimus, kurie suvaržė jos teises ir sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-611/2004, 2K-462/2009). Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nepatikimais įrodymais ir prielaidomis, nekreipė dėmesio į svarbias faktines aplinkybes, jų nevertino ir neanalizavo, o apeliacinės instancijos teismui neištaisius šių įstatymo pažeidimų ir nepašalinus prieštaravimų bei abejonių, jos vertintinos kasatorės naudai (in dubio pro reo).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys atsiliepimu į nuteistosios D. K. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras teigia, kad kasatorės argumentai dėl galimo jos kaip įtariamosios ar kaltinamosios teisių pažeidimo nepagrįsti, nes iš bylos medžiagos ir priimtų teismų sprendimų turinio matyti, kad nė viena iš įstatymo garantuojamų teisių D. K. nebuvo suvaržyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Be to, kasaciniame skunde nurodyti iš esmės tie patys argumentai, kurie buvo išdėstyti kasatorės apeliaciniame skunde ir į kuriuos jau atsakė skundą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas.
3.2. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir skundžiamoje nutartyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, apklausęs nuteistąją, teisingai pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jos kaltės padarius dvi veikas, numatytas BK 225 straipsnio 3 dalyje (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš V. M., E. R., D. Ž.), ir vieną veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš K. R.), patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kurių pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti.
Nors kasatorė ginčija byloje ištirtų dokumentų, liudytojų parodymų ir kitų duomenų vertinimą, pripažintas įrodytomis bylos aplinkybes, taip pat teismų išvadas, kurios neva padarytos nesant byloje jokių jos kaltumą pagrindžiančių įrodymų, pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir pateikia savas įrodymų vertinimo bei gynybos versijas, tačiau skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas skyrė pakankamai dėmesio tiek šiems kasatorės apeliacinio skundo argumentams, tiek teiginiams dėl neva neteisėto liudytojų V. M., D. Ž., E. R. ir K. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 227 straipsnio 5 dalyje nustatytomis sąlygomis. Šioje nutartyje teisingai pažymėta, kad pagal BPK nuostatas apeliacinės instancijos teismas negali vertinti specialiųjų liudytojų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo ir teisėtumo klausimo, nes tai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taip spręsdamas šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-696/2016).
3.3. Prokuroras teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir tinkamai pasisakė dėl operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautų duomenų ir jų vertinimo. Skundžiamoje nutartyje pasisakyta dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka gautų duomenų patikrinimo BPK numatytais veiksmais. Juolab kad iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog buvo atliktas pokalbių garso įrašų tyrimas juos perklausant, kurio metu tiek D. K., tiek jos gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus dėl garso įrašuose užfiksuotų faktinių aplinkybių, tačiau jokių klausimų pateikta nebuvo. Taip pat teismo posėdyje nebuvo pateikta ir prašymų perklausyti telefoninių pokalbių garso įrašus dalyvaujant teisiamajame posėdyje visiems tų pokalbių dalyviams ir juos apklausti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, ištyrė telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo metu gautus duomenis, juos įvertino ir aptarė apkaltinamajame nuosprendyje.
3.4. Anot prokuroro, kasaciniame skunde nepagrįstai ginčijamas liudytojų V. M., D. Ž., E. R., K. R. parodymų patikimumas ir pakankamumas, šių liudytojų apklausų teisėtumas ir jų procesinė padėtis, teigiant, kad šie parodymai negali būti pripažinti leistinais įrodymais byloje, nes buvo pažeisti BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies, BK 235 straipsnio reikalavimai. Prokuroras nesutinka ir su kasatorės nuomone, kad šie liudytojai nagrinėjamoje byloje turėjo būti kaltinami ir teisiami kaip jos padarytų tų pačių nusikalstamų veikų bendrininkai. Prokuroras nurodo, kad atsakydamas į tokius nuteistosios argumentus ir juos pagrįstai atmesdamas, apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir pažymėjo, kad nuteistosios skunde pateiktas minėtų liudytojų, kaip jos bendrininkų, veiksmų teisinis vertinimas nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas V. M., D. Ž., E. R., K. R. parodymus vertino kaip objektyvius, vertino juos kaip visumą kartu su kitais bylos įrodymais ir padarė išvadą, kad šių liudytojų parodymai patikimi, jų patikimumą patvirtina ir kita nuosprendyje aptarta bylos medžiaga, leidusi teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog įrodymų visuma patvirtina, kad nurodytų liudytojų parodymai apie D. K. inkriminuotų veikų aplinkybes yra teisingi. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į tokius kasatorės apeliacinio skundo argumentus.
3.5. Skundžiamoje nutartyje išsamiai atsakyta ir į kasatorės argumentus dėl bylų atskyrimo ir neva nepagrįsto kaltinimo, nes spręsti sujungti atskirai pradėtus tyrimus ar juos išskirti yra prokuroro teisė ir toks sprendimas priimamas atsižvelgiant į situaciją konkrečioje byloje. Be to, priešingai nei teigia kasatorė, atskirtuose tyrimuose ji yra proceso dalyvė (įtariamoji), todėl tiek ji pati, tiek jos gynėjai turėjo galimybę susipažinti su visų skunde išvardytų ikiteisminių tyrimų duomenimis. Kasaciniame skunde akcentuojama baudžiamoji byla (teisminio proceso Nr. 1-07-1-00410-2012-9) yra nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir šioje byloje kaltinamoji yra pati D. K., todėl ji ir jos gynėjai turėjo galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga. Prokuroras pažymi, kad nei apeliaciniame skunde, nei kasaciniame skunde kasatorė nenurodė šioje byloje esančių kokių nors konkrečių ją teisinančių ar jos kaltę paneigiančių duomenų, todėl jos skundo teiginiai yra tik deklaratyvūs ir prieštarauja bylos duomenims.
3.6. Prokuroras teigia, kad skundo teiginiai dėl neva nepagrįsto kasatorės nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, nes teismai pripažino, jog kyšio ji reikalavo, kai valstybės tarnautojui prilyginto asmens statuso ji dar neturėjo, yra nepagrįsti ir į juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė, pažymėdamas, kad D. K. nuteista už veikas, padarytas tik laikotarpiu, kai ji buvo šios nusikalstamos veikos subjektu, nes objektyviuosius kyšininkavimo sudėties požymius ji padarė po nurodytos datos, o nuosprendyje aprašyti veiksmai, padaryti anksčiau, vertintini kaip faktinės visos veikos, už kurią ji nuteista, padarymo aplinkybės.
Be to, priešingai nei teigia kasatorė, skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino kaip visumą, kiek jie atitiko kitus įrodymus ir neprieštaravo faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. visi byloje surinkti bei ištirti įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti, nusikalstamos veikos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, išdėstytos, įrodymai, kurie yra pagrindas ją pripažinti kalta ir nuteisti, nurodyti.
Atsiliepime aptariama BK 225 straipsnio 3 dalies dispozicija, šios veikos objektyvieji požymiai ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog apkaltinamajame nuosprendyje tinkamai įvertinti ir pagrįstai vadovautasi liudytojų V. M., D. Ž., E. R., K. R. parodymais, nes jie iš esmės atitinka kitų liudytojų parodymus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuotais duomenimis. Prokuroro nuomone, skundžiamuose sprendimuose nuosekliai išdėstyti įrodymai, jų gavimo šaltiniai bei byloje surinktų įrodymų turinys, kurių pagrindu teismai padarė išvadą dėl nuteistosios padarytų neteisėtų veiksmų. Kartu tai reiškia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes kasatorės skunde nurodytas veikas kvalifikuojant pagal BK 225 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, teismai nustatė visus būtinus šios nusikalstamos veikos požymius ir nenukrypo nuo teismų praktikos dėl kyšio davimo metu perduotų pinigų nesuradimo ir nepaėmimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).
4. Nuteistosios D. K. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
5.1. Taigi tai reiškia, kad šioje byloje nuteistosios D. K. paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant sumenkinti tam tikrų įrodymų (pvz., liudytojų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymus) įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias ikiteisminio tyrimo aplinkybes, atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas bei priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat šioje byloje nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama paneigti teismų nustatytas faktines aplinkybės dėl kyšių reikalavimo ir jų priėmimo, dėl reikalaujamų ir priimtų kyšių sumų. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
5.2. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl liudytojais apklaustų asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą (BK 227 straipsnio 5 dalis) teisėtumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Sprendimai dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, atleidžiant asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, gali būti skundžiami BPK nustatyta tvarka, tačiau BPK nenumatyta teisė tokius sprendimus skųsti nuteistiesiems (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Taigi šie kasacinio skundo argumentai taip pat paliekami nenagrinėtini.
Dėl BK 225 straipsnio taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos D. K. teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Pasak kasatorės, teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimų ir nukrypo nuo teismų praktikos. Kasatorė mano, kad taip teismai pažeidė įrodymų visumos objektyvaus įvertinimo ir nekaltumo prezumpcijos principus, skundžiamų sprendimų išvados paremtos spėjimais ir prielaidomis.
6.1. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios D. K. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
6.2. Vienas iš kasacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas BPK nuostatų pažeidimas, yra tai, kad skundžiami sprendimai grindžiami tik atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 227 straipsnio 5 dalies pagrindu penkių asmenų parodymais, kurie neįspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus paaiškinimus.
6.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaip liudytojai gali būti apklausti ir kitoje byloje nuteisti asmenys. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką nereiškia, kad po tokią teisę turinčio asmens veikos teisinio įvertinimo negali vykti jo apklausa. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus. Tai, kad parodymus duoda liudytojai, neįspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus paaiškinimus, irgi savaime nepaneigia tokių parodymų objektyvumo. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės parodymai, iš esmės atitinka kitų liudytojų parodymus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuotus duomenis, kitus nagrinėjamoje byloje surinktus ir įvertintus įrodymus. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistosios ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Antai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas – apklausta nuteistoji D. K.. Taip pat apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir tinkamai pasisakė dėl operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautų duomenų ir jų vertinimo. Antai apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka gautų duomenų patikrinimo BPK numatytais veiksmais. Apskritai jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu.
6.4. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas faktinis operatyvinio tyrimo pradėjimo ir tęsimo pagrindas. Šis teiginys yra deklaratyvus, nes iš esmės nėra nurodomos aplinkybės, kurios leistų abejoti faktinio operatyvinio tyrimo pradėjimo ir tęsimo pagrindo buvimu.
6.5. Taigi darytina išvada, kad teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnis).
6.6. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nepagrįstai atskirtos bylos, dėl to buvo formuluojamas nepagrįstas kaltinimas. Atsakant į šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad ikiteisminių tyrimų sujungimą ir išskyrimą reglamentuoja BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas, pagal kurį tik prokuroras priima sprendimus dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo ir išskyrimo. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad toks ikiteisminių tyrimų sujungimo ir išskyrimo reglamentavimas reiškia, kad teisė spręsti, sujungti atskirai pradėtus tyrimus ar išskirti, paliekama prokurorui, kuris sprendimą priima atsižvelgdamas į situaciją konkrečioje byloje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atskirtuose ikiteisminiuose tyrimuose kaip įtariamoji buvo būtent D. K., kuri tiek pati, tiek ir jos gynėjai turėjo galimybę susipažinti su visų tyrimų duomenimis, tarp jų ir su kasatorės minėtais operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais ir pokalbių garso įrašais. Nei apeliaciniame skunde, nei kasaciniame skunde kasatorė nenurodė atskirtoje byloje esančių kokių nors konkrečių ją teisinančių ar jos kaltę paneigiančių duomenų, todėl jos skundo teiginiai dėl bylų atskyrimo taip pažeidžiant jos procesines teises yra nepagrįsti.
6.7. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistosios D. K. apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus paaiškindamas, kodėl jos apeliacinis skundas atmetamas. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-240/2014 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, t. y. į tokius, nuo atsakymo į kuriuos priklausė teisingo sprendimo šioje byloje priėmimas.
6.8. Teismų sprendimuose išsamiai išnagrinėti BK 225 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai ir padaryta pagrįsta išvada, kad pagal byloje surinktus duomenis kiekvienu atveju duoti kyšius buvo reikalaujama ir kyšiai buvo priimami iš tam tikrų bendrovių vadovų už D. K. neteisėtą veikimą šių bendrovių naudai, t. y. tokių bendrovių laimėjimą jos organizuojamuose pirkimuose apklausos būdu. Reikalavimas duoti kyšį – tai įvairiomis formomis (žodžiu, raštu, veiksmu) informavimas, kad asmens (papirkėjo) interesas bus patenkintas tik už kyšį. Kyšio pareikalauta gali būti atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan. Svarbu, kad toks reikalavimas būtų realus (tikras), t. y. susijęs su tarnautojo tikru ketinimu gauti kyšį už savo veikimą ar neveikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-489/2016).
6.9. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtų nusikalstamų veikų padarymo metu D. K. buvo valstybės tarnautojui prilygintas asmuo. Antai ji 2010 m. lapkričio 2 d. UAB ,,V.“ direktorės A. M. įsakymu buvo paskirta sudarytos UAB ,,V.“ pirkimų komisijos pirmininke ir projektų vadove, o nuo 2011 m. sausio 5 d. buvo ir UAB ,,V.“ generaline direktore, įgaliota atlikti SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų, finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos, pirkimą. D. K. tai turėjo daryti laikydamasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų. Ji turėjo tiekėjams suteikti vienodas galimybes ir pateikti vienodą informaciją. Tačiau, kaip matyti iš teismų nustatytų aplinkybių, ji šiuos reikalavimus pažeidė. Taigi darytina išvada, kad BK 225 straipsnio 2 ir 3 dalies dispozicijoje nurodytas neteisėto veikimo požymis nagrinėjamoje byloje nustatytas pagrįstai.
6.10. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje D. K. pagrįstai pripažinta ir kyšininkavimo subjektu. Pagal BK 225 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad kasatorė turi būti išteisinta dėl veikos, kurios padarymo metu (apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas 2010 m. ruduo) ji nebuvo nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams subjektas. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. nusikaltimo subjektu tapo 2010 m. lapkričio 2 d. Kasatorė pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš V. M.), BK 225 straipsnio 3 dalį (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš E. R., D. Ž.) nuteista už veikas, padarytas tik laikotarpiu, kai ji buvo šių nusikalstamų veikų subjektas, nes objektyviuosius kyšininkavimo sudėties požymius – kyšio reikalavimą ir priėmimą – ji padarė po nurodytos datos, o nuosprendyje aprašyti veiksmai, padaryti anksčiau, vertintini kaip faktinės visos veikos, už kurią ji nuteista, padarymo aplinkybės. Be to, paminėtina ir tai, kad kyšio davimo metu perduotų pinigų nesuradimas ir nepaėmimas netrukdo daryti išvadų dėl kaltumo padarius BK 225 straipsnyje numatytas veikas.
7. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami sprendimus dėl D. K. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 3 dalyje (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš V. M.), 225 straipsnio 3 dalyje (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš E. R., D. Ž.), 225 straipsnio 2 dalyje (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš K. R.), pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes D. K. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (dvi veikos), 225 straipsnio 2 dalį (viena veika). Šioje byloje taip pat nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. K. apeliacinį skundą, būtų pažeidęs BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios D. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Masiokas
Armanas Abramavičius