(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės I. Č. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. Č. prašymą patikslinti akcinės bendrovės Šiaulių banko (akcinės bendrovės Ūkio bankas teisių perėmėjas) finansinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Plieno raštas“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi atsakovui UAB „Plieno raštas“ iškelta bankroto byla; 2009 m. birželio 29 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, tame tarpe ir AB Ūkio bankas 2 901 432,04 Lt  dydžio finansinis reikalavimas; 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone.

Pareiškėja I. Č. 2012 m. rugpjūčio 29 d. pateikė teismui prašymą panaikinti teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį bei patikslinti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, atsižvelgiant į kreditoriui AB Ūkio bankas 2011 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 100022 pagrindu grąžintą kreditą. Nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 22 d. priėmė nutartį, kuria atmetė G. Č. skundą dėl antstolio veiksmų. Skunde G. Č. prašė panaikinti 2012 m. sausio 23 d. turto arešto aktą, kuriame nurodytas turto arešto mastas siekia 251 304,04 Lt. 2007 m. rugpjūčio 3 d. buvo patvirtintas hipotekos lakštas, kuriuo AB Ūkio bankas suteikto kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistos UAB „Plieno raštas“ patalpos, esančios R. Kalantos g. 76, Kaune, bei pareiškėjai I. Č. ir G. Č. priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). BUAB „Plieno raštas“ perdavė kreditoriui AB Ūkio bankas negyvenamąsias patalpas, esančias R. Kalantos g. 76, Kaune. Perdavimo–priėmimo akto pagrindu BUAB „Plieno raštas“ ir AB Ūkio bankas 2011 m. rugsėjo 26 d. pasirašė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta perduodamo turto vertė 3 206 500 Lt. Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 6 d. priėmė nutartį, kuria patvirtino patikslintą kreditoriaus AB Ūkio bankas finansinį reikalavimą – 251 432,04 Lt. Pareiškėjos teigimu, administratorius, teikdamas teismui prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo, nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų sąlygas AB Ūkio bankas kreditorinį reikalavimą mažinti 2 650 000 Lt apimtimi, neskaičiuojant PVM sąskaitoje faktūroje mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau PVM) nuo visos perduoto turto kainos, kaip nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje – 3 206 500 Lt. Pareiškėjos nuomone, kreditorius nepagrįstai reikalauja iš BUAB „Plieno raštas“ papildomai sumokėti 556 500 Lt PVM sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad dalyvaujančiais asmenimis bankroto byloje gali būti tik įmonės kreditoriai, kurie jais tampa po to, kai teismo nutartimi yra patvirtinamas jų finansinis reikalavimas. Pareiškėja ir jos sutuoktinis yra bankrutuojančios įmonės akcininkai; pareiškėja neinicijavo UAB „Plieno raštas“ bankroto bylos, jos reikalavimas UAB „Plieno raštas“ bankroto byloje nėra patvirtintas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįgijo subjektinės teisės ginčyti BUAB „Plieno raštas“ bankroto byloje priimtus sprendimus. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėja praleido terminą Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarčiai apskųsti ir tai pripažino pagrindu atmesti pareiškėjos skundą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankroto bylose teismas turi būti aktyvus, ginčas susijęs su kitų BUAB „Plieno raštas“ kreditorių interesais, pasisakė dėl ginčo esmės, nurodydamas, kad bankrutuojantys PVM mokėtojai, kuriems teisme pradėta bankroto procedūra, parduodantys (šiuo atveju perduodantys) turtą, prekes (paslaugas) PVM mokėtojams, PVM skaičiavimo ir sumokėjimo prievoles perduoda pirkėjui. Nagrinėjamu atveju AB Ūkio bankas perėmė būtent bankrutavusios įmonės turtą, todėl jam kilo pareiga išskaičiuoti ir sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai, jog kreditorius reikalauja iš bankrutuojančios įmonės sumokėti PVM, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, tokio fakto nepatvirtina ir pareiškėjos pateiktos specialisto išvados. Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, ar kreditorius AB Ūkio bankas tinkamai ir laiku įvykdė savo prievoles valstybei, t. y. ar išskaičiavo ir sumokėjo PVM už įsigytą turtą, privalo tikrinti ne BUAB „Plieno raštas“ administratorius, kreditoriai ar pareiškėja, o atsakingos valstybės institucijos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantė I. Č. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – apeliantės pareiškimą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis bankroto byloje yra neteisėta, kadangi bankroto administratoriaus prašymas AB Ūkio bankas kreditorinį reikalavimą mažinti prašyme nurodyta apimtimi yra nepagrįstas, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

2. Apeliantė prašymą teismui pateikė ne kaip įmonės kreditorė ar įmonės akcininkė. Tokiu būdu teismas klaidingai vertino jos statusą. Apeliantė teikė prašymą teikė kaip asmuo, kurio asmeninis turtas įkeistas hipoteka, užtikrinant BUAB „Plieno raštas“ kredito bankui grąžinimą. 

3. Teismo argumentai, susiję su apeliantės teise teikti prašymą bankroto byloje, prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodyta, jog asmuo, siekiantis tapti trečiuoju asmeniu bankroto byloje, neprivalo būti kreditoriumi, pakanka įrodyti glaudų nagrinėjamos bylos ryšį su trečiojo asmens teisėmis ir pareigomis. Kadangi apeliantė yra ne tik BUAB „Plieno raštas“ akcininkė, bet ir laiduotoja, laikytina, kad nagrinėjamos bylos ryšys su apeliantės teisėmis ir pareigomis yra pakankamas, todėl apeliantė turi būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu.

4. Teismas, pasisakydamas, kad apeliantė neturi teisės skųsti 2011 m. spalio 6 d. nutarties, kuria patikslintas AB Ūkio bankas kreditorinis reikalavimas, sutapatino apeliantė su kreditoriumi ir tokiu būdu priėmė neteisingą sprendimą. 

5. Teismo argumentai, kad apeliantė praleido terminą skųsti 2011 m. spalio 6 d. nutartį, nepagrįsti, kadangi ši nutartis apeliantei nebuvo siunčiama.

6. Teismas nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų apeliantės keliamas abejones dėl 2011 m. spalio 6 d. nutarties pagrįstumo ir teisėtumo.

7. Bankroto administratorius, teikdamas teismui prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tikslinimo, nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų sąlygas AB Ūkio bankas kreditorinį reikalavimą mažinti 2 650 000 Lt apimtimi, neskaičiuojant PVM sąskaitoje faktūroje mokėtino PVM nuo visos perduotino BUAB „Plieno raštas“ turto kainos, kaip nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje, tai yra viso 3 206 500 Lt. 

8. Teismas nepasisakė dėl apeliantės pateiktos UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ išvados.

9. Kreditoriaus AB Ūkio bankas finansinio reikalavimo apimtis, nagrinėjant BUAB „Plieno raštas“ bankroto bylą, turi būti tikslinama, atsižvelgiant į PVM įstatymo reikalavimus.

Trečiasis asmuo AB Ūkio bankas prašo atmesti atskirąjį skundą.

Trečiojo asmens teigimu, teismas, bylos iškėlimo stadijoje priimdamas prašymą, įtraukė apeliantę į BUAB „Plieno raštas“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu, todėl atskirojo skundo argumentai, susiję su apeliantės įtraukimu į bylą trečiuoju asmeniu yra atmestini. Bankroto byloje yra sprendžiami kreditorių ir bankrutuojančios įmonės juridiniai santykiai, išimtinai susiję su bankrutuojančios įmonės finansinių prievolių kreditoriams įvykdymu. Nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti, tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas patikslino AB Ūkio bankas kreditorinį reikalavimą, yra įsiteisėjusi, todėl joje nustatytų aplinkybių pakartotinai įrodinėti nebereikia. G. Č. ir apeliantės ginčas su AB Ūkio bankas vyksta nuo 2009 metų. G. Č. yra BUAB „Plieno raštas“ kreditorius, todėl apeliantės teiginys, jog ji apie 2011 m. spalio 6 d. nutartį sužinojo tik pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, nepagrįstas. Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus – apeliantė neįrodė ir nepaneigė AB „Ūkio bankas“ įstatyminės pareigos sumokėti valstybei PVM. Apeliantės pateikta specialisto išvada nelaikytina įrodymu, galinčiu sudaryti teisines prielaidas peržiūrėti įsiteisėjusius procesinius teismo sprendimus. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodyta, kad PVM mokėtojui, įsigijusiam prekes ir paslaugas iš prekių (paslaugų)  tiekėjo, kuriam pradėta bankroto procedūra, tenka prievolė išskaityti ir sumokėti PVM už įsigyjamas prekes (paslaugas).

2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi AB Ūkio bankas procese pakeitė jo  teisių perėmėja AB Šiaulių bankas (b. l. 171).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl procesinių atskirojo skundo argumentų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje (civilinė byla Nr. 3K-3-630/2013) išaiškino, kad pagal ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliantė turi teisę skųsti teismo nutartį dėl kreditoriaus AB Šiaulių banko reikalavimo, kurio dydžiu ji tiesiogiai suinteresuota, tikslinimo.

Dėl atskirajame skunde keliamų apskundimo terminų skaičiavimo klausimų, minėtoje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta, kad  „Kasacinis teismas, aiškindamas kreditorių teisę skųsti teismo nutartis kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar tikslinimo klausimais, yra nurodęs, kad kreditorius nuo jo tapimo byloje dalyvaujančiu asmeniu momento turi galimybę susipažinti su visomis byloje priimtomis nutartimis, todėl terminas atskirajam skundui paduoti pradedamas skaičiuoti nuo nutarties, kuria patvirtinti jo finansiniai reikalavimai dienos, t. y. nuo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta UAB „Auto 1“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-328/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis civilinio proceso šalių lygiateisiškumo principu (CPK 17 straipsnis), kuris užtikrina proceso dalyvių vienodą teisių apsaugą, kasacinio teismo nurodyta termino atskirajam skundui paduoti skaičiavimo tvarka taikytina ne tik trečiaisiais asmenimis įtrauktiems kreditoriams, bet ir kitiems asmenims, kurie įrodė materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir yra įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad apskundimo terminas yra praleistas ir kasatorė neturi teisės skųsti nutarties, kuria patikslintas banko reikalavimas, nepagrįstas. Be to, pirmosios instancijos teismas kasatorės prašymą patikslinti banko reikalavimą nagrinėjo iš esmės ir tuo klausimu priėmė nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti ir spręsti kasatorės apeliacinės instancijos teismui pateikto atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties“.

Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

Kadangi visi atskirajame skunde keliami procesiniai klausimai išspręsti kasacinio teismo nutartimi ir yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, kolegija dėl šių argumentų nepasisako.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus perimto turto kainos ir iš to kylančių teisinių pasekmių.

Bankrutuojančios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarką nustato ĮBĮ 33 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį neparduotas turtas gali būti perduodamas kreditoriams. Turto perdavimo aktą tvirtina administratorius, o pagal minėto straipsnio 3 dalį turto pirkimo–pardavimo sutartis arba perdavimo aktas yra prilyginami notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai.

Vertindama tokį reglamentavimą, kolegija sprendžia, kad bankrutuojančios įmonės turto perdavimas kreditoriui savo teisinėmis pasekmėmis prilyginamas turto pirkimo–pardavimo sutarčiai, turinčiai tam tikrų ypatumų (sutarties formos, perduodamo turto savininko valios ir kt.).

Pirkimo–pardavimo sutarties kainą reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK) . Pagal CK 6.313 straipsnio 1 dalį parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu.

Iš varžytynėse neparduoto įkeisto turto perdavimo–priėmimo įkaito turėtojui akto (b. l. 19-21) matyti, kad šalių sutarta perduodamo turto vertė 2 650 000 Lt + PVM. Tokią turto pardavimo kainą nustatė ir 2010 m. spalio 29 d. įvykęs kreditorių susirinkimas, taip pat tokią kainą nurodė ir AB Ūkio bankas 2011 m. rugpjūčio 5 d. kreipdamasis į bankroto administratorių su sutikimu perimti ginčo patalpas. PVM sąskaitoje faktūroje (b. l. 23) iššifruota, kad viso turto kaina yra 3 206 500 Lt įskaitant 556 500 Lt PVM

Vertindama pirmiau nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad šalys, sudarydamos turto perdavimo sutartį, susitarė dėl perduodamo turto kainos – 3 206 500 Lt. Tokia kaina laikoma perduoto (parduoto) turto kaina.

Byloje dalyvaujantys asmenys pateikia argumentus dėl PVM skaičiavimo. Kolegijos nuomone, mokestinės prievolės valstybei, neturi įtakos šalių susitarimo dėl parduodamo turto kainos. Kiekvienas asmuo turi pareigą sumokėti nustatytus mokesčius valstybei. Todėl sprendžiant ginčą, argumentai dėl pareigos sumokėti PVM ar teisės atlikti PVM atskaitą, teisiškai nereikšmingi.

ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius ne vėliau kaip per 20 dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už šiose varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos, – už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse. Jei perimamo turto kaina yra didesnė negu įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus teismo patvirtinti reikalavimai, susidaręs skirtumas turi būti įmokėtas į bankrutuojančios įmonės sąskaitą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio turto perdavimo dienos. Nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Pardavus įkeistą turtą, hipoteka (įkeitimas) pasibaigia. Administratorius įstatymų nustatyta tvarka perduoda notarui ar teismui (priverstinės hipotekos atveju) duomenis apie hipotekos (įkeitimo) pabaigą.

Nagrinėjamoje byloje skelbtos varžytynės 2011 m. rugpjūčio 1 d. neįvyko, kadangi į jas neatvyko nei vienas pirkėjas. 2011 m. rugpjūčio 5 d. AB Ūkio bankas, kaip hipotekos turėtojas, kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu jam perduoti turtą ir 2011 m. rugsėjo 2 d. šis turtas buvo perduotas AB Ūkio bankas. Tai rodo, kad sutarties šalys laikėsi ĮBĮ nustatytos varžytynėse neparduoto turto perdavimo hipotekos turėtojui procedūros. Pirkimo–pardavimo sutartis pasibaigė perdavus turtą. Teismui konstatavus, kad turtas buvo perduotas už 3 206 500 Lt, tolesnes bankroto procedūras, susijusias su atsiskaitymu už perimtą didesnės kainos, nei patvirtintas finansinis reikalavimas, turtą, nustato ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis: jei perimamo turto kaina yra didesnė negu įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus teismo patvirtinti reikalavimai, susidaręs skirtumas turi būti įmokėtas į bankrutuojančios įmonės sąskaitą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio turto perdavimo dienos.

Dėl anksčiau nurodytų motyvų atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, konstatuojant, jog  turtas buvo perduotas už 3 206 500 Lt. Sutarties šalys, kiek tai susiję su minėta sutartimi, turi toliau vykdyti pareigas jiems nustatytas ĮBĮ, o bankroto administratorius ir teismas turi kontroliuoti tolesnį bankroto procedūrų tinkamą vykdymą ir priklausomai nuo to, atitinkamai tikslinti finansinius reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjos prašymas patikslinti AB Ūkio bankas finansinį reikalavimą perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 str. 5 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.