Civilinė byla Nr. e2A-566-555/2023

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03179-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.8; 3.1.7.6; 3.3.1.18.2; 3.4.5.15.2

(S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens valstybės įmonės Turto banko apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-629-374/2023 pagal pareiškėjos D. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje valstybės įmonė Turto bankas, V. S., akcinė bendrovė „V.“.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Pareiškėja D. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, jog jai nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

2.       Pareiškėja nurodė, kad 1990 m. rugpjūčio 18 d. ji susituokė su V. S.. 1992 m. gruodžio 2 d. Tekstilės ir lengvosios pramonės darbuotojų profsąjungos federacija (duomenys neskelbtini) profsąjunga svarstė V. S. pareiškimą dėl lengvatų taikymo gaunant butą, kaip Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidatoriui ir nutarta, pareiškimą tenkinti. V. S. keturių asmenų šeima monolitiniame name „Beton“ sutiko paimti dviejų kambarių butą penktame aukšte. 1994 m. sausio 6 d. (duomenys neskelbtini) perregistruotas į AB „V.“. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 13 d. sprendimu santuoka tarp D. S. ir V. S. nutraukta. Suinteresuotas asmuo V. S. gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), buvo deklaravęs laikotarpiu nuo 1992 m. kovo 3 d. iki 2005 m. gegužės 3 d. Jis pretenzijų į turtą nereiškė ir nereiškia. Pareiškėja gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), deklaravusi nuo 2005 m. kovo 21 d., tačiau faktiškai su sutuoktiniu V. S. nurodytame bute gyveno nuo 1992 m. kovo 3 d. ir gyvena iki šiol nepertraukiamai. Pareiškėja iki šio laiko, teisėtai – atvirai ir nepertraukiamai valdo ir naudojasi minėtu butu, turtą prižiūri, remontuoja, dalyvavo renovacijos procese, reguliariai moka mokesčius už komunalines paslaugas. Nuomos ar panaudos sutarties, su (duomenys neskelbtini), vėliau AB „V.“ ar kita įmone pareiškėja ar jos buvęs sutuoktinis, niekada nebuvo sudarę. Butas nebuvo privatizuotas, nepriklauso valstybei ar savivaldybei.

3.       Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nurodė, kad jei pareiškėjos nurodytas turto valdymas atitinka įstatyme numatytas sąlygas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, neprieštaraus, kad pareiškimas būtų patenkintas, bylą prašė nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

4.       Suinteresuoti asmenys V. S. ir AB „V.“ su pareiškimu sutiko.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškimą tenkinto ir nustatė juridinį faktą, jog pareiškėjai įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

6.       Teismas nustatė, kad 1990 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėja susituokė su V. S.. Iš 1992 m. gruodžio 2 d. Tekstilės ir lengvosios pramonės darbuotojų profsąjungos federacijos (duomenys neskelbtini) profsąjungos komiteto protokolo Nr. 42 nustatė, jog V. S. keturių asmenų šeimai monolitiniame name „Beton“ skyrė dviejų kambarių butą penktame aukšte, šeima su paskyrimu sutiko. Vadovaujantis 1994 m. sauso 6 d. Marijampolės miesto valdybos potvarkiu Nr. 14, (duomenys neskelbtini) perregistruotas į AB „V.“. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 13 d. sprendimu santuoka tarp D. S. ir V. S. nutraukta. Iš Marijampolės savivaldybės administracijos Mokolų seniūnijos pažymos apie deklaruotą gyvenamąją vietą nustatė, jog pareiškėja D. S. nuo 2005 m. kovo 21 d. deklaravusi gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), suinteresuotas asmuo V. S. minėtu adresu deklaravęs gyvenamąją vietą buvo nuo 1992 m. kovo 3 d. iki 2005 m. gegužės 3 d.

7.       Teismas taip pat pažymėjo, kad tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo V. S. nurodė, jog pareiškėja faktiškai nekilnojamąjį turtą valdo atvirai ir nepertraukiamai nuo 1992 m. kovo 3 d, o oficialiai tai daro nuo 2005 m. gegužės 3 d. Tai įrodo 2011 m. vasario 24 d. būsto savininko (valdytojo) deklaracija, 2012 m. gegužės 9 d. Atliekų turėtojo prašymas, 2012 m. gegužės 9 d. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų tiekimo sutartis ir kiti duomenys. Teismui pateikti dokumentai patvirtino, jog pareiškėja rūpinasi butu, kaip savu, moka už sunaudotą elektros energiją, vandenį. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, jog butui, esančiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės niekam nėra registruotos. Marijampolės savivaldybės administracijos raštai patvirtino, jog duomenų apie turto privatizavimą ir jo procesą nėra, butas niekada nepriklausė ir dabar nepriklauso Marijampolės savivaldybei nuosavybės teise. Pareiškime nurodytų faktų dėl nurodyto turto įgijimo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo prieštaravimų teismas nenustatė.

8.       Išanalizavęs bei įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėja nėra buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, butas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, viešame registre kito asmens vardu nėra įregistruotas. Pareiškėja butą nepertraukiamai ir atvirai valdo nuo 2005 m. gegužės 5 d. iki šiol. Buto valdytoja buvo pagrįstai įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į užvaldomą daiktą ir sąžininga valdytoja išliko visą įgyjamosios senaties laiką. Byloje nėra nustatyta, jog nuo 2005 m., kuomet butą valdė pareiškėja, būtų atsiradę galimi pretendentai į buto nuosavybės įgijimą. Teismas sprendė, jog byloje įrodytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, suteikiančios galimybę įgyti nuosavybės teisę į statinį įgyjamosios senaties būdu, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas pareiškimą tenkino.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ginčo turtas laikytinas valstybės nuosavybe. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn.

1.2.       Tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

1.3.       Pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka, priešingai– pareiškėja pareiškime teismui pripažino, kad butas nebuvo privatizuotas, apie tai patyeikti duomenys Marijampolės savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus 2022 m. spalio mėn. pažymoje Nr. SA-(37.2E) ir Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo 2022-11-04 pažymoje Nr. M7-985. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Butų privatizavimo įstatymą ir kt.), viena iš sąlygų nekilnojamojo turto privatizavimui buvo ta, kad už jį turėjo būti sumokėti pinigai. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų privatizavusi butą, esantį (duomenys neskelbtini). Yra tik duomenys, kad pareiškėjai su sutuoktiniu Tekstilės ir lengvosios pramonės darbuotojų profsąjungos federacijos (duomenys neskelbtini) profsąjungos komitetas skyrė minėtą žinybinį butą. Aprašomojoje sprendimo dalyje taip pat nurodoma, kad „<...> nuomos ar panaudos sutarties, su (duomenys neskelbtini), vėliau AB „V.“ ar kita įmone pareiškėja ar jos buvęs sutuoktinis, niekada nebuvo sudarę. Butas nebuvo privatizuotas <...>“.

1.4.       Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Tai, kad pareiškėjos pareiškimas yra nepagrįstas patvirtina ir teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-446-450/2017, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-4641-1004/2017, Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2‑324‑635/2016, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑409‑883/2016; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-527-513/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-581-642/2022; Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-4453-892/2022; Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. gruodžio 22 d, sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-4169-477/2021; Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-30-390/2021). Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į nurodytą teismų praktiką, kadangi nagrinėjamos bylos ir paminėtų bylų ratio decidendi sutampa.

1.5.       Pirmosios instancijos teismui suinteresuotas asmuo nurodė, jog sutinka, kad pareiškimas būtų nagrinėjamas teismo nuožiūra tik tuo atveju, jei pareiškėja pateiks papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad ji įstatymų nustatyta tvarka įsigijo turtą (privatizavo). Šiuo atveju pareiškėja tokių įrodymų nepateikė, todėl nebuvo pagrindo tenkinti pareiškimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo. Taigi teismas, neturėdamas jokių duomenų apie tai, kad ginčo turtas buvo privatizuotas, kadangi turtas išliko valstybės nuosavybe, nepagrįstai taikė įgyjamosios senaties institutą, taip nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos.

10.       Pareiškėja D. S. pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog ginčo turtas yra valstybės nuosavybė, nepagrįstas, nes tai paneigia pats suinteresuotas asmuo, nurodydamas, kad ,,po Lietuvos valstybes atkūrimo ... pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn“. Jeigu ginčo butas būtų registruotas valstybės ar savivaldybės vardu, tuomet butų galima daryti išvadą, kad nėra pagrindo daiktą perleisti privačiai nuosavybei įgyjamosios senaties instituto būdu. Valstybe nevykdė savo išleistų įstatymų ir poįstatyminių aktų ir dėl to neapskaitė turto valstybės balanse ir turto neregistravo viešame registre.

2.2.       Ginčo turtas nebuvo sukurtas iš valstybės lėšų, nes valstybė ginčo buto nebandė apskaityti ir registruoti inventorizavimo biure, neturėjo nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento (vietos savivaldybių sprendimo; potvarkio; pažymėjimo). Be nurodyto dokumento užregistruoti buto nebuvo įmanoma, nes 1991 m. liepos 25 d. nutarime Nr. 297 nurodoma, kad ,,inventorizavimo biuras, remdamasis pateiktai dokumentais, registruoja pastatą, statinį arba butą, o esant dokumentuose netikslumų, jų stokojant, atsisako registruoti“ (1991 m. liepos 25 d. nutarimas NR. 297, 8-11 punktai).

2.3.       Savivaldybės vardu ginčo daiktas taip pat neregistruotas. 2000 m. vyko savivaldybių reforma. Ginčo daikto 1991-2000 m. laikotarpiu Marijampoles savivaldybė savo balanse neapskaitė ir neregistravo viešame registre savo vardu. Suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų savo argumentams pagrįsti, nepateikė objektyvių duomenų, kaip ginčo daiktas buvo sukurtas, todėl laikyti kad jis sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, taip pat nėra pagrindo. Prielaidomis ir spėjimais teismo sprendimas taip pat negalėjo būti grindžiamas.

2.4.       Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas ir jis nesukelia jokių teisinių pasekmių šioje byloje, apie tai kad ,,pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka“. Tai visai kitas pagrindas nuosavybei įgyti, dėl kurio bylos teisme nėra. Jeigu pareiškėja būtų pradėjusi buto privatizavimo procedūrą ir jos nebaigusi pagal 1991 m. gegužės 21 d. Butų privatizavimo įstatymą, tuomet negalėtų kreiptis į teismą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo, nes turėtų kreiptis dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo. Suinteresuotas asmuo ypatingosios teisenos byloje reikalauja dokumentų, kuriais turėtų būti grindžiamas ieškinys dėl privatizavimo sutarties (pirkimo–pardavimo sutarties) pripažinimo galiojančia ir tai yra neteisinga.

2.5.       Priešingai apeliacinio skundo argumentams, pirmosios instancijos teismas labai teisingai remiasi praktika, kuri užtikrina pagrindinius civilines teisės principus ir juos pritaiko, nes konkreti byla skiriasi nuo kitų bylų, dėl specifinės situacijos – pareiškėja savo lėšomis yra atlikusi daikto renovaciją, bute gyvena daugiau kaip trisdešimt metų, savaime suprantama per tiek laiko yra atlikusi ne vieną remontą ir apie tai pateikė rašytinius įrodymus.

2.6.       Suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą buvo nurodęs, kad sutinka, jog teismas pareiškimą nagrinėtų teismo nuožiūra. Atsižvelgiant į suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, buvo pateikti ir papildomi įrodymai. Byloje nesant ginčo (su pareiškimu sutiko visi suinteresuoti asmenys ir pateikė rašytinius procesinius dokumentus, gavus papildomus įrodymus pagal atsiliepimo į pareiškimą argumentus, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Suinteresuotas asmuo savo pozicijos nepatikslino iki pat bylos išnagrinėjimo iš esmės momento. Pareiškėja negali pateikti dokumentų apie privatizavimą, kadangi butas nebuvo privatizuotas ir nebuvo jo privatizavimo procesas.

2.7.       Nors nekilnojamojo daikto valdymo fakto pareiškėja nebuvo įregistravusi viešame registre savo vardu, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad registracijos viešame registre nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamą faktą pagrindu esant valdymo teisę. Teisėtą daikto (buto ir jo priklausinių) valdymą pareiškėja tvirtinto rašytiniais įrodymais (sutartys su komunalines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis; mokėjimo už komunalinius mokesčius sąskaitos ir pavedimų kopijos), pažymomis apie pareiškėjos deklaruotą gyvenamąją vietą, būsto renovaciją ir kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau apie tai suinteresuotas asmuo nepasisako ir šiuo aspektu (pateiktų įrodymų vertinimo aspektu) pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundžia.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

12.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškėjos D. S. prašymas nustatyti juridinį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisėtumo.

13.       Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

14.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pateikti įrodymai patvirtina pareiškėjos prašymo pagrįstumą. Apelianto vertinimu, ginčo butas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, todėl nustačius, kad jis (butas) valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl butas turėjo būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, toks buto valdymas CK 4.68 straipsnio 1 dalies prasme turėjo transformuotis į nuosavybės teisę, įgytą įgyjamąja senatimi.

15.        Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

16.       Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą.

17.       Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr, 3K-3-41/2011).

18.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB „Pakruojo arka" pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

19.       Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 1992 m. gruodžio 2 d. Tekstilės ir lengvosios pramonės darbuotojų profsąjungos federacijos (duomenys neskelbtini) profsąjungos komiteto protokolo Nr. 42 pagrindu V. S. keturių asmenų šeimai monolitiniame name „Beton“ skirtas dviejų kambarių butas penktame aukšte. Vadovaujantis 1994 m. sauso 6 d. Marijampolės miesto valdybos potvarkiu Nr. 14, (duomenys neskelbtini) perregistruotas į AB „V.“.

20.       Gyvenamųjų patalpų privatizavimą Lietuvoje reglamentavo Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas Nr. 1-1374, įsigaliojęs 1991-06-30. Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis numatė, kad pirkimo–pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Šiuo atveju, pagal turto kilmę darytina išvada, kad ginčo butas priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, tai yra buvo viešoji nuosavybė. Pati pareiškėja patvirtino, kad gyvendama bute jokių aktyvių veiksmų po įmonės, suteikusios būstą statuso, pasikeitimo bei siekdama butą įsigyti nuosvybėn, neatliko. CK 4.69 straipsnio 3 dalis nustato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus – viešajai nuosavybei priklausančius daiktus. Aplinkybė, kad, pagal VĮ Registrų centro duomenis, ginčo buto teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas ginčo butą vertinti kaip bešeimininkį, nes ginčo butas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės.

21.       Įvertinus byloje pateiktus duomenis darytina išvada, kad pareiškėjai kartu su sutuoktiniu valstybinei įmonei priklausantis butas buvo suteiktas tam, kad pareiškėjos sutuoktinio šeima būtų aprūpinta gyvenamuoju būstu. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuosavybės teisės į butą, pasikeitus įmonės, kuri valdė ginčo butą, nuosavybės teisės  formai, nebuvo ir nėra įregistruotos. Vien tik faktinis naudojimasis butu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja atvirai valdė daiktą (butą) kaip savą kad yra sąžininga valdytoja ir įgijo butą nuosavybėn įgyjamąja senatim (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Tai, kad nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į minėtą butą nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog ginčo butas perėjo pareiškėjai ir ji yra sąžininga šio buto įgijėja. Valdymo institucijų nepakankamas atlikimas joms pavestų funkcijų rūpintis viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravimas į ginčo buto dalį nėra pagrindas buto, esančio (duomenys neskelbtini), nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą.

22.       Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

23.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, netinkamo teisės aktų taikymo, nepagrįstai patenkino pareiškėjos D. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, t. y. priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl yra pagrindas suinteresuoto asmens VĮ Turto banko apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą bei klausimą išspręsti iš esmės ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

24.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškimas atmestas, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, šalių patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis), taip pat atitinkamai paskirstyti šalių apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos pareiškimą atmetus, jos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Tuo tarpu suinteresuoti asmenys turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako.

25.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos sudaro 18,48 Eur (pirmosios instancijos teisme išlaidos sudarė 13,28 Eur sumą, o apeliacinės instancijos teisme – 5,20 Eur), todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, pareiškėjos D. S. pareiškimo netenkinus, šios išlaidos valstybės naudai priteisiamos iš pareiškėjos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :        

Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D. S. pareiškimą atmesti. 

Iš pareiškėjos D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 18,48 Eur (aštuoniolika eurų 48 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke, įmokos kodas – 5662, mokėjimo paskirtis – išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjas        Egidijus Tamašauskas