Administracinė byla Nr. A-894-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02332-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. 

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d. buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose Nr. 166, 146, 139, 127 ir 178, kuriose buvo laikomi 3–4 asmenys, jos neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Tai žemina pareiškėjo garbę ir orumą. Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir trūko oro. Kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas buvo apie 7 kv. m., stalas užėmė 1,2 kv. m., gultai (dviaukščiai) – 4 kv. m., sanitarinis mazgas – 1,5 kv. m. kameros ploto. Be to, kamerose neužtikrintas natūralus apšvietimas ir tai pakenkė pareiškėjo akims, nes jis daug skaito ir rašo. Rūkantys asmenys yra laikomi su nerūkančiais ir atvirkščiai. Nurodė, kad tyčiniais pareigūnų veiksmais sukeliamos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Be to, konfliktinės situacijos kyla egzistuojant psichologiniams bei fiziniams nepatogumams, kurie atsiranda dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu, teigia, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto.

Pareiškėjas dėl minėtų neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, dvasinius nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino teisės aktais nustatytų laikymo sąlygų ir tai sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7-12).

Lukiškių TI-K nurodė, kad iš T. L. asmens įskaitos kortelės kopijos matyti, jog 2013 m. kovo 7 d. vakare, 2013 m. gegužės 9 d. ryte, 2013 m. gegužės 12 d. vakare, 2013 m. birželio 21 d. ryte, 2013 m. liepos 4 d., 2013 m. liepos 11 d. – 2013 m. liepos 12 d., 2013 m. liepos 16 d., 2013 m. liepos 25 d., 2013 m. liepos 30 d. – 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. spalio 3 d., 2013 m. spalio 4 d. – 2013 m. spalio 7 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. – 2013 m. gegužės 2 d., nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 23 d., nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. birželio 20 d., nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. liepos 4 d., nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d., nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 3 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs iš įstaigos į kitas laisvės atėmimo vietas.

Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Atsakovas stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda  kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“.

Pažymėjo, kad dėl per mažo kamerų ploto jose nėra galimybės įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad kamerose apgyvendinti asmenys, kurie jas reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Dėl pačių Lukiškių TI-K laikomų asmenų elgesio kameras tenka nuolat remontuoti. Atsakovo nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu (b. l. 48-52) pareiškėjo T. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 400 Lt (984,71 Eur) neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 7 d. atvyko į Lukiškių TI–K ir tam tikrais laikotarpiais iki 2013 m. spalio 17 d. buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki aštuonių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,38 kv. m. iki 23,32 kv. m.

Pareiškėjas teigia, kad minimalus kameros plotas, turėjęs tekti vienam asmeniui, turėjo būti  5 kv. m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu „Dėl areštinių vidaus tvarkos taisyklių“ patvirtintos Areštinių vidaus tvarkos taikylės reglamentuoja asmenų, nuteistų areštu, laikymo areštinėse tvarką ir sąlygas, o pareiškėjas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartimi buvo suimtas, 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžiu nuteistas.

Byloje vertintinas laikotarpis nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d. HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Teismas sutiko su atsakovu, kad nevertintini laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 2 d., nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. gegužės 23 d., nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. birželio 20 d., nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. liepos 7 d., nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d., nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 3 d.

Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis teismas sprendė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m., 165 dienas 4 vakarus ir 1 rytą. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu tik 13 dienų, 2 rytus ir 2 vakarus buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą, rėmėsi CK 6.250 straipsniu ir nurodė, kad pareiškėjas 165 paras, 4 vakarus ir 1 rytą buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, sprendė, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Teismas pripažino, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K 170 parų buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pažymėjo, kad nustačius, jog pareiškėjas pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, byloje nevertinami kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, susiję su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis. Nors pareiškėjas ir teigė, kad jam pablogėjo regėjimas, tačiau nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai yra susiję su nustatytu kamerų ploto pažeidimu.

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Lukiškių TI-K, siekdama išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu sudarė paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis ir su UAB „Dezinfra“. Pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų laikymo sąlygų.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad pareiškėjo prašoma priteisti 15 000 Lt suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į pareiškėjo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (170 parų) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai įtakojo neigiamai jo sveikatą, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas darė išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 3 400 Lt.

III.

Pareiškėjas T. L. apeliaciniu skundu (b. l. 61-63) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, įvardintos pareiškėjo skunde pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai atsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis. Tuo tarpu pareiškėjas nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas apytiksliai 7 mėnesius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo T. L. prašomos priteisti 15 000 Lt (4 344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 400 Lt (984,71 Eur) neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, jog teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, neįvertino visų jo nurodytų motyvų ir argumentų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjimo ginčo ribas ir klausimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Šiuo atveju iš administracinėje byloje pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą sieja su Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjimo neteisėtais veiksmais, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu (b. l. 1-3).

Kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisinimo sąlygomis, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjo skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.), pabrėžia, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su jam neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, su tuo, kad naudojantis sanitariniu mazgu jam nebuvo užtikrintas privatumas ir tai žemino jo orumą, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos judėti ir sportuoti, atvykus į nurodytą įkalinimo įstaigą, darant asmens apžiūras buvo nesilaikoma sanitarinių reikalavimų (buvo šalta, purvina), asmuo esant žemai temperatūrai buvo verčiamas nusirengti ir dėti daiktus į nešvarias dėžes, jam nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir tai pakenkė jo regai. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo jis patyrė neturtinę žalą, jis buvo žeminamas, buvo žeidžiamas jo orumas (b. l. 1-3).

Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas įvertino ir pasisakė tik apie neteisėtų veiksmų buvimą, kiek tai yra susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, tačiau kitų nurodytų neteisėtų veiksmų iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė (b. l. 48-52). Teisėjų kolegijos vertinimu, tik esant įvertintiems visiems neteisėtiems veiksmams ir juos nustačius ar juos paneigus, yra galima spręsti bendrai apie pareiškėjo patirtą tikrąją neturtinę žalą.

Papildomai teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog nors pareiškėjas ir teigė, kad jam pablogėjo regėjimas, tačiau nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (b. l. 48-52). Teisėjų kolegija iš esmės tokias teismo išvadas vertina kaip ydingas ir nesutinka su tokiu įrodinėjimo naštos paskirstymu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Toks vertinimas taip pat gali būti taikomas ir kalbant apie duomenis, pagrindžiančius netinkamų kalinimo sąlygų įtaką asmens sveikatai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti ir atsižvelgti į pareiškėjui kylančius sunkumus pateikiant tam tikrus įrodymus dėl jo padėties ir statuso, kiek tai yra susiję su neteisėtų veiksmų įtaka pareiškėjo sveikatai.

Šiame kontekste akcentuotina tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju teismas nurodytų visų neteisėtų veiksmų buvimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, neatsižvelgė į su pareiškėjo statusu susijusius sunkumus teikiant įrodymus ir įrodinėjant skundo pagrindą ir dalyką, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš nurodytų atskirų neteisėtų veiksmų buvimo, bet konkrečiai priteistinos žalos dydžio dėl atskirų neteisėtų veiksmų neįvardino, sprendžia, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo konkrečiu atveju nėra tikslinga iš esmės pasisakyti (b. l. 1-3).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Toks sprendimas yra priimamas atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje turi būti nustatomos ir vertinamos iki šiol byloje nenustatytos ir neįvertintos aplinkybės, suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, paaiškinimus nurodytais aspektais. Atitinkamai, nurodytos aplinkybės sudaro savarankišką pagrindą administracinę bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

                                                                      Arūnas Dirvonas

                                                                      Irmantas Jarukaitis