Civilinė byla Nr. e2A-218-260/2021

       Teisminio proceso Nr. 2-13-3-03098-2019-1

       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6;

       2.6.4; 3.3.1.18.1

       (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Izoldos Nėnienės ir Arvydo Žibo,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. T. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-921-887/2020 pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovei N. M. dėl prievolės pripažinimo bendra sugyventinių prievole ir skolos pagal prievolę priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas P. T. 2019 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei N. M. dėl skolos priteisimo, kuriame prašė teismo priteisti ieškovui iš atsakovės 8 978,22 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Nurodė, kad ieškovas ir V. T. dvejomis paskolų sutartimis 2000 m. sausio 1 d. paskolino A. T. nekilnojamojo turto įsigijimui 17 956,44 Eur (62 000 Lt). Po V. T. mirties visą turtą, taip pat ir reikalavimo teisę į A. T. paveldėjo ieškovas. Už gautus pinigus A. T. įgijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-421/2019, skolininko A. T. sugyventinei atsakovei N. M. buvo priteista ½ dalis viso A. T. turto, todėl A. T. ir N. M. yra ieškovo bendraskoliai 17 956,44 Eur apimtyje, dėl ko ieškovas ir prašė priteisti ½ dalį skolos, t. y. 8 978,22 Eur (17 956,44 Eur / 2), iš atsakovės.

2.       Ieškovas P. T. ir A. T. 2020 m. gegužės 19 d. pateikė teismui pareiškimą dėl netinkamos šalies pakeitimo, kuriame prašė įtraukti byloje dalyvauti ieškovu A. T.. Nurodė, kad P. T. sūnėnas A. T. yra grąžinęs P. T. paskolą bankiniu pavedimu. P. T. netikrino banko sąskaitos ir ieškinio padavimo metu nežinojo, kad paskola grąžinta. Paskolos grąžinimo faktas reiškia, kad P. T. neteko teisės reikalauti paskolos priteisimo iš atsakovės N. M.. Šią reikalavimo teisę iš P. T. perėmė sūnėnas A. T., todėl jis turi byloje dalyvauti ieškovo teisėmis, o P. T. turi būti pašalintas iš bylos.

3.       Alytaus apylinkės teismas 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi tenkino prašymą ir pakeitė civilinėje byloje Nr. e2-921-887/2020 ieškovą P. T. nauju ieškovu A. T.. Nurodė, kad kartu su prašymu pateikti įrodymai patvirtina, jog A. T. 2019 m. rugpjūčio 26 d. ir 2019 m. rugsėjo 8 d. bankiniais pavedimais sumokėjo ieškovui skolą pagal 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutartis, tokiu būdu reikalavimo teisė pagal paskolos sutartis perėjo A. T..

4.       Ieškovas A. T. 2020 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame prašė : 1) pripažinti, kad prievolės, kylančios iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp V. T. ir A. T. dėl 32 000 Lt paskolos ir prievolės, kylančios iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp P. T. ir A. T. dėl 30 000 Lt paskolos, yra bendros ieškovo A. T. ir N. M. prievolės; 2) padalinti prievoles, kylančias iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp V. T. ir A. T. dėl 32 000 Lt paskolos ir prievoles, kylančias iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp P. T. ir A. T. dėl 30 000 Lt paskolos, t. y. nustatyti, kad A. T. atitenka ½ dalis prievolių, kylančių iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp V. T. ir A. T. dėl 32 000 Lt paskolos ir ½ dalis prievolių, kylančių iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp P. T. ir A. T. dėl 30 000 Lt paskolos, nustatyti, kad N. M. atitenka ½ dalis prievolių, kylančių iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp V. T. ir A. T. dėl 32 000 litų paskolos sumos ir ½ dalis prievolių, kylančių iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp P. T. ir A. T. dėl 30 000 litų paskolos sumos; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės 8 978,22 Eur skolą; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

5.       Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis nuo 1995 metų dirbo (duomenys neskelbtini). Atsakovė nuo 1999 metų įsidarbino ir pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Tuo metu ieškovas dar gyveno su buvusia žmona D. T.. Ieškovas 1999 metų liepos mėnesį nustojo gyventi su žmona ir nuo 1999 metų lapkričio pradėjo gyventi kartu su atsakove. Ieškovas su savo sūnumi kartu su atsakove ir jos sūnumi apsigyveno jos motinai priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Nuo 2000 metų šalys su vaikais persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), ieškovas išnuomojo butą. Ieškovas 2001 m. gruodžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu savo vardu nuosavybės teise už 100 000 Lt įsigijo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir sodo pastatą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), į kurį šalys persikėlė gyventi. Kadangi ieškovas neturėjo pakankamai lėšų nekilnojamojo turto įsigijimui, dalį jų teko pasiskolinti. Ieškovas dviem 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutartimis pasiskolino iš tetos V. T. 32 000 Lt ir dėdės P. T. 30 000 Lt. V. T. (duomenys neskelbtini) mirė. Visas V. T. turtas (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu atiteko P. T.. Tokiu būdu P. T. perėmė visas reikalavimo teises pagal V. T. ir ieškovo sudarytą paskolos sutartį ir įgijo teisę reikalauti iš ieškovo grąžinti 32 000 Lt paskolą. Ieškovas 2007 metais nusprendė parduoti žemės sklypą bei sodo pastatą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), ir įsigyti kitą, didesnį būstą su ūkiniais pastatais, kuriame galėtų ne tik gyventi, bet ir dirbti – (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2007 m. rugpjūčio 16 d. sudarė preliminarią sutartį, pagal kurią įsipareigojo nupirkti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), už 400 000 Lt. Ieškovas 2007 m. rugpjūčio 24 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Be to, panašiu laikotarpiu ieškovas surado pirkėją sodo pastatui, kuriame gyveno su atsakove. Ieškovas 2007 m. rugpjūčio 31 d. sudarė preliminarią sutartį, pagal kurią nusprendė parduoti žemės sklypą ir sodo pastatą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), gavo 298 000 Lt avansą. Ieškovas 2007 m. lapkričio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartimi nekilnojamąjį turtą pardavė už 460 000 Lt. Kadangi naujai įgytas žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), buvo nupirktas už mažesnę kainą, tai ieškovas jokių papildomų asmeninių įnašų neturėjo, o atsiskaitymui panaudojo pinigines lėšas, gautas pardavus anksčiau įgytą nekilnojamąjį turtą. Atsakovė 2017 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą ir ieškiniu prašė teismo pripažinti nekilnojamąjį turtą bendrąja daline šalių nuosavybe ir padalinti šalims po ½ dalį. Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu patenkino ieškinį ir nustatė, kad turtas yra bendroji dalinė nuosavybė ir jį padalino priteisdamas kiekvienai iš šalių po ½ dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi paliko galioti Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimą. Kadangi ieškovas sugrąžino P. T. visas lėšas pagal paskolos sutartis, tai ieškovui perėjo teisė reikalauti ½ dalies lėšų iš atsakovės regreso tvarka.

6.       Atsakovė N. M. 2020 m. vasario 3 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį ir 2020 m. liepos 13 d. atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame prašė ieškovo A. T. ieškinį atmesti, skirti ieškovui 2 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisti iš ieškovo atsakovės naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, kadangi ieškovo A. T. reikalavimai nepagrįsti ir neteisėti. Ieškovo dokumentuose yra aiškios nuorodos į tai, kad prievolės iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarčių nevykdymo kilo tik A. T.. Pradinis ieškovas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ne vieną kartą konkrečiai nurodė, kad jis prašo apginti savo pažeistas teises, todėl siekia atgauti iš N. M. ½ visos skolos sumos, t. y. 8 978,22 Eur, kuri jam dar nėra grąžinta, kaip, beje, nėra grąžinta ir dalis, priklausanti grąžinti naujajam ieškovui A. T.. Ieškovas pagal paskolos sutartis gautomis piniginėmis lėšomis ankstesnio teismo proceso metu (visose teismų instancijose), kas yra patvirtinta įsiteisėjusiu Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu, įrodinėjo savo, kaip N. M. sugyventinio konkrečią asmeninio indėlio dalį (sutaupytų ir pasiskolintų piniginių lėšų) į jungtinės veiklos pagrindu sukurtą turtą. Tuo tarpu, atsakovė savo asmeninio indėlio dalį įrodinėjo iš savo darbo užmokesčio, vaiko auginimo išmokų, dovanojimo pagrindu gautų lėšų. Tuo tarpu atsakovės ir ieškovo, taip pat pradinio ieškovo niekada nesiejo jokie tarpusavio paskoliniai santykiai, dėl ko į bylą nėra ir negalėjo būti pateikta jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Jokios paskolos sutartys tarp pradinio ieškovo ir atsakovės nebuvo sudarytos. Viena 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutartis buvo sudaryta tarp P. T. ir A. T., kita tarp V. T. ir A. T., taigi P. T. ir atsakovės niekada nesiejo prievoliniai paskolos teisiniai santykiai. Todėl ieškovui įvykdžius savo asmeninius skolinius įsipareigojimus P. T. naudai, jam negalėjo atsirasti regresinio (atgręžtinio) reikalavimo teisė į ½ dalį sumokėtų lėšų, t. y. 8 978,22 Eur. Pats ieškovas pripažįsta, kad buvo suinteresuotas įvykdyti prievolę P. T., kadangi buvo pasibaigęs skolos mokėjimo terminas. Tuo tarpu atsakovė neturėjo pareigos vykdyti prievolės, kylančios iš paskolos sutarčių, kadangi paskolos sutartyse ji nebuvo sutarties šalis ir prievolės įvykdymo metu, prievolė teismo nebuvo pripažinta bendrąja prievole ir negali būti pripažinta bendrąja prievole. Ieškovas neteisingai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.50 straipsnio 1 dalimi, kadangi ieškovas yra skolininkas, kuris kreditoriui Pranui Tverijonui privalėjo grąžinti skolą, todėl 2019 m. rugpjūčio 26 d. bankiniu mokėjimo pavedimu sumokėjo 8 688,60 Eur, o 2019 m. rugsėjo 8 d. bankiniu mokėjimo pavedimu – 9 267,84 Eur. Taigi negali būti taikomi CK 6.50 straipsnio 3 dalis bei CK 6.114 straipsnio 3 punktas. Be to, tarp šalių jau yra išspręstas kilęs ginčas dėl įgyto ir ieškovo vardu registruoto turto teisinio statuso, t. y. ginčas, susijęs su kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu. Kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Šių asmenų teisinius santykius reglamentuojantis CK 3-osios knygos VI dalies XV skyrius dar negalioja, nes dar nėra priimta specialaus įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis (Žin., 2000, Nr. 74-2262). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK 4-osios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Visų instancijų teismai sprendė, kad atsakovės ir ieškovo nesiejo paskoliniai teisiniai santykiai, tai yra konstatavo, kad N. M. neturi skolinių įsipareigojimų A. T., kas reiškia, kad ji neturėjo pareigos kreditoriams grąžinti ir asmeninių A. T. skolų pagal jo įsipareigojimus. Todėl atsakomybės subjektas pagal prievolę yra tik paskolos gavėjas A. T., piniginės lėšos buvo perduotos asmeniškai jam. Be to, tiek pradinis ieškovas P. T., tiek naujasis ieškovas A. T. visas patikslintame ieškinyje nurodytas aplinkybes žinojo jau pateikiant teismui pradinį ieškinį, tačiau tai nesutrukdė jiems klaidinti tiek atsakovę, tiek teismą, procesiniuose dokumentuose nurodant neteisingas faktines aplinkybes. P. T. ir A. T. sąmoningai nutylėjo aplinkybes, tikėtina, tokiu būdu siekdami nepagrįstai praturtėti, o taip pat sukurti materialinius bei psichologinius nepatogumus atsakovei. P. T. neturėjo reikalavimo teisės ne tik į atsakovę N. M., bet ir į patį paskolos gavėją A. T., kadangi paskolos jau buvo grąžintos, todėl pradinis ieškinys buvo akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas pagal nepagrįstą P. T. prašymą, kuriame buvo melagingai nurodyta, neva kyla grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, neteisėtai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės nekilnojamojo turto atžvilgiu, o ieškovai tokiu būdu piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Tiek pradinis ieškovas, tiek ir naujasis ieškovas turėjo nesąžiningų ketinimų atgauti A. T. prieš beveik 20 metų paskolintus pinigus, bet nepagrįstai praturtėti, todėl jam turi būti paskirta bauda už akivaizdžiai nepagrįsto pradinio ieškinio pareiškimą, į kurį, be jokio pagrindo buvo rengiamas atsakovės atsiliepimas, kiti procesiniai dokumentai, įskaitant, taip pat teismo rengiamas parengiamasis posėdis.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Alytaus apylinkės teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovo A. T. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei N. M. 3 650 Eur bylinėjimosi išlaidas.

8.       Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl prievolės grąžinti vieno sugyventinio pagal paskolos raštelius pasiskolintas lėšas, panaudotas sugyventinių bendram gyvenamajam būstui įsigyti, teisinio kvalifikavimo. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė nuo 1999 metų rugpjūčio – lapkričio mėnesio iki 2014 metų liepos mėnesio kartu gyvendami nesusituokę įsigijo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais. Nekilnojamojo turto įgijimui ieškovas dviem 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutartimis pasiskolino iš tetos V. T. 32 000 Lt ir dėdės P. T. 30 000 Lt. V. T. (duomenys neskelbtini) mirė, o visas V. T. turtas (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu atiteko P. T.. Pastarasis perėmė visas reikalavimo teises pagal V. T. ir ieškovo sudarytą paskolos sutartį ir įgijo teisę reikalauti iš ieškovo grąžinti 32 000 Lt paskolą. Ieškovas 2019 m. rugpjūčio 26 d. ir 2019 m. rugsėjo 8 d. mokėjimo pavedimais sugrąžino P. T. 17 956,44 Eur skolą. Pasibaigus šalių santykiams, atsakovė kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą ir ieškiniu prašė teismo pripažinti nekilnojamąjį turtą bendrąja daline šalių nuosavybe bei padalinti jį šalims po ½ dalį. Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu patenkino atsakovės ieškinį ir nustatė, kad turtas yra bendroji dalinė nuosavybė ir jį padalino priteisdamas kiekvienai iš šalių po ½ dalį (civilinė byla Nr. e2-1415-217/2017). Kauno apygardos teismas apylinkės teismo sprendimą iš dalies pakeitė (civilinė byla Nr. e2A-586-436/2018), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliko galioti Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimą (civilinė byla Nr. e3K-3-133-421/2019). Prievolių padalijimo klausimas nebuvo nagrinėjamas. Teismas konstatavo, kad A. T. vardu registruoti 0,2370 ha žemės sklypas bei pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), yra A. T. ir N. M. bendroji dalinė nuosavybė. Nekilnojamasis turtas A. T. ir N. M. padalintas po ½ dalį. Nekilnojamasis turtas – sodo namas su priklausiniais (duomenys neskelbtini), buvo įgytas iš asmeninių atsakovo lėšų. A. T. turtui už 100 000 Lt įsigyti pasiskolino iš V. T. 32 000 Lt, iš dėdės P. T. 30 000 Lt, o likusią 38 000 litų sumą turėjo sutaupęs iš darbo užmokesčio ir transporto priemonių pardavimo. N. M. turto įsigijimo metu dirbo ir jos pajamos buvo panašios į A. T., N. M. turtinę padėtį patvirtinantys įrodymai – po santuokos nutraukimo jai teko dalis turto - 10 000 Lt kompensacija, 19 000 Lt pardavus mamos butą. Piniginių lėšų gautų pardavus nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), pakako įsigyti kitą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini).

9.       Teismas nurodė, kad pagal 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VII-1864 41 straipsnio nuostatas šis kodeksas taikomas prievoliniams santykiams, atsiradusiems po kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. Tuo tarpu paskolos sutartys sudarytos 2000 m. sausio 1 d., t. y. galiojant 1964 metų Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau – CK 1964), todėl laikė, jog aiškinant tokią sutartį bei jos formą, taikytinos CK 1964 normos, reglamentavusios paskolos santykius. 1964 m. CK 43 straipsnyje buvo reglamentuota, jog fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kita nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose. Bei 45 straipsnyje buvo reglamentuota, jog sandorius, sudaromus rašytine forma, turi pasirašyti juos sudarę asmenys.

10.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog dvi 2000 m. sausio 1 d. paskolų sutartis su P. T. ir V. T. sudarė A. T., atsakovė sutartyse kaip bendraskolė nenurodyta, nepasirašiusi, kad būtent A. T. prašė P. T. ir V. T. jam paskolinti pinigų, jis paskolos raštelius pasirašė, įsipareigojo grąžinti ir sugrąžino skolas. Jonavos rajono apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-1415-217/2017, liudytoju apklaustas P. T. nurodė, kad pinigų prašė paskolinti sūnėnas A. T., jis A. pinigus paskolino, kaip vaikui, todėl notariškai nieko netvirtino. Todėl teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad jis kartu su atsakove prisiėmė įsipareigojimus bei vertino, kad paskolų grąžinimas buvo asmeninė ieškovo prievolė. Dėl to, įvykdęs prievoles pagal paskolų sutartis, ieškovas neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės prievolės įvykdymo regreso tvarka.

11.       Spręsdamas dėl atsakovės prašymo dėl 2 000 Eur baudos ieškovui skyrimo teismas nurodė, kad  tiek pradinis ieškovas, tiek ieškovu į bylą įstojęs A. T. kreipėsi į teismą, teikdami ieškinį ir patikslintą ieškinį dėl skolos išieškojimo iš atsakovės, kildinamos iš solidariosios sugyventinių prievolės. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, pateikė atsiliepimus. Atsakovės atstovė dalyvavo viename parengiamajame ir dviejuose teismo posėdžiuose. 2020 m. liepos 28 d. teismo posėdžio metu šalių atstovai išreiškė poziciją dėl galimybės ginčą išspręsti taikiu būdu. Todėl teismas nurodė, jog ieškovo ieškinio pareiškimas nevertintinas kaip piktnaudžiavimas teise, tokiu būdu ieškovas įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą visiškai nepriklausomai nuo bylos baigties. Tuo tarpu šaliai, kurios naudai priimamas teismo sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Teismas, nenustatęs piktnaudžiavimo atvejo, atsakovės prašymo netenkino.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovas A. T. prašo Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada, jog jeigu paskolą savo vardu pasiima vienas iš sugyventinių, nenurodydamas kito sugyventinio kaip bendraskolio, įsipareigojimas kreditoriui bus laikomas asmenine sugyventinio, ėmusio paskolą, atsakomybe – yra nepagrįsta, kadangi ji pažeidžia materialinės teisės normas, reglamentuojančias sugyventinių turto teisinį statusą – senojo 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, galiojančio CK 6.971 straipsnio 1 dalis, 6.975 straipsnio 1 dalis. Sprendžiant klausimą, ar prievolė yra vieno sugyventinio asmeninė ar bendra abiejų sugyventinių prievolė, jos bendrumas nepriklauso nuo to, ar vienas ar abu bendraskoliai įsipareigojo vykdyti prievolę. Prievolės bendrumas priklauso ne tik nuo to, kas išreiškė valią dėl prievolės sukūrimo, bet ir nuo to kokiam tikslui buvo panaudota prievolė. Pamatinis argumentas – bendri sugyventinių įsipareigojimai sukuria bendras prievoles – yra teisingas, tačiau reikia tinkamai aiškinti sąvoką „bendri įsipareigojimai“. Bendri įsipareigojimai – tai tie įsipareigojimai, kuriuos sugyventiniai sukūrė kartu – abiejų valia, arba vieno iš jų valia, jeigu jie buvo panaudoti bendram turtui sukurti, įsigyti, pagerinti.

1.2.                      Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada, kad paskola paimta vieno iš sugyventinių vardu, laikoma asmenine paskolą ėmusio sugyventinio atsakomybe, yra nesuderinama nei su sugyventinių turto statuso teisiniu reguliavimu, nei su privatinių santykių subjektų lygiateisiškumo ir draudimo nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaitą principais. Teismas šią išvadą grindė to tinkamai nemotyvuodamas.

1.3.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesigilino ir nesiaiškino faktinių aplinkybių, susijusių su šalių turtine padėtimi, pradinio nekilnojamojo turto finansavimo šaltiniais ir todėl neatskleidė visų teisiškai reikšmingų bylos faktinių aplinkybių, kurios turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui. Teismas sprendime nepagrįstai nustatė faktinę aplinkybę, kad prievolės iš paskolos sutarčių yra asmeninės ieškovo ir negali būti pripažintos bendromis bei padalintos. Teismas nenustatė ir nesiaiškino paskolos sutarčių panaudojimo paskirties, apsiribodamas konstatavimu, kad nesant sugyventinio valios išraiškos dėl prievolių bendrumo, tokia prievolė laikytina asmenine sugyventinio prievole. Tokį teismo požiūrį nulėmė neteisingas materialinės teisės normų taikymas ir aiškinimas, kuris ir sąlygojo netinkamą minėtos faktinės aplinkybės nustatymą, o taip pat tai, kad buvo neišaiškintos ir nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios turėjo būti nustatomos, t. y. turėjo būti aiškinamasi kokiam tikslui panaudotos piniginės lėšos iš paskolos sutarčių.

1.4.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino rašytinius įrodymus – paskolos sutartis – iš jų sprendė, kad nesant atsakovės valios (parašo) paskolos sutartyse, nėra ir įsipareigojimo pagal sutartis, neatskleidė (nevertino) teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių – paskolų panaudojimo paskirties, todėl pažeidė esmines įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai atliko byloje surinktų įrodymų vertinimą, netinkamai taikė tikimybių pusiausvyros principą, netinkamai vertino įrodymų visetą, nepagrįstai sprendė apie tam tikrų faktų egzistavimą. Teismo sprendimu buvo padaryti esminiai įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimai, kurie sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

13.       Atsakovė N. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sugyventinių turto teisinį statusą. Teismo išvadas patvirtina byloje esančių įrodymų visuma, aiškiai atskleidžianti, kad ieškovas A. T. pagal 2000 m. sausio 1 d. sudarytas paskolos sutartis, gautomis piniginėmis lėšomis, (kaip nustatyta įsiteisėjusiame Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1415-217/2017, įrodinėjo savo asmeninio indėlio dalį, o, būtent, iš sutaupytų ir pasiskolintų piniginių lėšų) įrodinėjo savo dalį į jungtinės veiklos pagrindu sukurtą turtą. Tuo tarpu, atsakovė savo asmeninio indėlio dalį įrodinėjo - iš savo darbo užmokesčio, vaiko auginimo išmokų, dovanojimo pagrindu įgytų lėšų. Nurodytą teismo išvadą neabejotinai patvirtino faktinis apelianto elgesys, kai A. T. savo dėdei P. T. įvykdė savo asmenines prievoles pagal 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019 dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo 22 punkte konstatuota: „<...> Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nekilnojamasis turtas - sodo namas su priklausiniais (duomenys neskelbtini), buvo įgytas iš asmeninių atsakovo A. T. lėšų <...>“. Todėl akivaizdu, kad pačiam apeliantui, kaip buvo nurodyta ir jo pradiniame bei patikslintame ieškiniuose, puikiai suprantama, jog atsakovei negalėjo atsirasti ir neatsirado prievolės grąžinti tik jo asmeniškai paimtas paskolas, todėl A. T. jas privalėjo grąžinti sutartyse nustatytu terminu ir pagal pateiktą teismui susitarimą tarp jo ir kreditoriaus P. T.. Be to, pats ieškovas teismo posėdžio pirmojoje instancijoje metu paaiškino, jog siūlė atsakovei prisidėti prie nekilnojamojo turto įsigijimo, tačiau ji nesutiko. Todėl pagrįstai teigtina, jog tarp pradinio ieškovo P. T. ir atsakovės, niekada nebuvo sudaryta jokia paskolos sutartis, todėl paskolos teisiniai santykiai tarp P. T. ir N. M., kaip ir tarp V. T. (P. T. motina/A. T. močiutė) nebuvo susiklostę, o nurodytos pinigų sumos buvo perduotos asmeniškai apeliantui.

2.2.                      Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priimtas objektyviai įvertinus tiek faktines aplinkybes, tiek ir tinkamai taikant materialinės teisės normas, pagrįstai jį motyvuojant. Papildant pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvadą dėl bylos šalių prievolių pagal paskolų sutartis, nurodytina, kad jokios paskolos sutartys tarp kreditoriaus – pradinio ieškovo P. T.  ir atsakovės nebuvo sudarytos, kadangi viena 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutartis buvo sudaryta tarp pradinio ieškovo P. T. ir ieškovo pagal patikslintą ieškinį A. T., o kita – tarp A. T. ir jo močiutės V. T.. Todėl šios aplinkybės patvirtina faktą, kad pradinio ieškovo/kreditoriaus P. T. ir atsakovės N. M. niekada nesiejo prievoliniai paskolos teisiniai santykiai. Vadinasi, ir teismo proceso pirmojoje instancijoje metu pasikeitus ieškovui ir juo tapus A. T., kuris savo asmeninius skolinius įsipareigojimus, asmeniškai prisiimtus pagal sutartis, įvykdė P. T. naudai, jam negalėjo atsirasti regresinio (atgręžtinio) reikalavimo teisė į dalį sumokėtų lėšų. Be to, apeliantas patikslinto ieškinio 24 punkte pats pripažino ir patvirtino, jog buvo suinteresuotas įvykdyti prievolę P. T., kadangi buvo pasibaigęs skolos mokėjimo terminas. Tuo tarpu atsakovė neturėjo pareigos vykdyti prievolės, kylančios iš paskolos sutarčių, kadangi paskolos sutartyse ji nebuvo sutarties šalis, ir prievolių įvykdymo metu, ji nebuvo teismo tvarka pripažinta bendrąja prievole. Todėl nei anksčiau vykusio proceso teismų sprendimais, nei skundžiamame sprendime, tokia prievolė nebuvo ir negalėjo būti pripažinta bendrąja.

2.3.                      Atsakovės ir ieškovo, kaip ir jos bei pradinio ieškovo, niekada nesiejo jokie tarpusavio paskoliniai santykiai, dėl ko į ankstesnį teismo procesą nebuvo ir negalėjo būti pateikta jokių atsakovės prievoles pagrindžiančių įrodymų. Atsakovė pirmosios instancijos teismui teikė prašymą dėl baudos ieškovui skyrimo už jo nesąžiningumą, teismo klaidinimą bei piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, o, būtent - dar atsiliepime į pradinį ieškinį atsakovė nurodė, jog ji nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, todėl atitinkamai nėra teisinio pagrindo ją vertinti kaip tinkamą atsakovę šioje byloje. Teismui, pradinio ieškovo P. T. ir A. T. prašymu, pakeitus ieškovą tinkamu, įstojęs į šią bylą ieškovas A. T. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame jau buvo nurodytos iš esmės naujos faktinės aplinkybės, o atsakovės pozicijai, kad skolininkas pagal nagrinėjamas abi paskolų sutartis buvo vienas ir tas pats asmuo – A. T., nepasikeitus, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad pradinį ieškinį pareiškęs kreditorius P. T. jo iš viso negalėjo pareikšti, kadangi paskola skolininko A. T. jau buvo sugražinta iki pradinio ieškinio pateikimo dienos, dėl ko neliko ir reikalavimo teisės. Tai rodo  ir ieškovo nesąžiningus veiksmus (nesąžiningą susitarimą prieš N. M., įskaitant neteisėtus veiksmus šio teismo proceso metu) bei nepagarbą ir klaidinimą ne tik atsakovės, bet ir teismo.

2.4.                      Pirmosios instancijos teismo išvada yra logiška, pagrįsta ir vienareikšmiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kur laikomasi pozicijos, kad sugyventiniai kartu prisiėmę įsipareigojimus yra laikomi bendraskoliais ir kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis. Šalims susitarus, sugyventiniai gali būti laikomi solidariais skolininkais, tuomet kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sugyventiniai, tiek bet kuris iš jų. Neįrodžius, kad abu sugyventiniai prisiėmė įsipareigojimus, laikytina, kad tų įsipareigojimų įvykdymas yra vieno iš sugyventinių asmeninė atsakomybė. Todėl jeigu paskolą savo vardu pasiima vienas iš sugyventinių, nenurodydamas kito sugyventinio kaip bendraskolio, įsipareigojimas kreditoriui bus laikomas asmenine sugyventinio, ėmusio paskolą, atsakomybe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos.

15.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys dėl prievolės pripažinimo bendra sugyventinių prievole ir skolos pagal prievolę priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl prievolės grąžinti vieno sugyventinio pagal paskolos raštelius pasiskolintas lėšas, panaudotas gyvenamajam būstui įsigyti, teisinio kvalifikavimo. Ieškovas A. T. kreipėsi į Alytaus apylinkės teismą su 2020 m. birželio 18 d. patikslintu ieškiniu atsakovei N. M. dėl prievolių, kylančių iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp V. T. ir A. T. dėl 32 000 Lt paskolos ir prievolės, taip pat iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp P. T. ir A. T. dėl 30 000 Lt paskolos, pripažinimo bendromis ieškovo A. T. ir atsakovės N. M. prievolėmis. Ieškovas teismo prašė padalinti šias prievoles ir nustatyti, kad A. T. ir N. M. atitenka po ½ dalį prievolių, kylančių iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp V. T. ir A. T. dėl 32 000 Lt paskolos ir po ½ dalį prievolių, kylančių iš 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp P. T. ir A. T. dėl 30 000 Lt paskolos. Taip pat prašė priteisti ieškovui iš atsakovės 8 978,22 Eur skolą bei 5 procentų dydžio  metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo A. T. ieškinį atsakovei N. M. atmetė. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovas A. T. pateikė dėl jo apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

17.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013).

18.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sugyventinių turto teisinį statusą, pripažįsta, kad jis yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl prievolių bendrumo ir jų padalinimo, skundžiamame sprendime pagrįstai  nurodė, jog sugyventiniai kartu prisiėmę įsipareigojimus yra laikomi bendraskoliais ir kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis. Šalims susitarus, sugyventiniai gali būti laikomi solidariais skolininkais, tuomet kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sugyventiniai, tiek bet kuris iš jų. Neįrodžius, kad abu sugyventiniai kartu prisiėmė įsipareigojimus, laikytina, kad tų įsipareigojimų įvykdymas yra vieno iš sugyventinių asmeninė prievolė. Todėl jeigu paskolą savo vardu pasiima vienas iš sugyventinių, nenurodydamas kito sugyventinio kaip bendraskolio, įsipareigojimas kreditoriui bus laikomas asmenine sugyventinio, ėmusio paskolą, atsakomybe. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad įsiteisėjusiame Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-1415-217/2017, kurioje dalyvavo ieškovas ir atsakovė, nurodyta, jog ieškovas savo asmeninio indėlio dalį į jungtinės veiklos pagrindu sukurtą turtą įrodinėjo iš sutaupytų ir pasiskolintų piniginių lėšų pagal 2000 m. sausio 1 d. sudarytas paskolos sutartis, gautomis piniginėmis lėšomis. Tuo tarpu, atsakovė nurodytoje byloje savo asmeninio indėlio dalį įrodinėjo savo darbo užmokesčiu, vaiko auginimo išmokomis, dovanojimo pagrindu įgytomis lėšomis. Nurodytą teismo išvadą patvirtino ir faktinis apelianto elgesys, kai ieškovas A. T. savo dėdei P. T. įvykdė savo asmenines prievoles pagal 2000 m. sausio 1 d. paskolos sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019 dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutarties, kuri buvo priimta dėl jau paminėto Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo  civilinėje byloje Nr. e2-1415-217/2017, peržiūrėjimo, konstatuota, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog nekilnojamasis turtas – sodo namas su priklausiniais (duomenys neskelbtini), buvo įgytas iš asmeninių atsakovo A. T. lėšų. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog jis kartu su atsakove prisiėmė įsipareigojimus pagal 2000 m. sausio 1 d. sutartis, vertino, kad paskolų grąžinimas buvo asmeninė ieškovo prievolė, kurią įvykdžius ieškovas neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės prievolės įvykdymo regreso tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sugyventinių turto teisinį statusą, ir skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog atsakovei negalėjo atsirasti ir neatsirado prievolės grąžinti tik ieškovo asmeniškai paimtas paskolas, kurias jis privalėjo ir grąžino kreditoriui P. T..

19.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010).

20.       Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialinės teisės, tiek procesinės teisės normas, todėl pagrįstas ir teisėtas Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinį skundą ieškovo turėtos bylinėjimosi jam neatlyginamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

22.       Atsakovė prašo priteisti 1 500 Eur išlaidų už teisinę pagalbą šioje byloje rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsakovės pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, spręstina, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos atsakovės turėtos 1 500 Eur teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Raimondas Buzelis

Izolda Nėnienė

Arvydas Žibas