Administracinė byla Nr. eA-3283-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03529-2016-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas T. J. su 2016 m. rugsėjo 1 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2016 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. PK-401, kuriuo pripažinta, kad jis padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį skirtina tarnybinės nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Pareiškėjas paaiškino, kad laimėjęs konkursą, nuo 2016 m. vasario 3 d. pradėjo dirbti Departamento Bendrųjų reikalų skyriaus (toliau – ir Bendrųjų reikalų skyrius) vedėju. T. J. pavestas funkcijas vykdė atsakingai, siekė, kad visos jo vadovaujamam skyriui iškeltos užduotys būtų atliktos laiku ir tinkamai, tačiau buvo pakankamai sudėtinga įvesti reikalavimą laikytis elementarios darbo drausmės. 2016 m. birželio 27 d. pareiškėjas gavo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. NP-23, kuriame buvo nurodyta, kad jis nuo 2016 m. vasario iki birželio mėnesio nuolat pažeisdavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) nuostatas. Pažymėjo, kad nė karto nei iš tiesioginio, nei iš aukštesnio pagal pareigas viršininko nėra gavęs pastabų, kad jo vadovavimo ir bendravimo stilius ar elgesys yra netinkami, o darbo metodai –nepriimtini.

Pareiškėjas teigė, kad seksualiai nepriekabiavo ir Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojų nediskriminavo. Vadovaudamasis Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2015 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. V-377 patvirtintais Departamento Bendrųjų reikalų skyriaus nuostatais bei vykdydamas Departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. V-365 patvirtinto Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 punkte iškeltą uždavinį, individualiai kalbėdavosi su kiekvienu pavaldiniu, klausinėdavo apie jų asmeninį gyvenimą. Vadovaujant kolektyvui, kurio daugumą sudarė moterys, T. J. buvo svarbu išsiaiškinti, kiek yra vaikų turinčių moterų ir kiek jų gyvena be antrųjų pusių. Tai pareiškėjas darė siekdamas įvertinti tikimybę, ar vaikų susirgimo atvejais bus imami nedarbingumo pažymėjimai, ar bus kam prižiūrėti vaikus, jei iškils tarnybinis būtinumas vėlesnėmis nei darbo valandomis vykdyti užduotis.

T. J. paaiškino, kad žinodamas, jog D. K. yra paėmusi paskolą būstui ir viena augina mažametį vaiką bei darbe faktiškai atlikdavo daug sudėtingesnes funkcijas, nei numatytos jos pareigybės aprašyme, ir matydamas ją nuolat pavargusią, norėdamas praskaidrinti nuotaiką, ne kartą pasakė jai komplimentą, kartą pagyrė jos kojas. Pareiškėjui atrodė, kad jo komplimentai D. K. pakeldavo nuotaiką. Kadangi moteris buvo išsiskyrusi, T. J. yra pasidomėjęs jos požiūriu į neištikimybę, nes manė, kad tai buvo santuokos nutraukimo priežastis. Vertindamas D. K. ir jos atliekamus darbus, pareiškėjas 2016 m. gegužės 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-1008 siūlė jai skirti priemoką.

Pareiškėjas nurodė, kad su I. C. palaiko draugiškus santykius, ji yra šiltas ir malonus žmogus. Pažymėjo, kad vienos diskusijos anglų kalbos gramatikos metu, kai I. C. trumpąja žinute pateikė sakinio vertimą, T. J. jai atsakė: „I., tu nereali. Dar truputį ir galiu pradėti priekabiauti...“. Pareiškėjo teigimu, tokia žinutė negali būti vertinama kaip užuomina intymiems santykiams, nes jis nesiėmė jokių pakartotinų ir / ar tęstinių veiksmų ir į tokį elgesį kolegės nė karto nereagavo nedviprasmiškai ar neigiamai. Teigė, kad kitų su I. C. 2016 m. birželio 27 d. tarnybiniame pranešime Nr. NP-23 nurodytų atsitikimų nebuvo.

T. J. pažymėjo, kad D. G. niekada nelaikė už pečių ir į save netraukė. Kadangi jos vyras dažnai būna komandiruotėse, o ji yra kilusi ne iš Vilniaus, pareiškėjas be jokių poteksčių yra kartą paklausęs, ar vakarais nebūna nuobodu.

J. P. yra T. J. žmonos klasės draugė, su ja pareiškėjas bendraudavo kaip su sena pažįstama. Teigė, kad 2016 m. vasario 2 d. baigė karinę tarnybą ir turi pensininko pažymėjimą, todėl juokaudamas yra J. P. pasakojęs, kaip jo žmona ne kartą sakė, jog lytiniai santykiai su pensininku yra ne prastesni, nei su aktyviu karininku, tačiau jo žodžiuose nebuvo jokios asmenį žeidžiančios užuominos. Netikėjo, kad jo žodžius J. P. galėjo priimti kaip intymią užuominą, kuri ją žeistų, iš jos pareiškėjas jokių priekaištų nėra girdėjęs.

T. J. nurodė, kad su Bendrųjų reikalų skyriaus kolegomis stengėsi palaikyti draugiškus ir dalykiškus santykius. Kai turi laiko, per pietų pertrauką eina su moterimis papietauti bei kitaip stengiasi sukurti bendram skyriaus darbui tinkamą aplinką: organizuoja renginius, išvykas, švenčia darbuotojų gimtadienius, sunegalavus darbuotojai, yra parvežęs ją namo, skatindavo darbuotojų motyvaciją; pagirdavo už gerai atliktus darbus ir negailėdavo kritikos, jeigu jie buvo atliekami netinkamai ir aplaidžiai. Pažymėjo, kad necenzūrinių žodžių visiškai nevartoja, o jeigu ir yra toks išsprūdęs, pareiškėjas dėl to nuoširdžiai gailisi.

Pabrėžė, kad jokių nepadorių gestų V. M. J. P. akivaizdoje nėra rodęs. Jos bei kitų bendradarbių akivaizdoje V. M. yra išsakęs pastabą dėl neatlikto darbo, palygindamas jį su anekdotu apie darbą, atliekamą 50 procentų. Tai J. P. sukėlė juoką. Kadangi individualūs pokalbiai nepadėjo, pareiškėjas tikėjosi, kad viešas pajuokavimas dėl darbuotojo darbo bus veiksmingesnis.

T. J. nurodė, kad darbuotojų niekada nevadino „lopais“ ir „pastumdėliais“. Neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius užduotį, pareiškėjas yra sakęs, kad visi darbuotojai, taip pat ir jis, pasirodo mulkiais, nevykėliais, žiopliais, tačiau tuo siekė įteigti mintį, kad kiekvieno skyriaus darbuotojo klaida yra viso skyriaus ir, pirmiausia, pareiškėjo, kaip vadovo, klaida.

Gavęs pranešimą apie įtarimą, T. J. suprato, kad viename kolektyve su savo pavaldiniais negalės dirbti, kadangi jie nesako to, ką galvoja, nesiaiškina su juo ir nebando tiesiogiai spręsti situacijos, o kreipiasi į aukštesnį pagal pareigas vadovą. Gavusi skundus, vadovybė dėl pareiškėjo netoleruotino elgesio nei su juo, nei su kolektyvu nesikalbėjo ir T. J. nė karto neįspėjo. Pažymėjo, kad siekiant pripažinti pažeidimą, būtina nustatyti jo sudėtį, taip pat ir subjektyviąją pažeidimo pusę – psichologinį pažeidėjo santykį su atliekama veika. Manė, kad jeigu jo elgesys kolektyve buvo netoleruotinas, pareiškėjas apie tai turėjo būti įspėtas. Nurodė, kad niekada nesiekė kolektyve sukelti baimės atmosferos, įžeisti ir, juo labiau, seksualiai priekabiauti. Gavęs vadovybės pasiūlymą, T. J. sutiko tarnybos teisinius santykius nutraukti bendru šalių susitarimu, tačiau tarnybinis patikrinimas buvo tęsiamas ir ginčijamu įsakymu pareiškėjo veika buvo įvertinta kaip pažeidžianti valstybės tarnautojo etikos reikalavimus. Teigė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas netinkamai įvertinus jo veiksmus ir jų motyvaciją, o ginčijamas įsakymas buvo priimtas nenustačius tarnybinio pažeidimo fakto ir jo aplinkybių.

Teismo posėdyje pareiškėjas T. J. ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad T. J. nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. liepos 4 d. ėjo Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigas. Atsižvelgus į Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotojų 2016 m. birželio 1 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-1120 išdėstytą informaciją, 2016 m. birželio 1 d. Departamente buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų. Tyrimo metu buvo apklaustos Departamento struktūriniuose padaliniuose dirbusios moterys bei Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojai. Siekiant atlikti objektyvų, nešališką ir nepriklausomą tarnybinio nusižengimo tyrimą, T. J. nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo nušalintas nuo pareigų.

Atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario mėnesio iki birželio mėnesio darbo metu nepagarbiai, nemandagiai ir netolerantiškai elgėsi su savo pavaldiniais ir kitais Departamento darbuotojais, jiems nepageidaujamu užgauliu elgesiu įžeidinėjo jų orumą, taip sukurdamas bauginančią, priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką t. y. pavaldinių akivaizdoje dažnai vartojo necenzūrinius žodžius, rodė nepadorius gestus, pasakodavo pavaldiniams nepriimtinus, nepadorius, seksistinio turinio juokelius (anekdotus), vartojo žeminančius (užgaulius) ir savo pavaldinius niekinančius žodžius; jų akivaizdoje užgauliai atsiliepdavo apie kai kurių pavaldinių asmenybę bei dalykines savybes. Darbo metu darbuotojų moterų atžvilgiu T. J. atliko geros moralės požiūriu smerktinus, joms nemalonius, nepriimtinus, užgaulius, seksualinio pobūdžio veiksmus: siuntė nepadoraus turinio elektroninius laiškus bei nepadorius pasiūlymus, laidė intymias užuominas, peržengdavo savo pavaldinių asmeninę erdvę, prie jų prisiliesdamas ir perdėtai domėdamasis jų asmeniniais gyvenimais. Darbuotojai visais įmanomais būdais – reakcijomis (žvilgsniu, taktiškomis pastabomis) – bandė pareiškėjui parodyti, kad tokie veiksmai jiems yra nepageidaujami, nemalonūs ir nepriimtini. T. J. netinkamas elgesys nebuvo vienkartinio pobūdžio, o tai rodo jo polinkį nesilaikyti nustatytų normų.

Atsakovas pažymėjo, kad 2016 m. liepos mėnesį Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojoms buvo suteikta psichologinė pagalba bei Departamente buvo atliktas psichologinis vertinimas ir konstatuota, kad pareiškėjo vadovaujamo skyriaus darbuotojai dėl jo veiksmų patyrė didelę įtampą. Nustatyta, kad darbuotojai patyrė daug pažeminimų ir jų darbo nuvertinimo, jie jautėsi nuolat kontroliuojami ir sekami darbo vietoje. Moterys nuolat susidurdavo su seksistiniu Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo elgesiu bei seksualiniu priekabiavimu. Dauguma darbuotojų minėjo, kad aktyviai vengė spręsti darbinius klausimus vienumoje su T. J., o tai rodo padidėjusią natūralią jų savisaugą nesaugioje ir neprognozuojamoje aplinkoje. Trikdančiai veikė subordinuoti santykiai, kadangi darbuotojams buvo sunkiau pasipriešinti. Be to, Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojos patyrė antrinį traumavimą, kai pareiškėjas išviešino tarnybinio nusižengimo tyrime pateiktus jų parodymus.

Didžioji dauguma Departamento darbuotojų patvirtino, kad T. J. neretai vartodavo keiksmažodžius bei pasakodavo nepadorius anekdotus, dėl kurių kai kurie darbuotojai pasijausdavo nepatogiai ir nežinodavo, kaip reaguoti. Pareiškėjo teiginius, kad jis siekė išsiaiškinti, kiek yra moterų, turinčių vaikus, ir kiek jų gyvena be antrųjų pusių, siekdamas įvertinti tikimybę, ar vaikams sergant bus imamas nedarbingumas ir panašiai, atsakovas vertino kritiškai, o pavaldinių nusiskundimų neišsakymą aiškino tuo, kad jie buvo labai išsigandę, jausdavo nuolatinę įtampą ir bijojo galimų pasekmių.

Atsakovas pažymėjo, kad T. J., kaip Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjui, t. y. vadovaujančias pareigas einančiam valstybės tarnautojui, yra keliami aukšti tarnybinės veiklos bei elgesio standartai. Pareiškėjas, gerai išmanydamas Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, suprato, kad tarnybinėje veikloje privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų bei taisyklių, gerbti žmogų ir jo teises, nežeminti jo orumo, tačiau teisės aktų reikalavimų nesilaikė. Buvo konstatuota, kad T. J. šiurkščiai nesilaikė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies bei pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 bei 5 punktų ir Etikos taisyklių 2.1, 9.2 bei 9.4 punktų reikalavimus ir taip padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį jam turi būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, pareiškėjas paaiškinimo dėl tiriamų aplinkybių nepateikė ir savo teise į gynybą nepasinaudojo. Iš pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalies 1 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 21 punktu, T. J. buvo atleistas dar nesibaigus tarnybinio nusižengimo tyrimui 2016 m. liepos 4 d. Departamento nuomone, pareiškėjui už šiurkštų tarnybinį nusižengimą nustatyta skirtina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – atitinka jo padarytą nusižengimą, proporcingumo ir teisingumo kriterijus.

Teismo posėdyje atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovai palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo T. J. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas 2016 m. birželio 1 d. tarnybiniame pranešime TP-1120 informavo Departamento direktorių, jog vykdant Departamento vidaus saugumo užtikrinimo funkciją, buvo gauta informacija, signalizuojanti apie nederamą ir neetišką Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo T. J. elgesį su Departamento darbuotojomis, kuris galbūt atitinka Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 punkte įtvirtintą priekabiavimo apibrėžimą. Šiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjo vykdoma komunikacija su dauguma pavaldžių darbuotojų yra užgauli ir žeminanti asmens orumą, sukurianti bauginančią ir (ar) įžeidžiančią darbinę aplinką. Departamento Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus viršininkas su 2016 m. birželio 20 d. tarnybiniu pranešimu Nr. TT-68 kreipėsi į Departamento direktorių ir siūlė sudaryti komisiją T. J. galbūt padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti. Komisija galimam pareiškėjo padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti buvo sudaryta Departamento direktorius 2016 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. V-238. 2016 m. birželio 27 d. T. J. buvo surašytas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. NP-23, kuriame nurodyta, jog yra duomenų, kad jo pasirinktas elgesio modelis buvo nesuderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose svarbiausiais valstybės tarnautojams keliamais valstybės tarnybinės veiklos etikos principais ir taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai, Etikos taisyklių 2.1, 9.2 bei 9.4 punktai ir Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalis. Departamento direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. PK-330 pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo nušalintas nuo pareigų. T. J. su 2016 m. birželio 30 d. siūlymu kreipėsi į Departamento direktorių ir prašė jį nuo 2016 m. liepos 4 d. atleisti iš darbo šalių susitarimu. Pareiškėjas Departamento direktoriaus 2016 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. PK-337 buvo grąžintas į pareigas ir tos pačios dienos įsakymu Nr. PK-341 iš jų atleistas. Departamento Personalo skyriaus vyriausioji specialistė 2016 m. liepos 11 d. tarnybiniu pranešimu Nr. TP-1505 Departamento direktorių informavo, kad Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojai jų skyriaus vedėjo T. J. nušalinimo nuo darbo ir tarnybinio patikrinimo metu patyrė didelę įtampą. 2016 m. liepos 1 d. buvo organizuota emocijų ventiliacijos grupė, kaip neatidėliotina psichologinės pagalbos priemonė, kurios metu paaiškėjo, kad darbuotojai patyrė daug pažeminimų ir jų darbo nuvertinimo, jautėsi nuolat kontroliuojami ir sekami darbo vietoje, darbuotojos nuolat susidurdavo su seksistiniu skyriaus vedėjo elgesiu, seksualiniu priekabiavimu, dauguma darbuotojų aktyviai vengė spręsti darbinius klausimus vienumoje su skyriaus vedėju. Trikdančiai darbuotojus veikė subordinuoti santykiai, kai darbuotojams yra sunkiau pasipriešinti. Antrinio darbuotojų traumavimo patirtį lėmė aplinkybė, kad pareiškėjas išviešino tarnybiniame tyrime pateiktus darbuotojų parodymus. 2016 m. liepos 25 d. buvo surašyta Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. TPI-22, kurioje pasiūlyta pripažinti, kad T. J. nesilaikė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų bei Etikos taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimų bei padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. 2016 m. liepos 25 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. TPI-22 buvo suformuluotas siūlymas skirti T. J. tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Departamento direktorius 2016 m. liepos 28 d. įsakyme Nr. PK-401 pripažino, kad Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigas ėjęs T. J. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nesilaikymu bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktų bei Taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimų pažeidimu. Už šiurkštų tarnybinį nusižengimą pareiškėjui buvo nustatyta skirtina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tam, jog valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, jog jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo, o būtina nustatyti, ar valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis: nustatytas pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, tarnautojo kaltė. Be to, vertinant, ar valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra sudėtinė įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo dalis, turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas.

Teismas nurodė, kad tarp proceso šalių nėra ginčo dėl atsakovo kompetencijos, tarnybinio patikrinimo procedūrų ir panašiai, o ginčas yra kilęs dėl faktinių aplinkybių teisinio įvertinimo. Teismas akcentavo, kad 2016 m. liepos 25 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. TPI-22 iš darbuotojų rašytinių paaiškinimų nustatytos faktinės aplinkybės apie T. J. elgesį ir darbo metodus buvo įvertintos kaip patvirtinančios Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų bei Etikos taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas šias aplinkybes, kurių egzistavimo iš esmės neginčijo, vertino kaip pastangas palaikyti kolektyve gerą atmosferą ir siekį užtikrinti Bendrųjų reikalų skyriui pavestų funkcijų geriausią įgyvendinimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui minėtos teisės aktų nuostatos turėjo būti žinomos ir jis, vadovaudamasis Departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. V-365 patvirtintu Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymu, jų privalėjo laikytis. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas gavus informaciją apie T. J. elgesį su Departamento darbuotojomis, o tai galbūt leistų tokį elgesį vertinti kaip priekabiavimą. Pažymėjo, kad Lietuvos įstatymų leidėjas seksualinį priekabiavimą kaip neleistiną elgesį teisės aktuose įtvirtino siekdamas apsaugoti visus asmenis – vyrus ir moteris – nuo nepagarbaus ir juos žeminančio elgesio, nuo kėsinimosi į asmens orumą ir kitas pamatines vertybes, nes būtent tokį efektą turi priekabiavimas ar seksualinis priekabiavimas asmeniui, į kurį jis nukreiptas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatos atkartoja 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (toliau – ir Direktyva 2006/54) nuostatas, įtvirtindamos, kad seksualinis priekabiavimas reiškia nepageidaujamą užgaulų, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką, o priekabiavimas reiškia nepageidaujamą elgesį, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.

Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2¹ straipsnyje įtvirtinta, kad, teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, preziumuojama, jog tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Diskriminaciją (įskaitant seksualinį priekabiavimą) patyrusiam asmeniui pateikus prima facie įrodymus apie tai, jog diskriminacijos (seksualinio priekabiavimo) faktas buvo, atsakovui tektų pareiga įrodyti, kad pažeidimas nebuvo padarytas. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012 išaiškino, kad pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pats priekabiautojas savo veiksmus vertintų kaip seksualinį priekabiavimą.

Įvertinęs administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. darbuotojų J. A., D. G., V. Š., J. P., I. C., M. K., D. K. ir G. N. rašytinius paaiškinimus, kuriuose darbuotojai nurodė apie jiems nepriimtiną ir jų orumą žeidžiantį pareiškėjo elgesį, keikiantis, pasakojant nepadorius anekdotus ir laidant nepadorius seksualinio pobūdžio juokelius bei posakius, formuluojant dviprasmiškas replikas ir pasiūlymus, bei į bylą pateiktą T. J. susirašinėjimą su darbuotojomis elektroniniu paštu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų bei Etikos taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimų pažeidimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, nagrinėjant administracinę bylą iš esmės, nustatytų faktinių aplinkybių neneigė. T. J. vertinimas, kad tokiu būdu jis stengėsi kurti kolektyve gerą atmosferą, t. y. tokį elgesį laiko priimtinu ir toleruotinu, tik patvirtina tarnybinio tyrimo metu komisijos padarytą išvadą, jog pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti nustatytų normų. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Departamento direktorius pagrįstai konstatavo T. J. padarytą tarnybinį nusižengimą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės), nėra nustatytas draudimas iš karto skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą. Teisės aktuose taip pat nėra įtvirtinta aiškių imperatyvių laipsniškumo taisyklių, pagal kurias būtų parenkamos tarnybinės nuobaudos. Teismas sprendė, kad konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies pasirinkimas yra tokią nuobaudą taikančio subjekto – Departamento direktoriaus – diskrecija, o tai reiškia, kad teismas gali nesutikti su konkrečia paskirta tarnybine nuobauda tik tuo atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga ir neadekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui bei neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir pareiškėjo poziciją dėl tokio elgesio priimtinumo bei toleravimo, padarė išvadą, kad jam nustatyta skirti tarnybinė nuobauda atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo ją keisti.

III.

Pareiškėjas T. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliantas paaiškina, kad iki Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūno 2016 m. birželio 1 d. tarnybinio pranešimo apie galbūt netinkamą pareiškėjo elgesį Departamento vadovybei, taip pat ir tiesioginiams T. J. vadovams, nieko nebuvo žinoma. Pažymi, kad iš administracinėje byloje esančių duomenų negalima nustatyti tikslios tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, o tai galbūt pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnį.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nė vienas darbuotojas jam nusiskundimų dėl elgesio nereiškė. Psichologinio vertinimo pažymoje taip pat buvo akcentuota, kad jam nei pavaldiniai, nei kiti Departamento darbuotojai pastabų dėl elgesio neteikė. Susipažinęs su pateiktu kaltinimu ir supratęs, kad jo bendravimo metodas Departamento ir jo Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojams nėra priimtinas, T. J. pateikė prašymą atleisti jį iš pareigų šalių susitarimu ir išmokėti trijų mėnesių vidutinės algos dydžio išeitinę kompensaciją. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir jis Departamento direktoriaus 2016 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. PK-341 buvo atleistas iš darbo šalių susitarimu. Pažymi, kad tokį prašymą T. J. būtų parašęs ir anksčiau, jeigu jam būtų buvę nurodyta, kad tam tikri pareiškėjo veiksmai nėra priimtini Departamente nusistovėjusioms tradicijoms, o tai įrodo, jog jam nebuvo žinoma apie galimą veiksmų prieštaravimą teisės normoms.

T. J. daro išvadą, kad Departamento vadovybė buvo gavusi informaciją apie netinkamą jo elgesį, tačiau su pareiškėju nebandė apie tai pasikalbėti, nepaaiškino jam, kad  vadovavimo stiliaus netinkamas. Pažymi, kad net darant prielaidą, jog toks pokalbis buvo įvykęs, nors su tuo T. J. kategoriškai nesutinka, tarnybinį pranešimą turėjo inicijuoti tiesioginis jo viršininkas, pokalbio data turėjo būti užfiksuota, ir tik nuo tos datos, kai pareiškėjas sužinojo, kad tam tikri jo veiksmai yra nepageidaujami, būtų buvę galima fiksuoti T. J. padarytus nusižengimus, tačiau to nebuvo padaryta.

Pareiškėjas mano, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas neatliko savo pagrindinės funkcijos – tarnybinio tyrimo išvadoje nėra nurodyta aplinkybė, kad darbuotojai jam pastabų dėl elgesio nepareiškė. Nėra padarytos ir atitinkamos išvados apie priežastis, dėl kurių Departamento darbuotojai nedrįso (bijojo) kreiptis dėl netinkamo savo vadovo elgesio nei tiesiogiai į jį patį, nei į aukštesnius pagal pareigas viršininkus. Teigia, kad tarnybinis patikrinimas buvo vykdomas tendencingai, nenurodant vieno iš pagrindinių darbuotojų teiginių – kad nei vienas iš jų tiesiogiai nesikreipė į pareiškėją ir jam nepaaiškino, kad T. J. elgesys yra nepriimtinas. Mano, kad ši aplinkybė net negali būti vertinama kaip lengvinančios aplinkybės nuslėpimas – tai yra pareiškėjo subjektyviosios pusės, tuo pačiu ir pažeidimo sudėties, įrodinėjimo klausimo neatskleidimas.

Pažymi, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Departamento vadovybė, gavusi informaciją apie netinkamą pareiškėjo elgesį, nesiekė su juo pasikalbėti ir paaiškinti jam, kad konkretus elgesys (tam tikri jo veiksmai) yra nepageidaujamas. T. J. neaišku, kodėl buvo pasirinkta griežčiausia drausminė nuobauda ir kaip tai susiję su Departamente egzistuojančia baimės atmosfera. Be to, priimant ginčijamą įsakymą, nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įsakymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų – nėra nurodyta jo apskundimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad T. J. pakeitė tarnybos vietą – prieš tai jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir turėjo pavaldžių karių bei valstybės tarnautojų, taip pat ir moterų. Kariuomenėje buvo įprasta reikalauti, kad pavaldūs darbuotojai laiku atvyktų į tarnybą ir tinkamai vykdytų jiems pavestas užduotis. Dėl visų netinkamų elgesio elementų kolektyvo nariai vienas kitam viską pasakydavo, nieko nebijodami ir neslėpdami. Mažai tikėtina, kad pareiškėjo elgesys nuo jo elgesio buvusioje tarnyboje, kurioje jis jokių pastabų ar nuobaudų negavo, radikaliai pasikeitė. T. J. nėra įpratęs, kad komplimentai ar draugiškas dėmesys bendradarbei laikytini seksualinio pobūdžio pasiūlymu, o domėjimasis kiekvieno darbuotojo asmeniniu gyvenimu – kišimusi į asmeninius reikalus. Pareiškėjas nelaiko asmeniniu įžeidimu, jeigu apie pavaldinio netinkamai atliktą tarnybinę užduotį pasakoma viešai.

Pažymi, kad profesinės karo tarnybos kariams Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nėra taikomos, o T. J. pradėjus jam asmeniškai nauju teisiniu darbo (tarnybos) santykių reguliavimu grįstą tarnybą, Departamentas nedėjo pastangų, kad pareiškėjas būtų tinkamai paruoštas, t. y. siųstas į įvadinius mokymus valstybės tarnautojams, kaip nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas.

T. J. nuomone, teiginys, jog jis veikė tyčia, nėra įrodytas. Jis nesiekė nieko pažeminti ar įžeisti. Atkreipia dėmesį, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodytų aplinkybių egzistavimo pareiškėjas iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad atliko ne visus išvadoje užfiksuotus veiksmus. Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas reikalauja ištirti visas su įstatymų pažeidimais susijusias aplinkybes, išaiškinti visų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą. Tai reiškia, kad nepasitvirtinus daliai nurodytų faktų, apie tai turi būti pažymėta, nes priešingu atveju pažeidžiamos kaltinamo asmens teisės. Pripažinus Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. birželio 1 d. pranešime nurodytas aplinkybes pagrįstomis, T. J. lieka kaltu dėl visų jame nurodytų pažeidimų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja nustatyti, kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis buvo atlikti veiksmai, tačiau tai nebuvo ištirta, nebuvo nustatytas bendras pokalbių ar išsakytų teiginių kontekstas, nebuvo įvertinta to laikotarpio situacija Bendrųjų reikalų skyriuje. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenustatyta, ar kiekvienu atveju, kai darbuotojams buvo nepriimtini jiems išsakyti teiginiai, kuris iš jų tuo metu buvo patalpoje ar išsakytas teiginys buvo skirtas tik konkrečiai vienam asmeniui, ar skirtas bendrai visiems tuo metu patalpose buvusiems darbuotojams, ar iš viso tam tikras teiginys buvo pasakytas darbo aplinkoje. Nurodo, kad konkrečių teiginių datų nenurodymas apsunkina pareiškėjo galimybes gintis.

Pažymi, kad savo veiksmus vertino kaip pastangas palaikyti kolektyve gerą atmosferą, o pavaldiniams išsakydamas nepasitenkinimą, siekė užtikrinti Bendrųjų reikalų skyriui pavestų funkcijų geriausią įgyvendinimą. Atkreipia dėmesį, kad 2016 m. gegužės 24 d. elektroniniu laišku Departamento direktoriui išsakė nuogąstavimus dėl jo netinkamo elgesio, o 2016 m. birželio 1 d. Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotojo tarnybiniame pranešime Nr. TP-1120 buvo pateikta informacija, kad T. J. netinkamai elgiasi su Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojais.

Teigia, kad pareiškėjui inkriminuotas teisės pažeidimas padaromas tyčia. Teisės aktuose yra akcentuojamas tikslas ir suvokimas, kad atitinkamas elgesys neigiamai priimamas asmenų, kurių atžvilgiu jis yra nukreiptas. Taigi, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiama, kad tam tikri asmens veiksmai kito atžvilgiu yra nepageidaujami. Svarbu draugišką palankumą, dėmesį ar neįpareigojantį flirtą atskirti nuo seksualinio priekabiavimo. T. J. sutinka, kad vidaus atmosfera Departamente buvo bauginanti, nė vienas iš paaiškinimus pateikusių asmenų nei su juo, nei su vadovybe nesikalbėjo, nes bijojo. Teigia, kad tokią atmosferą sukėlė ne jis. Mano, kad paaiškinimus teikusiems Departamento darbuotojams galėjo būti daroma darbdavio įtaka, todėl neapklausęs šių asmenų liudytojais, teismas neužtikrino nešališkų įrodymų surinkimo. T. J. nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė tarnybinio nusižengimo esmės, nenustatė pareiškėjo tyčios, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Pažymi, kad teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje priekabiautojui buvo žinoma, kad jo elgesys nukentėjusiajai yra nepageidaujamas ir ją užgauna, tačiau jį tęsė. Teigia, kad pažeidėjui turi būti žinoma, jog jo elgesys aplinkiniams nėra priimtinas ir tik po to jo paties požiūris į savo elgesį netenka teisinės reikšmės. Nurodo, kad tarnybinio nusižengimo išvadoje turi būti užfiksuota visa įstatymo pažeidimo sudėtis ir tik tada, kai ginčas sprendžiamas teisme, įstatymo pažeidimu kaltinamas asmuo turi įrodyti, kad jis įstatymo nepažeidė. Teigia, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nėra nustatytas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimas, kadangi nebuvo įrodinėjama subjektyvioji pažeidimo pusė, todėl nėra pagrindo reikalauti, kad T. J. paneigtų tai, ko nėra. Pažymi, kad atsakovas nėra atleistas nuo pareigos tarnybinio patikrinimo metu išsiaiškinti visas būtinas aplinkybes ir visas savo išvadas pagrįsti surinktais įrodymais. Atliekant tarnybinį patikrinimą, būtina nustatyti skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą, kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis veiksmai padaryti, ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams, kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių jis buvo padarytas, koks yra pažeidimų mastas, kaip pažeidimą padarę asmenys aiškina savo veiksmus, kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytą teisės pažeidimą. Teigia, kad Departamento 2016 m. liepos 25 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje ir Departamento direktoriaus 2016 m. liepos 28 d. įsakyme Nr. PK-401 nenustačius pažeidimų subjektyviosios pusės, negalima konstatuoti pažeidimų padarymo.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad Departamente nuo 2011 m. veikia Dokumentų valdymo sistema, todėl visi raštai kuriami, registruojami ir siunčiami tik šioje sistemoje. T. J. tai yra žinoma, todėl jis nepagrįstai teigia, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnis, kadangi negalima nustatyti tikslios tarnybinio tyrimo pradžios.

Pažymi, kad pareiškėjo teiginys, jog tarnybinį pranešimą turėjo inicijuoti tiesioginis viršininkas, nėra pagrįstas. Vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punktu, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba jam gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Gavus oficialios informacijos, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per penkias darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Teigia, kad Departamentas tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimo tvarkos nepažeidė.

Departamentas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog apskundimo tvarkos ir termino nenurodymas neturi būti laikomas esminiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų pažeidimu, sudarančiu pagrindą ginčijamą sprendimą panaikini, tuo labiau, kad tai nesutrukdė apeliantui kreiptis į teismą.

Atsakovas pažymi, kad iš Departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. V-365 patvirtinto Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo specialiųjų reikalavimų matyti, jog T. J. privalėjo išmanyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus ir tai jis 2016 m. vasario 3 d. patvirtino parašu. Teigia, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata nebuvo pažeista, kadangi apeliantas Departamente dirbo vos penkis mėnesius. Atsakovui nesuprantama, kaip aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis struktūrinio padalinio vadovas negali suprasti, kad pavaldiniams išsakyti užgaulūs žodžiai, tokie kaip „lopai“, „niekam tikusieji“, „nevykėliai“, „pastumdėliai“ ir panašiai, neįžeistų žmogaus.

Departamentas pažymi, kad iš tyrimo metu surinktų duomenų ir darbuotojų paaiškinimų akivaizdu, jog nepagarbus ir žeminantis kitų darbuotojų orumą T. J. elgesys prasidėjo nuo pat jo darbo pradžios Departamente ir palaipsniui prastėjo, kol vykdant Departamento vidaus saugumo užtikrinimo funkciją, Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai surinko pakankamai duomenų apie nederamą ir neetišką pareiškėjo elgesį su Departamento darbuotojais bei apie tai informavo Departamento direktorių. Teigia, kad T. J. šiurkščiai nesilaikė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies bei pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 bei 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 bei 5 punktų, Etikos taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimus ir taip padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog T. J. tyčia nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčo aplinkybės

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. PK-401, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas T. J. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir nustatyta, kad jam skirtina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, teisėtumo bei pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamento direktorius, atsižvelgdamas į Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojo 2016 m. birželio 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. TP-1120, kuriame buvo nurodyta, kad vykdant Departamento vidaus saugumo užtikrinimo funkciją, buvo gauta informacijos, signalizuojančios apie nederamą ir neetišką Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo T. J. elgesį su Departamento darbuotojomis, kuris galbūt atitinka Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 punkte įtvirtintą priekabiavimo apibrėžimą, o pareiškėjo vykdoma komunikacija su dauguma pavaldžių darbuotojų yra užgauli ir žeminanti asmens orumą, sukurianti bauginančią ir (ar) įžeidžiančią darbinę aplinką, 2016 m. birželio 2 d. Departamento Teisės ir vidaus tyrimų skyriui pavedė atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą. T. J. nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2016 m. birželio 24 d. Departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. AK-107 buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Departamento direktoriaus 2016 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. V-238, vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 5 punktu ir atsižvelgiant į Departamento Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus viršininko 2016 m. birželio 20 d. tarnybinį pranešimą Nr. TT-68, buvo sudaryta komisija pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimui tęsti. 2016 m. birželio 27 d. T. J. buvo surašytas ir įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. NP-23, kuriame nurodyta, jog yra duomenų, kad jo pasirinktas elgesio modelis buvo nesuderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose svarbiausiais valstybės tarnautojams keliamais valstybės tarnybinės veiklos etikos principais ir buvo pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktai, Etikos taisyklių 2.1, 9.2, 9.4 punktai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis bei Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalis. Pareiškėjo buvo paprašyta iki 2016 m. liepos 4 d. pateikti paaiškinimą. Departamento dėl galimo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2016 m. birželio 28 d. posėdyje nutarė pakartotinai apklausti su tarnybinio nusižengimo tyrimu susijusius įstaigos valstybės tarnautojus ir darbuotojus bei siūlyti Departamento direktoriui iki tarnybinio nusižengimo tyrimo pabaigos nušalinti T. J. nuo pareigų. Departamento direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. PK-330 pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo nušalintas nuo Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigų.

T. J. su 2016 m. birželio 30 d. pasiūlymu kreipėsi į Departamento direktorių ir pasiūlė jį nuo 2016 m. liepos 4 d. atleisti iš Departamento Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigų bei išmokėti trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Atsakovo 2016 m. liepos 1 d. raštu Nr. S-874(20) pareiškėjas buvo informuotas, kad su jo pasiūlymo sąlygomis sutinkama. Departamento direktoriaus 2016 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. PK-337 T. J. nuo 2016 m. liepos 4 d. buvo grąžintas į Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigas ir tos pačios dienos įsakymu Nr. PK-341 nuo 2016 m. liepos 4 d. atleistas iš šių pareigų. Buvo nurodyta pareiškėjui išmokėti trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Departamento Personalo skyriaus vyriausioji specialistė, atlikusi psichologinį vertinimą, 2016 m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-1505 Departamento direktorių informavo, kad Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojai dėl T. J. veiksmų patyrė didelę įtampą, todėl ji, skyriaus vedėją nušalinus nuo pareigų, darbuotojams pasiūlė emocijų ventiliacijos grupę, kaip neatidėliotinos psichologinės pagalbos priemonę. Susitikime buvo nustatyta, kad darbuotojai patyrė daug pažeminimų ir jų darbo nuvertinimo, jie jautėsi nuolat kontroliuojami ir sekami darbo vietoje. Darbuotojos nuolat susidurdavo su seksistiniu Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo elgesiu ir seksualiniu priekabiavimu. Dauguma darbuotojų moterų aktyviai vengė spręsti darbinius klausimus vienumoje su skyriaus vedėju. Trikdančiai darbuotojus veikė subordinuoti santykiai, kai darbuotojams yra sunkiau pasipriešinti, jie gali jaustis priklausomi ir bejėgiai, pažeminimą ir priekabiavimą išgyveno savyje, o tai galėjo neigiamai paveikti jų savivertės jausmą. Antrinio darbuotojų traumavimo patirtį lėmė aplinkybė, kai pareiškėjas išviešino tarnybiniame tyrime pateiktus darbuotojų parodymus. Pozityvios emocijos buvo didelis emocinio palengvėjimo jausmas (ypač moterys jautėsi apgintos ir apsaugotos), kad traumuojanti situacija baigėsi. Baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, 2016 m. liepos 25 d. buvo surašyta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. TPI-22 ir pasiūlyta pripažinti, kad T. J. šiurkščiai nesilaikė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktų bei Etikos taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimus bei padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Už tarnybinį nusižengimą pareiškėjui T. J. buvo pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Departamento direktorius 2016 m. liepos 28 d. įsakyme Nr. PK-401 pripažino, kad Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigas ėjęs T. J. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nesilaikymu bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktų bei Etikos taisyklių 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų reikalavimų pažeidimu. Įsakymo 2 punktu nustatyta, kad už šiurkštų tarnybinį nusižengimą pareiškėjui skirtina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamento direktorius pagrįstai nustatė T. J. padarytą tarnybinį nusižengimą, o nustatyta skirtina nuobauda atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, atsakovo direktoriaus 2016 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. PK-401 paliko nepakeistą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skundė teigė, kad tarnybinio nusižengimo procedūra buvo atlikta netinkamai, nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, nenustatyta jo kaltė ir kiti pažeidimo subjektyviosios pusės elementai, netinkamai taikytos įrodinėjimo taisyklės, vertinti įrodymai ir nepagrįstai pritaikyta pati griežčiausia tarnybinė nuobauda.

Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros

Nustatyta, kad padarydamas atsakovo konstatuotą šiurkštų tarnybinį nusižengimą, pareiškėjas buvo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjas, o tai reiškia, kad buvo valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Šis įstatymas reglamentuoja tarnybinių nuobaudų skyrimą valstybės tarnautojams ir nustato atsakomybę, o tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės.

Pareiškėjas, akcentuodamas tarnybinio nusižengimo procedūros pažeidimus, nurodo, kad nenustatyta tiksli tarnybinio nusižengimo tyrimo pražios data, pats tyrimas buvo tendencingas ir atliktas nevisapusiškai ir nepilnai.

Pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo žinoma, jog jo elgesys aplinkiniams nėra priimtinas, nebuvo dėl to nusiskundimų, ir tik nuo tos datos, kai pareiškėjas sužinojo, kad tam tikri jo veiksmai yra nepageidaujami, būtų buvę galima fiksuoti T. J. padarytus nusižengimus, tačiau to nebuvo padaryta, laikytini nepagrįstais, niekaip nesusijusiais su nustatyta tarnybinių nusižengimų tyrimų tvarka, kuri nenumato tarnautojo įspėjimo dėl netinkamo elgesio prieš pradedant nusižengimo tyrimą.

Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens. Gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per penkias darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. 2016 m. birželio 1 d. gavęs informacijos apie galbūt T. J. padarytą tarnybinį nusižengimą, Departamento direktorius 2016 m. birželio 2 d. rezoliucija pavedė atlikti tarnybinį tyrimą. Taigi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti, o pareiškėjo teiginys, kad negalima nustatyti tikslios tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo nuomone, tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas nevisapusiškai, nes nėra nurodyta aplinkybė, kad darbuotojai jam pastabų dėl elgesio nepareiškė, nebuvo išnagrinėtos priežastys, dėl kurių Departamento darbuotojai nedrįso (bijojo) kreiptis dėl netinkamo savo vadovo elgesio nei tiesiogiai į jį patį, nei į aukštesnius pagal pareigas viršininkus. Pareiškėjas, supratęs, kad jo bendravimo metodas Departamento ir jo Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojams nėra priimtinas, pateikė prašymą atleisti jį iš pareigų šalių susitarimu ir išmokėti trijų mėnesių vidutinės algos dydžio išeitinę kompensaciją. Departamento direktoriaus 2016 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. PK-341 jis buvo atleistas iš darbo šalių susitarimu. Pažymi, kad tokį prašymą T. J. būtų parašęs ir anksčiau, jeigu jam būtų buvę nurodyta, kad tam tikri pareiškėjo veiksmai nėra priimtini Departamente nusistovėjusioms tradicijoms, o tai įrodo, jog jam nebuvo žinoma apie galimą veiksmų prieštaravimą teisės normoms. Pareiškėjo manymu, tarnybinio nusižengimo tyrimo nevisapusiškumas, jo atlikimas pasibaigus tarnybos santykiams patvirtina tyrimo tendencingumą.

Aplinkybė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo akcentuojama, jog darbuotojai pareiškėjui pastabų dėl elgesio nebuvo pareiškę, nebuvo aiškinamasi to priežastys, neturi esminės reikšmės tarnybinio nusižengimo tyrimo pilnumui ir visapusiškumui. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra vertinami įtariamo padarius pažeidimą asmens elgesys, veiksmai ar neveikimas, su tuo susijusios reikšmingos aplinkybės apibrėžia tyrimo ribas. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės nagrinėjamu atveju su kitų asmenų reakcija į jo poelgius, tačiau ne pačiu pareiškėjo elgesiu. Kita vertus, pareiškėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl šių aplinkybių reikšmės, pateikdamas paaiškinimą, kurio beje, neteikė, be to, jos buvo nurodomos ir vertinamos nagrinėjant bylą teisme. Nei minėtos aplinkybės, nei faktas, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo tęsiamas ir po to, kai nutrūko pareiškėjo tarnybos santykiai, negali būti laikomi kaip nusižengimo tyrimo tendencingas atlikimas, nes Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato galimybę tęsti nusižengimo tyrimą ir tarnybos santykiams nutrūkus.

Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, konstatuoja, kad pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas išsamiai, esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti ginčijamą įsakymą, nėra nustatyta.

Dėl tarnybinio nusižengimo sudėties

Tarnybinio nusižengimo apibrėžimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje. Pagal minėtą teisės normą, tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme yra įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose.

Atsižvelgiant į tai, kad T. J. galimo tarnybinio nusižengimo padarymo laikotarpiu buvo valstybės tarnautoju ir ėjo struktūrinio padalinio vadovo pareigas, aptariant jo veiksmus, turi būti įvertinta, kad jam yra taikomi itin aukšti veiklos ir atsakomybės standartai. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo Departamento Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjas, suponuoja aukštesnį negu paprastai kitų valstybės tarnautojų atsakomybės laipsnį už įstaigai pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimą, jos darbo organizavimą, planavimą, koordinavimą ir veiklos kontrolę bei teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Kad būtų galima patraukti tarnybinėn atsakomybėn, turi būti įrodytos visos jo tarnybinės atsakomybės sąlygos – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Kaip jau minėta, tarnybinę nuobaudą pareiškėjui buvo nustatyta skirti už Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nesilaikymą bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 bei 5 punktų ir Etikos taisyklių 2.1, 9.2 bei 9.4 punktų pažeidimus.

Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, apibrėžiančioje seksualinio priekabiavimo sąvoką, nustatyta, kad seksualinis priekabiavimas – tai nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio, nustatančiame pagrindinius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, 2 dalyje įtvirtinta, kad vieni iš svarbiausių valstybės tarnautojų principų yra pagarbos žmogui ir valstybei principas, reiškiantis, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus (1 punktas) ir pavyzdingumo principas, reiškiantis, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas (8 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1, 3 ir 5 punktuose įtvirtintas nuostatas, valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams bei laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba. Etikos taisyklių 2.1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių. Pagal tų pačių taisyklių 9.2 ir 9.4 punktus, valstybės tarnautojas privalo būti nepriekaištingos reputacijos, gebėti deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulintis ir būti tolerantiškas, pagarbiai elgtis su kitais valstybės tarnautojais bei kitais žmonėmis.

Tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus informacijos, signalizuojančios apie nederamą ir neetišką Departamento Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo T. J. elgesį su Departamento darbuotojomis, atitinkantį priekabiavimo sampratą, bei netinkamai vykdomą komunikaciją su dauguma pavaldžių darbuotojų, kuri dažnai yra užgauli ir žeminanti asmens orumą, sukuria bauginančią ir (ar) įžeidžiančią darbinę aplinką. Tarnybinio patikrinimo metu dauguma apklaustų Departamento ir Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojų paaiškino, kad pareiškėjas pernelyg domėjosi jų asmeniniais gyvenimais, pasakodavo nepadorius anekdotus ir juokelius, rodė nepadorius gestus, daug keikdavosi ir laidydavo nepadorias replikas, dviprasmiškai bendravo žodžiu ir elektroniniu paštu, viešai menkino darbuotojų atliktą darbą, nepagarbiai juos vadindavo ir žemindavo, perdėtai kontroliuodavo, kalbėdavo pakeltu tonu, susireikšmindavo ir rodydavo savo valdžią. Toks T. J. elgesys sukeldavo bauginančią darbinę aplinką ir įtampą, asmenys jausdavosi nejaukiai, pažeminti. Netinkamas pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo ir skyriaus vedėjo, elgesys yra įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie yra išsamiai aprašyti tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo veiksmų kvalifikavimo seksualiniu priekabiavimu, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012 pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatos atkartoja 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo nuostatas, įtvirtindamos, kad seksualinis priekabiavimas reiškia nepageidaujamą užgaulų, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką, o priekabiavimas reiškia nepageidaujamą elgesį, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Direktyvos 2006/54 preambulėje, be kita ko, nurodyta, kad priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas prieštarauja vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principui, todėl laikoma, kad tai yra diskriminacija dėl lyties. Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad diskriminacija apima priekabiavimą ir seksualinį priekabiavimą, taip pat mažiau palankų požiūrį dėl to, kai asmuo laiko tokį elgesį netinkamu arba paklūsta jam. Taigi, seksualinis priekabiavimas (kaip ir kiekvienas tokio priekabiavimo faktas atskirai) yra kartu laikytinas ir ne tokiu palankiu asmens traktavimu, t. y. tiesiogine diskriminacija. Tiek nacionalinės, tiek Europos Sąjungos teisės normose nurodoma, kad seksualiniu priekabiavimu laikomas seksualinio pobūdžio užgaulus elgesys. Teisės aktuose papildomai nurodoma, kad tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui. Siekiant konstatuoti seksualinį priekabiavimą, reikia įrodyti neteisėtą ketinimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tarnybinio nusižengimo išvadoje konstatuota jo kaltės forma – tyčia, nurodė, kad nusižengimo subjektyviosios pusės elementai buvo įvertinti netinkamai, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas neturėjo tikslo ką nors įžeisti ar pažeminti, bei į pareiškėjo nesuvokimą, kad atitinkamas elgesys neigiamai priimamas asmenų, kurių atžvilgiu jis yra nukreiptas. Teigė, kad pažeidėjui turi būti žinoma, jog jo elgesys aplinkiniams nėra priimtinas, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiama, kad tam tikri asmens veiksmai kito atžvilgiu yra nepageidaujami, ir tik po to jo paties požiūris į savo elgesį netenka teisinės reikšmės.

Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti <...> padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Vaišvila A., Teisės teorija, Justitia, Vilnius, 2009, p. 448–449).

Sprendžiant dėl pareiškėjo elgesio – veiksmų ar neveikimo tam tikroje situacijoje, dėl jo suvokimo, kaip reikėtų veikti, dėl jo galimybių veikti, turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, nulemtas jo statuso. Laikytina, kad pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautoju, davęs priesaiką, žino jo elgesį tarnyboje reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokia, kaip turi būti elgiamasi, kokie veiksmai gali būti atliekami konkrečiose situacijose, taigi jo elgesys – veiksmai ar neveikimas laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu, ir kvalifikuotini kaip tyčia. Tokiu atveju nors asmuo ir nesiekia neigiamų padarinių, tačiau tokie padariniai neišvengiamai kyla dėl jo teisei priešingo elgesio. Pareiškėjo subjektyvus savo veikos motyvų bei tikslų vertinimas, neteisėtų ketinimų nustatymas aptariamo tarnybinio nusižengimo atveju nėra reikšmingi, nes neišvengiamai kyla neteisėto elgesio tarnyboje pasekmės, kurias pažeidėjas, ir ypač atsižvelgiant į jo statusą, privalėjo numatyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje sprendžiama dėl pareiškėjo kaltės formos, padarius tarnybinį nusižengimą, todėl pažeidimo sujektyviosios pusės elementų vertinimas nėra tapatus tiems atvejams, kai sprendžiama dėl individualių konkretaus nukentėjusiojo seksualinio priekabiavimo atveju teisių gynimo, nagrinėjamu atveju pažeidimo sujektyviosios pusės elementai nustatinėtini tiek, kiek jie reikšmingi kvalifikuoti tarnybinį nusižengimą, todėl reikšmingas pareiškėjo psichinis santykis jo tarnybą reglamentuojančių teisės normų aspektu, taigi ir jo tikslai, motyvai, ketinimai, vertintini šiuo aspektu. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, seksualinio priekabiavimo konstatavimui nėra būtina nustatyti, kad pats priekabiautojas savo veiksmus vertintų kaip priekabiavimą. Iš darbuotojų paaiškinimų akivaizdu, kad jie stengėsi parodyti, jog T. J. elgesys yra nepriimtinas, tačiau tiesiogiai išsakyti pastabų nedrįso. Būdamas valstybės tarnautoju ir struktūrinio padalinio vadovu, pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo elgesys su pavaldiniais ir kitais darbuotojais nėra tinkamas, bei tai, kokios pasekmės kyla. Dėl savo patirties ir užimamų pareigų turėdamas galimybę suprasti ir adekvačiai vertinti tai, kad nesilaiko Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų bei taisyklių, gerbti žmogų ir jo teises, nežeminti jo orumo, T. J. sąmoningai nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų, nors dėl savo gyvenimiškos ir tarnybinės patirties bei išsilavinimo turėjo galimybę numatyti, kad jo veiksmai yra smerktini etikos bei geros moralės požiūriu, peržengia bendravimo tarnyboje ribas, dėl jų gali kilti tam tikri padariniai – būti pažeidžiamas pavaldžių asmenų orumas, privatumas kt., todėl pagrįstai jo kaltės forma nustatyta tyčia.

Dėl įrodinėjimo pareigos ir ribų

Įprastai pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atsakomybės už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos už tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas. Šiurkštaus tarnybinio nusižengimo padarymas nustatytinas vertinant įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014). Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo įrodinėjami įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais – asmenų paaiškinimais, taip pat rašytiniais įrodymais – susirašinėjimu, Departamente atlikto psichologinio vertinimo išvadomis. Nors pareiškėjui buvo suteikta teisė pateikti paaiškinimą dėl savo elgesio, tačiau jis tokia teise tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nepasinaudojo. Pareiškėjas, teigdamas, kad paaiškinimus davę asmenys turėjo būti apklausiami liudytojais teisme, nenurodė jokių argumentų, kodėl reikėtų abejoti tyrimo metu asmenų pateiktais paaiškinimais, kokios jų nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nepateikė įrodymų, kurie galėtų paneigti paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Kai nėra pagrįstų abejonių pateiktų paaiškinimų tikrumu ir objektyvumu, šių asmenų apklausa papildomai teismo posėdyje būtų perteklinė. Be to, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, priekabiavimą patyrusių asmenų papildomos apklausos taptų jiems nepageidautinu neigiamu emociniu krūviu, todėl nesant pakankamo pagrindo abejoti jų paaiškinimų objektyvumu, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu jų pateikti rašytiniai paaiškinimai laikytini leistinais įrodymais.

Duomenys apie 2016 m. liepos mėnesį Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojams suteiktą psichologinę pagalbą bei Departamente buvo atliktą psichologinį vertinimą taip pat laikytini leistina įrodinėjimo priemone, patvirtinančia pareiškėjo netinkamo elgesio pasekmes. Psichologinės pagalbos grupės darbą organizavo personalo tarnybos vadovė, turinti aukštąjį universitetinį psichologo išsilavinimą bei kitas tokiu atveju reikalingas kompetencijas, todėl profesionaliais pagrindais atliktas psichologinis vertinimas laikytinas tinkamu rašytiniu įrodymu byloje.

Nagrinėjamu atveju turėtų būti daromas skirtumas dėl aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo užgaulų, nepagarbų elgesį su pavaldiniais, žeminantį jų orumą ir neatitinkantį bendrųjų tarnybinės etikos normų, ir aplinkybių, kuriomis grindžiamas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžtas seksualinis priekabiavimas, įrodinėjimas. Pastaruoju atveju įrodinėjimo našta perkeliama asmeniui, dėl kurio netinkamo elgesio skundžiasi nukentėjusieji. Tai reiškia, kad ir tarnybinio nusižengimo, pasireiškusio seksualiniu priekabiavimu, atveju, būtent pareiškėjui tenka pareiga paneigti tuos faktus, kuriuos tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nurodė nukentėję asmenys, ši įrodinėjimo našta, atsižvelgiant į pažeidimo specifiką, negali būti perkelta atsakovui.

Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012 pateiktais išaiškinimais dėl 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos Direktyvos 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad valstybės narės taiko tokias priemones, kurios, remiantis jų nacionalinėmis teismų sistemomis, yra būtinos, norint užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys esą nuskriausti, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, nurodo teismui ar kitai kompetentingai institucijai aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turėtų įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys, jog jie nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Teismas sprendė, kad šios normos įtvirtina valstybės pareigą įrodinėjimo naštą paskirstyti taip, kad diskriminaciją (įskaitant seksualinį priekabiavimą) patyrusiam asmeniui pateikus prima facie įrodymus apie tai, jog diskriminacijos (seksualinio priekabiavimo) faktas buvo, atsakovui tektų pareiga įrodyti, kad pažeidimas nebuvo padarytas. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2¹ straipsnyje įtvirtinta, kad, teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, preziumuojama, jog tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra ginamos individualios konkrečių nukentėjusiųjų teisės, todėl teismas ir neturi pareigos ištirti kiekvieną konkretų atvejį ir su tuo susijusias aplinkybes, kas būtų reikšminga spendžiant dėl individualių nukentėjusių nuo seksualinio priekabiavimo asmenų teisių gynimo. Byloje yra sprendžiama dėl pareiškėjo elgesio atitikties jo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, todėl įrodymų pakankamumo prasme tie duomenys, kurie buvo atsakovo surinkti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, laikytini pakankamais pagrįsti konstatuotus valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. T. J. atliktų veiksmų visuma, neišskiriant atskiro jo elgesio epizodo, sudaro pagrindą išvadai, kad vadovaujančias pareigas einantis valstybės tarnautojas atliko geros moralės, etikos požiūriu smerktinus veiksmus ir neveikė taip, kaip teisės aktais jis buvo įpareigotas veikti, ir padarė tarnybinį nusižengimą.

Aplinkybės, kad darbuotojai ir vadovybė pareiškėjui nebuvo išsakiusi pastabų ir įspėjusi dėl netinkamo elgesio ar vadovavimo stiliaus, nenustatinėtinos ir neįrodinėtinos byloje, jos neturi teisinės reikšmės, kadangi teisės aktai galimybės tarnybinę nuobaudą skirti tik prieš tai įspėjus asmenį, nenumato. Pareiškėjo elgesys ir jo vertinimas kitoje darbovietėje taip pat netirtinas šioje byloje, nes neturi įtakos nusižengimo subjektyviosios pusės elementų vertinimui.

Dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo

Apibendrinus tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, buvo vertinti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas išsamiai, esminių pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti ginčijamą įsakymą, nenustatyta. Pareiškėjo padaryti teisės aktų reikalavimų pažeidimai pagrįstai buvo įvertinti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio patikrinimo išvados analizė patvirtina, kad Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos išsamiai išnagrinėjo T. J. padarytą tarnybinį nusižengimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje buvo tiriami visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo bei atsakovo padarytoms išvadoms, kad nepagarbiai, nemandagiai, ir netolerantiškai elgdamasis su pavaldiniais, jiems nepageidaujamu užgauliu elgesiu įžeidinėjo jų orumą, taip sukurdamas bauginančią, priešišką, žeminančią bei įžeidžiančią aplinką ir pavaldinių akivaizdoje dažnai vartodamas necenzūrinius žodžiu bei rodydamas nepadorius gestus ir seksualiai priekabiaudamas, T. J. šiurkščiai nesilaikė Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies bei pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 bei 5 punktų ir Etikos taisyklių 2.1, 9.2 bei 9.4 punktų nuostatas ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 ir 6 dalyse.

T. J., kaip vadovaujančias pareigas užimančiam valstybės tarnautojui, neabejotinai turi būti žinomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, taip pat ir nuostatos, susijusios su įvadiniais mokymais. Kadangi pareiškėjas Departamente dirbo daug trumpiau nei metus (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jo teiginiai, kad atsakovas nedėjo pastangų, jog T. J. būtų tinkamai paruoštas tarnybai, ir į tai turėjo būti atsižvelgta numatant skirti nuobaudą, atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta, kad už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. To paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo ar į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalis). Ši įstatymo norma leidžia daryti išvadą, jog įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio dalyje išvardytus tarnybinės nuobaudos skyrimo kriterijus, turi diskrecijos teisę parinkti ir paskirti vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose išvardytų tarnybinių nuobaudų, o tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalis)).

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad parenkant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, buvo tinkamai atsižvelgta į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje nustatytas aplinkybes. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje buvo įvertintos aplinkybės, kad dėl trumpos (keturių mėnesių) tarnybos trukmės negalima tinkamai įvertinti ir charakterizuoti asmeninių ir dalykinių T. J. savybių, nuobaudų ir paskatinimų pareiškėjas neturėjo. Pripažinęs, jog T. J. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, atsakovas jam pagrįstai taikė griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta nuobauda yra proporcinga padarytiems pažeidimams. Kaip jau minėta, T. J., kaip Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjui, keliami itin aukšti reikalavimai.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad tarnybinis patikrinimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas ir tais atvejais, kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų (netenka valstybės tarnautojo statuso). Sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjęs asmuo, atsižvelgdamas į šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Šis sprendimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perduodamas valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir asmeniui, ėjusiam valstybės tarnautojo pareigas. Aptarta teisės akto nuostata suponuoja išvadą, kad tarnybos santykių pasibaigimas nėra kliūtis taikyti atsakomybę už tarnybos metu padarytus pažeidimus, todėl aplinkybė, kad atsakomybė už tarnybos metu padarytus pažeidimus buvo taikoma pasibaigus tarnybos teisiniams santykiams, neturi reikšmės ginčijamo įsakymo teisėtumui.

Departamento direktoriaus 2016 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. PK-401 „Dėl T. J. skirtos nuobaudos“ yra individualus teisės aktas, todėl jam taikomi ir bendrieji individualaus administracinio sprendimo (viešojo administravimo) reikalavimai. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Nagrinėjamu atveju ginčijamo akto apskundimo tvarkos nenurodymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamo įsakymo. Pažymėtina, kad Departamento direktoriaus 2016 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. PK-401 apskundimo tvarkos nenurodymas pareiškėjui nesutrukdė pasinaudoti teise jį apskųsti ir taip įgyvendinti teisę į gynybą.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdama į tai, kad T. J. nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių Departamento Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus 2016 m. liepos 25 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. TPI-22 nustatytus jo padarytus pažeidimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. PK- 401 „Dėl T. J. skirtos nuobaudos“ buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o juo numatyta skirti tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra proporcinga pareiškėjo padarytiems šiurkštiems tarnybiniams pažeidimams. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas T. J. reikalavimo pagrįstumą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles ištyrė įrodymų visumą, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti, remiantis T. J. apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                                       Dainius Raižys

                                                                                                                Virginija Volskienė