Civilinė byla Nr. e2A-1104-555/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22297-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.1.2.3.; 2.4.2.5. 2.6.11.6.; 2.6.11.8.;

2.6.33.1.; 3.1.7.6.; 3.3.1.18.3.

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. K. ir D. K. bei atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1793-475/2018 pagal ieškovų R. K. ir D. K. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įmokų paskirstymo pripažinimo negaliojančiu, priverstinės hipotekos išregistravimo bei prievolės pripažinimo įvykdyta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

1. Ieškovai R. K. ir D. K. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydami: 1) pripažinti, kad ieškovas D. K. yra visiškai atsiskaitęs su Lietuvos valstybe, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus, už 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nupirktą 0,0768 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2) pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus priskaičiuotus delspinigius neteisėtais, o atliktą įmokų paskirstymą negaliojančiu; 3) panaikinti ieškovų turtui – žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovės naudai nustatytą priverstinę hipoteką; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracija (pardavėjas), kaip valstybinės žemės patikėtinis, ir A. Z. (pirkėjas) 2002 m. birželio 3 d. sudarė Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjas įgijo nuosavybėn 0,0768 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įsipareigodamas atsiskaityti su pardavėju išsimokėtinai iki 2012 m. sausio 15 d. A. Z. 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, atsakovei sutikus, perleido žemės sklypą ieškovui D. K., kuris įgijo visas pradinio žemės sklypo pirkėjo teises bei pareigas. Sutarties 4.1. punktu ieškovas įsipareigojo likusią nesumokėtą už žemę 5 758,14 Lt (1 667,67 Eur) sumą ir 2 procentus metinių palūkanų mokėti atsakovei tomis pačiomis sąlygomis, kaip numatyta sutartyje, t. y. kasmet po 959,69 Lt (277,95 Eur) dydžio įmoką. Vykdydami sutartį, ieškovai atliko du mokėjimus: 2007 m. sausio 24 d. sumokėjo 959,69 Lt (277,95 Eur) kasmetinę įmoką ir 2008 m. vasario 6 d. – 1 074,85 Lt (311,30 Eur), iš kurių 959,69 Lt (277,95 Eur) eilinę kasmetinę įmoką bei 115,16 Lt (33,35 Eur) dydžio palūkanas. Per sutartyje nustatytą terminą (iki 2012 m. sausio 15 d.) ieškovai su atsakove neatsiskaitė. 2016 m. pareikalavę informacijos apie skolos likutį, ieškovai gavo iš atsakovės Kauno miesto skyriaus 2016 m. liepos 21 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. liepos 25 d. šio skyriaus specialistės J. I. patikslintą atsakymą dėl ieškovų nesumokėtų įmokų ir skolos dydžio, iš kurių ieškovai sužinojo apie 1 130,81 Eur (3 904,46 Lt) eilinių įmokų skolą už išsimokėtinai įgytą žemės sklypą, 193,72 Eur (668,87 Lt) palūkanas, paskaičiuotas iki 2016 m. liepos 25 d. ir 1 385,63 Eur (4 784,30 Lt) delspinigius. Nesutikdami su atsakovės skaičiavimais, ieškovai 2016 m. liepos 25 d. sumokėjo atsakovei 1 305,50 Eur, iš kurių 1 111,78 Eur skolą už nesumokėtas eilines įmokas ir 193,72 Eur palūkanas. Tą pačią dieną ieškovai paprašė atsakovės išduoti pažymą VĮ Registrų centrui apie pilną atsiskaitymą už išperkamą iš valstybės žemę ir paaiškino, kodėl jie nesutinka mokėti atsakovės paskaičiuotų delspinigių (dėl delspinigių šalys nebuvo susitarusios raštu). Atsakovės Kauno miesto skyriui 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakius išduoti pažymą apie pilną atsiskaitymą ir nurodžius ieškovų sumokėtų 1 305,50 Eur įmokų paskirstymo tvarką pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, ieškovams su tuo nesutinkant ir apskundus atsakovės Kauno miesto skyriaus 2016 m. rugsėjo 28 d. atsakymą (raštą) Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ atsakovei, pastaroji  2016 m. spalio 13 d. atsakymu (raštu) į ieškovų skundą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo“ nurodė, kad neturi teisinio pagrindo leisti ieškovams susidariusį įsiskolinimą mokėti pažeidžiant  sutarties sąlygas. Nepaisant vykstančio ginčo tarp ieškovų ir atsakovės dėl priskaičiuotų delspinigių bei nuoseklaus šalių susirašinėjimo, ieškovai 2016 m. spalio 20 d. gavo dar vieną atsakovės raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl priverstinės hipotekos išlaidų apmokėjimo“, iš kurio turinio paaiškėjo, kad ieškovams nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugsėjo 13 d. nustatyta ir įregistruota priverstinė hipoteka, o už hipotekos įregistravimą reikalaujama sumokėti 112,40 Eur.
3. Atsakovė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko, pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovų R. K. ir D. K. 1 828,92 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad pareiga mokėti 0,05 procentų delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą buvo nustatyta teisės aktu ir atsakovė, kaip valstybės turto patikėtinė, neturėjo diskrecijos teisės spręsti, ar ieškovams turėtų būti skaičiuojami delspinigiai. Ieškovų pavėluotai sumokėtos įmokos buvo paskirstytos remiantis CK 6.54 straipsnio nuostatomis, t. y. pirmiausiai mokėti palūkanoms pagal mokėjimo terminų eiliškumą, po to delspinigiams ir paskiausiai – pagrindinei prievolei įvykdyti. Kadangi už ginčo žemės sklypą nebuvo pilnai atsiskaityta ir iki ginčijamo sprendimo nebuvo įregistruota žemės sklypui priverstinė hipoteka, atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 23 punktu, pagrįstai atliko šiuos veiksmus. Be to, šalys ginčo sutartimi taip pat buvo susitarusios tiek dėl palūkanų, tiek dėl netesybų (delspinigių) mokėjimo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priskaičiuotus delspinigius neteisėtais; likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš ieškovų solidariai atsakovei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1 014,55 Eur nesumokėtų įmokų už žemę, 112,40 Eur hipotekos įregistravimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; likusioje dalyje priešieškinį atmetė. Iš ieškovų valstybės naudai priteisė po 6,82 Eur.
2. Teismas nurodė, kad nors šalys sudarydamos sutartis dėl valstybinės žemės pirkimo išsimokėtinai delspinigių dydžio konkrečiai neaptarė, tačiau delspinigių dydis ir jų apskaičiavimo tvarka buvo numatyta Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse, kurios nustatė, kad pirkėjai už įsiskolinimo likutį moka 2 procentus metinių palūkanų (4.4 punktas), o asmenims, nustatytu laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos (5 punktas). Todėl atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti netesybas nuo nesumokėtų įmokų ir mokėjimo palūkanų dalies.
3. Teismas nustatė, kad šalys ginčo sutartyse nebuvo susitarusios dėl įmokų paskirstymo tvarkos. Teismas pažymėjo, kad ieškovai žinojo, jog yra skolingi pagal sudarytą sutartį, tačiau patys ilgą laiką nesidomėjo susidariusiais įsiskolinimais, delsė juos atlikti. Teismas sprendė, kad toks elgesys neatitinka pakankamai rūpestingo ir protingo asmens standarto, todėl šalims nesudarius rašytinio susitarimo dėl įmokų įskaitymo tvarkos, atsakovei nesutinkant su ieškovų siūloma įmokų įskaitymo tvarka, laikė, jog atsakovė pagrįstai įskaitydama ieškovų įmokas taikė įstatyme numatyta įmokų įskaitymo tvarką (CK 6.54 straipsnis).
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovai atsakovės paskaičiuotas įmokų sumas iš esmės ginčijo tuo pagrindu, kad jie atliko mokėjimus ir nėra skolingi, tačiau atsakovė užskaitė juos delspinigių sumoms padengti, tačiau pripažinus atsakovės veiksmus teisėtais skaičiuojant ieškovams netesybas, atsakovės prašomą priteisti 1 135,24 Eur įmokų sumą laikė pagrįsta. Tačiau teismas vertino, kad atsakovė, skaičiuodama delspinigių sumas, netaikė Lietuvos Respublikos CK 1.125 straipsnyje įtvirtinto ieškinio senaties termino, todėl laikė, jog atsakovės suskaičiuotos sumos viršija ieškinio senaties terminą, todėl delspinigių sumas perskaičiavo, atitinkamai jas mažinant.
5. Teismas nustatęs, kad atsakovė pagrįstai įmokoms nuskaityti taikė įstatyme nustatyta tvarką bei skaičiavo palūkanas ir delspinigius, laikė, jog atsakovė taip pat turėjo teisinį pagrindą kreiptis dėl hipotekos įregistravimo.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1. Apeliaciniu skundu ieškovai R. K. ir D. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą dalyje dėl dalies ieškovų patikslinto ieškinio atmetimo bei dalies atsakovės priešieškinio tenkinimo ir priimti naują sprendimą – ieškovų patikslintą ieškinį tenkinti, atsakovės priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Šalių sudarytose sutartyse nebuvo nustatyta delspinigių sankcija už netinkamą sutarties sąlygų vykdymą. Atsakovė, neįtraukusi sankcijų (delspinigių) į sutarties sąlygas ir net nenurodžiusi, jog atsiskaitymas už parduotą žemę vykdomas pagal Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisykles, reikalaudama iš ieškovų sumokėti delspinigius, vadovavosi sąlygomis, kurių pati neįtraukė į pirkimo-pardavimo sutartį, neatskleidė kitai sutarties šaliai, nors pagal Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisykles privalėjo tai padaryti.
2. Šiuo atveju ieškovai, būdami silpnesne sutarties šalimi, negalėjo numanyti, kokias sutartyse nenumatytas sąlygas taikys atsakovė. Be to, sutartyse nebuvo nustatyti konkretūs mokėtini palūkanų dydžiai, jų mokėjimo grafikas ir terminai, todėl darytina išvada, kad sutartyse nustatytos palūkanos atliko kompensacinę funkciją.
3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino nei 2002 m. birželio 3 d., nei 2006 m. liepos 17 d. pirkimo–pardavimo sutarčių turinio ir sąlygų, nevertino, kokia pirkėjo atsakomybė už netinkamą sutarties vykdymą numatyta sutartyse, netyrė ir nevertino kitų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų. Ieškovams nebuvo išviešintas ir žinomas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr.260 „Dėl Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ taikymas.
4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.206 straipsnio, 6.253 straipsnio 1, 5 dalis, 6.259 straipsnio 1 dalį, kurių pagrindu civilinė atsakomybė skolininkui gali būti netaikoma arba ji gali būti sumažinta, jeigu prievolė yra netinkamai įvykdyta dėl paties kreditoriaus ar abiejų šalių (kreditoriaus ir skolininko) kaltės.
5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kas pačios atsakovės veiksmai lėmė atsakovės nurodomą netinkamą sutarties vykdymą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovai patys laisva valia siekė įvykdyti sutartį, sumokėjo likusią įsiskolinimo dalį ir atsakovės paskaičiuotas palūkanas. Atsakovė iki pat ginčo pradžios nereiškė ieškovams jokių pretenzijų dėl netinkamo prievolės vykdymo, neragino jų sumokėti skolą bei palūkanas ir neinformavo apie pradėtus skaičiuoti delspinigius.
6. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovės priskaičiuoti delspinigiai yra neteisėti, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė pagrįstai įskaitė ieškovų įmokas, taikydama CK 6.54 straipsnyje numatytą įmokų įskaitymo tvarką. Tačiau neteisėtai priskaičiuoti delspinigiai negalėjo būti „teisėtai“ įskaityti.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo faktą, kad ieškovai buvo tinkamai atsakovės informuoti apie susidariusį įsiskolinimą bei raginami sumokėti skolą, ko pasėkoje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Be to, ieškovai niekada nesutiko mokėti priskaičiuotų delspinigių ir apie tai raštu ne kartą informavo atsakovę, pagal analogiją taip pat taikytinas CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas.
8. Pirmosios instancijos teismas dalyje dėl priverstinės hipotekos išregistravimo bei dėl hipotekos įregistravimo išlaidų priteisimo, netinkamai taikė priverstinę hipoteką reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei pažeidė bendruosius teisės principus.
9. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu pagrindu priteisė iš ieškovų atsakovei 1 014,55 Eur nesumokėtų įmokų už žemę, t. y. nenurodė jokių skaičiavimo pagrindimų, kaip perskaičiavo jau sumokėtas ir atsakovės reikalaujamas priteisti sumas. Be to, nepagrįstai priteisti 5 procentai dydžio metinės palūkanos, kadangi šios palūkanos atsakovės naudai gali būti skaičiuojamos tik nuo atsakovės priešieškinio pateikimo dienos, t. y. 2017 m. spalio 31 d.
2. Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą dalyje ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti visiškai, o ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalys rašytinio susitarimo dėl įmokų įskaitymo tvarkos nebuvo sudariusios, todėl atsakovė, įskaitydama ieškovų įmokas, pagrįstai taikė įstatyme numatytą įmokų įskaitymo tvarką (CK 6.54 straipsnis). Taip pat tinkamai buvo įvertinti byloje surinkti įrodymai, todėl šioje dalyje priimtas teisėtas bei pagrįstas sprendimas.
3. Apeliaciniu skundu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą dalyje ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl dalyje, kurioje pritaikė ieškinio senatį, priėmė neteisėtą sprendimą.
2. Analogiško pobūdžio civilinėje byloje teismas, nors skolininkai ir prašė, nepritaikė senaties termino (Civilinė byla Nr. e2-645-285/2017). Pirmosios instancijos teismas neturėjo taikyti ieškinio senaties terminio ir perskaičiuoti delspinigius sumos, juos sumažinant.
4. Ieškovai pateikė teismui atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad atsakovė remiasi Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-645-285/2017, kuris Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 09 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-117-638/2018, yra panaikintas ir byloje priimtas naujas sprendimas. Nurodytoje byloje ginčas išspręstas atsakovės nenaudai (analogiški sprendimai atsakovės nenaudai priimti: civilinėje byloje Nr. e2A-536-459-2016, civilinėje byloje Nr. e2A-1131-614/2016; civilinėje byloje Nr. e2A-765-253/2016). Be to, pastarųjų bylų faktinės aplinkybės, nors iš dalies ir yra panašios, bet iš esmės nesutampa su ginčo bylos faktinėmis aplinkybėmis. Pateiktame skunde nėra nurodyta sprendimo, ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, patvirtinančių argumentų, materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniuose skunduose nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
2. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs dėl tarpusavio prievolių, kilusių iš pirkimo–pardavimo sutarties, vykdymo. Ieškovai nurodė, kad yra pilnai įvykdę prievolę pagal 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl mano, kad atsakovei neteisingai paskirsčius iš ieškovų gautas pinigines sumas nebuvo teisinio pagrindo žemės sklypui įregistruoti priverstinę hipoteką. Atsakovės teigimu, ieškovams, netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, buvo priskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai, todėl atsakovė prašė teismo priteisti iš ieškovų pagal sutartį mokėtinas sumas už įsigytą nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, abi sutarties šalys turi teisių ir pareigų. Viena iš pagrindinių nekilnojamojo turto pardavėjo pareigų yra perduoti kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkėjo pareiga sumokėti pardavėjui už perkamą daiktą nustatytą kainą yra piniginė prievolė. Tuo atveju, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymuose ar sutartyje nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis),
3. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2002 m. birželio 3 d. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė, kaip valstybės patikėtinė pardavė, o pirkėjas A. Z. įgijo nuosavybėn  0,0768 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įsipareigodamas atsiskaityti su žemės pardavėju išsimokėtinai iki 2012 m. sausio 15 d. A. Z. 2006 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, atsakovei sutikus, perleido žemės sklypą ieškovui D. K., kuris įsipareigojo vykdyti pradinio žemės pirkėjo prievoles, kylančias iš Sutarties, sumokėti už žemės sklypą likusią 5 758,14 Lt (1 667,67 Eur) sumą, mokėti 2 procentus metinių palūkanų tomis pačiomis sąlygomis, kaip numatyta Sutartyje, t. y. po 959,69 Lt (277,95 Eur) dydžio kasmetinę įmoką.
4. Byloje surinkti duomenys įgalina išvadą, kad ieškovai sutartinius įsipareigojimus dėl atsiskaitymo tvarkos vykdė pirmuosius du metus, sumokėdami atsakovei 2007 m. sausio 24 d. 277,95 Eur (959,69 Lt) įmoką ir 2008 m. vasario 6 d., sumokėdami 311,30 Eur (1 074,85 Lt), iš kurių 277,95 Eur (959,69 Lt) kasmetinę įmoką ir 33,35 Eur (115,16 Lt) dydžio palūkanas. 2016 m. pareikalavę informacijos apie skolos likutį, ieškovai teigia sužinoję, jog už išsimokėtinai įgytą žemės sklypą yra skolingi 1 130,81 Eur (3 904,46 Lt) einamųjų įmokų, 193,72 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki 2016 m. liepos 25 d., ir 1 385,63 Eur (4 784,30 Lt) delspinigių. Nesutikdami su atsakovės skaičiavimais, ieškovai 2016 m. liepos 25 d. sumokėjo atsakovei 1 305,50 Eur, iš kurių 1 111,78 Eur skolą už nesumokėtas einamąsias įmokas ir 193,72 Eur palūkanas, prašydami atsakovės išduoti pažymą VĮ Registrų centrui apie pilną atsiskaitymą už išperkamą iš valstybės žemę.
5. Ieškovams sumokėjus šios nutarties 16 punkte nurodytas sumas, atsakovė skundžiamais aktais – 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė išduoti ieškovų prašomą pažymą apie pilną atsiskaitymą, atsisakymą argumentuodama tuo, kad ieškovų sumokėta 1 305,50 Eur dydžio įmoka buvo paskirstyta CK 6.54 straipsnio nustatyta tvarka; taip pat 2016 m. spalio 13 d. atsakymu (raštu) į ieškovų skundą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo“ nurodė, kad ieškovų gauta 1 305,50 Eur įmoka buvo užskaityta 180,93 Eur palūkanoms ir 1 124,57 Eur delspinigiams mokėti, dėl ko liko nesumokėta 1 130,80 Eur skola už žemę bei 12,79 Eur palūkanų ir 261,06 Eur delspinigių skola. Be to, atsakovė 2016 m. rugsėjo 13 d. įregistravo ieškovų žemės sklypui priverstinę hipoteką ir 2016 m. spalio 18 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo atlyginti už tai 112,40 Eur dydžio patirtas išlaidas.
6. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovai įsipareigojimus pagal valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį vykdė netinkamai ir vėlavo sumokėti einamąsias įmokas. Ieškovai šioje byloje įrodinėjo, kad neturi prievolės mokėti atsakovės skaičiuojamus delspinigius, nes šalių sudarytoje sutartyje nebuvo nustatyta sankcija už netinkamą sutarties vykdymą.
7. Netesybų institutas reglamentuojamas CK 6.71 – 6.75 straipsniuose, įtvirtinančiuose netesybų sampratą, susitarimo dėl netesybų formą, netesybų ir realaus prievolės įvykdymo santykį, netesybų mažinimą ir kitas nuostatas. Netesybos taip pat įtvirtintos CK 6.245 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje civilinės atsakomybės sampratą, CK 6.256 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, CK 6.258 straipsnyje, įtvirtinančiame skolininko pareigą prievolės neįvykdymo atveju sumokėti netesybas (CK 6.258 straipsnio 1 dalis) ir teismo teisę mažinti pernelyg dideles netesybas (CK 6.258 straipsnio 3 dalis), bei kitose teisės normose.
8. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybos yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis). Pagrindinis netesybų bruožas – akcesoriškumas, įtvirtintas CK 6.74 straipsnyje, nustatančiame, kad jeigu sandoris, kurio pagrindu atsirado prievolė, įstatymų nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu, tai negalioja ir susitarimas dėl tokios prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis. Vadinasi, šalių susitarimas dėl netesybų yra ne savarankiška, o išvestinė prievolė, kurios vykdymo pareiga atsiranda tik tada, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo pagrindinę prievolę. Išvestinis prievolės mokėti netesybas pobūdis taip pat reiškia, kad sutarties šalis, perimdama pagrindinius trečiojo asmens įsipareigojimus, kartu perima ir šalutinę prievolę dėl pagrindinių įsipareigojimų neįvykdymo. CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės
9. Netesybos gali būti nustatytos įstatymų, sutarties ir teismo (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Specialiuosiuose įstatymuose gali būti nustatyti kiti, negu CK įtvirtinti netesybų mokėjimo pagrindai ir maksimalūs jų dydžiai. Nagrinėjamos bylos atveju valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartys tiek su A. Z., tiek šiam asmeniui perleidus nuosavybės teises ieškovui D. K., sudarytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pagrindu. Šiuo nutarimu patvirtintoje Mokėjimo už valstybinės žemės sklypus, perkamus ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje buvo nustatyti sumų sumokėjimo už perkamą žemės sklypą terminai, taip pat ir netesybų mokėjimo pagrindai ir jų dydis.
10. Nors šalys sudarydamos sutartis dėl valstybinės žemės pirkimo išsimokėtinai delspinigių dydžio sutarties sąlygose konkrečiai neaptarė, tačiau nustačius kad delspinigių dydis ir jų apskaičiavimo tvarka buvo numatyta Mokėjimo tvarkoje, t. y. reglamentuoti įstatymu, apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė neturi teisinio pagrindo reikalauti sutartyje nenumatytų netesybų, bei kad ieškovai sutarties sudarymo metu negalėjo numatyti, kokios sankcijos gali būti taikomos prievolės neįvykdymo atveju, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo ieškovus atleisti nuo netesybų mokėjimo. Mokėjimo tvarka nustatė, kad pirkėjai už įsiskolinimo likutį moka 2 procentus metinių palūkanų (4.4. punktas), o asmenims, nustatytu laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos (5 punktas). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti netesybas nuo nesumokėtų įmokų ir mokėjimo palūkanų dalies, yra pagrįsta.
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, jog gavusi įmokas atsakovė netinkamai atliko šių įmokų paskirstymą, todėl ir netinkamai nustatė ieškovų skolos dydį. Ieškovai teigia, jog nebuvo tinkamai atsakovės informuoti apie susidariusį įsiskolinimą bei raginimą sumokėti skolą, be to, nurodo, kad ieškovai niekada nesutiko mokėti priskaičiuotų delspinigių ir apie tai raštu ne kartą informavo atsakovę.
12. CK 6.54 straipsnis reglamentuoja skolininko sumokėtų įmokų paskirstymo tvarką ir sutarties šalių veiksmus, vykdant sutartinius piniginius atsiskaitymus. Šio straipsnio 1–4 dalys nustato eilę, kuria įskaitomos skolininko sumokėtos sumos dengiant skolą, jeigu šalys sutartimi nesusitarė dėl skolininko mokamų įmokų paskirstymo tvarkos. Pagal įstatyme nustatytą eilę įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eile – palūkanoms; trečiąja eile – netesyboms mokėti; ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti. CK 6.54 straipsnio 5 dalis nustato kreditoriui teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse.
13. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.54 straipsnio 5 dalį, yra nurodęs, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017 24 punktas).
14. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, plėtodama formuojamą praktiką dėl įmokų paskirstymo, civilinėje byloje e3K-3-332-219/217 pažymėjo, kad įstatymas nustato kreditoriui ne pareigą, o teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jei skolininkas nurodo kitokią, negu nustatyta sutartyje ar įstatyme, jos įskaitymo eilę. Tai, kasacinio teismo vertinimu, reiškia, kad sutartyje ar įstatyme nustatyta įmokų paskirstymo tvarka skolininko pasiūlymu gali būti keičiama tik kreditoriui sutinkant, t. y. abiem sutarties šalims sutariant pakeisti įmokų įskaitymo eiliškumą. Kreditorius turi teisę nesutikti keisti įmokų įskaitymo eiliškumo. Tokiu atveju įmokos toliau įskaitomos šalių sutarta arba įstatyme nustatyta tvarka.
15. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad šalys Sutartyse nebuvo susitarusios dėl įmokų paskirstymo tvarkos. Iš šalių 2013–2016 metais vykusio susirašinėjimo matyti, kad ieškovams buvo siunčiami priminimai (raginimai) apie tinkamą sutarčių vykdymą (nevykdymą), kuriuose pateikta informacija apie priskaičiuotus delspinigius ir įsiskolinimus. Įvertinus šias nustatytas aplinkybes nėra pagrindo sutikti su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovė nepagrįstai įskaitė ieškovų įmokas, taikydama CK 6.54 straipsnyje numatytą įmokų įskaitymo tvarką. Atsakovė yra valstybinė institucija, kuri privalo griežtai laikytis įstatyme nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos ir atsakovė neturi teisės ieškovų sumokėtas lėšas paskirstyti pagal ieškovų pasiūlytą tvarką. Šalių sudarytų sutarčių vykdymo eiga nepatvirtina, kad jos faktiškai taikė kitokią, nei įstatyme numatyta, įmokų paskirstymo tvarką, kuomet atsakovė priimdavo ieškovų įmokas ir įskaitydavo jas į pagrindinę skolą, arba ieškovų įmokų gavimo metu jų visiškai nepaskirstė.
16. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl atleidimo nuo sutartinės atsakomybės ar jos sumažinimo esant paties kreditoriaus kaltei dėl neįvykdytos prievolės, nurodomi, ieškovų nuomone, atsakovės neteisėti veiksmai, lėmę tai, kad ieškovai nežinodami įstatymų negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartį (CK 6.259 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, lėmę (priežastinis ryšys) tai, kad ieškovai netinkamai vykdė sutarties sąlygas. Sutarties sąlygose įmokų mokėjimo terminai yra nurodyti aiškiai ir suprantamai, apeliantai taip pat neneigia žinoję, kad privalo mokėti įmokas už įsigytą nekilnojamąjį turtą. Netinkamai vykdydami sutartinius įsipareigojimus ieškovai veikė savo rizika ir prisiėmė iš to kylančias pasekmes, kurios reglamentuotos įstatymu, už sutarties įvykdymo termino praleidimą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo spręsti dėl ieškovų atleidimo nuo netesybų mokėjimo pagal įstatymą ar jų mažinimo CK 6.259 straipsnio pagrindu.
17. Netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas.
18. Byloje nustatyta, kad su reikalavimu priteisti pagal sutartį mokėtinas sumas už įsigytą nekilnojamąjį turtą atsakovė kreipėsi 2017 m. spalio 20 d., nors pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas paskutinė įmoka buvo nustatyta sumokėti 2011 m. (iki sekančių metų sausio 15 d.), todėl nesutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo, nes esant ginčo šalies reikalavimui teismas turėjo pagrindą taikyti ieškinio senatį ir apskaičiuoti delspinigių sumą už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio (priešieškinio) dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo.
19. Ieškovai apeliaciniu skundu ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas procesinių palūkanų priteisimo klausimas. Po bylos iškėlimo, įforminto CPK nustatyta tvarka, skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šią sumą sudaro lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos.
20. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad kreditorius (atsakovė) su reikalavimu priteisti iš ieškovų lėšas dėl sutarties pažeidimo kreipėsi 2017 m. spalio 20 d., priešieškinis pareiškimas priimtas protokoline nutartimi teismo posėdžio, vykusio 2017 m. spalio 23 d., metu, todėl sutiktina su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, jog procesinės palūkanos nuo kreditorės naudai priteistų sumų skaičiuotinos nuo reikalavimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 23 d. 
21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė delspinigius (netesybas) reglamentuojančias teisės normas tiek dėl jų dydžių, terminų, senaties, tiek ir dėl atleidimo nuo jų mokėjimo, taip pat CK 6.54 straipsnio nuostatas reglamentuojančias įmokų paskirstymą byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl ieškovų ir atsakovės apeliacinių skundų šioje dalyje tenkintini nėra pagrindo. Esant pagrindui spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių palūkanų priteisimą, todėl šioje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dalis tikslintina, nustatant, kad procesinės palūkanos priteistinos nuo priešieškinio priėmimo dienos, t. y. 2017 m. spalio 23 d. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Atmetus tiek atsakovės, tiek ieškovų apeliacinius skundus (tenkintas tik ieškovų procesinis prašymas dėl procesinių palūkanų skaičiavimo), laikytina, kad materialinis teisinis reikalavimas išspręstas abiejų proceso šalių nenaudai, todėl bylinėjimosi išlaidos šalims nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
23. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl valstybei šios bylinėjimosi išlaidos taip pat nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :             

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, nustatant, kad priteistos 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos skaičiuotinos nuo priešieškinio priėmimo dienos, t. y. 2017 m. spalio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Rūta Palubinskaitė

Albina Rimdeikaitė

Egidijus Tamašauskas