Civilinė byla Nr. e2A-339-368/2025

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01416-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.6.17; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 7 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo) ir Birutės Simonaitienės, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio ieškinį atsakovui medžiotojų klubui „Alsuodis“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo byloje Utenos rajono savivaldybės administracija.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Labanoro medžiotojų būrelio ieškiniu prašė: 1) įpareigoti atsakovą medžiotojų klubą „Alsuodis“ per 5 penkias dienas nuo teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo pateikti prašymą Utenos rajono savivaldybės administracijai pakeisti medžiotojų klubo „Alsuodis” medžioklės ploto vieneto ribas nustatant, kad Medžiotojų klubo „Alsuodis“ ir Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų vieneto riba eina kvartalų linijomis: 179, 178, 183, 187, 191, 190, 189, 188, 184, 180, 175, toliau (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti, kad atsakovui neįvykdžius nurodyto įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, nurodytus veiksmus atsakovo vardu turi teisę atlikti ieškovas; 3) priteisti ieškovo naudai byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

2.       Nurodė, kad atsakovas 2001 metais kreipėsi į ieškovą dėl pagalbos formuojant medžioklės plotų vienetą. Šalys 2001 m. spalio 27 d. sudarė Sutartį dėl medžioklės plotų naudojimo (toliau – ir Sutartis), kurioje susitarė, kad ieškovas leidžia atsakovui laikinai naudotis ieškovo medžioklės plotų atitinkama dalimi iki kol atsakovas turės pakankamai ploto medžioklės plotui sudaryti, bet visais atvejais ne ilgiau kaip iki 2020 m. kovo 1 d. Šalys susitarė, kad po to ieškovo medžioklės plotas turės būti atitinkamai padidintas, o atsakovo medžioklės plotas atitinkamai sumažintas, atimant iš jo prijungtą ieškovo medžioklės ploto dalį. Ieškovas 2020 m. vasario 19 d. su prašymu kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti komisiją (toliau – Komisija), prašydamas atstatyti ieškovo medžioklės plotų vieneto ribas. Atsakovui nesutinkant, Komisija ieškovo prašymą atmetė. Ieškovas Komisijos sprendimą skundė administraciniams teismams, tačiau ieškovo skundai buvo atmesti. Ieškovas pažymi, kad atsakovas privalo vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti ieškovui atitinkamus medžioklės plotus, kas atitiktų ir Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – Medžioklės įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto reglamentavimą. Atsakovas atsisako gera valia tai daryti, prašo teismo įpareigoti atsakovą imtis atitinkamų veiksmų, o atsakovui ir toliau neveikiant, leisti pačiam ieškovui atlikti reikiamus veiksmus už atsakovą.

3.       Ieškovas dublike nurodė, kad šalių valia, kuri įforminta Sutartimi, buvo realizuota galiojant Medžioklės įstatymui 2003 metais, kadangi nesant Sutarties atsakovas nebūtų galėjęs suderinti tokių medžioklės plotų ribų. Aiškina, kad ieškovas nereiškia reikalavimo pakeisti ginčo medžioklės plotų ribų. Ieškovas siekia, kad atsakovas įvykdytų savo įsipareigojimus pagal Sutartį, kuri iš esmės yra Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas medžioklės plotų naudotojų susitarimas.

4.       Atsakovas medžiotojų klubas „Alsuodis“ atsiliepime į ieškinį prašė netenkinti ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio ieškinio, jį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio atsakovo Medžiotojų klubas „Alsuodis“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui iki 2020 metų birželio mėnesio nebuvo žinoma apie Sutartį. Ankstesnis atsakovo vadovas (medžiotojų klubo pirmininkas J. G.) apie minėtą sutartį neinformavo dabartinio atsakovo vadovo A. M. ir keičiantis medžiotojų klubo pirmininkui Sutarties neperdavė kartu su kitais dokumentais, todėl atsakovui kyla klausimas dėl šios Sutarties teisėtumo, jos turinio autentiškumo bei atsakovo anspaudo panaudojimo. Mano, kad Sutartis nėra tinkamas susitarimas, kaip tai numato Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Sutartis buvo sudaryta iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo (2002 m. spalio 1 d.), kuomet galiojo Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kurių 19 punktas numatė, kad medžioti leidžiama tik įregistruotuose medžioklės plotų vienetuose. Nėra duomenų, kad šalys būtų įregistravę savo medžioklės plotų vienetus Nuostatų nustatyta tvarka iki 2002 m. spalio 1 d., todėl Sutartis negalioja nuo sudarymo momento ir yra niekinė. Net jei Sutartis ir buvo sudaryta tinkamai, ji iš esmės nebuvo realizuota. Įsigaliojus Medžioklės įstatymui buvo nustatyti iš esmės nauji reikalavimai medžioklės plotų vienetų formavimui ir jų įtvirtinimui, todėl Sutartis turėjo būti šalių atitinkamai pakeista (papildyta). Šalių medžioklės plotų vienetai buvo suderinti su gretimų medžioklės plotų naudotojais (tuo pačiu ir tarpusavyje) ir įregistruoti jau galiojant Medžioklės įstatymui. Medžioklės plotų vienetus patvirtinantys administraciniai aktai nebuvo ginčijami. Pažymi, kad atsakovas nuo 2003 metų turi patvirtintus savo medžioklės plotus, moka atitinkamus mokesčius bei medžioja pagal nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kurio terminas šiuo metu yra pratęstas iki 2033 metų.

5.       Atsakovas triplike nurodė, kad medžioklės plotų „grąžinimo“ ir/ar „paskolinto ploto“ iš vieno medžioklės klubo kitam, t. y., tokios procedūros vienos iš Sutarties šalių iniciatyva be kitos šalies pritarimo nenumato ne tik Medžioklės įstatymas, bet ir pati Sutartis. Atsakovas yra įsitikinęs, kad ieškovas visais įmanomais būdais be atsakovo sutikimo siekia apriboti atsakovo turimą teisėtą teisę medžioti savo medžioklės plotų vienete, nors medžioklės plotų vieneto sumažinimas be paties klubo sutikimo neatitinka atsakovo (medžiotojų klubo) veiklos tikslų ir Medžioklės įstatymo nuostatų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. sausio 23 d. sprendimu pripažino 2001 m. spalio 27 d. Sutartis dėl medžioklės plotų naudojimo niekine ir negaliojanti ab initio; ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio atsakovui Medžiotojų klubui „Alsuodis“ 2 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

7.       Teismas pažymėjo, kad pagal su medžiokle susijusių santykių reglamentavimą (Nuostatus) ginčo Sutarties sudarymo metu, teisė medžioti laisvėje gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus konkrečioje teritorijoje priklausė žemės savininkui, kuris šią teisę galėjo perleisti, bet kuriems suinteresuotiems asmenims pagal medžioklės plotų nuomos sutartį. Sudarant medžioklės plotų vienetus valstybės kompetentinga institucija šiame procese nedalyvavo. Tik priėmus Medžioklės įstatymą ir jį lydinčius poįstatyminius teisės aktus, valstybė pradėjo sistemingai ir detaliai reguliuoti medžioklę ir su ja susijusius santykius tokiu būdu įgyvendindama konstitucinį imperatyvą dėl medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros. Dėl pasikeitusio reglamentavimo nebebuvo galima vien medžioklės plotų nuomos sutarties pagrindu tuose plotuose medžioti, kadangi Medžioklės įstatyme atsirado kitos dvi būtinos sąlygos: 1) turėjo būti sudaryti medžioklės plotų vienetai; 2) įstatymo nustatyta tvarka išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete.

8.       Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui Sutartimi dėl medžioklės plotų naudojimo perdavė laikinai naudotis dalį žemės plotų, kuriuos nuomojosi iš Švenčionėlių miškų urėdijos pagal rašytines Medžioklės plotų nuomos sutartis. Teismas susipažinęs su byloje esančiomis 1994 m. kovo 18 d. (galiojimo terminas nuo 1994 m. kovo 18 d. iki 2004 m. kovo 18 d.) ir 1996 m. gegužės 3 d. (galiojimo terminas nuo 1996 m. gegužės 3 d. iki 2006 m. gegužės 3 d. medžioklės plotų nuomos sutartimis, nustatė, kad šių sandorių objektas yra „medžioklės plotai“, nors pagal šias sutartis nei valstybinė žemė, nei medžiojamieji gyvūnai nėra išnuomojami, o tik suteikiama teisė naudoti medžiojamuosius gyvūnus. Teismas vertino, kad šalių sudaryta Sutartis dėl medžioklės plotų naudojimo kvalifikuotina, kaip panaudos sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.629 straipsnio 1 dalis), kadangi joje dominuoja panaudos sutarties požymiai (neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas daiktą įsipareigoja grąžinti.

9.       Teismas padarė išvadą, kad Sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas – valstybinė žemė (miškai) ir laukiniai gyvūnai, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 21–23 straipsnių redakcija numatė, kad valstybine žeme gali naudotis fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytos institucijos (savivaldybės taryba, apskrities viršininkas) suteikia šią žemę naudotis arba išnuomoja. Sutarties sudarymo metu jau galiojo CK 6.632 straipsnis numatantis, kad perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Vertino, kad minėtose Medžioklės plotų nuomos sutartyse nėra išankstinio nuomotojo sutikimo dėl daikto panaudos, taip pat, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl Sutarties sudarymo ieškovas turėjo nuomotojo įgaliojimą panaudos sutarčiai sudaryti. Pabrėžė, kad Sutartyje nustatytas panaudos terminas (iki 2020 m. kovo 1 d.) yra ilgesnis, nei pačių Medžioklės plotų nuomos sutarčių terminai. Teismas sprendė, jog nustačius, kad Sutarties sudarymo metu ieškovas pažeisdamas viešosios teisės normas, tame tarpe ir tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 21–23 straipsnius, valstybei priklausantį turtą perdavė panaudos sutarties pagrindu naudotis kitam asmeniui, tokia šalių sudaryta sutartis laikytina prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms, niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertinęs, kad pagal Sutartį šalys viena kitai nieko neperdavė, sprendė, kad nėra pagrindo taikyti restituciją.

10.       Teismas pažymėjo, kad šalys Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose nustatyta tvarka nebuvo įregistravę savo medžioklės plotų vienetų. Be to, nuo 2002 m. liepos 20 d. iki 2002 m. spalio 1 d. galiojusi Nuostatų 23 punkto redakcija numatė, kad Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai teisę medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose suteikia išduodami Aplinkos ministerijos patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka leidimus naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šalims tokie leidimai buvo išduoti. 2002 m. spalio 1 d. įsigaliojus Medžioklės įstatymui ieškovas galėjo buvo laikomas tik galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą, kadangi buvo juridinis asmuo įsteigtas tokiu tikslu (medžiotojų būrelis), tačiau neturėjo savo įregistruoto medžioklės ploto vieneto ir leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų vieneto ribos buvo patvirtintos Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), o medžiotojų klubo „Alsuodis“ – Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), t. y., vadovaujantis Medžioklės įstatymu. Šalys leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius savo medžioklės plotų vienete gavo pagal Medžioklės įstatymą.

11.       Teismas padarė išvadą, kad Sutarties dėl medžioklės plotų naudojimo, net nebuvo bandoma realizuoti pagal iki 2002 m. spalio 1 d. galiojusį reglamentavimą. Ieškovas šioje byloje neįrodė, kad Sutartis turėjo teisinės reikšmės šalių medžioklės plotų vienetų formavimui 2003 metais. Teismas nenustatė jokio teisinio priežastinio ryšio tarp Sutarties ir šalių medžioklės plotų vienetų sudarymo 2003 metais. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas ieškovo ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovas Labanoro medžiotojų būrelis prašo Utenos apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-104-1005/2025, panaikinti; priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovo visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Apelianto ir atsakovo valia sudarant ginčo Sutartį matyti iš atsakovo 2001 m. rugsėjo 21 d. prašymo apeliantui, 2001 m. spalio 27 d. Labanoro medžiotojų būrelio narių susirinkimo protokolo bei pačios Sutarties turinio. Atsakovas savo prašyme apeliantui nurodė: „Medžiotojų klubo „Alsuodis“ tarybos nariai prašome Jūsų vadovaujamą medžiotojų būrelį „Labanoras“ leisti mūsų klubui „Alsuodis“ naudoti Jūsų medžioklės plotą pagal kvartalų (179, 178, 183, 187, 191, 190, 189, 188, 184, 180, 175) liniją, keliu (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. kovo 1 dienos naujai įsteigtam medžiotojų klubui „Alsuodis“. Apelianto narių susirinkime nuspręsta: „Trūkstant MK Alsuodis žemių medžioklės plotui sudaryti, leisti suderinus su sklypų savininkais MK Alsuodis laikinai naudotis šiuo metu Labanoro medžiotojų būrelio naudojamo medžioklės ploto dalimi, <...>.“ Analogiško turinio sutikimas išreikštas ginčo Sutarties 1 punkte, visi kiti Sutarties punktai skirti sutikimo laikinumui pabrėžti bei užtikrinti situacijos atkūrimą į pradinę padėtį ateityje.

12.2.                      Pažymi, kad Sutartimi buvo tik išduotas sutikimas naudotis apelianto medžioklės ploto dalimi, tačiau nenustatytos naudojimo sąlygos, išskyrus tik atsakovo pareigą tokiam naudojimui gauti išankstinį sklypų savininkų sutikimą. Sutarties sudarymo metu apeliantas naudojosi savo medžioklės plotu pagal 1996 m. gegužės 3 d. Medžioklės plotų nuomos sutartį, sudarytą su Švenčionėlių miškų urėdija. Pastebi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į Švenčionėlių miškų urėdiją dėl teisės naudotis Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų dalimi. Tarp Švenčionėlių miškų urėdijos ir Labanoro medžiotojų būrelio sudaryta Medžioklės plotų nuomos sutartis nebuvo nei nutraukta, nei pakeista atsakovo naudai. Vertina, kad iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo ir atsakovo medžioklės ploto vieneto suformavimo 2003 m. apskrities viršininko įsakymu, atsakovas neįgijo teisės naudotis apelianto nuomojamų medžioklės plotų dalimi. Pabrėžia, kad skundžiamu sprendimu Sutartis visiškai nepagrįstai kvalifikuota kaip sutartis dėl žemės panaudos.

12.3.                      Atkreipia dėmesį, kad apeliantui 1996 m. gegužės 3 d. sudarant Medžioklės plotų nuomos sutartį su Švenčionėlių miškų urėdija, galiojo Žemės nuomos įstatymas (redakcija nuo 1994 m. sausio 12 d.), kuris nereguliavo medžioklės, tame tarpe ir medžioklės plotų nuomos. Lygiai taip pat nei medžioklės, nei medžioklės plotų nuomos ar panaudos nereguliavo (ir nereguliuoja) ir Žemės įstatymas, galiojęs Sutarties sudarymo metu (redakcija nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d.). Vertina, kad pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu nusprendus pripažinti niekiniu ir negaliojančiu apelianto išduotą sutikimą atsakovui medžioti dalyje apelianto medžioklės plotų, suderinus tai su žemės savininku, buvo netinkamai pritaikyti Žemės įstatymo 21–23 straipsniai, pažeista CK 1.80 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, nesilaikyta šios teisės normos taikymo bei aiškinimo praktikos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, be to nurodytas apelianto sutikimas aiškiai nepagrįstai kvalifikuotas kaip žemės panaudos sutartis. Pažymi, kad apeliantas Sutartimi neperdavė savo medžioklės plotų naudotis atsakovui, o tik išdavė sutikimą dėl teisės medžioti, todėl skundžiamu sprendimu kartu netinkamai buvo taikytas ir CK 6.632 straipsnis.

12.4.                      Ieškovas yra įsitikinęs, kad teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo konstatavęs, kad nėra jokio teisinio priežastinio ryšio tarp Sutarties ir šalių medžioklės plotų vienetų sudarymo 2003 metais.

12.5.                      Akcentuoja, kad teismas be pagrindo ignoravo byloje liudytojais apklaustų apelianto ir atsakovo vadovų parodymus, ypatingai Medžiotojų klubo „Alsuodis“ vadovo parodymus toje apimtyje, kiek šis paaiškino apie Medžiotojų klubo „Alsuodis“ formavimo principą – kad šis medžiotojų klubas buvo formuojamas gretimų Aiseto ir Labanoro medžiotojų būrelių sąskaita, atitinkamų susitarimų su šiais būreliais pagrindu.

12.6.                      Pažymi, kad Medžiotojų klubo „Alsuodis“ medžioklės plotų plane, kuris patvirtintas 2003 metais, yra prierašas apie tai, kad jis suderintas su Medžiotojų klubu Labanoras, tačiau tai patvirtinančio Labanoro medžiotojų būrelio atstovo parašo ant plano nėra. Formuojant Medžiotojų klubo „Alsuodis“ medžioklės plotą ir nustatant jo ribas 2003 m. niekas jokio atskiro to suderinimo su Labanoro medžiotojų būreliu neorganizavo ir neatliko. Tam buvo panaudota Sutartis, nes Medžiotojų klubo „Alsuodis“ medžioklės plotų pietinė riba buvo įterpta į Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų šiaurinę dalį, kuri priklausė Labanoro medžiotojų būreliui pagal 1996 m. gegužės 3 d. Medžioklės plotų nuomos sutartį, sudarytą su Švenčionėlių miškų urėdija. Medžiotojų klubo „Alsuodis“ medžioklės plotų pietinė riba buvo nustatyta pagal koordinates, aprašytas MK „Alsduodis“ 2001 m. rugsėjo 21 d. prašyme Labanoro medžiotojų būreliui, Labanoro medžiotojų būrelio 2001 m. spalio 27 d. narių susirinkimo protokole bei ginčo Sutartyje (sutikime).

13.       Atsakovas Medžiotojų klubas „Alsuodis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; netenkinti apelianto Labanoro medžiotojų būrelio apeliacinio skundo ir jį atmesti; priteisti iš apelianto Labanoro medžiotojų būrelio, atsakovo medžiotojų klubo „Alsuodis“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Nesutinka su apelianto apeliaciniame skunde išdėstytu, kad <... iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo ir atsakovo medžioklės ploto vieneto suformavimo 2003 m. apskrities viršininko įsakymu, atsakovas neįgijo teisės naudotis apelianto nuomojamų medžioklės plotų dalimi...>. Sutinka su teismo sprendime nurodytu, kad teismas nenustatė teisinio priežastinio ryšio tarp Sutarties ir šalių medžioklės plotų vienetų sudarymo 2003 metais. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų vieneto ribos buvo patvirtintos Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), o medžiotojų klubo „Alsuodis“ – Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), t. y., vadovaujantis nuo 2002 m. spalio 1 d. įsigaliojusiu Medžioklės įstatymu. Pažymi, kad Leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius savo medžioklės plotų vienete tiek ieškovas, tiek atsakovas gavo pagal Medžioklės įstatymą. Pareiškia, kad medžiotojų klubui „Alsuodis” buvo išduotas teisėtas leidimas naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, kuris galiojo iki 2013 m. rugsėjo 8 d. Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013 m. rugsėjo 9 d. išdavė leidimą medžiotojų klubui „Alsuodis” naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, esančiame Utenos rajono savivaldybėje, kuris galiojo 10 metų. 2023 m. rugsėjo 12 d. buvo priimtas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos įsakymas dėl leidimo medžiotojų klubui „Alsuodis“ naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius „Alsuodžio“ medžioklės plotų vienete, esančiame Utenos rajono savivaldybėje pratęsimo iki 2033 m. rugsėjo 9 d. Atsakovas neturi informacijos apie tai, kad Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas būtų gavęs nustatyta tvarka suinteresuotų asmenų prašymus keisti minėtame leidime nustatytų medžioklės plotų vieneto medžiotojų klubo „Alsuodis“ ribas.

13.2.                      Pažymi, kad pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 3 dalį medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektus kiekvienoje savivaldybėje rengia šios savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti. Akcentuoja, kad Savivaldybėje nėra jokio susitarimo ir/ar sutarties tarp ieškovo ir atsakovo medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti.

13.3.                      Yra įsitikinę, kad susitarimas yra neteisėtas, o pati Sutartis yra niekinė ir negaliojanti. Pažymi, kad medžiotojų klubas „Alsuodis“ turi savo medžioklės ploto vienetui leidimą, taip pat ir žemės sklypų savininkų sutikimus, kuriuose nurodyta, kad jie suteikia teisę savo sklypais naudotis medžioklės tikslais medžiotojų klubui „Alsuodis“. Sutartis nėra, tinkamas susitarimas, nes pagal Medžioklės įstatymas 8 straipsnio 2 dalies 2 punktą susitarimas privalo būti sudaromas tik minėto straipsnio 1 dalyje numatytais tikslais. Pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalį, naudotų iki šio Įstatymo įsigaliojimo (įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d.) ir atitinkančių šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus – ribos yra nekeistinos.

13.4.                      Nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas sprendimu ginčo Sutartis nepagrįstai kvalifikuota kaip sutartis dėl žemės panaudos. Pažymi, kad Sutartyje dėl medžioklės plotų naudojimo dominuoja panaudos sutarties požymiai (neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas daiktą įsipareigoja grąžinti. Sutinka su teismo išvada, kad Sutarties sudarymo metu ieškovas pažeidė viešosios teisės normas, tame tarpe ir tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 21–23 straipsnius, o valstybei priklausantį turtą perdavė panaudos sutarties pagrindu naudotis kitam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, vertina, kad teismas pagrįstai nusprendė, kad tokia šalių sudaryta sutartis laikytina prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms yra niekinė ir negaliojanti (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

13.5.                      Teismas pagrįstai vertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, kurį pagrindė visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

13.6.                      Nesutinka su skundo argumentais, kad teismas ignoravo liudytojais apklaustų šalių vadovų paaiškinimus. Pažymi, kad teismas remiantis įrodymais įvertino susitarimo turinį iš kurio matyti, kad pagal jį viena šalis leidžia kitai šaliai laikinai naudotis tam tikrais medžioklės plotais. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad ieškovas atsakovui Sutartimi dėl medžioklės plotų naudojimo perdavė laikinai naudotis dalį žemės plotų, kuriuos pats nuomojosi iš Švenčionėlių miškų urėdijos pagal rašytines Medžioklės plotų nuomos sutartis. Akcentuoja, kad šalių sudarytos Sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas – valstybinė žemė (miškai) ir laukiniai gyvūnai, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Minėtose Medžioklės plotų nuomos sutartyse nėra išankstinio nuomotojo sutikimo dėl daikto panaudos, taip pat, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl Sutarties sudarymo ieškovas turėjo nuomotojo įgaliojimą panaudos sutarčiai sudaryti. Teismas pagrįstai nenustatė pagrindo taikyti restituciją, kadangi pagal Sutartį šalys viena kitai nieko neperdavė.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. 

        Dėl faktinių bylos aplinkybių

15.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 1994 m. kovo 18 d. Labanoro medžiotojų būrelis su Švenčionėlių miškų urėdija sudarė Medžioklės plotų nuomos sutartį, pagal kurią Labanoro medžiotojų būreliui buvo išnuomotas 5 398 ha medžioklės plotas. Nuomos sutartyje nurodytas jos galiojimo laikas – nuo 1994 m. kovo 18 d. iki 2004 m. kovo 18 d.

16.       1996 m. gegužės 3 d. Labanoro medžiotojų būrelis su Švenčionėlių miškų urėdija sudarė Medžioklės plotų nuomos sutartį, pagal kurią Labanoro medžiotojų būreliui buvo išnuomotas 6 013 ha medžioklės plotas. Nuomos sutartyje nurodytas jos galiojimo laikas – nuo 1996 m. gegužės 3 d. iki 2006 m. gegužės 3 d.

17.       2001 m. rugsėjo 21 d. medžiotojų klubas „Alsuodis“ kreipėsi į Labanoro medžiotojų būrelį su prašymu pasidalinti medžioklės ploto vienetu. Labanoro medžiotojų būrelis ir medžiotojų klubas „Alsuodis“ 2001 m. spalio 27 d. sudarė Sutartį, pagal kurią susitarė, kad: 1) trūkstant medžiotojų klubui „Alsuodis“ žemės medžioklės plotui sudaryti, Labanoro medžiotojų būrelis leidžia, suderinus su žemės sklypų savininkais, medžiotojų klubui „Alsuodis“ laikinai naudotis šiuo metu Labanoro medžiotojų būrelio naudojamo medžioklės ploto dalimi, kurios ribos pažymėtos kvartalų linijomis: 179, 178, 183, 187, 191, 190, 189, 188, 184, 180 ir 175 keliu (duomenys neskelbtini); 2) medžiotojų klubas „Alsuodis“ turi teisę naudotis nurodyta Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto dalimi laikinai, t. y. iki medžiotojų klubas „Alsuodis“ be nurodyto ploto turės pakankamai ploto medžioklės plotui sudaryti, bet visais atvejais – ne ilgiau kaip iki 2020 m. kovo 1 d.; 3) atsitikus taip, kad medžiotojų klubas „Alsuodis“ be nurodytos Labanoro medžiotojų būrelio ploto dalies turės pakankamai žemės medžioklės plotui sudaryti, arba 2020 m. kovo 1 d., šio susitarimo 1 ir 2 punktuose nurodyta Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto dalis automatiškai sugrįžta Labanoro medžiotojų būreliui; 4) atsitikus taip, kaip nurodyta šio susitarimo 3 pukte, medžiotojų klubas „Alsuodis“ ir Labanoro medžiotojų būrelis įsipareigoja imtis visų reikalingų veiksmų, kad Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto ir medžiotojų klubo „Alsuodis“ ploto ribos būtų atitinkamai pakoreguotos grąžinant situaciją į pradinę padėtį – Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotas atitinkamai padidinamas, o medžiotojų klubo „Alsuodis“ medžioklės plotas sumažinamas, atimant iš jo prijungtą Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto dalį; 5) pažeidus šio susitarimo sąlygas, susitarimo šalis padengia kitos šalies patirtus nuostolius.

18.       Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtinti Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto vienetai, o 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinti ir įregistruoti medžioklės klubo „Alsuodis“ medžioklės ploto vienetai, medžioklės plotų vieneto sudarymo projektas ir aprašymas, išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete.

19.        2013 m. rugsėjo 9 d. Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas pratęsė medžiotojų klubui „Alsuodis“ išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimą (leidimo galiojimas pratęstas 10 metų).

20.       Labanoro medžiotojų būrelis 2020 m. vasario 19 d. kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administracijos Komisijai medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti su prašymu, prašydamas atkurti medžioklės plotų vieneto, esančio Utenos rajono savivaldybėje, ribas, pagal 2001 m. spalio 27 d. sudarytą sutartį tarp medžiotojų klubo „Alsuodis“ ir Labanoro medžiotojų būrelio.

21.       Komisija, svarstydama pareiškėjo prašymą posėdyje, vykusiame 2020 m. kovo 13 d., nutarė kreiptis į medžiotojų klubą „Alsuodis“ dėl Labanoro medžiotojų klubo pateikto siūlymo pakeisti medžioklės plotų ribas, kurios susijusios su medžioklės plotų vieneto „Alsuodis“ ribomis, prašydamas pareikšti nuomonę dėl pareiškėjo prašymo. Medžiotojų klubas „Alsuodis“ 2020 m. balandžio 14 d. rašte Administracijai nurodė, jog jis kategoriškai nesutinka su pareiškėjo 2020 m. vasario 19 d. prašymu. Komisija 2020 m. balandžio 22 d. posėdyje priimtu sprendimu, kuris buvo įformintas protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), nusprendė nekeisti medžioklės plotų vieneto „Alsuodis“ ribų, besiribojančių su Labanoro medžiotojų būreliu, motyvuodama tuo, kad 2020 m. vasario 19 d. Labanoro medžiotojų būrelio prašyme išdėstytos aplinkybės neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įvardintų medžioklės plotų vienetų ribų keitimo atvejų. Ieškovui apskundus Komisijos minėtą sprendimą, vertindamas skundą nagrinėjusio teismo sprendimo pagrįstumą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-135-789/2023 atsižvelgęs, kad Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų vieneto ribos buvo patvirtintos Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), o medžiotojų klubo „Alsuodis“ – Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad Labanoro medžiotojų būrelis, teikdamas prašymą Komisijai pakeisti nustatytas medžioklės plotų vieneto ribas, iš esmės siekė pakeisti tiek medžiotojų klubo „Alsuodis“, tiek Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų vieneto ribas, jas atitinkamai sumažinant / padidinant.

Dėl Sutarties kvalifikavimo panaudos sutartimi

22.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šalių sudarytą Sutartį kvalifikavo panaudos sutartimi (CK 6.632 straipsnis). Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Sutartį kvalifikavo panaudos sutartimi, nes apeliantas Sutartimi neperdavė savo medžioklės plotų naudotis atsakovui, o tik išdavė sutikimą dėl teisės medžioti.

23.       Byloje nustatyta, kad šalys sudarė Sutartį, pagal kurią susitarė, kad: 1) trūkstant medžiotojų klubui „Alsuodis“ žemės medžioklės plotui sudaryti, Labanoro medžiotojų būrelis leidžia, suderinus su žemės sklypų savininkais, medžiotojų klubui „Alsuodis“ laikinai naudotis šiuo metu Labanoro medžiotojų būrelio naudojamo medžioklės ploto dalimi, kurios ribos pažymėtos kvartalų linijomis: 179, 178, 183, 187, 191, 190, 189, 188, 184, 180 ir 175 keliu (duomenys neskelbtini); 2) medžiotojų klubas „Alsuodis“ turi teisę naudotis nurodyta Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto dalimi laikinai, t. y. iki medžiotojų klubas „Alsuodis“ be nurodyto ploto turės pakankamai ploto medžioklės plotui sudaryti, bet visais atvejais – ne ilgiau kaip iki 2020 m. kovo 1 d.; 3) atsitikus taip, kad medžiotojų klubas „Alsuodis“ be nurodytos Labanoro medžiotojų būrelio ploto dalies turės pakankamai žemės medžioklės plotui sudaryti, arba 2020 m. kovo 1 d., šio susitarimo 1 ir 2 punktuose nurodyta Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto dalis automatiškai sugrįžta Labanoro medžiotojų būreliui; 4) atsitikus taip, kaip nurodyta šio susitarimo 3 punkte, medžiotojų klubas „Alsuodis“ ir Labanoro medžiotojų būrelis įsipareigoja imtis visų reikalingų veiksmų, kad Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto ir medžiotojų klubo „Alsuodis“ ploto ribos būtų atitinkamai pakoreguotos grąžinant situaciją į pradinę padėtį – Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotas atitinkamai padidinamas, o medžiotojų klubo „Alsuodis“ medžioklės plotas sumažinamas, atimant iš jo prijungtą Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto dalį; 5) pažeidus šio susitarimo sąlygas, susitarimo šalis padengia kitos šalies patirtus nuostolius.

24.       Teisėjų kolegija nurodo, kad bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės suformuluotos CK 6.193 straipsnyje. Pažymėtina, kad sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25.       CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta panaudos sutarties samprata. Pagal minėtą normą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Taigi, pati normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad panaudos sutartis yra realinis sandoris.

26.       Kadangi panaudos sutartis yra realinis sandoris, tai ji laikytina sudaryta tik nuo panaudos sutarties dalyku esančio daikto perdavimo panaudos gavėjui momento. Atitinkamai neperdavus daikto, panaudos sutartis laikoma nesudaryta (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2018, 38 punktas).

27.       Pagal CK 6.632 straipsnį, perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys.

28.       Iš byloje esančių medžiotojų klubo „Alsuodis“ valdybos 2001 m. rugsėjo 21 d. prašymo nustatyta, kad atsakovas kreipėsi į Labanoro medžiotojų būrelį, prašydamas iki 2020 m. kovo 1 d. leisti naudotis ieškovo medžioklės plotu pagal kvartalų linijas 179, 178, 183, 187, 191, 190, 189, 188, 184, 180 ir 175, keliu (duomenys neskelbtini).

29.       Iš Labanoro medžiotojų būrelio 2001 m. spalio 27 d. narių susirinkimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad susirinkime dalyvavo Labanoro medžiotojų būrelio nariai ir svečių teisėmis medžiotojų klubo „Alsuodis“ nariai J. G., P. L. ir B. Labanoro medžiotojų būrelio nariai vienbalsiai priėmė sprendimą: trūkstant medžiotojų klubui „Alsuodis“ žemių medžioklės plotui sudaryti, leisti, suderinus su sklypų savininkais, medžiotojų klubui „Alsuodis“ naudotis Labanoro medžiotojų būrelio naudojamo medžioklės ploto dalimi, kurių ribos kvartalų linijomis 179, 178, 183, 187, 191, 190, 189, 188, 184, 180 ir 175, keliu (duomenys neskelbtini). Nustatyti, kad medžiotojų klubui „Alsuodis“ turi teisę naudotis nurodyta Labanoro medžiotojų būreloi medžioklės plotų dalimi laikinai, t. y. iki medžiotojų klubas „Alsuodis“ be nurodyto ploto turės pakankamai ploto medžioklės plotui sudaryti, bet visais atvejais – ne ilgiau kaip iki 2020 m. kovo 1 d. Taip pat susirinkimo metu nutarta įgalioti Labanoro medžiotojų būrelio pirmininką V. V. sudaryti susitarimą su medžiotojų klubui „Alsuodis“.

30.       Iš Sutarties matyti, kad Labanoro medžiotojų būrelio 2001 m. spalio 27 d. narių susirinkime priimto nutarimo pagrindu būrelio primininkas sudarė Sutartį su medžiotojų klubu „Alsuodis“, kuria leido medžiotojų klubui „Alsuodis“ laikinai naudotis nurodytu medžioklės plotu.

31.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas Sutarties sudarymo metu medžiotojų klubui „Alsuodis“ vadovavęs J. G. paaiškino, kad medžiotojų klubas „Alsuodis“ buvo įkurtas ant Labanoro medžiotojų būrelio ir medžiotojų būrelio „Aisetas“ medžioklės plotų. Dėl leidimo (paskolinimo) laikinai naudotis medžioklė plotu, medžiotojų klubas kreipėsi į Labanoro medžiotojų būrelį. Nurodė, kad Labanoro medžiotojų būrelis 2001 m. spalio mėnesį susirinkime nutarė paskolinti naujai sukurtam medžiotojų klubui „Alsuodis“ dalį savo medžioklės plotų. Patvirtino, kad Sutartį parengė Labanoro medžiotojų būrelis. Jis, kaip medžiotojų klubo „Alsuodis“ pirmininkas,  Sutartį pasirašė ir patvirtino klubo antspaudu.

32.       Liudytoju apklaustas Sutarties sudarymo metu Labanoro medžiotojų būreliui vadovavęs V. V. patvirtino, kad 2001 m. į juos dėl medžioklės plotų kreipėsi naujai susikūręs medžiotojų klubas „Alsuodis“. Būrelio narių susirinkime buvo nutarta laikinai paskolinti dalį medžioklės plotų medžiotojų klubui „Alsuodis“ ir tą pačią dieną buvo pasirašyta su medžiotojų klubu „Alsuodis“ Sutartis. Patvirtino, kad už tai, kad Labanoro medžiotojų būrelis laikinai perleido dalį savo medžioklės plotų, būrelis iš medžiotojų klubo „Alsuodis“ pinigų negavo, o medžioklės plotus perleido, nes norėjo gerai sugyventi su kaimyniniu medžiotojų būreliu.

33.       Iš  1994 m. kovo 18 d. Labanoro medžiotojų būrelio su Švenčionėlių miškų urėdija sudarytos Medžioklės plotų nuomos sutarties ir 1996 m. gegužės 3 d. Labanoro medžiotojų būrelio su Švenčionėlių miškų urėdija sudarytos Medžioklės plotų nuomos sutarties (toliau – Medžioklės plotų nuomos sutartys) nustatyta, kad ieškovui buvo išnuomoti medžioklės plotai, pirma sutartimi iki 2004 m. kovo 18 d., o vėlesne – iki  2006 m. gegužės 3 d. Prie šių sutarčių yra pridėtos medžioklės plotų ribų schemos, sutarčių prieduose Nr. 1 nurodytas normatyvinis kanopinių žvėrių kiekis nuomojamame medžioklės plote. Tai gi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, minėtų Medžioklės plotų nuomos sutarčių objektas yra medžioklės plotai, kuriuose suteikiama teisė šiame plote medžioti laukinius gyvūnus.

34.       Iš nutarties 29–32 punktuose aptartų duomenų ir šalių procesinių dokumentų, nustatyta, kad pagal Sutartį ieškovas perleido atsakovui laikinam naudojimui Sutartyje nurodytą medžioklės plotą ir atsakovas nurodytą plotą naudojo medžioklės tikslais. Taip pat tiek iš aptartų dokumentų iki Sutarties sudarymo, Sutarties turinio, tiek iš liudytojų J. G. ir V. V. paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas kreipdamasis į ieškovą 2021 m. rugsėjo 21 d. prašymu išreiškė valią laikinai naudotis ieškovui priskirtu medžioklės plotu, o ieškovas 2021 m. spalio 27 d. Labanoro medžiotojų būrelio narių susirinkimo metu išreiškė valią leisti atsakovui laikinai neatlygintinai naudotis ieškovui priskirtu medžioklės plotu iki medžiotojų klubas „Alsuodis“ be šio ploto turės pakankamai ploto medžioklės plotui sudaryti, bet ne ilgiau nei iki 2020 m. kovo 1 d. Atkreiptinas dėmesys, tai, kad minėti liudytojai duodami paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nurodė, jog medžioklės plotus „paskolino“, „pasiskolino“, įvertinus liudytojų paaiškinimų turinį, laikytina, kad šiuo atveju medžioklės plotų paskolinimas atitinka jų laikiną perleidimą naudojimui.

35.       Apibendrinat teisėjų kolegija pažymi, kad Sutartimi ieškovas perdavė atsakovui nurodytą medžioklės plotą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o atsakovas įsipareigojo įvykus Sutarties 3 punkte sąlygai, t. y. atsakovui be Sutartyje nurodytos ieškovo ploto dalies turint pakankamai žemės medžioklės plotui sudaryti arba pasibaigus Sutarties terminui (2020 m. kovo 1 d.), sugrąžinti perduotą medžioklės plotą ieškovui. Nagrinėjamu atveju aptartos Sutarties sąlygos atitinka panaudos sutarties požymius (CK 6.629 straipsnio 1 dalies). 

36.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytos aplinkybės, jog Sutartimi perdavė atsakovui ne medžioklės plotą, o teisę medžioti, nepatvirtina nei Sutartis, nei byloje apklausti liudytojai, nei kiti byloje esantys įrodymai, be to apeliantas net neturėjo kompetencijos tokios teisės niekam perleisti. Atsižvelgiant į tai atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Sutartį kvalifikavo panaudos sutartimi.

Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 1.80 straipsnis)

37.       Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netinkamai taikė Žemės įstatymo 21–23 straipsnių nuostatas, CK 1.80 straipsnio normą ir nepagrįstai pripažino niekine ir negaliojančia šalių sudarytą Sutartį, pagal kurią apeliantas davė sutikimą atsakovui medžioti dalyje apelianto medžioklės plotų, suderinus tai su žemės savininku.

38.       Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą Sutartį pripažino niekiniu ir negaliojančiu sandoriu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip pažeidžiančiu sandorio sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 21–23 straipsnių normas, kadangi, nesant valstybės įgalioto asmens sutikimui, ieškovas valstybei priklausantį turtą perdavė panaudos sutarties pagrindu naudotis atsakovui.

39.       Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netinkamai taikė Žemės įstatymo 21–23 straipsnių nuostatas, CK 1.80 straipsnio normą ir nepagrįstai pripažino niekine ir negaliojančia šalių sudarytą Sutartį, pagal kurią apeliantas davė sutikimą atsakovui medžioti dalyje apelianto medžioklės plotų, suderinus tai su žemės savininku.

40.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas). Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 35 punktas). Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes, to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020, 41 punktas).

41.       Kaip jau minėta, 1994 m. kovo 18 d. ir 1996 m. gegužės 3 d. Labanoro medžiotojų būrelio ir Švenčionėlių miškų urėdijos sudarytomis Medžioklės plotų nuomos sutartimis, Švenčionėlių miškų urėdija išnuomojo ieškovui medžioklės plotus, pirma sutartimi iki 2004 m. kovo 18 d., o vėlesne – iki 2006 m. gegužės 3 d., suteikiant ieškovui teisę šiuose plotuose medžioti laukinius gyvūnus. Pažymėtina, kad šiomis sutartimis susitarta dėl valstybei priklausančio turto naudojimo – valstybinės žemės ir laukinių gyvūnų medžioklės.

42.       Šalių sudaryta Sutartimi ieškovas perleido atsakovui naudoti medžioklės plotus, kartu ir teisę šiuose plotuose medžioti laukinius gyvūnus, kurias (šias teises) ieškovas įgijo pagal Medžioklės plotų nuomos sutartis sudarytas su Švenčionėlių miškų urėdija. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių sudarytos Sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas – valstybinė žemė (miškai) ir laukiniai gyvūnai, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka.

43.       Pažymėtina, kad Sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. iki 2002 m. liepos 24 d.) 21 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybine žeme gali naudotis fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytos institucijos suteikia šią žemę naudotis arba išnuomoja. Žemės įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybinę žemę perduoda naudotis: 1) savivaldybės taryba – žemės sklypus, nustatyta tvarka perduotus valdyti patikėjimo teise savivaldybėms; 2) apskrities viršininkas – kitus valstybinės žemės sklypus, esančius apskrities teritorijoje. Žemės perdavimo naudotis tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

44.       Žemė įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje numatyta, kad valstybinės miškų ūkio paskirties žemės valdytojai yra miškų urėdijos ir valstybiniai parkai. Miškų urėdijos ir valstybiniai parkai valdo ir naudoja valstybinių miškų išteklius, <...>, įgyvendina valstybinių miškų atkūrimo, priežiūros ir apsaugos priemones.

45.       Sutarties sudarymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 425 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų (toliau – Nuostatai) 1 punkte nurodyta, kad medžioklės plotai – tai žemės, miško, vandens telkinių plotai, kuriuose gyvena ar gali gyventi ir veistis medžiojamieji gyvūnai ir kuriuose juos galima medžioti, išskyrus tuos plotus, kuriuose medžioti draudžiama, jeigu įstatymai nenumato kitaip. Medžioklės plotų vienetas – tai vientisa medžioklės plotų teritorija, kurią Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioklei naudoja juridinis ar fizinis asmuo. Medžioklės plotų vienetai gali būti individualūs ir kolektyviniai. Kolektyvinis medžioklės plotų vienetas – tai vientisa medžioklės plotų teritorija, kurią medžioklei naudoja juridinis asmuo, o žemės plotai joje nuosavybės teise priklauso valstybei arba privatiems asmenims. Medžioklės plotų naudotojai – tai medžioklės plotų savininkai arba fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems nustatytąja tvarka išnuomoti medžioklės plotai ar suteikta teisė jais naudotis.

46.       Nuostatų 23 punkte numatyta, kad Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai teisę medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose suteikia išduodami Aplinkos ministerijos patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka leidimus naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei. Šie leidimai išduodami medžioklės plotų nuomininkams, miškų urėdijoms (komercinės medžioklės plotuose) arba 22 punkto antrojoje pastraipoje numatytu atveju – medžioklės plotų savininkams. Leidimas naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei konkrečiuose medžioklės plotuose gali būti išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui.

47.       Nuostatų 24 punkte nustatyta, kad medžioklės plotus nuomoja žemės savininkai ar valdytojai. Nuostatų 25 punkte įtvirtinta, kad visi valstybinės žemės valdytojai turi išnuomoti valstybinėje žemėje esančius medžioklės plotus, išskyrus šio punkto trečiojoje pastraipoje numatytas išimtis.

48.       Žemė įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje numatyta, kad valstybinės miškų ūkio paskirties žemės valdytojai yra miškų urėdijos ir valstybiniai parkai. Miškų urėdijos ir valstybiniai parkai valdo ir naudoja valstybinių miškų išteklius, <...>, įgyvendina valstybinių miškų atkūrimo, priežiūros ir apsaugos priemones.

49.       Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą pažymėtina, kad vienas iš valstybinės miškų ūkio paskirties žemės valdytojų yra miškų urėdijos, kurios nuomoja medžioklės plotus, esančius valstybei priklausančiame žemės plote, o teisė medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose  suteikiama Aplinkos ministerijos patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka, išduodant medžioklės plotų nuomininkam leidimus naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei. Pažymėtina tai, kad pagal galiojusį minėtą teisinį reglamentavimą, medžioklės plotų naudotojais galėjo būti tik medžioklės plotų savininkai arba fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems nustatytąja tvarka išnuomoti medžioklės plotai ar suteikta teisė jais naudotis.

50.       Ieškovas Sutarties sudarymo metu, pagal 1994 m. kovo 18 d. ir 1996 m. gegužės 3 d. Medžioklės plotų nuomos sutartis sudarytas su Švenčionėlių miškų urėdija, buvo išsinuomojęs medžioklės plotus, esančius valstybinėje žemėje, suteikiant ieškovui teisę šiuose plotuose medžioti laukinius gyvūnus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių sudaryta Sutartis yra panaudos sutartis. CK 6.632 straipsnyje įtvirtinta, kad perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Byloje nėra duomenų, kad Sutarties sudarymo metu ieškovas būtų turėjęs aktualaus medžioklės ploto savininko (valdytojo) įgaliojimą (sutikimą) sudaryti panaudos sutartį su atsakovu dėl Medžioklės plotų nuomos sutarčių pagrindu naudojamų medžioklės plotų perdavimo laikinai ir neatlygintinai naudoti atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, tai, kad Sutarties 1 punkte yra numatyta sąlyga, kad ieškovas leidžia atsakovui suderinus su sklypų savininkais, laikinai naudotis ieškovo naudojamo medžioklės ploto dalimi, neatleido ieškovo nuo įstatyme nustatytos pareigos prieš sudarant Sutartį gauti medžioklės ploto savininko ar valdytojo Švenčionėlių miškų urėdijos įgaliojimą (sutikimą) sudaryti tokią Sutartį. Be to, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, Sutartimi ieškovas perdavė neatlygintinai naudotis medžioklės plotus iki 2020 m. kovo 1 d., t. y. ilgesniam terminui, nei pats ieškovas pagal Medžioklės plotų nuomos sutartis turėjo teisę naudotis išsinuomotais medžioklės plotais, t. y. atitinkamai iki 2004 m. kovo 18 d. ir iki 2006 m. gegužės 3 d. 

51.       Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovas sudarė Sutartį su atsakovu dėl medžioklės plotų valstybinėje žemėje naudojimo, neturėdamas teisės sudaryti tokio susitarimo, pažeisdamas susitarimo sudarymo metu galiojusias viešąsias teisės normas, tame tarpe ir Žemės įstatymo 21–23 straipsniuose įtvirtintas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šalių sudarytą Sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio
1 dalies pagrindu kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms.

52.       Pažymėtina, kad pripažinus Sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nėra reikšminga aplinkybė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas dėl Sutarties vykdymo buvo suderinęs su medžioklės ploto valdytoju Švenčionėlių miškų urėdija ar kita valstybės įgaliota institucija.

53.       Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šių Nuostatų 19 punktą, medžioti leidžiama tik įregistruotuose medžioklės plotų vienetuose (išskyrus 22 punkto antrojoje pastraipoje numatytą atvejį), kurie formuojami pagal žemėtvarkos ir miškotvarkos projektus, nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir medžioklės plotų nuomos sutartis. Pagal šiuos dokumentus sudaromos medžioklės plotų vienetų schemos ir ribų aprašai. Pagal Nuostatų 20 ir 37 punktus, medžioklės plotų vienetą turėjo sudaryti ne mažesnis kaip 1000 ha vientisas žemės plotas, jo naudojimą turėjo patvirtinti medžioklės plotų nuomos sutartys ir (arba) medžioklės plotų valstybinėje žemėje skyrimą patvirtinantys dokumentai, suformuotas medžioklės plotų vienetas turėjo būti įregistruotas regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūroje. Nuo 2002 m. spalio 1 d. įsigaliojus Medžioklės įstatymui, Nuostatai neteko galios.

54.       Byloje, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartimi priimta administracinėje byloje Nr. eA-135-789/2023, nustatyta ir nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad Labanoro medžiotojų būrelio ir medžiotojų klubo „Alsuodis“ naudotų medžioklės plotų vienetų ribos būtų įregistruotos Nuostatuose įtvirtinta tvarka iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo. Priimant Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo patvirtintos Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų vieneto ribos, ir 2003 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo patvirtintos medžiotojų klubo „Alsuodis“ medžioklės plotų vieneto ribos, nebuvo keliamas klausimas dėl šių ribų pakeitimo ar jų patikslinimo, Labanoro medžiotojų būrelis nereiškė pretenzijų medžiotojų klubui „Alsuodis“ dėl Sutartimi suteikto naudoti, ieškovo teigimu, jam priklausančio medžioklės ploto negrąžinimo. Be to, medžiotojų klubo „Alsuodis“ medžioklės plotų plane nurodytas bendras medžiotojo klubo „Alsuodis“ naudojamas 1880 ha medžioklės plotų vienetas atitinka Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas medžioklės plotų ribas.

55.       Pažymėtina, kad įsigaliojus Medžioklės įstatymui ieškovas galėjo buvo laikomas tik galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą, kadangi buvo juridinis asmuo įsteigtas tokiu tikslu (medžiotojų būrelis) (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalis), tačiau neturėjo savo įregistruoto medžioklės ploto vieneto ir leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagal Medžioklės įstatymą Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų vieneto ribos buvo patvirtintos Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), o medžiotojų klubo „Alsuodis“ – Utenos apskrities viršininko 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini). Leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius savo medžioklės plotų vienete šalys gavo taip pat pagal Medžioklės įstatymą.

56.       Atsižvelgiant į šios nutarties 53 – 55 punktuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, kad Sutartis turėjo reikšmę šalių medžioklės plotų vienetų formavimui 2003 metais, nes nėra jokių duomenų, kad atsakovo medžioklės ploto vienetas būtų nustatytas vadovaujantis Sutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas pripažinęs Sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti restituciją.

Dėl įrodymų vertinimo

57.       Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ignoravo liudytojų duotus paaiškinimus. 

58.       Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

59.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė ir įvertino byloje nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, įvertino pateiktus į bylą įrodymus, liudytojais apklaustų buvusių Labanoro medžiotojų būrelio ir medžiotojų klubo „Alsuodis“ vadovų paaiškinimus, ir padarė pagrįstas išvadas spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų. Įvertinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, apeliacinės instancijos teismas jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

60.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

        Dėl bylos procesinės baigties

61.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, o tai, kad teismas padarė priešingas išvadas, nei pageidavo apeliantas, nesudaro pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

        Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

62.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantui neatlygintinos.

63.       Atsakovas pateikė įrodymus, jog už advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidas.

64.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).

65.       Atsižvelgiant į Rekomendacijose numatytus kriterijus, procesinio dokumento turinį, keliamus klausimus, galimas advokato laiko sąnaudas, į tai, kad atsakovo išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, į tai, kad apelianto apeliacinis skundas netenkintas, atsakovui iš apelianto priteistinos 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui medžiotojų klubui „Alsuodis“, juridinio asmens kodas 184251842, iš ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio, juridinio asmens kodas 178994040, 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjai                Rasa Bartašienė

                Egidijus Mockevičius

        Birutė Simonaitienė