Baudžiamoji byla Nr. 1A-118/2009    

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.10.1; 1.2.3.1; 1.2.3.3; 2.6.6.4.2;  

2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teisėjų: Kęstučio Jucio ir Aloyzo Kruopio,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

gynėjui advokatui Ipolitui Nekrošiui,

išteisintiesiems J. D. , T. D. ,

nukentėjusiajai G. I. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. ir J. D. išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros 2809,00 Lt civilinis ieškinys, ginant Valstybinės ligonių kasos interesus, o taip pat nukentėjusiosios G. I. civilinis ieškinys dėl 6525,50 Lt turtinės ir 60000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir Z. D., tačiau dėl jos nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio     29 d. nuosprendžiu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendį dėl         J. D. ir T. D. ir: 1) J. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 129 str. 1 d. (2005-06-30 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose; 2) T. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 129 str. 1 d. (2005-06-30 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu        4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose; 3) iš J. D. ir T. D. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 2809,00 Lt F. I. gydymo išlaidoms atlyginti ir nukentėjusiajai G. I. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti. T. D. iki pilnametystės neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį subsidiariai priteista atlyginti tėvams J. D. ir Z. D. ;   4) G. I. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

J. D. ir T. D. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinami tuo, kad 2005 m. liepos 30 d., vakare, apie 18 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), F. I. sodyboje, konflikto metu, veikdami kartu, T. D. ranka sugriebus F. I. kaklą ir smaugiant, kumščiu sudavus ne mažiau kaip 1 smūgį į saulės rezginį, kumščiu ne mažiau kaip 1 smūgį į galvą bei ne mažiau kaip 1 smūgį į veidą delnu, nuo ko F. I. nugriuvo ant suoliuko, J. D. ranka sudavė ne mažiau kaip 1 smūgio F. I. į kaklą, ne mažiau kaip 1-2 smūgius į krūtinę, ne mažiau kaip 1 smūgį į lytinius organus, ne mažiau kaip 1 smūgį delnu į veidą, bendrais veiksmais padarydami F. I. gerklų ir kaklo sumušimą su kraujosruvomis, gerklų lūžį, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžį, kraujosruvas krūtinės ląstoje, kairiame kirkšnyje, lytinėje varpoje ir mašnelėje, nubrozdinimą nugaroje, krūtinės ląstos dešinės pusės 8-9 šonkaulių lūžius, kraujosruvą dešinio smilkinio poodyje, ir taip nužudė F. I. , nes dėl gerklų ir kaklo sumušimo su kraujosruvomis, gerklų lūžio, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžio, išsivysčius gerklų pabrinkimui, gerklų stenozei ir tarpusavio uždegimui, F. I. mirė. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog F. I. padarytus ne mažiau kaip 1 smūginio kontakto į dešinį smilkinį, 1 – į kaklo sritį, 2 – į krūtinės ląstos sritį, 1 – į nugaros dešinę pusę, 1 – į kairį kirkšnį, 1 – į lytinę varpą, mašnelę poveikyje ir smaugiant, smūgius sudavė T. ir J. D. , todėl juos dėl LR BK 129 str. 1 d. numatyto nusikaltimo išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir: 1) T. D. pripažinti kaltu pagal LR BK     129 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams; 2) J. D. pripažinti kaltu pagal LR BK 129 str. 1 d., ir paskirti jam laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams; 3) patenkinti Pakruojo r. apylinkės prokuratūros pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti iš T. D. ir J. D. Valstybinei ligonių kasai 2809,00 Lt, taip pat nukentėjusiajai G. I. priteisti 6225,50 Lt turtinei ir 60000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino J. D. ir T. D. . Atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu tiek T. D., tiek J. D. buvo parašę atvirus prisipažinimus, kuriuose pripažino savo kaltę. Tuo tarpu teismo išvada, kad jie parašyti ne savo noru, nes juose yra netikslumų ir prieštaravimų, neatitinka bylos aplinkybių, kadangi nėra jokių duomenų apie tai, kad prieš pastaruosius buvo atlikti neteisėti veiksmai. Nesutinka su teismo išvada, kurioje nurodoma, jog atviri prisipažinimai parašyti pačių kaltinamųjų (išteisintųjų), savo ranka, todėl jų stilius, gramatika ir leksika neabejotinai neatitinka įstatymo reikalavimų, be to, tokia išvada prieštarauja kitai teismo išvadai, jog kaltinamieji (išteisintieji) per trumpą laiką kelis kartus keitė parodymus, todėl jų parodymai ir nėra tikslūs ir nuoseklūs.

Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiami tiek T. D., tiek J. D. nebuvo nuoseklūs, keitė savo poziciją. Apygardos teismas, vertindamas išteisintųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurių metu pastarieji taip pat pripažino savo kaltę, ir įvertindamas tai, kad išteisintieji dažnai keitė savo poziciją, padarė išvadą, jog kyla abejonių dėl T. ir J. D. savanoriškumo, nuoširdumo, duodant save kaltinančius parodymus. Taigi teismas vietoje to, kad tokią išteisintųjų poziciją įvertintų kaip nenuoseklią, prieštaringą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, padarė priešingą išvadą, remdamasis vien tik T. ir J. D. gynybine pozicija teisme, o neatsižvelgė į tai, kad prieš juos neatlikti jokie neteisėti veiksmai, o išteisintieji kaltę pripažino netgi ne ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o teisėjui. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad išteisintieji visus parodymus davė dalyvaujant advokatams, o savo poziciją iš prisipažinimo į neprisipažinimą pakeitė būtent pasikeitus advokatui. Tai leidžia daryti išvadą, kad pozicijos keitimas buvo gerai apgalvotas ir aptartas su advokatais. Be to, teismas, suabejojęs išteisintųjų prisipažinimo nuoširdumu ir objektyvumu, neįvertino ir to fakto, kad išteisintieji nuolat keitė savo parodymus, net ir nebepripažindami savo kaltės, kaip antai T. D. vieną kartą neprisipažindamas nurodė, kad įvykio metu buvo namo kieme, o teisme, taip pat nepripažindamas savo kaltės, jau teigė, kad buvo namo viduje su mažamečiais vaikais. Prokuroro nuomone, toks parodymų kaitaliojimas tik parodo išteisintųjų nenuoširdumą ir nenuoseklumą. Teismas nuosprendyje gana išsamiai analizavo faktą, kad į T. D. apklausas nebuvo kviečiamas Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas ar psichologas, tačiau tokia teismo pozicija nesuprantama, nes pats teismas pripažino, jog jokių pažeidimų nebuvo padaryta. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir teisme išteisintieji nuolat klaidino teismą, teigdami, kad apklausų metu nedalyvavo advokatai, areštinėje nebuvo suteikta medicininė pagalba, po nusikaltimo praėjus keletui dienų F. I. sodyboje buvo „slepiami įkalčiai", ką jie yra nufilmavę ir t.t., tačiau patikrinus visi šie išteisintųjų teiginiai nepasitvirtino, o jokios filmuotos medžiagos pridėti jie net neprašė. Nepaisant to, teismas suabejojo išteisintųjų ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų prisipažinimų savanoriškumu ir nuoširdumu, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nuoseklumu ir informatyvumu, o ne išteisintųjų niekuo neparemtais pareiškimais. Teismas, vertindamas nežymius liudytojų parodymų  netikslumus, neatsižvelgė ir į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog Z. D. po nusikaltimo galėjo vaikščioti po kaimą, prašydama liudytojų užtarimo, o tai galėjo įtakoti jų parodymus teisme. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas, suabejojęs išteisintųjų prisipažinimais ir jų naudai ėmęs vertinti neatitikimus jų paaiškinimuose, neatsižvelgė, kad, prisipažindami padarę nusikaltimą, išteisintieji nurodė ne tik smurto naudojimo aplinkybes, bet ir priežastį, t. y. mušė dėl to, jog F. I. demonstravo savo lytinius organus, kas leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog niekas kitas tokių aplinkybių negalėjo žinoti, ir, jei šie prisipažinimai nebūtų buvę nuoširdūs, tai išteisintieji  nebūtų nurodę tokių aplinkybių, kadangi tyrėjams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui tokie faktai negalėjo būti žinomi.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nors teismas ir nurodė besiremiantis įrodymų  vertinimo viseto aspektu, tačiau, prokuroro nuomone, rėmėsi tik D. teisme duotais parodymais, o tokia pozicija negali būti laikoma visetu. Priešingai, atmesdamas nukentėjusiosios ir visų liudytojų parodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai. Antai teismas, nuosprendyje išdėstęs G. I. parodymus, nenurodė nei vieno motyvo ar pagrindo, pagrindžiančio išvadą, jog šie parodymai nevienodi ir nenuoseklūs, o tokiai išvadai daryti nebuvo jokio pagrindo. Atitinkamai G. I. parodė, kad, grįžusi iš ganyklos, ji rado sumuštą savo vyrą F. I. , kuris jai pasakė, jog jį sumušė J. D., Z. D. ir sūnus. Teismas nurodė, kad pati G. I. įvykio nematė, tačiau nemotyvavo, kodėl įrodymu nelaikomos jos žinios apie nusikaltimą, kurias ji girdėjo iškart po nusikaltimo iš paties F. I. . Atkreiptinas dėmesys, kad G. I. su F. I. gyveno dviese, kaimo vietovėje, artimiausi jų kaimynai būtent D. , su kuriais jie tuo metu konfliktavo ir nuolat matydavo vieni kitus, nes gyveno labai arti, pašalinių asmenų nusikaltimo metu įvykio vietoje nebuvo, todėl niekas kitas ir negalėjo sužaloti F. I. . Be to, apklaustas teisme liudytojas J. I. iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau teigė visko gerai neprisimenantis. Pagal jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, po nusikaltimo pats F. I. jam sakė, kad jį sumušė J. D. ir dar kažkas, bet kas nesuprato. Teismas vėlgi konstatavo, kad pats J. I. įvykio nematė, tačiau taip pat nemotyvavo, kodėl įrodymu nelaikomos jo žinios apie nusikaltimą, kurias jis girdėjo po nusikaltimo iš paties F. I. .

Teismas nuosprendyje atliko bendrą J. I. ir Z. Ž. parodymų vertinimą, nurodydamas šiuos parodymus esant nenuoseklius ir neatitinkančius kitų bylos aplinkybių, nors iš esmės daugiau analizavo tik Z. Ž. parodymus. Prokuroro manymu, tokia teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių. J. I. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad jam F. I. pasisakė, jog jį sumušė J. D. ir dar kažkas. Duodamas parodymus teisme, jis nurodė, kad visų aplinkybių gerai neprisimena, todėl nepatvirtino, kad tai girdėjo iš paties F. I. , tačiau tai nesuteikia teisės jo parodymus vertinti kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Teismas, vertindamas J. I. parodymus, nurodo, kad pats J. I. , duodamas parodymus, pasakė, jog jam tokias aplinkybes galėjo nurodyti ir Z. Ž. , taip kontekste darydamas išvadą, kad neva jis pats iš F. I. to negirdėjo, o tik iš Z. Ž. , tačiau tokia išvada klaidinga, nes J. I. kategoriškai nepaneigė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, o tik teigė visko gerai neprisimenantis. Z. Ž. tik papildė jo turimas žinias apie tai, kas sužalojo F. I. . Teismas J. I. parodymus įvertino kaip prieštaringus, nors iš esmės parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tik papildo vieni kitus. Tuo tarpu teismas, nurodydamas, kad parodymai nenuoseklūs ir neatitinka kitų bylos duomenų, nenurodė, nei kodėl jie nenuoseklūs, nei kokių kitų duomenų jie neatitinka. Liudytoja Z. Ž. teisme taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir taip pat teigė visko gerai neprisimenanti. Visgi ir teisme (nors ir ne kategoriškai) ji patvirtino F. I. jai sakius, jog jį sužalojo D.. Atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojos parodymus, po nusikaltimo pats F. I. jai sakė, kad jį sumušė J. D. , D. žentas D. U. ir dar kažkas. Teismas konstatavo, kad Z. Ž. įvykio nematė, tačiau taip pat nemotyvavo, kodėl įrodymu nelaikomos jos žinios apie nusikaltimą, kurias ji girdėjo po nusikaltimo iš paties F. I., o jos parodymų vertinti kaip nenuoseklius ir prieštaringus nėra pagrindo, nes ji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu iš esmės  patvirtino tas pačias aplinkybes. Visgi nuosprendyje aprašant Z. Ž. parodymus net neužfiksuota, kad nors ir ne kategoriškai, bet ji ir teisme patvirtino, jog jai F. I. sakė, kad jį sužalojo D. , kas atitinka Z. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Aplinkybė, jog tokie parodymai buvo duoti teisme, nuosprendyje matyti tik jau vertinant įrodymus. Teismas jos parodymus įvertino kaip nepatikimus ir dėl to, kad ji paminėjo D. U. . Tačiau byloje apklausus D. U. ir gavus jo darbo grafiko dokumentus, buvo nustatyta, kad jis minimu laiku dirbo ir įvykio vietoje būti negalėjo. Be to, liudytoja I. K. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai atvykus suteikti pirmosios medicininės pagalbos nukentėjusiajam F. I., jai jis taip pat pasisakė, kad jį sumušė kaimynai. Tačiau vėlgi vertindamas jos parodymus, teismas padarė išvadą, kad tai neįrodo jog F. I. sumušė D. , nors tokia išvada niekuo nepagrįsta, kadangi  byloje įrodymai turi būti vertinami drauge su kitais įrodymais. Teismas minėtos liudytojos parodymus vertino kartu su E. B. , V. M. ir V. K. parodymais, pažymėdamas juos esant mažai informatyvius ir nenuoseklius, tačiau I. K. parodymus būtina atriboti nuo kitų medikų (V. M. , E. B. ir V. K. ) parodymų, nes ji pagalbą teikė pati pirmoji, t. y. dar įvykio vietoje. Prokuroro nuomone, jos parodymų negalima vertinti kaip nenuoseklių, nes ji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu aiškiai ir išsamiai išdėstė jai žinomas aplinkybes, o būdama medikė nėra suinteresuotas byloje asmuo, todėl jos parodymai, kaip ir kitų medikų, turi būti vertinami kaip patikimi. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teisminio nagrinėjimo metu ne kartą buvo reiškiamas prašymas apklausti ir kartu su L. K. įvykio vietoje pirmąją medicininę pagalbą teikusią G. V. bei kartu buvusį greitosios medicinos pagalbos vairuotoją, tačiau teisme šis prašymas buvo atmestas. Be to, E. B. parodė, kad teikiant medicininę pagalbą ligoninėje nukentėjusysis jam pasisakė, kad jį sumušė D. ir tai jis užfiksavo medicininiuose dokumentuose (klaustuką prie pavardės uždėjo, nes nukentėjusysis jau sunkiai kalbėjo, bet pavardę rašė tokią kokią girdėjo). Tačiau teismas, vertindamas E. B. parodymus, vėlgi nurodė, kad tai neįrodo išteisintųjų kaltės, nes parodymai mažai informatyvūs ir nenuoseklūs. Anot prokuroro, šie parodymai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais. Pažymi, jog E. B. parodymai atitinka ir kitų medikų, t. y. V. K. , I. K. parodymus, tačiau teismas, juos vertindamas kartu dar ir su                 V. M. parodymais, vėlgi pripažino esant neinformatyvius ir nenuoseklius, neatsižvelgdamas, jog abejones kelia tik V. M. parodymai. Tokia teismo išvada, padaryta netinkamai vertinant įrodymus, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Liudytoja V. M. , taip pat teikusi medicininę pagalbą nukentėjusiajam F. I., parodė, kad pastarasis kalbėjo vangiai, nerišliai, ji padarė įrašą, jog nukentėjusįjį sužalojo namiškiai. Liudytoja nukentėjusįjį apžiūrėjo ne tą pačią dieną. Teismas jos parodymus vertino kartu su I. K., E. B. ir V. K. parodymais, nurodydamas, kad jie mažai informatyvūs ir nenuoseklūs. Teismas neįvertino, kad V. M. vienintelė iš medikių užfiksavo duomenis, palankius D., neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, taip pat tai, kad V. M.                     F. I. apžiūrėjo paskutinė iš medikių, t. y. po kelių dienų, o F. I. gebėjimas kalbėti dėl progresuojančių komplikacijų kasdien darėsi vis neaiškesnis ir net ji pati nurodė, kad F. I. kalbėjo labai neaiškiai Teismas neįvertino, kad F. I. galėjo sakyti, kad jis sužalotas „namie“, kas atitiktų bylos aplinkybes, o V. M. galėjo jį klaidingai suprasti.

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat pažymi, jog liudytoja V. K. parodė padariusi medicininį įrašą, kad nukentėjusįjį sumušė „žmona, sūnus, smaugė kaimynas". Teismas vertindamas tokius parodymus padarė išvadą, kad jie mažai informatyvūs ir nenuoseklūs, nors, apelianto įsitikinimu, vertinant šį įrodymą drauge su kitais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad žmona - Z. D. , kaimynas - J. D. , sūnus - T. D. . Paties F. I. sūnaus įvykio vietoje nebuvo ir negalėjo būti, taip pat negalėjo F. I. mušti ir jo paties žmona su kaimynu, nes jų namuose įvykio metu nebuvo jokio kaimyno, juolab sūnaus. Medikų parodymus patvirtina ir medicininiai dokumentai. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja V. K. , teisme apklausta ir susipažinusi su teismo turimais medicininės pagalbos teikimo F. I. dokumentais, nurodė, kad teismui buvo pateikti ne visi dokumentai, jų dar turėtų būti likę priėmimo skyriuje, tačiau teismui ši aplinkybė nepasirodė svarbi ir prokuroro prašymas išsireikalauti šiuos dokumentus buvo atmestas. Be to, liudytojas R. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išėjusi iš areštinės Z. D. jam sakiusi, jog J. D. sudavė F. I. į kaklą, o T. D. taip pat davė į veidą. Ji prašė niekam to nesakyti. Tačiau teisme apklausiamas R. P. tokių parodymų išsižadėjo, teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu pasirašė ant tuščio lapo. Teismas nenustatė jokių įstatymo pažeidimų apklausiant R. P. , be to, nesirėmė jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas esą jie kelia abejones dėl to, kad Z. D. , neigdama savo ir artimųjų kaltę, būtų prisipažinusi. Visgi toks teismo vertinimas ir išvada niekuo neparemta, nes teismas nenustatė jokių pažeidimų apklausiant R. P. , kaip nenustatė ir aplinkybių, leidžiančių teigti, kad Z. R. P. nenurodė pripažinusi savo kaltę. Priešingai, R. P. parodymai patvirtinti jo paties parašais, be to, jo parodymus patvirtino ir apklausą atlikę tyrėjai S. Č. , D. R. , L. Š. . Teismas nurodo, kad tai kelia abejones, nes Z. D. neigė savo ir artimųjų kaltę, tačiau neatsižvelgė ir į tai, kad tuo metu tiek T. D., tiek J. D. savo kaltę buvo pripažinę. Atitinkamai liudytojas S. Č. nurodė niekam jokio poveikio nedaręs, ikiteisminį tyrimą atlikęs pagal įstatymą, išteisintieji ir liudytojai parodymus davė savo valia ir savo noru, o jis fiksavo tik tai, kas buvo kalbama. Analogiški ir D. R. parodymai. Visgi teismas, vertindamas S. Č. ir D. R. parodymus, nurodė, kad S. Č. ir D. R. negali būti žinomi tikslai ir motyvai, dėl kurių T. ir J. D. buvo prisipažinę padarę šį nusikaltimą, ir padarė išvadą, jog tai nepašalina abejonių (konkrečiai tariamos abejonės nedetalizuojamos).  Teismas taip pat iš esmės neįvertino ir nesirėmė liudytojų S. Č. ir D. R. parodymais dėl iš išteisintųjų sužinotų nusikaltimo aplinkybių. Teismas nenustatė jokių duomenų, kad policijos pareigūnai buvo šališki, pažeidė įstatymus, netinkamai atliko savo pareigas, nepaisant to, nesirėmė ne tik jų pačių parodymais, jų apklaustų asmenų parodymais, bet ir nenurodė pagrindo, dėl ko  suabejojo policijos pareigūnų objektyvumu. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad tiriant bylą S. Č. ir D. R. tik klausėsi išteisintųjų parodymų ir juos fiksavo, S. Č. ir D. R. daugelį nusikaltimo aplinkybių negalėjo sužinoti iš kitų šaltinių nei iš pačių išteisintųjų. Tokiu būdu faktas, kad S. Č. ir D. R. išteisintieji prisipažino padarę nusikaltimą, yra akivaizdus, nepriklausomai nuo to, ar jie prisipažindami nurodė tokio sprendimo motyvus ar ne. Tad, apelianto teigimu, nors teismas nurodė besiremiantis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų viseto aspektu, tačiau iš aukščiau pateiktos įrodymų analizės matyti, kad, remiantis būtent viseto aspektu, išteisintųjų T. D. ir J. D. kaltė yra akivaizdi.

Atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą išteisintasis T. D. prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo nesutinkantis su prokuroro apeliaciniu skundu, pabrėždamas apygardos teismo nuosprendį esant teisėtą ir pagrįstą. Išteisintojo teigimu, baudžiamojoje byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl F. I. nužudymo. T. D. atkreipia dėmesį, kad po to, kai nukentėjusioji G. I. parodė, jog įvykio metu buvo išvykusi į ganyklas, o grįžusi namo rado sumuštą vyrą, kuris jai pasakė esąs sumuštas J. D., Z. D. ir jų sūnaus, jų šeima tapo įtariamaisiais, ignoruojant kitas nužudymo versijas. Išteisintojo nuomone, tai paaiškinama tuo, kad nukentėjusiosios dukra dirbo (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, o tai, jog šis komisariatas vėliau nusišalino, tik dar labiau patvirtino abejones dėl objektyvaus ir visapusiško ikiteisminio tyrimo. T. D. nurodo, kad byloje esantis jo prisipažinimas (be datos) ir paaiškinimas nėra procesiniai dokumentai, o tai, ką rašyti, jam tuomet diktavo pareigūnas G. S. . Išteisintojo teigimu, 2005 m. rugpjūčio 3 d. jis nurodė F. I. nemušęs, o po valandos pertraukos teismo posėdyje dėl suėmimo paskyrimo pasakė mušęs, kadangi buvo pažadėta jį paleisti, jei šis prisipažins. Be to, T. D. žinojo, kad yra sulaikyta visa šeima, tuo metu buvo tik 15 metų amžiaus, niekada anksčiau nebuvo susidūręs su policija, šalia nebuvo nei psichologo, nei Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo, o iš policijos pareigūnų nuolat jautė psichologinį spaudimą, buvo daromos kliūtys susitikti su advokatu. Be to, T. D. nuomone, (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas nepagrįstai atliko jo apklausą sprendžiant klausimą dėl suėmimo paskyrimo. Išteisintasis taip pat pažymi, jog liudytojai J. I. ir Z. Ž. teisme nurodė įvykio nematę ir iš F. I. nesužinoję, kas jį sumušė. Liudytojas R. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad policijoje pasirašė ant tuščio lapo, jokių parodymų tada nedavė, o teisme paneigė, kad Z. D. jam būtų pasakojusi kaip jos šeima mušė F. I. . Gydytojai, paskutiniu metu prižiūrėję F. I., į ligos istoriją užrašė ir galimus sužalojimų kaltininkus. Gydymo stacionare istorijoje Nr. 17714 nurodyta: „vakar po pietų mušė ir smaugė sūnus, žmona ir kaimynas" (gyd. V. K. ); „07.30 II dienos pusėje   sumuštas, spardytas pažįstamų asmenų (D. ?)" (gyd. E. B.); „07.30 po pietų sumuštas namiškių, po ko pradėjo dusti" (gyd. V. M. ); „14.30 bendravo su namiškiais" (8 lapas). Kaip liudytojai apklausti gydytojai nurodė, kad tokius teiginius galėjo užrašyti išgirdę juos iš F. I. lūpų. Išteisintojo nuomone, tokie ligos istorijoje esantys teiginiai, kad ligonį sužalojo namiškiai, žmona, patvirtina, jog T. D. neprisidėjo prie F. I. nužudymo, o tokius jo parodymus patvirtino ir liudytojai E. T. , S. G. (G.) bei jo tėvai Z. ir J. D. . Nesant byloje tiesioginių ir neginčijamų įrodymų negalimas ir apkaltinamasis nuosprendis, todėl išteisintasis T. D. prašo atmesti prokuroro skundą ir palikt nepakeistą apygardos teismo nuosprendį.

Atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą išteisintasis J. D. prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, kadangi byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių išteisintojo kaltę dėl F. I. nužudymo. J. D. pažymi teisingus parodymus davęs pirmosios apklausos metu, o vėliau, prieš vežant jį į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismą dėl suėmimo paskyrimo, pareigūnas paaiškino, jog neprisipažinus, jie visi trys (sūnus, žmona ir jis pats) atsidurs už grotų bei nurodė, kad bloga žmonos sveikata, žlunga ūkis, o prisiimti kaltę prašo ir sūnus. Tokiu būdu, J. D. teigimu, jis dėl psichologinio spaudimo, taip pat siekdamas padėti sau ir savo šeimai (pareigūnas G. S. žadėjo, jog prisipažinimo atveju jis bus paleistas į laisvę) ir pripažino savo kaltę. J. D. pažymi, kad pareigūnas G. S. skambino ekspertams, todėl žinojo, dėl kokių smūgių reikia duoti parodymus. Išteistojo nuomone, (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme jis buvo apklaustas nepagrįstai, nes posėdžio tikslas buvo paskirti suėmimą, o ne apklausti įtariamąjį. Atsikirtime į apeliacinį skundą pažymima, kad vėlesnių apklausų metu J. D. neigė savo kaltę ir tai rodo, kad prisipažinimo metu jam buvo daromas psichologinis poveikis (serga cukralige, nuo 2007-02-28 nustatyta II invalidumo grupė, o sulaikymo metu nebuvo duodama vaistų, nesuteikta medikų pagalba, darytos kliūtys susitikti su advokatu ir pan.), parodymų patikrinimas vietoje nei su juo pačiu, nei su sūnumi T. D. taip ir nebuvo atliktas. J. D. ginčija nukentėjusiosios G. I. parodymus, tvirtindamas juos esant prieštaringus ir niekuo nepagrįstus, liudytojų J. I. ir Z. Ž. parodymus įvardija kaip neinformatyvius. Išteisintasis atkreipia dėmesį, jog tyrimas visuomet buvo šališkas ir nukreiptas tiktai į D. šeimą, kadangi nukentėjusiosios dukra tyrimo metu dirbo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate tyrėja, o jos vyras to paties komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko pavaduotoju. Vėlesnis (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato nusišalinimas tik dar labiau patvirtino abejones dėl objektyvaus ir visapusiško ikiteisminio tyrimo. Išteisintasis taip pat pažymi, kad liudytojas R. P. teisme paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus parodymus. Be to, J. D. pažymi, kad G. I. ir F. I. piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, o G. I. kartais mušdavo savo vyrą ir tai patvirtino liudytojai D. T. , R. P. , V. G. , A. L. , R. N.. Tuo tarpu gydytojų užfiksuoti F. I. teiginiai, išteisintojo manymu, tik patvirtina, kad jis nesusijęs su nusikaltimu, o tik leidžia kelti įvairias versijas dėl F. I. nužudymo aplinkybių. Akcentuoja, kad jo duoti parodymai neprieštarauja liudytojų E. T. , S. G. , jo žmonos Z. D. ir sūnaus T. D. parodymams.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė prašė patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą, o išteisintieji J. D., T. D. ir jų gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalis dėl J. D. išteisinimo pagal LR BK 129 str. 1 d. panaikinama ir toje dalyje priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (LR BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.). Apeliacinio skundo dalis dėl T. D. nuteisimo atmetama (LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir atlikusi įrodymų tyrimą:

n u s t a t ė :

J. D. 2005 m. liepos 30 d. vakare, apie 18 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), F. I. sodyboje, staiga labai susijaudinęs dėl nukentėjusiojo F. I. itin įžeidžiančio jį, jo žmoną ir mažametes anūkes poelgio, ranka sudavė ne mažiau kaip 1 smūgį F. I. į kaklą, ne mažiau kaip 1-2 smūgius į krūtinę, ne mažiau kaip 1 smūgį į lytinius organus, ne mažiau kaip 1 smūgį delnu į veidą ir padarė F. I. gerklų ir kaklo sumušimą su kraujosruvomis, gerklų lūžį, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžį, kraujosruvas krūtinės ląstoje, lytinėje varpoje ir mašnelėje, krūtinės ląstos dešinės pusės 8-9 šonkaulių lūžius, kraujosruvą dešinio smilkinio poodyje ir taip staiga labai susijaudinęs nužudė F. I. , nes dėl gerklų ir kaklo sumušimo su kraujosruvomis, gerklų lūžio, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžio, išsivysčius gerklų pabrinkimui, gerklų stenozei ir tarpusavio uždegimui, F. I. mirė.

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras, nesutikdamas su išteisinamuoju nuosprendžiu, prašo abu – J. D. ir T. D. pripažinti kaltais pagal LR BK 129 str. 1 d. ir nubausti laisvės atėmimo bausmėmis. Kolegija prokuroro prašymą tenkina iš dalies ir J. D. pripažįsta kaltu nužudžius F. I. staiga labai susijaudinus dėl itin įžeidžiančio jį, jo žmoną ir anūkes nukentėjusiojo poelgio, o išteisinamasis nuosprendis dėl T. D. nenaikinamas, nes kolegija sprendžia, kad jis išteisintas pagrįstai.

LR BPK 256 str. 4 d. nurodyta, jog šio straipsnio 2 d. ir 3 d. nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

Kolegija laiko, kad šiuo atveju J. D. veiką kvalifikuojant pagal lengvesnį LR BK straipsnį (130 str.) kaltinimas teisme nekeičiamas, nes iš esmės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nesikeičia: iš bylos duomenų matyti, kad nesutarimai kilo dėl to, jog F. I. kieme rodė lytinius organus Z. D. , J. D. ir jų anūkėms.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi išteisintuosius, liudytojus, gydytojus, gydžiusius F. I. , nukentėjusiąją G. I. , specialistą ir įvertinusi byloje surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą bei rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino J. D. dėl F. I. nužudymo.

Apygardos teismas sprendimą išteisinti J. D. tyčia nužudžius F. I. , motyvavo tuo, jog byloje nesurinkta patikimų, neginčijamų, tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę.

Kolegija, nesutikdama su J. D. išteisinimu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Pirmiausia kolegija pasisakys dėl J. D. nuteisimo, o po to išdėstys argumentus, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl T. D. išteisinimo.

Iš dalies tenkinant prokuroro apeliacinį skundą, pažymima, kad negalima sutikti su prokuroro prašymu pripažinti J. D. kaltu pagal LR BK 129 str. 1 d., kadangi toks J. D. nusikalstamų veiksmų juridinis įvertinimas būtų neteisingas. Kolegijos nuomone, J. D. veikė ir F. I. nužudė staiga labai susijaudinęs dėl itin įžeidžiančio jį, jo žmoną ir anūkes nukentėjusiojo poelgio, todėl jo veika kvalifikuojama pagal LR BK 130 str. Veikos kvalifikaciją pagal LR BK 130 str. lemia šios sąlygos:

1. Nukentėjusiojo veiksmai, pasireiškę itin įžeidžiančiu kaltininką, jo žmoną ir anūkes poelgiu.
2. Staiga kilęs labai didelis susijaudinimas dėl nukentėjusiojo veiksmų, t. y. afektinės tyčios buvimas.
3. Nedelsiant įvykdytas atsakas – F. I. nužudymas.

Tokį J. D. nusikalstamų veiksmų juridinį įvertinimą lemia šie įrodymai:             

kaip matyti iš bylos medžiagos, 2005 m. liepos 30 d., apie 18-19 val., įvykio metu kieme buvo tik J. D. , Z. D. ir F. I. . Liudytojų, mačiusių šį įvykį, nėra, todėl apie J. D. atliktą veiką sprendžiama iš jo paties, žmonos parodymų bei kitų duomenų – nukentėjusiojo žmonos G. I., liudytojų – nukentėjusįjį gydžiusių gydytojų, kitų liudytojų parodymų, specialisto išvadų bei kitos byloje esančios medžiagos.

Kaip apeliaciniame skunde pažymi prokuroras, J. D. parodymai nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, tačiau kolegija remsis jo parodymais tiek, kiek juos patvirtina kita bylos medžiaga. Dabar kolegija aptars nukentėjusiojo F. I. veiksmus, kuriais jis itin įžeidė J. D. bei jam artimus asmenis. Nors J. D. parodymai ikiteisminiame tyrime nėra nuoseklūs, tačiau dėl netinkamo F. I. elgesio jis visą laiką aiškino vienodai. Štai pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis J. D. kaltės neprisipažino (t. 1, b. l. 137-138), tačiau po kelių dienų parašė nuoširdų prisipažinimą, kuriame nurodė smurtavęs prieš nukentėjusįjį  (t. 1, b. l. 139), tačiau kolegija šiuo įrodymu nesivadovaus ir vėliau išdėstys tokio sprendimo motyvus. J. D. tris kartus apklaustas kaip įtariamasis papildomai paaiškino, kokioms aplinkybėms esant buvo išgautas jo nuoširdus prisipažinimas, bet savo kaltę neigė (t. 1, b. l. 140, 142-143, 145), ir tik apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos, paaiškino, jog kaimynas F. I. kieme, matant žmonai, mažametėms (7 metų ir 8 metų amžiaus) anūkėms, koliojosi ir nusimovęs kelnes rodė jiems savo lytinius organus. Jo žmona subarė F. I. , kad taip nedarytų, tačiau šis nepaklausė, todėl J. D. sudavė kumščiu 2 kartus į krūtinę, kaklą ir 1 kartą į lytinius organus. Sudavė smarkiai, nes po smūgių F. I. prisėdo. Tuo metu, kai jis mušė kaimyną, žmonos ir sūnaus T. kieme nebuvo (t. 1, b. l. 150-153). Iš pradžių J. D. buvo pareikštas įtarimas pagal LR BK 129 str. 1 d. dėl tyčinio F. I. nužudymo (t. 1, b. l. 136), po to – pagal LR BK 132 str. 1 d., 135 str.    1 d., t. y. jog sunkiai sužalojo ir neatsargiai atėmė gyvybę F. I. (t. 1, b. l. 141, 144) ir praėjus daugiau negu metams po įvykio, t. y. 2006-11-09, J. D. vėl buvo pareikštas įtarimas pagal LR BK 129 str. 1 d. (t. 2, b. l. 84). J. D. apklaustas teisiamajame posėdyje neprisipažino naudojęs smurtą prieš F. I. , tik paaiškino, jog nukentėjusysis, priėjęs prie tvoros, rodė lytinius organus. Tai matė jo žmona ir anūkės (t. 3, b. l. 118-120). J. D. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog neblaivus   F. I., priėjęs prie tvoros, nusimovęs kelnes koliojosi ir rodė lytinius organus mažametėms anūkėms. Tuo metu, kai jis bandė lipti per tvorą, J. D. , paėmęs už krūtinės nukentėjusįjį, nustūmė nuo tvoros. Dar ryte anūkės skundėsi, kad F. I. vaikšto po kiemą nuogas, tačiau jis nebuvo išėjęs į kiemą ir nukentėjusiojo nematė, bet vakare, pamatęs, jog F. I. rodo lytinius organus mažametėms anūkėms, staiga labai susijaudino ir, nenorėdamas, kad jos ir toliau stebėtų nepadorų nukentėjusiojo elgesį, nustūmė jį nuo tvoros. J. D. taip pasielgė todėl, kad F. I. buvo agresyviai nusiteikęs, bandė perlipti tvorą, todėl J. D. iškart susijaudino ir neturėjo laiko pagalvoti kaip pasielgti (t. 5, b. l. 107-108, 114-115). Tą aplinkybę, kad F. I. rodė savo lytinius organus ne tik J. D. ir jo žmonai, bet ir mažametėms jų anūkėms, patvirtino Z. D. , K. U. ir D. U. . Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad J. D. veiksmus išprovokavo itin įžeidžiantys jį ir jo šeimos narius nepadorus nukentėjusiojo elgesys. Reikia pastebėti, kad byloje yra duomenys apie tai, kad F. I. piktnaudžiavo alkoholiu ir, būdamas neblaivus, vaikščiodavo po kiemą nuogas ir demonstruodavo D. anūkėms lytinius organus, tokius veiksmus jis atliko ir įvykio dieną, ryte, 11 val., tačiau asmeniškai J. D. tokį vaizdą išvydo tik vakare, anksčiau to nebuvo matęs ir jam tai sukėlė, kaip pats nurodė, tikrą šoką. Liudytoja K. U. pripažino, kad mažametes mergaites lytinių organų demonstravimas galėjo paveikti neigiamai (įvykio dieną F. I. rodė lytinius organus jos ir brolio dukroms). Tokie veiksmai, kuriuos atliko nukentėjusysis, baudžiamojo įstatymo yra laikomi nusikalstamais (LR BK 153 str.). Teismų praktikoje tokio pobūdžio veiksmai, kaip lytinių organų demonstravimas mažamečiui, pripažįstami mažamečio asmens tvirkinimas (2004-12-30 LAT senato nutarimo Nr. 49 ,,Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 20 punktas). Šiuo konkrečiu atveju kolegija sprendžia, jog J. D. veiksmus sąlygojo netinkamas nukentėjusiojo poelgis, kuris įžeidė ne tik suaugusius, bet ir kieme buvusias mažametes D. anūkes. J. D. negalėjo nesureaguoti į tokį nukentėjusiojo elgesį ir dėl itin įžeidžiančio šio poelgio pobūdžio negalėjo kontroliuoti savo veiksmų. Kadangi J. D. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, jog jo veiksmų priežastis buvo itin įžeidžiantis jo artimus asmenis nukentėjusiojo poelgis, t. y. lytinių organų rodymas, dėl ko jis labai susijaudino, kolegija neturi pagrindo juo netikėti. Kaip jau anksčiau buvo paminėta, šią aplinkybę patvirtino liudytoja K. U. ir Z. D. . Kalbant apie antrą sąlygą, lemiančią J. D. veiksmų kvalifikavimą pagal LR BK 130 str., kolegija pažymi, jog kaltininko didelį susijaudinimą turi sukelti nelauktai, staiga padarytas jam netikėtas nukentėjusiojo poelgis. Šiuo konkrečiu atveju taip ir įvyko: faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, jog 2005 m. liepos 30 d. rytą, apie 11 val.,          F. I. vaikščiojo kieme nuogas ir rodė lytinius organus mažametėms anūkėms, tačiau pats J. D. to įvykio nematė, jo duktė K. U. įvedė mergaites į kambarį ir viskas tuo baigėsi. Vakare F. I. , anot     J. D., ne tik išvadino Z. D. necenzūriniais žodžiais, bet ir rodė jai bei mažametėms anūkėms lytinius organus, todėl jis į tokį nukentėjusiojo elgesį sureagavo panaudodamas smurtą. Iš J. D. parodymų matyti, jog nukentėjusysis jam matant taip elgėsi pirmą kartą, todėl jam tai buvo labai netikėta, dėl ko jis ir susijaudino.

Sprendžiant apie trečią sąlygą – nedelsiant įvykdytą atsaką, t. y. F. I. nužudymą, pažymima, jog nukentėjusįjį J. D. nužudė staiga susiformavus afektinei tyčiai dėl itin įžeidžiančio F. I. poelgio. Afektinė tyčia kaip tik ir yra LR BK 130 str. sudėties požymis. Baudžiamojoje teisėje yra pasisakyta, jog esant afektinei tyčiai kaltininko galėjimas valdyti savo veiksmus yra ribotas, o esminis afektinės tyčios bruožas yra tas, kad ji staiga susiformuoja ir greitai praeina, todėl turi būti įgyvendinta per trumpą laiko tarpą. Sprendžiant apie J. D. veiką akcentuojama, jog jis smurtinius veiksmus įvykdė kaip atsaką į nukentėjusiojo poelgį, vadinasi, veikė esant afektinei tyčiai. J. D. smurtą panaudojo tuoj pat, jis neatliko jokių pasirengimo veiksmų, o jo staigaus didelio susijaudinimo būsena nebuvo praėjusi.

Kaip išaiškinta LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikalstamų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte, pagal LR BK 130 str. veika kvalifikuojama tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Kolegija, vertindama nukentėjusiojo poelgį ir svarstydama, ar jis buvo itin įžeidžiantis, atsižvelgia, kiek        F. I. nepadorūs tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikė J. D. , atsižvelgiant į jo individualias savybes. J. D. , būdamas 55 metų amžiaus, dirbdamas savo ūkyje, teigiamai charakterizuojamas, nebaustas, negalėjo taikstytis su nuolat girtaujančiu ir nepadoriai besielgiančiu nukentėjusiuoju, kuris įvykio dieną savo elgesiu esmingai pažeidė moralės, dorovės principus, J. D. ir jo artimųjų garbę ir orumą. Jau anksčiau buvo aptarta, kad J. D., turėdamas tikslą nutraukti itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, staiga labai susijaudinęs panaudojo prieš jį smurtą. Tai buvo atsakas į nepadorų F. I. elgesį. Apie J. D. staigaus didelio susijaudinimo būseną kolegija sprendžia pagal faktines bylos aplinkybes, kurios nuoseklia tvarka aptartos anksčiau.

Svarbu tai, kad prokuroras, ginčydamas išteisinamąjį nuosprendį ir prašydamas nuteisti         J. D. už tyčinį F. I. nužudymą, apeliaciniame skunde nutyli nužudymo motyvą ir nurodo, jog tarp   J. D. ir F. I. buvo kilęs paprastas konfliktas. Tačiau su tokiu apelianto skundo teiginiu kolegija nesutinka, ir konstatuoja, kad faktinėmis bylos aplinkybėmis įrodyta, jog tai jokiu būdu nebuvo eilinis kaimynų konfliktas - J. D. nusikalstamo veikimo priežastis buvo vienintelė - F. I. itin įžeidžiantis kaltininką ir jo šeimos narius poelgis, t. y. lytinių organų rodymas D. J. D. ir jų mažametėms anūkėms.

Dabar kolegija aptars J. D. nuoširdų prisipažinimą, kuris, anot prokuroro, yra tinkamas įrodymas ir juo galima remtis sprendžiant J. D. kaltės klausimą. Taip pat paneigiamas prokuroro skundo teiginys, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad prieš J. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti neteisėti veiksmai.

Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia tais įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje konstatuojama, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo J. D. nuoširdžiu prisipažinimu, nurodydamas, jog tai nėra procesinis dokumentas, kuriuo gali būti grindžiama jo kaltė, tačiau plačiau nepasisakė apie baudžiamajame procese įrodymams keliamus reikalavimus. LR BPK 20 str. 1 d. nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Minėto LR BPK 20 str. 2 d. nurodyta: ar gauti duomenys laikytini įrodymais,  kiekvienu atveju sprendžia teisėjas arba teismas, kurio žinioje yra byla. Šiuo konkrečiu atveju kolegija nesutinka su skundo argumentu dėl neva teisėtu būdu gauto J. D. nuoširdaus prisipažinimo (t. 1, b. l. 139), nes jis neatitinka LR BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų. (Duomenys neskelbtini) PK KP NTS vyr. tyrėjas S. Č., kurio žinioje tuo metu buvo baudžiamoji byla, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose paaiškino, jog J. D. nuoširdų prisipažinimą jam į kabinetą atnešė G. S., kuris buvo Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas. Jis pats areštinėje apklausė J. D., tačiau baudžiamojoje byloje G. S. surašyto įtariamojo apklausos protokolo nėra. Be to, S. Č. paaiškino, kad apklausiamas J. D. jam sakė, jog G. S. prieš jį naudojo psichologinį spaudimą (t. 2, b. l. 215-217, t. 5, b. l. 104-106). Kadangi G. S. 2006-05-19 mirė, nėra galimybių jį apklausti ir išsiaiškinti nuoširdaus prisipažinimo surašymo aplinkybes.       J. D. viso proceso metu teigė, jog G. S. privertė parašyti nuoširdų prisipažinimą, panaudodamas tam psichologinį smurtą – jam, sergančiam cukriniu diabetu, neleido perduoti vaistų, sakė, jog yra sulaikyti jo artimieji – žmona, kuri, be to, patyrė insultą, bei sūnus, todėl, sulaikius visą šeimą, nebus kam prižiūrėti gyvulių. Esant tokioms aplinkybėms, J. D. nuoširdus prisipažinimas nelaikomas įrodymu ir juo nesivadovaujama priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Dabar kolegija aptars apelianto skundo argumentus dėl J. D. proceso metu duotų parodymų kaitos, kuriuos prokuroras įvertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jau anksčiau kolegija aptarė, kiek kartų J. D. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Reikia pažymėti, kad jis apklausiamas tyrėjo nė karto nepripažino kaltės ir tik praėjus dviem dienom po sulaikymo, t. y. 2005 m. rugpjūčio 4 d., pas (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją paaiškino, kodėl panaudojo smurtą prieš F. I. : iš anūkių pasakojimo sužinojo, jog     F. I. ryte vaikščiojo kieme girtas ir išsitraukęs lytinius organus joms rodė, o kai vakare vėl taip pasielgė, jis susijaudino ir pergyvendamas dėl anūkių, sudavė kumščiu 2 kartus, pataikė į kaklą ir krūtinę. Nuo jo smūgių F. I. atsisėdo, o po to dar kartą ranka sudavė į krūtinę ir kumščiu į lytinius organus (t. 1, b. l. 150-153). Tai vieninteliai J. D. parodymai, kuomet jis pripažino smurto panaudojimo faktą. Iš aukščiau aptartų jo parodymų matyti, kad apklausiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, jis paneigė savo parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apklaustas šio teismo posėdyje J. D. , nors ir neprisipažino esminių bylos aplinkybių, tačiau nurodė ranka nustūmęs nukentėjusįjį nuo tvoros. Kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, vadovaujasi J. D. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kadangi juos patvirtina specialisto išvados: Nr. M577/05-(04), (t. 1, b. l. 24-27), Nr. PM9-577/05(04) (t. 1, b. l. 30-31), kurių išvadose konstatuojama, jog F. I. mirtis įvyko nuo gerklų ir kaklo sumušimo su kraujosruvomis, gerklų lūžio, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžio, išsivysčius gerklų pabrinkimo, gerklų stenozei ir tarpusavio uždegimui. Sprendžiant klausimą dėl sužalojimo mechanizmo, atlikus papildomą mirusiojo F. I. kūno tyrimą, specialisto išvados 7 punkte pasisakyta, jog aukščiau išvardinti sužalojimai yra padaryti tiesioginio smūginio kontakto kietu buku daiktu poveikyje ir smaugiant rankomis (t. 1, b. l. 30 - 31). Atlikus dar vieną papildomą tyrimą – specialisto išvada Nr. PM-24-577/05(04) nustatyta, jog F. I. gerklų ir kaklo sumušimas su kraujosruvomis, gerklų lūžis, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžis gavosi nuo smūgio kumščiu į kaklą ir smaugimo visumos (t. 2, b. l. 69). Apklaustas ekspertas teismo posėdyje paaiškino, jog F. I. mirtis įvyko nuo suduoto smūgio ir smaugimo visumos, tačiau nukentėjusysis galėjo mirti ir tik nuo kumščiu į kaklą suduoto smūgio, bet šiuo konkrečiu atveju mirtis negalėjo įvykti vien nuo kaklo suspaudimo (t. 5, b. l. 57-58). Kolegija sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl J. D. parodymų keitimo motyvų ir tai vertina kaip siekį palengvinti savo teisinę padėtį, tačiau nesutinkama, jog išteisintasis tai darė nuolat ir dažnai, kadangi, kaip jau anksčiau paminėta, apklausiamas tik vieną kartą prisipažino kaltu, o visų kitų apklausų metu kategoriškai neigė savo kaltę. Tad kolegija, priimdama apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaujasi J. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, o kitus atmeta kaip nepasitvirtinusius.

LR BPK 331 str. 2 d. numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Kolegija, nesutikdama su J. D. išteisinimu, pažymi, jog nors ir nėra tiesioginių įrodymų (išskyrus J. D. paminėtus parodymus), patvirtinančių J. D. kaltumą, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino netiesioginius įrodymus, t. y. nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, nurodydamas, jog šių duomenų nepakanka pagrįsti J. D. kaltę.

LR BPK 20 str. 1 d. nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti  nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Sutinkama su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiosios G. I. parodymus, netinkami juos įvertino. Kolegija pastebi, jog nukentėjusiosios G. I. parodymais bus remiamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Štai G. I. , apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog ji konflikto, įvykusio tarp vyro ir D. , nematė, tačiau vyras jai pasakė, kad jį norėjo pasmaugti        Z. D., J. D. ir kažkuris iš jų sūnų (t. 1, b. l. 48-51). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme G. I., J. D. patvirtinusi savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pareiškė, jog tuomet, kai jos vyrą išvežė greitoji medicinos pagalba, atėjusi Z. D. pasakė: ,,Va vakar nudavėm F. gausi ir tu“     (t. 2, b. l. 190-202), tačiau nukentėjusioji tokių aplinkybių anksčiau nenurodė. Aplinkybę, jog F. I. sumušė J. D. , ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojai J. I. ir Z. Ž. , kuriems nukentėjusysis kitos dienos ryte, prieš išvykdamas greitosios medicinos pagalbos automobiliu, pats pasakė, kad jį sumušė D. (t. 1, b. l. 72-74, 75-77). Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusysis jiems skirtingai paaiškino, kas jį sužalojo – J. I. – jog tai padarė J. D. ir dar kažkas, o Z. Ž. – kad sumušė J. D. ir jo žentas D. U. . Vėlesnių apklausų metu šie liudytojai iš dalies pakeitė parodymus ir pradėjo neigti girdėję iš nukentėjusiojo apie tai, kad jį sužalojo J. D., tačiau patvirtino sakę tiesą ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 203-207; t. 5, b. l. 103-104). Prokuroras teisus skunde tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų I. I. ir Z. Ž. parodymus, duotus teisme, ir be pagrindo jais nepatikėjo. Nors jų pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, vėlesnėse apklausose kito, tačiau iš esmės parodymų neatsisakė ir apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog apklausiami ikiteisminiame tyrime sakė tiesą. Suprantama, jog liudytojai J. I. ir Z. Ž., apklausti tuoj po įvykio, geriau atsiminė iš F. I. gautą informaciją, o praėjus keliems metams liudytojai pradėjo painiotis, aiškindami, kas jiems pranešė apie F. I. sumušimą – jis pats ar jo žmona G. I. . Kadangi J. I. ir Z. Ž. nurodytas aplinkybes patvirtino ir G. I. , todėl kolegija pagrįstai vadovaujasi pirminiais šių liudytojų parodymais. Kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas liudytojų J. I. ir Z. Ž. parodymus kaip nenuoseklius ir neatitinkančius kitų bylos duomenų, konkrečiai nenurodė, kodėl jie yra nenuoseklūs ir kokių duomenų jie neatitinka. Negalima sutikti su teismo išvada, jog šių liudytojų ir nukentėjusiosios G. I. parodymais nepatikėta dar ir dėl to, jog jie patys įvykio nematė, tačiau, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, tiesioginiai įrodymai negali turėti pranašumo prieš netiesioginius. Be to, teismas liudytojos Z. Ž. nepatikėjo dar ir todėl, kad ji iš F. I. pasakymo supratusi, jog jį, be J. D., mušė ir D. U. , kuris to padaryti negalėjo, nes įvykio metu dirbo. Liudytojos Z. Ž. parodymais nustatyta, kad F. I. kalbėjo sunkiai, todėl ji neaiškiai suprato nukentėjusiojo žodžius ir dėl to galėjo suklysti. Versija dėl D. U. dalyvavimo buvo tirta ikiteisminio tyrimo metu ir pagrįstai atmesta kaip nepasitvirtinusi, nes įvykio dieną jo D. sodyboje nebuvo. D. U. , apklaustas apeliacinės instancijos teisme, taip pat paaiškino, jog 2005 m. liepos 30 d. dirbo ir į namus grįžo tik kitą dieną (t. 5, b. l. 56-57). Nors D. U. buvusi darbovietė saugos tarnyba ,,C“ pranešė, kad D. U. 2005-07-30 nedirbo (t. 5, b. l. 26), tačiau, nesant daugiau duomenų konflikto metu jį buvus namuose, laikoma, kad jis iš tiesų niekaip negalėjo prisidėti prie F. I. sumušimo, todėl iškelta versija atmetama. Toliau apeliaciniame skunde bus aptariami medikų, suteikusių pirmąją pagalbą ir gydžiusių F. I., parodymai. Atsakydama į skundo argumentą dėl liudytojais apklaustų medikų I. K., E. B.,                 V. M. , V. K. parodymų patikimumo, kolegija išanalizuos juos atskirai ir pasisakys dėl jų reikšmės bei nurodys, kurie iš jų laikytini patikimais įrodymais, o kurie atmetami. Pirmosios instancijos teismas, trumpai aptaręs šių liudytojų parodymus, nurodė, jog jie nėra informatyvūs ir nuoseklūs, todėl, spręsdamas klausimą dėl J. D. kaltumo, jais nesirėmė. Kolegija su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir pažymi, jog liudytojų I. K. , E. B. , V. M. , V. K. parodymais pagrįs J. D. kaltę ir vadovausis tik tais duomenimis ir faktais, kurie tarpusavyje nuoseklia ir logiška grandine sujungti ir su ankstesniais pagrįstais įrodymais.

Prokuroras skunde teigia, jog, vertinant liudytojos I. K. parodymus, būtina atriboti nuo kitų medikų parodymų, nes ji pagalbą nukentėjusiajam suteikė pirmoji. Atsakant į šį skundo motyvą kolegija pažymi, kad liudytoja I. K., dirbanti greitosios medicinos pagalbos felčere, atvykusi pas nukentėjusįjį, iš jo sužinojo, kad sumušė kaimynas, tačiau jis nepaminėjo nei jo pavardės, nei vardo (t. 1, b. l. 67-68, t. 2, b. l. 214-215). Kolegija nesutinka su prokuroro prašymu liudytojos I. K. parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, nes jie, kaip neinformatyvūs, atmetami. I. K. teiginys, kad F. I. sumušė kaimynas, negali patvirtinti, jog tai padarė išties J. D. . Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostatomis, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Liudytoja    G. V. , pildžiusi greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę parodė, jog ji iš ligonio žodžių kortelėje parašė, kad ,,sumuštas vakar vakare“. Kadangi F. I. nieko daugiau nepasakė, todėl ji ir neužrašė, kas jį sumušė (t. 2, b. l. 66, t. 4, b. l. 154). Šių liudytojų parodymai buvo pagarsinti LR BPK 276 str. 5 d. nustatyta tvarka (t. 5, b. l. 36, 38, 70-80). Liudytojos G. V. aprodymais apkaltinamasis nuosprendis negrindžiamas, nes ji nenurodė, jog būtent J. D. naudojo smurtą prieš F. I. . Iš teismo posėdyje apklaustos liudytojos      V. M. parodymų matyti, kad ji, kaip LOR gydytoja, apžiūrėjusi F. I. (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninėje, ligos istorijos 9 lape ,,Klinikinės diagnozės pagrindimas“ žodžius: ,,07.30 po pietų sumuštas namiškių < ... >“ užrašė iš ligonio lūpų (t. 3, b. l. 1, t. 5, b. l. 53-54). Suklysti liudytoja negalėjo, kadangi turi bendravimo su tokiais ligoniais patirtį. Kolegija atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, jog liudytoja V. M. , apžiūrėjusi nukentėjusįjį, paskutinė iš medikų, t. y. po kelių dienų, kuomet jo gebėjimas kalbėti dėl progresuojančių komplikacijų kasdien darėsi vis neaiškesnis, galėjo jį klaidingai suprasti ir vietoje žodžių sužalotas ,,namie“, užrašė ,,sumuštas namiškių“, kadangi liudytoja kategoriškai patvirtino įrašo ligos istorijoje teisingumą. Nors prokuroras bando įtikinti teismą esą reikia kitaip suprasti gydytojos padarytą įrašą ir jį vertinti kaip F. I. sumušimą namuose, tačiau kolegija sprendžia, kad liudytojos V. M. parodymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Liudytoja V. K. , dirbanti (duomenys neskelbtini) ligoninėje vidaus ligų gydytoja, priėmimo skyriuje apžiūrėjo F. I. ir užpildžiusi ,,Išrašą iš medicininių dokumentų“ jame iš F. I. žodžių užrašė: ,,Vakar po pietų mušė ir smaugė sūnus, žmona ir kaimynas“ (t. 3, b. l. 1, ligos istorijos 2-3 lapai,    t. 5, b. l. 54-55). Apeliantas klaidingai skunde teigia, jog, vertinant liudytojos V. K. parodymus drauge su kitais įrodymais, reikia suprasti, kad žmona – Z. D. , kaimynas – J. D. , sūnus – T. D. . Tokį skundo argumentą kolegija atmeta kaip nepagrįstą, nes šis teiginys – tai tik subjektyvi prokuroro nuomonė ir klaidinga liudytojos parodymų interpretacija. Esant šioms aplinkybėms kolegija nesivadovauja liudytojos V. K. parodymais ir jais negrindžia apkaltinamojo nuosprendžio. Byloje nėra jokių įrodymų, jog F. I. būtų sumušę jo žmona G. I. ir jų sūnus, o teiginys - kaimynas - negali būti tapatinamas su J. D. asmeniu. Nors prokuroras skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ne visi medicininiai dokumentai, tačiau papildomų duomenų apie F. I. gydymą nebuvo gauta, be to, buvo apklausti visi medikai, teikę medicininę pagalbą F. I. (duomenys neskelbtini) ligoninėse. Iš F. I. gydymo stacionare istorijos Nr. 17714 matyti, kad gydytojas E. B. iš ligonio žodžių ketvirtame puslapyje grafoje ,,Susirgimo anamnezė“ parašė ,,07.30 antroje dienos pusėje sumuštas, spardytas pažįstamų asmenų (D. ?) (t. 3, b. l. 1). Tokias aplinkybes liudytojas nurodė ir apklausiamas teisme (t. 4, b. l. 57-59). Kadangi šie duomenys nėra konkretūs ir tikslūs, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

Kolegija, spręsdama klausimą dėl J. D. atliktų veiksmų juridinio įvertinimo, vadovavosi LAT 2008-10-28 kasacinėje nutartyje (t. 4, b. l. 223-226) išdėstytais nurodymais, ir itin kruopščiai ištyrė ne tik faktines bylos aplinkybes, bet ir nužudymo motyvus bei tikslus.

Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, remdamasi išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, daro išvadą, jog byloje surinkti įrodymai įvertinti jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu ir J. D. kaltė staiga labai susijaudinus nužudžius F. I. pasitvirtino. Jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal LR BK 130 str.

Iš J. D. pateikto kaltinimo pašalinama, jog jis F. I. padarė kraujosruvas kairiame kirkšnyje, nes už analogišką nukentėjusiojo sužalojimą 2007 m. lapkričio 12 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu yra pripažinta kalta ir nuteista Z. D. (t. 4, b. l. 94-109).

Taip pat J. D. iš kaltinimo pašalinama, kad jis padarė nukentėjusiajam F. I. nubrozdinimą nugaroje, nes byloje nesurinkta jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl tokio kūno sužalojimo.

Kolegija, skirdama J. D. bausmę, pažymi, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą LR BK 41 str. 2 d., kurioje nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena pagrindinė baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Kolegija, skirdama J. D. bausmę, vadovaujasi LR BK 54 str., reglamentuojančiu bausmės skyrimo pagrindus ir nustatančiu, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Vertinant šios bylos aplinkybes privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Individualizuojant J. D. bausmę už LR BK 130 str. padarytą veiką, svarbią reikšmę turi byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad šis nusikaltimas padarytas dėl itin įžeidžiančio nukentėjusiojo elgesio, kas ir lėmė nužudymo motyvą. Šio nusikaltimo pavojingumo laipsnis turi būti adekvatus skiriamos bausmės dydžiui.

LR BK bendrosios dalies nuostatos, kuriose nurodyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, yra skirtos bausmei individualizuoti. LR BK 61 str. 2 d. įtvirtintas bendras skiriamų bausmių individualizavimo mechanizmas, pagal kurį kolegija įvertina J. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei LR BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę: J. D. neteistas, administracinių pažeidimų nebuvo nepadaręs, įvykdytas apysunkis nusikaltimas (LR BK 11 str. 4 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, atimant gyvybę žmogui. Kolegija atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, nusikaltimo motyvus ir tikslus: nustatyta, jog J. D. nukentėjusiajam gyvybę atėmė būdamas fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė itin įžeidžiantis jį ir jo artimus asmenis nukentėjusiojo poelgis. Parenkant J. D. bausmę, vadovaujamasi teismų praktikoje įtvirtintu principu, jog negalima teikti prioriteto nė vienai LR BK 54 str. 2 d. išvardintai aplinkybei. Kolegija daro išvadą, jog paskiriant J. D. laisvės atėmimo bausmę, yra svarbu atsižvelgti į nukentėjusiojo elgesį, prieštaraujantį moralės elgesio taisyklėms, tačiau ši aplinkybė nelaikytina kaip išskirtinai nulementi terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimą ir yra vertinama visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad byloje esanti medžiaga J. D. charakterizuoja itin teigiamai (t. 2, b. l. 26, t. 5, b. l. 96). Jis yra silpnos sveikatos, neįgalus – netekęs 60 proc. darbingumo, 10 m. serga dekompensuotu II tipo cukriniu diabetu, kuris priskirtas sunkių ligų grupei (t. 4, b. l. 22-26, t. 5, b. l. 113), bei kitomis ligomis. Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad J. D. tikslinga paskirti laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, t. y. 3 metus.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, jog J. D. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, pritaikius LR BK 75 str. nuostatas ir atidėjus bausmės vykdymą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (LR BK 75 str.         1 d.).

Teismų praktikoje laikomasi nuomones, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi vertinti visas aplinkybes, susijusias  tiek su padaryta veika, tiek ir su kaltininko asmenybe. Kolegija įvertina, kad J. D. padaryto nusikaltimo pobūdis (priskirtas apysunkiams nusikaltimams) rodo jo mažesnį pavojingumą visuomenei. Sprendžiant apie nusikalstamos veikos padarymo priežastis, atsižvelgiama į nukentėjusiojo poelgį, prieštaraujantį moralės elgesio taisyklėms. Iš byloje esančių J. D. asmenybę charakterizuojančių duomenų matyti, kad jis iki nusikaltimo padarymo charakterizuojamas tik teigiamai, neturi neigiamų polinkių, būdamas neįgalus ūkininkauja (t. 1, b. l. 156, t. 2, b. l. 22-24, t. 5, b. l. 96). Nors J. D. pergyvena dėl padarytos veikos, tačiau kaltės nepripažino, neatlygino turtinės žalos nukentėjusiajai. Kadangi J. D. anksčiau nebuvo nei teistas, nei baustas (t. 2, b. l. 18-20), nuo nusikaltimo padarymo praėjo ketveri metai ir per šį laikotarpį taip pat nieko nusikalstamo nepadarė, yra 59 metų amžiaus, serga sunkiomis ligomis (t. 2, b. l. 162, 164-165, t. 4, b. l. 25-26, t. 3, b. l. 33), todėl visa tai leidžia daryti išvadą, kad jo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę ir vieną įpareigojimą, ribojančius jo elgesį ir kartu turinčius pataisomąjį poveikį.

Pakruojo r. apylinkės prokuratūros 2809, 00 Lt civilinis ieškinys ginant Valstybinės ligonių kasos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos interesus, tenkinamas ir už nukentėjusiojo F. I. gydymą ligoninėje ši suma priteistina iš J. D. (t. 2, b. l. 79-81).

Iš dalies tenkintinas nukentėjusiosios G. I. civilinis ieškinys dėl 6525,50 Lt turtinės žalos atlyginimo ir iš J. D. priteistina 5275,50 Lt žalai, kuri pagrįsta dokumentais (sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiu, kvitais), atlyginti. Šią sumą sudaro G. I. išlaidos, susijusios su vyro palaidojimu, granitinio paminklo komplekto gamyba ir montavimu kapinėse bei vaistų įsigijimu pablogėjus jos sveikatai (t. 1, b. l. 57-68).

Netenkinamas prašymas priteisti 500 Lt už gedulingus pietus (ieškinyje nurodyta, jog šios išlaidos bus susijusios su įvyksiančiomis metinėmis), kadangi G. I. nepateikė jokių įrodymų, jog ši pinigų suma buvo išties išleista gedulingo minėjimo pietums. Iš nukentėjusiosios, liudytojos G. J. (F. I. dukters) parodymų matyti, kad metinės išties buvo surengtos, todėl suprantama, kad apeigose dalyvavo kunigas, giedotojai, buvo nupirktos žvakės. Šioms išlaidoms G. I. išleido 470 Lt. Be to,     G. I. pirmosios instancijos teisme pripažino, jog iš pareikšto ieškinio sumos (6525,50 Lt) neatėmė gautos 750 Lt dydžio laidojimo pašalpos, todėl ši suma minusuojama iš pareikšto ieškinio.

Iš byloje esančio civilinio ieškinio (t. 1, b. l. 53-56) matyti, kad G. I. yra pareiškusi ieškinį dėl neturtinės žalos, prašydama iš J. D. priteisti 60 000 Lt.

LR CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos  minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis LR CK 6.250 str. 2 d., taip pat ir LR  CK 6.251 str. 2 d. bei LR CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

LR CK 6.250 str. 1 d. neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir kita, teismo įvertintą pinigais. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą.

G. I. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo tenkinamas iš dalies ir iš J. D. priteistina 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tokį neturtinės žalos dydį kolegija nustatė atsižvelgusi į reikšmingas aplinkybes, įstatyme nustatytus kriterijus: J. D. nusikalto veikdamas staiga labai susijaudinęs ir lemiamą reikšmę turėjo itin įžeidžiantis jį ir jo artimus asmenis nukentėjusiojo poelgis, kaltininko turtinę padėtį – jis nedirba, yra neįgalus, netekęs 60 proc. darbingumo, tačiau nustatyta, jog, padedant kitiems šeimos nariams, ūkininkauja: verčiasi žemės ūkio kultūrų, gėlių bei daržovių auginimu (t. 1, b. l. 156, t. 4, b. l. 22-24, t. 5, b. l. 96).

Dėl nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių – vyro mirties – kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai G. I. turi būti atlyginta. Kolegija įvertina, kad nukentėjusioji dėl vyro nužudymo patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, atsižvelgiama į atsiradusius sunkius ir neatstatomus padarinius – žmogaus žūtį, taip pat J. D. turtinę padėtį, sveikatos būklę ( t. 2, b. l. 162, 164, 165, t. 4, b. l. 25, 26, t. 3, b. l. 133). Neturtinės žalos dydį kolegija sumažino, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo kriterijais bei LR CK 6.282 str. 3 d. nuostatomis.

Prokuroras paduotame apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadas dėl T. D. išteisinimo ginčija iš esmės remdamasis tuo, kad teismas netinkamai  įvertino ne tik paties T. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bet ir nukentėjusiosios G. I. , liudytojų J. I. , Z. Ž. bei medicininę pagalbą teikusių E. B. , V. M. , V. K. , G. V. , I. K. parodymus, o dėl to nepagrįstai ir visą byloje surinktų įrodymų visetą, leidžiantį spręsti apie šioje byloje išteisinto T. D. veiką. Kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, pasisakys, kodėl J. D. nuteisimui užteko byloje surinktų įrodymų, o dėl kito, išteisintojo T. D. laikoma, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų.

Konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. nustatant, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad kaltintojas pateiktų kaltumo įrodymus, o abejonės tarnautų kaltinamojo naudai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. kiekvienam asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, garantuoja, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šis principas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. nuostatai.

Konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas baudžiamajame procese įgyvendinamas taikant LR BPK 44 str. 6 d. nuostatą, kuri reglamentuoja, kad tik pagal įstatyme nustatytas taisykles ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. draudžia versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, tačiau ši konstitucinė nuostata nedraudžia asmenims duoti parodymus byloje prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, jei jie tai daro savo noru,   t. y. neverčiami bylą tiriančių valstybės institucijų ir pareigūnų.

Konstitucinis draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius įgyvendinamas taikant LR BPK 11 str. 2 d., 21 str. 4 d., 22 str. 3 d., 188 str., 189 str., 272 str. 1 d. ir kitų straipsnių nuostatas.

Parodymų davimas – įtariamojo ir kaltinamojo gynybos priemonė. Duoti parodymus yra jo teisė, bet ne pareiga. Įtariamojo apklausos tvarka yra nustatyta LR BPK 188 str., 189 str., o kaltinamojo – LR BPK 272 str. Apklausos metu draudžiama naudoti būdus, susijusius su smurtu, grasinimais, žmogaus orumą žeminančiais bei sveikatai kenkiančiais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, ar T. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo panaudotos neprocesinio poveikio priemonės, pasisakys dėl neleistinų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir šių veiksmų rezultate gautų jo parodymų.

Pirmiausia kolegija aptars T. D. ikiteisminio tyrimo metu parašytus jo prisipažinimą (t. 1, b. l.  180) ir paaiškinimą (t. 1, b. l. 181). Kaip paaiškino pats T. D., prisipažinimą ir paaiškinimą parašė 2005 m. rugpjūčio 2 d., kai buvo sulaikytas ir atvežtas į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą. Iš byloje esančio įtariamojo laikino sulaikymo protokolo (t. 1, b. l. 199) matyti, kad     T. D. išties buvo sulaikytas 2005-08-02, 16 val. Tą pačią dieną tik 35 min. anksčiau buvo sulaikyta jo motina Z. D. (t. 1, b. l. 128), o tėvas J. D. sulaikytas tos pačios dienos ryte, 10 val. 30 min. (t. 1, b. l. 146). Kaip matyti iš bylos duomenų, T. D. į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą buvo atvežtas kartu su motina ir tuo metu, kai rašė prisipažinimą ir paaiškinimą, žinojo, kad abu tėvai yra sulaikyti. Aiškinantis šių prisipažinimų parašymo aplinkybes, teismo posėdyje buvo apklaustas (duomenys neskelbtini) PK vyr. tyrėjas S. Č. . Jis parodė, kad J. D. ir T. D. nuoširdžius prisipažinimus jam į kabinetą atnešė ir perdavė Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas G. S., kuris pirmas bendravo su įtariamaisiais. G. S. iš pradžių jam atnešė vieną T. D. nuoširdų prisipažinimą, o po to antrą. Kokiu būdu G. S. gavo abu T. D. prisipažinimus, jis nesakė (t. 2, b. l. 215-217; t. 5, b. l. 104-106). Iš S. Č. paaiškinimų matyti, kad jis byloje atliko ikiteisminį tyrimą ir byla buvo jo žinioje, tačiau neaišku, kokiu tikslu areštinėje buvusį T. D. apklausė Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas G. S. . Kadangi apklausos metu nedalyvavo gynėjas, buvo esminiai pažeistos jo teisės. Išteisintasis T. D. viso proceso metu patvirtino, jog iš pradžių jį apklausė G. S. , kurio paliepimu jis parašė prisipažinimą ir paaiškinimą, o jų turinį padiktavo G. S. . Kadangi G. S. darė psichologinį spaudimą ir vertė prisipažinti, pažadėjo paleisti jo mamą, tėvą ir jį patį, todėl jis parašė, kad paėmė F. I. už kaklo, sudavė į krūtinę, galvą, o tėvas delnu per veidą ir kumščiu į krūtinę (t. 1, b. l. 180, 181). Iš byloje esančio įtariamojo apklausos protokolo (t. 1, b. l. 184-185) matyti, kad T. D. po nuoširdaus prisipažinimo parašymo tą pačią dieną, nuo 17 val. iki 18 val., buvo apklaustas tyrėjo    S. Č., kuriam nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir prisipažinime. Sekančią dieną, t. y. 2005 m. rugpjūčio 3 d., T. D. buvo apklaustas (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau įtariamasis atsisakė tyrėjui duotų parodymų ir kaltės nepripažino. Paaiškino, jog prisipažinime, paaiškinime ir tyrėjui pripažino sumušęs F. I. todėl, kad neatlaikė pareigūno spaudimo: ,,Parašiau, nes mane spaudė pareigūnas. Neatlaikiau spaudimo, aš net apsiverkiau. Liepė rašyti tą ir tą, tada išleis mano tėvus. Aš paklausiau, ar išleis tėvus, jei taip parašysiu. Sakė išleis. Klausiau, ar mane pasodins, sakė, kad nepasodins“ (t. 1, b. l. 188-190). Po to T. D. dar buvo apklaustas papildomai, tačiau kaltę taip pat neigė (t. 1, b. l. 194-195). T. D. , apklaustas pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme, kategoriškai paneigė savo parodymus, duotus tyrėjui ir paaiškino priežastį, kodėl keitė parodymus: tai G. S. grasinimai ir psichinis poveikis (t. 3, b. l. 95-96; t. 5, b. l. 107,115). G. S. apklausti nebuvo galimybės, kadangi jis        2006-05-19 mirė (t. 2, b. l. 75-76).

Įvertinusi vyr. tyrėjo S. Č. ir T. D. parodymus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje teisėjų kolegija konstatuoja, jog ikiteisminio bylos tyrimo metu buvo šiurkščiai pažeistos įtariamojo T. D. teisės, nes prieš pristatant jį apklausai pas tyrėją pas T. D. į kamerą buvo atėjęs Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas G. S., kuris apklausinėjo T. D., ir panaudojęs psichologinę prievartą prieš sulaikytąjį, išgavo prisipažinimą ir paaiškinimą ir tokiu būdu ,,paruošė“ jį vėlesnei oficialiai apklausai. Šią aplinkybę patvirtino S. Č. . Tai, kad įtariamąjį prieš apklausą pas tyrėją apklausė įgaliojimų tam neturintis pareigūnas (byla buvo vyr. tyrėjo S. Č. bei ikiteisminio tyrimo kontrolę atliekančio prokuroro žinioje) rodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nesilaikant LR BPK numatytos tvarkos ir pažeidus LR Konstitucijos 31 str. 3 d. nuostatas. Pradėjus ikiteisminį bylos tyrimą visi duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, turi būti renkami tik LR BPK numatyta tvarka, laikantis procesinių garantijų ir užtikrinant įtariamojo teises. Visi faktiniai duomenys kaip įrodymų šaltinis turi būti gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Patikrinusi jų patikimumą LR BPK numatytomis priemonėmis (LR BPK 20 str. 4 d., 301 str. 1 d.) kolegija daro išvadą, jog T. D. parašyti prisipažinimas, paaiškinimas bei įtariamojo apklausos protokolas    (t. 1, b. l. 180, 181, 184-185) negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, nes jie gauti pažeidus LR BPK 20 str. 3 d., 4 d. išdėstytus pagrindinius įrodymams keliamus reikalavimus.

Pagal LR BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vadovaujantis šia norma būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita įrodymų vertinimo sąlyga yra reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis įstatymu. Šiuo konkrečiu atveju vertinant įrodymus nustatyta, kad jie neatitinka LR BPK 20 str. numatytų reikalavimų.

Esant išdėstytoms aplinkybėms kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog prieš         T. D. nebuvo atlikti jokie neteisėti veiksmai. Prokuroras neteisus tvirtindamas, kad T. D. kaltu prisipažino apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nes iš byloje esančio jo apklausos protokolo matyti, jog įtariamasis paneigė savo parodymus, duotus tyrėjui ir paaiškino parodymų keitimo priežastį (t. 1, b. l. 188-190). Apelianto manymu, T. D. parodymais reikia patikėti todėl, kad jis buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjui, tačiau kolegija su tuo sutikti negali, nes gynėjui nebuvo žinoma aplinkybė, kad prieš pristatant T. D. apklausai pas tyrėją S. Č. , įtariamąjį apklausė Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas G. S. , kuris S. Č. ir perdavė T. D. prisipažinimą bei paaiškinimą. Šį faktą S. Č. pripažino viso proceso metu. 

Ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi, tačiau jie yra reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus. Siekiant nustatyti, kodėl T. D. davė skirtingus parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir pirmosios instancijos teisme, jis buvo dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teisme. T. D. prisipažinime, paaiškinime, o po to apklaustas tyrėjo pripažino smurtavęs prieš F. I. (niekada nenurodė, jog nukentėjusįjį smaugė), tačiau, kaip aukščiau buvo pasisakyta, tuo metu T. D. jau buvo apklaustas G. S. (apklausos metu buvo parašyti prisipažinimas ir paaiškinimas), tačiau tuomet buvo šiurkščiai pažeistos įtariamojo T. D. teisės, todėl paminėti duomenys nelaikomi įrodymų šaltiniu, nes gauti neteisėtais būdais ir pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo nustatytą tvarką.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio teismo posėdyje T. D. savo pirminių parodymų atsisakė ir paaiškino parodymų keitimo priežastis.

Apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo išteisintojo T. D. prisipažinimu dar ir todėl, kad jis nurodė smurto naudojimo priežastį, t. y. mušė dėl to, jog      F. I. demonstravo savo lytinius organus, o niekas kitas tokių aplinkybių negalėjo žinoti. Kolegija, atsakydama į šį skundo teiginį pažymi, kad ši aplinkybė D. šeimos nariams buvo žinoma jau      2005 m. liepos 30 d. ryte, apie 11 val., kuomet F. I. vaikščiojo kieme nuogas ir rodė lytinius organus T. D. sesers K. U. ir brolio mažametėms dukroms, tačiau šios aplinkybės, kolegijos nuomone, niekaip negali būti siejamos su prisipažinimo parašymu.

Priešingai nei teigia apeliantas, T. D. parodymų keitimą negalima vertinti kaip jo paties nenuoširdumą ir nenuoseklumą, nes prisipažinimai buvo išgauti T. D. paveikus psichologiškai.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teigimu, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad jokių pažeidimų nebuvo padaryta. Kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą, konstatuoja, kad teismas nuosprendyje nurodė ne visus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, todėl teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir patikrinęs, ar įrodymai buvo gauti teisėtais būdais nustatė, kad laikino sulaikymo metu, o po to ir atliekant procesinius veiksmus prieš įtariamąjį išties buvo naudojama psichologinė prievarta ir tuo grubiai pažeisti LR BPK ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 1 ir 3 dalių reikalavimai. Prokuroras teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išsamiai išanalizuotas faktas, jog į T. D. apklausas nebuvo kviečiamas Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas ar psichologas. Apelianto manymu, pažeidimas nebuvo padarytas. Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu ir sprendžia, jog 2005-08-02 įtariamojo T. D. apklausos metu buvo pažeistos LR BPK 188 str. 5 d. nuostatos, kuriose nurodyta, jog proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnio kaip aštuoniolikos metų įtariamojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgiant į jo socialinę ir psichologinę brandą. Nors norma nėra imperatyvi, tačiau šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant apie įtariamojo T. D. socialinę ir psichologinę brandą, išties buvo reikalingas Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ar psichologas, kuris kaip specialistas būtų padėjęs apklausti nepilnametį. Iš bylos duomenų matyti, kad T. D. yra gimęs 1990-07-07, todėl apklausų, kurios įvyko 2005-08-02 pas tyrėją (t. 1, b. l. 184-185) ir 2005-08-03 (t. 1, b. l. 188-190) pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nepilnamečiui T. D. buvo suėję 15 metų ir 25 dienos. Sprendžiant klausimą dėl Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialisto ar psichologo dalyvavimo apklausų metu ikiteisminiame tyrime, būtina įvertinti tai, kad 2005-08-02 ryte, 11 val. buvo sulaikytas T. D. tėvas J. D. (įtariamajam apie tai buvo žinoma), o po pietų iš namų (duomenys neskelbtini) VRS darbuotojai į komisariatą atvežė abu – T. D. bei Z. D. ir sulaikė: T. D. 16 val., o jo motiną Z. D. dar anksčiau – 15 val. 25 min. (t. 1, b. l. 146-147, 199, 128), todėl išties jo tėvai kaip atstovai pagal įstatymą, neturėjo fizinių galimybių atstovauti nepilnametį sūnų, ginti jo teises bei prašyti į apklausas iškviesti Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistą. Kadangi tėvai realizuoti savo teisių vaiko interesais negalėjo, todėl tuo, kaip nurodyta įstatyme, turėjo pasirūpinti ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir užtikrinti, kad procese dalyvautų kitas atstovas pagal įstatymą ir paskirti bet kurį kitą asmenį, galintį tinkamai atstovauti nepilnamečio asmens interesams. Svarstydama klausimą apie T. D. socialinę ir psichologinę brandą, kolegija atsižvelgia į jo prisipažinimą ir paaiškinimą, rašytus sulaikymo dieną (t. 1, b. l. 180, 181), iš kurių turinio sprendžiama, kad nepilnametis buvo ne tik susijaudinęs, nesugebantis nurodyti esmines įvykio aplinkybes, logiškai mąstyti, bet ir mažai raštingas, todėl specialisto dalyvavimas buvo būtinas. Pats nepilnametis teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog prisipažinimą rašė taip, kaip liepė pareigūnas G. S., kuriam netiko, kaip jis parašė prisipažinimą, todėl liepė braukti, taisyti, o galiausiai pasakė  parašyti dar vieną – pasiaiškinimą, ką jis ir padarė. Kolegija jau anksčiau pasisakė, kad prisipažinimas ir paaiškinimas nelaikytini rašytiniais įrodymais, nes jie gauti neteisėtu būdu panaudojus neprocesinio poveikio priemones ir psichologinio smurto įtakoje, todėl plačiau jie nebus aptariami. Esant šioms aplinkybėms kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog T. D. prisipažinimą ir paaiškinimą rašė nuoširdžiai savo noru ir gera valia.

Svarbi aplinkybė yra ta, kad po sulaikymo abiems T. D. tėvams, motinai Z. D. ir tėvui J. D. 2005-08-03 buvo įteikti pranešimai apie įtarimą dėl F. I. nužudymo pagal LR BK 129 str. 1 d. (t. 1, b. l. 117, 136) ir po to apklausti įtariamaisiais (t. 1, b. l. 118-119, 137-138). Analogiškas įtarimas dėl F. I. nužudymo pagal LR BK 129 str. 1 d. buvo įteiktas ir Z. ir J. D. sūnui T. D. , tačiau ne tą pačią, 2005 m. rugpjūčio 3 d., o prieš dieną, t. y. 2005 m. rugpjūčio 2 d., ir nuo 17 val. iki 18 val. apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 183-185). Visus šiuos procesinius veiksmus atliko vyresnysis tyrėjas S. Č. , todėl jam buvo žinoma, kad nepilnamečio T. D. tėvai, patys būdami įtariamaisiais toje pačioje byloje, negalėjo dalyvauti procese kaip nepilnamečio T. D. atstovai pagal įstatymą, nes tai prieštarautų jo interesams ir išvis nesprendė klausimo dėl kito asmens, galinčio jam atstovauti, paskyrimo.

Kaip anksčiau pasisakyta, kolegija negali remtis įtariamojo T. D. 2005-08-02 duotais parodymais tyrėjui, nes jie nelaikytini leistinais įrodymais. Prokuroro manymu, šis apklausos protokolas yra tinkamas įrodymas vien dėl to, jog 2005-08-02 apklausiant T. D. dalyvavo gynėja      (t. 1, b. l. 182-183, 184-185). Tas faktas, kad nepilnamečio T. D. apklausoje dalyvavo gynėja, paskirta LR BPK 51 str. tvarka, nepatvirtina, jog jo interesai išties buvo apginti. Bylos duomenimis nustatyta, jog nepilnametis T. D. buvo sulaikytas 2005 m. rugpjūčio 2 d., 16 val., ir vieną valandą,   t. y. iki 17 val., kuomet buvo apklaustas tyrėjo, buvo apklausiamas pareigūno G. S. , kuris po tokios neva apklausos ir pateikė tyrėjui S. Č. T. D. rašytus prisipažinimą ir paaiškinimą. Kolegija neabejoja T. D. paaiškinimu, kad jo parodymai, duoti tyrėjui S. Č., yra išties įtakoti pareigūno G. S., kuris, panaudojęs įtariamajam psichologinį smurtą, išgavo jo prisipažinimus. Šios aplinkybės vertinamos kaip psichinės prievartos panaudojimas prieš įtariamąjį laikino sulaikymo metu.

Apeliaciniame skunde yra aptarti pareigūnų S. Č. , D. R. parodymai, kuriais, anot apelianto, nebuvo pagrindo netikėti, nes jie ,,,< ... > tiriant bylą tik klausėsi išteisintųjų parodymų ir juos fiksavo < ... >. Didesnio dėmesio reikalauja tyrėjo S. Č. duotų parodymų aptarimas, nes jis pranešė T. D. apie įtarimą ir apklausė jį įtariamuoju (t. 2, b. l. 215-217; t. 5, b. l. 105-106). Iš S. Č. duotų parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo pareikštas nušalinimas (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui, tačiau jis nenusišalino: “< ... > nusišalino mūsų visas komisariatas, kadangi nukentėjusiosios dukra dirba mūsų skyriuje ir ji tiesiogiai vadovavo ikiteisminiam tyrimui“ (t. 2,  b. l. 215). S. Č. pripažino, kad jam buvo žinoma, jog jo tiesioginės viršininkės L. Š. mama G. I. yra byloje nukentėjusioji, o F. I. – patėvis. L. Š., apklausta pirmosios instancijos teisme, paaiškino, jog ji išties dirba (duomenys neskelbtini) PK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko pavaduotoja, o įvykio metu dirbo tame pačiame skyriuje vyr. tyrėja ir bendravo su pareigūnais, kurie tyrė šią bylą (t. 4, b. l. 64). Tačiau iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) policijos komisariato rašto Nr. 40-81-s-3766 matyti, jog L. Š. nuo          2003-12-12 iki 2008-09-11, vadinasi ir įvykio metu, dirbo ne vyr. tyrėja, kaip teigė teisme, o Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko pavaduotojos pareigose (t. 5, b. l. 32). Kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami savo pareigas buvo šališki, rodo tyrėjos R. Rs. 2005-07-31 surašytas tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 13), kuriame tyrėja teigia, kad iš nukentėjusiosios žinoma, jog F. I. sužalojo ne tik Z. ir J. D. , bet ir T. D. (t. 1, b. l. 13), tačiau tą pačią dieną apklausta liudytoja G. I. konkrečiai T. D. neįvardijo, o tik nurodė - ,, < ... > kažkuris iš jų (D.) sūnų“ (t. 1, b. l. 48). Vadinasi, jau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, dar net neapklausus T. D. , buvo formuojama nuomonė, jog prie nukentėjusiojo sužalojimo yra prisidėjęs ir nepilnametis D. sūnus. Ši aplinkybė, S. Č. parodymai ir 2005 m. rugpjūčio 12 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjo nutartis, kuria šioje byloje nuo ikiteisminio tyrimo kontrolės buvo nušalinti (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokurorai, (t. 1, b. l. 4-7) rodo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikę byloje procesinius veiksmus bei taikydami neprocesines prievartos priemones buvo šališki ir pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Nutartis buvo priimta patenkinus įtariamojo T. D. tėvo J. D. gynėjo skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nušalinimo ir bylos perdavimo į kitą rajoną (t. 1, b. l. 4-5). Iš nutarties turinio matyti, kad buvo suabejota tiek byloje atliekančio ikiteisminį tyrimą tyrėjo S. Č., tiek ir visų (duomenys neskelbtini) PK pareigūnų šališkumu dar ir dėl to, jog šiame komisariate dirba nukentėjusiosios dukra L. Š. ir iki 2005 m. birželio 30 d. komisariato viršininko pavaduotoju dirbo jos vyras G. Š. (t. 5, b. l. 29). 2005 m. rugsėjo 2 d. Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras šią baudžiamąją bylą tolimesnio ikiteisminio tyrimo organizavimui perdavė (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūrai (t. 1, b. l. 9), o ikiteisminį tyrimą pavedė atlikti (duomenys neskelbtini) PK tyrėjams (t. 1, b. l. 10). 2006 m. birželio 22 d. T. D. buvo įteiktas pranešimas dėl sunkaus kūno sužalojimo ir dėl neatsargumo atėmus gyvybę F. I. pagal LR BK 132 str. 1 d. bei LR BK 135 str.     1 d. (t. 1, b. l. 193). Tą pačią dieną Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkė priėmė nutarimą leisti atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese ir nepilnamečio įtariamojo T. D. atstovu pagal įstatymą paskyrė (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistę S. N. (t. 1, b. l. 198), tačiau įtariamojo T. D. papildomų apklausų metu ji nedalyvavo (t. 1, b. l. 194-195; 197).

Apeliaciniame skunde aptarti kaip vienas iš įrodymų šaltinių T. D. paaiškinimai, duoti      2005-08-02 ir 2005-08-12 (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, kai buvo sprendžiami prokuroro pareiškimai dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ir suėmimo pratęsimo      (t. 1, b. l. 200-201, 202-203, 223-224). Teismo posėdžio protokoluose užfiksuoti T. D. paaiškinimai nelaikomi įrodymais, pagrindžiančiais jo kaltę, nes neatitinka LR BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų. Kolegija pastebi, kad vykę posėdžiai turėjo visai kitą tikslą – spręsti kardomosios priemonės klausimą, o ne apklausti T. D. . Be to, iš teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad prokuroras, prašydamas T. D. skirti kardomąją priemonę – suėmimą, kaip pagrindą nurodė jog jis „apklausiamas keičia parodymus“. Įtariamasis posėdžio metu neprisipažino sužalojęs F. I., o, atsakydamas į prokuroro klausimus, paaiškino, kodėl keičia anksčiau duotus parodymus, nurodė sudavęs du tris kartus (t. 1, b. l. 202, 223-224). Be to, kolegija pastebi, kad tą pačią dieną, t. y. 2005 m. rugpjūčio 12 d., kuomet (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjas sprendė (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo T. D. , tas pats teisėjas jau buvo priėmęs nutartį nušalinti nuo ikiteisminio tyrimo kontrolės (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokurorus (t. 1, b. l. 7).

Dabar kolegija aptars ir nurodys motyvus, kodėl negalima remtis nukentėjusiosios G. I. parodymais, nors priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl J. D., jos parodymais nuosprendis buvo grindžiamas. Aukščiau pasisakyta, jog nukentėjusiosios parodymais buvo vadovautasi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti ir šiame nuosprendyje aptarti duomenys. Priešingai nei teigia prokuroras, G. I. apklausta viso proceso metu nenurodė, jog prieš jos vyrą smurtą naudojo būtent     T. D. . Nuo pat pirmos apklausos G. I. teigė, jog iš vyro pasakojimo jai žinoma, kad buvo atėję D. ir norėjo jį pasmaugti: Z. D. , J. D. ir kažkuris iš sūnų, kuris konkrečiai – nepasakė (t. 1, b. l. 48, 49-51; t. 2, b. l. 200-2002; t. 5, b. l. 102-103). Kadangi G. I. parodymai dėl T. D. dalyvavimo nusikaltimo padaryme yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, todėl jais nesivadovaujama ir jais grįsti T. D. kaltę nėra jokio pagrindo. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo remtis liudytojų J. I. ir Z. Ž. parodymais, kurie, jo nuomone, patvirtina T. D. kaltę. Aptardama šių liudytojų parodymus, kolegija pažymi, kad jais išties buvo vadovautasi priimant J. D. apkaltinamąjį nuosprendį (liudytojai iš nukentėjusiojo sužinojo, kad jį sumušė J. D.), tačiau tai nėra besąlygiška vada jais remtis sprendžiant kito išteisintojo – T. D. kaltės klausimą. Kolegija pasisakė, kad liudytojų J. I. ir Z. Ž. parodymai proceso metu nebuvo vienodi, tačiau dėl esminių detalių jie sutapo, o apklausti apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu jie sakė tiesą, todėl iš esmės buvo vadovautasi jų pirminiais parodymais.

Sprendžiant T. D. kaltės klausimą kolegija nesivadovauja liudytojų J. I. Bei Z. Ž. parodymais ir štai dėl ko: J. I. paaiškino, kad jam nukentėjusysis pasakė, jog jį sumušė J. D. ir dar kažkas, o      Z. Ž. teigė iš nukentėjusiojo išgirdusi, kad tai padarė J. D. ir jo žentas D. U. . Pirmosios instancijos teisme liudytojai pakeitė parodymus ir pradėjo aiškinti, kad žinią apie F. I. sumušimą jie sužinojo ne iš pačio nukentėjusiojo, o iš jo žmonos, tačiau J. I. ir Z. Ž. pripažino, jog tyrimo metu jie sakė tiesą. Tokios pozicijos liudytojai laikėsi ir apeliaciniame teisme. Kaip matyti iš liudytojų J. I. ir                      Z. Ž. parodymų, jie niekada nenurodė T. D. prisidėjus prie  F. I. sužalojimo, todėl jų parodymai, kaip nepatvirtinantys išteisintojo kaltę, atmetami.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojų – medicinos darbuotojų                 I. K. , G. V. , V. M. , V. K. , E. B. parodymų patikimumo, kolegija pažymi, jog jie buvo nuosekliai aptarti, išanalizuoti ir įvertinti pasisakant dėl J. D. atliktų nusikalstamų veiksmų, todėl antrą kartą šių liudytojų parodymų neaptars, nurodant, kad jie analogiškais motyvais atmetami ir nelaikytini tinkamais įrodymais, sprendžiant T. D. kaltės klausimą. Jie neatitinka LR BK 20 str. 3 d. įrodymams keliamų reikalavimų. Vien tos aplinkybės, kad liudytojams: I. K. F. I. pasakė, jog sumušė kaimynas, V. M. – namiškiai, V. K. – sūnus, žmona ir kaimynas, E. B. – pažįstami asmenys (D. ?), (G. V. – iš vis nieko nenurodė), nepakanka daryti išvadai, jog būtent T. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir padarė mirtinus sužalojimus.

Dabar kolegija trumpai pasisakys dėl specialisto išvadų Nr. M 577/05(04), Nr. PM-24-577/05(04), Nr. PM 9-577/05(04) apie F. I. mirties priežastį ir sužalojimų mechanizmą. Šios išvados jau buvo išanalizuotos ir aptartos anksčiau. Išvadose konstatuojama, jog F. I. mirtis įvyko nuo gerklų ir kaklo sumušimo su kraujosruvomis, gerklų lūžio, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžio, kurie gavosi nuo smūgio į kaklą ir smaugimo visumos. Ekspertas teisme patvirtino, jog F. I. mirtini sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu smūgiu, tačiau šiuo konkrečiu atveju mirtis negalėjo įvykti vien nuo kaklo suspaudimo rankomis (t. 5, b. l. 57-58). Įrodyta, kad mitiną smūgį F. I. sudavė J. D. .

Kolegija, įvertinusi duomenis iš specialisto aktų išvadų ir eksperto paaiškinimų teisme, konstatuoja, kad nepakanka objektyvių ir patikimų įrodymų pripažinti, jog T. D. išties prisidėjo prie smurto panaudojimo prieš F. I. ir gyvybės atėmimo. Bylos duomenimis, t. y. nukentėjusiojo, liudytojų  parodymais, smaugimo faktas neįrodytas, o vien ta aplinkybė, jog F. I. mirtis įvyko nuo sužalojimų ir smaugimo visumos, negali būti pakankama priimti T. D. apkaltinamąjį nuosprendį.

LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkte teismams išaiškinta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyko jų pašalinti. Šiomis nuostatomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priėmęs T. D. išteisinamąjį nuosprendį.

Paminėto senato nutarimo 3.1.5 punkte nurodyta, jog teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo pripažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jei jo nepatvirtina kiti įrodymai.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įtariamųjų parodymai, duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui, negali būti traktuojami kaip turintys įrodomąją reikšmę priimant nuosprendį. Todėl nesant byloje kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių                T. D. kaltę, teismo išvadas pagrįsti vien jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, neabejotinai reikštų baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo principų pažeidimą.

Kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados dėl T. D. kaltės turi būti pagrįstos patikimais įrodymais. Kadangi šioje byloje nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų T. D. kaltę nužudžius F. I., todėl kolegija daro išvadą, kad išteisinamasis nuosprendis dėl jo yra teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 2 p.,

n u s p r e n d ž i a :

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį dėl J. D. išteisinimo dėl Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.  

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., J. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. 1 p., 7 p., 3 d., įpareigoti J. D. per            6 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai G. I. priteistą turtinę žalą ir vienerius metus be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Pakruojo rajono apylinkės prokurorės ieškinį patenkinti ir priteisti iš J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2809,00 Lt už F. I. gydymą VšĮ ,,Šiaulių ligoninėje“ Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos (Kalvarijų g. 147, LT 08221, Vilnius, a/s Lt (duomenys neskelbtini), AB bankas ,,Hansabankas“, banko kodas 73000).

Priteisti iš J. D. 5275,50 Lt nukentėjusiajai G. I. turtinei žalai atlyginti ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl T. D. išteisinimo atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                         Rūta Mickevičienė

Teisėjai                                                                      Kęstutis Jucys

                                                                      Aloyzas Kruopys