VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jelenos Šiškinos ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Indema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-954-1089/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „EDM Statyba“ ieškinį atsakovei UAB „Indema“ dėl neteisėto vienašališko sutarties nutraukimo, neteisėto įskaitymo, skolos už darbus ir delspinigių priteisimo, taip pat atsakovės priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir baudos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „EDM Statyba“ pareikštu ieškiniu, patikslinusi savo poziciją 2023 m. gruodžio 18 d. pareiškimu, prašė: 1) pripažinti 2022 m. balandžio 27 d. Statybos rangos sutarties Nr. IND-EDM/2022-04-27 (toliau – Rangos sutartis) nutraukimą, apie kurį atsakovė UAB „Indema“ informavo 2023 m. balandžio 7 d. pranešimu, neteisėtu ir negaliojančiu; 2) pripažinti atsakovės 2023 m. birželio 7 d. pranešimu atliktą įskaitymą neteisėtu ir negaliojančiu; 3) priteisti iš atsakovės 41 944,87 Eur skolą, 10 032,38 Eur delspinigius, 10,5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 4) įpareigoti atsakovę pasirašyti Galutinį perdavimo aktą, kurio forma prie Rangos sutarties pridėta kaip priedas Nr. 6.

2.       Ieškovė nurodė, jog ji ir atsakovė 2022 m. balandžio 27 d. sudarė Rangos sutartį, kuria ieškovė pagal atsakovės užsakymą įsipareigojo atlikti statybos darbus (duomenys neskelbtini). Nesant tam pagrindo, atsakovė vienašališkai nutraukė Rangos sutartį 2023 m. balandžio 7 d. pranešimu ir 2023 m. birželio 7 d. pranešimu informavo, kad skiria ieškovei 41 217,22 Eur baudą ir įskaito ieškovei pagal sutartį mokėtinas sumas. Tokie atsakovės veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti. Dėl Rangos sutarties nutraukimo, iškovė nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, kad Rangos sutartyje numatyti darbai nebuvo baigti iki 2022 m. rugpjūčio 13 d. dėl ieškovės kaltės. Darbams atlikti reikiamas medžiagas tiekė atsakovė (Rangos sutarties Specialiosios dalies 8.2 punktas). Vykdant darbus pradėjo strigti medžiagų tiekimas ir dėl to ieškovė negalėjo darbų vykdyti sutartu grafiku. Statybų valdytoja UAB „LINI grupė“ 2022 m. rugsėjo 28 d. pateikė naują darbų vykdymo grafiką, kurį šalys patvirtino. Tačiau atsakovė ir toliau laiku netiekė medžiagų. Ieškovė negalėjo vykdyti darbų ir pateikti atsakovei darbų vykdymo grafiko ir dėl to, kad ieškovei nebuvo perduotas darbų frontas. Ieškovė 2023 m. kovo 23 d. ir 2023 m. balandžio 3 d. raštais ragino atsakovę perduoti darbų frontą, tačiau tuo metu objekte nebuvo įrengtas stogas, taip pat nesumontuoti langai ir durys. Dėl to ieškovė negalėjo įrenginėti grindų ir baigti skardinimo darbų. Viduje įrengtas gruntas buvo permirkęs, jį ieškovei reikėjo tankinti iš naujo, o dėl didelio įmirkio grunto sutankinti, kol jis neišdžiūvęs, buvo neįmanoma. Atsakovė nuo 2023 m. sausio mėn. nustojo mokėti už atliktus darbus. Dėl to ieškovė 2023 m. balandžio mėn. sustabdė darbų vykdymą iki atsakovė padengs susidariusį įsiskolinimą. Taigi pati atsakovė pažeidė Rangos sutartį ir neturėjo teisės vienašališkai nutraukti Rangos sutarties.

3.       Dėl įskaitymo neteisėtumo ieškovė nurodė, jog atsakovės atliktas įskaitymas netenkina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnyje numatytų sąlygų. Ieškovės reikalavimas dėl atsiskaitymo už darbus yra pagrįstas atsakovės pasirašytais atliktų darbų priėmimo aktais ir sąskaitomis. Apie atsakovės reikalavimus ieškovei nebuvo žinoma iki įskaitymo momento. Taigi atsakovės tariamai sudengti reikalavimai nebuvo lygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Ieškovė ir atsakovė nesitarė dėl medžiagų įsigijimo. Taigi atsakovė be jokio pagrindo išrašė ieškovei 2023 m. balandžio 30 d. sąskaitą 809,67 Eur sumai už įsigytas medžiagas ir atitinkamai negalėjo šios sumos įskaityti. Atsakovė taip pat neteisėtai įskaitė 41 217,22 Eur baudą. Pagal Rangos sutarties 7.7 punktą reikalavimas dėl baudos sumokėjimo vykdytinu galėjo tapti tik praėjus penkioms dienoms nuo 2023 m. birželio 7 d. pranešimo pateikimo. Be to, įskaitymo metu tarp šalių vykdo teisminis ginčas ieškovės inicijuotoje byloje dėl skolos priteisimo. Taigi atsakovei buvo aišku, kad ieškovė nesutinka, jog Rangos sutartis būtų nutraukiama dėl ieškovės kaltės ir atitinkamai dėl to įmonei būtų paskirta bauda. Atsakovė negalėjo įskaityti ir 19 862,48 Eur sumos pagal 2023 m. gegužės 29 d. debetinę sąskaitą faktūrą Nr. KR INDM 001 už neva atsakovės peraktuotus darbus. Visus sąskaitoje nurodytus darbus atsakovė priėmė pagal atliktų darbų aktus, pasirašytus abiejų šalių. Tiek debetinę sąskaitą, tiek naują darbų aktą atsakovė išrašė vienašališkai ir neturėdama tam jokio pagrindo. Debetinę sąskaitą atsakovė išrašė tik po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.

4.       Dėl skolos ir kitų sumų priteisimo ieškovė nurodė, jog atsakovė yra priėmusi ir pasirašiusi atliktų darbų aktus už 2022 m. gruodžio – 2023 m. vasario mėn. Atsakovei pagal Rangos sutarties Specialiosios dalies 6.3 punktą kyla pareiga sumokėti ieškovei 41 944,87 Eur. Atsakovė pradelsė savo pinigines prievoles, todėl turi sumokėti 10 032,38 Eur delspinigius, apskaičiuotus taikant Rangos sutarties Bendrųjų sąlygų 7.2 punkte nurodyto 0,2 procento dydžio delspinigių normą. Rangos sutartis yra komercinis sandorius. Dėl to iš atsakovės turi būti priteistos Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyto dydžio procesinės palūkanos. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovė iki šiol nėra pasirašiusi Galutinio perdavimo akto. Atsakovė vengia tą daryti, nes tuomet privalės sumokėti ieškovei per visą darbų vykdymo laikotarpį sulaikytą 10 procentų sumą (Rangos sutarties Specialiųjų sąlygų 6.5 punktas).

5.       Atsakovė UAB „Indema“ priešieškiniu, kuris atlieka ir atsiliepimo į ieškinį funkciją, prašė: 1) ieškinį atmesti; 2) priteisti iš ieškovės 29 277,24 Eur nuostolių atlyginimą, 18 859,15 Eur baudą, 12 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 3) įpareigoti ieškovę ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti atsakovei faktiškai pagal Rangos sutartį iki jos nutraukimo atliktus darbus už 264 543,39 Eur be PVM sumą, grąžinant tinkamai užpildytą statybos darbų žurnalą (originalą) ir visas statybos darbams panaudotų medžiagų atitikties deklaracijas (sertifikatus), išskyrus deklaracijas (sertifikatus) Rangos sutarties Specialiosios dalies 8.2 punkte nurodytų medžiagų, kurias tiekė atsakovė, taip pat privalomus kontrolinių bandymų dokumentus, ataskaitas; 4) ieškovei neįvykdžius įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, priteisti atsakovei iš ieškovės 300,00 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną.

6.       Atsakovė nurodė, jog darbus pagal Rangos sutartį ieškovė turėjo atlikti iki 2022 m. rugpjūčio 13 d. Ieškovė nuo pat darbų pradžios momento vėlavo laiku atlikti darbus. Atsakovė ne kartą dėl to reiškė ieškovei pretenzijas. Ieškovė pažeidė ne tik darbų atlikimo terminus, tačiau taip pat tinkamai nevykdė pareigų darbus atlikti kokybiškai ir perduoti atsakovei visą būtiną su darbais susijusią dokumentaciją. Atsakovė 2023 m. balandžio 7 d. rašte, kuriuo pranešė apie Rangos sutarties nutraukimą, aiškiai nurodė, kad ieškovė darbus įvykdyti vėlavo net 236 dienas ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal Rangos sutartį polinių pamatų ir galvenų įrengimo darbus ieškovė turėjo atlikti iki 2022 m. birželio 10 d., tačiau tą padarė tik 2022 m. liepos 25 d. Kol nebuvo įrengti pamatai, tiesioginis darbų užsakovas negavo finansavimo ir negalėjo užsakyti medžiagų. Kita vertus, ne visas medžiagas įsipareigojo pristatyti atsakovė. Paskutines darbams atlikti medžiagas ieškovė gavo 2022 m. gruodžio 14 d., tačiau darbų ieškovė iki 2023 m. vasario 14 d. nebaigė. Ieškovė nepaaiškino, kodėl iki 2023 m. vasario pab. nebuvo atlikusi darbų už daugiau kaip 130 000,00 Eur ir kodėl 2022 m. spalio–2023 m. vasario mėn. darbai buvo vykdomi vangiai. Taigi Rangos sutartį atsakovė pagrįstai nutraukė dėl ieškovės kaltės. Vadovaujantis Rangos sutarties Bendrųjų sąlygų 8.3 punktu, ieškovė turi pareigą sumokėti atsakovei 41 217,22 Eur baudą, kurią atsakovė įskaitė į ieškovei mokėtinas sumas. Po įskaitymo ieškovė liko skolinga atsakovei 18 859,15 Eur baudos dalį. Atsakovės teigimu, jos atliktas įskaitymas yra teisėtas. Pirma, 2023 m. balandžio 30 d. sąskaitą atsakovė išrašė už patiektą polistero skardos gaminį. Už šios medžiagos tiekimą buvo atsakinga ieškovė. Antra, sąskaita dėl baudos turėjo būti apmokėta tą pačią dieną. Taigi baudą atsakovė galėjo įskaityti. Juolab, kad įskaitymui atlikti nebuvo kliūtis Rangos sutartyje ieškovei nustatytas lengvatinis terminas baudai sumokėti (CK 6.132 straipsnis). Trečia, priešingai nei teigia ieškovė, įskaitymo metu teisme nebuvo ginčo tarp šalių. Pagal ieškovės pareiškimą išduotas teismo įsakymas buvo panaikintas teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartimi, nes ieškovė per nustatytą terminą nepareiškė ieškinio. Ketvirta, atsakovė debetinę sąskaitą išrašė remdamasi tuo, kad ieškovė nepagrįstai aktavo darbų už 19 862,48 Eur. Tokie atsakovės veiksmai atitinka Rangos sutarties Bendrosios dalies 3.6, 4.4 ir 4.8 punktuose nustatytas sąlygas. Ieškovė ne tik vėlavo atlikti darbus, tačiau dalį darbų atliko su defektais. 2023 m. balandžio 13 d. ir 2023 m. gegužės 11 d. defektiniai aktai patvirtina, kad ieškovė netinkamai atliko grindų pagrindų įrengimo darbus, taip pat pažeidė daugiasluoksnių PIR užpildo plokštes. Šių defektų ieškovė nepašalino. Defektų šalinimo kaina yra 29 277,24 Eur be PVM, kurią turi atlyginti ieškovė.  Ieškovė iki šiol atsakovei neperduoda reikiamos dokumentacijos (išskyrus išpildomąsias nuotraukas), darbų žurnalo. Ieškovė turi būti įpareigota ne tik perduoti šiuos dokumentus, bet ir pasirašyti galutinį darbų perdavimo aktą atliktų darbų apimčiai.

7.       Atsiliepime į priešieškinį ieškovė prašo priešieškinį atmesti. Ieškovė nurodė, kad stogo dengimo darbus vykdžiusi UAB „Rangos era“ pateikė informaciją, kad pirmo sluoksnio stogo dangos prilydimo darbai buvo baigti 2023 m. balandžio mėn. Taigi ieškovė negalėjo užbaigti grindų darbų iki 2023 m. balandžio 7 d. dėl technologinių kliūčių. Be to, skardinimo darbai negalėjo būti atlikti, nes 2023 m. kovo 31 d. didelė dalis langų ir durų dar nebuvo sumontuota. Atsakovė negalėjo sulaikyti ieškovei mokėtinų sumų, nes iki 2023 m. balandžio 7 d. pranešimo atsakovė nebuvo užsiminusi apie mokėjimų sulaikymą. Be to, atsakovė nuo kiekvieno atliktų darbų akto vertės sulaikydavo 10 procentų ieškovei mokėtinos sumos. Taigi atsakovė jau buvo sukaupusi ženklią sumą savo tariamiems nuostoliams užtikrinti. Atsakovė nepagrįstai prašo priteisti 29 277,24 Eur būsimų trūkumų ištaisymo išlaidų atlyginimą. Ieškovė nėra atsakinga už tariamus trūkumus. Ieškovė 2022 m. lapkričio mėn. atliko grindų pagrindų įrengimo darbus, kuriuos perdavė atsakovei. Grunto tinkamą sutankinimą patvirtina matavimo protokolai. Po šių darbų priėmimo darbus objekte vykdė kiti atsakovės rangovai, kurie galėjo padaryti nežymius grunto pagrindo nelygumus. Atsakovė nepagrįstai reiškia pastabas praėjus daugiau nei pusei metų nuo darbų priėmimo. Ieškovė taip pat nėra atsakinga už PIR plokščių pažeidimus. Plokščių montavimo darbų rezultatą atsakovė priėmė be pastabų. Plokštės subraižytos po to, kai darbai buvo atlikti ir perduoti atsakovei. Po plokščių įrengimo darbus vykdė kiti atsakovės pasitelkti rangovai, kurie ir galėjo subraižyti plokštes. Reikalavimu dėl galutinio perdavimo akto pasirašymo ir dokumentų perdavimo atsakovė pripažįsta iš esmės tokį patį ieškovės pareikštą reikalavimą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas pripažino negaliojančiais ir neteisėtais nuo jų atlikimo momento: 2022 m. balandžio 27 d. Statybos rangos sutarties Nr. IND-EDM/2022-04-27 nutraukimą, apie kurį atsakovė UAB „Indema“ pranešė 2023 m. balandžio 7 d. pranešimu;  2023 m. birželio 7 d. pranešimu atsakovės UAB „Indema“ atliktą įskaitymą; priteisė ieškovei UAB „EDM Statyba“ iš atsakovės UAB „Indema“ 41 944,87 Eur skolą, 10 032,38 Eur delspinigius, 10,5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (51 977,25 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. birželio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10 336,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; įpareigojo atsakovę UAB „Indema“ ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos pasirašyti su ieškove UAB „EDM Statyba“ Galutinį perdavimo aktą (2022 m. balandžio 27 d. Statybos rangos sutarties Nr. IND-EDM/2022-04-27 priedas Nr. 6); priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovės UAB „Indema“ 27,83 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

9.       Teismas išanalizavęs šalių nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovė neteisėtai nutraukė Rangos sutartį. Teismas nurodė, kad ieškovė nevisiškai tinkamai vykdė savo prievoles, tačiau faktinė situacija neatitinka esminio pažeidimo požymių. Teismas pažymėjo, kad darbai nebuvo vykdomi laikantis Rangos sutartyje numatyto darbų grafiko. Pagal jį ieškovė darbus turėjo pradėti 2022 m. gegužės 10 d. ir baigti 2022 m. rugpjūčio 13 d. Darbai nebuvo atlikti iki 2023 m. balandžio 7 d. pranešimo surašymo momento. Visgi tokia faktinė situacija susiklostė ne tik dėl aplinkybių, už kurias atsakinga ieškovė.

10.       Teismas nurodė, kad darbų atlikimo terminas objektyviai priklausė ir nuo to, kaip atsakovė užtikrino medžiagų tiekimą. Šią savo prievolę atsakovė vykdė taip, kad ieškovė objektyviai negalėjo darbų atlikti iki 2022 m. rugpjūčio 13 d. kaip buvo sutarta Rangos sutartyje. Teismas nustatė, kad atsakovė 2022 m. rugpjūčio 29 d. raštu pranešė, kad į statybos vietą bus pristatytos metalinės konstrukcijos. Pagal pirminį grafiką konstrukcijų montavimo darbai turėjo būti baigti 2022 m. liepos 25 d. Tačiau to ieškovė negalėjo padaryti dėl to, kad atsakovė tik 2022 m. rugpjūčio pabaigos pradėjo pristatinėti konstrukcijas, kurios turėjo būti sumontuotos. Atsakovė 2022 m. rugsėjo 16 d. rašte, be kita ko, nurodė, kad medžiagų tiekimo organizavimas pradėjo strigti, kadangi ieškovė dešimt dienų vėlavo su galvėnų įrengimu, dėl to vėliau nei suplanuota buvo pradėti konstrukcijų montavimo darbai ir atsakovė negalėjo atlikti teisinės pastato registracijos ir turto vertinimo – tai lėmė finansavimo sutrikimą. Teismas sprendė, kad šie atsakovės teiginiai nėra pagrįsti jokiais kitais įrodymais ir dėl to atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pabrėžė, kad nėra jokių objektyvių prielaidų laikyti, kad atsakovė negalėjo laiku tiekti medžiagų dėl aplinkybių, už kurias atsakinga ieškovė. Juolab, kad galvenų įrengimo darbus pavėluota atlikti nežymiai.

11.       Teismas nurodė, kad ieškovės ir atsakovės 2022 m. rugsėjo 16 d., 2022 m. rugsėjo 19 d., 2022 m. rugsėjo 20 d. ir 2022 m. rugsėjo 21 d. raštai patvirtina, kad 2022 m. rugsėjo mėn. atsakovė keletą kartų reiškė ieškovei reikalavimus pradėti metalo konstrukcijų montavimo darbus, o ieškovė reikalavo, kad medžiagos būtų tiekiamos laiku, taip pat kad atsakovė atsiskaitytų už priimtus darbus ir užtikrintų elektros energijos tiekimą. 2022 m. rugsėjo 23 d. ieškovė elektroniniu laišku pateikė atsakovei ir statybos valdytojai UAB „Lini namai“ naują statybos darbų vykdymo grafiką. Laiške buvo nurodyta, kad grafikas keičiamas dėl medžiagų tiekimo vėlavimų. UAB „Lini namai“ 2022 m. rugsėjo 28 d. elektroniniu laišku bylos šalims išsiuntė naują darbų grafiką, pagal kurį darbai turėjo būti baigti iki 2022 m. gruodžio 14 d. Raštu šis grafikas nebuvo patvirtintas. Ieškovė tik 2022 m. spalio 5 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad grafiko laikysis. Teismas nurodė, kad duomenų į bylą, kurie pagrįstų, kad atsakovė tokia pačia forma būtų patvirtinusi naują grafiką, nepateikta. Bet taip pat nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovė būtų grafikui nepritarusi.

12.       Teismas nustatė, kad Rangos sutartyje nurodyti darbai nebuvo atlikti iki 2022 m. rugpjūčio 13 d. Tą iš esmės lėmė atsakovės veiksmai, netiekiant medžiagų taip, kad ieškovė galėtų darbus vykdyti kaip buvo sutarta. Atsakovė neneigė, kad gavo UAB „Lini namai“ persiųstą naują darbų grafiką. Įrodymų, kad atsakovė būtų prieštaravusi šiam grafikui, nepateikta. Taip pat nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovė iki 2023 m. kovo 28 d. būtų pareiškusi ieškovei pretenziją, jog pastaroji vėluoja atlikti darbus. Patikslintas darbų grafikas ir jo sąlygos buvo aiškios. Dėl to teismas sprendė, kad šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė Rangos sutartyje numatytą darbų atlikimo grafiką ir laikėsi UAB „Lini namai“ atsiųsto grafiko.

13.       Teismas pabrėžė, kad iš įrodymų viseto galima pagrįstai spręsti, jog buvo kelios priežastys, susijusios su statybos darbais: 1) skardinimo darbų ieškovė negalėjo užbaigti tol, kol nebuvo sumontuoti langai ir durys; 2) objekte sutankintas gruntas buvo permirkęs, ieškovė negalėjo atlikti grindų įrengimo darbų tol, kol nebuvo užbaigtas stogas. Teismas nurodė, jog dėl pirmosios iš nurodytų priežasčių ginčo tarp šalių faktiškai nėra. Ieškovės pateiktos nuotraukos įrodo, kad langų ir durų montavimo darbai 2023 m. kovo 29 d. dar nebuvo baigti. Kiek tai susiję su antrąja priežastimi, teismas pažymėjo, kad medinės sijos baigtos montuoti 2023 m. sausio 5 d. Liudytojas E. B. parodė, kad medinės sijos buvo laikanti stogo konstrukcija (2024 m. vasario 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 21 min. 40 sek. – 1 val. 21 min. 55 sek.). Tai reiškia, kad ieškovė, kol nebuvo gavusi visų sijų, negalėjo užbaigti stogo konstrukcijos įrengimo darbų, o tuo pačiu sumontuoti denginio pakloto.

14.       Teismas nurodė, jog atsakovė neneigia, kad gruntas statybos objekto viduje 2023 m. sausio–kovo mėn. buvo permirkęs. Liudytojo E. B. parodymai patvirtina, kad tokia situacija susiklostė dėl to, kad ieškovės sutankintas gruntas nebuvo apsaugotas nuo išorinio poveikio – nebuvo įrengtas statinio stogas. Šioje vietoje teismas pabrėžė, kad byloje neįrodinėta, jog stogo uždengimas yra vienintelis būdas kaip betonuojamos grindys iki betonas sukietėja gali būti apsaugotos nuo išorinio poveikio. Ieškovės pateikti įrodymai apie tai, kokiu eiliškumu atlikti darbai kituose įmonės objektuose, teikia pagrindą išvadai, kad ginčo atveju betonavimo darbus tikėtinai buvo sąmoningai numatyta atlikti po to, kai gruntas bus apsaugotas nuo kritulių stogu. Laiku išbetonuoti grindų ieškovė negalėjo dėl atsakovės neveikimo. Teismui įvertinus tai, kad galutinis darbų terminas užsitęsė dėl aplinkybių, priklausančių nuo atsakovės, sprendė, kad ieškovei negali kilti neigiamos pasekmės už tai, kad įmonė nevykdė grindų betonavimo darbų kol nebuvo izoliuota stogo konstrukcija. Taigi teismas konstatavo, kad ieškovė neatliktų darbų (skardinimo ir grindų betonavimo) iki 2023 m. balandžio 7 d. negalėjo užbaigti dėl priežasčių, už kurių atsiradimą ieškovė nėra atsakinga.

15.       Teismas nustatė, jog atsakovė pripažįsta, kad, kai nutraukė Rangos sutartį, buvo skolinga ieškovei ne mažiau kaip 41 828,54 Eur. Rangos sutarties nutraukimo metu ieškovė buvo atlikusi didžiąją dalį šalių sutartų darbų. Nors ne visus darbus ieškovė atliko laiku, tačiau pagrindinė darbų vėlavimo priežastis – atsakovė neužtikrino sklandaus medžiagų tiekimo. Atsakovė pradėjo reikšti ieškovei pretenzijas, jog pastaroji neatlieka grindų betonavimo, skardinimo darbų po to, kai ieškovė pareikalavo apmokėti pradelstą skolą. Nei viename rašte ieškovė neatsisakė įvykdyti prisiimtų prievolių. Teismas vertino, jog tai, kad ieškovė reiškė pretenzijas ir siekė, jog būtų pakeistas grindų betonavimo darbų įkainis, negalėjo sukurti atsakovei įspūdžio, kad ieškovė neketina vykdyti Rangos sutarties ar negalės to padaryti. Ieškovė įvardijo objektyviai pagrįstas priežastis, kodėl darbų negali įvykdyti ir kokios kliūtys turi būti pašalintos.

16.       Teismas nurodė, jog Rangos sutarties Bendrosios dalies 8.3 punkte buvo numatyta, kad ieškovė, jeigu atsakovė vienašališkai nutrauks Rangos sutartį dėl ieškovės veiksmų, turės sumokėti baudą, lygią 10 procentų sutarties kainos sumai. Tokia sąlyga reiškia, kad ieškovei dėl sutarties nutraukimo kyla didelės neigiamos pasekmės. Byloje nustatyta, kad atsakovei iš esmės nebuvo pagrindo sutarčiai nutraukti, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei už atliktus darbus bei tai, jog atsakovė 2023 m. birželio 7 d. įskaitė baudą į ieškovei mokėtiną sumą, teismo vertinimu, tai teikia pagrindą išvadai, jog atsakovė tikslingai siekė pasinaudoti sutarties nutraukimo institutu kaip prielaida reikalauti iš ieškovės Rangos sutartyje numatyto dydžio baudos. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovės sprendimas vienašališkai nutraukti Rangos sutartį dėl ieškovės neva padaryto esminio pažeidimo neatitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų. Esminio sutarties pažeidimo iš ieškovės pusės nebuvo. Atsakovė darbų atlikimo termino nesilaikymą panaudojo kaip tariamą Rangos sutarties nutraukimo pagrindą. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas tenkino ieškovės reikalavimą pripažinti, kad atsakovė neteisėtai nutraukė Rangos sutartį.

17.       Teismas nurodė, kad pripažinimas jog atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė Rangos sutartį, reiškia, jog atsakovė neturi teisės reikalauti, kad ieškovė sumokėtų 41 217,22 Eur baudą kaip tai numatyta Rangos sutarties Bendrosios dalies 8.3 punkte. Taigi teismas sprendė, kad atsakovė ne tik nepagrįstai išrašė ieškovei 2023 m. gegužės 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 00014, bet ir neturėjo galiojančios 41 217,22 Eur dydžio reikalavimo teisės, kurios dalį (22 358,07 Eur) būtų galėjusi įskaityti į ieškovei mokėtinas sumas. Teismas konstatavo, kad atsakovė negalėjo įskaityti ir kitų 2023 m. birželio 7 d. pranešime nurodytų sumų. Atsakovės atliktas įskaitymas neatitiko šio nurodytų būtinųjų sąlygų ir dėl to teismas pripažino negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis, 6.130 straipsnio 1 dalis).

18.       Teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė perdavė atsakovei mažiau darbų nei abi šalys patvirtino darbų perdavimo momentu. Atsakovės vienašaliai veiksmai, atlikti po Rangos sutarties nutraukimo, objektyviai negali paneigti pirminių aktų. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisminio proceso metu atsakovė pripažino, jog teismo ekspertizės darbų kiekiams nustatyti paskyrimas nebūtų tikslingas dėl to, kad fiziškai patikrinti atliktų darbų kiekių nebeįmanoma (2024 m. sausio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 4 val. 20 min. 39 sek.–4 val. 21 min. 37 sek.). Vien dėl to atsakovės vienašališkai atlikti veiksmai negali būti pripažinti pagrįstais. Kitoks sprendimas iškreiptų šalių teisinės padėties pusiausvyrą ir ieškovei perkeltų naštą paneigti tuos atsakovės teiginius, kurių pati įmonė negali patikimai pagrįsti ir motyvuoti jų faktinio pagrindo.

19.       Taigi teismas vertino, kad pripažinimas, jog atsakovė neįrodė, jog ieškovei perdavė atsakovei darbų už mažesnę nei 19 862,48 Eur sumą, reiškia, jog atsakovė nepagrįstai išrašė 2023 m. gegužės 29 d. debetinę sąskaitą faktūrą ir kreditinę sąskaitą faktūrą Nr. 1485K. Vadinasi, atsakovė negalėjo į ieškovei mokėtiną sumą įskaityti ir 18 660,80 Eur, nes neturėjo tokios reikalavimo teisės. Dėl nurodytų priežasčių teismas atsakovės atliktą įskaitymą pripažino neteisėtu ir negaliojančiu. Kiek tai susiję su kitais šalių argumentais dėl įskaitymo teisėtumo, teismas pažymėjo, kad atsakovė 2023 m. birželio 7 d. pranešimu negalėjo įskaityti 116,32 Eur generalinės rangos mokesčio pagal 2023 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1487. Kad įskaito šią sumą atsakovė aiškiai nenurodė pranešime. Apie tai, kad ši suma galėjo būti įskaityta, galima tik netiesiogiai numanyti iš to, jog pranešime atsakovė ieškovei mokėtiną sumą, kurią įskaitė su kitomis sumomis, buvo sumažinusi 116,32 Eur. Pranešimas apie įskaitymą turi būti aiškus ir nedviprasmiškas. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovė neatliko 116,32 Eur sumos pagal 2023 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1487 įskaitymo.

20.       Teismas nurodė, kad atsakovė neįskaitė ieškovei mokėtinų sumų, todėl atsakovės prievolė sumokėti skolą nėra pasibaigusi. Teismas nustatė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei už pastarosios pagal Rangos sutartį atliktus darbus 41 944,87 Eur: 2022 m. gruodžio 30 d. sąskaita Nr. 071079 (mokėtina suma – 6 441,15 Eur); 2023 m. sausio 25 d. sąskaita Nr. 071083 (mokėtina suma – 33 773,47 Eur); 2023 m. vasario 28 d. sąskaita Nr. 071092 (mokėtina suma – 1 730,25 Eur) (I t., b. l. 134–141). Šių sąskaitų mokėjimo terminai yra pasibaigę – sąskaitos turėjo būti apmokėtos per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jų pasirašymo dienos (Rangos sutarties Specialiosios dalies 6.3 punktas).  Atsižvelgiant į nurodytą, teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 41 944,87 Eur skolą (CK 6.687 straipsnio 1 dalis).

21.       Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 10 032,38 Eur delspinigius, apskaičiuotus už pradelstas apmokėti dienas, taikant Rangos sutarties Bendrosios dalies 7.2 punkte numatytą delspinigių normą: 1 842,17 Eur delspinigiai pagal 2022 m. gruodžio 30 d. sąskaitą Nr. 071079 (pradelstos 143 dienos); 7 902,99 Eur pagal 2023 m. sausio 25 d. sąskaitą Nr. 071083 (pradelsta 117 dienų); 287,22 Eur pagal 2023 m. vasario 28 d. sąskaitą Nr. 071092 (pradelstos 83 dienos).

22.       Teismas taip pat sprendė, jog pripažinimas, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė Rangos sutartį, savaime reiškia, jog atsakovė neturi teisės reikalauti, kad ieškovė sumokėtų 18 859,15 Eur baudą, apskaičiuotą pagal Rangos sutarties Bendrosios dalies 8.3 punktą.

23.       Teismas nurodė, jog išlyginti grindų ieškovė negalėjo dėl to, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė Rangos sutartį. Atsakovė negali perkelti ieškovei naštos dengti tų grindų tvarkymo išlaidų, už kurių susidarymą įmonė nėra atsakinga. Teismas pabrėžė, jog atsakovė taip pat neįrodė, kad ieškovė yra atsakinga už antrame akte įvardintus plokščių trūkumus. Ieškovė atliktus PIR plokščių montavimo darbus perdavė atsakovei, pastaroji juos priėmė be pastabų. Statybos darbų žurnalo Nr. 1 įrašai patvirtina, kad plokščių montavimo darbai (užsandarintos siūlės) užbaigti 2023 m. sausio 12 d. Defektiniame akte fiksuoti plokščių pažeidimai yra akivaizdžiai matomi. Taigi teismas darė išvada, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė yra atsakinga už defektiniuose aktuose fiksuotus trūkumus, kurių savo jėgomis nepašalino pati ieškovė. Tai reiškia, kad ieškovė neturi pareigos kompensuoti atsakovės įrodinėjamų išlaidų.

24.       Teismas atkreipė dėmesį, kad priešieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo iš dalies nepagrįstas ir dėl to, kad atsakovė prašo priteisti aiškiai per didelę išlaidų atlyginimo dalį. Iš pradžių atsakovė įrodinėjamą nuostolių dydį grindė savo parengtomis sąmatomis: lokaline sąmata Nr. S001, pagal kurią grunto tvarkymas įkainotas 20 885,35 Eur; lokaline sąmata Nr. S002, pagal kurią PIR plokščių ir metalo konstrukcijų padengimo trūkumų taisymas įkainotas 8 391,89 Eur. Teismas nurodė, jog šioje vietoje svarbu išskirti, kad defektiniame akte dėl PIR plokščių pažeidimų nenurodyta, kokia yra trūkumų apimtis, bet fiksuota, kad plokštės pažeistos keturiose vietose. Taip pat akte nepažymėta, kad būtų būtina atlikti naujus skardinimo darbus. Proceso eigoje atsakovė kartu su 2023 m. gruodžio 18 d. prašymu pateikė papildomus įrodymus, kuriais įrodinėja, kad grindų pagrindų trūkumų šalinimas kainavo 11 498,00 Eur (darbus atliko MB „Godela“ ir UAB „Betongrindis“), atsakovė tiesiogiai patyrė 12 289,49 Eur išlaidas dėl įmonės darbuotojų darbo objekte, jų apgyvendinimo ir kt., taip pat kad lokalinėje sąmatoje Nr. S002 nurodytus darbus atliko UAB „Laudo“, kuriai atsakovė sumokėjo 22 560,00 Eur (II t., b. l. 84?–118; II t., b. l. 32–59). Teismas pabrėžė, kad šie duomenys rodo, kad atsakovė faktiškai teisminio proceso metu pradėjo teigti, jog įmonė patyrė reikšmingai didesnio dydžio nuostolius nei prašo priteisti priešieškiniu.

25.       Teismas nustatė, kad Galutinio perdavimo akto įmonės iki šiol nepasirašė, nes nesutaria dėl atliktų darbų vertės. Atsakovė laikė, kad aktą gali pasirašyti tik 264 543,39 Eur be PVM sumai. Su tuo susijusius atsakovės argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovė nepagrįstai atsisako pasirašyti Galutinį perdavimo aktą. Remiantis tuo, kas nurodyta, teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir atsakovę įpareigojo pasirašyti Galutinį perdavimo aktą ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 271 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

26.       Atsakovė UAB „Indema“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2024 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą Nr. e2-954-1089/2024 ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „EDM statyba“ ieškinį atsakovei UAB „Indema“ atmesti visiškai, o atsakovės priešieškinį tenkinti - priteisti iš ieškovės atsakovei 29 277,24 Eur nuostolius ir 18 859,15 Eur dydžio baudą, iš viso: 48 136,39 Eur, 12 procentų dydžio metines palūkanas nuo 48 136,39 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 381,21 Eur bylinėjimosi išlaidas; įpareigoti ieškovę ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, perduoti atsakovei faktiškai pagal Sutartį iki jos nutraukimo atliktus darbus už 264 543,39 Eur sumą be PVM (320 097,50 Eur sumą su PVM); taikyti sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonę – ieškovei per 10 darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius teismo įpareigojimo, priteisti atsakovei iš ieškovės po 300,00 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.                      Atsakovė nurodo, jog šalys nesusitarė dėl Sutartyje nustatytų darbų atlikimo termino pratęsimo, Sutartis buvo nutraukta remiantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.2.1 punktu, tai yra ieškovei vėluojant atlikti darbus daugiau kaip 14 dienų ir nereaguojant į atsakovės prašymus vykdyti darbus. Teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.2.1. punkte įtvirtinta sąlyga, kuri šalims turi įstatymo galią, yra imperatyvi. Teismas nepagrįstai, aiškindamas ginčo santykį taikė CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, nors CK 6.217 straipsnio 5 dalis nustato, jog vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.

26.2.                      Aiškindamas šalių susitarimą dėl darbų atlikimo termino pratęsimo teismas priėjo prie išvados, jog Sutarties sąlyga buvo pakeista konkliudentiniais veiksmais, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020 bei Nr. e3K-3-80-611/2018.

26.3.                      Pasisakydamas dėl kitų faktinių aplinkybių, susijusių su medžiagų tiekimo vėlavimu ir ieškovės vykdomais darbų terminais, teismas vertino pavienius rašytinius įrodymus, selektyviai pasirinkdamas ieškovei palankius ir nevertindamas įrodymų visumos, todėl nepagrįstai priėjo išvados, jog ieškovė vėlavo darbus atlikti dėl atsakovės kaltės, o atsakovė neteisėtai nutraukė Sutartį. Atsakovė neginčijo fakto, kad medžiagos vėlavo, dėl to Sutartis nebuvo nutraukta 2022 m. rugpjūčio 13 d. Atsakovė apie Sutarties nutraukimą pranešė 2023 m. balandžio 7 d., įspėdama, jog bus nutraukta, jeigu ieškovė nepateiks per 3 darbo dienas darbų atlikimo grafiko. Ieškovė statybos darbų atlikimo grafiko nepateikė, per 3 darbo dienas neatsakė, ieškovė ženkliai vėlavo atlikti darbus, todėl atsakovė nutraukė Sutartį dėl ieškovės kaltės.

26.4.                      Apeliantės teigimu, teismo išvada, jog visas medžiagas pristačius 2022 m. gruodžio 16 d. buvo kliūtys dėl medžiagų pristatymo vykdyti darbus yra nepagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Statybų metu darbai vykdomi tam tikru eiliškumu, atitinkamai ir medžiagos darbams vykdyti pristatomos ne iš karto visos, o tam tikru eiliškumu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai apie ieškovės įsipareigojimą atlikti darbus per konkretų terminą, medžiagų tiekimą ir faktinį darbų vykdymą patvirtinantys įrodymai paneigia teismo išvadas, jog ieškovei buvo kliūtys vykdyti darbus Sutartyje nustatytais terminais.

26.5.                      Kadangi teismas nepagrįstai pripažino 2023 m. balandžio 7 d. Sutarties nutraukimą neteisėtu, atitinkamai ir teismo išvada, jog atsakovė neturėjo teisės įskaityti 22 358,07 Eur sumą dėl Sutarties Bendrosios dalies 8.3. punkte nustatytų nuostolių yra nepagrįsta.

26.6.                      Teismas pasisakydamas dėl 809,67 Eur sumos įskaitymo pagal sąskaitą faktūrą, išrašytą už poliesterio gaminius pažymėjo, jog neva ieškovė nevykdė darbų, kuriuose turėjo būti panaudoti šie gaminiai. Teismas net nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė turėjo atlikti apskardinimo darbus, kuriems ir reikalingas poliesteris.

26.7.                      Teismo išvada, jog atsakovė negalėjo įskaityti 19 862,48 Eur ieškovės nepagrįstai aktuotų darbų, kurių faktiškai ieškovė neatliko yra nepagrįsta. Vadovaujantis CK 6.671 straipsniu, 2023 m. balandžio 7 d. raštu atsakovei nutraukus sutartį, ieškovė turėjo perduoti atsakovei visus iki Sutarties nutraukimo tinkamai ir kokybiškai atliktus darbus Galutiniu perdavimo aktu, ieškovė to nepadarė. Todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai, remdamasi Statybos techniniu reglamente nustatyta techninio prižiūrėtojo teise ir pareiga tikrinti faktiškai atliktų darbų kiekius, organizuojant jų matavimus, pasitelkė techninį prižiūrėtoją su kuriuo ir atliko ieškovės faktiškai atliktų darbų kiekių matavimus.

26.8.                      Teismo išvada, jog 116,32 Eur generalinės rangos mokesčio atsakovė negalėjo įskaityti, nes jame nėra aiškiai nurodyta yra nepagrįsta. Ši suma nebuvo įskaityta, tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės ieškovei mokėtinos sumos. Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.7.2. punktu šalys susitarė, jog sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą, atėmus specialioje dalyje nurodytas sulaikomas sumas ir / arba taikoma Paslaugų mokestį, sumokama likusi suma ieškovei. Sutarties Specialiosios dalies 6.4. punktu šalys susitarė dėl Paslaugų (genrangos) mokesčio, kuris lygus 5 proc. nuo atliktų darbų vertės su PVM, šis mokestis buvo išrašomas ieškovei pateikus ir atsakovei priėmus atliktų darbų aktą. Atitinkamai apmokant ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras šiuo generalinės rangos mokesčiu automatiškai buvo mažinama ieškovei mokėtina suma remiantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.7.2. Ši Sutarties sąlyga yra privaloma šalims buvo vykdoma, todėl apie papildomą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą net nereikėjo pranešti.

26.9.                      Taip pat nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovė negalėjo įskaityti reikalavimo dėl baudos, nes jai sumokėti Sutartimi nustatytas 5 dienų terminas. CK 6.132 straipsnis nustato, jog skolininkui nustatytas lengvatinis terminas vienai iš skolų sumokėti nekliudo taikyti įskaitymą, todėl net jeigu pagal Sutartį ieškovei buvo nustatytas lengvatinis terminas baudai sumokėti, tai nėra kliūtis atsakovei atlikti įskaitymą, toks įskaitymas yra leidžiamas įstatymo. Dar daugiau, pranešime apie įskaitymą buvo nurodyta, kada turi būti padarytas įrašas buhalterinėje apskaitoje apie įskaitymą – 2023 m. birželio 12 d., tai yra nurodoma, jog atitinkami pakeitimai turi būti padaryti per 5 dienas, tai yra toks terminas, koks yra nustatytas Sutartyje baudai sumokėti, įskaitymą atsakovė atliko 2023 m. birželio 12 d., suėjus Sutartyje nustatytam 5 dienų terminui baudai sumokėti.

26.10.                      Kadangi teismo sprendimas dėl Sutarties nutraukimo ir įskaitymo pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįstas visiškai, vien dėl šios priežasties sprendimas dalyje dėl priteistos skolos ir delspinigių yra nepagrįstas ir naikintinas.

26.11.                      Teismas nepagrįstai, pažeisdamas Sutarties sąlygas dėl atsiskaitymo tvarkos ir sąlygų priteisė iš atsakovės skolą ir netesybas. Nurodo, jog Sutarties Specialiosios dalies 6.5. punktu šalys susitarė, jog 10 proc. nuo atliktų darbų akto sumos yra sulaikoma. Iš jos 5 proc. sumokami po Baigiamojo akto pasirašymo dienos per 3 darbo dienas, likę 5 proc. - po garantinio laikotarpio laidavimo draudimo pateikimo. Todėl 10 proc. sulaikymas yra taikomas ne tik nuo teismo sprendime nurodytų sąskaitų faktūrų Nr. 071079, 07108, 071092, bet ir nuo visų ieškovės atliktų darbų vertės, tame tarpe ir 2022 m. gegužės 25 d. PVM sąskaitos faktūros EDM071041 suma 73 849,45 Eur (sulaikoma – 7 384,95 Eur), 2022 m. liepos 25 d. sąskaitos EDM071050 – 63 504,91 Eur (sulaikoma suma – 6 350,49 Eur), 2022 m. spalio 31 d. sąskaitos EDM071070 – 62 660,78 Eur (sulaikoma suma – 6 266,07 Eur), 2022 m. lapkričio 30 d. sąskaitos EDM071072 – 36 506,50 Eur (sulaikoma – 3 650,65 Eur). Iš viso be teismo sprendime nurodytų ir nepriteistų sumų, 10 proc. sulaikymas iki Galutinio akto pasirašymo dienos sudaro 23 652,16 Eur. Todėl šia apimtimi teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės skolą. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas ir pripažintų pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą dalyje dėl Sutarties nutraukimo ir įskaitymo, pradelsta skola ieškovei yra ne 41 944,87 Eur, bet 18 292,71 Eur.

26.12.                      Ieškovė neįrodinėjo patirtų nuostolių, reiškia jų nepatyrė, todėl teismas turėjo remiantis kasacinio teismo praktika ir spręsti klausimą dėl delspinigių mažinimo, juolab, jog pagal teismų praktiką 0,2 proc. dydžio delspinigiai laikomi nepagrįstai dideliais, nesvarbu, ar Sutarties šalys yra verslininkai, ar ne.

26.13.                      Teismo argumentai, neva delspinigiai negali būti mažinamai, nes 2024 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-73-881/2024, nagrinėtas ginčas tarp atsakovės UAB „Indema“ ir UAB „Fiat Lux“ teismas pripažino, kad 0,2 procento dydžio delspinigiai yra adekvataus dydžio yra nepagrįsti. Teismas neanalizavo šios bylos faktinių aplinkybių ir galimai nežino, jog pirmosios instancijos teismas minėtoje byloje sumažino priteistinas netesybas nuo 12 696,22 Eur iki 9 730,87 Eur (2 965,35 Eur suma).

26.14.                      Teismo išvada, jog pagrindų tankinimo darbai buvo atlikti tinkamai ir defektai atsirado dėl atsakovės ar jos samdytų trečiųjų asmenų kaltės yra nepagrįsti ir dėl byloje esančio statybos darbų žurnalo ir įrašų juose apie ieškovės vykdytus darbus. Statybos darbų žurnalas patvirtina, jog ieškovė grunto tankinimo darbus vykdė 2022 m. liepos 4 d. – 2022 m. liepos 12 d., taip pat 2022 m. spalio 17 d. – 2022 m. spalio 20 d., po šių darbų atlikimo ieškovė objekte vykdė darbus iki 2023 metų sausio 15 dienos: montavo medines sijas, atliko daugiasluoksnių PIR plokščių montavimo darbus. Stogo darbų atlikimas priklausė nuo ieškovės veiksmų, ji vykdė konstruktyvo įrengimo darbus, turėjo atlikti medinių sijų montavimo, ant jų pakloto įrengimo darbus.

26.15.                      Apeliantė nurodo, jog teismo išvada, jog dėl to, kad ji pradžioje priešieškinio reikalavimus grindė lokaline sąmata, o vėliau faktiškai patirtais nuostoliais yra, ydinga neatitinka nei teisės normų, nei teismų praktikos.

26.16.                      Atsakovės teigimu, jos nuostoliai, susiję su darbuotojų darbo užmokesčiu yra pagrįsti ir turėjo būti priteisti dėl keleto priežasčių: 1) jeigu atsakovė būtų savalaikiai atlikusi darbus, ieškovės darbuotojai jau būtų galėję dirbti kitame objekte ir šiame objekte atsakovė būtų patyrusi mažesnes išlaidas darbuotojų darbo užmokesčiui ir su tuo susijusiems mokesčiams; 2) objektą užbaigus anksčiau, atsakovė būtų galėjusi imtis naujų objektų ir gauti daugiau pajamų, tačiau tol, kol nebaigtas šis objektas ir jame turi dirbti atsakovės darbuotojai, ji negalėjo pradėti naujų objektų, o šiame objekte atsakovės išlaidos (nuostoliai) padidėjo, yra ne tik žala, bet ir akivaizdus priežastinis ryšys dėl ieškovės veiksmų. 

26.17.                      Teismo išvada, jog vartų aprėminimas plokšte buvo atliktas pagal ieškovės gautus brėžinius, defekto nėra – nepagrįsta. Defektinis aktas surašytas specialių žinių turinčio techninio prižiūrėtojo, kuriam įstatymas nustato pareigą tikrinti, ar darbai atlikti laikanti projekto. Ieškovė neteikė į bylą dokumento, kuriuo ji įrodinėtų, neva atliko darbus pagal projektus ar brėžinius, todėl ši teismo išvada yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Taip pat nesant byloje įrodymų, jog ieškovė defektų ištaisymą perdavė atsakovei (ar techniniam prižiūrėtojui), nepagrįsta teismo išvada neva defektas yra ištaisytas.

26.18.                      Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog ieškovė faktiškai neatliko darbų, kuriuos aktavo, naikintinas ir teismo sprendimas dalyje, kurioje atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas įpareigoti ieškovę perduoti atsakovei darbus už 264 543,39 Eur sumą be PVM.

27.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „EDM Statyba“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti ieškovei iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Ieškovė nurodo, jog atsakovės dėstoma pozicija dėl Rangos sutarties nutraukimo yra itin paini ir iki galo neaiški. Viena vertus atsakovė pripažįsta, kad ieškovė negalėjo darbų užbaigti šalių sutartu terminu (2023 m. rugpjūčio 13 d.), nes atsakovė vėlavo pristatyti medžiagas. Kita vertus, atsakovė dėsto, kad ji Rangos sutartį nutraukė pagal Sutarties 8.2.1 p., dėl to, kad ieškovė neva vėlavo atlikti darbus daugiau kaip 14 dienų. Šiuo atveju jeigu atsakovė pripažįsta, kad galutinis darbų atlikimo terminas buvo praleistas dėl jos kaltės, t. y. dėl laiku nepristatytų medžiagų, ieškovė tuo pačiu negali teigti, kad ieškovė dėl savo kaltės praleido galutinį darbų atlikimo terminą, t. y. daugiau kaip 14 vėlavo atlikti darbus. Atsakovei pačiai pažeidus galutinį darbų atlikimo terminą (laiku nepristačius medžiagų), ieškovė tokio pažeidimo padaryti negalėjo.

27.2.                      Ieškovės vertinimu esminę reikšmę turi aplinkybė, kad Rangos sutarties nutraukimo metu (2024 m. balandžio 17 d. pranešimas) ieškovė buvo neatlikusi tik tų darbų, kurių negalėjo atlikti išimtinai dėl atsakovės kaltės, t. y. neperduoto darbų fronto. Visos kitos atsakovės dėstomos aplinkybės bei skaičiuojami terminai, kokią darbų grupę kiek dienų ieškovė neva vėlavo atlikti darbus (nors tai irgi nėra tiesa), šiuo atveju neturi reikšmės, nes Rangos sutartis nutraukta ne dėl to, kad buvo vėluota atlikti kokią nors darbų grupę, bet dėl to, kad, kaip nurodo ieškovė, jai nebuvo pateiktas darbų atlikimo grafikas ir Rangos sutarties nutraukimo metu buvo neatliktų darbų.

27.3.                      Priešingai nei dėsto atsakovė, ne pavieniai įrodymai, o būtent jų visuma (liudytojų parodymai, Statybos taisyklės, UAB „Rangos era“ raštas, fotonuotraukos pagrindžia, kad ieškovė negalėjo atlikti likusių darbų (grindų įrengimo darbų bei apskardinimo darbų) dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių, o dėl to, kad nebuvo darbų fronto, kurį kontroliavo ir organizavo atsakovė. Dėl tos pačios priežasties atsakovės reikalavimas pateikti darbų atlikimo programą buvo neįgyvendinimas, nes ieškovė jos negalėjo parengti, jai nežinant, kada bus baigti kitų rangovų atliekami darbai, t. y. kada ieškovei bus perduotas darbų frontas.

27.4.                      Ieškovės teigimu, atsakovė nesąžiningai nutyli, kad stogo paklotas gali būti dengiamas tik tada, kai įrengta stogo konstrukcija, šiuo atveju sumontuotos medinės sijos. Tą patvirtino techninės priežiūros vadovas E. B. Pagal byloje esančius krovinio važtaraščius medinės sijos pristatytos tik 2022 m. gruodžio 16 d., kas rodo, kad stogo paklotas negalėjo buvo uždengtas lapkričio mėn. Ieškovė šiuos darbus atliko vos tik gavusi medžiagas ir būtent dėl medžiagų vėlavimo darbai buvo atlikti sausio mėn.

27.5.                      Rangos sutartis nutraukta neteisėtai, pačiai atsakovei nevykdžius savo sutartinių įsipareigojimų (visos medžiagos pristatytos suėjus darbų atlikimo terminui, iki pat Rangos sutarties nutraukimo nebuvo darbų fronto, be to, atsakovė nemokėjo už jau priimtus darbus). Nebuvus pagrindo nutraukti Rangos sutartį, atitinkamai nebuvo pagrindo ieškovei paskirti 10 proc. nuo Rangos sutarties dydžio baudos, kurią ieškovė ginčija. 

27.6.                      Ieškovė iš atsakovės neįsigijo jokių darbų vykdymui reikalingų medžiagų, todėl atsakovės atliktas įskaitymas 809,67 Eur sumai už polistero skardos gaminius pagal atsakovės 2023 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1476 yra neteisėtas. Teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovė būtų užsakiusi nurodytas medžiagas bei tai, jog tokias medžiagas atsakovė būtų perdavusi ieškovei. To atsakovė neįrodinėja ir apeliaciniu skundu.

27.7.                      Rangos sutarties nuostatos atsakovei suteikia teisę ieškovei reikšti pretenzijas tik dėl atliktų darbų kokybės, pvz., jeigu paaiškėja priimtų darbų defektai, netinkamai panaudotos medžiagas ir kt. Visgi nei viena iš atsakovės nurodomų nuostatų nesuteikia jai teisės reikšti pretenzijų dėl jau priimtų darbų kiekių. Todėl atsakovė yra neteisi teigdama, kad jos pasirašytinai priimti atliktų darbų aktai neturi jokios teisinės galios ir vėliau ji vienašališkai gali perskaičiuoti jau priimtus darbų kiekius.

27.8.                      Atsakovė meluoja teigdama, kad neva darbų perskaičiavimą atliko po to, kai neva jai buvo perduota išpildomoji dokumentacija. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad darbų kiekių perskaičiavimo aktas buvo parengtas 2023 m. gegužės mėn. o išpildomoji dokumentacija pasak atsakovės jai buvo perduota tik bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2023 m. gruodžio mėn., kas reiškia, jog tarp šių dviejų aplinkybių nėra jokios sąsajos. Esminę reikšmę turi aplinkybė, kad atsakovė tokį darbų kiekių perskaičiavimą atliko vienašališkai, nepakvietusi ieškovės į tokią darbų apžiūrą bei net neinformavusi, kad turi kažkokių pretenzijų dėl darbų kiekių. Ieškovė pabrėžė, jog tą atsakovė padarė tik po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos už atliktus darbus priteisimo. Atsakovė ir apeliaciniu skundu nepagrindė, kodėl jos vienašališkai surašytas aktas turėtų būti laikomas teisingesniu negu anksčiau atsakovės priimti atliktų darbų aktai.

27.9.                      Ieškovės teigimu, dėl įskaitytos 116,32 Eur genrangos mokesčio sumos atsakovės pozicija dar keistesnė. Ji dabar jau teigia, kad ji šiai sumai įskaitymo neatliko, ir dėl to apie šią sumą nebuvo užsiminta pranešime apie įskaitymą. Atsakovė genrangos mokestį išrašė už 2023 m. birželio mėn., nors pati atsakovė rangos sutartį nutraukė nuo 2023 m. balandžio 7 d. Akivaizdu, kad birželio mėn. ieškovė jokių darbų nevykdė, todėl neturi pareigos mokėti ir genrangos mokesčio.

27.10.                      Dėl atsakovės įskaitytos 22 358,07 Eur dydžio baudos dalies atsakovė vadovaujasi CK 6.132 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią skolininkui nustatytas lengvatinis terminas vienai iš skolų sumokėti nekliudo taikyti įskaitymą. Šiuo atveju ši teisės norma nėra taikytina, nes skolininkui nebuvo nustatyto lengvatinio termino. Lengvatinis terminas nustatomas jau suėjus prievolės įvykdymo terminui. Šiuo atveju baudos mokėjimo terminas nebuvo suėjęs, nes pagal Rangos sutarties 7.7 p. toks terminas turėjo sueiti tik praėjus penkioms dienoms po to, kai ieškovė buvo informuota apie jai paskirtą baudą (2023 m. birželio 7 d. pranešimas, kuriuo buvo atliktas ir įskaitymas).

27.11.                      Atsakovė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006, pateiktais išaiškinimais, kadangi situacijos ir susiklostę santykiai kardinaliai skiriasi.

27.12.                      Atsakovė bando sudaryti įspūdį, jog neva teismas ieškovei priteisė 10 proc. sulaikymą, numatytą Rangos sutartyje, nors tam nėra būtinų sąlygų (nepasirašytas Galutinis priėmimo – perdavimo aktas, nepateiktas garantinio laikotarpio įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimas). Ieškovė pabrėžia, kad ieškiniu nereikalavo priteisti 10 proc. sulaikymo, kas reiškia, jog ši suma neįeina į ieškinio reikalavimą ir visi atsakovės nurodomi argumentai nėra reikšmingi, nes nėra susiję su teismo išnagrinėtu ginču.

27.13.                      Teismas, spręsdamas, kad šalių nustatytos netesybos (delspinigiai) nėra neprotingai didelės, vadovavosi pirmiau išvardytais kriterijais, įvertino visus reikšmingus veiksnius ir padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nenustatyta pagrindų mažinti priteistinų netesybų dydį. Teismas įvertino, kad netesybos atsirado iš sutartinių santykių (pagal Sutarties 7.2 punktą, jeigu užsakovas vėluoja atsiskaityti su rangovu specialiojoje dalyje nustatyta tvarka ir terminais, užsakovas įsipareigoja mokėti rangovui 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną), jų pobūdį (šalys yra profesionalūs verslininkai, dirbantys statybos sektoriuje, susitardamos dėl netesybų taikymo bylos šalys turėjo įvertinti visas su tuo susijusias aplinkybes, įskaitant jų dydžio klausimą). Be to, pati atsakovė, teigdama, kad Sutartimi sulygtos netesybos yra aiškiai per didelės, šių savo teiginių niekaip nepagrindė.

27.14.                      Atsakovė nesutinka su teismo išvadomis dėl jos reikalavimo atlyginti defektų ištaisymo išlaidas, tačiau atsikirtimų į tokias teismo išvadas nepateikia, o tik kartoja tuos pačius, įrodymams prieštaraujančius argumentus.

27.15.                      Atsakovė nepaneigė teismo išvados, jog šiai dienai Rangos sutartis yra nutraukta, nėra ginčo, jog visa dokumentacija atsakovei yra perduota, todėl nėra jokios priežasties atsakovei nepasirašyti Galutinio perdavimo akto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28.       Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

29.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

30.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

31.       Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

32.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

33.       Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė UAB „EDM Statyba“ kaip rangovė ir atsakovė UAB „Indema“ kaip generalinė rangovė 2022 m. balandžio 27 d. sudarė Rangos sutartį (I t., b. l. 14–31). Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo nuo 2022 m. gegužės 10 d. iki 2022 m. rugpjūčio 13 d. atlikti statybinių konstrukcijų statybos ir montavimo, taip pat denginio laikančio pakloto, daugiasluoksnių PIR plokščių montavimo, cokolio šiltinimo ir grindų ant grunto įrengimo darbus bei jų rezultatą perduoti atsakovei. Savo ruožtu atsakovė įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir už juos atsiskaityti – pagal atliktų darbų aktą per trisdešimt kalendorinių dienų nuo ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros pasirašymo dienos.

34.       Taip pat nustatyta, kad atsakovė 2023 m. balandžio 7 d. pranešimu Nr. SIND-23-1736 informavo ieškovę, kad, jeigu pastaroji nepateiks atnaujinto darbų atlikimo grafiko per tris darbo dienas, pranešimas bus laikomas informavimu apie atsakovės atliktą vienašalį Rangos sutarties nutraukimą (I t., b. l. 55–56). Priežastimi nutraukti Rangos sutartį atsakovė įvardijo aplinkybę, kad ieškovė vėluoja atlikti darbus 236 dienas.

35.       Po to, kai nutraukė Rangos sutartį, atsakovė 2023 m. birželio 7 d. pranešimu informavo ieškovę, kad, nutraukus Rangos sutartį, ieškovė turi pareigą (I t., b. l. 109–111): 1) remiantis Rangos sutarties 8.3 punktu sumokėti 41 217,22 Eur baudą (2023 m. gegužės 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 00014 (I t., b. l. 118); 2) sumokėti 19 862,48 Eur sumą, už kurią nepagrįstai aktavo ir perdavė atsakovei faktiškai neatliktų darbų (2023 m. gegužės 29 d. debetinė PVM sąskaita faktūra Nr. KR INDM 0001 ir Faktiškai atliktų darbų aktas už 2023 m. gegužės mėn. (I t., b. l. 112–113), atėmus iš jos 1 201,68 Eur genrangos mokestį pagal atsakovės 2023 m. gegužės 29 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1485K (I t., b. l. 114); 3) sumokėti 809,67 Eur už atsakovės patiektas medžiagas (polistero skardos gaminiai (I t., b. l. 116–117).

36.       Atsakovė 2023 m. birželio 7 d. pranešimu taip pat pranešė, kad įskaito šio sprendimo 8.1–8.3 papunkčiuose nurodytas sumas į ieškovei mokėtiną 41 828,54 Eur sumą pagal šias ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2022 m. gruodžio 30 d. Nr. EDM071079, 2023 m. sausio 25 d. Nr. EDM071083 ir 2023 m. vasario 28 d. Nr. EDM071092. Atlikusi įskaitymą, atsakovė pareikalavo, kad ieškovė sumokėtų likusią 18 859,15 Eur baudos, apskaičiuotos remiantis Rangos sutarties 8.3 punktu, dalį.

37.       Pareikštu ieškiniu ieškovė ginčijo atsakovės atlikto Rangos sutarties vienašalio nutraukimo ir įskaitymo teisėtumą bei prašė priteisti iš atsakovės skolą už atliktus darbus ir už uždelstą atsiskaityti laikotarpį apskaičiuotus delspinigius.

38.       Taigi tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su tuo, ar atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė Rangos sutartį ir atliko aprašytą įskaitymą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuo šių veiksmų teisėtumo tiesiogiai priklauso ieškinio reikalavimų dėl skolos ir delspinigių priteisimo bei priešieškinio reikalavimo dėl baudos priteisimo pagrįstumas.

        Dėl naujų įrodymų prijungimo

39.       Atsakovė prašo prie civilinės bylos prijungti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus, kuriuos atsisakė prijungti pirmosios instancijos teismas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus, nurodydamas, jog jie nepateikti savalaikiai, tai, užvilkins bylos nagrinėjimą, kadangi 1) 2024 m. vasario 14 d. bylos nagrinėjimas nebuvo baigtas, dar buvo vykdoma liudytojo apklausa ir remiantis CPK 251 straipsniu atsakovė po liudytojo apklausos turėjo teikti papildomus prašymus ir naujus įrodymus; 2) byloje dar buvo paskirtas kitas teismo posėdis 2024 m. kovo 7 d.; 3) teikiami rašytiniai įrodymai buvo itin svarbus objektyviai tiesai byloje nustatyti, teismo pareiga ir tikslas priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, o ne formaliai atsisakyti priimti įrodymus tam, kad priimti nepalankų vienai iš šalių sprendimą; 4) iki 2024 m. vasario 2 d. atsakovė net nežinojo apie tai, kad ieškovė pateikė ne visą statybos darbų žurnalą, iki šalių pasisakymo pirmosios instancijos teisme, atsakovė procesiniuose dokumentuose nebuvo išgirdusi tam tikrų teiginių ir argumentų, todėl šių įrodymų pateikimo poreikis atsirado vėliau.

40.       Įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

41.       Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 314 straipsnio reglamentavimu dėl naujų įrodymo priėmimo ribojimo siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. To reikalauja civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai, kadangi šalims civiliniame procese nustatyta pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

42.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

43.       Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 15 d. neprijungė atsakovės teikiamų įrodymų, nurodydamas, jog visi atsakovės teikti įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau. Nors vyko įrodymų tyrimo stadija, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis, po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje šalių galimybės pildyti bylos medžiagą yra suvaržytos, t. y. galima pildyti tik tiek, kiek paaiškėjo naujų aplinkybių ar buvo kliūčių, dėl kurių šalys negalėjo tų įrodymų pateikti anksčiau. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė nenurodė, kodėl tik teismo posėdžio dieną (2024 m. vasario 15 d.) atsakovė pateikė naujus įrodymus, nors juos turėjo visą šį laiką. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neprijungė atsakovės teikiamų įrodymų. Be to, sutiktina su ieškovės argumentais, jog atsakovė kartu su apeliaciniu skundu teikdama naujus įrodymus aiškiai nepagrindė, kokias tiksliai aplinkybes ji įrodinėja tokiais įrodymais ir kokia yra jų sąsaja su ieškinio/priešieškinio reikalavimais. Taip pat atsakovės teikiamas Statybos darbų žurnalas (visi jo lapai, išskyrus paskutinį lapą) jau yra byloje, jis buvo pateiktas kartu su ieškiniu (ieškinio priedas Nr. 31), todėl šio dokumento prijungimas būtų perteklinis byloje. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti nurodytus apeliantės pateiktus naujus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl vienašalio rangos sutarties nutraukimo teisėtumo

44.       Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė vienašališkai Rangos sutartį nutraukė remdamasi tuo, kad ieškovė iš esmės pažeidė savo sutartinę prievolę atlikti rangos darbus šalių sutartu terminu. Pagal šalių prisiimtų prievolių pobūdį Rangos sutartis yra statybos rangos sutartis (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Sudarydamas statybos rangos sutartį, rangovas įprastai prisiima dvi pagrindines pareigas: 1) atlikti statybos darbus pagal užsakovo užduotį; 2) darbus atlikti per sutartyje nustatytą terminą.

45.       Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs šalių nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovė neteisėtai nutraukė Rangos sutartį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė nevisiškai tinkamai vykdė savo prievoles, tačiau faktinė situacija neatitinka esminio pažeidimo požymių.

46.       Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, jog šalys nesusitarė dėl Sutartyje nustatytų darbų atlikimo termino pratęsimo, Sutartis buvo nutraukta remiantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.2.1 punktu, tai yra ieškovei vėluojant atlikti darbus daugiau kaip 14 dienų ir nereaguojant į atsakovės prašymus vykdyti darbus. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.2.1. punkte įtvirtinta sąlyga, kuri šalims turi įstatymo galią, yra imperatyvi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, aiškindamas ginčo santykį taikė CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, nors CK 6.217 straipsnio 5 dalis nustato, jog vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.

47.       Bylos duomenimis nustatyta, kad darbai nebuvo vykdomi laikantis Rangos sutartyje numatyto darbų grafiko. Pagal jį ieškovė darbus turėjo pradėti 2022 m. gegužės 10 d. ir baigti 2022 m. rugpjūčio 13 d. Darbai nebuvo atlikti iki 2023 m. balandžio 7 d. pranešimo surašymo momento. Polinių pamatų ir galvenų įrengimo darbai pagal pirminį grafiką turėjo būti baigti iki 2022 m. birželio 10 d. Faktiškai darbai baigti 2022 m. birželio 16 d. Nepaisant šio nežymaus termino pažeidimo, ieškovė toliau vykdyti darbų tokiu tempu, kokiu turėjo pagal pirminį grafiką, negalėjo dėl atsakovės veiksmų. Rangos sutarties Specialiosios dalies 8.2 punkte buvo nustatyta, kad atsakovė yra atsakinga už šių medžiagų tiekimą: gelžbetonio kolonų, perdangos plokščių, cokolinių plokščių, metalinių konstrukcijų, medinių sijų ir ryšių, daugiasluoksnių PIR plokščių, denginio profiliuotų paklotų. Darbų atlikimo terminas objektyviai priklausė ir nuo to, kaip atsakovė užtikrino medžiagų tiekimą. Šią savo prievolę atsakovė vykdė taip, kad ieškovė objektyviai negalėjo darbų atlikti iki 2022 m. rugpjūčio 13 d. kaip buvo sutarta Rangos sutartyje. Nustatyta, kad atsakovė 2022 m. rugpjūčio 29 d. raštu pranešė, kad į statybos vietą bus pristatytos metalinės konstrukcijos. Pagal pirminį grafiką konstrukcijų montavimo darbai turėjo būti baigti 2022 m. liepos 25 d. Tačiau to ieškovė negalėjo padaryti dėl to, kad atsakovė tik 2022 m. rugpjūčio pabaigos pradėjo pristatinėti konstrukcijas, kurios turėjo būti sumontuotos. Byloje įrodymų, jog atsakovė negalėjo laiku tiekti medžiagų dėl aplinkybių, už kurias atsakinga ieškovė, nėra (CPK 178 straipsnis).

48.       Byloje pateikti ieškovės ir atsakovės 2022 m. rugsėjo 16 d., 2022 m. rugsėjo 19 d., 2022 m. rugsėjo 20 d. ir 2022 m. rugsėjo 21 d. raštai patvirtina, kad 2022 m. rugsėjo mėn. atsakovė keletą kartų reiškė ieškovei reikalavimus pradėti metalo konstrukcijų montavimo darbus, o ieškovė reikalavo, kad medžiagos būtų tiekiamos laiku, taip pat kad atsakovė atsiskaitytų už priimtus darbus ir užtikrintų elektros energijos tiekimą. Taip pat nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. ieškovė elektroniniu laišku pateikė atsakovei ir statybos valdytojai UAB „Lini namai“ naują statybos darbų vykdymo grafiką. Laiške buvo nurodyta, kad grafikas keičiamas dėl medžiagų tiekimo vėlavimų. UAB „Lini namai“ 2022 m. rugsėjo 28 d. elektroniniu laišku bylos šalims išsiuntė naują darbų grafiką, pagal kurį darbai turėjo būti baigti iki 2022 m. gruodžio 14 d. Raštu šis grafikas nebuvo patvirtintas. Ieškovė tik 2022 m. spalio 5 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad grafiko laikysis. Duomenų į bylą, kurie pagrįstų, kad atsakovė tokia pačia forma būtų patvirtinusi naują grafiką, nepateikta. Bet taip pat nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovė būtų grafikui nepritarusi.

49.       Rangos sutarties Bendrosios dalies 9.1 punkte nustatyta, kad bet kokie sutarties pakeitimai, jog galiotų, turėjo būti surašyti raštu.

50.       Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį sutarties pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti ir jos netaikymo išlyga numatyta CK 6.183 straipsnio 2 dalyje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad  savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018, 22 punktas). Tam, kad būtų įrodytas sutarties keitimas konkliudentiniais veiksmais, yra būtina įrodyti, kad: 1) sutartis nebuvo įvykdyta sutartyje nustatytu būdu; 2) abi sutarties šalys susitarė dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo; 3) šis susitarimas yra aiškus ir nedviprasmiškas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019, 35 punktas).

51.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Rangos sutartyje nurodyti darbai nebuvo atlikti iki 2022 m. rugpjūčio 13 d. Tą iš esmės lėmė atsakovės veiksmai, netiekiant medžiagų taip, kad ieškovė galėtų darbus vykdyti kaip buvo sutarta. Be to, atsakovė neneigė, kad gavo UAB „Lini namai“ persiųstą naują darbų grafiką. Taip pat byloje įrodymų, kad atsakovė būtų prieštaravusi šiam grafikui, nėra (CPK 178 straipsnis). Taip pat nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovė iki 2023 m. kovo 28 d. būtų pareiškusi ieškovei pretenziją, jog pastaroji vėluoja atlikti darbus. Patikslintas darbų grafikas ir jo sąlygos buvo aiškios. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė Rangos sutartyje numatytą darbų atlikimo grafiką ir laikėsi UAB „Lini namai“ atsiųsto grafiko. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog šalys nesusitarė dėl Sutartyje nustatytų darbų atlikimo termino pratęsimo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

52.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad statybos darbų iki 2022 m. rugpjūčio 13 d., o vėliau iki 2022 m. gruodžio 16 d. ieškovė negalėjo baigti dėl to, jog atsakovė laiku nepristatė reikiamų medžiagų. Statybos darbų žurnalo Nr. 1 įrašai įrodo, kad ieškovė faktiškai nevykdė nuo 2023 m. sausio 13 d. Taip pat liudytojo E. B. parodymai patvirtina, kad toliau darbų ieškovė turėjo nevykdyti dėl objektyvių priežasčių.

53.       Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo kelios priežastys, susijusios su statybos darbais: 1) skardinimo darbų ieškovė negalėjo užbaigti tol, kol nebuvo sumontuoti langai ir durys; 2) objekte sutankintas gruntas buvo permirkęs, ieškovė negalėjo atlikti grindų įrengimo darbų tol, kol nebuvo užbaigtas stogas. Rangos sutarties nutraukimo dieną buvo neatlikti dviejų rūšių darbai, t. y. nebuvo baigti skardinimo darbai bei nebuvo įrengtos grindys Dėl pirmosios iš nurodytų priežasčių ginčo tarp šalių nebuvo. Be to, ieškovės pateiktos nuotraukos įrodo, kad langų ir durų montavimo darbai 2023 m. kovo 29 d. dar nebuvo baigti (II t., b l. 139–140). Dėl šios darbų grupės apeliantė nepasisakė ir apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė sutinka, kad skardinimo darbai nebuvo atlikti dėl to, kad dar nebuvo sumontuoti pastato langai ir durys (juos turėjo atlikti kitas atsakovės rangovas). Dėl antrosios priežasties pabrėžtina, kad medinės sijos baigtos montuoti 2023 m. sausio 5 d. Pirmosios instancijos teisme liudytojas E. B. parodė, kad medinės sijos buvo laikanti stogo konstrukcija (2024 m. vasario 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 21 min. 40 sek. – 1 val. 21 min. 55 sek.). Tai reiškia, kad ieškovė, kol nebuvo gavusi visų sijų, negalėjo užbaigti stogo konstrukcijos įrengimo darbų, o tuo pačiu sumontuoti denginio pakloto. Liudytojas E. B., be kita ko, parodė, kad dėl to, jog stogas nebuvo įrengtas, ieškovės sutankintas gruntas gavo daug drėgmės; per stogą vanduo nebėga tik tada, kai stogas pilnai įrengtas (2024 m. vasario 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 51 min. 55 sek.–53 min 15 sek.; 57 min. 44 sek.–58 min. 55 sek.). Taip pat liudytojas E. B. parodė, kad grindų betonavimas priklauso nuo oro sąlygų, pirmas dvi paras po betonavimo darbų atlikimo oras turi būti idealus (2024 m. vasario 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 20 sek.– 1 val. 49 sek.). Liudytojas D. A. – UAB „Betongrindis“, kuri ginčo statybos objekte atliko dalies grindų betonavimo darbus, vadovas – parodė, kad grindų betonavimo darbai turi būti atliekami uždengus stogą, kad grindys būtų apsaugotos nuo kritulių (2024 m. sausio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 43 min. 9 sek.–43 min. 27 sek). Taigi betonuojamos grindys turi būti apsaugos nuo išorinio poveikio iki sukietėja išlieto betono sluoksnis. Tą pagrindžia ir ieškovės nurodytų Lietuvos statybininkų asociacijos taisyklių ST 121895674.06:2009 „Betonavimo darbai“ 71.1 punkte numatytas normatyvinis reikalavimas, kad kietėjimo metu betonas, be kita ko, turi būti apsaugotas nuo saulės spindulių, vėjo, lietaus. Taip pat kartu su ieškiniu ir atsiliepimu į priešieškinį pateiktos fotonuotraukos pagrindžia, kad grindų nebuvo galima betonuoti, nes nesant stogo, jos (kietėjantis betono sluoksnis) nebūtų apsaugotos nuo lietaus ir kitų oro sąlygų.

54.       Atsakovė visos bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad gruntas statybos objekto viduje 2023 m. sausio–kovo mėn. buvo permirkęs. Liudytojo E. B. parodymai byloje patvirtino, kad tokia situacija susiklostė dėl to, kad ieškovės sutankintas gruntas nebuvo apsaugotas nuo išorinio poveikio – nebuvo įrengtas statinio stogas. Ieškovės pateikti įrodymai apie tai, kokiu eiliškumu atlikti darbai kituose įmonės objektuose (III t., b. l. 101–140), teikia pagrindą išvadai, kad ginčo atveju betonavimo darbus tikėtinai buvo sąmoningai numatyta atlikti po to, kai gruntas bus apsaugotas nuo kritulių stogu. Techninės priežiūros vadovas E. B. parodymų metu nurodė, kad buvo lietingas sezonas ir daug lijo, dėl ko ant grunto susidarė tokia pliurza. Stogo pirmas sluoksnis turi būti uždengtas, nes kitaip vanduo laša ant žemės. Į bylą pateiktas UAB „Rangos era“ raštas pagrindžia, kad pirmo sluoksnio dangos prilydimo darbai buvo baigti 2023 m. balandžio mėn. (atsiliepimo į priešieškinį priedas Nr. 2), kas reiškia, kad ieškovė grindų įrengimo darbus galėjo pradėti tik gegužės mėn. Tuo tarpu Rangos sutartis nutraukta 2023 m. balandžio 7 d. pranešimu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog laiku išbetonuoti grindų ieškovė negalėjo dėl atsakovės neveikimo. Kadangi galutinis darbų terminas užsitęsė dėl aplinkybių, priklausančių nuo atsakovės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei negali kilti neigiamos pasekmės už tai, kad įmonė nevykdė grindų betonavimo darbų kol nebuvo izoliuota stogo konstrukcija. Taigi ieškovė neatliktų darbų (skardinimo ir grindų betonavimo) iki 2023 m. balandžio 7 d. negalėjo užbaigti dėl priežasčių, už kurių atsiradimą ieškovė nėra atsakinga.

55.       Nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pasisakydamas faktinių aplinkybių, susijusių su medžiagų tiekimo vėlavimu ir ieškovės vykdomais darbų terminais, vertino pavienius rašytinius įrodymus, selektyviai pasirinkdamas ieškovei palankius ir nevertindamas įrodymų visumos, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais argumentais pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne pavienius įrodymus, o būtent jų visuma (liudytojų parodymus, Statybos taisyklės, UAB „Rangos era“ raštas, fotonuotraukos) ir tai pagrindžia, kad ieškovė negalėjo atlikti likusių darbų (grindų įrengimo darbų bei apskardinimo darbų) dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių, o dėl to, kad nebuvo darbų fronto, kurį kontroliavo ir organizavo atsakovė.

56.       Apeliantė taip pat nurodo, kad tik pati ieškovė atsakinga, jog vėlavo atlikti stogo įrengimo darbus, nes ieškovė vėlavo padaryti stogo konstrukciją ir uždengti stogo paklotą. Apeliantės teigimu, medžiagos stogo pakloto darbams atlikti buvo pristatytos 2022 m. lapkričio 3 d., o stogo paklotas uždengtas tik sausio pradžioje ir dėl to atsakinga ieškovė.

57.       Ieškovė paaiškino, kad stogo paklotas gali būti dengiamas tik tada, kai įrengta stogo konstrukcija, šiuo atveju sumontuotos medinės sijos. Kaip matyti, tai patvirtino techninės priežiūros vadovas E. B. Pagal byloje esančius krovinio važtaraščius medinės sijos pristatytos tik 2022 m. gruodžio 16 d., kas patvirtina, kad stogo paklotas negalėjo buvo uždengtas lapkričio mėn. Ieškovė šiuos darbus atliko vos tik gavusi medžiagas ir būtent dėl medžiagų vėlavimo darbai buvo atlikti sausio mėn. Be to, stogo įrengimo darbus atlikusio kito atsakovės pasirinkto rangovo UAB „Rangos era“ vadovas V. R. nurodė, kad stogo įrengimo darbus pradėjo vėlai, nes tik sausio 27 d. gavo darbų vykdymui reikalingas medžiagas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog pati ieškovė atsakinga, jog vėlavo atlikti stogo įrengimo darbus yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

58.       Pabrėžtina, jog Rangos sutarties Bendrosios dalies 8.3 punkte buvo numatyta, kad ieškovė, jeigu atsakovė vienašališkai nutrauks Rangos sutartį dėl ieškovės veiksmų, turės sumokėti baudą, lygią 10 procentų sutarties kainos sumai. Tokia sąlyga reiškia, kad ieškovei dėl sutarties nutraukimo kyla didelės neigiamos pasekmės. Byloje nustačius, kad atsakovei iš esmės nebuvo pagrindo sutarčiai nutraukti, tai, jog atsakovė buvo skolinga ieškovei už atliktus darbus bei tai, jog atsakovė 2023 m. birželio 7 d. įskaitė baudą į ieškovei mokėtiną sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė tikslingai siekė pasinaudoti sutarties nutraukimo institutu kaip prielaida reikalauti iš ieškovės Rangos sutartyje numatyto dydžio baudos.

59.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės sprendimas vienašališkai nutraukti Rangos sutartį dėl ieškovės neva padaryto esminio pažeidimo neatitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų. Atsakovė darbų atlikimo termino nesilaikymą panaudojo kaip tariamą Rangos sutarties nutraukimo pagrindą. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą pripažinti, kad atsakovė neteisėtai nutraukė Rangos sutartį.

Dėl įskaitymo (ne)teisėtumo

60.       Prievolė gali pasibaigti, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal reikalavimo momentą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis).

61.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018, 67 punktas).

62.       Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pripažinimas kad atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė Rangos sutartį, reiškia, jog atsakovė neturi teisės reikalauti, kad ieškovė sumokėtų 41 217,22 Eur baudą kaip tai numatyta Rangos sutarties Bendrosios dalies 8.3 punkte. Taigi atsakovė ne tik nepagrįstai išrašė ieškovei 2023 m. gegužės 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 00014, bet ir neturėjo galiojančios 41 217,22 Eur dydžio reikalavimo teisės, kurios dalį (22 358,07 Eur) būtų galėjusi įskaityti į ieškovei mokėtinas sumas. Taigi atsakovė negalėjo įskaityti ir kitų 2023 m. birželio 7 d. pranešime nurodytų sumų. Atsakovės atliktas įskaitymas neatitiko aukščiau nurodytų būtinųjų sąlygų ir dėl to yra negaliojantis (CK 1.80 straipsnis, 6.130 straipsnio 1 dalis).

63.       Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl 809,67 Eur sumos įskaitymo pagal sąskaitą faktūrą, išrašytą už poliesterio gaminius pažymėjo, jog neva ieškovė nevykdė darbų, kuriuose turėjo būti panaudoti šie gaminiai. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas net nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė turėjo atlikti apskardinimo darbus, kuriems ir reikalingas poliesteris. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovė iš atsakovės neįsigijo jokių darbų vykdymui reikalingų medžiagų, todėl atsakovės atliktas įskaitymas 809,67 Eur sumai už polistero skardos gaminius pagal atsakovės 2023 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1476 yra nepagrįstas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovė būtų užsakiusi nurodytas medžiagas ir kad tokias medžiagas atsakovė būtų perdavusi ieškovei (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, aukščiau nurodyti apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

64.       Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji negalėjo įskaityti 19 862,48 Eur ieškovės nepagrįstai aktuotų darbų, kurių faktiškai ieškovė neatliko yra nepagrįsta. Vadovaujantis CK 6.671 straipsniu, 2023 m. balandžio 7 d. raštu atsakovei nutraukus sutartį, ieškovė turėjo perduoti atsakovei visus iki Sutarties nutraukimo tinkamai ir kokybiškai atliktus darbus Galutiniu perdavimo aktu, ieškovė to nepadarė. Todėl atsakovės teigimu, ji teisėtai ir pagrįstai, remdamasi Statybos techniniu reglamente nustatyta techninio prižiūrėtojo teise ir pareiga tikrinti faktiškai atliktų darbų kiekius, organizuojant jų matavimus, pasitelkė techninį prižiūrėtoją su kuriuo ir atliko ieškovės faktiškai atliktų darbų kiekių matavimus.

65.       Rangos sutarties nuostatose yra įtvirtinta atsakovės pareiga tikrinti kiekvieną tarpinį atliktų darbų aktą, pvz. Rangos sutarties 3.4 p. Atitinkamai Rangos sutarties 3.5 p. numatyta, kad į sąskaitą faktūrą ieškovė turi teisę traukti tik tuos darbus, kuriuos faktiškai atliko ir kuriuos priėmė Gen. rangovas, jei tarp šalių nėra ginčo dėl darbų kiekio ar kokybės. Pagal Rangos sutarties 3.3 p. kartu su kiekvienu Atliktų darbų aktu rangovas privalo Gen. rangovui pateikti ir perduodamų darbų dalį atitinkančią išpildomosios dokumentacijos dalį, pagal kurią tikrinami darbai.

66.       Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė pasirašytinai priėmusi iš esmės visus tarpinius atliktų darbų aktus niekada nekėlė ieškovei pretenzijų dėl neperduotos dokumentacijos, reikalingos darbų tikrinimui. Tai reiškia, kad atsakovė buvo pajėgi tikrinti ieškovės perduodamus darbus, tą pasirašytinai ir darė. Atsižvelgiant į Rangos sutarties nuostatas bei tai, jog atsakovė priimdavo pasirašytinai perduodamus darbus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai reiškia, jog atsakovė, pasirašytinai priėmęs atliktų darbų aktus patikrino bei patvirtino atliktus darbus, jų kiekius.

67.       Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pastebi, kad Rangos sutarties nuostatos atsakovei suteikia teisę ieškovei reikšti pretenzijas tik dėl atliktų darbų kokybės, pvz., jeigu paaiškėja priimtų darbų defektai, netinkamai panaudotos medžiagas ir kt. Tačiau nei viena iš atsakovės nurodomų nuostatų nesuteikia atsakovei teisės reikšti pretenzijų dėl jau priimtų darbų kiekių. Todėl atsakovės argumentai, kad jos pasirašytinai priimti atliktų darbų aktai neturi jokios teisinės galios ir vėliau ji vienašališkai gali perskaičiuoti jau priimtus darbų kiekius, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

68.       Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog atsakovė tokį darbų kiekių perskaičiavimą atliko vienašališkai, nepakvietusi ieškovės į tokią darbų apžiūrą bei net neinformavusi, kad turi kažkokių pretenzijų dėl darbų kiekių. Pabrėžtina, jog atsakovė tai padarė tik po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos už atliktus darbus priteisimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepagrindė, kodėl jos vienašališkai surašytas aktas turėtų būti laikomas teisingesniu negu anksčiau jos priimti atliktų darbų aktai. Be to, darbų perskaičiavime dalyvavęs galutinio užsakovo techninės priežiūros vadovas E. B. 2024 m. vasario 15 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duodamas parodymus nurodė, kad paprastai tokiu atveju, jeigu jau eina toks ginčytinas klausimas, tada tokius matavimo darbus yra kviečiama atlikti nu sertifikuota matavimo įmonė, kuri jau su tiksliais prietaisais nustato tiksliai visus kiekius. Nors apeliantė neigia tokių geodezinių matavimų reikalingumą, tačiau nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad jos vienašališkai perskaičiuotas atliktų darbų aktas yra teisingas (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovei perdavė atsakovei darbų už mažesnę nei 19862,48 Eur sumą, todėl atsakovė nurodytos sumos negalėjo įskaityti.

69.       Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog 116,32 Eur generalinės rangos mokesčio atsakovė negalėjo įskaityti, nes jame nėra aiškiai nurodyta yra nepagrįsta. Ši suma nebuvo įskaityta, tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės ieškovei mokėtinos sumos. Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.7.2. punktu šalys susitarė, jog sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą, atėmus specialioje dalyje nurodytas sulaikomas sumas ir / arba taikoma Paslaugų mokestį, sumokama likusi suma ieškovei. Sutarties Specialiosios dalies 6.4. punktu šalys susitarė dėl Paslaugų (genrangos) mokesčio, kuris lygus 5 proc. nuo atliktų darbų vertės su PVM, šis mokestis buvo išrašomas ieškovei pateikus ir atsakovei priėmus atliktų darbų aktą. Atitinkamai apmokant ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras šiuo genrangos mokesčiu automatiškai buvo mažinama ieškovei mokėtina suma remiantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.7.2. Ši Sutarties sąlyga yra privaloma šalims buvo vykdoma, todėl apie papildomą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą net nereikėjo pranešti.

70.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodytais apeliantės argumentais pastebi, kad atsakovė genrangos mokestį išrašė už 2023 m. birželio mėn., nors pati atsakovė rangos sutartį nutraukė nuo 2023 m. balandžio 7 d.. Akivaizdu, kad birželio mėn. ieškovė jokių darbų nevykdė, todėl sutiktina su ieškovės argumentais, jo ji neturi pareigos mokėti ir genrangos mokesčio. Be to, iki apeliantės nurodomo įskaitymo, ieškovė nebuvo gavusi šios PVM sąskaitos – faktūros, taigi įskaitymas atliktas nesant pareigos tokio reikalavimo vykdyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pačioje sąskaitoje – faktūroje nurodyta, kad apmokėjimo terminas 2023 m. birželio 20 d., tačiau įskaitymą atsakovė atliko iki sueis toks mokėjimo terminas, t. y. 2023 m. birželio 7 d. pranešimu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neturėjo pareigos mokėti genrangos mokesčio, todėl aukščiau nurodyti apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

71.       Apeliantės teigimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji negalėjo įskaityti reikalavimo dėl baudos, nes jai sumokėti Sutartimi nustatytas 5 dienų terminas. Pranešime apie įskaitymą buvo nurodyta, kada turi būti padarytas įrašas buhalterinėje apskaitoje apie įskaitymą – 2023 m. birželio 12 d., tai yra nurodoma, jog atitinkami pakeitimai turi būti padaryti per 5 dienas, tai yra toks terminas, koks yra nustatytas Sutartyje baudai sumokėti, įskaitymą atsakovė atliko 2023 m. birželio 12 d., suėjus Sutartyje nustatytam 5 dienų terminui baudai sumokėti.

72.       Kaip matyti iš apeliacinio skundo, dėl įskaitytos 22 358,07 Eur dydžio baudos dalies apeliantė vadovaujasi CK 6.132 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią skolininkui nustatytas lengvatinis terminas vienai iš skolų sumokėti nekliudo taikyti įskaitymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju ši teisės norma nėra taikytina, nes skolininkui nebuvo nustatyto lengvatinio termino. Pabrėžtina, kad lengvatinis terminas nustatomas jau suėjus prievolės įvykdymo terminui. Šiuo atveju baudos mokėjimo terminas nebuvo suėjęs, nes pagal Rangos sutarties 7.7 p. toks terminas turėjo sueiti tik praėjus penkioms dienoms po to, kai ieškovė buvo informuota apie jai paskirtą baudą (2023 m. birželio 7 d. pranešimas, kuriuo buvo atliktas ir įskaitymas). Nors apeliantė nurodo, kad 2023 m. birželio 7 d. pranešimas apie baudos įskaitymą įsigaliojo 2023 m. birželio 12 d., t.y. praėjus Rangos sutarties 7.7 p. įtvirtintam 5 dienų terminui, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pranešimas apie įskaitymą laikomas negaliojančiu, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė negalėjo įskaityti reikalavimą dėl baudos, o apeliantės nurodyti argumentai dėl baudos įskaitymo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

73.       Nors apeliantė grįsdama įskaitymo teisėtumą vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006, pateiktais išaiškinimais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši situaciją ir susiklostę santykiai skiriasi. Kasacinis teismas minėtoje byloje nurodė, kad įskaitymas, kuris ginčijamas teisme, yra galimas tuomet, kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta. Apeliantė šiuo atveju nurodo, kad darydama įskaitymą pripažino savo prievolę ieškovei sumokėti 41 828,54 Eur. Tačiau ieškovė nesutiko su jokiu priešpriešiniu reikalavimu atsakovei, o iki įskaitymo ieškovė net nebuvo informuota, kad turi prievolių atsakovei. Minėta nutartimi kasacinis teismas išaiškino, kad teisme ginčijamas reikalavimas galėtų būti įskaitomas tada, kai šiuo atveju ieškovė pripažintų bent dalį atsakovės pareikalautų sumokėti sumų, o šiuo atveju taip nebuvo,. ieškovė nuo pat pradžių aiškiai nurodė, kad nesutinka su jokiomis atsakovui mokėtinomis sumomis, todėl priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

74.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 41 944,87 Eur skolą ir 10 032,38 Eur delspinigius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad abu šie reikalavimai yra pagrįsti, todėl tenkino nurodytus ieškovės reikalavimus.

75.       Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas Sutarties sąlygas dėl atsiskaitymo tvarkos ir sąlygų priteisė iš atsakovės skolą ir netesybas. Nurodo, jog Sutarties Specialiosios dalies 6.5. punktu šalys susitarė, jog 10 proc. nuo atliktų darbų akto sumos yra sulaikoma. Iš jos 5 proc. sumokami po Baigiamojo akto pasirašymo dienos per 3 darbo dienas, likę 5 proc. - po garantinio laikotarpio laidavimo draudimo pateikimo. Todėl 10 proc. sulaikymas yra taikomas ne tik nuo teismo sprendime nurodytų sąskaitų faktūrų Nr. 071079, 07108, 071092, bet ir nuo visų ieškovės atliktų darbų vertės, tame tarpe ir 2022 m. gegužės 25 d. PVM sąskaitos faktūros EDM071041 suma 73 849,45 Eur (sulaikoma – 7 384,95 Eur), 2022 m. liepos 25 d. sąskaitos EDM071050 – 63 504,91 Eur (sulaikoma suma – 6 350,49 Eur), 2022 m. spalio 31 d. sąskaitos EDM071070 – 62 660,78 Eur (sulaikoma suma – 6 266,07 Eur), 2022 m. lapkričio 30 d. sąskaitos EDM071072 – 36 506,50 Eur (sulaikoma – 3 650,65 Eur). Iš viso be teismo sprendime nurodytų ir nepriteistų sumų, 10 proc. sulaikymas iki Galutinio akto pasirašymo dienos sudaro 23 652,16 Eur. Todėl šia apimtimi teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės skolą. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas ir pripažintų pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą dalyje dėl Sutarties nutraukimo ir įskaitymo, pradelsta skola ieškovei yra ne 41 944,87 Eur, bet 18 292,71 Eur.

76.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė ieškiniu nereikalavo priteisti 10 proc. sulaikymo, t. y. ši suma neįeina į ieškinio reikalavimą ir visi atsakovės nurodomi su tuo susiję argumentai šiuo atveju nėra reikšmingi, nes nėra susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimu išnagrinėtu ginču. Bylos duomenimis nustatyta, kad pateiktoje skolą detalizuojančioje lentelėje nurodyta, kad skola už atliktus darbus skaičiuojama išskaičius 10 proc. sulaikymą, numatytą Rangos sutarties 6.5 p. Tai pagrindžia ir byloje pateikti apyvartos žiniaraštis ir sąskaitų registras (2023 m. gruodžio 18 d. ieškovės prašymo prijungti įrodymus 9 ir 10 priedai). Apyvartos žiniaraštyje nurodyta, kad bendra skola (įskaitant sulaikytas sumas) yra 71 082,19 Eur, atitinkamai sąskaitų registre nurodyta, kad iš viso sulaikyta suma yra 29 137,52 Eur, todėl šiuo metu ieškovei mokėtina suma be sulaikymo yra 41 944,87 Eur (71 082,39 Eur - 29 137,52 Eur). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovės prašomą skolą atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

77.       Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodinėjo patirtų nuostolių, reiškia jų nepatyrė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo remiantis kasacinio teismo praktika ir spręsti klausimą dėl delspinigių mažinimo, juolab, jog pagal teismų praktiką 0,2 proc. dydžio delspinigiai laikomi nepagrįstai dideliais, nesvarbu, ar Sutarties šalys yra verslininkai, ar ne.

78.       Rangos sutarties Bendrosios dalies 7.2 punktu bylos šalys susitarė, kad, jeigu atsakovė vėluos atsiskaityti už ieškovės tinkamai atliktus ir atsakovei perduotus bei pastarosios priimtus darbus, atsakovė įsipareigoja mokėti ieškovei 0,2 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną.

79.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

80.       CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas kyla tik nustačius vieną arba abi šias sąlygas.

81.       Kasacinis teismas savo išaiškinimuose yra suformulavęs kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiamas netesybų mažinimo klausimas. Vienas esminių kriterijų yra sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad svarbu įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).

82.       Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2008). Pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai (CPK 178 straipsnis).

83.       Bylos duomenimis nustatyta, kad abi ginčo šalys yra verslininkės, kurios užsiima tapačia statybos rangos veikla. Susitardamos dėl netesybų taikymo bylos šalys turėjo įvertinti visas su tuo susijusias aplinkybes, įskaitant jų dydžio klausimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino aplinkybes, kad atsakovė prievolių ieškovei nevykdo ilgą laiką. Atsakovė iš esmės nesąžiningai mėgino išvengti atsiskaitymo su ieškove, pasinaudodama teise vienašališkai nutraukti Rangos sutartį ir reikalauti iš ieškovės baudos. Negaudama apmokėjimo už atliktus darbus ieškovė patiria objektyvių neigiamų pasekmių, nes negali disponuoti piniginėmis lėšomis ir jų panaudoti vykdomoje veikloje. Ieškovė su atsakove laisva valia susitarė, kokio dydžio minimalius nuostolius kiekviena iš šalių patirs, jei kita šalys nevykdys savo įsipareigojimų.  Atsakovė tik abstrakčiai nurodė, kad ieškovės prašoma priteisti delspinigių suma yra neprotingai didelė. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad šalių nustatytos netesybos (delspinigiai) nėra neprotingai didelės, vadovavosi aukščiau išvardytais kriterijais, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nenustatyta pagrindų mažinti priteistinų netesybų dydį. Teismas įvertino, kad netesybos atsirado iš sutartinių santykių (pagal Sutarties 7.2 punktą, jeigu užsakovas vėluoja atsiskaityti su rangovu specialiojoje dalyje nustatyta tvarka ir terminais, užsakovas įsipareigoja mokėti rangovui 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną), jų pobūdį (šalys yra profesionalūs verslininkai, dirbantys statybos sektoriuje, susitardamos dėl netesybų taikymo bylos šalys turėjo įvertinti visas su tuo susijusias aplinkybes, įskaitant jų dydžio klausimą). Be to, sutiktina ir su ieškovės argumentais, jog pati atsakovė, teigdama, kad Sutartimi sulygtos netesybos yra aiškiai per didelės, šių savo teiginių niekaip nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės netesybas ir/ar jų nesumažino atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

84.       Nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo argumentai, neva delspinigiai negali būti mažinamai, nes 2024 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-73-881/2024, nagrinėtas ginčas tarp atsakovės UAB „Indema“ ir UAB „Fiat Lux“ teismas pripažino, kad 0,2 procento dydžio delspinigiai yra adekvataus dydžio yra nepagrįsti, tačiau pabrėžtina, kad minėtoje byloje teismas įvertino, kad netesybos atsirado iš sutartinių santykių, jų pobūdį (šalys yra profesionalūs verslininkai, dirbantys statybos sektoriuje, turi patirties verslo bei derybų srityje ir gali numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius). Ir pripažino, kad 0,2 procento dydžio delspinigiai yra adekvataus dydžio. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-73-881/2024.

Dėl defektų ištaisymo išlaidų ir dėl įpareigojimo pasirašyti gautinį perdavimo aktą bei perduoti dokumentus

85.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagrindų tankinimo darbai buvo atlikti tinkamai ir defektai atsirado dėl atsakovės ar jos samdytų trečiųjų asmenų kaltės yra nepagrįsti ir dėl byloje esančio statybos darbų žurnalo ir įrašų juose apie ieškovės vykdytus darbus. Statybos darbų žurnalas patvirtina, jog ieškovė grunto tankinimo darbus vykdė 2022 m. liepos 4 d. – 2022 m. liepos 12 d., taip pat 2022 m. spalio 17 d. – 2022 m. spalio 20 d., po šių darbų atlikimo ieškovė objekte vykdė darbus iki 2023 metų sausio 15 dienos: montavo medines sijas, atliko daugiasluoksnių PIR plokščių montavimo darbus. Tai yra ne kiti rangovai, o ieškovė, atlikusi grunto sutankinimo darbus vykdė objekto konstrukcinės dalies darbus ir pati sugadino gruntą taip, kad tankinimo darbus reikėjo faktiškai atlikti iš naujo. Stogo darbų atlikimas priklausė nuo ieškovės veiksmų, ji vykdė konstruktyvo įrengimo darbus, turėjo atlikti medinių sijų montavimo, ant jų pakloto įrengimo darbus.

86.       Ieškovės atliktų darbų trūkumų faktą atsakovė įrodinėjo statybos techninės priežiūros vadovo E. B. parengtais defektiniais aktais (I t., b. l. 86–89, 93–95). Pirmas aktas, kuriame nurodyta, kad nėra paruošti grindų pagrindai, turi būti patikrintas pagrindų sutankinimo lygis, ieškovei buvo pateiktas 2023 m. balandžio 11 d. (I t., b. l. 91). Antrą aktą, kuriame nurodyta, kad kai kurios plokštės yra mechaniškai pažeistos, taip pat vartų aprėminimas PIR plokšte atliktas ne pagal projektą ir, pjaunant PIR plokštę, buvo pažeistas metalo konstrukcijų padengimas, atsakovė ieškovei pateikė 2023 m. gegužės 11 d.

87.       Bylos duomenimis nustatyta, jog Aktus parengęs E. B. parodė, kad aktuose nurodytų trūkumų nepriskyrė konkrečiam ginčo statybos objekte dalyvavusiam rangovui (2024 m. vasario 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 3 min. 5 sek.–1 val. 3 min. 40 sek.). Vadinasi, aktai savaime neįrodo, kad juose nurodyti trūkumai yra ieškovės veiksmų pasekmė. Išskirtinas tik vartų aprėminimo plokšte darbas, dėl kurio ieškovė paaiškino, kad darbą atliko pagal atsakovės patiektų PIR plokščių išklotinę.

88.       Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog vartų aprėminimas plokšte buvo atliktas pagal ieškovės gautus brėžinius, defekto nėra – nepagrįsta. Taip pat nurodo, jog nesant byloje įrodymų, kad ieškovė defektų ištaisymą perdavė atsakovei (ar techniniam prižiūrėtojui), nepagrįsta teismo išvada neva defektas yra ištaisytas. Tačiau teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais apeliantės argumentais pažymi, kad ieškovė 2023 m. gegužės 12 d. rašte pripažino, kad yra atsakinga už metalo konstrukcijų padengimo pažeidimus ((I t., b. l. 90). Priešingai nei nurodo apeliantė, ieškovės pateiktos nuotraukos įrodo, kad metalo konstrukcijų padengimo pažeidimus ieškovė pašalino (I t., b. l. 98–104).

89.       Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė grindų paviršiaus formavimo darbus atliko ir jų rezultatą perdavė atsakovei remiantis Atliktų darbų aktu Nr. 071612 už 2022 m. lapkričio mėn. (I t., b. l. 235). Grunto sutankinimo nustatymo aktai patvirtina, kad ieškovė buvo tinkamai atlikusi ir grunto tankinimo darbus (I t., b. l. 191–219). Iš akte fiksuotų grindų pagrindo įrengimo trūkumų pobūdžio, galima spręsti, kad grunto pagrindą reikėjo iš naujo lyginti, nes tą lėmė išorinis poveikis. Atkreiptinas dėmesys, jog šią aplinkybę patvirtino ir techninės priežiūros vadovas E. B. 2024 m. vasario 15 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Nors apeliantė teigia, kad grunto sutankinimo darbai buvo atlikti tinkamai, bet pati ieškovė juos sugadino ir juos reikėjo atlikti praktiškai iš naujo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog tokių įrodymų byloje nėra, o ir būtų nelogiška ieškovei gadinti savo atliktų ir perduotų darbų rezultatą. Taip pat sutiktina ir su ieškovės argumentais, kad atsakovė remiasi techninės priežiūros vadovo E. B. parengtais defektiniais aktais, ji turėtų vadovautis ir jo parodymais pirmosios instancijos teisme, t. y. ne ieškovė yra atsakinga už defektus, o pati atsakovė, kurios vėlavimas laiku pristatyti tam tikrų darbų vykdymui reikalingas medžiagas ir lėmė išorinius veiksnius, tokius kaip oro sąlygos ir kt. Atsižvelgiant į tai, nurodyti apeliantės argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

90.       Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl to, kad ji pradžioje priešieškinio reikalavimus grindė lokaline sąmata, o vėliau faktiškai patirtais nuostoliais yra, ydinga neatitinka nei teisės normų, nei teismų praktikos. Atsakovės teigimu, jos nuostoliai, susiję su darbuotojų darbo užmokesčiu yra pagrįsti ir turėjo būti priteisti dėl keleto priežasčių: 1) jeigu atsakovė būtų savalaikiai atlikusi darbus, ieškovės darbuotojai jau būtų galėję dirbti kitame objekte ir šiame objekte atsakovė būtų patyrusi mažesnes išlaidas darbuotojų darbo užmokesčiui ir su tuo susijusiems mokesčiams; 2) objektą užbaigus anksčiau, atsakovė būtų galėjusi imtis naujų objektų ir gauti daugiau pajamų, tačiau tol, kol nebaigtas šis objektas ir jame turi dirbti atsakovės darbuotojai, ji negalėjo pradėti naujų objektų, o šiame objekte atsakovės išlaidos (nuostoliai) padidėjo, yra ne tik žala, bet ir akivaizdus priežastinis ryšys dėl ieškovės veiksmų.

91.        Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, iš pradžių atsakovė įrodinėjamą nuostolių dydį grindė savo parengtomis sąmatomis: lokaline sąmata Nr. S001, pagal kurią grunto tvarkymas įkainotas 20 885,35 Eur; lokaline sąmata Nr. S002, pagal kurią PIR plokščių ir metalo konstrukcijų padengimo trūkumų taisymas įkainotas 8 391,89 Eur (II t., b. l. 32–33). Defektiniame akte dėl PIR plokščių pažeidimų nenurodyta, kokia yra trūkumų apimtis, bet fiksuota, kad plokštės pažeistos keturiose vietose. Taip pat akte nepažymėta, kad būtų būtina atlikti naujus skardinimo darbus. Proceso eigoje atsakovė kartu su 2023 m. gruodžio 18 d. prašymu pateikė papildomus įrodymus, kuriais įrodinėja, kad grindų pagrindų trūkumų šalinimas kainavo 11 498 Eur (darbus atliko MB „Godela“ ir UAB „Betongrindis“), atsakovė tiesiogiai patyrė 12 289,49 Eur išlaidas dėl įmonės darbuotojų darbo objekte, jų apgyvendinimo ir kt., taip pat kad lokalinėje sąmatoje Nr. S002 nurodytus darbus atliko UAB „Laudo“, kuriai atsakovė sumokėjo 22 560,00 Eur (II t., b. l. 84?–118; II t., b. l. 32–59). Taigi atsakovė faktiškai teisminio proceso metu pradėjo teigti, jog įmonė patyrė reikšmingai didesnio dydžio nuostolius nei prašo priteisti priešieškiniu.

92.       Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

93.       Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovės pasirinkta nuostolių fakto ir dydžio įrodinėjimo taktika yra ydinga, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad nėra jokių įrodymų, kurie galėtų bent netiesiogiai pagrįsti, kad atsakovės nurodytos tiesioginės veiklos sąnaudos būtų nulemtos išimtinai ieškovės veiksmų (CPK 178 straipsnis). Papildomai pažymėtina, kad atsakovė priešieškinį pateikė 2023 m. liepos 14 d., tuo tarpu atsakovės nurodomus nuostolius pagrindžiantys dokumentai yra 2023 m. gegužės mėn. – birželio mėn., t. y. atsakovė jau teikdama priešieškinį turėjo visus dokumentus, kuriuos įrodinėjo ištaisytus defektus, tačiau tik teisminio proceso metu pradėjo teigti, jog įmonė patyrė reikšmingai didesnio dydžio nuostolius nei prašo priteisti priešieškiniu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei įvertinus, jog apeliantė neįrodė nei jos prašomų priteisti nuostolių dydžio, nei tai, jog vienareikšmiškai nurodytos tiesioginės veiklos sąnaudos būtų nulemtos išimtinai ieškovės veiksmų, visi apeliantės argumentai susiję su jos nurodomais patirtais nuostoliais atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

94.       Kadangi apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog šiai dienai Rangos sutartis yra nutraukta bei atsižvelgus į tai, jog byloje nėra ginčo, jog visa dokumentacija atsakovei yra perduota, todėl nėra jokios priežasties atsakovei nepasirašyti Galutinio perdavimo akto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą ir įpareigojo atsakovę pasirašyti Galutinį perdavimo aktą ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 271 straipsnio 1 dalis).

95.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus.

Dėl bylos procesinės baigties

96.       Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

97.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

98.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

99.       Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

100.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2 940,30 Eur (įskaitant PVM) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas) ir aktualaus laikotarpio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (2 743,39 Eur), teismas konstatuoja, jog ieškovės prašomos priteisti 2 940,30 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, dėl to sprendžia priteisti iš atsakovės ieškovei 2 743,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 3, 93, 98 straipsniai).

101.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

102.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „EDM Statyba“ iš atsakovės UAB „Indema“ 2 743, 39 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt trys eurai 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Vaclovas Paulikas

                                                Jelena Šiškina 

                                                Inga Staknienė