Baudžiamoji byla Nr. 1A-965-309/2014
Teisminio proceso Nr. 1-85-1-01097-2013-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.3; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.4; 1.1.8.9; 1.1.10.1; 1.1.10.2.1; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 18 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,
sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,
dalyvaujant prokurorei Inesai Žilinskienei,
nuteistojo M. P. gynėjai advokatei Virginijai Vainorienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 641 straipsniu sumažinta paskirta bausmė vienu trečdaliu ir paskirta M. P. galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas M. P. laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 19 d. Laikoma, jog jis yra atlikęs 1 (vieną) dieną laisvės atėmimo bausmės. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo M. P. suėmimo pagal šį nuosprendį jam įsiteisėjus dienos.
Priteista iš M. P. 500,00 Lt (penki šimtai litų) nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. R..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
M. P. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: jis 2013 m. spalio 25 d. apie 22.17 val., būdamas (duomenys neskelbtini), internetinėje svetainėje www.(duomenys neskelbtini).lt patalpino informaciją apie parduodamą mobiliojo ryšio telefoną „Apple iphone 4“ už 500 litų. Po to, jis pažadėjo mobiliojo ryšio telefoną „Apple iphone 4“ parduoti ir atsiųsti V. R. į (duomenys neskelbtini), kai bus pervesti už telefoną pinigai į banko sąskaitą, esančią UAB „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini). 2013 m. spalio 28 d. V. R. pervedus į nurodytą sąskaitą 500 litų, M. P. mobiliojo ryšio telefono „Apple iphone 4“ pirkėjui neatsiuntė ir kitaip neperdavė. Tokiais veiksmais M. P. apgaule savo naudai įgijo 500 litų iš V. R., tuo nukentėjusiajam padarydamas 500 litų turtinę žalą.
Nuteistasis M. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendį ir priimti nuosprendį paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Skunde nurodo, kad su Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka, nes byla buvo išspręsta neteisingai. Skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir bausmės paskyrimo.
Pasak nuteistojo, jis teisiamojo posėdžio metu prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuoširdžiai gailėjosi ir dabar gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kurią padarė dėl susiklosčiusių aplinkybių. Teismui paaiškino, kad tuo metu buvo labai sunki jo materialinė padėtis bei jo šeimos finansinė padėtis. Mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neatsižvelgė į ypač reikšmingas aplinkybes: jo sveikatos būklę, sunkią šeimyninę turtinę padėtį, nusikalstamos veikos motyvus, dėl ko nebuvo nustatytos ir konstatuotos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kurios būtų turėjusios įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui ir skyrimui bausmės, adekvačios nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiui, laipsniui bei jo sveikatos būklei.
Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad jis kaltu padaręs nusikaltimą prisipažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, todėl šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, daugiau lengvinančių aplinkybių bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė. Teismas taip pat nustatė, kad jis yra neįgalus (nustatytas 40 procentų darbingumo lygis), šiuo metu yra bedarbis, nes dėl sveikatos būklės nepavyksta susirasti darbo, turi mažametį sūnų, gimusį 2013-03-10. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jo argumentai dėl šeimyninių aplinkybių bei jo neįgalumo negali būti laikomi esminiais, duodančiais pagrindą skirti švelnesnę bausmės rūšį.
Apeliantas nurodo, kad jis gyvena kartu su tėvu A. P. ir motina D. P., kuriai yra nustatytas 20 proc. darbingumo lygis bei jos rūpintoju paskirtas A. P., kuris faktiškai visą savo laiką skiria jos slaugymui ir negali užsiimti jokia darbine veikla. Apeliantas teigia, kad jis pats serga nepagydoma liga - raumenų distrofija, dėl jos jam nustatytas darbingumas 40 proc., tačiau realiai jo darbingumas kai kuriomis dienomis (priklausomai nuo sveikatos būklės) būna žymiai mažesnis, todėl jo įsidarbinimo galimybės yra ribotos. Be to, jam reikalinga nuolatinė pagalba, nes dėl ligos negali pilnai savęs apsitarnauti. Nuosavo būsto neturi, nuomotis būstą neturi jokių finansinių galimybių (be to vienas nesugebėtų apsitarnauti), todėl gyvena kartu su tėvais, o visos šeimos pajamos - tai jo motinos gaunamos socialinės išmokos. Niekada nevengė dirbti, tačiau jo darbingumas leidžia dirbti tik sutrumpintą darbo laiką. Taigi, jo darbo dienos trukmė yra 6 val. Dėl prastos sveikatos būklės bei progresuojančios ligos dažnai serga. Tad tokio darbuotojo nepageidauja joks darbdavys. Darbdaviai ne tik kad nenori, bet negali priimti į darbą darbuotojo, kuriam dėl ligos draudžiama kelti krovinius rankomis daugiau kaip 15 kg, dirbti darbą susijusį su nuolatiniu vaikščiojimu, dirbti požeminius darbus bei kt., nes negali suteikti jo darbingumo lygiui adekvataus darbo. Todėl jam tikrai nelengva susirasti darbą, kurį galėtų dirbti pagal esamą darbingumo lygį bei sveikatos būklę. Neatmeta galimybės dirbti namuose, tačiau tokio pobūdžio darbo taip pat nepavyksta susirasti.
Apeliantas taip pat nurodo, kad yra įsipareigojęs teikti išlaikymą savo vaikui po 400 Lt per mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Kadangi lėšų nuolat trūksta, išlaikymą vaikui teikia pagal galimybes. Deja, jo galimybės šiuo metu labai ribotos. Jam reikalingi ne tik vaistai, bet ir vitaminai bei įvairūs papildai, jo tėvų pajamos minimalios, tad jiems nuolat stinga net būtinųjų produktų, kas mėnesį reikia mokėti mokesčius už komunalinius patarnavimus, sūnaus mama prašo lėšų vaiko išlaikymui, būtent susiklosčiusi labai sunki turtinė padėtis, noras padėti savo šeimai pastūmėjo jį nusižengti įstatymui. Sunki turtinė padėtis susidarė tikrai ne todėl, kad vengė dirbti ar tinginiavo, o dėl pradėjusios blogėti sveikatos būklės ir negalėjimo rasti darbo.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai neišsiaiškinęs jo turtinės padėties, negalėjo nustatyti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte (veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties). Todėl galima teigti, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas yra paviršutiniškas, vienpusis ir šališkas. Toks pažeidimas laikytinas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą, nustatyti visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę, nes jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, sutiko dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo ir tikėjosi švelnesnės bausmės.
Pažymi, kad BK 61 straipsnis įpareigoja teismus skiriant bausmes už padarytas nusikalstamas veikas įvertinti byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių reikšmę, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, atsižvelgiant į tai motyvuotai parinkti skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Apeliantas mano, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas jį nuteisdamas laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose, visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis serga progresuojančia nepagydoma liga, neįvertino galimybių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, 75 straipsnio nuostatų. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal BK 76 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku.
Apelianto vertinimu, apylinkės teismas formaliai pažiūrėjo į jo paaiškinimus ir pateiktus įrodymus apie jo sveikatos būklę, neteisingai vertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad yra paskirta teismo medicinos ekspertizė.
Skunde taip pat dėsto argumentus dėl jam paskirtos kardomosios priemonės suėmimo aplinkybių ir Šiaulių apygardos teismo paskirtos ekspertizės, dėl ko sustabdytas baudžiamosios bylos Nr. 1A-631-309/2014 nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai M. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimu aspektu, neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai ar subjektyviai šališkas. Teismas nagrinėdamas šią bylą neišreiškė jokio palankumo ar priešiškumo vienai iš šalių, priimamus sprendimus motyvavo, tenkino tiek prokuroro, tiek kaltinamojo ir jo gynėjos prašymus dėl įrodymų tyrimo. Vien tai, kad įrodymai buvo įvertinti kitaip nei pageidavo nuteistasis, nesudaro pagrindo daryti išvados apie pirmosios instancijos teismo šališkumą.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai) yra pažymėjęs, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą. Nusikalstamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. P. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat į tai, kad M. P. yra neįgalus (nustatytas 40 procentų darbingumo lygis), dirbo, registruotas darbo biržoje, nevedęs, turi mažametį vaiką, padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, anksčiau buvo teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, teistumai neišnykę, yra ne kartą baustas administracine tvarka, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, žalos nukentėjusiajam neatlygino.
Iš bylos duomenų matyti, kad M. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, neišnykus ir nepanaikintam įstatymo nustatyta tvarka teistumui, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad M. P. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 3 kartus, visais atvejais jo padaryti nusikaltimai buvo susiję su svetimo turto neteisėtu įgijimu, be to jis daug kartų baustas administracine tvarka, vėl padarė naują nusikaltimą nuosavybei, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai ir daro išvadą, kad nuteistajam skirtos bausmės ir administracinės nuobaudos nebuvo efektyvios, nepasiekė joms keliamų tikslų, nepakeitė jo nusikalstamų polinkių.
Ir nors nuteistasis M. P. apeliaciniu skundu prašo paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apelianto skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdama į tai, kad M. P. už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai mažesnė už BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), kolegija konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį ir nėra per griežta. Teisėjų kolegija tai pat atsižvelgia į tai, kad nuteistajam jo sveikatos būklė netrukdo daryti naujų nusikalstamų veikų, jam nustatyta liga nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtintą Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą ir konstatuoja, kad nuteistajam skirti švelnesnės bausmės rūšies ar jo atleisti nuo bausmės remiantis BK 76 straipsniu nėra pagrindo.
Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog jis nusikalstamą veiką padarė dėl jo sveikatos būklės ir sunkios materialinės padėties, šių aplinkybių neįvertino kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama situacija, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos jo padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal teismų praktiką nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyvios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Taigi, įvertinus aplinkybių visumą, turi būti konstatuojama, kad kaltininkui buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012, 2K-531/2014).
Nagrinėjamu atveju M. P. savo sunkią turtinę padėtį grindžia tuo, kad jis veikos padarymo metu neturėjo darbo, jam reikėjo įsigyti vaistų ir papildų dėl blogėjančios jo sveikatos būklės, taip pat turėjo teikti išlaikymą savo vaikui, tuo tarpu jo šeimos pajamos yra vien tik neįgalios motinos gaunamos pašalpos. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad nuteistojo motina D. P. yra neįgali (nustatytas 20% darbingumas), kad jo motina gaudavo nors ir nedideles, tačiau nuolatines pajamas, kad nuteistasis M. P. kai kuriais laikotarpiais dirbo, turėjo mobiliojo ryšio telefoną, kurį pardavinėjo ir realiai galėjo jį parduoti, kad įgijo išsilavinimą ir gali dirbti darbą pagal įgytą specialybę, kad nuteistasis prisipažino, jog minėtą telefoną pardavinėjo ne vieną kartą, pajamų įgijimas iš nusikalstamos veikos buvo tapęs nuteistojo verslu, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistasis M. P. nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios turtinės ar beviltiškos padėties.
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio nuostatas.
BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Pažymima, kad BK 62 straipsnio 1 dalis taikoma tuomet, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Iš bylos medžiagos matyti, kad yra nustatyta viena nuteitojo M. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau kitų BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų nėra. Todėl daroma išvada, kad nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Kadangi byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios mažintų apelianto padarytų nusikaltimų ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies taip pat nėra pagrindo.
BK 75 straipsnio 1 dalis, teismui numato galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atidėdamas bausmės vykdymą teismas privalo motyvuoti, kodėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad teismų praktika formuojama taip, jog atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, vertintini kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2010).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis M. P. būdamas pakankamai jauno amžiaus buvo teistas 3 kartus už nusikaltimus nuosavybei, kad buvo eilę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, kad nuteistajam anksčiau jau buvo atidėtas bausmės vykdymas ir jis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarė naują tyčinį nusikaltimą, daro išvadą, kad nuteistasis nepadarė atitinkamų išvadų, toliau ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles, todėl atidėjus bausmės vykdymą nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Kolegijos vertinimu, tai, jog nuteistasis savo gyvenimo būdu pablogino savo ir savo šeimos padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, pasekmė.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas M. P. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, kuri nėra per griežta, todėl švelninti jos ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra pagrindo, dėl to nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
n u t a r i a:
nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Zigmas Kavaliauskas
Teisėjai Raimundas Jurgaitis
Vidmantas Mylė