Civ.byla Nr. 2-2162-232/12
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03402-2010-7
Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė,
sekretoriaujant G. P.,
dalyvaujant ieškovei J. G.,
ieškovės atstovei advokato padėjėjai E. Š.,
atsakovės Lietuvos Respublikos atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos atstovei J. O.,
teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos,
NUSTATĖ:
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos, jos naudai 1 000 000 Lt neturtinei žalai, atsiradusiai dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės teisėjos L. A. neteisėtų veiksmų t.y. patvarkymo veikti kito antstolio teritorijoje patvirtinimo 2006-10-26 rezoliucija, dėl skolininko turto pardavimo akto Nr. patvirtinimo 2006-11-10 rezoliucija bei skolininko turto turto paR davimo akto Nr. patvirtinimo per 4 dienas nuo akto surašymo dienos, pažeidžiant LR CPK 725 str. 1 d., atlyginti.
Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas (toliau LAT) 2010-06-29 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K372/2010 paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo (toliau LApT) 2010-01-28 apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo ieškovė nuteista pagal LR BK 228 str. 2 d. ir 246 str. 2 d. realiu laisvės atėmimu vieneriems metams, priteisiant civiliniams ieškovams E. Š. 38 680 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, V. M. 19 801 Lt turtinei žalai ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovė nuteista už tai, kad atlikdama antstolės funkcijas, pagal išieškotojos K. K. pateiktą 2006-10-25 Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą, užvedė vykdomąją bylą Nr. 31-25 77/06 bei 2006-10-26, surašė turto arešto aktą skolininko R. M. nekilnojamajam turtui, kuriam Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006-08-18 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių - turto arešto taikymo pagrindu, 2006-08-19 Turto arešto aktų registre jau buvo įregistruotas areštas. Teismas pripažino ieškovę kalta, nes nusprendė, kad ieškovės 2006-11-06 surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr., patvirtintas Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjos, kuriuo už 85 000 Lt buvo parduotas 7750/13900 dalys žemės ūkio paskirties žemės sklypo buvo neteisėtas. Teismas nutarė, kad ieškovė tęsė savo neteisėtus veiksmus, kai Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkei 2006-11-10 patvirtinus 2006-11-06 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06, 2006-11-10 surašė patvarkymą dėl turto arešto panaikinimo, kurio pagrindu buvo išregistruotas skolininko R. M. turtui uždėtas areštas, ir minėtam skolininkui priklausęs nekilnojamasis turtas - 7750/13900 dalys žemės ūkio paskirties žemės sklypo, perleistas pirkėjui E. M.. Teismas nusprendė, kad ieškovė už tai neteisėtai gavau 4 000 Lt atlyginimą, ir nuteisė realia vienerių metų laisvės atėmimo bausme.
Ieškovė pažymėjo, jog vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06 visi ieškovės atlikti vykdymo veiksmai buvo patvirtinti 2006-10-26 ir 2006-11-10 rezoliucijomis LR CPK nustatyta tvarka ieškovės procesinę veiklą kontroliavusios teisėjos - Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės teisėjos L. A.. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja sankcionavo visus ieškovės, vykdymo veiksmus ir juos atliekant priimtus patvarkymus ir nematė pagrindo stabdyti skolininko R. M. turto realizavimo. Todėl ieškovės teigimu ji, vykdymo veiksmus, kuriuos tiek LAT, tiek LApT traktavo kaip neteisėtą veikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, atliko dėl teisėjos nerūpestingumo. Nuosprendis, kuriuo ieškovė, buvo nuteista, patvirtina, kad teisėja, sankcionuodama visus pagrindinius ieškovės procesinius veiksmus, patvarkymą veikti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, iš esmės nepatikrino jų teisėtumo. Tokie teisėjos nerūpestingi veiksmai leido susidaryti situacijai, kuomet ieškovės, priverstinio vykdymo procesiniai veiksmai teismų buvo pripažinti neteisėtais ir užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK nuostatas. Iš LAT nutarties ir LApT nuosprendžio akivaizdu, kad jeigu ieškovės procesinius veiksmus kontroliavusi teisėja būtų tinkamai atlikusi savo pareigą tikrinti ir kontroliuoti vykdymo veiksmų teisėtumą, ieškovė, nebūtų atlikusi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų. Dėl to, kad teisėja nesilaikė įstatymuose numatytos pareigos kontroliuoti antstolio procesinę veiklą, ieškovė, buvo neteisingai nuteista už savo pareigų vykdymą. Teisėja padarė esminius proceso teisės normų (LR CPK 594 str. ir 725 str.) pažeidimus. Tokie teisėjos veiksmai pripažintini neteisėtais, dėl kurių yra pagrindas valstybei deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Yra visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys. Pažymėjo, jog teisėja ieškovės surašytą skolininko turto pardavimo aktą patvirtino per 4 dienas, kai tokią teisę turėjo tik nuo turto pardavimo akto surašymo dienos praėjus ne mažiau kaip 20 dienų. Dėl teisėjos neteisėtų veiksmų ieškovė buvo pripažinta kalta pagal BK 228 str. 2 d. ir 246 str. 2 d. už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir areštuoto turto realizavimą dėl ko patyrė didelę neturtinę žalą. Dėl tokio neteisingo nuteisimo ieškovė išgyveno, susirgo depresija, negrįžtamai pablogėjo ieškovės, kaip valstybės tarnautojos reputacija, ieškovė neteko teisės verstis antstolio praktika, neteko pragyvenimo šaltinio.
Atsakovės atstovė su ieškovės ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ginčo atveju nėra nustatyta prejudicinių faktų, dėl kurių ieškinyje nurodomos aplinkybės (teisėjos galimai neteisėti veiksmai) neturėtų būti įrodinėjamos. Aplinkybė, jog ieškovė baudžiamojoje byloje buvo pripažinta kalta dėl padarytų nusikaltimų iš dalies dėl veiksmų, kuriuos turėjo kontroliuoti teisėja, savaime neįrodo teisėjos veiksmų neteisėtumo. Baudžiamojoje byloje, kurioje buvo vertinami ieškovės veiksmai ir civilinėje byloje dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjos veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, nustatinėtinos aplinkybės nesutampa, todėl baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nagrinėjamos kategorijos byloje neturi prejudicijos. Netgi jeigu vykdymo veiksmai (patvarkymas tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje bei 2006 m. lapkričio 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. 31-2577/06 ) nebūtų patvirtinti teisėjos rezoliucijomis, antstolė vis tiek būtų laikoma juos atlikusi (antstolė, įformindama vykdymo veiksmus, priima patvarkymus), todėl jos veiksmai taip pat galėtų būti vertinami kaip priešingi baudžiamiesiems įstatymams. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia teisę vykdyti įstatymų nustatytas funkcijas ir paslaugas, todėl antstoliams taikomi padidinti atsakomybės standartai, jie yra atsakingi pirmiausiai už savo veiksmų teisėtumą nepriklausomai nuo to, ar šiuos veiksmus patvirtino antstolio veiksmus kontroliuojantis teisėjas. Tarp ieškovės nurodomų teisėjos galimai neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio. Ieškinyje visiškai nėra pagrįsta-būtina civilinės atsakomybės sąlyga - kaltė, todėl ir dėl šios priežasties civilinė atsakomybė negalima. Nesant nustatytų kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovės nurodoma žala yra siejama su pačios ieškovės atliktais veiksmais, todėl dėl jos atsiradimo nėra atsakinga atsakovė.
Ieškovė dublike nurodė, kad teisėjos veiksmų vertinimas iš esmės turi būti atliekamas Lietuvos materialinėje civilinėje teisėje įtvirtintų deliktinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Pagal LR CK 6.246 str. 1 d. civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tarp teisėjos neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes jeigu ieškovės, kaip antstolės, procesinius vykdymo veiksmus kontroliavusi teisėja nebūtų pažeidusi proceso teisės normų t.y. LR CPK 594 str. ir 725 str., būtų užtikrinusi reikiamą atidumo ir rūpestingumo laipsnį, ieškovė nebūtų nuteista baudžiamąją tvarka. Be to jeigu teisėja nebūtų patvirtinusi ieškovės patvarkymo veikti kito antstolio teritorijoje, ieškovė nebūtų ėmusis jokių kitų vykdymo veiksmų ir nebūtų realizavusi skolininko turto. Pažymėjo, jog pagal LR CK 6.272 str. atsakomybė dėl teisėjos neteisėtų veiksmų atsakovei kyla nesant teisėjos kaltės. Pagal LR CK 6.272 str. 1 d. valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai (nuostoliams), ir priežastiniam ryšiui. Nustačius visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, valstybė turi atlyginti ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą. Ieškovė didelę neturtinę žalą patyrė būtent dėl teisėjos neteisėtų veiksmų.
Triplike atsakovė nurodė, jog LR CK 6.272 str. 2. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi ieškovė turi pagrįsti ir įrodyti šias būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė.
Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir priimamo sprendimo motyvai.
Ieškovė buvo kaltinama pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (žr.kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje Nr. 1-76/2009 t.3,b.l.3-10). Vilniaus apygardos teismas 2009 04 01 nuosprendžiu (b.b.,t.3,b.l.120-129) ieškovę išteisino. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka 2010 01 28 nuosprendžiu (b.b.,t 3,b.l.177-196) panaikino pirmosios instancijos nuosprendį ir ieškovę nuteisė pagal minėtus BK straipsnius už tai, kad ji, būdama antstole – valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, atlikdama antstolės, funkcijas vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06, siekdama turtinės naudos už neteisėtą didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimą jai atiteksiančio 4000 Lt atlyginimo, žinodama kad skolininko R. M. (toliau skolininkas) nekilnojamajam turtui, Ukmergės rajono apylinkės teismui 2006 08 18 nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones 2006 08 19 Turto arešto aktų registre įregistruotas areštas, 2006 10 26 surašė turto arešto aktą, kurio pagrindu 2006 10 30 Turto arešto aktų registras įregistravo turto areštą, ir, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos – gauti neteisėtą atlygį, žinodama, jog tam pačiam skolininko turtui Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu uždėtas areštas, nėra panaikintos, 2006 11 06 surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr., kuriuo už 85 000 Lt neteisėtai pardavė pirkėjui E. M. dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,9000 ha, unikalus Nr., esančio adresu: Paširvinčio vs., Ukmergės r. sav. (toliau sklypo dalis), nuosavybės teisėmis priklausiusio skolininkui R. M.. Pateikė minėtą aktą tvirtinti Vilniaus r. apylinkės teismo pirmininkei L. A., kuriai kartu su teikiamu tvirtinti 2006 m. lapkričio 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. 31-2577/06 buvo pateikta vykdomoji byla, kurioje nebuvo duomenų, iš kurių matytųsi, kad nekilnojamajam turtui teismo sprendimu uždėtas areštas, teisėjai 2006 11 10 rezoliucija patvirtinus minėtą aktą skolininkui priklausiusi sklypo dalis buvo neteisėtai perleista pirkėjui E. M., o ieškovė neteisėtai gavo 4000 Lt atlyginimą.
Nuosprendyje taip pat konstatuota, kad tokiais veiksmais ieškovė pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio dėl nuosavybės neliečiamumo, nes nukentėjusieji baudžiamojoje byloje E. Š. ir V. M. (toliau nukentėjusieji) prarado galimybę efektyviai apginti savo nuosavybės teises į jiems teismo sprendimu priteistą turtinę teisę, taip pat pažeidė CPK 13 ir 18 str. įtvirtintus dispozityvumo bei teismo sprendimo, nutarties privalomumo principus CPK 150 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas, kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas, bei CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog antstolis vykdo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau instrukcija) 14 punkto nuostatą, kad tais atvejais kai turtą areštuoja keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus, – tas antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas.
Teismas taip pat konstatavo, kad dėl suminėtų ieškovės veiksmų nukentėjusieji prarado galimybę efektyviai įgyvendinti teismo sprendimu jiems pripažintas turtines teises dėl 124 600 Lt ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko, nes kaip nurodė sprendimą vykdžiusi antstolė N. J. išieškojimo negalimumo aktuose skolininko kito turto nėra. Teismas nustatė, kad ieškovė taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą, dėl to padarydama didelės žalos valstybės interesams bei fiziniams asmenims.
Nuosprendį apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad ieškovė neturėjo teisės pradėti vykdymo veiksmų pagal pasiskirstymą tarp antstolių kontorų, nes, remiantis CPK 590 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo pagal šio asmens gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą. Ieškovės teiginį, kad ji ėmėsi vykdyti vykdomąjį dokumentą, nes išieškotoja pagal vykdomąjį įrašą išieškotoja K. K. nurodė skolininką gyvenant Vilniaus r., Pagiriuose 6-36, jos aptarnaujamoje teritorijoje ir kad tokią savo gyvenamąją vietą nurodė ir skolininkas, apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip pasirinktą gynybos taktiką, suderintą su kitais asmenimis. Nes šį faktą paneigė ne tik vykdytoje vykdomojoje byloje esantys dokumentai, bet ir paties skolininko nurodoma gyvenamoji vieta procesiniuose dokumentuose, esančiuose prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos pridėtoje Ukmergės r. apylinkės teismo civilinėje byloje Nr., kuri nagrinėta tuo pačiu laikotarpiu, kurioje tiek skolininkas tiek jo atstovė skolininko gyvenamąją vietą buvo nurodę Ukmergėje, Uosių g. 1-3 arba Ukmergės r., Vepriuose. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad chronologiškai tuoj po to, kai skolininkui priklausantis žemės sklypas buvo parduotas E. M., R. M. kontaktinis adresas minėtoje civilinėje byloje imtas nurodinėti M. V. g. 6, Vilniuje, kur įsikūrusi advokatų kontora ,,ADVERSUS“, kurioje advokatu dirba E. M. sūnus A. M., o žyminį mokestį aptariamoje civilinėje byloje už skolininko paduotą apeliacinį skundą elektroniniu būdu sumokėjo UAB ,,ADVERSUS GROUP“, o mokėjimo nurodymo Nr. 618 parašo vietoje įrašyti E. M., t. y. asmens, įsigijusio skolininkui priklausantį žemės sklypą, vardas ir pavardė. Šiuose faktuose apeliacinės instancijos teismas įžiūrėjo ryšį tarp ieškovės (antstolės) atliktų veiksmų, skolininko, jo žemės sklypą įsigijusio E. M. ir pastarojo sūnaus A. M. bei tarp išieškotojos, teisme pripažinusios, kad pažįsta A. M., ir kreipiantis į ieškovę pagal vykdomąjį įrašą išieškoti 60 000 Lt skolą nurodžiusios jog skolininkas tariamai gyvena Vilniaus r., Pagiriuose. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors ieškovės vykdytoje vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06, jos surašytuose skolininkui adresuotuose raštuose bei paties skolininko pareiškime pastarojo adresas nurodomas Pagiriai 6-36, Vilniaus r. jau pirmą vykdomojo dokumento vykdymo dieną užklausdama Sodrą, bankus pati antstolė nurodė skolininko gyvenamąją vietą Ukmergės r., Vepriuose. Šį adresą ji nurodė ir tą pačią dieną surašytame turto arešto akte. Skolininko gyvenamoji vieta Ukmergės r., Vepriuose, nurodyta ir 2006-10-25 išieškotojai išduotame notaro vykdomajame įraše, kurį gavusi antstolė jau kitą dieną pradėjo vykdymo veiksmus.
Apibendrindamas šiuos faktus apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė 2006-10-26 sąmoningai priėmė iš išieškotojos vykdyti vykdomąjį dokumentą – 2006-10-25 Vilniaus m. 10-jo notarų biuro notaro išduotą vykdomąjį įrašą dėl 60 352,52 Lt ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko pagal neapmokėtą vekselį bei pradėjo vykdymo veiksmus, neturėdama tam teisės, nes nuo pat pirmos vykdymo dienos žinojo skolininką gyvenant ne Vilniaus, bet Ukmergės rajone, ten turint savo įmonę ir turtą ir taip elgdamasi nesilaikė CPK 651 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų. Dėl to apeliacinės instancijos kolegija ieškovės tolesnius veiksmus– jau pirmą dieną priimtą patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje ir skolininko turto areštą vertino kaip taip pat neturinčius teisinio pagrindo, nes vykdymo procese galioja bendrasis teisės principas ex injuria jus non oritur, reiškiantis ,,iš neteisėtumo teisė neatsiranda“. Teismas nustatė, kad ieškovė iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų nuo pat pirmos vykdymo dienos žinojo apie Ukmergės r. apylinkės teismo skolininko priklausančio žemės sklypo areštą ir atmetė ieškovės argumentą neva ji galvojusi, kad nėra kliūčių vykdyti išieškojimą pagal notaro vykdomąjį įrašą, kadangi vieningame vykdomųjų dokumentų sąvade ji mačiusi antstolės N. J. įrašą, jog jos vykdoma byla visiškai įvykdyta, kadangi minėtame vieningame vykdomųjų dokumentų sąvade antstolė N. J. nurodė įvykdžiusi bylą, kurioje buvo neturtinis ieškinys. Todėl teismas nurodė, kad ieškovė, turėdama savo profesinėms pareigoms vykdyti reikiamą išsilavinimą, negalėjo nesuprasti, kad skolininko žemės sklypo areštas susijęs ne tik su antstolės N. J. įvykdyta byla, bet ir su kita byla, kurioje neišspręstas turto klausimas ir prieš imdamasi aktyvių veiksmų, antstolė privalėjo išsiaiškinti žemės sklypo arešto priežastį, nes areštas nebuvo panaikintas ir antstolė tai žinojo. Tokį reikalavimą numato CPK 690 straipsnio nuostatos. Remdamasis antstolės N. J. parodymais teismas nustatė, kad ieškovė į ją dėl informacijos gavimo nesikreipė. Pati ieškovė iš pradžių pirmosios instancijos teisme pripažino nebendravusi su Ukmergės r. apylinkės teismu bei Ukmergėje dirbančia antstole, nors apeliacinės instancijos teisme atsikirsdama į proceso dalyvių baigiamąsias kalbas jau teigė informaciją siuntusi elektroniniu laišku ir motyvavo, kad antstolė N. J. sakė elektroninio pašto netikrinanti. Vėliau atnaujinus bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, duodama parodymus ieškovė pakartojo savo teiginį, jog informavo antstolę N. J. elektroniniu laišku. Su ieškovės teiginiais teismas nesutiko nurodė ieškovę iškraipius liudytojos N. J. parodymus, nes liudytoja sakė negavusi elektroniniu paštu pranešimo, kad ieškovė atliko veiksmą, ir nurodė, kad elektroninį paštą tikrina jos darbuotojas. Todėl teismas nurodė nesant pagrindo abejoti, jog, ieškovei išsiuntus elektroninį laišką, antstolė N. J. jame esančią informaciją būtų sužinojusi. Todėl teismas priėjo išvados, kad ieškovė sąmoningai vykdė išieškojimą iš antstolės N. J. areštuoto turto, pažeisdama kitų asmenų, kurių prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, interesus, taigi piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.
Dėl ieškovės išsakytų motyvų, kad jos surašytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą 2006-11-10 patvirtino teisėja, neįžiūrėjusi jokių pažeidimų, teismas pažymėjo, kad sprendžiant ieškovės kaltės klausimą atkreipė dėmesį, kad liudytoja apklausta teisėja nurodė, kad ieškovės pateiktoje vykdomojoje byloje nebuvo Ukmergės r. apylinkės teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko turtui, jog priešingu atveju būtų susisiekusi su Ukmergės r. apylinkės teismu pasitikslinti. Liudytoja nežinojo apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl patvirtino aktą. Teismas pabrėžė, kad byloje akivaizdu jog ieškovė teisėjai nepateikė visos reikiamos informacijos, reikšmingos teisėjos sprendimui priimti, ir to rezultatas – nukentėjusiesiems sukeltos neigiamos pasekmės. Liudytojos teisėjos parodymus apie ieškovės veiksmų teisėtumą teismas vertino kaip norą padėti ieškovei. Teismas pabrėžė nagrinėjamoje baudžiamojoje negalįs vertinti liudytojos teisėjos procesinių veiksmų, tačiau sprendė, kad neigiamų pasekmių nukentėjusiesiems pradžia buvo būtent tai, jog ieškovė sąmoningai nepateikė teisėjai visų dokumentų. Teismas nurodė, kad sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punktas numato: jeigu turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus,- tas antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas.
Pasisakydamas dėl ieškovės ir jos gynėjo argumentų dėl ieškovės veiksmų surašant turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą bei realizuojant skolininko turtą pagrįstumo nes ieškovė vykdžiusi išieškojimą pagal vykdomąjį įrašą, kuris yra galutinis dokumentas, o antstolė N. J. vykdė teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tarpinius dokumentus, nes įsiteisėjusio teismo sprendimo dar nebuvo, teismas nurodė, kad su ieškovės ir jos gynėjo teigimu, jog ieškovė pirma areštavo žemės sklypą, o antstolė N. J. sudarė tik turto aprašą, kuris nestabdo vykdymo veiksmų ir kad dėl to ieškovė turėjo prioritetą negalima sutikti. Teismas nurodė, kad nors laikinosios apsaugos priemonės ir iš tiesų nestabdo vykdymo veiksmų, nes vykdomosios bylos sustabdymo atvejai numatyti CPK 626 ir 627 straipsniuose, tačiau nėra teisinio pagrindo manyti, kad turto areštas pagal vykdomąjį įrašą turi prioritetą prieš turto areštą taikant laikinąsias apsaugos priemones pagal teismo nutartį, kai surašomas ne turto arešto aktas, bet sudaromas turto aprašas. Išieškotojos pateiktas vykdyti vykdomasis įrašas, notaro išduotas pagal neapmokėtą vekselį, ir nukentėjusiųjų prašymu priimtos įsiteisėjusios teismo nutartys areštuoti skolininko turtą pritaikant laikinąsias apsaugos priemones teismo Apeliacinio teismo nuomone yra lygiaverčiai vykdomieji dokumentai, turintys vienodą teisinę galią (CPK 587 straipsnis). Teismas nurodė, kad pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punktą aptariamu atveju pirmenybė realizuoti skolininko turtą būtų teikiama antstolei N. J., kaip pirmai areštavusiai tą turtą pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus. Ieškovė šioje situacijoje būtų galėjusi ieškoti kito skolininko turto, o tokio neradusi, privalėjo grąžinti neįvykdytą vykdomąjį dokumentą išieškotojai ir pasiūlyti kreiptis į Ukmergėje dirbančią antstolę, kad prisijungtų prie vykdytino sprendimo civilinėje byloje, kurioje skolininko turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. To sąmoningai nepadariusi pažeidė bendruosius civilinio proceso principus, įtvirtintus CPK 13 straipsnyje (dispozityvumas) bei 18 straipsnyje (teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumas), nesilaikė CPK 590 straipsnio 4 dalies, 631 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 759 straipsnio (prisijungimas) nuostatų ir pažeidė Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punkto reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė ieškovės argumentus, jog nukentėjusieji galėjo prašyti teismo sustabdyti vykdymą ieškovės vykdytoje vykdomojoje byloje, nes bylos duomenys rodė, o ieškovė neneigė, kad ji nebendravo su nukentėjusiaisiais motyvuodama, jog pastarieji nėra vykdymo proceso šalys, o jos parodymai dėl ryšio su antstole N. J. buvo prieštaringi. Teismas nurodė, kad nors nukentėjusieji nebuvo vykdymo proceso šalys, tačiau jie buvo suinteresuoti asmenys vykdymo procese (CPK 633 straipsnio 2 dalis), nes skolininko turto, kuriam jų prašymu jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, realizavimas jiems sukėlė teisines pasekmes, šiuo konkrečiu atveju realiai užkirto kelią įgyvendinti teisę atgauti skolą. Buvus tokius suinteresuotus asmenis ieškovė žinojo iš Ukmergės r. apylinkės teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko turtui. Todėl teismas pažymėjo, kad nors CPK tiesiogiai nenumato antstolio pareigos apie vykdymo veiksmus pranešti suinteresuotiems asmenims, tačiau ieškovė, veikdama sąžiningai ir teisingai, tai turėjo padaryti. Ši antstolės pareiga tiesiogiai kyla iš privatinėje teisėje galiojančio sąžiningumo principo, įpareigojančio visus teisinių santykių subjektus elgtis sąžiningai (CK 1.5 straipsnis). Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008).
Teismas nurodė, kad ieškovė sąmoningai realizavo turtą, kurio neturėjo teisės realizuoti, todėl tikėjimasis gauti Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyto dydžio atlyginimą yra siekimas turtinės naudos už neteisėtą veiksmą. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad ji iš anksto nežinojo, ar pavyks įvykdyti vykdomąją bylą, nes nuosprendyje aptarti įrodymai tokį argumentą paneigia.
Teismas nurodė, kad antstolio, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, veikla susijusi su CPK nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymu. Tai procesinė veikla, kurią reglamentuoja proceso teisės normos, kiti teisės aktai. Valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis nepažeidė konkretaus imperatyvaus draudimo, nurodyto norminiame akte. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar atlikdamas pareigas jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais, ar neiškreipė savo tarnybinės veiklos turinio. Teismas laikė neabejotina, jog formalus laikymasis nustatytų taisyklių, reglamentuojančių subjekto tarnybinę veiklą, nepašalina galimybės veikti priešingai tarnybos interesams, savo asmeninius interesus iškelti aukščiau už viešuosius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-660/2007). Teismas vadovavosi susiklosčiusia teismų praktika, apibendrinta LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-01-04 Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgoje, pagal kurią piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams.
LAT išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka paliko galioti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį iš esmės pritaręs LApT nuosprendyje išdėstytiems motyvams. LAT pažymėjo. Kad piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia pavojinga veika (mūsų aptariamu atveju piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi), pavojingais padariniais (šioje byloje pasireiškusiais didelės žalos nukentėjusiesiems ir valstybės interesams kilimu) bei priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimo vykdytojais pripažįstami tik specialaus subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys, o Antstolių įstatymo 16 st. 2 d. akcentuota, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas.
LAT konstatavo jog byloje nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp antstolės veiksmų ir nukentėjusiesiems atsiradusių padarinių, nes būtent dėl ieškovės atliktų veiksmų nukentėjusieji negalėjo realizuoti savo teisės, kad būtų įstatymo nustatyta tvarka įvykdytas Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-11-24 sprendimas dėl skolos išieškojimo.
BK 246 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. LAT nurodė, kad kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai perleidžia, paslepia, sunaikina ar sugadina aprašytą ar areštuotą ir jam patikėtą turtą arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, jo veika kvalifikuojama kaip dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnyje ir 246 straipsnyje, sutaptis. BK 246 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis veikos požymis pasireiškia aktyviomis alternatyviomis veikomis. Viena iš jų – tai aprašyto, areštuoto ir kaltininkui patikėto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, neteisėtas perleidimas kitam asmeniui. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. LAT nurodė kad CPK 150 straipsnis reglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą ir panaikinimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali būti panaikinamos teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi. CPK 150 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka, o 4 dalyje – kad, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Šios nuostatos imperatyvios ir jokių išlygų nenustato, todėl antstoliai, atlikdami vykdymo veiksmus, negali jų pažeisti, t. y. atlikti tokius veiksmus, kuriais būtų paneigtas šių normų galiojimas. Tokią išvadą LAT padarė atsižvelgiant ne tik į šias imperatyvias CPK normas, bet ir į laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtį civiliniame procese. Imdamasi turto, kuriam, vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, buvo uždėtas areštas, realizavimo veiksmų, t. y. vykdydama skolininkui priklausiusio žemės sklypo pardavimą jo pasiūlytam pirkėjui, ieškovė pažeidė CPK 150 straipsnio nuostatas dėl teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo ir panaikinimo tvarkos, nes pagal CPK 693 straipsnį areštuoto turto realizavimas CPK VI dalyje nustatyta tvarka panaikina visus to turto areštus, taigi nagrinėjamu atveju ir Ukmergės rajono apylinkės teismo taikytą laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą. LAT konstatavo, kad tokiais savo veiksmais ieškovė taip pat paneigė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį – realizavusi turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui panaikino nukentėjusiems suteiktas procesines garantijas dėl jiems galimai palankaus teismo sprendimo realaus įvykdymo. LAT pažymėtina, kad nuteistoji nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų galėjusi apsaugoti suinteresuotų asmenų teises, – jų neinformavo apie vykdymo veiksmus iš to turto, kuriam teismas jų naudai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, taip atimdama galimybę ginčyti jos veiksmus ir priimtus aktus. Taigi veikė nesilaikydama sąžiningumo principo (CK 1.5 straipsnis). LAT atmetė ieškovės ir jos gynėjos kasaciniuose skunduose taip pat nurodomą motyvą jog Sprendimų vykdymo instrukcijos 15 punktas, nustatantis, kad kito arešto uždėjimas nestabdo turto realizavimo; turto realizavimas stabdomas vykdomosios bylos sustabdymo atvejais ir pažymėjo, kad ši nuostata reglamentuoja situaciją, kai veikia keli antstoliai, ir negali būti taikoma tada, kai teismas yra pritaikęs laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą. Taigi gynybos versijos, kad J. G. veikė teisėtai, nurodyta norma nepagrindžia. LAT nurodė, kad ieškovės tiesioginę tyčią patvirtina ta aplinkybė, kad antstolė, kaip ji pati pripažino, aiškiai žinojo, jog skolininko R. M. turtui (žemės sklypui) teismo nutartimis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – pagrindu Turto arešto aktų registre buvo įregistruotas areštas. Taigi pagal savo ilgalaikę darbo patirtį bei kompetenciją ji suprato, kad tam pačiam skolininkui kiti asmenys irgi buvo pareiškę pretenzijas ir vyko ginčas dėl turto. Kryptingus tyčinius kasatorės veiksmus neteisėtai realizuojant kitam asmeniui teismo areštuotą didelės vertės turtą, LAT nuomone patvirtina ir tas faktas, kad antstolė, žinodama, jog yra kitų suinteresuotų asmenų, neinformavo jų apie savo vykdymo veiksmus, kurie neišvengiamai galėjo sukelti ir sukėlė teisines pasekmes. Taip pat, žinodama, kad skolininko R. M. gyvenamoji vieta nėra jos aptarnaujamoje teritorijoje, t. y. jis negyvena Vilniaus r., Pagiriuose, pradėjo vykdymo veiksmus pažeisdama CPK 590 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo pagal šio asmens gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą. Nustačiusi, kad nei pagal vieną iš CPK 590 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų vykdymo vieta nesutapo su jos aptarnaujama teritorija, taigi pagal CPK 651 straipsnio 2 dalies 2 punktą konstatavusi akivaizdžią kliūtį priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, ji neturėjo teisės jų pradėti. Tą aplinkybę, kad ieškovė suprato, jog skolininko gyvenamoji vieta buvo ne Vilniaus r., Pagiriuose, apeliacinės instancijos teismas įrodė J. G. vykdomosios bylos Nr. dokumentais. Juose antstolė, užklausdama „Sodrą“, bankus, surašydama turto arešto aktą, nurodė skolininko gyvenamąją vietą Ukmergės r., Vepriuose, t. y. ne savo aptarnaujamoje teritorijoje. Taip pat notaro vykdomojo įrašo duomenys bei civilinės bylos Nr. 2-1398-759/2006 atskiri dokumentai liudija, kad pats skolininkas bei jo atstovė gyvenamąją vietą nurodė Ukmergėje, Uosių g. 1-3, arba Ukmergės r., Vepriuose. Be to, pagrįsdamas nuteistosios kaltę, apeliacinės instancijos teismas taip pat identifikavo neatsitiktinių ryšių tarp skolininko R. M., jo paties pasiūlyto pirkėjo E. M., šio sūnaus A. M. bei išieškotojos K. K., suteikusios R. M. paskolą, pažinojusios A. M. ir besikreipusios į pažįstamų rekomenduotą antstolę, buvimą. Kartu teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į itin skubiai atliktus antstolės vykdymo veiksmus. Būtina veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį sąlyga – didėlės žalos požymio nustatymas kaltininko veikoje. LAT pažymėjo, kad skirtingai nei teigia gynėja, šis požymis ieškovės veiksmuose nustatytas. Bylos duomenimis, žala buvo padaryta nukentėjusiesiems, nes ieškovės neteisėtais veiksmais buvo pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje, ir nukentėjusieji prarado galimybę efektyviai įgyvendinti savo turtines teises. Be fiziniams asmenims padarytos žalos, didelė neturtinė žala buvo padaryta ir valstybei. Valstybės interesai nukentėjo dėl to, kad savo neteisėtais veiksmais ieškovė pažeidė antstolio priesaiką, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai. LAT taip pat pažymėjo jog ieškovės veiksmuose nustatytas veiką kvalifikuojant pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, būtinas požymis, kad, piktnaudžiaudamas tarnyba, kaltininkas siekė turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nes, realizavusi didelės vertės skolininko nekilnojamąjį turtą jo pasirinktam pirkėjui, ieškovė gavo 4000 Lt atlyginimą ir nors šis atlygis numatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje, tačiau jis gautas neteisėtai realizavus turtą, todėl taip pat negali būti laikomas teisėtu.
Kaip matyti iš prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-76/2009 ieškovė 2 kartus buvo kreipusis dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo BPK 451 str. tvarka, tačiau jos pareiškimai atmesti.
Teismas atkreipia dėmesį į pasikeitusią atsakovės poziciją savo ir teismo veiksmų vykdomajame procese atžvilgiu lyginant su ta gynybos pozicija, kurią ieškovė užėmė baudžiamojoje byloje. Baudžiamojoje byloje ieškovė savo kaltės nepripažino teigė jog tiek teismas, tiek ji veikė teisėtai, pagal nusistovėjusią vykdymo procese praktiką. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė valstybės atsakomybę kildina iš neteisėtų teismo veiksmų. Ieškovė savo ieškinio reikalavimus atlyginti neva jai padarytą žalą remia CK 6.246 str.1 d. nuostata, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; CK 6.263 str.1 d. kiekvienam asmeniui nustatyta pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; taip pat CK 6.272 str. numatančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Todėl teismas byloje pasisako tik atsakovės atsakomybės ieškovei sąlygų egzistavimo klausimais tik šių materialinės teisės normų ribose, bei ieškovės nurodytų procesinių normų numatančių teismo pareigas kontroliuoti antstolių veiksmus ribose, neišeidamas už ieškinio teisinio pagrindo ribų ir neliečia klausimų, kuriuos kėlė ieškovė dėl nusistovėjusios praktikos civiliniame procese suderinamumo su teismų praktika baudžiamosiose bylose sprendžiant antstolių baudžiamosios atsakomybės klausimus, baudžiamojoje byloje.
Minėto CK 6.272 str. 1 d. numato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Akivaizdu, kad pastaroji nuostata netaikytina šioje byloje, o ieškovė neturi reikalavimo teisės į žalos atlyginimą pagal šią nuostatą, nes jos atžvilgiu, nuosprendis yra įsiteisėjęs, buvo, apskųstas visose instancijose ir paliktas galioti kasacinio teismo, atmetus prašymus dėl proceso atnaujinimo. Todėl ji nuteista teisėtai.
CK 6.272.2.d. numato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Ši įstatymo nuostata taikoma kai žala padaroma neteisėtais teisėjo veiksmais civilinės bylos rėmuose todėl akivaizdu, kad šioje nuostatoje numatyta žala gali būti padaroma tik civilinėje byloje dalyvaujantiems asmenims ieškovams atsakovams, tretiesiems asmenims, vykdymo procese išieškotojui, skolininkui, suinteresuotiems asmenims, bet ne antstoliui vykdančiam išieškojimą. Ieškovė gi šiuo atveju veikė vykdomojoje byloje kaip antstolė, atliekanti savarankiškus procesinius veiksmus vykdymo procese, t.y. kaip valstybės įgaliotas pareigūnas.
Siekiant įrodyti valstybės atsakomybės deliktinės pagrįstumą būtina nustatyti tris pagrindines sąlygas tai neteisėtus veiksmus žalą ir priežastinį ryšį tarp šių neteisėtų, veiksmų atsiradusių pasekmių (žalos). Teismas mano, kad ieškovė neįrodė žalos fakto, kadangi įsiteisėjusio, teisėto nuosprendžio nuteistajam sukeltos pasekmės žala negali būti pripažįstamos nei pagal CK 272 straipsnio 1 nei pagal 2 dalį, o įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytų atsakovės veiksmų neteisėtumas nekvestionuotinas. Be to, šiuo atveju žala ieškovei kilo tiesiogiai iš jos pačios neteisėtų veiksmų, jai netinkamai, neteisėtai atliekant savo funkcijas. Pagal Antstolių įstatymo 2 str. formuluotę antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolių įstatymo 3 str. suformuluoti antstolių veiklos principai, pagal kuriuos antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, šiuo bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu.
Antstolio atsakomybė numatyta Antstolių įstatymo 16 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Be to žalą turi atlyginti ir asmuo, kurio, kaip antstolio, įgaliojimai pasibaigę. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kurias taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas.
Ieškovė pripažinta kalta pagal idealiąją nusikaltimų sutaptį padariusi nusikaltimus numatytus BK 228 str.2 d. ir 246 str. 2d. Pagal BK 228 str. 2d. atsako valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, siekdamas sau turtinės naudos kai nėra kyšininkavimo požymių jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal 246 str. 2 d. atsako asmuo neteisėtai perleidęs didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.
Tai kad teismui nepatvirtinus skolininko turto pardavimo akto būtų išvengta neigiamų pasekmių nukentėjusiesiems baudžiamojoje byloje, nepaneigia pačios ieškovės kaltės. Beje asmenį pripažįstant padarius ieškovei inkriminuotus nusikaltimus būtina įrodyti jog jis veikė tiesiogine tyčia. Teismai nuosprendžiuose konstatavo, kad tokia ieškovės kaltės forma įrodyta, remdamiesi baudžiamojoje byloje nustatytais faktais, kaip skubotai buvo veikiama, kad antstolė veikė ne savo teritorijoje nepaisydama to, jog tiek jai pateiktame vykdomajame įraše, tiek vekselyje, kurio pagrindu išduotas minėtas vykdomasis dokumentas skolininko gyvenamoji vieta buvo nurodyta Ukmergėje arba Ukmergės rajone, kad turtas parduotas skolininko nurodytam asmeniui kurį teigė pažįstanti ir išieškotoja baudžiamąją bylą nagrinėję teismai laikė kad vykdymo veiksmai buvo vykdomi tarp susijusių asmenų.
Ieškovė įrodinėdama savo reikalavimų pagrįstumą rėmėsi LAT praktika kuri nepagrindžia ieškovės pozicijos, netaikytina šioje byloje nes ieškovės minimose bylose situacija ir faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi. Ieškovės nurodytose LAT nutartyje 2008 07 08 civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008, 2005 11 23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-604, ieškovai reikalavo žalos atlyginimo dėl neteisėto nuteisimo nes buvo išteisinti įsiteisėjusiais nuosprendžiais. LAT nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008 skolininkas skundė antstolio veiksmus vykdomojoje byloje.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teismas
NUSPRENDĖ:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. Santariškių 24 A, Vilniuje Valstybės naudai 11,45 Lt ( vienuolika litų 45 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.
Teisėja L.Uckienė