Administracinė
byla Nr. A756-519/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 38.
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugpjūčio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),
Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), sekretoriaujant
Gitanai Aleliūnaitei,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę
bylą pagal pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2009
m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjos V. J. skundą atsakovui Lietuvos
Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir
įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja V. J. skundu (b. l. 12-13), patikslintu skundu (b. l. 3-5) kreipėsi
į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės darbo
inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau –
ir Valstybinė darbo inspekcija, VDI) 2009 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. SD-1075 ir
įpareigoti Valstybinę darbo inspekciją surašyti reikalavimą (protokolą,
nutarimą) dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo.
Pareiškėja skunde
nurodė, kad 2008 m.
gruodžio 18 d. pateikė Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui prašymą perduoti UAB „Nesė“ lošimo skyriaus vadovui jos pareiškimą
dėl 2008 m.
gruodžio 18 d. pareiškimo atleisti iš darbo savo noru atšaukimo. Į Valstybinę
darbo inspekciją kreipėsi todėl, kad darbdavys nesilaikė Lietuvos Respublikos darbo
kodekso (toliau – ir DK) 127
straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. nepriėmė prašymo atšaukti pareiškimą dėl
atleidimo iš darbo, nors jis buvo pateiktas ne vėliau kaip per tris darbo
dienas nuo pareiškimo padavimo dienos. Valstybinė darbo inspekcija 2009 m. sausio 14 d.
sprendimu Nr. SD-1075 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą motyvuodama tuo,
jog norminiai teisės aktai, kuriais vadovaujasi Valstybinė darbo inspekcija,
nesuteikia teisės šios institucijos pareigūnams spręsti ginčus, kylančius dėl
darbdavio prievartos ir psichologinio spaudimo darbuotojų atžvilgiu.
Pareiškėjos nuomone, atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi jos prašymo
nagrinėjimas priskiriamas Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai vadovaujantis
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. vasario 17 d.
įsakymu Nr. A1-40 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo
inspekcijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai)
6.1 punktu bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4
straipsniu. Atsakovas, priimdamas
sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Nuostatų 23 punktu, nes šiuo atveju nėra
ginčo dėl atsisakymo dirbti, motyvuojant, jog negarantuota sauga ir
sveikata. Pareiškėja pagrįstai tikėjusi, kad jos prašymas bus įvykdytas, nes
pagal Nuostatų 12 punktą darbo inspektoriaus reikalavimai ir nurodymai
darbdaviui yra privalomi. Be to, pagal DK 9 straipsnio 2 dalį Valstybinė darbo
inspekcija turėjo galimybę pasinaudoti Viešojo administravimo įstatymo 24
straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad prieš priimant sprendimą, pareiškėjas ir
suinteresuoti asmenys turi būti apklausiami, siekiant išsiaiškinti ginčijamo
klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes. Minėto įstatymo 24 straipsnio 2
dalis suteikia teisę priimti sprendimą neapklausus minėtų asmenų, jeigu prašymas patenkinamas iš karto ir sprendimas
nepažeidžia kitų asmenų teisėtų interesų arba kai pagal susidariusias
aplinkybes sprendimas turi būti priimtas nedelsiant.
Atsakovas Valstybinė
darbo inspekcija prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l.
19-21) nurodė, kad pagal Nuostatų
6.1 punktą VDI tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei
darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų, taip
pat kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų dėl darbo sutarčių sudarymo,
vykdymo, pasibaigimo, darbuotojų saugos ir sveikatos, darbo ir poilsio laiko,
darbo apmokėjimo, garantijų ir kompensacijų, drausminių nuobaudų skyrimo ir
materialinės atsakomybės taikymo tvarkos. Pagal Nuostatų 23 punktą, darbo
inspektoriai sprendžia ginčus tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbuotojo
atsisakymo dirbti motyvuojant, jog negarantuota darbuotojų sauga ir sveikata.
Kitų darbo ginčų darbo inspektoriai nenagrinėja. Pareiškėja 2008 m. gruodžio 18 d. prašyme
išreiškė pageidavimą, kad VDI atliktų kurjerio ar tarpininko tarp darbdavio ir
darbuotojo funkcijas – perduotų darbdaviui pareiškimą. Tokie veiksmai nepriskiriami
VDI kompetencijai. Vadovaujantis VDI veiklą reglamentuojančiais norminių teisės
aktų – Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo, Nuostatų, Valstybinės darbo
inspekcijos darbo reglamento, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo
Valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių – nuostatomis, VDI pareigūnai
nagrinėja skundus, kuomet nurodoma, kad yra pažeistos asmens teisės ar teisėti
interesai, ir prašoma juos apginti, ir prašymus, nesusijusius su pareiškėjo
teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, prašant priimti individualų administracinį
aktą, išduoti dokumentą, patvirtinantį juridinį faktą ar atlikti kitus
administracinius veiksmus, išdėstant asmens norą, pageidavimą, nuostatą tam
tikru klausimu, pranešant apie VDI veiklos trūkumus, valstybės tarnautojų ar
darbuotojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, kurie susiję su valstybės ar
daugelio žmonių, o ne konkretaus asmens, interesų ir teisių pažeidimu, teikiant
pasiūlymus ką nors pagerinti viešojo administravimo, viešųjų paslaugų teikimo
ar kitose srityse, atkreipiant dėmesį į tam tikrą padėtį ir siūlant ką nors
patobulinti, pakeisti, nuveikti ar susilaikyti nuo veiklos. Nagrinėjamu atveju
pareiškėja savo pareiškimą dėl prašymo nutraukti darbo sutartį atšaukimo turėjo
pateikti ne VDI, o darbdavį atstovaujantiems asmenims. Pokalbio metu įmonės
lošimo skyriaus vadovas T. A. pareiškimą nagrinėjančiam
pareigūnui paaiškino, kad V. J. 2009 m. gruodžio 18 d. gautą
prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį jis pateikė
įmonės personalo vadovei R. V., o pastaroji tą pačią dieną persiuntė prašymą faksu įmonės
direktorei I. Č. į centrinę įmonės būstinę, esančią
Turgaus g. 1/9, Klaipėdoje. T. A. patikino, kad prašymo
atšaukti paduotą prašymą jis negavęs nei asmeniškai, nei registruotu laišku.
Pareiškėja savo prašyme, pateiktame VDI, taip pat nenurodė, kad ji teikė savo
prašymą darbdavio atstovams ir kad prašymą priimti buvo atsisakyta. Atsakovas
taip pat pažymėjo, kad VDI negali
reikalauti, kad darbo sutartis būtų nutraukta DK 129 straipsnio pagrindu
(darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo
kaltės).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 20 d.
sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
Teismas sprendime nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. gruodžio 18 d.
pateikė VDI prašymą (b. l. 7, 15). Prašyme pareiškėja paaiškino, kad UAB
„Nesė“, kurioje ji dirba, per paskutines 3 savaites buvo atleista apie 10
darbuotojų, buvo reikalaujama rašyti pareiškimus dėl atleidimo iš darbo savo
noru. Administracijai reikalaujant,
ji 2008 m.
gruodžio 18 d. parašė pareiškimą atleisti ją iš darbo nuo 2008 m. gruodžio 31 d.
Prašyme pareiškėja išdėstė pageidavimą atšaukti minėtą pareiškimą dėl atleidimo
iš darbo vadovaujantis DK 127 straipsnio 4 dalimi bei norą būti atleistai iš
darbo pagal DK 129 straipsnį. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4
straipsnyje nustatyta, kad VDI kompetencijai priskiriama darbo santykius
reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse,
įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose. Pagal Valstybinės
darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 punktą, VDI tikrina, ar darbdaviai
laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių
įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių
nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus. Panašiai nustatyta ir
Nuostatų 6.1 punkte. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 15
punkte bei Nuostatų 6.17 punkte nustatyta, jog VDI tiria pareiškimus bei
skundus VDI kompetencijos klausimais. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9
straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad inspektoriai, nustatę darbo santykius
reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, Valstybinės darbo
inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka privalo surašyti darbdaviui atstovaujančiam
asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus
pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos
pašalinti. Pareiškėja 2008 m.
gruodžio 18 d. prašyme VDI nurodė tik vieną reikalavimą, t. y. perduoti jos 2008 m. gruodžio 18 d.
pareiškimą UAB „Nesė“ lošimo skyriaus vadovui T. A.. Be
to, pareiškėja pranešė, kad ji bei kiti darbuotojai buvo verčiami parašyti
pareiškimus dėl darbo sutarčių nutraukimo savo iniciatyva grasinant atleisti už
darbo drausmės pažeidimus. Valstybinės darbo inspekcijos įstatyme ir Nuostatuose
nėra numatyta VDI pareiga atlikti tarpininko tarp darbdavio ir darbuotojo
funkcijas perduodant korespondenciją. Todėl atsakovas pagrįstai atsisakė patenkinti tokį pareiškėjos prašymą paaiškindamas
kokiu būdu ji gali perduoti pareiškimą, jei darbdavys jo nepriima –
paštu, per antstolius ar notarus. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo
Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių, patvirtintų 2008 m. spalio 16 d. įsakymu
Nr. V-312 (toliau – ir Prašymų
nagrinėjimo taisyklės), 43 punktas bei
Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnis reikalauja, kad
administracinė procedūra būtų baigta ir sprendimas
priimtas per 20 darbo dienų nuo procedūros pradžios. Atsakovo atsakymas
buvo parengtas per šį terminą, tačiau, atsižvelgiant į DK numatytą 3 dienų
terminą pareiškimui dėl darbo sutarties nutraukimo atšaukti, jo gavimo metu
pareiškėja jau nebegalėjo pasinaudoti rašte pateikta informacija. Teismas
sprendime pažymėjo, kad panaikinti skundžiamą aktą teismas gali tik tada, kai
yra nustatomos Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytos
sąlygos – aktas prieštarauja aukštesnės
galios teisės aktams, priimtas nekompetentingo subjekto ar iš esmės pažeista akto
priėmimo procedūra. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Priešingai nei teigia
pareiškėja, prašyme nebuvo nurodyta, jog darbdaviui buvo bandyta įteikti
prašymą dėl pareiškimo atšaukimo ir šis tokio prašymo nepriėmė. Atsakovas,
tirdamas pareiškėjos prašymą, buvo susisiekęs su T. A.,
kuris paneigė, jog pareiškėja buvo atnešusi pareiškimą. Todėl atsakovui nebuvo
pagrindo imtis veiksmų prieš darbdavį. Pareiškėja savo skunde teismui reikalavo
įpareigoti atsakovą surašyti reikalavimą dėl neteisėto darbo sutarties
nutraukimo, tačiau tokio klausimo atsakovas nebuvo prašytas tirti. Be to, jeigu
pareiškėja laiko, kad ji buvo neteisėtai atleista iš darbo, ji gali kreiptis į
teismą vadovaujantis DK 297 straipsnio 1 dalimi. Ginčus dėl darbo sutarties
nutraukimo teisėtumo nagrinėja teismai, o ne VDI. Tačiau atsakovo pozicija, kad
psichologinės prievartos darbo santykiuose taikymo atvejai nepriskiriami VDI kompetencijai,
yra nepagrįsta. DK 35 straipsnis numato principus, kuriais remiantis yra
įgyvendinamos teisės bei vykdomos pareigos darbo santykiuose. Čia numatyta, kad
darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro
gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir
sąžiningumo principų, įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti savo teise.
Nustatyta, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti
kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Teisės normos, nustatančios
elgesio principus, yra tokios pat svarbios, kaip ir konkrečiai nustatančios
teisinį reguliavimą. Atsakovas turi pareigą kontroliuoti darbo santykius
reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų taikymą. Šiuo atveju principus
nustatantys aktai negali būti laikomi išimtimi. Tačiau darbo sutartis su
pareiškėja jau yra nutraukta, o darbo sutarties nutraukimo klausimai galėtų
būti nagrinėjami tik bendros kompetencijos teisme. Todėl atsakovo įpareigojimas
atlikti tyrimą dėl šio punkto negalimas, nes klausimo tyrimas šiuo metu jau
nepriklauso atsakovo kompetencijai.
III.
Pareiškėja V. J. apeliaciniu
skundu (b. l. 50-52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo
2009 m.
balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą
patenkinti.
Pareiškėja nurodo, kad nuo 2006 m. spalio 23 d. dirbo
UAB „Nesė“ Vilniaus lošimo skyriuje. 2008 metų gruodžio mėnesį iš šio skyriaus
buvo atleista daug darbuotojų, iš jų – 13 krupjė. Iš kiekvieno atleidžiamo
darbuotojo buvo pareikalauta rašyti pareiškimus dėl atleidimo iš darbo savo
noru, darbuotojui atsisakant, administracija grasino atleidimu už darbo
drausmės pažeidimus. Pareiškėja 2008
m. gruodžio 18 d. taip pat buvo priversta parašyti
prašymą dėl atleidimo iš darbo, bet tą pačią dieną ji ir dar du krupjė E. C. bei J. B. nusprendė atšaukti savo prašymus dėl atleidimo vadovaujantis DK 127 straipsnio 4 dalimi. Tačiau darbdavio
atstovas atsisakė priimti jų pareiškimus dėl prašymų atšaukimo. Tada pareiškėja,
E. C. ir J. B. nutarė, kad visus tris
pareiškimus pareiškėja nuneš į VDI ir su
VDI inspektoriaus pagalba įteiks pareiškimus
darbdaviui. VDI pareiškėjos prašymus priėmė ir patikino, kad prašymai bus išnagrinėti
ir bus imtasi atitinkamų veiksmų. Tik 2009 m. sausio 17 d. kiekvienas iš jų gavo vienodus sprendimus, kuriuose nurodoma, kad
VDI atsisako nagrinėti jų prašymus. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad
E. C. ir J. B. 2008 m. gruodžio 18 d. prašymuose tiesiogiai ir konkrečiai yra nurodyta kreipimosi į VDI
priežastis, t. y. ta aplinkybė, kad įmonės administracija pažeidžia DK
127 straipsnio 4 dalyje numatytą darbuotojų teisę trijų dienų bėgyje atšaukti
savo pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Apie tai, kad nagrinėjamu atveju
pažeista tokia pati pareiškėjos teisė, pareiškėja pranešė VDI žodžiu,
perduodama prašymus. Pareiškėja pabrėžia, kad Prašymų nagrinėjimo taisyklių 4
punkte nustatyta, jog VDI darbuotojai, nagrinėdami (tirdami) prašymus, privalo
vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat Viešojo
administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo,
nešališkumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir tarnybinio bendradarbiavimo principais, taip pat efektyvumo, ekonomiškumo
principais. Prašymų nagrinėjimo taisyklių 21 punkte yra nurodoma, kad
atvykę į VDI asmenys prašymus gali pateikti tiek raštu, tiek žodžiu. Priimami tik tokie žodiniai prašymai,
kuriuos galima išspręsti tuoj pat,
nepažeidžiant asmens ir VDI interesų. Prireikus asmeniui sudaroma galimybė išdėstyti prašymą raštu. Viešojo
administravimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad visos valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms. Todėl nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad galėjo pasibaigti įstatymuose numatytas prašymų
dėl atleidimo atšaukimo terminas, VDI darbuotojai privalėjo imtis neatidėliotinų veiksmų dėl gautų pranešimų apie
darbo teisės pažeidimus. Šiuo atveju VDI
darbuotojams nereikėjo specialiai atlikti tarpininko funkcijas tarp
darbdavio ir darbuotojo perduodant korespondenciją. VDI darbuotojas privalėjo
imtis veiksmų darbo teisės pažeidimams pašalinti vadovaujantis Prašymų
nagrinėjimo taisyklių 56.1, 56.2 punktais.
Pareiškėja taip pat pažymi, kad atsakovas, teigdamas, jog pareiškėjos
prašymo tyrimo metu buvo susisiekęs su darbdavio atstovu, klaidina teismą. Atsakovo telefono pokalbis su darbdaviu įvyko tik
2009 metų kovo mėnesį, kai reikėjo parašyti atsiliepimą į pareiškėjos skundą.
Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju VDI darbuotojai laiku neatliko jokių
įstatymuose numatytų veiksmų.
Atsakovas Valstybinės darbo inspekcija atsiliepimu į
pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą (b. l. 55-56) prašo
palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d.
sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą
atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo
atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai
nurodo, kad pareiškėjos, E. C. ir J. B. prašymai
buvo pateikti VDI 2008 m.
gruodžio 18 d. (ketvirtadienį) apie 16 val., baigiantis šios institucijos darbo
dienai. Inspektavimus atliekančiam darbo inspektoriui prašymas buvo paskirtas kitą
dieną. Kadangi tokio pobūdžio prašymai nėra priskiriami prie pranešimų, kuriuos
patikrinti ir įvertinti būtina neatidėliotinai (nelegalaus darbo faktai, su
darbuotojų sauga ir sveikata susiję norminių teisės aktų pažeidimai, dėl kurių
gali įvykti nelaimingas atsitikimas darbe ir pan.), pareiškėjos prašymo
išnagrinėjimas per DK 127 straipsnio 4 dalyje numatytą trijų kalendorinių dienų
terminą buvo neįmanomas. Informuoti pareiškėjus apie tai, kad jų prašymai
darbdaviui įstatymo nustatytu terminu nebus įteikti, nebuvo galimybių, nes
pareiškėjai savo prašymuose nenurodė savo kontaktinių telefonų numerių. Pati pareiškėja
nei karto nepasidomėjo, ar jos pareiškimas buvo įteiktas darbdaviui. Atsakovas
taip pat pažymi, kad Prašymų nagrinėjimo taisyklių 56.1 punkte numatytas
kvietimas darbdavį atstovaujančiam asmeniui turi būti siunčiamas registruotu
laišku ir įteikiamas jam pasirašytinai. Kvietime nustatomas pakankamas terminas
šiam asmeniui parengti reikalaujamus dokumentus, pasirengti pokalbiui
pateiktais klausimais bei užtikrinti savo gynybą. Todėl pareiškėja nepagrįstai
teigia, kad VDI pareigūnas vilkino jo kompetencijai priskirtus veiksmus, kurie,
pareiškėjos nuomone, turėjo būti atlikti per tris kalendorines dienas.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas
atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje
ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos
Vilniaus skyriaus 2009 m.
sausio 14 d. sprendimo Nr. SD-1075, kuriame atsakovas nurodė, kad pareiškėjos V. J. 2008 m. gruodžio 18 d. prašymo nagrinėjimas
nepriskirtas jo kompetencijai, pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja
taip pat prašė įpareigoti Valstybinę darbo inspekciją surašyti reikalavimą
(protokolą, nutarimą) dėl neteisėto jos darbo sutarties nutraukimo.
Valstybinės darbo inspekcijos
kompetenciją apibrėžia Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos
įstatymas, Valstybinės darbo inspekcijos nuostatai bei Valstybinės darbo
inspekcijos darbo reglamentas. Valstybinės
darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe,
profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių teisės aktų pažeidimų
prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą
bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų
kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse
struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat
tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo (Valstybinės darbo inspekcijos
įstatymo 4 str.). Valstybinės darbo inspekcijos funkcijas reglamentuoja
Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis, kurio 15 punktas numato,
kad Valstybinė darbo inspekcija tiria pareiškimus bei skundus Valstybinės darbo
inspekcijos klausimais, užtikrina pareiškėjų konfidencialumą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo
praktikoje yra pažymėjęs, kad Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo
inspekcijos įstatymu priskirto
uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir
poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios
skirtos užtikrinti visų darbuotojų
teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. N575-3295/2009, 2007 m. gegužės 17 d.
sprendimas administracinėje byloje Nr. A14–498/2007, 2003
m.
rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-727/2003).
Iš pareiškėjos 2008 m. gruodžio 18 d. prašymo matyti, jog ji
kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, nurodydama, kad nori atšaukti savo
pareiškimą dėl atleidimo iš UAB „Nesė“ savo noru nuo 2008 m. gruodžio 18 d., nes
pageidauja, kad ją atleistų iš darbo pagal DK 129 straipsnį ir prašė perduoti
jos 2008 m. gruodžio 18 d. pareiškimą
UAB „Nesė“ lošimų skyriaus vadovui (b. l. 7). Prašyme ji paaiškino, kad
buvusioje darbovietėje UAB „Nesė“ buvo reikalaujama rašyti pareiškimus dėl
atleidimo iš darbo savo noru, nes, priešingu atveju, būtų buvusi atleista už
darbo drausmės pažeidimą. Atsižvelgiant į šio prašymo pobūdį, apeliacinės
instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo
prašymu pareiškėja Valstybinei darbo inspekcijai nurodė tik vieną reikalavimą -
perduoti jos pareiškimą buvusiam darbdaviui. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą
teisinį reglamentavimą, Valstybinei darbo inspekcijai nėra priskirti
įgaliojimai perduoti darbuotojų prašymus darbdaviams pagal DK 127 straipsnio 4
dalį.
Pareiškėja savo skunde pirmosios instancijos teismui
nurodė, kad jos prašymas priskirtinas prie darbo sutarčių pasibaigimo ir savo
reikalavimus grindė tuo, kad pagal Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 6.1
punktą, Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai tikrina, ar darbdaviai
laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių
įstatymų ir kitų norminių teisės aktų, taip pat kolektyvinių sutarčių
normatyvinių nuostatų dėl darbo sutarčių sudarymo, vykdymo, pasibaigimo, darbuotojų saugos ir
sveikatos, darbo ir poilsio laiko, darbo apmokėjimo, garantijų ir kompensacijų,
drausminių nuobaudų skyrimo ir materialinė atsakomybės taikymo tvarkos.
Pažymėtina, kad DK 285
straipsnis, nustato, kad nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl
darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje
sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo yra apibrėžiamas kaip
individualus darbo ginčas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo
praktikoje yra pažymėjęs, jog Valstybinei darbo inspekcijai nėra suteikta teisė spręsti
individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priiminėti dėl jų sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A858-878/2010, 2003 m. rugsėjo 11 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A8-727/2003). Tuo
remiantis, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į V. J. prašymo
Valstybinei darbo inspekcijai pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo
išvadomis, kad atsakovas 2009
m. sausio 4 d. rašte Nr. SD-1075 pagrįstai atsisakė
patenkinti pareiškėjos 2007 m.
gruodžio 18 d. prašymą. Pabrėžtina, kad Valstybinė darbo inspekcija savo 2009 m. sausio 4 d. atsakyme
informavo pareiškėją, kad kilus ginčui dėl darbuotojo teisės atšaukti savo
prašymą realizavimo, t. y. darbdaviui nepriimant prašymo, darbuotojas turi galimybę
prašymą išsiųsti registruotu paštu arba dėl šio dokumento tinkamo įteikimo
darbdaviui kreiptis į tokias paslaugas teikiančias institucijas – notarus ar
antstolius.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės darbo
inspekcija nepagrįstai nurodė, kad remiantis teisės aktais, prievartos ir
psichologinio spaudimo darbuotojams taikymo faktų nagrinėjimas yra nepriskirtas
Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai (b. l. 6). Remiantis aukščiau
pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, Valstybinės
darbo inspekcijos kompetencija apima darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai
atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo
ir poilsio sąlygas, prevenciją ir kontrolę, todėl darytina išvada, kad į
Valstybinės darbo inspekcijos funkcijas įeina ir bendro pobūdžio klausimų,
susijusių su prievarta ir psichologiniu
spaudimu darbuotojams, prevencija ir kontrole. Tačiau toks atsakovo išaiškinimas
nedaro įtakos atsakovo priimto sprendimo atsisakyti nagrinėti pareiškėjos
prašymą teisėtumui.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su
pirmosios instancijos teismo išvadomis,
kad atsakovas 2009 m.
sausio 4 d. rašte Nr. SD-1075 pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjos 2007 m. gruodžio 18 d.
prašymą.
Antruoju savo skundo reikalavimu pareiškėja prašo
įpareigoti Valstybinę darbo inspekciją, nustatyta tvarka surašyti reikalavimą
(protokolą, nutarimą) dėl neteisėto jos darbo sutarties nutraukimo. Teisėjų
kolegija sprendžia, kad šiuo reikalavimu pareiškėja prašo teismo įpareigoti atsakovą,
kad jis individualiu aktu pripažintų, kad pareiškėjos atleidimas iš darbo buvo neteisėtas.
Konstatuotina, kad toks pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Remiantis DK 285 straipsniu, nesutarimas
tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės
aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų
įgyvendinimo yra apibrėžiamas kaip individualus darbo ginčas. Kaip jau
minėta, Valstybinei darbo inspekcijai nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir
priiminėti dėl jų sprendimus. Pagal DK 286 straipsnį teisė spręsti
individualius darbo ginčus yra priskirta darbo ginčus nagrinėjantiems organams
– darbo ginčų komisijai ir teismui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad
teisė pripažinti, kad darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, neįeina į
Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja,
kad pareiškėja su reikalavimu pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu
turėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (DK 297 str. 1 d., Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti,
kad pareiškėja tokiu galimai pažeistų savo teisių gynimo būdu pasinaudojo (b.
l. 26-27).
Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes,
iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2009 m.
balandžio 20 d. sprendimas
pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Jį naikinti apeliaciniame
skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r i a:
Pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras
Drigotas
Stasys Gagys
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė