Administracinė byla Nr. I-1755-406/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01597-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2.; 11.7; 11.10.; 74.

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkinės,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

dalyvaujant pareiškėjams M. B., K. G., R. S. ir jų atstovei advokatei  Sonatai Žukauskienei, 

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei  Neringai Šeškienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. B., D. M., Z. J., K. G. ir R. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. V., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjai patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus Nr. 8S-(14.8.3)-440, Nr. 8S-(14.8.3)-441, Nr. 8S-(14.8.3)-442, Nr. 8S-(14.8.3)-438 ir Nr. 8S-(14.8.3)-439, kuriais J. G., D. M., M. B., A. A. G. ir Z. J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, atlyginant pinigais bei įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti nuosavybės teisų atkūrimo į A. G. turėtą iki nacionalizacijos žemės klausimą ir priimti naują sprendimą (b.l. 44-48).

Pareiškėjų atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjai dar pagal 1991 – 1992 m. pateiktus prašymus siekia atkurti nuosavybės teises į A. G. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą 2.6773 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį visą ekvivalentine natūra. Byloje nėra ginčo, kad buvusio žemės savininko iki 1940 m. turėtoje žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra, todėl jie išreiškė valią atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Pabrėžia, kad jų tinkamai ir laiku pareikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo. ARemiasi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika ir teigia, kad Atkūrimo įstatyme, lyginant jį su Atstatymo įstatymu, pakitusios teisinės formuluotės dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu) dar nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi. Pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neatsižvelgdamas į pareiškėjų pageidavimus, neišsiaiškindamas aplinkybių dėl galimybės atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, nesiūlydamas pasirinkti (pakeisti) kitą nuosavybės teisių į likusią žemės dalį atkūrimo būdą ir jį parinkdamas savo nuožiūra (kompensavimą pinigais), pažeidė ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, taip pat tiek mirusiojo A. G., tiek ir jo įpėdinių (pareiškėjų) įgytas teises ir teisėtus interesus,  bet ir per 20 metų susiformavusius teisinius lūkesčius bei jų apsaugos principą, nes prieš jų valią parinktas neteisingas nuosavybės teisės atkūrimo būdas, todėl Nacionalinės žemės tarnybos priimti administraciniai aktai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Prašė skundą tenkinti, panaikinti ginčijamus administracinius aktus, kuriais neproporcingai paneigti pareiškėjų interesai bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti nuosavybės teisų atkūrimo į A. G. turėtą iki nacionalizacijos žemės klausimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo atstovė nurodo, kad su skundu nesutinka. Paaiškino, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į A. G. valdytą 2.6773 ha žemę (duomenys neskelbtini) 1991 m. gruodžio 2, 3 d. ir 1992 m. sausio 28 d. pateikė žemės savininko sutuoktinė J. G. (mirusi) ir vaikai M. B., D. M., M. V., Z. J., A. A. G. (miręs) ir pastarojo duktė R. S., pageidaudami, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos ekvivalentine natūra. M. B., J. G. (mirusiai) D. M., M. V. ir Z. J. 2010 m. sausio 31 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymais ir sprendimais buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai pagal teritorijos prie (duomenys neskelbtini). (buvęs pietinis lankstas) ir (duomenys neskelbtini) detalųjį planą. 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimais visiems šiems asmenims, taip pat A. A. G. (miręs) už likusią žemę buvo atkurta atlyginant pinigais. Pažymi, kad priimant pareiškėjų ginčijamus sprendimus vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostatomis, numačiusiomis kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, arba nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pažymi, jog šiuo metu galiojančio Atkūrimo statymo nuostatos atlyginimo už valstybės išperkamą žemę ekvivalentine natūra nebenumato. Pareiškėjai Įstatyme nustatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nurodo, kad visi pretendentai, išskyrus Antaną A. G., jau yra gavę po vieną naują žemės sklypą, todė atmestini pareiškėjų argumentai, jog atsakovas neatsižvelgė į pirminę piliečių valią, nesiaiškino nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybių. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepime nurodo, kad atsakovo jai parinktas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdas – atlyginimas pinigais ją tenkina bei atitinka jos interesus (b.l. 98).

Skundas pagrįstas ir tenkintinas.

Byloje ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjai ginčija administracinius aktus, kuriuose nuosavybės teisių atkūrimo būdas (atlyginimas pinigais) neatitinka nuo jų pirmojo kreipimosi į žemėtvarkos skyrių dienos pareikštos bei vėliau nekitusios valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos medžiaga nustatyta, kad A. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) Kauno apskrityje valdė 2.6773 ha žemės. Prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė savininko sutuoktinė J. G., (mirusi) ir vaikai M. B., D. M., M. V., Z. J. ir A. A. G. (miręs). Atkurti nuosavybės teises prašymą pateikė ir pretendento A. A. G. duktė R. S. (buvusi V.). Visi pirminiai pretendentai ir pareiškėjai 1991 m. gruodžio 2, 3 d. ir 1992 m. sausio 28 d. prašymais pageidavo, kad  nuosavybės teisės šį išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos ekvivalentine natūra, tokia jų išreikšta valia keičiama nebuvo. Pareiškėjams M. B., J. G., D. M. ir Z. J. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. sausio 31 d. įsakymais bei sprendimais buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai pagal teritorijos prie (duomenys neskelbtini) (buvęs pietinis lankstas) ir (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Už likusią žemę ginčijamais 2014 m. rugsėjo 16 d. atsakovo sprendimais minėtiems asmenims ir A. A. G. (mirusiam) buvo atkurta nuosavybės teisė atlyginant pinigais. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad buvusio savininko A. G. iki 1940 metų turėtos žemės vietoje laisvos  (neužstatytos)  žemės nėra.  Ginčo  esmę sudaro  tai,  ar  atsakovas,  priimdamas ginčijamus administracinius aktus, tinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, ar pagrįstai ir teisėtai, neatsižvelgdamas į pretendentų valią, parinko būdą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atlyginimą pinigais.

Pareiškėjai teigia, kad atkurti nuosavybės teises lygiaverčiais turėtajam žemės sklypais yra galimybė, nes tai numato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatos, tuo tarpu atsakovas nurodo, kad šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo nuostatos atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentine natūra – nebenumato, o pareiškėjai savo valios dėl atkūrimo būdo nėra patikslinę.

Nuosavybės teisių į nacionalizuotą ar kitaip nusavintą išlikusį nekilnojamąjį turtą nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. buvo reguliuojami įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – Atstatymo įstatymas), o po 1997 m. liepos 9 d. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau -Atkūrimo įstatymas), taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau - Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) bei kiti teisės aktai.

Pagal Atstatymo įstatymo 1 str. 2 d. nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atstatyta grąžinant nusavintą turtą ekvivalente natūra. Būtent tokio nuosavybės teisių atstatymo būdo pageidavo (ir šiuo metu pageidauja) pretendentai.

Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena. Pabrėžtina, kad ginčo, jog visi pretendentai (pareiškėjai) prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė laiku ir tinkamai, nėra, kaip ir nėra ginčo, dėl jų išreikštos valios atkurti nuosavybės teises  ekvivalentine natūra.

Skundžiamų 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimų  priėmimo metu Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2014-05-01 iki 2014-11-01) nurodyta, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Pagal minėtą teisinį reguliavimą, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimas ir prašymas atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais yra numatytas kaip piliečio teisė, o ne pareiga (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-590/2014). Pareiškėjai tokia teise naudotis nepageidavo.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (akto redakcija, galiojusi nuo 2014-05-01 iki 2014-11-01), kuria remiasi atsakovas, nustatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo,  kai prašyme nurodytas nuosavybės  teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Minėto Įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad prašymą atkurti nuosavybės teises nagrinėjusi institucija turėjo vykdyti Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos 3 punkto reikalavimus. Ši teisės norma nustatė, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiui nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos nuožiūra, jos parinktu būdu. Pagal minėtą teisinį reguliavimą ginčo atveju Institucija, kurios žinioje buvo A. G. nuosavybės teisių atkūrimo byla, privalėjo iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti žemės savininko įpėdinius apie tai, kad negali atkurti nuosavybės teisių į visą žemę jų paskutiniame (be kita ko, ir vieninteliame) prašyme nurodytu būdu bei pasiūlyti iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitus atkūrimo būdus, tačiau to nepadarė. Piliečiui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pasiūlyta iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nėra pagrindo išvadoms, kad pareiškėjai iki įstatymu nustatyto termino nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą.

Minėta, kad dar 1991 - 1992 metais pretendentai Kauno miesto valdybai pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises, aiškiai nurodydami nuosavybės teisių atkūrino būdą – grąžinti turtą ekvivalentine natūra (t.y. lygiaverčiu žemės sklypu) ir jų valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. keista nebuvo, terminas – iki 2003 m. balandžio 1 d. – naikinamasis, todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti priimtas pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2005 m. kovo 10 d. administracinėje byloje Nr.A8-266/2005, 2009 m. lapkričio 9 d. administracinėje byloje A525-1305/2009, 2009 m. gegužės 22 d. administracinėje byloje A146-643/2009). Taigi įvertinus bylos faktines aplinkybes pretendentai negali būti laikomi nepareiškusiais savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki Įstatymo nustatyto termino.

Atsakovas atsiliepime į skundą taip pat nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo - ekvivalentine natūra, kuris buvo numatytas iki 1997 metų galiojusiame Atstatymo įstatyme,  piliečiai šio Įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o kadangi jie tokia  teise nepasinaudojo, todėl atsakovas turėjo pagrindą priimti ginčijamus sprendimus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, pripažįsta, kad   prašymai, kuriuose buvo aiškiai išreikšta valia dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo (ekvivalentine natūra) ir kurie iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pakeisti, atsakovui turėjo būti pagrindas spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Atkūrimo įstatymą į tą dalį žemės, į kurią nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos.

Atkūrimo įstatymo numatyti nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės atitinka Atstatymo įstatymo (1995 m. gegužės 30 d. įstatymas Nr.1-906)  numatytus nuosavybės teisių į miesto žemę atstatymo būdus (ekvivalentine natūra – lygiaverčiu sklypu). Kolegija akcentuoja, kad jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A146-590/2014 teismas suformavo taisyklę,  jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali  būti  grąžintas turėtoje  iki nacionalizacijos vietoje  (ekvivalentine natūra,  lygiaverte natūra, lygiaverčiu  turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlyginama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi. Taigi esant minėtam teisinių santykių teisiniam reglamentavimui atsakovo argumentai dėl sprendimų teisėtumo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebuvimo yra nepagrįsti.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Pareiškėjai  savo prašymuose, beje, pateiktuose iki 2003 m. balandžio 1 d., pasirinkto atlyginimo už žemę būdo (ekvivalentine natūra, t.y. lygiaverčiu žemės sklypu) nėra atsisakę, jo pakeitę. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad atsakovas, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo procesą, esant pretendentų prašymuose konkrečiai bei aiškiai išreikštai ir nuo prašymų padavimo momento nekitusiai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nesiūlė pareiškėjams keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo kitu, nenurodė apie nesamą galimybę atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, nepaaiškino dėl galimybės gauti lygiavertį žemės plotą. Į bylą nepateikti įrodymai, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą nuosavybės dalį pagal Atkūrimo įstatymo 2, 5, 16, 21 straipsnių nuostatas pretendentų pasirinktu būdu – lygiaverčiu žemės sklypu - nėra galimas. Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms bei dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje esančius įrodymus atsakovas neturėjo teisinio pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatų ir priimti ginčijamus 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus, kuriais už žemės dalis atlyginta pinigais, todėl šie sprendimai, kuriais nepagrįstai ir neteisėtai yra užkertama teisė atkurti nuosavybės teises pageidaujamu būdu, taip neužtikrinant žemės grąžinimo bei paneigiant pareiškėjų teisėtus interesus,  naikintini (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Pareiškėjai taip pat prašo iš naujo išnagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. turėtą iki nacionalizacijos žemės klausimą ir priimti naują sprendimą. Akivaizdu, kad tos įpareigojimas susijęs tik su ta žemės dalimi,  į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais. Tokio pobūdžio bei apimties pareiškėjų reiškiamas įpareigojimas atsakovui pagrįstas ir tenkintinas. Institucijai, kuriai suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes negali būti suvaržytos galimybės, esant pagrindui, derinti atitinkamus atlyginimo už išlikusį nekilnojamąjį turtą būdus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Skundą  tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus: Nr. 8S-(14.8.3)-438 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. G."; Nr. 8S-(14.8.3)-439 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. M.“; Nr. 8S-(14.8.3)-440 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B."; Nr. 8S-(14.8.3)-441„Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. A. G." ir Nr. 8S-(14.8.3)-442 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. J.".

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. turėtą iki nacionalizacijos žemės klausimą ir priimti naujus sprendimus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                                     Gintaras Čekanauskas

Astra Urbonienė

Natalaja Zelionkienė