Administracinė byla Nr. A-1726-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02095-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas I. E. (I. E.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3, 6–15), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio mėn. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, žeminančiomis žmogaus orumą, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis ir pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimus sąlygomis. Pažymėjo, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo atviras tualetas, trūko ventiliacijos ir stipriai dvokė, taip pat buvo šalta ir drėgna, ypač žiemą. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI patalynė buvo blogos būklės, drabužius skalbti reikėjo rankomis kameroje esančioje kriauklėje, o juos džiovinti nebuvo sąlygų, pasivaikščioti buvo galima tik 1 val. per parą. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. dvasinius skausmus, fizinius nepatogumus. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 42–49) prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti reikalavimo senaties terminą ir jo skundą atmesti. Visų pirma, atkreipė dėmesį, kad iš Šiaulių TI 2015 m. gegužės 20 d. pažymos Nr. 60/09-17129 matyti, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio 27 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Šiaulių TI papildomai akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Be to, pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Šiame kontekste pažymėjo, jog Šiaulių TI dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su šiais darbais. Kartu paaiškino, jog Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl jose atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Be to, kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas, visose kamerose yra veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad kamerų remontas įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius bei darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra nepakankamai detalizuoti. Dėl galimybės skalbtis ir džiovinti rūbus kamerose, Šiaulių TI paaiškino, jog iki 2011 m. asmeninius apatinius bei viršutinius drabužius suimtieji ir nuteistieji skalbėsi patys kamerose, tam jiems buvo išduodamos vonelės ir ūkinis muilas, o kamerose buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti. Tačiau nuo 2011 m. dėl kalinių saugumo Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, be to, nuo 2011 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už jų asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Šiuo aspektu Šiaulių TI pažymėjo, kad niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Šiaulių TI papildomai akcentavo, kad pareiškėjas į įstaigos direktorių su jokiais prašymais, skundais ar peticijomis nesikreipė. Apibendrindamas, Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 60–62) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio mėn. jam kalint Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Tuo tarpu atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senatį. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors pareiškėjas nurodė, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio nuostatoms, teismas atkreipė dėmesį, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽŽT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (rėmėsi EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimu byloje Scordino prieš Italiją). Taigi, teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Šiaulių TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Šiaulių TI administraciją. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Šiaulių TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d.) žinojo arba turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), yra pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d., ją taikyti ir skundą tuo pagrindu atmesti. Šiame kontekste teismas papildomai akcentavo, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau nagrinėjamu konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo skundas atmestinas.

III.

Pareiškėjas I. E. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–67), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, atnaujinti senaties terminą ir bylą nagrinėti iš esmės bei priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad yra turkas ir tik per daugelį metų išmoko šnekamąją lietuvių kalbą, tačiau dabar dar sunkiai gali susikalbėti, be to, nemoka nei anglų, nei rusų, nei prancūzų ar vokiečių kalbų, todėl nesuprasdavo ką jam sako ir negalėjo suprasti jokių Lietuvos bei tarptautinių teisės aktų, nesugebėjo į vietinius kreiptis dėl kokios nors pagalbos, nesuprato, kokias jis turi teises ir galimybes, į ką turėtų kreiptis, norėdamas kažko paprašyti, ką nors sužinoti ar gauti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 72–74) prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio mėn. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio mėn., o iš byloje esančios Šiaulių TI 2015 m. gegužės 20 d. pažymos Nr. 60/09-17129 (b. l. 38) matyti, jog pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio 27 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 7 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 29), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio 27 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi nemokėjo nei lietuvių, nei anglų, rusų, prancūzų ar vokiečių kalbų, todėl nesuprasdavo ką jam sako ir negalėjo suprasti jokių Lietuvos bei tarptautinių teisės aktų, nesugebėjo į vietinius kreiptis dėl kokios nors pagalbos, nesuprato, kokias jis turi teises ir galimybes, į ką turėtų kreiptis, norėdamas kažko paprašyti, ką nors sužinoti ar gauti, o šnekamąją lietuvių kalbą išmoko tik per daugelį metų ir dabar dar sunkiai gali susikalbėti. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad EŽTT praktika bylose dėl kalinimo sąlygų, kuriose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, iš kurio pažeidimo pareiškėjas nagrinėjamu atveju kildina prašomą priteisti neturtinę žalą, viešai skelbiama ne tik pareiškėjo nurodytomis, tačiau ir kitomis kalbomis, įskaitant ir turkų, o byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu ar vėliau iki kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia vertėjo ir (ar) kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas jau daugiau nei 10 metų gyvena Lietuvoje, tačiau į teismą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio mėn., kreipėsi tik praėjus daugiau nei 8 metams nuo šio laikotarpio pabaigos, o byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos, būdamas apdairus ir rūpestingas, negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 13 d. iki 2006 m. lapkričio 27 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius