Civilinė byla Nr. 2-534/2009
Procesinio
sprendimo kategorija: 126.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės
Mitkuvienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo ieškovės V. R. atskirąjį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nutarties, kuria atsisakyta
iškelti bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-278-278/ 2009 pagal ieškovų V. R. , R. K. , V.
S. , S. K. , A. L. ir J. B. ieškinius atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei „Egivela“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė:
ieškovai V. R. , R.
K. , V. S. , S. K. , A. L. ir J. B. 2009 m. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su
ieškiniais, kurie vėliau buvo sujungti į vieną bylą, prašydami iškelti
atsakovui bankroto bylą. Nurodė, kad dirbo pas atsakovą, bet buvęs darbdavys
vėluodavo ar išvis nemokėdavo ieškovams priklausančio darbo užmokesčio. Ieškovų
skaičiavimais, įmonė jiems skolinga sumokėti tokio dydžio skolas: V. R. – 24 710 Lt, R. K. – 8 040 Lt, V. S. – 10 900 Lt, S. K. – 15 600 Lt, A. L. – 13 000 Lt, J. B. – 6‘943,84 Lt. Be to,
ieškovų žiniomis, įmonė nebeišgali laiku atsiskaityti su kitais kreditoriais,
gauna įspėjimus iš tiekėjų dėl įvairių energijos rūšių atjungimo, paslaugų
nutraukimo.
Atsakovas UAB „Egivela“ ieškinį
laikė nepagrįstu. Atsakovas nesutiko su ieškovų skolos paskaičiavimais. Teigė,
kad su buvusiais darbuotojais visiškai atsiskaitė jų atleidimo iš darbo dieną.
Jei ieškovai įrodytų esant atsakovo skolą, atsakovas būtų pajėgus ją padengti,
nes bendrovė vykdo ūkinę - komercinę veiklą, turi kilnojamojo ir nekilnojamojo
turto.
Panevėžio apygardos teismas 2009
m. kovo 20 d. nutartimi atsisakė iškelti įmonei bankroto bylą. Pirmosios
instancijos teismas nustatė, jog, bendrovės 2008 m. gruodžio 31 d. sudaryto balanso
duomenimis, atsakovas turėjo 11 139 272 Lt vertės turto (iš jo 7 340 801 Lt
ilgalaikio bei 3 798 471 Lt trumpalaikio), taip pat 6 838 004 Lt grąžintinų skolų
kreditoriams. Bet įmonės turimo turto vertė netiksli, nes į jį neįtraukti
lizinguojami objektai, taigi turto vertė gali siekti 13 mln. Lt. Teismas,
remdamasis civiline byla Nr. B2-208-278/ 2009 M. B. v. UAB „Egivela“ dėl bankroto
bylos iškėlimo, kurioje ieškinys paliktas nenagrinėtas, analizavo atsakovo
įsiskolinimo per ketvirtį (t.y. nuo 2008 m. gruodžio iki 2009 m. vasario mėn.)
pokyčius ir padarė išvadą, jog įsiskolinimai stambiesiems kreditoriams (VMI,
bankams) yra ženkliai sumažėję (bet nedetalizavo kiek); tuo tarpu įsiskolinimų
VSDFV biudžetui įmonė neturi.
Teismo nuomone, nors atsakovas
laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio iki 2009 m. sausio mėnesio iš dalies vėlavo
sumokėti darbuotojams darbo užmokestį, tačiau kelti bendrovei bankroto bylą
nėra faktinio pagrindo (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Ieškovai nepateikė neginčijamų
įrodymų, kad buvęs darbdavys atleidimo iš darbo dieną visiškai su jais
neatsiskaitė, t.y. jog ieškovų atlikti darbo užmokesčio įsiskolinimų
paskaičiavimai teisingi, ir įrodymų dėl atsakovo galimybių atsiskaityti su
darbuotojais nebuvimą, jei ši skola būtų priteista. Įmonė vykdo ūkinę veiklą,
atsiskaito su kreditoriais, nuosekliai mažina jiems susidariusius
įsiskolinimus.
Ieškovė V. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl
bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio
5 dalies 1 punktas numato du pagrindus iškelti bankroto bylą: jeigu įmonė yra
nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui atlyginimą. Nors teismas nustatė
neatsiskaitymo su ieškovais laiku faktą, bet jį ignoravo. Bendrovė nesumokėjo
apeliantei darbo užmokesčio dar net už 2008 m. lapkričio mėnesį. Apeliantė
pridėjo naujų įrodymų, jog įmonė kai kuriems ieškovams 2009 m. kovo 23 d.
pervedė dalį jų reikalaujamo darbo užmokesčio bei kitų su tuo susijusių išmokų,
kas reiškia, jog atsakovas pripažįsta skolą buvusiems darbuotojams. Nustatydamas
įmonės mokumą, teismas rėmėsi paimtais iš kitos civilinės bylos dėl bankroto
bylos iškėlimo, taigi pasenusiais duomenimis apie atsakovo turtinę padėtį. Byloje
taip pat trūksta įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos, informacijos apie įmonės
įsiskolinimus kredito įstaigoms. Lizinguojamų objektų nereikia įtraukti į
bendrovės balansą, nes jie nuosavybės teise atsakovui nepriklauso. Pirmosios
instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog įmonė 2008 m. neteko leidimo
atidaryti lošimo namų (kazino), todėl nebegali vykdyti pagrindinės veiklos,
susijusios su azartiniais lošimais, ir tai, jog savo turtą (pinigines lėšas) už
tariamas skolas perleidžia fiziniam asmeniui (įmonės vadovui).
Ieškovai R. K. , V.
S. , S. K. , A. L. ir J. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą su skundu
sutiko ir prašė jį patenkinti, remdamiesi analogiškais atskirajam skundui
argumentais.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis
pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų
patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas
tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir
analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas
išimtis.
Absoliučių
nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK
329 str., 338 str.).
Bankroto
bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis,
kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). Įmonių
bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir
tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat visas kitas su bankrotu
susijusias procedūras) reglamentuoja specialus įstatymas - Įmonių bankroto
įstatymas (toliau – ĮBĮ). Įmonės bankroto procese siekiama dviejų priešingų
tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus
reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir
atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę
vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas).
Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo
kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar
daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto
procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto
procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali
vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus
nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese prioritetas
turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti
keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių
dėl įmonės nemokumo.
Rengdamasis
nagrinėti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas turi būti aktyvus, nes
to reikalauja viešasis interesas. Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos
iškėlimo teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo pridėtais dokumentais, tiek
ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka teismo iniciatyva gautais
duomenimis bei atsižvelgia į įmonės finansinės būklės pasikeitimą per
laikotarpį nuo pareiškimo gavimo iki bylos iškėlimo. Taigi viešo intereso
bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti
skolininko finansinei būklei nustatyti reikalingus įrodymus, tačiau tai nepaneigia
bylos šalių pareigos pagal CPK 178 straipsnį įrodyti tas aplinkybes, kuriomis
grindžiamas reikalavimas ar atsikirtimas į jį.
ĮBĮ
9 straipsnio 5 dalis reglamentuoja bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrindus.
Apeliantė remiasi ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintais dviem
pagrindais: įmonės nemokumu ir vėlavimu mokėti atlyginimą darbuotojams.
Įmonės
nemokumas - tai tokia įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka
skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės
įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą
įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi siekiant iškelti bankroto bylą,
būtinos abi įstatyme išvardintos sąlygos: įsipareigojimų nevykdymas nustatytu
laiku bei neigiamas atsakovo pradelstų skolų ir į jo balansą įrašyto turto
vertės santykis.
Teisėjų
kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovui
bankroto bylą, neturėdamas patikimų duomenų apie įmonės finansinę būklę. LR Įmonių
bankroto įstatymo 9 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad įmonės vadovas pateiktų
teismui kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose būtų nurodyti jų adresai,
įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų
ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo
teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose
iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą bei kitus
įsipareigojimus. Iš įmonės sandoriais prisiimtų įsipareigojimų ir/ ar jai pagal
įstatymą tenkančių mokestinių prievolių vėliau gali atsirasti įsiskolinimas
(skola), jei atsakovas tinkamai ir laiku neįvykdys savo pareigų. Taip pat
prasiskolinti atsakovui gali ir tretieji asmenys. Vadinasi, siekiant nustatyti,
koks yra įmonės mokumas, reikia turėti ne bet kokio turinio įmonės kreditorių
ir skolininkų sąrašus, o tokius, kuriuose atsispindėtų įstatymų leidėjo
išvardinti parametrai. Tuo tarpu atsakovas pateikė teismui savo klientų sąrašą su
konkrečios dienos apyvarta (t. 2, b.l.18-23), kuriame nėra nei kontrahentų
adresų, nei įsipareigojimų ir skolų sumų, atsiskaitymo terminų. Įmonės
finansinių ataskaitų rinkinį sudaro balansas, pelno (nuostolių) ataskaita,
kapitalo pokyčių ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir aiškinamasis raštas
(Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 str.). Atsakovas pateikė teismui
tik praėjusių finansinių metų balansą, kuris nepasirašytas įmonės vadovo ir
nepatvirtintas įmonės antspaudu (t.2, b.l.10-11), t. y. neturi jokios juridinės
galios. Civilinėje byloje Nr. B2-208-278/ 2009 M. B. v. UAB „Egivela“ dėl bankroto
bylos iškėlimo atsakovas pateikė teismui generalinės direktorės M. B. pasirašytą įmonės 2008 m., 2007 m. balansą
su pelno (nuostolių) ataskaitomis (civilinės bylos Nr. B2-208-278/ 2009 20-24
lapai) ir kreditorių sąrašus (civilinės bylos Nr. B2-208-278/ 09 19, 40-43
lapai), kurie nėra parengti pagal įstatymo reikalavimus. Net jeigu nurodyti
dokumentai būtų įforminti tinkamai pagal turinį ir apimtį (trūksta finansinės
atskaitomybės sudedamųjų dalių), pirmosios instancijos teismas vis tiek
neturėjo jais vadovautis, nes, kaip teisingai pastebėjo apeliantė, skundžiamos
nutarties priėmimo metu kitoje byloje esantys dokumentai apie atsakovo
finansinę būklę buvo netinkami laiko aspektu.
Kartu
teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumentą, kad lizingo
objektai iki visiško jų išpirkimo pagal bendrą taisyklę neturi būti įtraukiami
į lizingo gavėjo (šiuo atveju - atsakovo) balansą. Tai paaiškintina lizingo
sutarties specifika. CK 6.567 straipsnio 1 dalis sako, kad lizingo sutartimi
viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš
trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį
lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su
sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis
lizingo gavėjui nuosavybės teise, nebent sutartis numatytų kitaip.
Byloje nėra lizingo sutarčių, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio
pagrindo taikyti išimtį iš bendros taisyklės ir lizingo būdu iki 2015 m.
gegužės mėnesio imtinai (civilinės bylos Nr. B2-208-278/09 40 lapas) įsigyjamus
objektus traktuoti atsakovo nuosavybe.
Antra
vertus, vien aplinkybė, jog atsakovas neteko leidimo atidaryti lošimo namus
(kazino) Panevėžyje ir Kaune (t.2, b.l.24-25), nereiškia, kad jis nutraukė savo
pagrindinę veiklą. Atsakovas 2008 m. uždarė savo padalinius vienuose miestuose
ir 2009 m. atidarė juos kituose, pvz., Utenoje (t. 2, b.l.27).
Nepaisant
to, jog ieškiniuose nebuvo nurodyta apie tai, kad atsakovas pervedė didelę
pinigų sumą į fizinio asmens (atsakovo vienintelio akcininko ir kartu bendrovės
vadovo) E. B. sąskaitą,
tačiau pirmosios instancijos teismas, gavęs tokios informacijos ir įrodymus (t.
2, b.l.29), turėjo į tai atkreipti dėmesį ir šią aplinkybę aiškintis.
Susiklosčius
minėtai situacijai teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos
teismas neišsiaiškino svarbių aplinkybių, nuo kurių tiesiogiai priklauso įmonės
mokumo nustatymas, dėl ko bylos esmė liko neatskleista, o pagal byloje esančius
įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme
(CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos
teismas, rengdamasis nagrinėti bankroto bylą ir vadovaudamasis viešuoju
interesu, privalo būti aktyvus; esant reikalui įpareigoti įmonės savininką,
valdybos narius, administracijos vadovą, vyriausiąjį finansininką, pateikti
teismui visus bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir įvertinti
įmonės turtą, kviesti juos į teismą, reikalauti raštiškų paaiškinimų bankroto
bylos iškėlimo klausimais (ĮBĮ 9 str. 2 d.).
Apeliantė,
kaip ir kiti ieškovai, išskyrus J. B.
, 2009 m. vasario 18 d. raštais prašė atsakovo nutraukti su ja sudarytą
darbo sutartį nuo 2009 m. vasario 21 d. (t. 1, b.l. 132). Apeliantė nurodo, jog
darbdavys jai nesumokėjo atlyginimo už 2008 m. lapkričio mėnesį, kai ieškovę ir
atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, bet vien apeliantės algalapis už 2008
m. lapkričio mėnesį (t. 1, b.l.198; t. 2, b.l.40) nei patvirtina, nei paneigia
apeliantės teiginį. Byloje nėra darbo užmokesčio žiniaraščių, kitų atsiskaitymo
dokumentų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kokio dydžio atlyginimą
darbdavys priskaičiavo apeliantei konkretų mėnesį, ar priskaičiuotą atlyginimą išmokėjo
ir kada. Vieninteliuose į bylą pateiktuose mokėjimo pavedimuose, kuriuose
mokėjimo paskirtis nurodyta galutinis atsiskaitymas (t. 1, b.l.137-139,
174-176), apeliantės atlyginimo sudedamosios dalys (pareiginis darbo
užmokestis, padidintas apmokėjimas už darbą naktį, švenčių dienomis, prastovos,
priedai) neišskirtos, todėl neįmanoma nustatyti, ar darbdavys yra skolingas
apeliantei. Nurodytą aplinkybę taip pat turi nustatyti pirmosios instancijos
teismas, iš naujo nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, nors atsakovo
vėlavimo atsiskaityti su ieškovais už 2008 m. gruodžio mėnesį faktas (t. 1,
b.l.83-84; t. 2, b.l.36-39) bankroto bylos iškėlimo svarstymo iš naujo metu
gali būti pasikeitęs ir neturėti lemiamos reikšmės.
Teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo atsiliepimą į atskirąjį
skundą su priedais ir grąžina jį atsakovui, nes jis nepasirašytas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 3 punktu,
n u t a r i a:
Panevėžio
apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą
pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti bankroto bylos iškėlimo
klausimą.
Atsisakyti
priimti atsakovo UAB „Egivela“ 2009 m. balandžio 23 d. paduotą atsiliepimą į
atskirąjį skundą su priedais ir grąžinti juos atsakovui UAB „Egivela“.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Marytė
Mitkuvienė
Vigintas
Višinskis