Administracinė byla Nr. eA-3182-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02170-2018-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas I. S. (I. S.) (toliau – ir prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-104 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kilmės valstybėje 2015–2016 m. pasiskolino 20 000 dolerių, iš kurių 17 000 dolerių išleido naujam verslui, tačiau bankrutavo. Skolą turėjo grąžinti per 2–3 m., tačiau kreditoriai pradėjo skolos reikalauti vos po keleto mėnesių ir grasinti, jog negrąžinus skolos pareiškėjas bus nužudytas. Teigė, kad kreditoriai buvo du kartus užėję į jo namus, reikalavo atiduoti pinigus. Antro vizito metu nurodė, kad pareiškėjas turi tris dienas pinigams grąžinti, vėliau po 3–4 dienų paskambino ir reikalavo pinigų, sakė, jog nesvarbu, kur jis pabėgs, suras ir nužudys.
3. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentui pateikė pakankamai nuoseklų ir išsamų pasakojimą apie vykdytą verslą, susidariusį įsiskolinimą kreditoriams bei jų grasinimus, todėl atsakovas nepagrįstai jo pasakojimui netaikė abejonės privilegijos. Mano, kad tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, dėl ko nepagrįstai atsisakė suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
4. Pareiškėjo teigimu, jis turi visiškai pagrįstą baimę, jog kreditoriai jam stipriai sužalos sveikatą arba jis bus nužudytas. Pareiškėjo manymu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimo Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažintas pakankamas pagrindas dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.
5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pažymėjo, kad tyrimo metu nustatyta, jog prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie kilmės valstybėje jam gresiantį pavojų nebuvo pakankamai detalus, jis painiojosi pateikdamas savo istorijos detales, nurodė prieštaringas ir nenuoseklias aplinkybes, jis negalėjo detaliai papasakoti apie jo prekiaujamus automobilius ir kitas jo istorijai svarbias aplinkybes. Atsakovas, atsižvelgęs į nurodytus trūkumus ir į tai, kad jokia iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių nėra patvirtinta dokumentiniais įrodymais, pareiškėjo pasakojimą apie vykdytą verslą, pasiskolintus pinigus, jo atžvilgiu vykdytą reketavimą bei grasinimus, atmetė dėl patikimumo stokos ir nurodytų aplinkybių nelaikė nustatytais faktais.
7. Atsakovas teigė, kad nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos, kadangi atsižvelgdamas į bylos faktinę medžiagą, nenustatė pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar tokiu būdu bus baudžiamas. Taip pat nenustatė ir pagrįstos tikimybės, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, arba yra rimta grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl gyvenamojoje vietoje vykstančių karinių veiksmų, prilyginamų beatodairiško smurto veiksmams vidaus ar tarptautinio ginkluoto konflikto metu.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo asmens prieglobsčio prašytojo byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas pašymui pagrįsti duomenų dėl grasinimo nepateikė. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo vykdytą automobilių verslą, įsiskolinimą ir grasinimus buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Pažymėjo, kad pareiškėjo apklausų metu pagrįstai nustatyta, jog jo pateikti atsakymai apie verslą ir grasinimus yra neišsamūs, nenuoseklūs. Teismas akcentavo, kad vien pareiškėjo vertinimas ir subjektyvus manymas, jog jį nužudys vien tik dėl negrąžintos skolos, yra jo subjektyvi nuomonė. Teismas pabrėžė, kad duomenų apie realius grasinimus pareiškėjas nepateikė, asmenų, kurie skolino pinigus, pavardžių nežino.
10. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik atvykęs į Lietuvos Respubliką prašymo suteikti prieglobstį neteikė ir užsieniečio apklausos lape (2018 m. gegužės 7 d.) nurodė, jog nori grįžti namo į (duomenys neskelbtini). Jokių aplinkybių, kad jam grėstų kilmės valstybėje persekiojimas (mirtis) dėl negrąžintos skolos, nenurodė.
11. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo tikslas buvo gauti prieglobstį Vokietijoje, jis į Lietuvą grąžintas pagal Dublino III reglamentą. Teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai įvertino apklausų metu pareiškėjo pateiktą informaciją ir nurodytas apklausų metu aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teiginių nepripažino nustatytais faktais (apie vykdytą automobilių verslą, įsiskolinimą ir grasinimus) ir netaikė jo atžvilgiu abejonės privilegijos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neturėjo pareigos paneigti pareiškėjo nurodyto pasakojimo, o pats pareiškėjas savo paaiškinimais neįrodė, jog dėl jo nurodomo persekiojimo, vertinant pabėgėlio statuso suteikimą, grėstų pavojus sveikatai / gyvybei. Tai, kad pareiškėjas nesikreipė į teisėsaugos institucijas, kaip jis teigia dėl kreditorių persekiojimo, teismo vertinimu, nepaneigia, jog jis gali savo teises ginti kreipdamasis į teisėsaugos institucijas.
12. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Teismas pripažino, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikytina neįvykdyta, dėl ko pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
13. Vertindamas pareiškėjo prašymo suteikti papildomą apsaugą pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais baimės patirti persekiojimą pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2018 m. birželio 15 d. išvadoje dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-11)13PR-104RN (toliau – ir Išvada) detaliai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Be to, kilmės valstybėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmais. Dėl nurodytų priežasčių teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog pareiškėjas neatitinka minėtų Įstatymo nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo.
14. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą bei tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnių nuostatas, dėl ko pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
15. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, jog jo pasakojimas yra nenuoseklus, o nurodytos aplinkybės apie persekiojimą vertintos kaip subjektyvi jo nuomonė. Pareiškėjo teigimu, apklausų metu jis detaliai nurodė, kiek kartų ir kaip susidūrė su kreditoriais, kaip jie grasino (grasino nužudymu / susidorojimu), taip pat detalizavo savo verslo pobūdį ir automobilių, kuriuos pirko, kiekį. Aplinkybė, jog pareiškėjas negalėjo nurodyti kreditorių vardų bei pavardžių, pareiškėjo įsitikinimu, nepagrindžia išvados, kad jo pasakojimas nenuoseklus. Pareiškėjas mano, kad pateikė pakankamai nuoseklų ir išsamų pasakojimą apie vykdytą verslą, susidariusį įsiskolinimą kreditoriams bei jų grasinimus, todėl atsakovas nepagrįstai jo pasakojimui netaikė abejonės privilegijos.
17. Pareiškėjo nuomone, ?? ???? ????????? ??? ????????????? ?????????????? ??????? ????????? ?????? ????, ??????? ?? ?????? ???????? ??????????? ? ???????????? ? ???????? ? ?????, ?? ???????????? ??????? ??? ??????? ???????????? ?????? ????????? ????????? ? ???? ??????? ???????.Migracijos departamento tyrimas atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, privalėjo panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo.
18. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, o pats apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (15/6-11)12PR-104 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Bylos duomenimis pareiškėjas, 2018 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikai iš Vokietijos perduotas pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013 (reglamentas „Dublinas III“) svarstyti klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, ir išreiškė norą vykti į kilmės valstybę. 2018 m. gegužės 29 d., būdamas Užsieniečių registracijos centre, pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobsti Lietuvos Respublikoje dėl kilmės šalyje išsakyto grasinimo nužudyti, kurį Departamentas, atlikęs prieglobsčio prašytojo pirminę apklausą ir pažeidžiamumo pirminį įvertinimą, 2018 m. birželio 7 d. sprendimu nusprendė nagrinėti iš esmės skubos tvarka.
22. Departamentas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo prašymą bei jo nagrinėjimo metu surinktus duomenis, ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio – pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos – Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad: kadangi pareiškėjo pasakojimas apie dėl nepavykusio verslo prarastus pasiskolintus pinigus ir iš skolintojų, kuriems šių pinigų negrąžino, patirtus grasinimus nėra nuoseklus, yra prieštaringas ir nepatvirtintas dokumentiniais įrodymais, tai sudaro pagrindą jo nurodytas aplinkybes nelaikyti nustatytais faktais ir konstatuoti, jog pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo deklaruojamos baimės, kuri nėra „visiškai pagrįsta“, dėl ko jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas; tyrimo metu nenustatytos pagrįstos tikimybės, kad (duomenys neskelbtini), kurioje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.
23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį bei papildomą apsaugą, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
24. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
25. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
26. Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
27. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018).
28. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme kilmės šalyje būti persekiojamam, patirti smurtą ar net būti nužudytam privačių asmenų, kuriems jis negrąžino pasiskolintų pinigų.
30. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 redakcija), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais bei darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Pažymėtina, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jo teigimu, patvirtinančios baimę būti persekiojamam privačių asmenų (duomenys neskelbtini), be pareiškėjo paaiškinimų, nėra pavirtintos jokiais kitais įrodymais, tuo tarpu paties pareiškėjo paaiškinimai nėra nei detalūs, nei nuoseklūs, nei, vertinant visus byloje surinktus įrodymus, bent pakankamai neprieštaringi.
32. Be to, pareiškėjo paaiškinimai dėl patirto persekiojimo ir dėl baimės jį (persekiojimą) patirti nesutampa su jo elgesiu, kurį, pažymėtina, patvirtina byloje surinkti įrodymai: nors pareiškėjas nurodė skubiai pasišalinęs iš šalies, iš byloje esančių rašytinių įrodymų, gautų iš Lietuvos Respublikos diplomatinės įstaigos, matyti, kad jis turėjo pakankami ilgai ruoštis – 2016 m. kovo–gegužės mėn. gavo reikalingus dokumentus (asmens bylos Nr. TJK0115 l. 50-51, 54, 57, 59-60), kurių dalies (sutarties su UAB „Jotva“ ir pastarosios tarpininkavimo rašto) gavimo aplinkybių net nesugebėjo paaiškinti; pareiškėjas nepaiškino priežasčių, dėl kurių neprašė prieglobsčio atvykęs į Lietuvos Respubliką 2016 metais, taip pat kodėl nurodė atsisakąs prieglobsčio jį grąžinus čia iš Vokietijos.
33. Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
34. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, įvertino byloje surinktų duomenų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Departamento sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.
35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė