Civilinė byla Nr. 3K-3-482/2009
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. S., V. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. S. ir V. S. ieškinį atsakovei R. E. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė atidalyti ieškovės L. S. vardu įregistruotą ½ dalį dviejų aukštų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pridedamą atidalijimo projektą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodė, kad su atsakove bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ir naudoja dviaukštį gyvenamąjį namą. Ieškovams priklauso ½ namo dalis, kitą dalį namo valdo atsakovė. Teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi namu tvarka, tačiau ieškovams nustatyta naudotis 14 kv. m mažesne ploto dalimi, o patekti į antrą namo aukštą per patalpą, plane pažymėta žyma 1-1, jie negali, nes ja reikia naudotis bendrai, tačiau atsakovė neleidžia. Garažas, kuriuo ieškovai naudojosi visą laiką, priskirtas atsakovei, tai trukdo jiems naudotis pusrūsio patalpomis. Garažo patalpa ieškovams reikalinga, nes jie neturi galimybės pasistatyti garažo, be to, juo naudojosi nuo namo pastatymo. Ieškovai teigė, kad nustatyta naudojimosi namu tvarka jų netenkina.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino; priteisė iš atsakovės ieškovui V. S. 993,92 Lt žyminio mokesčio.
Teismas pažymėjo, kad ginčai tarp šalių tęsiasi daugiau kaip aštuonerius metus, šalys gera valia nesutaria; kad turimų turto dalių atidalijimas padės išspręsti konfliktus, sudarys sąlygas valdyti turtą kuo mažiau bendrasavininkiams dalyvaujant bendrame jo valdymo procese. Vertindamas ieškovų pateiktą patalpų atidalijimo projektą, teismas padarė išvadą, kad toks atidalijimo variantas nepažeis atsakovės interesų, nes šalims priklausančios patalpos bus izoliuotos, bus išspręstas ginčas dėl garažo. Teismas nurodė, kad tai, jog Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-190-304/2006 garažu buvo paskirta naudotis atsakovei, negali teismo įsakmiai saistyti priimant sprendimą dėl turto atidalijimo. Nurodytoje byloje teismas vertino, kad teisė naudotis garažu suteiktina atsakovei dar ir dėl to, jog jos vyras yra invalidas, taip pat nurodė, jog garažas priklausė J. G. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, kuris yra turto bendrasavininkis, taip pat yra invalidas, valdantis rankinio valdymo automobilį, kaip ir atsakovės vyras, todėl gintinos savininko, o ne atsakovės vyro, kuris nėra bendrasavininkis, teisės; kad atsakovė turi kitą garažą; kad įėjimas iš šiaurinės pusės į ieškovams tenkančias pusrūsio patalpas yra labai siauras, laiptai statūs, dėl to nėra galimybės įsinešti daiktų į pusrūsį, o patenkant į pusrūsį pro garažą tokia galimybė yra. Kaip pagrindinį kriterijų, kodėl garažo patalpos priskiriamos ieškovams, teismas akcentavo tai, kad įsirengti garažą ieškovams praktinės galimybės nėra, nes iš namo šiaurinės pusės yra nepakankami atstumai pravažiuoti, trukdo dujotiekio vamzdžiai, o statant garažą atsakovės žemėje arba įrengiant pravažiavimą pro atsakovei priklausantį žemės sklypą, labai sumažėtų jos turimo žemės sklypo naudingas plotas. Teismas nurodė, kad pagal ieškovų pasiūlytą atidalijimo projektą šalių konfliktai bus išspręsti mažiausiomis sąnaudomis, jų turimi pusrūsio plotai bus panašiai vienodo dydžio, atsakovei įsirengus garažą jai prašomose paskirti pusrūsio patalpose tai kainuos minimalias lėšų sąnaudas.
Teismas pažymėjo, kad atsakovė nesutiko, jog šalių turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise turtas būtų atidalytas, priešieškinio nereiškė, kito atidalijimo projekto nepateikė, reikalavimo gauti piniginę kompensaciją nepareiškė.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 25 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl atidalijimo pakeitė, priteisė iš atsakovės ieškovei 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš atsakovės – 4,34 Lt pašto išlaidų valstybei ir solidariai iš ieškovų – 4,35 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 ir 4.81 straipsniai), kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės; rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad, kilus ginčui ir sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, kai vienas bendraturtis reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas nustatyti naudojimosi tvarką, prioritetas teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės, ir tik negalint daikto padalyti natūra, nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008).
Teisėjų kolegija nesutiko su apeliantės (atsakovės) argumentais dėl ginčo turto nedalumo, motyvuodama, kad, atidalijant daiktą natūra, neturi būti padaryta neproporcinga žala daiktui ir kad atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tokios žalos padarymo galimybę turto atidalijimo atveju; atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2007). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčo objektas – gyvenamasis namas – yra dalus, o atsakovės nenoras atidalyti jai tenkančią ½ bendrosios dalinės nuosavybės dalį nepaneigia įstatymo garantuotos ieškovų teisės pasirinkti tokį nuosavybės teisių įgyvendinimo būdą (CK 4.80, 4.6, 4.15 straipsniai).
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bendraturtis, siekdamas atidalyti iš bendro turto, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę pateikti kitus atidalijimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005). Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nepateikė jai priimtino turto atidalijimo varianto; pažymėjo, jog atsakovė teismui pateiktuose dokumentuose iš esmės pripažino, kad jai priimtinas Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimu patvirtintas naudojimosi gyvenamuoju namu variantas ir prašė nustatytos tvarkos nekeisti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismas turėjo vertinti šalių ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus atidalijimo būdus ir argumentus.
Teisėjų kolegija rėmėsi teismo praktika, kad teismas, parinkdamas optimaliausią atidalijimo būdą, turi diskrecijos teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009). Parinkdama patalpų atidalijimo būdą pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimu nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, teisėjų kolegija įvertino tai, kad namų valdoje yra tik vienas garažas, pažymėjo, kad visi ieškovų pateikti argumentai dėl jų teisių į garažą yra paneigti įsiteisėjusiu Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimu; kad ieškovų pozicija, kai siekiama tik savo interesų patenkinimo, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių. Teisėjų kolegija įvertino pridėtos civilinės bylos Nr. 2-201-304/2006 medžiagą, kurioje yra duomenų, jog Telšių miesto Tarybos 1992 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 230 ieškovams nustatytas 822 m2 sodybinio sklypo plotas; kad ieškovai naudojasi daug didesne šio sklypo dalimi ir turi galimybę pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, siekdami pasistatyti garažą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas (CK 4.80 straipsnį), pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009).
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovai nevykdė įsiteisėjusio Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimo, o atsakovė neįsirengė atskirų elektros energijos ir šalto vandens tiekimo apskaitos prietaisų, įvadų į kamino ir ventiliacijos sistemas, todėl pasisakė ir dėl minėtų prietaisų ir įvadų įrengimo, vadovaudamasi Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimo nuostatomis.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį ir palikti nepakeistą Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.80 straipsnio 2 dalį, 4.93 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį. Teismas pažeidė įstatyme nustatytą pareigą užtikrinti visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Teismo nustatytas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas suteikia neproporcingą ir nepagrįstą prioritetą vienam savininkui – atsakovei; teismas pažeidė įstatymo nustatytą pareigą, jei yra galimybė, atidalyti tokiu būdu, kuris atitiktų bendrasavininkių turimas nuosavybės idealiąsias dalis; nustatė tokį nuosavybės atidalijimo būdą, kurio nuosavybės proporcijos gerokai skiriasi nuo bendrasavininkių nuosavybės teise valdomų dalių; padarė nepagrįstą išvadą, kad toks atidalijimo būdas nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų. Teismas atėmė ieškovams galimybę naudotis jiems skirtomis patalpomis pagal paskirtį, nes, atsakovei priskyrus patalpą, plane pažymėtą žyma G-1, ieškovai netenka galimybės naudotis rūsio patalpomis, dėl ieškovo neįgalumo negali įvažiuoti į sklypą.
Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kitiems bendraturčiams neleidžiama ginčyti bendraturčio siekiamos įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktos teisės, susijusios su bendru daiktu; kad bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, kaip tokią, bet jos įgyvendinimo sąlygas ar būdą ir įrodinėti, jog besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Č. V. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1064/2003; 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-132/2009). Teismo išvados prieštarauja CK 4.80 straipsnio esmei ir prasmei dar ir dėl to, kad teismas ignoravo padarytą neproporcingą žalą daikto paskirčiai; teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu (2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., 3K-3-485/2005; 2007 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-166/2007). Teismas tinkamai nesiaiškino, koks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantas yra priimtiniausias, geriausiai atitiktų abiejų šalių teises ir teisėtus interesus, ar atsakovės pasiūlytas atidalijimo variantas neproporcingai nepažeidžia ieškovų teisių ir ar nedaroma neproporcinga žala turtui. Teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių, jog pagal generalinį planą J. G. žemės sklypo dalyje numatyta dar vieno garažo pastatymo galimybė, gauti reikalingi leidimai, per ieškovų žemės sklypo dalį eina dujų magistralinė linija, privažiuoti neįmanoma pagal statybos techninius normatyvus, kad atsakovė turi kitą garažą mieste. Teismas nutartyje nepasisakė dėl inventorizuotų laiptų, plane pažymėtų žyma L-1 (9,2 kv. m), nors tik per šiuos laiptus patenkama į tambūrą, plane pažymėtą žyma 1-1, kuris buvo priskirtas naudotis abiem šalims. Palikimas naudotis tambūru abiem šalims niekaip nesuderinamas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų (2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008).
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino įrodymais grindžiamo ieškovų pasiūlyto ir kompetentingų architektų ir statybos priežiūros specialistų patvirtinto atidalijimo projekto atitikties visiems šią procedūrą reglamentuojantiems teisės aktams, neįvertino ieškovų sveikatos būklės lemiamų apribojimų ir objektyvių nuosavybės teisių įgyvendinimo galimybių; pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai išnagrinėdamas byloje esančius įrodymus.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Kasacijos pagrindų šioje byloje nėra. Šiaulių apygardos teismas tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Kasaciniame skunde nepateikta konkrečių faktų, kurie galėtų įtikinti kasacinį teismą, kad ieškovų teisės skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi galėtų būti pažeistos.
2. Akivaizdu, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu buvo siekiama revizuoti ir pakeisti jau įsiteisėjusį Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimą kitoje civilinėje byloje. Ieškinyje ieškovai tiesiogiai nurodė, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimas jų netenkina, todėl, ,,prisidengdami“ atidalijimo sąvoka, jie siekė pakeisti teismo nustatytą naudojimosi tvarką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Šioje byloje yra keliamas CK 4.80 straipsnyje reglamentuojamo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės aiškinimo ir taikymo klausimas.
Dėl atidalijimo teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos
CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad dėl atidalijamo bendraturčio pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Atidalijant iš bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Geriausiai bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama teismų praktikoje. Tačiau visiškas atidalijimas nepaneigia kai kurių bendrojo naudojimo objektų, pvz., lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, kitos bendrojo naudojimo patalpos, fiziškai nedalūs ir būtini visiems atsidalijantiems bendraturčiams tam, kad galėtų naudotis pagal paskirtį atsidalyta nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008).
Kiekvienas bendraturtis turi teisę pateikti savo atidalijimo variantą. Teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, t. y. fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitiktų bendraturčių dalis, nedarytų neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių. Jei pateikiami keli atidalijimo variantai (pavyzdžiui, byloje yra ieškinys ir priešieškinis), teismas parenka optimaliausią iš jų, kuris geriausiai apgintų bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno bendraturčio teisės į jam priklausančią dalį. Teismas yra konstatavęs, jog bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005). Kitas bendraturtis savo atidalijimo projektą gali siūlyti ne tik reikšdamas priešieškinį, bet ir pasinaudodamas kita gynimosi nuo ieškinio priemone – teikdamas atsiliepimą į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. B. R. (B. R.), bylos Nr. 3K-3-7/2009).
Dėl atidalijimo teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos taikymo
Šioje byloje atsakovė atsiliepime nepateikė savo atidalijimo varianto ir nurodė, kad šalių interesus atitinka Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimu nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka. Tokią aplinkybę ji nurodė ir nagrinėjant bylą teismo posėdyje. Nurodytu teismo sprendimu garažas paskirtas naudotis atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi atidalijo dalis nuosavybės teisėje ir patalpas pagal nurodyto apylinkės teismo sprendimo nustatytą naudojimosi patalpomis tvarką. Aplinkybė, kad atsakovė kasacine tvarka neskundė apeliacinės instancijos teismo sprendimo, teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog dėl atidalijimo, kaip bendrosios nuosavybės nutraukimo būdo, atsakovė iš esmės neprieštarauja. Tačiau, pagal atsakovę, būtina išlaikyti esminę jos keliamą sąlygą – garažas turi atitekti jai, nes teismo sprendimu jai buvo paskirtas naudotis.
Teismai konstatavo, kad šalys iš esmės nesutaria dėl vienos patalpos – garažo. Iš teismų nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad kiekviena šalis nori, jog garažas atitektų jai. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas garažą paskyrė ieškovams, o apeliacinės instancijos teismas – atsakovei.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis.
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi teismo sprendimu, kuriuo nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka. Suprantama, kad toks sprendimas konkrečioje situacijoje gali turėti esminę reikšmę vėliau sprendžiant daikto padalijimo natūra klausimus, tačiau toks sprendimas negali būti pernelyg sureikšmintas, nes, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (CK 4.80, 4.81 straipsniai). CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), ir tik negalint daikto padalyti natūra, gali būti nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-21/2009).
Šioje byloje svarbu tai, kad naudojimosi patalpomis tvarka buvo nustatyta Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. priimtu sprendimu. Tuo tarpu ieškovai reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės pareiškė po neilgo laiko – 2007 m. spalio 16 d. Minėta, kad atsakovė iš esmės neprieštarauja dėl atidalijimo, tik jos netenkina ieškovų siūlomas variantas. Taigi apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pernelyg sureikšmino nurodytą teismo sprendimą. Šis sprendimas savaime nereiškia, kad, sprendžiant bendraturčių atidalijimą, nuo jo negalima nukrypti.
Pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą šalims iš esmės tenka lygios dalys. Tuo tarpu pagal apeliacinės instancijos teismo nutartį nuo šio principo nukrypta. Nukrypimą nuo galimybės lygiai atidalyti patvirtina ir šio teismo motyvai, kuriuose nurodyta, kad įstatymų nedraudžiamas ir mišraus atidalijimo būdas. Tokio būdo taikymas reiškia, kad tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam ar kitam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Konstatavęs, kad ieškovai turi teisę reikšti ieškinį atsakovei R. E. B. dėl teisingos kompensacijos pinigais už atsakovei tenkančią didesnę atidalijamo pastato dalį apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad yra nukrypta nuo dalių nuosavybės teisėje (vadinamųjų idealiųjų dalių). Kartu konstatuotina, kad šis teismas neišsprendė ginčo dėl namo padalijimo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat remiasi tuo, kad nepasikeitė kitos aplinkybės, į kurias atsižvelgė Telšių rajono apylinkės teismas 2006 m. spalio 20 d. sprendime. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo ir kitas aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos ir įvertintos nurodytame sprendime (ieškovo bendraturčio ir atsakovės šeimos narių (ne bendraturčio) neįgalumą) ir dėl to pirmiausia gynė neįgalaus savininko teises. Šis teismas rėmėsi statybos specialistų D. K. ir R. B. paaiškinimais, kad ieškovams įsirengti garažą nėra praktinės galimybės ir kad atsakovė gyvena kitoje vietoje ir turi kitą garažą. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl šios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Kasacinės instancijos teisme patirta 62,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje procesinėje stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis