Administracinė byla Nr. A-33-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01909-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Saurida“) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) atliko pareiškėjo S. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2011–2013 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2015 m. rugpjūčio 18 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-590 (toliau – Aktas), kuriame papildomai pareiškėjui apskaičiavo 570 123 Eur GPM sumą.
2. Klaipėdos AVMI 2015 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą Nr. FR0682-669 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2015 m. spalio 22 d. sprendimas), kuriuo nusprendė pakeisti Aktą ir nurodyti pareiškėjui sumokėti 570 427 Eur GPM, 137 945,10 Eur GPM delspinigių ir 114 085 Eur GPM baudą.
3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 68-6 „Dėl S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2015-11-12 skundo“ (toliau – ir 2016 m. sausio 22 d. sprendimas) patvirtino Klaipėdos AVMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimą.
4. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. S-77 (7-33/2016) „Dėl S. R. 2016-02-15 skundo“ (toliau – ir 2016 m. balandžio 14 d. sprendimas) patvirtino VMI 2016 m. sausio 22 d. sprendimą (b. l. 13–25).
5. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) MGK 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą; 2) VMI 2016 m. sausio 22 d. sprendimą; 3) Klaipėdos AVMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimą (b. l. 1–12).
6. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVMI Akte konstatavo, jog pareiškėjas kartu su sutuoktine E. R. 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – ir Sutartis) susijusiam asmeniui UAB „Saurida“ pardavė jiems bendrosios jungtines nuosavybes teise priklausančius aštuonis 1968–1995 metų statybos pastatus ir vieną inžinerinį įrenginį, adresu (duomenys neskelbtini), iš viso už 30 145 340 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis minėto turto vidutinė rinkos vertė 2012 m. rugsėjo 12 d. sudarė 7 187 320 Lt. Klaipėdos AVMI padarė išvadą, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė Sutartimi nurodydami, jog nekilnojamojo turto objektai parduoti už ženkliai didesnę vertę, nei vidutinė rinkos vertė, iškreipė sandorio aplinkybes, tuo siekdami mokestinės naudos. Akte konstatuota, kad kai parduodamo ilgiau negu 3 metus išlaikyto nekilnojamojo turto pardavimo kaina didesnė negu vidutinė rinkos vertė, skirtumas nuo gautos nekilnojamojo turto pardavimo kainos ir parduoto turto vidutinės rinkos vertės laikomas kitomis gautomis pajamomis ir toks skirtumas turi būti apmokestintas GPM. Akte taip pat konstatuota, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu iš UAB „Saurida“ gavo ir kitų neapmokestinamų su darbo teisiniais santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurios, mokesčių administratoriaus teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Įvertinusi šias aplinkybes, Klaipėdos AVMI skundžiamu 2015 m. spalio 22 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją sumokėti 570 427,00 Eur GPM, 137 945,10 Eur GPM delspinigius ir 114 085,00 Eur GPM baudą.
7. Pareiškėjas teigė, jog vertinant Sutartimi parduotą UAB „Saurida“ nekilnojamąjį turtą, jo kainą pagal sutartį ir rinkos vertę, turi būti atsižvelgiama į dispozityvumo principą, kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių šalys yra laisvos sudaryti joms priimtinus sandorius ir savo tarpusavio teisinius santykius reguliuoti savo nuožiūra tiek, kiek tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Turto perleidimo sandoriuose turto kaina yra nustatoma šalių tarpusavio derybomis, pirkėjui ir pardavėjui sulygstant dėl abi šalis tenkinančios sumos. Tiek pirkėjui, tiek pardavėjui Sutartimi perleisto turto kaina buvo priimtina, šalys šią kainą už įsigyjamą turtą laikė teisinga ir tinkama. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiami sprendimai grindžiami vidutinėmis rinkos vertėmis, pateikiamomis VĮ Registrų centro informaciniame tinklapyje, tačiau nustatant šias vertes neatsižvelgiama į konkretaus turto būklę, individualias savybes, ypatumus ir kt., kas reiškia, kad pateikiamos sumos pagal masinį turto vertinimą neatitinka realių individualaus turto rinkos kainų. Atitinkamai, pasak pareiškėjo, remtis vien VĮ Registrų centro pateikiamais duomenimis kaip vieninteliu rodikliu apie realią turto vertę rinkoje, yra visiškai nepatikima ir neprotinga.
8. Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo konkrečiu atveju perleisto turto rinkos vertei įtakos turi net keletas veiksnių. Pirmiausia, nuo 2008 m. UAB „Saurida“ nuosavybės teise priklausė 3 pastatai (duomenys neskelbtini). Sutartimi įmonė įsigijo iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės likusį turtą (duomenys neskelbtini), t. y. tapo didžiulio administracinių, gamybinių, sandėliavimo pastatų komplekso (apie 50 000 kv. m) savininke. Reikšmingą įtaką UAB „Saurida“ įsigyto turto vertei turi ir tai, kad jame yra įrengta visa tokio pobūdžio turtui efektyviai eksploatuoti reikalinga infrastruktūra, įskaitant geležinkelio atkarpą, jungiančią šį kompleksą su Lietuvos geležinkeliais, kas įgalina paprastai, ekonomiškai geležinkeliu išgabenti šiame komplekse pagamintą, sandėliuojamą produkciją, atsigabenti reikalingas medžiagas ir pan. Į visus šiuos veiksnius atliekant masinį turto vertinimą, kuriuo remiantis ir nurodomos tik turto vidutinės rinkos kainos VĮ Registrų centre, nėra atsižvelgiama. Atitinkamai, nėra jokio teisinio ir (ar) kito pagrindo, jog sutuoktiniai pardavė UAB „Saurida“ turtą už ženkliai didesnę, nei rinkos kainą. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad derinant Sutarties sąlygas ir nekilnojamųjų daiktų pardavimo kainas, šalys vadovavosi ne tik tuo metu rinkoje galiojančiomis nekilnojamojo turto kainomis, bet ir rėmėsi VĮ Registrų centro nurodyta šio parduodamo turto atkuriamąja verte, kuri buvo daugiau kaip 4 mln. Lt didesnė.
9. Pareiškėjas pažymėjo, kad, vertindama parduoto nekilnojamojo turto vertę, Klaipėdos AVMI kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją (UAB „Marleksa“), kuris nustatė, jog vertinamo turto vertė 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo 6 322 600,00 Lt. MGK 2016 m. balandžio 14 d. sprendime nurodyta, jog byloje esanti UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaita galioja šioje ataskaitoje nurodytomis sąlygomis ir laikoma pagrįsta, kol ji nėra nuginčyta bei pažymėjo, kad Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. vasario 19 d. išvadoje Nr. T-3(16)-l (toliau – ir Išvada) dėl UAB „Marleksa“ vardu parengtos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. NT 15-01-16 (toliau – ir Ataskaita) atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nurodė, jog Ataskaita atitinka minėtas nuostatas bei Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 „Dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika), reikalavimus, tačiau pareiškėjas mano, jog byloje pateikta Tarnybos Išvada yra visiškai nepagrįsta ir vertintina kritiškai, nes Tarnyba Ataskaitos teisėtumą pagrindė tik tuo, jog Ataskaitos rengimo metu: 1) vertintoja turėjo galiojantį Turto vertinimo kvalifikacijos pažymėjimą, suteikiantį teisę savarankiškai įvertinti nekilnojamąjį turtą; 2) vertinimo įmonė buvo įrašyta į Išorės turto ir verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą ir turėjo teisę atlikti nekilnojamojo turto vertinimą. Tokiu būdu, Tarnyba visiškai netikrino, nevertino ir net nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų motyvų dėl UAB „Marleksa“ netinkamai atlikto turto vertinimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Marleksa“ turto vertinimą atliko, nebendradarbiaudama su RUAB „Saurida“, vertinimas atliktas turto savininkei net nežinant ir jai nedalyvaujant, dėl ko, faktiškai buvo atimta teisė pareikšti pastabas dėl UAB „Marleksa“ atlikto vertinimo.
10. Pareiškėjas taip pat teigė, jog skundžiamuose sprendimuose yra klaidingai nurodyta, jog teisme yra gautas prašymas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Saurida“. Įsiteisėjusia teismo nutartimi yra patvirtintas UAB „Saurida“ restruktūrizavimo planas, kurį bendrovė tinkamai vykdo. Taip pat teigia, jog skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas formaliai performindamas kreditorinį įsiskolinimą už nekilnojamąjį turtą į paskolą su palūkanomis, kurios pagal tuo metu galiojančias GPMĮ nuostatas buvo neapmokestinamos, piktnaudžiavo mokesčių teisės normomis, išvengdamas mokėtino GPM nuo gautų pajamų. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. tarp UAB „Saurida“ ir pareiškėjo sudaryta paskolos sutartis (toliau – ir Paskolos sutartis), pagal kurią šalių susitarimu įsiskolinimo už nekilnojamąjį turtą suma buvo užskaityta kaip paskolos davėjo suteikta paskola paskolos gavėjui, šalys buvo sutarusios dėl 6,5 proc. metinių palūkanų, kurios žymiai mažesnės, nei pagal Sutartį taikytinos UAB „Saurida“ 18,25 proc. metinės netesybos (delspinigiai) už nesavalaikį atsiskaitymą. Be to, UAB „Saurida“ įsigijusi iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės nekilnojamąjį turtą bei tapusi daugiau kaip 50 000 kv. m gamybinių pastatų komplekso savininke, vedė preliminarias derybas dėl šio turto pardavimo, tačiau nepavykus suderinti sutarties sąlygų, jos nutrūko. Pardavus pastatų kompleksą, UAB „Saurida“ būtų padengusi paskolą pareiškėjui bei uždirbusi, todėl, akivaizdu, jog Paskolos sutarties sudarymas buvo naudingas UAB „Saurida“, o ne pareiškėjui siekiant išvengti GMP mokėjimo. UAB „Saurida“, įsigydama iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės nekilnojamąjį turtą, faktiškai piniginių lėšų už parduotą turtą neperdavė, o tarp šalių buvo pasirašytos tik tarpusavio skolų užskaitos, pagal kurias 19 845 340 Lt likusi UAB „Saurida“ mokėtina suma už nekilnojamąjį turtą buvo pertvarkyta į įmonės akcininko pareiškėjo suteiktą paskolą bendrovei pagal Paskolos sutartį.
11. Pareiškėjas paaiškino, kad jis, kaip UAB „Saurida“ akcininkas, suteikdamas įmonei ilgalaikę paskolą, prisidėjo prie finansinius sunkumus laikinai patiriančios įmonės gelbėjimo, kas leido įmonei stabilizuoti savo finansinę padėtį. MGK, VMI ir Klaipėdos AVMI pareiškėjui išmokėtas palūkanas pervardindami kitomis pajamomis, nepagrįstai ir neteisėtai panaikina galiojančią Paskolos sutartį, nes Paskolos sutartis gali būti pripažinta niekine ar apsimestiniu sandoriu tik teismine tvarka. Pasak pareiškėjo, kaltinimai dėl jo nesąžiningumo, mokestinės naudos siekimo ir jos gavimo, yra paremti tik subjektyvia nuomone, samprotavimais ir prielaidomis, o Klaipėdos AVMI Akte patikrinimo metu tariamai surinkti įrodymai nėra konkretizuoti. Pasisakydamas dėl MGK, VMI ir Klaipėdos AVMI argumentų, susijusių su GPMĮ 23 straipsnio taikymu ir pareiga sumokėti GPM A klasės pajamas, pareiškėjas teigė, jog jis ir jo sutuoktinė nekilnojamąjį turtą įgijo prieš 9 metus, todėl jų gautos pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo sandorio išvis neturi būti apmokestintos GPM. Vertinant GPM mokesčio perkėlimą pareiškėjui, būtina atsižvelgti į faktinę aplinkybę, t. y. jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė pagal Sutartį už parduotą turtą jokių piniginių lėšų iš UAB „Saurida“ negavo, nes dalis už pastatus mokėtinos sumos buvo užskaityta tarpusavio skolų dengimui, o likusiai sumai, t. y. 19 845 340 Lt įmonei buvo suteikta paskola.
12. Atsižvelgiant į pareiškėjo gaunamas pajamas, pagal Klaipėdos AVMI sprendimą papildomai 570 427 Eur GPM, 137 945,10 Eur GPM delspinigių ir 114 085,00 Eur GPM baudos priskaičiavimas ir šių mokesčių perkėlimas fiziniam asmeniui, pareiškėjo įsitikinimu, yra ne tik neteisėtas veiksmas, bet ir visiškai nepakeliama ir neįvykdoma finansinė našta. Be to, nesant konkrečių ir faktinių įrodymų dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir /ar mokestinės naudos siekimo ir net laikant, jog nekilnojamasis turtas buvo parduotas už didesnę nei rinkos kainą, tiek MGK, tiek VMI, tiek Klaipėdos AVMI neteisėtai ir nepagrįstai atsisako taikyti GPMĮ 23 straipsnio nuostatas, pagal kurias GPM išskaičiuoti ir sumokėti privalo UAB „Saurida“. MGK 2016 m. balandžio 14 d. sprendime nurodyta išvada, jog mokesčių administratorius pareiškėjo gautas pajamas (išmokėtas palūkanas) pagrįstai vertino kaip kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas, pareiškėjo nuomone, taip pat naikintina, nes Paskolos sutartis yra galiojanti, šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, šią sutartį sudarė laikantis visų Lietuvos Respublikos teisės reikalavimų.
13. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 34–37).
14. VMI paaiškino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui papildomai apskaičiuotas GPM ir su juo susiję delspinigiai bei skirta bauda dėl to, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė pardavė nekilnojamąjį turtą už kainą, kuri neatitiko tikrosios rinkos kainos. Be to, pareiškėjas, formaliai pagal Paskolos sutartį performindamas likusį 19 845 340 Lt UAB „Saurida“ kreditorinį įsiskolinimą už įsigytą nekilnojamąjį turtą į paskolą su palūkanomis, kurios pagal GPMĮ nuostatas buvo neapmokestinamos, išvengė mokėtino GPM nuo gautų 1 509 470,43 Lt palūkanų.
15. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose vyrauja dispozityvumo principas, todėl civilinių teisinių santykių šalys yra laisvos sudaryti joms priimtinus sandorius ir savo tarpusavio teisinius santykius reguliuoti savo nuožiūra tiek, kiek tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, VMI pažymėjo, kad mokesčių administratorius neginčija civilinio sandorio, kurio pagrindu pareiškėjas ir jo sutuoktinė perleido nekilnojamąjį turtą. Atkurdamas tikrąsias sandorio aplinkybes, mokesčių administratorius rėmėsi ne VĮ Registrų centro duomenimis apie ginčo objektų vidutinę rinkos vertę, kaip teigia pareiškėjas, o nepriklausomo turto vertintojo pateikta Ataskaita, kuri teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo nuginčyta, todėl laikytina teisinga.
16. Pasisakydama dėl pagal Paskolos sutartį pareiškėjui išmokėtų palūkanų, VMI teigė, jog pareiškėjo pateikti argumentai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei galiojančių teisės aktų nuostatomis, be to, nenurodyta, kokie konkrečiai patikrinimo metu VMI surinkti įrodymai šiuo atveju nėra konkretizuoti. VMI teigimu, UAB „Saurida“ Sutarties sudarymo metu nekilnojamąjį turtą savo veikloje naudojo pagal panaudos sutartis, todėl jį pirkti turint finansinių sunkumų buvo ekonomiškai nenaudinga, o ypač ne rinkos kainomis. VMI paaiškino, kad atsižvelgdamas į susiklosčiusią faktinę situaciją ir tikruosius pareiškėjo ketinimus, mokesčių administratorius taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, nes nustatė, kad pareiškėjas siekė pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte nustatyta lengvata, t. y. sumokant nepagrįstai pakeltą nekilnojamojo turto objekto kainą buvo įformintas GPM neapmokestinamų piniginių lėšų išmokėjimas ir įteisintos kitos (ne turto pardavimo) pajamos.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo RUAB „Saurida“ atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 40–41).
18. RUAB „Saurida“ nurodė, kad mokesčių administratoriaus pareiškėjui reiškiami kaltinimai yra paremti tik samprotavimais, prielaidomis, mokesčių administratorių pareigūnų subjektyvia nuomone. RUAB „Saurida“ pažymėjo, kad nekilnojamojo turto kompleksą iš pareiškėjo pirko už realią rinkos bei šalių suderintą pardavimo kainą, o Paskolos sutartimi pareiškėjas ne pablogino UAB „Saurida“ padėtį, o, priešingai, jai padėjo.
II.
19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 65–71).
20. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu metu galiojusiame GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte buvo nustatyta, kad ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra neapmokestinamos pajamos. GPMĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaičiuodami apmokestinamąsias pajamas, gyventojai pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą.
21. MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. MAĮ 67 straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismas nurodė, kad remiantis šio straipsnio komentaru, tokiu atveju mokesčių mokėtojas, teikdamas pastabas dėl patikrinimo akto ar skundą dėl mokestinio ginčo, turi pateikti ir visus dokumentus ir (ar) kitus įrodymus, kurie galėtų paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiavimus.
22. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju GPM ir su juo susijusios sumos pareiškėjo atžvilgiu buvo apskaičiuotos remiantis nepriklausomo turto vertintojo UAB ,,Marleksa“ Ataskaita. Vadovaujantis TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalimi, turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl minėtos Ataskaitos pateikė skundą Tarnybai, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Išvadoje konstatavo, kad ji atitinka TVVPĮ 22 straipsnio keliamus reikalavimus. Teismas taip pat nurodė, kad remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nurodytos Išvados bei Ataskaitos teisėtumo teismine tvarka neginčijo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių UAB ,,Marleksa“ Ataskaitoje apskaičiuotos ginčo objektų rinkos vertės teisingumą. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi minėta Ataskaita. Teismas taip pat pažymėjo, kad mokesčių administratorius, neturėdamas objektyvių duomenų apie tikrąją kelių objektų, parduotų pagal Sutartį vertę, vadovavosi MAĮ 3 straipsnio 5 dalies nuostatomis, ir pripažino, kad sandoryje nurodyta kaina atitiko rinkos kainą.
23. Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 10 straipsnio nuostatas, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Teismas pažymėjo, kad Sutartis sudaryta tarp susijusių asmenų, nes pareiškėjas buvo ne tik parduoto nekilnojamojo turto bendraturtis, bet ir vienintelis UAB ,,Saurida“ akcininkas bei jos direktorius. Teismas taip pat pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi UAB „Saurida“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla, o mokesčių administratorius nustatė, kad jau 2012 metais bendrovė dirbo nuostolingai. Be to, po ginčo sandorio sudarymo išaugo bendrovės kreditoriniai įsiskolinimai. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kodėl UAB „Saurida“ buvo ekonomiškai naudingiau nekilnojamąjį turtą nusipirkti tuo metu, kai įmonė veikė nuostolingai. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 570 427,00 Eur GPM, 137 945,10 Eur GPM delspinigių ir 114 085,00 Eur GPM baudos.
III.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti (b. l. 75–78).
25. Pareiškėjas pastebi, kad GPMĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, jog pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Pagal minėtus sandorius pareiškėjas pajamų už parduotą turtą negavo, tačiau nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Pasak pareiškėjo, susidarė tokia situacija, kad GPM buvo priskaičiuotas nuo negautų pajamų, tačiau to neleidžia įstatymas.
26. Pareiškėjas pažymi, kad įsigijus nekilnojamąjį turtą, žymiai padidėjo UAB „Saurida“ turto vertė, kas, priešingai nei teigiama teismo sprendime, sustiprino, o ne susilpnino įmonės turtinę padėtį. Pareiškėjas pastebi, kad teismas, remdamasis GPMĮ 23 straipsnio 1 dalimi, kažkodėl priskyrė pareiškėjui individualią veiklą, nors nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė tokios veiklos nevykdė. Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymas negina nesąžiningo asmens, tačiau sprendime ne tik nenurodė, kodėl buvo konstatuoti nesąžiningi veiksmai, bet ir neįvardijo nesąžiningų asmenų. Pasak pareiškėjo, tai leidžia jam daryti išvadą, kad teismas omenyje turėjo ne jį, o kažkokius kitus asmenis, kurių nesąžiningumas negali būti pagrindu vertinant pareiškėjo bylos aplinkybes.
27. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nepagrindė savo argumentų, tačiau teismas nekreipė dėmesio į tai, kad mokesčių patikrinimo išvados taip pat yra nepagrįstos, o tai, pasak pareiškėjo, akivaizdžiai neatitinka MAĮ 67 straipsnio 1 dalies reikalavimo, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Be to, pareiškėjo nuomone, MGK nemotyvavo savo sprendimo, o teismas dėl to visiškai nepasisakė. Pareiškėjas nurodo, kad visus mokesčius turi sumokėti būtent tas asmuo, kuris gavo pajamas. Ginčo atveju turtą pardavė pareiškėjas ir jo sutuoktinė, o teismas neanalizavo ir nepasisakė, kodėl sutuoktinių mokestinė našta buvo padalinta būtent tokia tvarka.
28. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 88–94).
29. VMI nurodo, kad Sutarties sudarymo dieną (2012 m. rugsėjo 12 d.) pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo skolingi UAB „Saurida“ 10 300 000 Lt. Ši suma buvo užskaityta pagal Sutarties 3.3.1 punktą. Už parduodamą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjui sumokėtas avansas (1 155 707,42 Lt). UAB „Saurida“ skolos likutis už įsigytą turtą sudarė 19 845 340 Lt. Šiai sumai pareiškėjas sudarė su UAB „Saurida“ Paskolos sutartį su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. Pagal Paskolos sutartį UAB „Saurida“ išmokėjo pareiškėjui iš viso 1 509 470,34 Lt palūkanų. Taigi, pasak mokesčių administratoriaus, laikoma, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė nagrinėjamu atveju gavo pajamas, nes jie įgyvendino savo teisę laisvai disponuoti gautomis lėšomis (atliko užskaitą, suteikė paskolą). VMI paaiškina, kad nekilnojamojo turto pardavimo pajamos (30 145 340 Lt) priskirtos abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis.
30. VMI paaiškina, kad UAB „Saurida“ pelningumą vertino ne tik pagal Sutarties įtaką, bet pagal aplinkybių visumą. Iki Sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu UAB „Saurida“ turėjo finansinių sunkumų, todėl jai ekonominiu požiūriu buvo visiškai nenaudinga (ypač 4 kartus brangiau, nei rinkos kainomis) pirkti minėtą turtą, kurį ir taip jau naudojo savo veikloje pagal panaudos sutartis. VMI taip pat paaiškina, kad pareiškėjo pajamos apmokestintos kaip kitos, ne su darbo santykiais susijusios ir ne individualios veiklos pajamos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nustatė tokias nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes, dėl kurių ginčo byloje nėra: 1) pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2012 m. rugsėjo 12 d. su UAB ,,Saurida“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią už 8 730 693,93 Eur (30 145 340 Lt) pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini); 2) pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 604 2 983 086,19 Eur (10 300 000 Lt) suma buvo įskaityta pareiškėjo ir jo sutuoktinės įsiskolinimui padengti; 3) 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 10P-12-F, pagal kurią UAB ,,Saurida“ buvo paskolinta likusi už parduotą nekilnojamąjį turtą mokėtina 5 747 607, 74 Eur (19 845 340 Lt) suma; 4) VĮ Registrų centro duomenimis, nurodytų nekilnojamojo turto objektų vertė 2012 m. rugsėjo 10 d. buvo 2 081 591,75 Eur (7 187 320 Lt); 5) pagal nepriklausomo turto vertintojo UAB ,,Marleksa“ 2015 m. balandžio 16 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NT15-01-16, pagrindinio pastato, estakados, štampavimo cecho, mechaninio apdirbimo cecho, mechaninio cecho ir cisternų vertė 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo 1 831 151,53 Eur (6 322 600 Lt). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir įvertinęs tai, kad UAB ,,Marleksa“ neatliko trijų pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. sutartį parduotų objektų (perėjimo punkto (administracinis), perėjimo punkto ir mazuto ūkio pastato) vertinimo, mokesčių administratorius šių objektų tikrąja rinkos kaina laikė pirkimo-pardavimo sandoryje nurodytą kainą. Mokesčių administratorius konstatavo, kad už parduotus ginčo objektus pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautos pajamos tikrąją rinkos kainą viršijo 6 728 440,69 Eur (23 231 960 Lt) suma.
32. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, atkūrė iškreiptas nekilnojamojo turto ir inžinerinio įrenginio pardavimo aplinkybes ir padarė išvadą, jog pareiškėjas (su sutuoktine) 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodydamas turto pardavimo kainą (30 145 340 Lt) pirkėjui, susijusiam asmeniui UAB „Saurida“ (šios bendrovės vienintelis akcininkas ir direktorius yra pareiškėjas, pareiškėjo sutuoktinė taip pat dirba šioje bendrovėje), kuri yra ženkliai didesnė nei vidutinė parduotų daiktų rinkos vertė (6 913 380 Lt), iškreipė sandorio aplinkybes, tuo piktnaudžiaudamas savo mokestinėmis teisėmis ir siekdamas mokestinės naudos. Sudaryto sandorio tikslas – pasinaudoti GPMĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 24 d.) 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte įtvirtinta mokestine lengvata, pagal kurią iš fizinių asmenų įsigyjant nekilnojamąjį turtą, neatsiranda prievolė mokėti GPM, nes turtas buvo išlaikytas ilgiau kaip 3 metus. Tokiu būdu pareiškėjas siekė įforminti neapmokestinamųjų GPM lėšų išmokėjimą ir kitų pajamų įteisinimą, t. y. siekė mokestinės naudos. Dėl šių priežasčių mokesčių administratorius apskaičiavo pareiškėjui GPM ir su juo susijusias sumas nuo gautų pajamų, viršijančių parduoto turto rinkos kainą (šią sumą padalindamas pusiau pareiškėjui ir jo sutuoktinei), vadovaudamasis GPMĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 ir 5 dalimis, apmokestindamas jas kaip kitas, ne su darbo santykiais susijusias ir ne individualios veiklos pajamas.
33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė pritardamas minėtoms mokesčių administratoriaus ir MGK išvadoms. Pareiškėjas apeliaciniu skundu skundžia mokesčių administratoriaus, MGK išvadas bei šiais sprendimais nustatytą mokestinę nepriemoką, kurios teisėtumą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų pagrįstumą, pirmiausiai pasisakys dėl procesinių bylos aspektų.
34. 2017 m. sausio 30 d. pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinį prašymą dėl administracinės bylos sustabdymo. Šiame prašyme pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra esminis juridinis faktas lėmęs mokėtinų mokesčių prievolių atsiradimą pareiškėjui, todėl minėtos bylos rezultatas tiesiogiai įtakoja administracinės bylos rezultatą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą netenkino ir 2017 m. vasario 2 d. posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą, kurioje priėmė skundžiamą 2017 m. vasario 9 d. sprendimą.
35. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta yra jo priėmimo data 2016 m. vasario 9 d., tačiau visi bylos dokumentai patvirtina, jog administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Saurida“) dėl sprendimų panaikinimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas 2017 metais, o ne 2016 metais kaip yra nurodyta sprendime. Nors byloje ir nebuvo sprendžiamas rašymo apsirikimo ištaisymo klausimas, tačiau šiame baigiamajame teismo akte pirmosios instancijos teismo sprendimas yra įvardijamas pagal jo priėmimo datą – 2017 m. vasario 9 d.
36. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame yra nustatyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Dėl šio proceso teisės normos pažeidimo galėjo būti netinkamai išspręsta administracinė byla.
37. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo minėta civilinė byla yra užbaigta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. gruodžio 7 d. priėmus nutartį byloje Nr. 3K-3-428-690/2018. Bendrosios kompetencijos teisme buvo nagrinėjama byla pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“, tretieji asmenys akcinės bendrovės SEB bankas ir „Nordea Bank“ Lietuvos skyrius, dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais akcinių bendrovių SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus priešieškinį atsakovams S. R., E. R., restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“, trečiasis asmuo notaras D. J., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2018 m. kovo 7 d. sprendimu S. R. ieškinį tenkino, AB SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus priešieškinį atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
38. Civilinėje byloje AB SEB bankas ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrius 2014 m. rugsėjo 15 d. pareiškė ieškinį (šis ieškinys Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi pripažintas priešieškiniu), prašydami: 1) pripažinti negaliojančia Šiaulių m. 6-ojo notarų biuro notaro D. J. patvirtintą 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą S. R., E. R. ir UAB „Saurida“, dėl (duomenys neskelbtini), esančių statinių ir nuosavybės teisių į juos perleidimo; 2) pripažinti negaliojančia 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartį Nr. 10P-12-F, sudarytą UAB „Saurida“ ir S. R.; 3) pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą, sudarytą UAB „Saurida“ ir S. R.; 4) pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą, sudarytą UAB „Saurida“ ir E. R. bei S. R.; 5) pripažinus sutartis ir aktus negaliojančiais, taikyti restituciją natūra. Šis kreditorių ieškinys byloje nagrinėjamas kaip priešieškinis, reiškiamas S. R. ir RUAB ,,Saurida“.
39. Civilinėje byloje Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendime (kuris vėliau buvo panaikintas) buvo nustatyta, kad pagal ginčo sandorio 3.1 papunktį S. R. ir E. R. turtą bendrovei perleido už 30 145 340 Lt (8 730 693,93 Eur), nors 2016 m. gruodžio 9 d. atliktos turto vertinimo ekspertizės metu nustatyta, kad turto vertė sandorio sudarymo momentu buvo 6 634 460 Eur (22 907 463,48 Lt). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2018 m. kovo 7 d. sprendimu nors ir panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą, tačiau konstatavo, kad byloje reali turto vertė ir mažesnė už kainą, kuria turtas buvo įgytas, turi būti įrodyta, kad būtent dėl 7 237 876,52 Lt kainos neatitikimo sandorį ginčijantys kreditoriai prarado galimybę atgauti iš įmonės skolą arba šios skolos atgavimo galimybė yra realiai ir iš esmės apsunkinta. Kitaip tariant civilinėje byloje remiantis teismo paskirtos ekspertizės išvadomis nustatytas turto vertės skirtumas.
40. Mokesčių administratorius, remdamasis mokestinio patikrinimo metu atliktu UAB ,,Marleksa“ atliktu turto vertinimu, konstatavo, kad už parduotus ginčo objektus pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautos pajamos tikrąją rinkos kainą viršijo 6 728 440,69 Eur (23 231 960 Lt) suma. Civilinėje byloje remiantis teismo paskirtos ekspertizės išvadomis konstatuota, kad kainos neatitikimas buvo 2 096 233 Eur (7 237 876,52 Lt). Taigi mokestinio patikrinimo metu ir civilinėje byloje surinkti duomenys dėl turto vertės, kuria buvo remiamasi sprendžiant sudaryto sandorio apmokestinimo klausimą, yra iš esmės skirtingi. Todėl nagrinėjamoje administracinėje byloje turėtų būti vertinama, ar nagrinėjant mokestinį ginčą neturėtų būti keičiami ar naikinami mokestinėje byloje priimti sprendimai dėl mokestinės nepriemokos nustatymo, kai po pasibaigusio mokestinio patikrinimo ir išnagrinėjus skundą centrinio mokesčių administratoriaus, tačiau sprendimui dėl mokesčių paskaičiavimo dar netapus galutiniu administraciniu sprendimu, naujai paaiškėja esminės mokestinės bylos aplinkybės. Sprendžiant šį klausimą gali būti pasitelkiama civilinėje byloje konstatuotomis aplinkybėmis bei šios bylos medžiaga (pvz. ekspertizės išvada).
41. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių UAB ,,Marleksa“ atlikto turto vertinimo metu apskaičiuotos ginčo objektų rinkos vertės, kuria vadovavosi mokesčių administratorius, teisingumo, negali būti pripažinta nagrinėjamoje byloje pagrįsta. Minėta, kad pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad mokestinėje byloje gali naujai paaiškėti esminės mokestinės bylos aplinkybės ir prašė stabdyti teisme nagrinėjamą bylą, tačiau teismas akivaizdžiai skubotai šį prašymą atmetė. Dėl šio proceso teisės normos pažeidimo galėjo būti netinkamai išspręsta administracinė byla.
42. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjęs minėto bylos aspekto – dėl mokestinėje byloje ir civilinėje byloje nustatytų turto vertės akivaizdžių skirtumų, nevertino taip pat ir klausimo, kokią reikšmę gali turėti mokesčių administratoriaus teisėtumui faktas, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2014 m. lapkričio 14 d., t. y. tuo metu, kai teisme jau buvo pareikštas ieškinys dėl 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas nesiaiškino, ar buvo žinomas mokesčių administratoriui šis faktas (kaip ir civilinės bylos nagrinėjimo eiga, ekspertizės skyrimas ir pan.) ir kaip šis faktas buvo vertinamas.
43. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė