Civilinė byla Nr. e2A-1355-601/2024

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00830-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.1.2.7; 2.6.10.5.1; 2.6.10.8; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, veikdamas Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „City Car“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1212-901/2024 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „City Car“ dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „City Car“ 4 841,41 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų metines palūkanas už byloje priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2016 m. kovo 21 d. tarp ieškovės ADB „Gjensidige“ (ankstesnis pavadinimas UAB DK „PZU Lietuva“) ir atsakovės UAB „City Car“ buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis Nr. PZULT-107(2016), kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei draudimo tarpininkavimo paslaugas, įskaitant klientų paieškos paslaugas, išsamiai ir visapusiškai konsultuoti ieškovės paslaugomis besidominčius klientus ir tarpininkauti ieškovei ir (arba) atstovauti ieškovę pastarajai su klientais sudarant draudimo sutartis, administruojant draudimo įmokas bei teikiant kitas paslaugas Bendradarbiavimo sutarties įgaliojimų ribose. Už atsakovės tiesiogiai sudarytas draudimo sutartis ieškovės vardu ir gautas draudimo įmokas, ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti komisinį atlyginimą. Bendradarbiavimo sutarties pagrindu atsakovei buvo suteiktos teisės prisijungti prie ieškovės informacinių sistemų ir pagal nustatytą tvarką sudaryti draudimo sutartis. Ieškovė, savo informacinėje sistemoje peržiūrėjusi nuo 2019 m. atsakovės suvestas ir patvirtintas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – ir TPVCAPD) sutartis, pastebėjo net 1 565 atvejus (laikotarpyje nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. spalio 13 d.), kai buvo sudarytos (patvirtintos) Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys prieš tai nepaėmus draudimo įmokų, taip pat nustatyta, kad minėtos sutartys buvo patvirtintos sistemoje ir po labai trumpo laiko (~1 min – 5 dienos) anuliuojamos, nutraukiamos. Anot ieškovės, sužinojus apie minėtus atsakovės atliktus veiksmus, ieškovė nedelsiant techniškai apribojo galimybę jai jungtis prie sistemų. Atsakovei 2022 m. lapkričio 18 d. išsiųstas pranešimas/pretenzija Nr. SDR_22-686, kuriuo atsakovė informuota, jog nuo 2022 m. lapkričio 19 d. nutraukiama Bendradarbiavimo sutartis bei reikalaujama, jog ši padengtų 4 841,41 Eur dydžio nuostolius, t. y. sumą, atitinkančią negautų draudimo įmokų už suteiktą draudimo apsaugą dydį. Detalizuodama prašomus priteisti nuostolius, ieškovė pažymėjo, kad šiuo atveju nuostolius sudaro negautos draudimo įmokos už 1 565 sutartis proporcingai jų faktiniam galiojimo terminui (Sutarčių suvestinės stulpelyje „Dienų skaičius“ paskaičiuota, kiek kiekviena iš sutarčių galiojo dienų (įsigaliojimo data ir laikas nurodyti stulpelyje „Poliso pradžia“, o pabaigos data ir laikas stulpelyje „Nutraukimo data“). Konkrečios sutarties nesumokėta draudimo įmoka nurodyta stulpelyje „Debetas“, o bendrą nesurinktų įmokų sumą sudaro 4 841,41 Eur (visų 1 565 sutarčių eilučių „Debetas“ suma). Ieškovė akcentavo, kad savo veiksmais atsakovė pažeidė tarp šalių sudarytą Bendradarbiavimo sutartį, kuri nėra draudimo sutartis, šalių nesieja draudimo teisiniai santykiai, todėl šiam ginčui taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.

3.       Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą bei ieškinį atmesti šiuo savarankišku teisiniu pagrindu, o, teismui pripažinus, kad ieškinio senatis nėra suėjusi, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-466-357/2011 ir Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1811-773/2015 išaiškino apie ieškinio senaties terminą dėl draudimo įmokų, todėl šiuo atveju turi būti taikoma 1 metų ieškinio senatis. Netaikius ieškinio senaties, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, nes tarp šalių buvo susiklostę ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, kuomet buvo sudaryta apie 100 000 draudimo sutarčių, dėl kurių sudarymo ar nutraukimo ieškovė nereiškė jokių pretenzijų. Per visą bendradarbiavimo istoriją nuo 2016 metų, atsakovė niekada nėra gavusi iš ieškovės jokio įspėjimo dėl to, kad negalima sudaryti draudimo sutarčių, prieš tai negavus draudimo įmokos. Atsakovės įsitikinimu, draudimo įmokos sumokėjimas niekaip nesusijęs su draudimo sutarties sudarymu ir draudimo sutarties galiojimu. Juolab, kad ieškovė nebuvo suteikus atsakovei įgaliojimų užsiimti įmokų išieškojimu ir tik pati ieškovė turėjo teisę reikalauti iš draudėjų sumokėti įmokas. Ar tą ji darė, atsakovei nėra žinoma. Tačiau kiekvieną ataskaitinį laikotarpį ieškovė, ištyrusi savo duomenų bazę, įvertindavo visas atsakovės sudarytas draudimo sutartis, tame tarpe ir nutrauktas sutartis, bei apskaičiuodavo atsakovei mokėtiną komisinį atlyginimą; nuo nurašytų draudimo įmokų ieškovė niekada neskaičiavo komisinio atlyginimo atsakovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. gegužės 17 d. sprendimu atmetė atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir ieškinį patenkino, t. y. priteisė ieškovei ADB „Gjensidige“ iš atsakovės UAB „City Car“ 4 841,41 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 109 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimų pagrindą (dėl žalos atlyginimo) ir aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys, kuris kildinamas ne iš TPVCAPD sutarties, ne iš kitų draudimo santykių, o iš galimai pažeistos ginčo šalių Bendradarbiavimo sutarties, pripažino, kad šiuo atveju taikytinas ne bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kaip teigia ieškovė, ir ne sutrumpintas 1 metų terminas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, kaip teigia atsakovė, o sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (kaip reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo). Nustatęs, kad ieškinio senaties pradžia ieškovės reikalavimams dėl 4 841,41 Eur žalos atlyginimo yra 2022 m. spalio 10 d., teismas konstatavo, jog ieškovė ieškinį pateikė nepasibaigus ieškinio senačiai, todėl atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį atmetė.

6.       Teismas tenkino ieškovės ieškinį visiškai, konstatavęs, kad ieškovė įrodė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Anot teismo, ieškovė įrodė atsakovės neteisėtus veiksmus, kai atsakovės vadovas ieškinyje minėtais ir bylos nagrinėjimo metu aptartais 1 565 atvejais ieškovės vardu sudarinėjo ir tvirtino TPVCAPD sutartis prieš tai nepaėmęs draudimo įmokų, taip pat kai didžiąją daugumą (1 458) TPVCAPD sutarčių ieškovės vardu sudarė su A. M. tiek tuo metu tiek iki šiol vadovaujamomis bendrovėmis. Teismas laikė, kad šiuo veiksmus atsakovės vadovas atliko sąmoningai ir tyčia, tokiais veiksmais faktiškai siekdamas gauti nemokamą transporto priemonių draudimo apsaugą. Teismas sprendė, kad ieškovės nuostolius sudaro dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jos realiai negautos pajamos iš įmokų už TPVCAPD sutartis, kurios paskaičiuotos lentelėje pagal faktiškus tokių sutarčių galiojimo laikotarpius (minučių tikslumu). Juolab, kad ieškovės pateiktų paskaičiavimų atsakovės atstovai neginčijo. Taigi, teismas sprendė, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės direktoriaus neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusių 4 841,41 Eur dydžio nuostolių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 

7.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „City Car“ prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad:

7.1.                        Ieškovės nurodomas 1 565 sutarčių kiekis sudaro maždaug apie 1 procentą nuo atsakovės sudarytų TPVCAPD sutarčių ieškovės naudai, t. y. atsakovė yra sudariusi apie 100 000 draudimo sutarčių ieškovės naudai. Ieškovei buvo žinoma ir apie draudimo sutartis, dėl kurių yra pareikštas ieškinys. Ieškovė apie kiekvieną sutartį rinkdavo informaciją kiekvieną ataskaitinį mėnesį ir įvertinusi visas sudarytas sutartis, tame tarpe ir nutrauktas, pateikdavo atsakovei ataskaitą;

7.2.                        Atsakovė, gavusi ieškovės 2017 m. lapkričio 3 d. pretenziją, pateikė atsakymą į pretenziją, ir to užteko, kad ieškovė daugiau niekada jokiu būdu nekėlė jokių klausimų dėl netinkamo Bendradarbiavimo sutarties vykdymo ar dėl kitų klausimų, t. y. tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė tokia bendradarbiavimo praktika, kuri šiek tiek modifikavo Bendradarbiavimo sutarties nuostatas, tačiau šis modifikavimas tiko abiem sutarties šalims ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, turi sutarties šalims įstatymo galią. Ieškovės vienašalis bendradarbiavimo praktikos pakeitimas negali būti pripažįstamas sąžiningu, ir šios šalies neteisėti reikalavimai neturėtų būti ginami;

7.3.                        Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nė viena sutartis nebuvo atspausdinta, niekada nebuvo „panaudota“ ir ieškovė net neskaičiavo įmokų už jas skolos bei neteikė pretenzijų sutartyse nurodytiems draudėjams;

7.4.                        Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovė visas sutartis sudarė pati su savimi, nors tokių sutarčių iš 1 565 vnt. yra tik 21 proc.;

7.5.                        Ieškovė neįrodė nei vieno Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo, t. y. ieškovė neįrodė ieškinio pagrindo. Ieškovė apsiribojo įrodinėjimu dėl draudimo įmokų skolų susidarymo, kurias neva įrodo ieškovės pateiktos lentelės dėl sutarčių tarp ieškovės ir draudėjų, kurie net nebuvo šios bylos dalyviais;

7.6.                        Nors ieškovė ieškinyje įrodinėjo, kad atsakovei kyla prievolė atlyginti nuostolius, kurie kildinami iš Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo, t. y. pagal sutarties 7.1 ir 7.6 punktus, ir neva ieškovė turi teisę reikalauti po 2 869,20 Eur baudos už kiekvieną pažeidimą, tačiau, pati ieškovė nepateikė reikalavimo dėl baudos už sutarties pažeidimus;

7.7.                        Pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, kadangi ieškovė įrodinėjo ne žalą, o nuostolius, kuriuos sudaro draudėjų nesumokėtos draudimo įmokos už suteiktą draudimo apsaugą;

7.8.                        Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino TPVCAPD įstatymo 6 straipsnio 2 dalies įstatymo nuostatas, susijusias su draudiko pareiga sudaryti draudimo sutartį, jei į jį kreipiamasi. Atsakovės vertinimu, ieškovė nepagrįstai nustatė pareigą nepatvirtinti draudimo sutarties kol negauta įmoka, todėl atsakovė vadovavosi įstatymu, o ne taip, kaip nurodė draudikas. Juolab, kad ieškovė, būdama duomenų bazės savininke, programoje galėjo uždėti draudimą ir būtų neįmanoma sudaryti sutartį iki įmokos gavimo;

7.9.                        Ieškovės reikalavimas kildinamas iš draudimo teisinių santykių (dėl draudimo įmokų sumokėjimo), todėl šiuo atveju turėjo būti taikomas sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas, kuris šiuo atveju yra praleistas visoms draudimo įmokų skoloms. Juolab, kad tokią poziciją pagrindžia Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1811-773/2015;

7.10.                      Nagrinėjamu atveju, ieškovė turėjo teisę reikalauti iš draudėjų sumokėti draudimo įmokas bei delspinigius, tačiau ieškovė tokių reikalavimų niekada nereiškė. Tuo tarpu atsakovė nėra ir negali būti atsakinga už draudimo įmokų sumokėjimą, todėl akivaizdu, kad yra netinkama atsakovė šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškinys kildinamas iš draudimo įmokų nesumokėjimo už galiojusią draudimo apsaugą, bei įvertinęs, kad šių draudimo įmokų laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. spalio 12 d., nesumokėjo 4 įmonės ir 98 fiziniai asmenys, nepasiūlė ieškovei pakeisti atsakovę į tinkamus atsakovus, tuo pačiu, suinteresuotų asmenų neįtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis. Dėl šios priežasties atsakovas mano, jog yra pagrindas sprendimą naikinti dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo (teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų).

8.       Atsiliepime ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo atmesti apeliacinį skundą, palikti nepakeistu pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

8.1.                        Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė pažeidė Bendradarbiavimo sutartį, kadangi 1 565 kartus patvirtino draudimo sutartis draudimo įmokai nesant sumokėtai. Be to, 1 458 kartus iš ieškinyje nurodytų 1 565 kartų sudarinėjo draudimo sutartis su pačia savimi (UAB „City Car“) bei UAB „Armeva“, kurią atstovauja tas pats direktorius, to nesuderinusi su ieškove;

8.2.                        Apeliantė nepagrįstai teigia, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika neva iš dalies pakeičiant Bendradarbiavimo sutartį. Priešingai, panašus elgesys nebuvo toleruojamas dar 2017 m., kuomet spalio 23 d. pateiktoje pretenzijoje buvo nurodyta, jog neleidžiama sudarinėti sutarčių su pačiu savimi ar susijusiais asmenimis. Pretenzijoje taip pat nurodyta, jog esant pažeidimams, atsakovė privalės atlyginti ieškovės nuostolius. Be to, tai, kad 99 proc. iš visų sutarčių buvo sudarytos tinkamai (esant draudimo įmokai), dar kartą pagrindžia (priešingai nei teigia atsakovė), jog faktiškai nebuvo susiklosčiusi kitokia praktika nei numatyta Bendradarbiavimo sutartyje;

8.3.                        Apeliantė neteisi, akcentuodama, kad nė viena sutartis nebuvo atspausdinta, niekada nebuvo „panaudota“, o ieškovė neskaičiavo įmokų už jas skolos, neteikė pretenzijų sutartyse nurodytiems draudėjams. Vien tai, jog draudimo sutartys nebuvo atspausdintos ant popieriaus, nesudaro pagrindo teiginiui, kad jos nebuvo sudarytos; to nenumato nei Bendradarbiavimo sutartis, nei susiję dokumentai (tvarkos, metodikos). Tuo tarpu tai, kad sutartys nebuvo „panaudotos“, neturi teisinės reikšmės, kadangi draudimo sutartys sudaromos tam, kad turėti draudimo apsaugą, ir nepaisant to ar įvyko įvykis, ar ne, draudimo įmoka privalo būti sumokėta už draudiko prisiimtą riziką. Kita vertus, apeliantės pozicija, kad neva įmokas turėtų sumokėti draudėjai, yra pernelyg formali, ir galėtų būti taikoma esant įprastiems santykiams tarp ieškovės ir draudėjų. Ginčo gi atveju, situacija neeilinė, sistemiškas ir tyčinis būtent atsakovės (kaip tarpininkės) veikimas, siekiant nemokamos draudimo apsaugos, sudarė šią neeilinę situaciją, todėl atsakomybė turėtų tekti būtent jai;

8.4.                       Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ji su savimi sudarė tik 21 proc. sutarčių iš 1 565 vnt. Ieškovė akcentuoja, kad tiek atsakovės, tiek UAB „Armeva“ vadovas yra tas pats asmuo – A. M., todėl šios bendrovės laikomos susijusiomis pagal Bendradarbiavimo sutartį. Bendras draudimo sutarčių, kuriose draudėju nurodytos minėtos dvi2 bendrovės, skaičius – net 1 458 iš 1 565, t. y. net 93,16 proc. iš visų ginčo draudimo sutarčių. Be to, visais šiais atvejais atsakovė pažeidė tą patį Bendradarbiavimo sutarties 4.1.16 papunktį, kuris draudžia sudaryti sutartis ne tik su savimi, o ir su susijusiais asmenimis. Juolab, kad visos 1 565 sutartys sudarytos pažeidžiant pareigą nepatvirtinti sutarties, nesant įmokos;

8.5.                        Atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde kelia klausimus dėl baudos už sutarties pažeidimus, kadangi ieškovė byloje pareikštu ieškiniu pasirinko reikalauti žalos (nuostolių) atlyginimo, o ne netesybų (pvz., baudos, išskyrus procesines palūkanas), nors už tam tikrus pažeidimus Bendradarbiavimo sutartyje buvo numatyta ir bauda;

8.6.                        Atsakovė nepagrįstai kaltina pirmosios instancijos teismą išėjus už ieškinio ribų, kadangi ieškovė reikalavimą kildino iš Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo ir su tuo susijusios žalos (nuostolių), už kurią atsakinga atsakovė. Žalos dydis atitinka faktiškai suteiktos draudimo apsaugos kainą. Nebūtų sisteminių ir tyčinių Bendradarbiavimo sutarties pažeidimų siekiant nemokamos draudimo apsaugos, ieškovė nebūtų patyrusi minėtos žalos, t. y. būtų gavusi draudimo įmokų dydžio sumas. Būtent dėl to atsakovės neteisėti veiksmai teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės nurodoma ir įrodinėjama žala. Dėl šios priežasties nėra visiškai jokio pagrindo teigti, jog buvo peržengtos ieškinio ribos;

8.7.                        Atsakovė neteisi, kvestionuodama ieškovės nustatytą pareigą nepatvirtinti draudimo sutarties kol negauta įmoka. Vien tai, jog techniškai buvo galima patvirtinti draudimo sutartis nesant įmokos, nesudaro pagrindo nevykdyti aiškių ir nedviprasmiškų Bendradarbiavimo sutarties sąlygų, todėl nėra pagrindo atsakomybės šalinimui. Ieškovė atsakovę laikė profesionale, ilgalaike ir patikima partnere, todėl net negalėjo pagalvoti, jog šiai būtina taikyti papildomas technines priemones veiksmams apriboti. Ieškovės vertinimu, atsakovė puikiai žinojo, kaip veikia ieškovės sistema, todėl žinojo, kaip ja pasinaudoti, jog ieškovė nepastebėtų jos siekio turėti draudimo apsaugą nemokamai;

8.8.                        Atsakovė nepagrįstai reikalauja taikyti sutrumpintą 1 metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovė reikalavimą kildina iš Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo, t. y. iš komercinio atstovavimo teisinių santykių, o ne iš draudimo santykių. Atsakovės nurodytoje byloje Nr. e2A-1811-773/2015 faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi, t. y. toje byloje draudikas reikalavimą pareiškė ne savo atstovui (tarpininkui), o draudėjui (jis ne tarpininkas), t. y. tam asmeniui, su kuriuo buvo sudaryta draudimo sutartis su įmokų mokėjimu dalimis. Draudikas reikalavo priteisti draudimo įmoką, o ne atlyginti žalą, todėl teismas ir pripažino, jog šalis sieja draudimo teisiniai santykiai (buvo reikalaujama įvykdyti draudimo sutartį – sumokėti įmoką). Be to, byloje nekilo ginčas dėl draudimo sutarties netinkamo sudarymo. Šiuo, gi, atveju ieškovė nereikalauja priteisti įmokų, o reikalauja žalos atlyginimo, kuris susijęs būtent su tarpininkavimo (ne draudimo) sutarties netinkamu vykdymu, todėl nėra pagrindo santykius pripažinti draudimo. Kita vertus, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Šiuo atveju ieškovė 2022 m. spalio 10 d. gavo pranešimą, jog „Į Biuro IS kas 2-3 dienas gauname sutartį dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini). Atsiunčiama mėnesio sutartis be draudimo liudijimų ir po 2 dienų ji nutraukiama. Patikrinkite prašau ar šios sutartys yra prasmingos ir kodėl jos siunčiamos“. Šio pranešimo pagrindu ieškovė atliko tyrimą ir nustatė daugybę panašių atvejų dėl sutarčių, nurodytų su ieškiniu pateiktoje Sutarčių suvestinėje, dėl kurių reiškiamas reikalavimas atsakovei. Būtent po atlikto tyrimo ieškovė suprato, kad jos teisė pažeista. Tyrimui atlikti ir sudaryti draudimo sutarčių suvestinę bei įvertinti atsakovės veiksmus prireikė laiko, todėl nėra pagrindo laikyti, kad būtent 2022 m. spalio 10 d. prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Bet kokiu atveju, ieškovė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pateikė 2023 m. spalio 10 d., t. y. nepraleidusi ir atsakovės minimo 1 metų senaties termino (su kurio taikymu ieškovė nesutinka). Tuo labiau ieškovė nepraleido ir pirmosios instancijos teismo nurodyto 3 metų senaties termino dėl žalos atlyginimo;

8.9.                        Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo pasiūlyti ieškovei pakeisti atsakovę į tinkamus, t. y. ginčo draudimo sutartyse nurodytus draudėjus, arba įtraukti juos trečiaisiais asmenimis. Ieškiniu ieškovė reikalauja žalos, susidariusios būtent dėl tarpininkavimo sutarties pažeidimo, atlyginimo, o draudimo įmokų priteisimo nereikalaujama, todėl vien dėl to nėra pagrindo įtraukti atsakovės nurodytus asmenis trečiaisiais asmenimis byloje, nes jie nėra susiję su ginčo dalyku. Kita vertus, pati atsakovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nereiškė prašymo trečiaisiais asmenimis įtraukti kitų asmenų, todėl tokio reikalavimo kelti apeliacinės instancijos teisme nebegali.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkinti ADB „Gjensidige“ ieškinio reikalavimai dėl nuostolių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas byloje nėra.

       Faktinės bylos aplinkybės

11.       Nustatyta, kad 2016 m. kovo 21 d. tarp ieškovės ADB „Gjensidige“ ir apeliantės (atsakovės) UAB „City Car“ buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis Nr. PZULT-107(2016), kurios pagrindu apeliantė įsipareigojo griežtai laikydamasi Bendradarbiavimo sutartyje nustatytų sąlygų, reikalavimų bei įgaliojimų ribų teikti ieškovei draudimo tarpininkavimo paslaugas, įskaitant klientų paieškos paslaugas, išsamiai ir visapusiškai konsultuoti ieškovės paslaugomis besidominčius klientus ir tarpininkauti ieškovei ir (arba) atstovauti ieškovę pastarajai su klientais sudarant draudimo sutartis, administruojant draudimo įmokas bei teikiant kitas paslaugas Bendradarbiavimo sutarties įgaliojimų ribose, pagal ieškovės metodinius nurodymus, tvarkas, reikalavimus ir/ar kitus dokumentus. Už apeliantės tiesiogiai sudarytas draudimo sutartis ieškovės vardu ir gautas draudimo įmokas, ieškovė įsipareigojo apeliantei mokėti komisinį atlyginimą. Bendradarbiavimo sutarties pagrindu apeliantei buvo suteiktos teisės prisijungti prie ieškovės informacinių sistemų ir pagal nustatytą tvarką sudaryti draudimo sutartis.

12.       2022 m. spalio 10 d. elektroniniu paštu gavus Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro toliau – LTPD) biuro atstovo pranešimą apie įtartinus UAB „Armeva“ transporto priemonės Toyota Avensis verso v/n (duomenys neskelbtini) TPVCAPD sutarčių nutraukimus ir naujų sudarinėjimus, ieškovė savo informacinėje sistemoje peržiūrėjo nuo 2019 m. apeliantės suvestas ir patvirtintas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – TPVCAPD sutartis) ir pastebėjo net 1 565 atvejus (laikotarpyje nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. spalio 13 d.), kai buvo sudarytos (patvirtintos) TPVCAPD sutartys prieš tai nepaėmus draudimo įmokų, taip pat nustatė, kad minėtos sutartys buvo patvirtintos sistemoje ir po labai trumpo laiko (~1 min. – 5 dienos) anuliuotos, nutrauktos (pvz., tokiu būdu transporto priemonei TOYOTA, valst Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris: (duomenys neskelbtini), per laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 29 d. iki 2022 m. spalio 3 d. TPVCAPDS buvo sudarytos ir anuliuotos, nutrauktos net 149 kartus). Tokiu būdu, draudimo sutartyse nurodytų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė iki sutarčių anuliavimo buvo apdrausta pas ieškovę, nors draudimo įmokos nebuvo mokamos/surenkamos.

13.       Iš pateiktos Sutarčių suvestinės matyti, jog iš minėtų 1 565 sutarčių, 339 draudėju nurodyta apeliantė, 1 119 UAB „Armeva“, kurios vadovas, kaip ir apeliantės, yra tas pats A. M., 1 UAB „Arneva“, 2 UAB „Finbalt“, 1 UAB „Norvegjijos kontaktai“, 5 UAB „Valmantas ir ko“ bei 98 fiziniai asmenys.

14.       Apeliantei 2022 m. lapkričio 18 d. išsiųstas pranešimas/pretenzija Nr. SDR 22-686, jog nuo 2022 m. lapkričio 19 d. nutraukiama Bendradarbiavimo sutartis bei pareikalauta, jog apeliantė padengtų 4 841,41 Eur dydžio nuostolius, t. y. sumą atitinkančią negautų draudimo įmokų už faktišką sutarčių galiojimo laiką (1 t., b. l. 24).

       Dėl ginčo esmės

15.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš apeliantės 4 841,41 Eur dydžio nuostolius.

16.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos esminius argumentus: 1) ) reikalavimas dėl draudimo įmokų skolų yra pateiktas netinkamam atsakovui, nes apeliantė nėra draudėjas absoliučioje daugumoje ginčo sutarčių atvejų, o draudėjų neįtraukimas į bylą yra savarankiškas pagrindas sprendimą pripažinti neteisėtu; 2) ieškovė neįrodė Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo; po 2017 m. ieškovo pretenzijos apeliantei, buvo šiek tiek modifikuotos bendradarbiavimo sutarties nuostatas 3) teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neturėjo vadovautis TPVCAPD įstatymo 6 straipsnio 2 dalies imperatyvia nuostata, kuri leidžia sudaryti draudimo sutartis iki draudimo įmokos gavimo; 4) teismas nepagrįstai netaikė 1 metų ieškinio senaties termino.

17.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

       Dėl apeliantės tinkamumo

18.       CK 1.137 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Taigi, ieškovas turi teisę pasirinkti savo galimai pažeistų teisių gynybos būdą.

19.       Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko savo pažeistas teises ginti, prašydama nuostolių (žalos) atlyginimo iš apeliantės. Toks ieškovės teisių gynimo būdas numatytas tiek įstatyme (CK 6.245 straipsnis), tiek tarp šalių sudarytoje Bendradarbiavimo sutartyje (7.1 punktas, 7.5 punktas). Tai, kad Bendradarbiavimo sutartyje yra numatytos baudos už sutartinių įsipareigojimų pažeidimus (7.6 punktas ir kt.), niekaip neeliminuoja ieškovės teisės pasirinkti savo teisių gynimo būdo, t. y. ar prašyti sumokėti baudas, ar prašyti atlyginti nuostolius.

20.       Ieškovė savo patirtų nuostolių atsiradimą sieja su draudimo įmokų negavimu už laikotarpį kol galiojo apeliantės trumpai sudarytos (patvirtintos) draudimo sutartys su draudėjais. Ieškovė aiškiai nurodė, savo ieškinio, nukreipto į apeliantę, tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą, t. y. kad būtent dėl apeliantės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atsirado nuostoliai. Ieškovė nereiškia reikalavimo draudėjams dėl draudimo įmokų, kaip skolos, sumokėjimo. Taigi, nėra jokio pagrindo spręsti, kad apeliantė yra netinkamas atsakovas šioje byloje ir, kad draudėjai turėjo būti įtraukti į bylos nagrinėjimą (pažymėtina, kad teismo sprendimu nėra nuspręsta dėl draudėjų materialiųjų teisių ir pareigų).

21.       Ta aplinkybė, kad nuostoliai kildinami iš nesumokėtų draudimo įmokų (kurias turėjo sumokėti draudėjai) už trumpai sudarytas draudimo sutartis, nereiškia, kad apeliantei (kuri sudarinėjo šias sutartis ir, kuri jas nutraukinėjo) negali kilti civilinė atsakomybė už tokių įmokų nesumokėjimą. Tokie nuostoliai gali būti priteisti iš apeliantės, jeigu įrodomos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

       Dėl TPVCAPD įstatymo 6 straipsnio 2 dalies taikymo

22.       TPVCAPD įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui jo prašomą teisingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti. Draudikas turi teisę tikrinti, ar pateikta informacija teisinga.

23.       Apeliantė remdamasi TPVCAPD įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad ji negalėjo atsisakyti sudaryti su draudėjais draudimo sutarčių, kai šie to prašė, nepriklausomai nuo to, kad draudimo įmoka nesumokėta.

24.       Toks apeliantės argumentas laikytinas nepagrįstu. Minimo įstatymo nuostatos nenumato pareigos sudaryti draudimo sutartį, kuri būtų galiojanti, iki draudimo įmokos sumokėjimo. Įstatyme numatyta, kad draudikas privalo sudaryti sutartį, kai yra pateikta visa būtina informacija ir dokumentai, būtini sutarčiai sudaryti, t. y. įstatymas nenurodo konkrečios informacijos ir konkrečių dokumentų, kurie turi būti pateikti prieš sudarant draudimo sutartį. Tuokiu būdu draudikui palikta teisė kitais poįstatyminiais teisės aktais nusistatyti, kokia informacija ir kokie dokumentai yra reikalingi (būtini) draudimo sutarčiai sudaryti.

       Dėl Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo ir nuostolių priteisimo

25.       Apeliantė nurodo, kad ieškovė neįrodė Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo, todėl teismas nepagrįstai priteisė nuostolius.

26.       Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.

27.       Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo savo sutartines prievoles privalo vykdyti tinkamai ir laiku. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius tiek įstatymuose, tiek ir sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atsakingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

28.       Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę.

29.       Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovų neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį, skolininko kaltė – preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Taigi sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-173-378/2024, 54 punktas).

30.       Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-173-378/2024, 55 punktas).

31.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė, veikdama ieškovės vardu, kaip draudimo agentas (tarpininkas) sudarinėjo trumpalaikes draudimo sutartis su savimi arba su susijusia įmone UAB „Armeva“ (1 458 kartai iš 1 565) bei sudarinėjo ir tvirtino trumpalaikes (iki penkių dienų) draudimo sutartis (1 565 kartai), nesant draudimo įmokos apmokėjimo, o paskui (netrukus) jas nutraukdavo. Tokiu būdu buvo sudaroma situacija, kai šios draudimo sutartys galiojo be sumokėtos draudimo įmokos (apdraustiems objektams galiojo draudiminė apsauga), o po 5 dienų (ar anksčiau) jas nutraukus, draudimo įmoka likdavo nesumokėta, t. y. gavosi, jog ieškovė (draudikas) suteikė paslaugas (draudiminę apsaugą), tačiau apmokėjimo už tai negavo.

32.       Nors apeliantė teigia, kad ji nėra atsakinga už susidariusią situaciją ir jai negali kilti dėl to civilinė atsakomybė, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo negali sutikti.

33.       Pagal Bendradarbiavimo sutarties 4.1.14 punktą atsakovė įsipareigojo TPVCAPD sutarčių sudarymo atveju, draudimo sutartis išduoti neviršijant „Bendrovės” (ieškovės) suteiktų teisių pagal taisykles, su draudimo sutarties sudarymu susijusias tvarkas, metodinius nurodymus ir kitus dokumentus. „Tarpininkas" privalėjo užtikrinti, jog draudimo liudijimai (polisai) ir kliento prašymai sudaryti draudimo sutartį būtu užpildyti pagal taisykles, su draudimo sutarties sudarymu susijusias tvarkas, metodinius nurodymus ir kitus dokumentus. Bendradarbiavimo sutarties 4.1.16 punktu buvo draudžiama „Tarpininkui" (apeliantei) ir Tarpininko" darbuotojams sudaryti draudimo sutartis su pačiu savimi, su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais, „Tarpininko“ įmone, kurios atstovu jis tuo metu yra, išskyrus atvejus, kai suderinta su „Bendrove“ raštu.

34.       Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo metodikos (Nr. M-080) 66 punktą nesant draudimo įmokos apmokėjimo, Sutartis negali būti patvirtinta ir išsiųsta Klientui. Minėtos metodikos 65 punkte numatyta, kad "<...> Pardavėjas, tik įsitikinęs dėl draudimo įmokos apmokėjimo, SALE sistemoje gali patvirtinti Sutartį <...>".

35.       Taigi, aukščiau nurodyti teisės aktai ir nustatytos aplinkybės, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad apeliantė pažeidė sutartinius įsipareigojimus (nesudaryti draudimo sutarčių su savimi, su susijusia įmone; tvirtino draudimo sutartis nesant apmokėjimo), kurių pasekoje ieškovė patyrė nuostolius, t. y. negavo draudimo įmokų už suteiktas draudimines paslaugas. Pažymėtina, kad būtent apeliantės, kuri sudarinėjo trumpalaikes sutartis be draudimo įmokos, o vėliau jas nutraukdavo, neteisėti veiksmai (veikimas/neveikimas) yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nesumokėtomis draudiminėmis įmokomis (jų negavimu), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovės prašomus nuostolius.

36.       Nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai dėl šiek tiek modifikavimo Bendradarbiavimo sutarties nuostatų. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantė konkrečiai nenurodė, kokios nuostatos buvo modifikuotos ir kaip. Antra, apeliantė nepateikė tam įrodymų. Trečia, ieškovė neigia Bendradarbiavimo sutarties nuostatų modifikavimą. Ketvirta, pagal Bendradarbiavimo sutartį (Bendrosios sąlygos) 9.6 punktą visi šios sutarties priedai, pakeitimai ir papildymai yra neatsiejama šios „Sutarties“ dalis ir yra daromi raštu ir galioja tik pasirašius „Sutarties“ šalims. Duomenų, kad Bendradarbiavimo sutarties sąlygos (dėl draudimo sutarčių nesudarymo su savimi, su susijusia įmone; dėl galimumo tvirtinti draudimo sutartis nesant apmokėjimo) tarp šalių būtų pakeistos rašytiniu susitarimu ir jas pasirašius, byloje nėra.

       Dėl ieškinio senaties termino

37.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimų pagrindą (dėl žalos atlyginimo) ir aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys, kuris kildinamas ne iš TPVCAPD sutarties, ne iš kitų draudimo santykių, o iš galimai pažeistos ginčo šalių Bendradarbiavimo sutarties, pripažino, kad šiuo atveju taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris prasidėjo 2022 m. spalio 10 d. ir nėra praleistas.

38.       Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, prašo taikyti 1 metų ieškinio senaties terminą ir vadovautis Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1811-773/2015. Nurodo, kad kai ieškovas reikalavimą kildina ir įrodinėja nesumokėtomis draudimo įmokomis už suteiktą draudimo apsaugą, tai tokie reikalavimai yra vertinami, kaip reikalavimai kurie kilę iš draudimo teisinių santykių, kuriems taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas.

39.       Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.

40.       Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantės nurodomoje Kauno apygardos teismo nutartyje (civilinė byla Nr. e2A-1811-773/2015) ginčo esmė ir faktinės aplinkybės (ginčo esmė – priteisti nesumokėtas draudimo įmokas (skolą) pagal draudimo sutartį; ginčas vyko tarp draudiko ir draudėjo (ne tarpininko)) akivaizdžiai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (ginčo esmė – priteisti nuostolius, kurie kildinami iš Bendradarbiavimo sutarties (ne iš draudimo sutarties); ginčas vyksta tarp draudiko ir tarpininko (ne draudėjo)), todėl apeliantė visiškai nepagrįstai remiasi šia Kauno apygardos teismo nutartimi.

41.       Ieškovė savo nuostolius kildina iš Bendradarbiavimo sutarties, sudarytos su apeliante, pažeidimų, o ne iš draudimo sutarčių, sudarytų su draudėjais, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčas yra kilęs ne iš draudimo teisinių santykių. Ta aplinkybė, kad ieškovė nuostolių dydį apskaičiuoja remdamasi nesumokėtomis draudiminėmis įmokomis per galiojusį draudiminės apsaugos laikotarpį, nereiškia, kad ginčas kildinamas iš draudimo teisinių santykių. Ieškovė pasirinko tokį nuostolių apskaičiavimo būdą, o nuostolių apskaičiavimo būdas nekeičia ir negali pakeisti ginčo esmės – ar tinkamai buvo vykdoma Bendradarbiavimo sutartis ir, ar dėl to atsirado ieškovei nuostoliai.

42.       Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2022 m. spalio 10 d. (kreiptasi į teismą – 2023 m. spalio 10 d.), apeliantė šios aplinkybės neneigia (nenurodo tai paneigiančių aplinkybių), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinio senaties, terminas, pareikštam reikalavimui, nėra praleistas.

       Dėl procesinės bylos baigties

43.       Kiti apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių apeliacinis teismas nepasisakė, yra nereikšmingi ir neturintys įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

44.       Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).

45.       Apibendrinant kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

       Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

       Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

       Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                             Evaldas Burzdikas