Baudžiamoji byla Nr. 2K-382/2009
Procesinio sprendimo kategorija:
2.1.15.1.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Benedikto Stakausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2008 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir
BK) 284 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Iš V.
B. nukentėjusiajam D. S. priteista 1000 Lt neturtinei
žalai atlyginti, 200 Lt turėtų proceso išlaidų ir 14,20 Lt valstybei turėtų
proceso išlaidų.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartis,
kuria nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
V. B. nuteistas
už tai, kad 2008 m. gegužės 9 d., apie 10.40 val., viešoje vietoje įžūliu
elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės
rimtį. V. B. Panevėžyje, Beržų g. 2 esančioje UAB „Kovaras“
degalinės teritorijoje, sudavė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam D. S. į krūtinę, dėl to nukentėjusysis D. S. nugara
atsitrenkė į savo automobilį „Audi C4“. Nukentėjusiajam D. S. nuėjus
prie suskystintų dujų užpylimo kolonėlės, V. B. vėl rankomis
pastūmė jį, dėl to nukentėjusysis D. S. nugara atsitrenkė į
kolonėlę ir kairėje krūtinės ląstos pusėje susimušė minkštuosius audinius.
Kasaciniu
skundu nuteistasis V. B. prašo pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius,
neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, teigia, kad fizinio
smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Tai, pasak kasatoriaus, patvirtina ir
liudytojo P. B. parodymai. Kasatorius nurodo neturėjęs
tikslo pažeisti viešąją tvarką – nukentėjusiojo stumtelėjimas buvo „atsakas į
jo netinkamą, pažeidžiantį Kelių eismo taisyklių reikalavimus, elgesį kelyje, juo
labiau, kad jis pasisakė esąs policijos pareigūnas, kuriam [...] turi būti
keliami aukštesni reikalavimai dėl tinkamo asmens moralinio elgesio“. Kasatoriaus
nuomone, teismas nukentėjusiojo elgesio nepagrįstai neįvertino kaip teisės
pažeidimo, o tuo tarpu jo veiką nepagrįstai vertino kaip nukreiptą į viešosios
tvarkos pažeidimą. Kasatorius tvirtina, kad nukentėjusysis, vairuodamas
automobilį, „elgėsi chuliganiškai, trukdė eismui, sudarydamas ne mažiau kaip
tris avarines situacijas“, t. y. grėsmę jam sukelti eismo įvykį. Pasak
kasatoriaus, todėl jis pasipiktino nukentėjusiojo elgesiu ir, pamatęs jį
nuvažiavusį prie UAB „Kovaras“ degalinės, nuvažiavo paskui jį išsiaiškinti dėl
jo netinkamo elgesio kelyje. Kasatorius tvirtina smūgio nukentėjusiajam į
krūtinę nesudavęs – tik rankomis pastūmęs nukentėjusįjį. Kartu kasatorius atkreipia
dėmesį į tai, kad nuo tokio jo stumtelėjimo negalėjo sutrikti nukentėjusiojo sveikata.
Kasatorius
skunde taip pat teigia, kad teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalies nuostatas,
turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiojo ir jo dukters parodymus, nes jie yra
prieštaringi. Kasatorius nurodo, kad turėjo būti atsižvelgta į tai, jog
nukentėjusysis yra Panevėžio apskrities VPK Eismo priežiūros skyriaus
darbuotojas, todėl jam už neteisėtą – chuliganišką elgesį kelyje – galėjo
grėsti drausminės ir administracinės sankcijos. Vadinasi, kasatoriaus nuomone,
nukentėjusysis yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Kartu kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio nesikreipė į
medikus tam, kad būtų nustatyti kūno sužalojimai. Pasak kasatoriaus,
nukentėjusysis taip elgėsi sąmoningai, laukdamas jo reakcijos dėl jo
(nukentėjusiojo) elgesio kelyje.
Be to,
kasatorius, nesutikdamas su teismų sprendimu atlyginti nukentėjusiajam padarytą
neturtinę žalą, teigia, kad jis nukentėjusiajam nepadarė žalos, dėl kurios šis
būtų patyręs moralinį pažeminimą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo
nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą
pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis V. B.
iš esmės ginčija teismų pateiktą įrodymų vertinimą, o tai nėra kasacinio
nagrinėjimo dalykas. Kartu prokurorė nurodo, kad šioje byloje baudžiamasis
įstatymas pritaikytas tinkamai ir nuteistojo V. B. nusikalstama
veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pasak prokurorės,
pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis,
konstatavo, kad dėl V. B. veiksmų – smūgio sudavimo
nukentėjusiajam ir jo stūmimo matant liudytojams P. B., B. S. – buvo sutrikdyta visuomenės tvarka, nes liudytoja B. S. tokio nuteistojo elgesio buvo išgąsdinta bei juo
pasipiktinusi, o liudytojas P. B. nurodė tokio pobūdžio
konfliktą matęs pirmą kartą ir supratęs, jog nuteistojo ir nukentėjusiojo
tarpusavio ginčas buvo rimtas. Be to, buvo pasakyti agresyvūs žodžiai viešoje
vietoje – degalinės teritorijoje, kurioje buvo ir daugiau pašalinių žmonių.
Prokurorės nuomone, nuteistojo veiksmai – „tai sąmoningos pastangos pažeisti
visuomenės tvarką ar rimtį, sąmoningos pastangos tam, kad atsirastų tokie
padariniai, t. y. įžūlus elgesys, pasireiškęs tiesiogine tyčia, parodantis
kasatoriaus neigiamą požiūrį į visuomenės rimtį ir tvarką“.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą taip
pat nurodo, kad iš bylos matyti, jog būtent nuteistasis V. B. pradėjo
konfliktą, sudavė nukentėjusiajam bei jį pastūmė ir tik po to pranešė policijai
apie pavojingą nukentėjusiojo manevravimą. Pasak prokurorės, teismas motyvuotai
konstatavo, kad „nukentėjusiojo D. S. vairuojamo
automobilio manevravimas galėjo suerzinti V. B., bet ne
tiek, kad toks nukentėjusiojo elgesys būtų laikomas konflikto išprovokavimu
degalinėje“. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad objektyvių duomenų, jog
nukentėjusysis tyčia trukdė nuteistajam pravažiuoti, byloje nėra.
Be to, prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus
teiginiais dėl neturtinės žalos priteisimu, teigia, kad byloje nustatyta, jog:
nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis; jis buvo pastumtas; nukentėjusiajam buvo
nežymiai sutrikdyta sveikata; dėl prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto jis
patyrė fizinį skausmą; dėl prieš nukentėjusįjį kitų žmonių akivaizdoje atliktų
nuteistojo veiksmų ir pasakytų necenzūrinių žodžių jis patyrė pažeminimą.
Prokurorės nuomone, tarp kasatoriaus veiksmų ir padarytos žalos yra
priežastinis ryšys, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir atsižvelgdamas į teisingumo,
protingumo kriterijus, pagrįstai iš V. B.
D. S. priteisė neturtinės žalos atlyginimą.
Nukentėjusysis D. S. atsiliepimu
į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. B. kasacinį skundą
atmesti.
Nukentėjusysis D. S. atsiliepime
į kasacinį skundą nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino byloje
esančius įrodymus ir priėmė motyvuotus bei teisingus sprendimus. Nukentėjusiojo
nuomone, nuteistojo kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir vertintini
kaip siekimas išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.
Nukentėjusysis D. S. teigia, kad tai, jog nuteistasis
sudavė jam į krūtinę, o po to pastūmė, ir dėl to jis, atsitrenkęs į dujų
kolonėlę, susižalojo, patvirtina liudytojų P. B., B. S. parodymai. Pasak nukentėjusiojo, teismai, įvertinę
įrodymų visetą, motyvuotai konstatavo, kad nuteistasis viešoje vietoje įžūliu
elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, prieš jį panaudojo
fizinį smurtą ir taip sutrikdė jo sveikatą, visuomenės rimtį. Nukentėjusysis D. S. sutinka ir su teismų išvada, kad „nuteistojo veiksmai
degalinėje, tai sąmoningos pastangos tam, kad atsirastų tokie padariniai, t. y.
įžūlus elgesys, pasireiškęs tiesiogine tyčia, parodantis nuteistojo
antivisuomenines nuostatas ir neigiamą požiūrį į visuomenės rimtį ir tvarką“.
Nukentėjusysis taip pat pabrėžia, kad teismai, išanalizavę nuteistojo teiginius
apie tai, jog jis (nukentėjusysis) savo neteisėtais veiksmais paskatino
nusikalsti, nenustatė jo veiksmų neteisėtumo. Kartu nukentėjusysis atkreipia
dėmesį į tai, kad nuteistojo teiginius apie tai, jog jis manevruodamas
automobilį pažeidė Kelių eismo taisykles, paneigia ir administracinėje byloje
priimtas sprendimas, o kitų duomenų, patvirtinančių, jog jis (nukentėjusysis)
veikė neteisėtai ir neteisėtais veiksmais sąmoningai paskatino nuteistąjį
nusikalsti, nėra. Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinį skundą sutinka ir su teismo
išvadomis dėl priteistos neturtinės žalos bei jos dydžio.
Nuteistojo V. B. kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus teiginių, kurie nėra
kasacinio nagrinėjimo dalykas
Nuteistasis V. B. kasaciniame skunde nurodo, kad: jis fizinio smurto
prieš nukentėjusįjį nenaudojo ir tai patvirtina liudytojo P.
B. parodymai; nukentėjusiojo stumtelėjimas buvo „atsakas į jo netinkamą,
pažeidžiantį Kelių eismo taisyklių reikalavimus, elgesį kelyje, juo labiau, kad
jis pasisakė esąs policijos pareigūnas, kuriam [...] turi būti keliami
aukštesni reikalavimai dėl tinkamo asmens moralinio elgesio“; teismas
nukentėjusiojo elgesio nepagrįstai neįvertino kaip teisės pažeidimo, o tuo
tarpu jo veiką nepagrįstai įvertino kaip nukreiptą į viešosios tvarkos
pažeidimą; nukentėjusysis, vairuodamas automobilį, „elgėsi chuliganiškai,
trukdė eismui, sudarydamas ne mažiau kaip tris avarines situacijas“, t. y.
grėsmę jam sukelti eismo įvykį; nuo tokio jo stumtelėjimo negalėjo sutrikti nukentėjusiojo
sveikata; teismas, atsižvelgęs į BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas,
turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiojo ir jo dukters parodymus, nes jie yra
prieštaringi, ir pan. Taigi kasatorius šiais ir kitais panašiais teiginiais iš
esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių
aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės
instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių
paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, jeigu kasaciniame skunde
nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba,
nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK
376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Vadinasi, pirmosios ar (ir)
apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių
nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo
pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas – kasacinės instancijos
teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių
bylos aplinkybių nenustatinėja. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal
baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų
vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui
tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl
išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų
atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime
nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai
motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Taigi minėti kasatoriaus skundo teiginiai teisėjų
kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie
negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos
teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Dėl kasatoriaus argumentų apie neturtinę žalą
Kasatorius,
nesutikdamas su teismų sprendimu atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę
žalą, teigia, kad jis nukentėjusiajam nepadarė žalos, dėl kurios šis būtų
patyręs moralinį pažeminimą.
Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju,
turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą
veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos
atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos
patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese
pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims
civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas
baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas,
tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų,
kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio
proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas,
priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio
ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą
civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1
dalis).
Pagal CK
neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai,
dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas,
bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė
žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens
sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais
atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją
įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį,
atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę
padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai
aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio
1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo
kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje
užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos
ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės
situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz.,
padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami
asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne
tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282
straipsnis).
Iš baudžiamosios bylos
medžiagos matyti, kad: dėl nuteistojo V. B. padaryto
nusikaltimo nukentėjusiojo D. S. sveikata buvo nežymiai
sutrikdyta (kairėje krūtinės ląstos pusėje sumušti minkštieji audiniai); įvykio
metu nukentėjusysis D. S. patyrė fizinį skausmą; dėl prieš
jį panaudoto fizinio smurto; dėl nuteistojo veiksmų bei pasakytų necenzūrinių
žodžių kitų žmonių akivaizdoje nukentėjusysis patyrė pažeminimą ir kaip
žmogaus, ir kaip pareigūnas, taip pat dvasinių išgyvenimų. Vadinasi,
nusikaltimu nukentėjusiajam D. S. buvo padaryta neturtinė
žala. Kolegijos nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pakankamai
įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 284 straipsnio 1 dalies
nuostatomis saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino V. B. nusikalstamos
veikos padarinius, nukentėjusiojo D. S. interesus,
teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje)
įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos
tinkamai pritaikė. Todėl kolegija neturi pagrindo manyti, kad teismai, šioje
baudžiamojoje byloje nagrinėdami ir spręsdami neturtinės žalos atlyginimo
nukentėjusiajam D. S. klausimą, pažeidė baudžiamojo
proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio
nustatymo kriterijus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Benediktas
Stakauskas
Gintaras Goda
Jonas Prapiestis