Administracinė byla Nr. A-2160-261/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00357-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4, 5–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. Pravieniškių PN 1–ajame sektoriuje buvo kalinamas perpildytose kamerų tipo patalpose, antisanitarinėmis sąlygomis, nes jose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, ventiliacija, buvo drėgna, pelijo sienos, kameroms reikėjo remonto. Be to, kamerose nebuvo įrengta pakabų drabužiams ir rankšluosčiams. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata.
3. Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–17) prašė jį atmesti.
4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas sistemingai ir piktybiškai pažeidinėja rėžimą, už tai jam yra skiriamos nuobaudos, uždarant pareiškėją į baudos izoliatorių arba kameros tipo patalpas. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto yra nepagrįsti. Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 1 d. atlikto patikrinimo metu oro temperatūros ir drėgmės reikalavimų pažeidimai nebuvo nustatyti, o nustatyti apšvietos reikalavimų pažeidimai yra šalinami. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie teisę į žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju neteisėtų įstaigos ir (ar) jos pareigūnų veiksmų nebuvo. Byloje nėra duomenų, kad dėl įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo) būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 121 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN karantino patalpoje Nr. 2, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje – kamerų tipo patalpose 14 parų (pareiškėjui trūko 0,54 kv. m gyvenamojo ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.
7. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Kauno visuomenė sveikatos centrą, kuris atliko patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas patikrinimą. Iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 5 d. patikrinimo akto Nr. 36-88 ir 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo akto Nr. 36-1613 matyti, kad patikrinus kamerų tipo patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas konstatuota, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langus ir įrengta mechaninė ventiliacija, yra natūralus ir dirbtinis apšvietimas, kamerų patalpų sienos nelygios, kameroje Nr. 15 vienas langas be stiklo, nustatyta oro santykinė drėgmė nuo 42,8 iki 58,5 proc. atitiko normas. Atlikus patalpų dirbtinio apšvietimo matavimus dirbtinė apšvieta nustatyta kameroje Nr. 6 – 132 lx, kameroje Nr. 7 – 179 lx, kitose kamerose dirbtinė apšvieta nustatyta daugiau kaip 200 lx. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės kamerose, kameros Nr. 15 ir karantino patalpų Nr. 2 netinkamo apšvietimo, atmestini kaip nepagrįsti, tačiau yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą, neužtikrinant tinkamo apšvietimo kamerose Nr. 6 ir Nr. 7.
8. Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose ant sienų buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už patalpų tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti patalpas. Teismui nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas apie netinkamą patalpų tvarkymą būtų informavęs administracijos atstovus ir reikalavęs, jog už tvarkymą atsakingas nuteistasis tinkamai įvykdytų savo pareigas.
9. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo sieninė viršutinių drabužių pakaba, todėl ši pareiškėjo pretenzija laikoma pagrįsta.
10. Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana neilgą laikotarpį – 14 parų, byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, pakabų nebuvimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 121 Eur.
12. Vertindamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas.
III.
13. Pareiškėjas L. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85–86, 90–91), kuriuo prašo priimti naują sprendimą – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, pareiškėjui priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą (3,6 kv. m). Teigia, kad nė vienoje iš Pravieniškių PN kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, minėta pareiškėjo teisė nebuvo tinkamai užtikrinta, nes kameros plotą užėmė baldai ir tualetas, nors šių įrenginių užimamas plotas neturėtų būti įskaičiuotas į asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą.
15. Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 95–98) prašo jį atmesti.
16. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo šį sprendimą naikinti. Pravieniškių PN atsiliepime pabrėžė, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose teisės aktuose vienam asmeniui nustatytas minimalus plotas yra 3,1 kv. m, o ne 3,6 kv. m, kaip teigia pareiškėjas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir atsakovo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.
18. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinis teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl neturtinės žalos priteisimo ir tik atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus papildo šio sprendimo išvadas.
19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu gyvenamojo ploto skaičiavimu, tekusiu pareiškėjui bausmės atlikimo metu Pravieniškių PN, kadangi iš kameros gyvenamojo ploto nebuvo atimtas sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas.
20. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 punktu nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 111.2. punktu nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
21. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietose yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
22. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir pareiškėjas sutinka, kad nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. jis atliko bausmę Pravieniškių PN karantino patalpoje Nr. 2. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 14 parų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje – kamerų tipo patalpose 14 parų pareiškėjui trūko 0,54 kv. m gyvenamojo ploto, skaičiuojant, jog Karantino patalpa Nr. 2 yra 36,783 kv. metrų ploto ir joje buvo 12 miegamųjų vietų.
23. Ši pirmosios instancijos tesimo išvada yra teisinga, nes teismas pagrįstai Karantino patalpas priskyrė kamerų tipo gyvenamosioms patalpoms ir taikė gyvenamojo ploto normą
3,6 kv. m vienam asmeniui. Pagal Taisyklių 62 punktą nuteistuosius, kuriems atliktas sanitarinis švarinimas, pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas uždaro į karantino patalpas, o kalėjime – į kameras. Ši nuostata patvirtina, kad nuteistasis karantino patalpose laikomas uždaroje patalpoje ir neturi galimybės laisvai naudotis kitomis įkalinimo įstaigos patalpomis.
24. Dėl baldų gyvenamoje patalpoje esančio sanitarinio mazgo užimto ploto įtakos bendrojo ploto skaičiavimui pažymėtina, jog kameros inventorius (baldai ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį, atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014 ir kt.). Ši pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašiose bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Todėl kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne bendrą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto minimalią normą, o pagal konkrečios bylos aplinkybes vertinant asmeniui tekusį suvaržymą, jo gyvenimo kokybę kameroje ir šių gyvenimo sąlygų reikšmę atlygintinos neturtinės žalos dydžiui.
25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms bei teisingai nustatė žalos dydį ir, nors pirmosios instancijos teismas nesiejo atlygintinos žalos dydžio su sanitarinių įrengimų ir kameros baldų užimtu plotu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesant Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, sutinka su pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei pripažįsta ji teisingu, todėl atlygintinos žalos dydžio nekeičia.
26. Pareiškėjui byloje nurodytais laikotarpiais kalint 6, 7 ir 15 kamerose jo teisė į nustatytą gyvenamojo ploto minimalią normą nebuvo pažeista, todėl teismas pripažįsta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.
27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkinęs pareiškėjo skundą nepriteisė antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. rugpjūčio 16 d. parengtą pažymą NTP-7-8558 (b. l. 50).
28. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
29. Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai, be kita ko, dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginti, šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Tuo tarpu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos, o valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 1 d., 36 str. 1 d.). Pati Tarnyba yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, jos savininkė yra valstybė, o Tarnybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendina Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148 patvirtintų Tarnybos nuostatų 1, 5 ir 6 p.).
30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatais, Teisingumo ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų (4 p.). Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų: valdo jai priskirtas kapitalo investicijų programas, skirsto asignavimus ir užtikrina jų naudojimą, rengia ir derina ministerijos numatomus įgyvendinti investicijų projektus (8.33 p.); teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja ministro valdymo sričiai priskirtų įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai (8.34 p.).
31. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis taip pat yra valstybė. Atsižvelgusi į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė antrinės teisinės pagalbos išlaidų šioje byloje. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas tokioje situacijoje atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-288/2009, 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-476-552/2015, 2017 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1836-520/2017).
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Dainius Raižys