Civilinė byla Nr. e2A-196-259/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10868-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.8.1.;2.6.16.5.;3.3.1.20.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Raimondo Buzelio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės V. B. vaistinės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės V. B. vaistinės ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiasis asmuo - Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos, dėl pirmenybės teisės atnaujinti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pripažinimo ir įpareigojimo atnaujinti patalpų nuomos sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė pripažinti UAB V. B. vaistinės pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis iki 2023-07-18 atnaujinti su atsakove Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2013-07-18 sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. N9-10 dėl 60,06 kv. m. ploto negyvenamųjų patalpų, kurių indeksai 1-144, 1-145, 1-161, 1-162, 1-163, esančių (duomenys neskelbtini), pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos ir įpareigoti atsakovę šią nuomos sutartį atnaujinti nuomos terminui iki 2023-07-18.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir trečiasis asmuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos (toliau - Klinikos) 2002-03-01 sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu ieškovė išsinuomojo vaistinės veiklai iki 2012-02-28 60,06 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas, kurių indeksai 1-144, 1-145, 1-161, 1-162, 1-163, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau - Patalpos). Ginčo Patalpos yra Kauno klinikų ligoninėje, jos nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Klinikos jas valdo panaudos sutarties pagrindu. Ieškovė ir atsakovė 2013-07-18 sudarė valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. N9-10 (toliau – Nuomos sutartis), kurios 7 punktas numatė, jog Nuomos sutartis galioja iki 2017-05-27. Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.482 straipsnio 1 dalimi ir Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 47 punktu, pateikė atsakovei 2016-12-01 raštą Nr. 16-04, kuriuo paprašė atnaujinti Nuomos sutartį iki 2023-07-18, t. y. maksimaliam Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Įstatymas) 15 straipsnio 3 punkte numatytam terminui, bei pasiūlė padidinti Nuomos sutarties kainą, tačiau atsakovė 2017-02-09 raštu Nr. (6.47-13)10-1221 ieškovės prašymą atsisakė tenkinti ir pareikalavo Patalpas nuo 2017-05-28 perduoti atsakovei. Ieškovės nuomone, atsakovė, atsisakydama atnaujinti Nuomos sutartį, pažeidžia ieškovės, kaip patalpų nuomininkės, tvarkingai vykdžiusio pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, pirmenybės teisę nuomotis patalpas (CK 6.482 straipsnio 1 dalis). Šiuo metu galiojančios Aprašo redakcijos 47 punktas numato, kad „Valstybės turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip. Pasibaigus nuomos terminui, su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nuomos sutartis gali būti atnaujinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka“. Ieškovės manymu,  nurodyti teisės aktai įtvirtina nuomininko pirmenybės teisę atnaujinti valstybinio turto nuomos sutartį. Ši nuomos sutarties atnaujinimo pirmenybės teisė iš esmės reiškia, kad nuomininkas bet kuriuo atveju turi pirmenybę lyginant su trečiaisiais asmenimis šias patalpas nuomotis tokiomis pat (neblogesnėmis) sąlygomis nei tretieji asmenys. Ieškovė nurodo, kad pradinė nuomos sutartis tarp ieškovės ir Klinikų buvo pasirašyta 2002-­03-01. Tuo metu galioję teisės aktai nenumatė jokių ribojimų, susijusių su valstybei priklausančio turto nuomos trukme. Toks ribojimas atsirado tik Aprašo 3.6 punkto 2007-05-27 redakcijoje, kuri numatė, kad valstybės turto valdytojas privalo užtikrinti, kad sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų. Tačiau iki 2007-05-27 galiojusi Aprašo redakcija nedraudė atnaujinti valstybės turto nuomos termino, nenustatė bendro nuomos termino ribojimo. Ieškovės nuomone, ribojimas, atsiradęs 2007-05-27 Aprašo redakcijoje, negali būti taikomas 2002-03-01 pasirašytos nuomos sutarties atžvilgiu ir turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo Nuomos sutarties pasirašymo dienos, t. y. 2013-07-08. 
3. Atsakovė LR sveikatos apsaugos ministerija su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad Tvarkos aprašo 47 punkte yra nustatyta, kad pasibaigus nuomos terminui su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nuomos sutartis gali būti atnaujinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Valstybės turto nuomos sutarties atnaujinimo atveju valstybės turto valdytojas likus 3 mėnesiams iki nuomos termino pabaigos turi suderinti nuomos sutarties atnaujinimo galimybes su centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju ir užtikrinti, kad bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė už Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnyje nustatytą terminą. Vadovaujantis nurodyta Tvarkos aprašo nuostata, darytina išvada, kad nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis yra pratęsiama, ar ši sutartis yra atnaujinama, bendra valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos trukmė negali viršyti maksimalaus 10 metų laikotarpio. Atsakovės nuomone, Kauno klinikos, valdančios ir ieškovės nuomojamas patalpas panaudos pagrindais dar 2016-12-30 informavo atsakovę, jog ieškovės nuomojamas patalpas, pasibaigus nuomos sutarčiai, t y. nuo 2017-05-27, ketina naudoti Kauno klinikų įstatuose numatytai veiklai vykdyti - asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti, vykdyti mokslo ir studijų veiklą. Atsakovė 2017-02-09 raštu pranešė ieškovei, jog nėra pagrindo pratęsti nuomos sutarties.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad 2002 m. kovo 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 6 punkte buvo nustatytas maksimalus patalpų nuomos terminas, kuris buvo nurodytas iki 2012 m. vasario 28 d. Tačiau, nepaisant to, 2013 m. liepos 18 d. ieškovė ir atsakovė sudarė naują nuomos sutartį, kurios 7 punkte nurodė, kad nuomos sutartis galioja iki 2017 m. gegužės 27 d. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė ir atsakovė 2013 metais sudarė naują nuomos sutartį, kuri pakeitė ir panaikino visus kitus sutartinius įsipareigojimus, galiojusius iki 2013 m. liepos 18 d., teismas vertino, jog ieškovės argumentai, kad remiantis nauju valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašu nuomos sutarties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. liepos 18 d. yra nepagrįstas - 2013 m. liepos 18 d. sudarytoje nuomos sutartyje ieškovė ir atsakovė aiškiai ir nedviprasmiškai nusistatė nuomos terminą iki 2017 m. gegužės 27 d. Atsakovė informavo ieškovę, kad nuomos sutarties nepratęs, o nuomojamos patalpos ateityje nebus toliau nuomojamos jokiems kitiems asmenims, ir bus perduotos Kauno klinikoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti.
6. Teismas sutiko su atsakovės ir trečiojo asmens nuomone, kad ieškovė reiškia ieškinį dėl objekto, kurio iš esmės nėra, o ieškovės argumentas, jog atsakovė nepripažįsta pirmumo teisės, yra nepagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, nes atsakovė neturi faktinės galimybės nei pripažinti, nei paneigti ieškovės pirmumo teisės, kai nėra objekto, kurio pagrindu teisė galėtų būti paneigiama arba pripažįstama. Teismas preziumavo, kad patalpų nuomos sutartis pasibaigusi ir nėra atnaujinta, patalpos ateityje nebus nuomojamos, o bus perduotos Kauno klinikoms pagal panaudos sutartį tiesioginei ligoninės veiklai vykdyti - asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimui. Teismas nurodė, kad 2013 m. liepos 18 d. teisėtai sudaryta sutartis, kurios galiojimas pasibaigė 2017 m. gegužės 27 d., tačiau ieškovė pareiškė ieškinį atsakovei. Toks ieškovės elgesys, teismo vertinimu, laikytinas kaip nesąžiningas.
7. Teismas taip pat sutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovės reikalavimas taikyti natūrinį pažeistos teisės gynimo būdą ir reikalauti įpareigoti atsakovę atnaujinti patalpų nuomos sutartį, yra pažeidžiantis LR CK 6.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kuri draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį numato įstatymas arba savanoriškas šalies įsipareigojimas. Todėl teismas sprendė, jog šiuo atveju patenkinus ieškovės ieškinį, būtų pažeistas LR CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas ir būtų paneigta atsakovės teisė sudaryti arba atsisakyti sudaryti sutartį. Nurodė, kad sutarčių sudarymas arba atsisakymas jas sudaryti yra šalių prerogatyva, bet ne teismo, kai sutarties sudarymas nėra saistomas CK 6.156 straipsnio 2 dalyje įvardintų išimčių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB V. B. vaistinė prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti apeliantei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime konstatavo ieškovės nesąžiningumą. Ieškovės elgesys galėtų būti laikomas nesąžiningu tik jei būtų nustatyta, kad ieškovė, pateikdama ieškinį, piktnaudžiavo savo teise ir sąmoningai elgėsi neteisėtai. Šiuo atveju jokių objektyviai ieškovės nesąžiningumą patvirtinančių argumentų ar aplinkybių teismas nenurodė. Priešingai, ieškovė ieškinyje ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė teisinius argumentus, kuriais remiantis grindė savo reikalavimus įskaitant ir reikalavimą dėl nuomos sutarties atnaujinimo. Vien ta aplinkybė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomininko pirmenybės teisę ir jos gynimą, aiškinimo ir taikymo, taip pat aplinkybė, kad teismas nesutiko su ieškovės pozicija, negali patvirtinti ieškovės nesąžiningumo.
2. Teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jos pirmenybės teisę nuomotis patalpas, t. y. atnaujinti patalpų nuomos sutartį. CK 1.138 straipsnio 1 punkte numatyta, kad vienas iš būdų, kuriais teismas gina civilines teises, yra šių teisių pripažinimas. Apeliantės nuomone, teismas privalėjo iš esmės nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl pirmumo teisės atnaujinti patalpų nuomos sutartį pripažinimo, nepriklausomai nuo tos aplinkybės, ar atsakovė ketina toliau nuomoti patalpas, ar ne, kadangi pirmumo teisės nustatymas, bet kuriuo atveju, turi juridinę reikšmę tiek ieškovei, tiek atsakovei bei trečiajam asmeniui. Teismui pripažinus pirmumo teisę, remiantis CK 6.482 straipsnio 4 dalimi, atsakovė metus laiko nuo nuomos sutarties pabaigos, privalėtų pirmumo teise ieškovei pasiūlyti išsinuomoti patalpas, o ieškovė, nustačiusi, kad patalpos išnuomotos be pasiūlymo atnaujinti sutartį, galėtų reikalauti perkelti jai nuomininkės teises. Be to, pripažinus ieškovės pirmenybės teisę atnaujinti patalpų nuomos sutartį, ir atsakovei, nepasibaigus vienerių metų terminui nusprendus nuomoti patalpas, ieškovė teisę nuomoti patalpas galėtų įgyti be konkurso.
3. Skundžiamo sprendimo dalis dėl patalpų nuomos pirmenybės teisės pripažinimo grindžiama išimtinai atsakovės teiginiu, jog patalpų ateityje nežadama nuomoti tretiesiems asmenims. Ieškovė teisminio proceso metu teismo prašė įpareigoti trečiąjį asmenį pateikti dokumentus, kuriais būtų nustatyta trečiojo asmens valdomo turto, tarp jo ir patalpų, naudojimo, valdymo, disponavimo tvarka. Teismui atsisakius tenkinti prašymą, sprendimas faktiškai pagrįstas tik trečiojo asmens 2016-12-30 raštu Nr. S-(1.20)-13531 atsakovei, kuriame nurodoma, kad trečiasis asmuo nesutinka su termino pratęsimu, nes ginčo objektu esančias patalpas trečiasis asmuo planuoja panaudoti įstatuose numatytai veiklai vykdyti. Jokių papildomu dokumentų, susijusių su planuojama veikla patalpose proceso metu nebuvo pateikta. Be to, tiek trečiojo asmens, tiek atsakovės atstovai bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad nei trečiojo asmens, nei atsakovės valdymo organai nėra priėmę jokių sprendimų dėl tolimesnio patalpų naudojimo. Taigi, teismas, priimdamas sprendimą dalyje dėl tolimesnio patalpų panaudojimo, rėmėsi tik prielaida, jog patalpos ateityje nebus išnuomojamos.
4. Teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą atnaujinti nuomos sutartį. Teismo argumentai, susiję su sutarčių laisvės principo taikymu nagrinėjamoje situacijoje yra nepagrįsti, nes CK 6.482 straipsnyje įtvirtinta pirmumo teisė atnaujinti nuomos sutartį yra specialioji įstatymo norma. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, jog 2013 m. sudaryta patalpų nuomos sutartis negali būti atnaujinta dėl 2007 m. įsigaliojusios Aprašo redakcijos, kurioje nustatytas maksimalus 10 metų nuomos terminas valstybiniam turtui. Apeliantė pažymi, kad iki 2007-05-27 galiojusi Aprašo redakcija ne tik nedraudė atnaujinti valstybinės turto nuomos termino, bet apskritai nenustatė bendro nuomos termino ribojimo. Šis draudimas atsirado nuo 2007-05-27 įsigaliojusioje Aprašo redakcijoje. Pradinė nuomos sutartis sudaryta 2002-03-01, t. y. tuo metu, kai nei Aprašas, nei kiti tuo metu galioję teisės aktai, nenumatė draudimo bendram terminui viršyti 10 metų. Kadangi, remiantis visuotinai pripažintu principu, įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), šis ribojimas, atsiradęs 2007-05-27 Aprašo redakcijoje, negali būti taikomas 2002-03-01 pasirašytos sutarties atžvilgiu ir turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo nuomos sutarties pasirašymo dienos, t. y. nuo 2013-07-08, ir skaičiuojamas iki 2023-07-08, kaip to prašė ieškovė. Apeliantė taip pat pažymi, kad Aprašo 47 punktas numato, kad bendra nuomos trukmė negali viršyti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo įstatymo (toliau - Įstatymas) 15 straipsnyje numatyto termino. Nors Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje kalbama apie nuomos sutarties pratęsimą, o ne atnaujinimą, nuomos sutarties atveju Įstatymo 15 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma net ir nuomos sutarties pratęsimo kontekste. Be to, Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostata įsigaliojo tik 2014-10-01. Iki nurodytos datos tokio pobūdžio ribojimų Įstatymas nenumatė. Todėl šiuo atveju Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas teisinių santykių, atsiradusių iki šių nuostatų įsigaliojimo, atžvilgiu vėlgi prieštarauja lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui bei CK 1.7 straipsnio 2 daliai. Šiuo atveju nuomos sutartis buvo pasirašyta 2013-07-18, Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyti ribojimai įsigaliojo jau po nuomos sutarties įsigaliojimo, t. y. 2014-10-01, todėl jie nuomos sutarties atžvilgiu negali būti taikomi. Atsakovė, atsisakydama atnaujinti nuomos sutartį, pažeidė CK 6.482 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies bei Aprašo 47 punkto nuostatas, taip pat lex retro non agit principą.
9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Apeliantė netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos norminius teisės aktus, reglamentuojančius valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas. Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos pagrindinius klausimus nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau - Įstatymas) 15 straipsnis, kurio 3 dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip. Nurodytoje teisės normoje nustatytas maksimalus terminas, kuriam gali būti išnuomojamas valstybės ilgalaikis materialusis turtas. Kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato sąlygų, aplinkybių ar kitų veiksnių, kuriems esant minėtas terminas gali būti ilgesnis nei 10 metų. Vadovaujantis Įstatymo normomis, į 10 metų nuomos laikotarpį turi būti įskaitomas ir nuomos termino pratęsimas. Atsakovės nuomone, apeliantės pozicija, kad nagrinėjamu atveju ji prašo ne nuomos sutarties pratęsimo, o šios sutarties atnaujinimo, yra niekinė, kadangi bet kokiu atveju, valstybės ilgalaikis materialusis turtas negali būti išnuomotas ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui. Be to, apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas nesprendė klausimo, ar ieškovė turi teisę į valstybės materialiojo turto nuomos sutarties atnaujinimą, kadangi teismo sprendime yra nurodyti argumentai ir motyvai, kuriais remiantis teismas konstatavo ieškovės teisės į minėtos sutarties atnaujinimą nebuvimą.
2. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad Tvarkos aprašo nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, nes, pasak apeliantės, patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta 2013 metais. Atsakovė nurodo, kad nuomos santykiai tarp ieškovės ir atsakovės atsirado dar 2002 metais, tuo tarpu 2013 metais, vykdant Kauno apygardos teismo 2013-06-06 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-654-601/2011, 2002-03-01 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo atnaujinta, taigi, nuomos santykiai tarp ieškovės ir atsakovės per visą laikotarpį, pradedant skaičiuoti nuo 2002 metų, nebuvo nutrūkę. 2013-07-18 atsakovė atnaujino 2002 metų nuomos sutartį su ieškove bei nustatė maksimalų terminą, kuriam gali būti išnuomotas valstybės ilgalaikis materialusis turtas, t. y. nuo 2007-05-27 (kai toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas Tvarkos apraše) iki 2017-05-27. Tvarkos aprašo 47 punkte yra nustatyta, kad pasibaigus nuomos terminui, su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nuomos sutartis gali būti atnaujinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Valstybės turto nuomos sutarties atnaujinimo atveju valstybės turto valdytojas likus 3 mėnesiams iki nuomos termino pabaigos turi suderinti nuomos sutarties atnaujinimo galimybes su centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju ir užtikrinti, kad bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė už Įstatymo 15 straipsnyje nustatytą terminą. Vadovaujantis nurodyta Tvarkos aprašo nuostata, darytina išvada, kad, nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis yra pratęsiama, ar ši sutartis yra atnaujinama, bendra valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos trukmė negali viršyti maksimalaus 10 metų laikotarpio. Be to, vertinant nurodytą teisinį reglamentavimą, atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog Tvarkos aprašo 47 punktas riboja nuomos termino pratęsimą, tačiau nebereglamentuoja nuomos sutarties atnaujinimo ribojimo.
3. Pirmos instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovę atnaujinti ar pratęsti nuomos sutarties su ieškove, kadangi tokiu atveju būtų paneigta Įstatyme nustatyta valstybės ilgalaikio materialiojo turto valdytojo teisė spręsti dėl šio turto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo, tokiu būdu apribojant bei pažeidžiant turto valdytojo teises. Kauno klinikos, valdančios, be kita ko, ir apeliantės nuomojamas patalpas panaudos pagrindais, dar 2016-12-30 informavo atsakovę, jog minėtas patalpas, pasibaigus nuomos sutarčiai, t. y. nuo 2017-05-27, ketina naudoti Kauno klinikų įstatuose numatytai veiklai vykdyti - asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti, vykdyti mokslo ir studijų veiklą. Įvertinusi Kauno klinikų pateiktą nuomonę, atsakovė 2017-02-09 raštu pranešė apeliantei, jog nėra pagrindo pratęsti nuomos sutarties, kadangi patalpos toliau nebus nuomojamos. Be to, pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, sprendimą dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos gali priimti valstybės turto valdytojas (nagrinėjamu atveju - atsakovė), jeigu tas ilgalaikis materialusis turtas nenaudojamas valstybinėms funkcijoms įgyvendinti. Kaip matyti iš aptartos situacijos, ieškovės nuomojamas valstybės ilgalaikis materialusis turtas nebus nuomojamas nei ieškovei, nei kitiems tretiesiems asmenims, kadangi šis turtas bus naudojamas Kauno klinikų įstatuose nustatytoms funkcijoms įgyvendinti. Atsakovė pažymi, kad LR sveikatos apsaugos ministerijai priėmus sprendimą dėl aptariamo valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos, viešo turto nuomos konkurso organizavimo bei vykdymo šiam turtui išnuomoti, apeliantė įgytų teisę bei galimybę dalyvauti viešame turto nuomos konkurse, todėl darytina išvada, kad atsakovės atliekami veiksmai nesuponuoja apeliantės teisių pažeidimo.
4. Teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė reiškia ieškinį dėl objekto, kurio iš esmės nėra, t. y. teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovei atsisakius tolesnės patalpų nuomos, nėra pagrindo nei paneigti, nei pripažinti apeliantės pirmumo teisės nuomoti patalpas, kuriose ji vykdė veiklą galiojant turto nuomos sutarčiai. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, jog įpareigojus atsakovę atnaujinti patalpų nuomos sutartį, būtų pažeistas CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris, be kita ko, reiškia, jog draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį.
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Pirmos instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, pagrįstai konstatavo ieškovės nesąžiningumą, kai: Kauno apygardos teismas, 2013 m. birželio 6 d. išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-654-601/2011, nutarė palikti ieškovės ieškinį nenagrinėtu ir patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp atsakovės ir apeliantės, dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties termino pratęsimo, kurios galiojimo trukmė buvo nustatyta iki 2017 m. gegužės 27 d.; 2013 m. liepos 18 d. apeliantė ir atsakovė sudarė valstybės materialiojo turto nuomos sutartį, kuria nustatė patalpų nuomos terminą iki 2017 m. gegužės 27 d.; 2016 m. gruodžio 1 d. apeliantė raštu kreipėsi į atsakovę dėl nuomos sutarties pratęsimo iki 2023 m. liepos 18 d.; 2017 m. vasario 9 d. atsakovė informavo ieškovę, kad 2017 m. gegužės 27 d. baigiasi 2013 m. liepos 18 d. sudaryta nuomos sutartis ir joje nurodytas nuomos terminas (2017-05-27) bei nurodė, kad nuomos sutartis nebus pratęsta; 2017 m. gegužės 23 d., apeliantė nesutikdama su atsakovės atsisakymu pratęsti/atnaujinti ar sudaryti naują nuomos sutartį, pateikė Kauno apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė teismo pripažinti apeliantės teisę atnaujinti nuomos sutartį su atsakove bei prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones uždraudžiant atsakovei ir trečiajam asmeniui atlikti bet kokius veiksmus galinčius apsunkinti apeliantės teisę naudotis patalpomis. Taigi, akivaizdu, kad apeliantė nuo 2017 m. vasario 9 d. iki pat 2017 m. gegužės 23 d. atsakovei neteikė papildomų prašymų ir nesiėmė kitų veiksmų, kad atnaujinti nuomos sutartį ir/ar žinodama faktą, jog nuo 2017 m. gegužės 27 d. nutrūks sudaryta nuomos sutartis, nepasirūpino iš anksto savo veiklos tęstinumui būtinų komercinių patalpų paieška ir nesistengė pasirūpinti įmonės iškeldinimu iš atsakovės patalpų. Toks apeliantės elgesys negali būti kitaip vertintinas kitaip, kaip tik, nesąžiningas, nes apeliantė, naudodamasi savo civilinėmis teisėmis per teismą, nepagrįstai varžo kitų asmenų teisę disponuoti turtu.
2. Atsakovė neketina nuomoti patalpų ir nėra pagrindo manyti, kad atsakovė ateityje ketintų nuomoti patalpas kitiems asmenims, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantės teisė negali būti nei pripažįstama, nei paneigiama. Apeliantės reiškiamas reikalavimas pripažinti pirmumo teisę atnaujinti nuomos sutartį yra prevencinio pobūdžio, t. y. apeliantė siekia palankaus teismo sprendimo vienerių metų laikotarpiui, tačiau CK 6.255 straipsnyje yra nustatytos būtinosios sąlygos prevenciniam ieškiniui pareikšti - kai yra realus pavojus, kad bus padaryta žala. Šiuo atveju nėra duomenų, kad apskritai galėtų būti padaryta žala. Kauno klinikų nuomone, nėra pagrindo pripažinti apeliantės pirmumo teisės atnaujinti nuomos sutartį vien tuo pagrindu, jog atsakovė patalpų nebenuomos apskritai, o tai darytina išvada, kad nesant ginčo objekto negali būti tenkinami ir reikalavimai, kurie yra išvestiniai iš ginčo objekto.
3. Apeliantės argumentai dėl patalpų naudojimo ateityje yra nepagrįsti, paremti prielaidomis, o reikalavimas atsakovei nurodyti ir/ar pagrįsti, ką atsakovė ketina veikti su jai priklausančiu turtu yra išeinantis už apeliantės civilinių teisių ribų. Atsakovė turi turto disponavimo teisę, kuria gali naudotis neribotai nevaržydama kitų asmenų civilinių teisių, taigi darytina išvada, kad atsakovė turi pilną teisę su savo turtu elgtis taip kaip jai yra tinkama, parduoti, nuomoti, perduoti panaudai, susigrąžinti savo dispozicijon tiek kiek tai neprieštarauja teisės aktams ir nevaržo trečiųjų asmenų civilinių teisių. Akivaizdu, kad atsakovė neturi pareigos nurodyti apeliantei ką ketina daryti su savo turtu, todėl vien tai yra pakankamas faktas ir įrodymas, kad atsakovė raštu informavo apeliantę, jog patalpų nuomos sutartis nebus atnaujinta, o patalpos nebebus nuomojamos, ką atsakovė ir akcentavo visos bylos nagrinėjimo metu.
4. Trečiasis asmuo pritaria pirmos instancijos teismo išvadoms, kad ieškovės reikalavimas taikyti natūrinį pažeistos teisės gynimo būdą ir reikalauti įpareigoti atsakovę atnaujinti patalpų nuomos sutartį yra pažeidžiantis LR CK 6.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kuri draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį numato įstatymas arba savanoriškas šalies įsipareigojimas. Todėl šiuo atveju patenkinus ieškovės ieškinį būtų pažeistas sutarties laisvės principas ir būtų paneigta atsakovės teisė sudaryti arba atsisakyti sudaryti sutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė  (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus sprendžia dėl teisingo bylos išsprendimo.
12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl valstybei priklausančio ilgalaikio materialiojo turto nuomos tvarkos ir sąlygų, šio turto buvusio nuomininko interesų gynimo (LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, CK 6.482 straipsnis).
13. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė šias faktines bylos aplinkybes: atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija patikėjimo teise nuo 2002 m. rugsėjo 2 d. valdo valstybei priklausantį turtą negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šias patalpas atsakovė yra perdavusi panaudos sutarties pagrindu naudotis VšĮ Kauno klinikos (el. b. 1 t. b. l. 29-33, 160-162). 2002 m. kovo 1 d. ieškovė UAB V. B. vaistinė sudarė su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligonine Kauno klinikos (toliau nutartyje ir Klinikos) nuomos sutartį, kuria Klinikos išnuomojo ieškovei  60,06 kv. m negyvenamąsias patalpas vaistinės veiklai, pažymėtas indeksais 1-144, 1-145, 1-161, 1-162, 1-163, esančias (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t. b. l. 8-10). Ieškovė ir atsakovė susitarė, kad bus mokamas 1561,56 Lt nuomos mokestis kas mėnesį, patalpos išnuomotos ieškovei 10 metų terminui, iki 2012 m. vasario 28 d. Šalys Sutarties 14 punkte numatė, jog pasibaigus sutarties terminui, nuomos sutartis gali būti atnaujinta su nuomininku CK nustatyta tvarka. Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtino civilinėje byloje Nr. 2-654-601/2011 taikos sutartį (el. b. 1 t. b. l. 20-23), kuria LR Sveikatos apsaugos ministerija pripažino ieškovei V. B. vaistinei pirmenybės teisę sudaryti iki 2017 m. gegužės 27 d. 60,06 kv. m negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį ir įsipareigojo per 30 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove šių patalpų nuomos sutartį. 2013 m. liepos 18 d. ieškovė ir atsakovė sudarė valstybės materialiojo turto nuomos sutartį, kuria ieškovei iki 2017 m. gegužės 27 d. buvo išnuomotos 60,06 kv. m negyvenamosios patalpos vaistinės veiklai, pažymėtos indeksais 1-144, 1-145, 1-161, 1-162, 1-163, esančios (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t. b. l. 35-37). 2016 m. gruodžio 1 d. ieškovė raštu kreipėsi į atsakovę dėl nuomos sutarties pratęsimo iki 2023 m. liepos 18 d. (el. b. 1 t.b. l. 11). Atsakovė atsisakė pratęsti nuomos sutartį (el. b. 1 t. b. l. 12).
14. Ieškovė 2017 m. gegužės 23 d. pateikė ieškinį teisme, jame suformulavo atsakovei reikalavimą pripažinti UAB V. B. vaistinės pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis iki 2023 m. liepos 18 d. atnaujinti 2013 m. liepos 18 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. N9-10 dėl 60,06 kv. m. ploto negyvenamųjų patalpų, kurių indeksai 1-144, 1-145, 1-161, 1-162, 1-163, esančių (duomenys neskelbtini), pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovę šią nuomos sutartį atnaujinti iki 2023 m. liepos 18 d. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovė, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tais motyvais, jog teismas nepagrįstai sprendime konstatavo ieškovės nesąžiningumą; teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jos pirmenybės teisę nuomotis patalpas, t. y. atnaujinti patalpų nuomos sutartį;  teismo sprendimo dalis dėl patalpų nuomos pirmenybės teisės pripažinimo grindžiama išimtinai atsakovės teiginiu, jog patalpų ateityje nežadama nuomoti tretiesiems asmenims, teismas, priimdamas sprendimą dalyje dėl tolimesnio patalpų panaudojimo, rėmėsi tik prielaida, jog patalpos ateityje nebus išnuomojamos; teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą atnaujinti nuomos sutartį.

         Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti pirmenybės teisę, palyginti su kitais asmenimis, atnaujinti sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį

15. Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatą, kad nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, pasibaigus sutarties terminui, turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį (CK 6.482 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nurodomos teisės normos pagrindu grindė reikalavimą pripažinti UAB V. B. vaistinės pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis iki 2023 m. liepos 18 d. atnaujinti su atsakove 2013 m. liepos 18 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Klinikos 2016 m. gruodžio 30 d. raštu informavo atsakovę, jog pasibaigus 2013 m. liepos 18 d. sudarytai negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomos sutarčiai, patalpos toliau nebus ieškovei ar tretiesiems asmenims nuomojamos, jos ketinamos naudoti asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti, vykdyti Klinikų mokslo ir studijų veiklą (e. b. 1 t. b. l. 66). Atsakovė 2017 m. vasario 9 d. raštu Nr. (6.47-13) 10-1221 informavo ieškovę, kad 2013 m. liepos 18 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nebus atnaujinta. Byloje ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė ketina sudaryti ar yra sudariusi su trečiaisiais asmenimis ginčo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė pažeidė įstatyme įtvirtintą buvusios patalpų nuomininkės UAB V. B. vaistinės pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis toliau nuomotis patikėjimo teise valdomas negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovės reikalavimas pripažinti UAB V. B. vaistinės pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti (pratęsti) negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai ir teisingai.

           Dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atnaujinti nuomos sutartį terminui iki 2023 m. liepos 18  

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnis, kurio 3 dalyje yra nurodoma, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2013 m. liepos 18 d. ieškovė ir atsakovė sudarė valstybės materialiojo turto nuomos sutartį, kuria ieškovei iki 2017 m. gegužės 27 d. buvo išnuomotos 60,06 kv. m negyvenamosios patalpos vaistinės veiklai, pažymėtos indeksais 1-144, 1-145, 1-161, 1-162, 1-163, esančios (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t. b. l. 35-37). Esant šiai nustatyta aplinkybei, teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė galėjo reikšti prašymą atnaujinti (pratęsti) nuomos sutarties teminą iki 2013 m liepos 18 d. LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies pagrindu).
17. Teisėjų kolegija nustatė, kad valstybės turtą valdanti patikėjimo teise atsakovė LR Sveikatos apsaugos ministerija nutarė, pasibaigus negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) 2013 m. liepos 18 d. nuomos sutarties terminui, minėtų patalpų toliau nenuomoti, o jas panaudoti asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti, vykdyti Klinikų mokslo ir studijų veiklą (e. b. 1 t. b. l. 66). Teisėjų kolegija pažymi, kad pasibaigus ieškovės ir atsakovės sudarytai nuomos sutarčiai, neliko nuomos objekto, todėl patalpų nuomos sutarties terminui atnaujinti nėra faktinių ir teisinių prielaidų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas atnaujinti (pratęsti) patalpų nuomos sutartį pažeidžia CK 6.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą versti kitą asmenį sudaryti sutartį ir kad patenkinus tokį ieškovės reikalavimą, būtų pažeistas sutarties laisvės principas. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2013 metais sudaryta šalių nuomos sutartis pasibaigė 2017 m. gegužės 27 d. (el. b. 1 t.  b. l. 20-23). Pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas privalėjo atlaisvinti ir grąžinti nuomotojui užimtas patalpas (CK 6.499 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovės prašymu teismas byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones, 217 m. gegužės 26 d. nutartimi (el. b. 1 t. b. l. 38-40) suteikė teisę ieškovei neapibrėžtame terminui naudotis patalpomis (duomenys neskelbtini), kartu apribojo atsakovės galimybę naudotis ginčo patalpomis. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai įvertino ieškovės elgesį ginče su atsakove kaip pažeidžiantį sąžiningumo principus.
18. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir nurodomų motyvų pagrindu teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
19. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 1,77 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos valstybei nepriteisiamos, nes nesudaro poįstatyminiais aktais nustatytos minimalios priteistinos 3 eurų sumos (LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2014 09 23 Įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Aušra Baubienė

Raimondas Buzelis

Arvydas Žibas