Civilinė byla Nr. 3K-3-44/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10450-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.4; 44.8; 114.11
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Dalia Vasarienė (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų B. P. (B. P.) ir M. M. (M. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „ERGO Insurance SE“ ieškinį atsakovams B. P., M. M. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys uždarosios akcinės bendrovės „Jurita“, „Justiniškių būstas“, 188-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Kražiai“, J. F.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami asmenų, darbo metu atlikusių stogo remonto darbus ir padariusių žalos, veiksmų kvalifikavimo ir jų atsakomybės už sukeltą žalą nustatymo klausimai.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 137 350 Lt nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad, galiojant jo teiktai draudimo apsaugai, 2010 m. birželio 29 d. apie 10 val. 55 min. trečiajam asmeniui J. F. nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) kilo gaisras. Įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju, todėl trečiojo asmens nuostoliams atlyginti ieškovas išmokėjo 135 000 Lt draudimo išmokos. Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, atlikusi ikiteisminį tyrimą, nustatė, kad gaisras kilo atsakovams neatsargiai vykdant stogo remonto darbus. Ieškovas mano, kad atsakovai yra solidarūs skolininkai, nes žalos padarė veikdami bendrai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad gaisras 2010 m. birželio 29 d. kilo dėl atsakovų vykdytų ugnies darbų. Vykdant darbus, atsakovas M. M. buvo trečiųjų asmenų UAB „Justiniškių būstas“ (buvusi UAB „Litmilma“) ir UAB „Jurita“ darbuotojas, o atsakovas B. P. dirbo UAB „Jurita“. Šios įmonės registruotos vienu adresu, be kitų darbų jos atlieka ir statybos, remonto darbus. Gaisras kilo atsakovų darbo valandomis. Teismas pažymėjo, kad bendrovėje „Justiniškių būstas“ taip pat dirbo V. D. (V. D.), kuris kartu buvo ir namo (duomenys neskelbtini), 188-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos „Kražiai“ valdytojas. Nors byloje pateikta bendrijos ir atsakovo M. M. 2010 m. birželio 21 d. sudaryta rangos sutartis, tačiau teismas ją kvalifikavo kaip tariamąjį sandorį, sudarytą nesiekiant sukurti sutarties šalims teisių ir pareigų. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs atsakovų paaiškinimus dėl sutarties pasirašymo atgaline data (po gaisro) ir liudytojo A. M. (A. M.) parodymus.
Gaisro metu atsakovai buvo darbdavių UAB „Jurita“ ir „Litmilma“ žinioje – vykdė savo tiesiogines darbo funkcijas ir buvo kontroliuojami darbdavio. Byloje nepateikta įrodymų, kad darbdaviai turėjo atsakovams pretenzijų dėl darbo drausmės, neatliktų darbo funkcijų 2010 m. birželio 29 d. Teismas pažymėjo, kad atsakovai dirbdami naudojo UAB „Jurita“ priklausančius darbo įrankius, o darbams atlikti reikiamas medžiagas atsakovas M. M. pirko pagal sąskaitas faktūras, išrašytas UAB „Justiniškių būstas“. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovams pagrįstai nekilo abejonių, jog jie atlieka savo tiesiogines darbo funkcijas, už kurias gauna atlygį ir veikia darbdavio interesais bei jo naudai. Kadangi ieškovas nesutiko keisti atsakovo, tai teismas atmetė ieškinį, kaip pareikštą netinkamiems atsakovams.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 11 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino. Kolegija laikė nustatytomis šias aplinkybes: atsakovai 2010 m. birželio 29 d. vykdė ugnies darbus name (duomenys neskelbtini); atliekant šiuos darbus, atsakovas B. P. dirbo UAB „Jurita“, o atsakovas M. M. – UAB „Jurita“ ir UAB „Justiniškių būstas“; gaisras kilo atsakovų darbo valandomis; darbai buvo vykdomi naudojant trečiųjų asmenų UAB „Jurita“ ir UAB „Justiniškių būstas“ įrangą – dujų balioną ir degiklį, UAB „Justiniškių būstas“ vardu įsigytas medžiagas (bituminę dangą); namo (duomenys neskelbtini), stogo remontą organizavo 188-osios DNSB „Kražiai“ pirmininkas ir trečiojo asmens UAB „Justiniškių būstas“ darbuotojas V. D.; atsakovai nurodė, kad V. D. buvo įgaliotas duoti tiesioginius nurodymus abiem darbuotojams, tai patvirtino liudytojas A. M., buvęs trečiojo asmens UAB „Jurita“ darbuotojas. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas ieškinį grindžia tarp atsakovo M. M. ir DNSB „Kražiai“ pirmininko V. D. pasirašyta 2010 m. birželio 21 d. statybos rangos sutartimi, pagal kurią atsakovas įsipareigojo savo rizika atlikti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įlajos profilaktikos stogelio virš balkono remonto darbus. Nors pirmosios instancijos teismas šią sutartį vertino kaip tariamąjį sandorį, pasirašytą po kilusio gaisro, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tokiu asmenų parodymų vertinimu, nes atsakovų ir liudytojo A. M. paaiškinimus laikė nenuosekliais: atsakovas B. P. atsiliepime į ieškinį neužsimena nei apie rangos sutartį, nei apie jos pasirašymo aplinkybes, nors liudytojas A. M. aiškino, jog pasirašant sutartį dalyvavo ir šis atsakovas; atsakovų parodymai ikiteisminiame tyrime iš esmės skiriasi nuo duotų šioje byloje. Esant įrodomosios medžiagos prieštaravimams dėl aplinkybių, kaip 2010 m. birželio 29 d. atsakovai vykdė gyvenamojo namo stogo remonto darbus (ar atsakovai, atlikdami remonto darbus, veikė savarankiškai ir savo rizika, ar vykdydami tiesiogines darbo funkcijas), kolegija pripažino, kad atsakovų paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjamoje byloje kardinaliai pasikeitė, nes jie siekė išvengti atsakomybės už kilusį gaisrą. Dėl to atsakovų paaiškinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnams kolegija vertino kaip labiau atitinkančius faktinę situaciją. Kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad abu atsakovai dirbo UAB „Jurita“, o UAB „Justiniškių būstas“ dirbo atsakovas M. M. ir V. D.; UAB „Jurita“ ir UAB „Justiniškių būstas“ buveinės yra tuo pačiu adresu, jos užsiima ta pačia veikla, bet nėra duomenų, jog UAB „Justiniškių būstas“ darbuotojai turėtų įgaliojimus dėl UAB „Jurita“ darbuotojų. Dėl to negalima išvada, kad atsakovas M. M. ir B. P. privalėjo paklusti V. D. nurodymams. Taigi teismas sprendė, kad stogo remonto darbus atsakovai vykdė ne atlikdami tiesiogines darbo funkcijas, bet individualios veiklos pagrindu siekdami gauti papildomų pajamų. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų apie rangos sutarties vykdymą, bet kolegija pažymėjo, jog atsakovai vykdė stogo remonto darbus ir jų nebaigė dėl kilusio gaisro. Byloje nepateikta duomenų, kad rangos sutartį atsakovas pasirašė veikiamas prievartos, ekonominio ar kitokio spaudimo, nesuvokdamas sutarties turinio. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas M. M. pasirašė DNSB „Kražiai“ 2010 m. birželio 29 d. kasos išlaidų orderį, patvirtindamas, jog gavo 268,96 Lt stogo remontui reikalingoms medžiagoms apmokėti. Faktai, kad atsakovai darbus vykdė darbo metu, su darbdavių įrankiais, medžiagas pirko darbdavio vardu už bendrijos lėšas, per se nereiškia, jog atsakovai atliko darbo pareigas ir veikė darbdavio UAB „Justiniškių būstas“ interesais (atsakovas B. P. buvo UAB „Jurita“ darbuotojas). Dėl to įmonės nelaikytinos pažeidusiomis pareigą tinkamai kontroliuoti savo darbuotojų veiksmus. Kolegija pažymėjo, kad teismas, spręsdamas atsakovų civilinės atsakomybės klausimą, atsižvelgė tik į aplinkybę, jog stogo remonto darbus atsakovai vykdė darbo metu, nors įrodymų visetas leidžia pripažinti, kad jie darbus vykdė be darbdavių valdingo pavedimo.
Kolegija pažymėjo, kad ieškovas buvo apdraudęs trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį butą; dėl kilusio gaisro padarytą žalą pripažino draudžiamuoju įvykiu, todėl išmokėjo draudimo išmoką. Kadangi gaisras kilo atsakovams vykdant namo, kuriame yra trečiojo asmens butas, remonto darbus, tai jie tiesiogiai atsakingi už atsiradusius nuostolius. Ieškovas 2010 m. lapkričio 8 d. susitarimu suderino su J. F. išmokėtos draudimo išmokos dydį, kuris buvo apskaičiuotas pagal UAB „Deglas“ parengtą lokalinę sąmatą ir 2010 m. rugpjūčio 26 d. UAB „RK matavimai“ žalos dydžio įvertinimo ataskaitą. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad prie ataskaitos pateiktose lokalinėse sąmatose nurodyti darbai nebūtini ar klaidingai apskaičiuoti. Atsižvelgdamas į tai, kad gaisro padariniai galėjo būti šalinami ir ūkio būdu, prašomos priteisti žalos dydis pagrįstas konkrečiais apskaičiavimais, kurie susiję su kitais bylos įrodymais (UAB „Deglas“ lokaline sąmata, UAB „Irdaiva“ atliktų darbų aktais), kolegija sprendė, jog ieškovo išmokėta draudimo išmoka iš esmės atitinka reikalingas išlaidas sugadintam turtui atkurti. Dėl nurodytų aplinkybių kolegija tenkino ieškinį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai B. P. ir M. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes nepagristai teikė pirmenybę daliai įrodymų, nesivadovavo kasatorių paaiškinimais, liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, todėl be teisinio pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatoriai pažymi, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atsakomybėn kaltinamaisiais ar įtariamaisiais jie nebuvo patraukti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiuo tyrimu, konstatavo jų atsakomybę, pasireiškusią nusikalstamu nerūpestingumu, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Kasatoriai mano, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje liudytojas V. D. pateikė melagingus parodymus (kad jis nepažinojo atsakovų, nors dirbo kartu su M. M., abu kasatoriai jam buvo pavaldūs kaip viršininkui – vyriausiajam inžinieriui). Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl pavaldumo grindė liudytojų parodymais, o apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiomis aplinkybėmis remdamasis paneigia šią išvadą. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo apklausos vykdytos šiurkščiai pažeidžiant BPK reikalavimus: kasatoriams apklausų metų neužtikrinta galimybė turėti gynėją, neišaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save, be to, jie buvo apklausti ne kaip įtariamieji.
2. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai M. M. prašymą B. P. kvalifikavo kaip atlygintiną sandorį ar kaip neatlygintiną susitarimą (savanorišką veiklą oficialiu darbo laiku ir darbdavio priemonėmis). Net paaiškėjus aplinkybėms apie neva neteisėtą kasatorių veiklą darbo laiku ne darbdavio interesais, darbdavys jiems netaikė drausminės nuobaudos, nereikalavo pasiaiškinti, nemažino darbo užmokesčio nepriemokos, o tai netiesiogiai patvirtina, jog darbdaviams buvo žinomos nurodyto darbo, kurį organizavo ir jam vadovavo vyriausiasis inžinierius V. D., atlikimo aplinkybės. Kitaip šių aplinkybių kasatoriai negali įrodyti, tik liudytojo A. M. parodymais, nes darbdavių įgaliotas asmuo V. D. miręs, o oficialių dokumentų dėl tokios veiklos darbdaviai darbuotojams nepateikė. Dviejų darbdavių (UAB „Jurita“, „Justiniškių būstas“) veiklos bendrumą kasatoriai įrodė oficialiai prieinama informacija, įsakymais dėl bendrai prižiūrimų objektų, aplinkybėmis, kad įmonių tas pats registracijos ir faktinės veiklos adresas, bendras personalas, įmonės naudojasi tais pačiais įrankiais, medžiagų ir kitais ištekliais.
Išvada, kad kasatorius B. P. remonto darbus vykdė individualios veiklos pagrindu, paremta ne faktine bylos medžiaga, o tikėtinumu. Rašytiniais įrodymais byloje patvirtina, kad nė vienas kasatorių nevykdė tokios individualios veiklos, ypač tiesioginio darbo pagal darbo sutartį laiku. Kasatorius B. P. buvo UAB „Jurita“ darbuotojas, bet byloje pateikta rašytinė medžiaga akivaizdžiai patvirtino, jog abu darbdaviai susiję, vykdė bendrą veiklą, prižiūrint objektus darbuotojai buvo perkeliami iš vienos įmonės į kitą.
3. Kasatoriai nurodo, kad pareiga įrodyti aplinkybę, jog žalos padarymo metu darbuotojas nevykdė darbo funkcijų, tenka darbdaviui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad darbdavio darbo priemonių naudojimas nereiškė, jog kasatoriai veikė darbdavių interesais, be to, nenustatyta, jog darbdaviai buvo davę kasatoriams privalomų nurodymų. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino darbdavių, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojų, atsakomybės (disponavimo dujų balionu ir jo naudotojų kontrolės). Darbdaviai, kuriems priklausė dujų balionas, po gaisro nepranešė ikiteisminio tyrimo organams ar kitiems asmenims apie tai, kad balionas tam tikra laiką neteisėtai buvo valdomas kasatorių. Taigi, tokio įrenginio valdytojas pagal CK 6.270 straipsnio 1, 3 dalis neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Dujų baliono valdytojui tokiu atveju atsakomybė kyla be kaltės, todėl apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl darbdavio pareigos kontroliuoti darbuotojus, darbo priemonių naudojimo, nustatyto darbo laiko priežiūros, nukrypo nuo teismų praktikos dėl darbdavių atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ratas“, bylos Nr. 3K-3-114/2011; 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. J. v. M. Ž. įmonė „Oldtaunas“, bylos Nr. 3K-3-387/2006).
4. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, jog V. D. parodymai ikiteisminio tyrimo metu prieštaringi, neišsamūs, nenuoseklūs ir nelogiški. Byloje pateiktą 188-osios DNSB „Kražiai“ bendrijos narių 2010 m. birželio 23 d. susirinkimo protokolą pasirašė tik pirmininkas V. D., kitų dokumentų, patvirtinančių įvykus šį susirinkimą, byloje nepateikta, nors būtent gyventojai nusprendė organizuoti tam tikrų darbų atlikimą. Be to, V. D. ikiteisminio tyrimo metu pateikta niekine laikytina sutartis su kasatoriumi M. M., sudaryta neva 2010 m. birželio 21 d., t. y. prieš organizuojant bendrijos susirinkimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad šio liudytojo parodymai ir teikiami dokumentai melagingi ir prieštaringi. Dėl to negalima pritarti apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų nustatytos aplinkybės vertintinos kaip tikresnės ir pateikiančios objektyvius duomenis nei nustatytos šioje byloje. Šiuo atveju kasatoriai akcentuoja ir tai, kad jų paaiškinimai užfiksuoti pažeidžiant BPK reikalavimus.
5. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, pagrindžiančius žalos dydį. Byloje nepateikta duomenų, kokios buto remonto ir stogo atkūrimo išlaidos faktiškai patirtos ir rangovams sumokėtos. Tiek butą remontavusi, tiek stogo remontą atlikusi įmonė pateikė vienodas ir pasikartojančias sąmatas, nurodė apdailos darbus, kurie iki gaisro nebuvo atlikti. Be to, draudimo polisu buvo apdraustas tik butas, bet ne namo bendraturčiams priklausanti bendrosios nuosavybės namo konstrukcija – stogas. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir aplinkybės, kad namas ir butas nenaujas, jame nebuvo baigtas remontas, dalį buto sienų sudarė namo stogo konstrukcijos (apšiltinimas, plėvelė, gipsas ir kt.), kurios atkurtos proporcingai bendrijos ir gyventojų lėšomis, bet ne draudimo bendrovės išmokėta draudimo išmoka. Byloje nėra duomenų apie namo statybą, po gaisro parengtų architektūrinių dokumentų, parodančių 1996 m. namo konstrukcijų būklę, sudėtį, ar ji atitiko po gaisro atliktų darbų apimtį ir mastą. Kasatoriai mano, kad po gaisro remontuotas butas yra geresnės būklės nei prieš tai.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas mano, kad apeliacinis teismas tinkamai, visapusiškai ir išsamiai įvertino pateiktus įrodymus, vadovavosi kasacinio teismo praktika, todėl padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog už kilusį gaisrą atsakingi kasatoriai. Ieškovas nesutinka su kasatorių teiginiu, kad, atlikdami stogo remonto darbus, jie veikė savo darbdavio pavedimu. Kasatoriai neįrodė, kad veikė darbdavio, bet ne savo iniciatyva. Byloje nėra įrodymų, kad draudėjas ar bendrija „Kražiai“ ir UAB „Jurita“ ar UAB „Litmilma“ buvo sudariusios rangos ar kitas paslaugų teikimo sutartis; kad UAB „Jurita“ ir UAB „Litmilma“ administruotų namą (duomenys neskelbtini). Apeliacinis teismas pagristai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kasatorių civilinės atsakomybės klausimą, atsižvelgė iš esmės tik į aplinkybę, jog jie remonto darbus vykdė darbo metu, ir nevertino kitų įrodymų. Aplinkybė, kad gaisro metu atsakovas B. P. buvo UAB „Jurita“ darbuotojas, o atsakovas M. M. dirbo UAB „Jurita“ ir UAB „Litmilma“, nereiškia, jog jie veikė darbdavio iniciatyva. DNSB „Kražiai“ valdytojas V. D. dirbo UAB „Litmilma“, todėl jo pavaldumo santykiai galėjo susiklostyti tik su M. M. Ieškovo nuomone, vieno kasatorių sudaryta rašytinė rangos su bendrija sutartis, nepaneigia aplinkybės, kad buvo susiklostę kasatorių ir bendrijos rangos santykiai.
2. Ieškovas pažymi, kad susiklosčius atsakovų ir DNSB „Kražiai“ rangos santykiams, negalėjo būti kokių nors bendrijos ir kasatorių darbdavių sutartinių santykių. Kasatoriai remonto darbus vykdė individualios veiklos pagrindu savo darbo metu, siekdami gauti papildomų pajamų. Argumentas, kad darbdaviai nepritaikė jiems drausminės nuobaudos dėl to, jog jie darbo metu užsiėmė su darbo santykiais nesusijusia veikla, nepaneigia kasatorių teisinio santykinio su bendrija „Kražiai“ ir nepatvirtina, kad jie veikė darbdavio iniciatyva.
3. Ieškovas nesutinka su kasatorių argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl darbdavių atsakomybės. Kadangi kasatoriai, vykdydami darbus, veikė savarankiškai, dėl atsiradusios žalos kyla jų, o ne darbdavio atsakomybė.
4. Ieškovas nemano, kad teismas daliai įrodymų teikė pirmenybę, nesivadovavo kasatorių paaiškinimais, liudytojų parodymais, kita rašytine medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas tiksliai nustatė, kad, ieškovui pareiškus regresinį reikalavimą, kardinaliai pasikeitė kasatorių pozicija. Tai lėmė siekis išvengti teisinės atsakomybės už kilusį gaisrą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad kasatorių paaiškinimai ikiteisminio tyrimo pareigūnams labiau atitinka faktinę situaciją.
5. Nors kasatoriai nesutinka su nustatytos žalos dydžiu, tačiau nepateikė įrodymų, paneigiančių netinkamą sugadinto turto vertės apskaičiavimą. Ieškovo užsakymu 2010 m. birželio 29 d. gaisro sukeltų nuostolių dydį įvertino profesionalūs turto vertinimo ekspertai ir nustatė butui padarytą žalą (124 489 Lt, jei remonto darbai atliekami ūkio būdu, arba 166 348 Lt, jei juos atlieka statybos įmonė). Ieškovas ir draudėjas susitarė dėl 135 000 Lt draudimo išmokos ir šią sumą patvirtino rašytiniu susitarimu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad prašomas priteisti žalos dydis pagrįstas konkrečiais skaičiavimais, kurie susiję su kitais byloje esančiais įrodymais (UAB „Deglas“ lokaline sąmata, UAB „Irdaiva“ atliktų darbų aktais).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisinių santykių, kurių pagrindu atlikti neteisėti veiksmai, kvalifikavimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas CPK 176 ir 177 straipsnių nuostatas, pažeidė CPK 185 straipsnį ir įrodymus vertino nevisapusiškai ir neobjektyviai, nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią ikiteisminio tyrimo medžiagai, dėl to priėjo prie nepagrįstos išvados, jog žala gyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), atsirado dėl neteisėtų atsakovų veiksmų rangos sutarties pagrindu. Kasatoriai teigia, kad teisinis pagrindas, kuriuo remdamiesi jie atliko darbus, yra darbo teisiniai santykiai, kaip konstatavo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, o ne rangos sutartis, kaip sprendė apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo kasatorių argumentu.
Byloje turi būti vertinama įrodymų visuma, t. y. lyginant jų duomenis tarpusavyje; kai byloje esantys įrodymai esmingai skiriasi, teismas privalo tinkamai motyvuoti, kodėl nepripažįsta vienų įrodymų įrodomosios reikšmės, o kitus priima kaip patikimus ir pakankamus; tai, kad vieni įrodymai teismo atmetami, nereiškia, kad kiti įrodymai savaime tampa pagrindu daryti išvadą dėl įrodinėjamos aplinkybės ir jų duomenų patikimumas neturi būti vertinamas. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus. Įrodymų tyrimas – kiekvieno byloje esančio įrodymo ištyrimas dėl konkretaus įrodymo sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir nustatymas, kaip konkrečiu atveju įrodymas yra susijęs (o gal visiškai nesusijęs) su įrodinėjimo dalyku. Baigiamasis įrodinėjimo etapas yra įrodymų įvertinimas. Įrodymų vertinimas vyksta per visą įrodinėjimo procesą (renkant, priimant įrodymus, juos tiriant, sprendžiant jų patikimumo ir pakankamumo klausimus), bet tai tik preliminarus įrodymų vertinimas. Galutinį įrodymų įvertinimą teismas atlieka priimdamas sprendimą (nutartį) sprendimų priėmimo kambaryje. Teismo atliktas galutinis įrodymų įvertinimas glausta forma išdėstomas teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai). Atlikdamas galutinį įrodymų vertinimą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-585/2012, ir joje nurodyta praktika).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, kuriuo tenkino ieškinį, rėmėsi iš esmės vieninteliu įrodymu – kasatorių ir V. D. parodymais, pateiktais ikiteisminio tyrimo metu, bet plačiau nevertino ir motyvuotai nepasisakė dėl kitų byloje esančių įrodymų, kuriuos atmesdamas ieškovo ieškinį buvo įvertinęs ir savo išvadas pagrindęs pirmosios instancijos teismas, arba byloje esančius įrodymus vertino tiek, kiek jie atitiko ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatytas aplinkybes. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas turi priimti sprendimą tik įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas. Apeliacinės instancijos teismas prieidamas prie išvados, kad kasatoriai darbus atliko rangos sutarties pagrindu, nevertino, kokiomis lėšomis buvo apmokėtos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos UAB „Senukų prekybos centras“ bendrovei „Litmilma“ įsigyjant stogo remontui reikalingas medžiagas. Taip pat teismas netyrė, kokiu teisiniu pagrindu kasatoriai stogo remontui naudojo darbdaviui priklausančias darbo priemones; nenustatė, ar V. D. pagal pareiginius nuostatus ar nusistovėjusią praktiką buvo suteikti valdingi įgalinimai paskirstyti UAB „Jurita“ ir (ar) UAB „Litmilma“ darbuotojams darbus bei užduotis. Šios aplinkybės taip pat nebuvo atskleistos ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir plačiau nepasisakė dėl liudytojo A. M. parodymų, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti šias faktines bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nesivadovauti liudytojo A. M. paaiškinimais, motyvuojant šių parodymų nevisišku nuoseklumu, nelaikytinas tinkamai motyvuotu. Kasatoriai, turėdami pareigą įrodinėti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus, inter alia, kad V. D. turėjo valdingus įgalinimus kasatorių atžvilgiu ir stogo remonto darbus kasatoriai atliko būtent šio asmens nurodymu vykdydami savo darbines pareigas; kad rangos sutartį kasatorius M. M. ir V. D. pasirašė atgaline data jau po gaisro kilimo, galėjo tai daryti visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – paaiškinimais, liudytojų parodymais ir kt. (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kuria kaip pagrindiniu įrodymu rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas, A. M. nebuvo apklaustas kaip liudytojas ir jo parodymai nebuvo vertinti. Neištyręs ir neįvertinęs su šiomis ir kitomis aplinkybėmis susijusių įrodymų, teismas pagrįstai negalėjo paneigti, kad kasatoriai atlikdami stogo remontą veikė savo nuožiūra rangos sutarties pagrindu, o ne darbdavio pavedimu. Nenustatęs šių faktinių aplinkybių, teismas neturėjo pakankamo pagrindo išvadai, kad žala trečiajam asmeniui buvo padaryta neteisėtais kasatorių veiksmais, kilusiais iš civilinės sutarties.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyta ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių kasatorių parodymų neatitiktis jų parodymams šioje byloje, neištyrus bylos aplinkybių viseto, neduoda pakankamai pagrindo teisiniams santykiams kvalifikuoti (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, informacijos įrodomoji vertė teismo nustatoma pagal vidinį savo įsitikinimą, tačiau jis turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog pagrindas taikyti kasatoriams civilinę atsakomybę atsirado kasatoriams darbo metu vykdant su darbo funkcijomis nesusijusią veiklą ir taip padarant žalos, pažeidė civilinio proceso įrodinėjimo taisykles ir šie pažeidimai galėjo lemti netinkamą teisinių santykių kvalifikavimą. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir bylą perduoti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Dėl sunaikinto turto atkuriamosios vertės nustatymo
Kasaciniame skunde keliamas netinkamai nustatyto žalos dydžio klausimas. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovo išmokėtą draudimo išmoką laikė realiai patirta žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kuris iš esmės reiškia tai, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą garantuojama Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs ar reikalavimo teisę perėmęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas.
Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti.
Žalos dydis – fakto klausimas, todėl kasacinės instancijos teismas žalos dydžio pats nustatyti negali (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Žalos dydžio klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas tik tikrinant, ar spręsdami šį klausimą teismai teisingai taikė įstatymą. Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. ir kt. v. J. D. B., bylos Nr. 3K-3-763/2001; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009; kt.). Taikant šį turto vertinimo metodą apskaičiuojama, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo ar sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo ar sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Atkūrimo kaštai šiuo atveju apima išlaidas, reikalingas tokio paties nusidėvėjimo daiktui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. K. v. D. Č., bylos Nr. 3K-3-417/2014).
Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjime tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais teismas gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas, prašydamas atsakovų atlyginti jo patirtą žalą, jos dydį įrodinėjo atliktinų statybos darbų sąmatomis, tačiau tokių darbų ir išlaidų sąmata netapati atkuriamajai gaisro metu sugadinto turto vertei. Byloje nepateikta duomenų dėl buto būklės iki gaisro kilimo. Kaip minėta byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad butas iki gaisro buvo remontuojamas, tačiau nenustatyta, koks buvo remonto etapas ir kokie darbai jau buvo atlikti. Taip pat teismas nenustatė, koks turtas buvo sužalotas ar sunaikintas dėl gaisro, kokios buto remonto ir stogo atkūrimo išlaidos faktiškai patirtos, kiek jų atlyginta rangovams. Tiek butą remontavusi, tiek stogo remontą atlikusi įmonė pateikė vienodas ir pasikartojančias sąmatas, jose nurodyta daugiau, geresnės apdailos darbų, kurie iš tikrųjų iki gaisro nebuvo atlikti. Be to, pripažįstant ieškovo išmokėtą draudimo išmoką realiai patirta žala, neįvertinta aplinkybė, kad dalį buto sienų sudarė namo stogo konstrukcijos (apšiltinimas, plėvelė, gipsas ir kt.), kurios atkurtos proporcingai bendrijos ir gyventojų lėšomis, bet ne draudimo bendrovės išmokėta draudimo išmoka. Taigi konstatuotina, kad bute visiškai atlikto ir užbaigto remonto kaina nepagrįstai prilyginta neteisėtais veiksmais sukeltai žalai ir nenustatyta iki teisės pažeidimo buvusi gyvenamosios patalpos vertė. Pastatų atkuriamosios vertės nustatymas (apskaičiavimai, kiek kainuotų atkurti sunaikinimo metu buvusios fizinės būklės ir eksploatacinių bei naudingumo savybių pastatus) reikalauja specialių žinių, todėl tikslinga skirti ekspertizę. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 212 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip nustatanti, jog ekspertizės skyrimas priklauso tik nuo dalyvaujančių byloje asmenų valios; ekspertizė gali būti skiriama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. A. v. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ruuki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-222/2007). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), sunaikinimu padarytos žalos dydį, pažeidė civilinio proceso įrodinėjimo taisykles ir šie pažeidimai galėjo lemti neteisingą žalos dydžio nustatymą, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad žalos dydžio nustatymo klausimas aktualus tik tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų byloje visumą, pripažintų, jog žala padaryta ne kasatoriams atliekant tiesiogines darbo funkcijas, bet veikiant savo iniciatyva.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti civilinio proceso teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neatitinka reikalavimų kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 17 eurų. Kadangi byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai šių išlaidų priteisimo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Antanas Simniškis
Dalia Vasarienė